Civilinė byla Nr. 3K-3-653/2013                                                                                                             Teisminio proceso Nr. 2-01-3-06316-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 34.4.5 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS        

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gruodžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Janinos Stripeikienės (pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo R. J. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo R. J. skundą dėl notarinių veiksmų; suinteresuoti asmenys – notarė L. Š., A. D.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarės L. Š. (toliau – notarė) 2012 m. balandžio 17 d. nutarimą ir įpareigoti ją išduoti pareiškėjui testamentinės išskirtinės liudijimą. Skunde nurodyta, kad pareiškėjo motina J. J. testamentu įpareigojo suinteresuotą asmenį A. D. suteikti teisę pareiškėjui neatlygintinai iki gyvos galvos naudotis gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), pastogės ir rūsio patalpomis, t. y. nustatė testamentinę išskirtinę. Tačiau notarė atsisakė išduoti pareiškėjui testamentinės išskirtinės liudijimą, motyvuodama tuo, kad testatorė ne įpareigojo A. D. suteikti nurodytą teisę pareiškėjui, bet pageidavo, jog tokią teisę A. D. pareiškėjui suteiktų. Pareiškėjo įsitikinimu, testatorės valios aiškinimas vien tik testamente nurodyta formuluote „pageidauju“ yra neteisingas, nesąžiningas, pažeidžia pareiškėjo interesus.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartimi skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad J. J. 2010 m. balandžio 16 d. sudarė testamentą, kurio 1.1 punktu jai priklausančią gyvenamojo namo dalį, esančią (duomenys neskelbtini), paliko A. D., taip pat nurodė, kad pageidauja, jog A. D. suteiktų teisę pareiškėjui neatlygintinai iki gyvos galvos naudotis pirmiau nurodyto gyvenamojo namo patalpomis – pastoge ir rūsiu, ir kad pareiškėjas privalo apmokėti išlaidas, susijusias su jam suteiktų naudotis patalpų eksploatacija, daryti einamąjį remontą. J. J. 2011 m. gruodžio 24 d. mirė. Suinteresuotas asmuo A. D. priėmė palikimą.

Teismas, spręsdamas, ar testamente pareiškėjui nustatyta testamentinė išskirtinė, t. y. įpareigojimas A. D. leisti pareiškėjui naudotis jos paveldėto nekilnojamojo turto dalimi, nurodė, kad bendrine prasme pageidauti – tai norėti, geisti, trokšti. Tačiau ne kiekvienas testatoriaus pageidavimas (noras, troškimas) yra teisiškai įpareigojantis. Pagal paveldėjimo teisės normas nedraudžiama į testamentą įtraukti moralinio pobūdžio pageidavimų (moralinių prievolių). Teismas pažymėjo, kad žodis „pageidauju“ vartojamas ne tik testamento 1.1 punkte, bet ir kitose testamento sąlygose: 1.11 punktu testatorė pageidauja, kad visi paveldėtojai rūpintųsi testatorės ir J. J. kapaviete, ją tvarkytų bei prižiūrėtų; 1.9 punktu testatorė įpareigoja A. D. per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos sumokėti į vaikaičių vardu atidarytas sąskaitas po 2000 Lt, pageidauja, jog likusios paveldėtos lėšos būtų panaudotos gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijos, remonto ir statybos darbams. Remdamasis šiomis nuostatomis, teismas sprendė, kad testamentinei išskirtinei nustatyti testatorė vartojo žodį „įpareigoju“, o moralinio pobūdžio pageidavimams – „pageidauju“. Teismo nuomone, šią išvadą patvirtina ir notarės nurodytos testamento sudarymo aplinkybės, t. y. kad buvo parengti keli testamento projektai, kuriuos abu testatorė atidžiai apsvarstė, domėjosi kiekvienos nustatytos sąlygos teisine reikšme; testatorė nenorėjo palikti pareiškėjui gyvenamojo namo, tik teisę juo naudotis; tačiau į testamento projektą įtraukus įpareigojimą A. D. leisti pareiškėjui naudotis gyvenamuoju namu ir išaiškinus, kad A. D. jis bus privalomas, testatorė su tuo nesutiko, norėjo, jog A. D. turėtų galimybę apsispręsti, ar suteikti teisę pareiškėjui gyventi testamente nurodytame name; todėl notarė testatorės valią dėl teisės naudotis gyvenamuoju namu pareiškėjui suteikimo išreiškė kaip pageidavimą, ne kaip įpareigojimą. Teismas sprendė, kad šie notarės paaiškinimai yra detalūs, nuoseklūs, atitinka testamento turinį, pateikti nesuinteresuoto valstybės įgalioto asmens, tiesiogiai bendravusio su testatore sandorio sudarymo metu, todėl nėra pagrindo jais nesiremti. Teismas, atsižvelgdamas į šiuos paaiškinimus, sprendė, kad testatorė nesiekė, jog jos moralinis pageidavimas – kad gyvenamojo namo patalpomis naudotųsi pareiškėjas – būtų teisiškai privalomas, t. y. testamento 1.1 punkte nenustatyta testamentinė išskirtinė. Teismas pažymėjo, kad testatorės valia išreikšta testamente, kuris neginčijamas sandorių negaliojimo pagrindais, todėl aplinkybės, jog testatorė buvo leidusi pareiškėjui kurį laiką gyventi ginčo patalpose, buvo senyvo amžiaus, sunkios sveikatos, todėl testamento sudarymo metu galėjo nesuvokti testamentinės išskirtinės formuluotės reikšmės, neturi įtakos sprendžiamo ginčo teisiniam rezultatui.

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. kovo 12 d. nutartimi Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartį paliko nepakeistą.

Teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad testatorė testamentinei išskirtinei nustatyti vartojo žodį „įpareigoju“, o moralinio pobūdžio pageidavimams – „pageidauju“, taip pat kad tokią išvadą, be kita ko, patvirtina notarės paaiškinimai; atmetė kaip neįrodytą pareiškėjo argumentą, jog notarė yra A. D. bičiulė, todėl jos parodymai šališki. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad testamento 1.1 punkte, be kita ko, nurodyta, jog jeigu A. D. numirs prieš palikimo atsiradimą arba palikimo nepriims, šiame punkte nurodytą turtą testatorė palieka lygiomis dalimis vaikaičiams. Nei pageidavimo, nei įpareigojimo suteikti pareiškėjui teisę neatlygintinai iki gyvos galvos naudotis ginčo gyvenamojo namo patalpomis testatorė jiems nenustatė. Dėl to teismas sprendė, kad testamento 1.1 punkte žodis „pageidauju“ buvo pavartotas sąmoningai, taip atskiriant jį nuo žodžio „įpareigoju“ ir išreiškiant testatorės valią, jog galutinai dėl galimybės pareiškėjui naudotis gyvenamojo namo patalpomis turėtų teisę nuspręsti A. D.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo           12 d. ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartis ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti. Kasaciniame skunde nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė testamentinės išskirtinės institutą reglamentuojančias teisės normas (CK 5.23–5.25 straipsniai), sutarčių aiškinimo taisykles (CK 6.193–6.195 straipsniai) ir nukrypo nuo jų išaiškinimų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, neteisingai taikė įrodinėjimą, rungimosi principą reglamentuojančias proceso teisės normas. Šie pažeidimai grindžiami tokiais teisiniais argumentais:

1. Kasatoriaus nuomone, testamento formuluotė, kuria kasatoriui nustatoma testamentinė išskirtinė, aiški, suprantama ir nekelia abejonių dėl testatorės valios. Testamentinė išskirtinė atitinka vieną iš CK 5.25 straipsnio 4 dalyje nustatytų testamentinių išskirtinių rūšių: testatorius turi teisę įpareigoti įpėdinį, kuriam pereina nekilnojamasis daiktas (šiuo atveju – A. D.), duoti kitam asmeniui (šiuo atveju – kasatoriui) iki gyvos galvos naudotis nekilnojamojo daikto dalimi. Dėl to bylą nagrinėję teismai nepagrįstai sprendė, kad testamente nenustatyta aiškiai išreikšta testatorės valia nustatyti pareiškėjui teisę iki gyvos galvos naudotis testamente nurodytomis patalpomis. Notariato įstatymo 26 straipsnyje nustatyta, kad notarine forma patvirtintuose dokumentuose esantys faktai yra nustatyti ir neįrodinėjami iki tol, kol šie dokumentai arba jų dalys įstatymų nustatyta tvarka nepripažinti negaliojančiais. CPK 197 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais.

2. Kasatoriaus įsitikinimu, bylą nagrinėję teismai nepagrįstai konstatavo, kad                             A. D. turi teisę savarankiškai nuspręsti, vykdyti ar ne testamente testatorės išreikštą valią – jai nustatytą įpareigojimą leisti kitam asmeniui naudotis jos paveldėto nekilnojamojo daikto dalimi. Testamentui, kaip ir kitiems sandoriams, galioja sutarčių laisvės principas (CK 6.156 straipsnis). Sudaryti testamentą bei nustatyti jo (kartu ir testamentinės išskirtinės) vykdymo tvarką, yra išimtinė testatoriaus teisė. Dėl to įpėdinis, testamentu perėmęs palikėjo daiktines teises kartu su įsipareigojimu (testamentine išskirtine), savarankiškai neturi teisės spręsti vykdyti jį ar ne testamentinės išskirtinės gavėjui.

3. Žodis „valia“ yra suprantamas kaip psichinė galia, siekimas, noras, pageidavimas, žodis „pageidauti“ reiškia norėti, geisti, trokšti. Taigi, kasatoriaus nuomone, žodis „pageidauju“, kaip ir žodžiai „noriu“, „liepiu“, „nurodau“, „įpareigoju“ ir „įsakau“, yra tinkamas asmens valiai testamente išreikšti.

4. Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai nepagrįstai testamento 1.1 punkte nustatytą patvarkymą dėl teisės kasatoriui iki gyvos galvos naudotis gyvenamojo namo patalpomis suteikimo vertino kaip moralinio pobūdžio pageidavimą (moralinę prievolę), o ne kaip įpareigojimą įpėdiniui suteikti daiktinę teisę trečiajam asmeniui.

5. Kasatoriaus įsitikinimu, faktą, kad testamento 1.1 punkte nustatyta testamentinė išskirtinė, patvirtina sisteminė šios punkto analizė. Jame, be kita ko, nustatyta, kad kasatorius privalo apmokėti išlaidas, susijusias su jam suteiktų naudotis patalpų eksploatacija, daryti einamąjį remontą. Taip testatorė, atsižvelgdama į tai, kad kasatorius bendru sutarimu gyveno ginčo patalpose, įpareigojo jį ir toliau šiomis rūpintis ir suteikė teisę jomis naudotis iki gyvos galvos.

6. A. D. yra priėmusi palikimą. Kadangi palikimo negalima priimti iš dalies, su sąlygomis ar išlygomis, tai, kasatoriaus nuomone, laikytina, kad A. D. yra priėmusi ir testamentinėje išskirtinėje nustatytą pasunkinimą paveldėtam nekilnojamajam daiktui (uzufruktą). Byloje nėra duomenų, kad A. D. reiškė ieškinį dėl nurodytos testamento dalies pripažinimo negaliojančia.

Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo A. D. prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Suinteresuoto asmens nuomone, kasacinis skundas neatitinka CPK 346 straipsnio 2 dalies, 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų. Esminis kasacinio skundo argumentas susijęs su tuo, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino testamento 1.1 punkte įrašytą žodį „pageidauju“. Kasatoriaus nuomone, jis reiškia testatorės valią įpareigoti įpėdinį (suinteresuotą asmenį) suteikti kasatoriui teisę naudotis testamente nurodyto gyvenamojo pastato pastoge ir rūsiu iki gyvos galvos. Žodžio „pageidauju“ reikšmė ir tikrosios testatorės valios išaiškinimas yra fakto klausimas, kuris buvo tinkamai išspręstas bylą nagrinėjusių pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų. Kasatorius kasaciniame skunde nurodo, kad buvo pažeistos CK 5.23–5.25, 5.50, 6.193–6.195 straipsnių normos, tačiau išsamiais teisiniais argumentais nepagrindžia konkrečių šių normų pažeidimo.

2.  Suinteresuotas asmuo sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad, aiškinant testamento 1.1 punkte įtvirtintos testamento sąlygos turinį, reikšminga yra tai, jog savo valiai testamente išreikšti testatorė vartojo du skirtingus žodžius: „pageidauju“ ir „įpareigoju“. Bylą nagrinėję teismai, atlikę išsamų testamento nuostatų, byloje esančių įrodymų, liudytojų parodymų vertinimą, pagrįstai sprendė, kad testatorė testamentinei išskirtinei išreikšti vartojo žodį „įpareigoju“, o moralinio pobūdžio pageidavimams išreikšti – žodį „pageidauju“. Testatorė, savarankiškai sudarydama testamentą ir sąmoningai siekdama atriboti testamentinę išskirtinę (testamento 1.9 punktas) nuo moralinių norų (testamento 1.1 ir 1.11 punktai), aiškiai nustatė privalomas prievoles įpėdiniams ir moralinius pageidavimus, kurių įvykdymas priklauso nuo įpėdinių pasirinkimo. Suinteresuoto asmens nuomone, nėra pagrindo reikalauti pripažinti testamentą negaliojančiu, nes testatorės valia yra tinkamai išreikšta. Tai, kad kasatorius kurį laiką gyveno ginčo patalpose, nesuteikia pagrindo spręsti, jog testamentu suinteresuotas asmuo įpareigotas ir toliau suteikti kasatoriui teisę jomis naudotis. Išlaidas, dėl kurių apmokėjimo nurodyta testamente, kasatorius turėtų atlyginti tik tada, jeigu jam būtų leista ginčo patalpose gyventi. Nustačius, kad testamento 1.1 punkto antroje dalyje išreikštas testatorės moralinio pobūdžio pageidavimas, tai jis negali būti teisiškai įpareigojantis – suinteresuotas asmuo, priėmęs palikimą, turi tik moralinę pareigą atsižvelgti į testatorės pageidavimą. Kasatoriaus nurodytas CK 5.50 straipsnis nesusijęs su nagrinėjamu ginču, nes byloje nustatyta, kad suinteresuotas asmuo yra nustatyta tvarka priėmęs palikimą.

Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo notarė L. Š. prašo jį atmesti. Atsiliepime pritariama suinteresuoto asmens A. D. atsiliepime pateiktiems argumentams ir papildomai pateikiama tokių teisinių argumentų:

1. Suinteresuoto asmens nuomone, kasatorius nepagrįstai vadovaujasi Notariato įstatymo 26 straipsnio ir CPK 197 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Jos galėtų būti taikomos tuo atveju, jeigu notaras ir kiti asmenys būtų įsitikinę, kad testamentinė išskirtinė nustatyta, o asmuo, su tuo nesutinkantis, įrodinėtų priešingai. Šiuo atveju bylą nagrinėję teismai sprendė, kad testamento 1.1 punkto formuluotė neatitinka testamentinei išskirtinei keliamų reikalavimų, todėl nėra pagrindo ginčyti šią testamento dalį kasatoriaus nurodytais pagrindais.

2. Kasatoriaus teiginys, kad testamento 1.1 punkto formuluotė aiški ir suprantama, prieštarauja jo atskirojo skundo apeliacinės instancijos teismui argumentams, jog testamento nuostata dėl testamento išskirtinės nustatymo ne visai aiški, prieštarauja CK 1.5 straipsniui, 6.196 straipsnio 1 daliai.

3. Bylą nagrinėję teismai išaiškino testamento turinį, ne tik įvertinę testamente vartojamų formuluočių tekstą ir testamento sąlygų sisteminius ryšius, bet ir suinteresuoto asmens, tiesiogiai bendravusio su testatore siekiant išsiaiškinti jos valią, ir rengusio testamento tekstą, parodymus. Testatorės vaikaičiams testamentu suteikta testamentinė išskirtinė nustatyta pavartojant žodį „įpareigoju“ (testamento 1.9 punktas), o moralinio pobūdžio pageidavimams buvo vartojamas žodis „pageidauju“. Dėl to, suinteresuoto asmens nuomone, tuo atveju, jei testatorė būtų siekusi išreikšti valią, kad po jos mirties testamente nurodytos patalpos būtų paliktos naudotis kasatoriui, tai testamento 1.1 punkte būtų pavartotas žodis „įpareigoju“, o ne „pageidauju“.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl testamentinės išskirtinės atsiradimo pagrindo

Testamentinė išskirtinė (legatas) (CK 5.23 straipsnis) – tai įpėdinio pagal testamentą įpareigojimas atlikti kokią nors prievolę vienam ar keliems asmenims (testamentinės išskirtinės gavėjams), kai šie įgyja teisę reikalauti, kad toks įpareigojimas būtų įvykdytas. Testamentinė išskirtinė yra įpėdinį įpareigojanti prievolė. Tarp įpareigoto įpėdinio, priėmusio palikimą, ir testamentinės išskirtinės gavėjo atsiranda prievoliniai teisiniai santykiai. Kitaip tariant, įpėdinis, priimdamas palikimą, prisiima ir testatoriaus įpareigojimą įvykdyti išskirtinę. Šio įpareigojimo nepageidaujantis vykdyti įpėdinis gali atsisakyti priimti palikimą. Tokiu atveju prievolė įvykdyti testamentinę išskirtinę pereina kitiems įpėdiniams, gavusiems atsisakiusio palikimo įpėdinio dalį. Jeigu palikimą priėmęs įpėdinis nevykdo testamente nustatyto įpareigojimo, išskirtinės gavėjas savo teisę į ją gali įgyvendinti priverstinai, nes įpėdinis, priėmęs palikimą, tampa išskirtinės gavėjo skolininku, o testamentinės išskirtinės gavėjas – kreditoriumi. CK 5.24 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai testamentinė išskirtinė susijusi su teise į nekilnojamąjį daiktą, išskirtinės gavėjui paprašius, notaras išduoda paveldėjimo teisės liudijimą. Nuo šio liudijimo įregistravimo dienos išviešinama, kad nuosavybės teisė į paveldėtą nekilnojamąjį daiktą suvaržyta testamentinės išskirtinės ir tretiesiems asmenims atskleidžiamas testamentinę išskirtinę sudarančio įpareigojimo turinys (CK 4.9 straipsnis). Tais atvejais, kai notaras atsisako išduoti paveldėjimo teisės liudijimą į testamentinę išskirtinę, susijusią su nekilnojamuoju daiktu, motyvuodamas tuo, kad testatorius tokio įpareigojimo testamentu nenustatė, asmuo, nesutikdamas su tokiu atsisakymu ir manydamas, jog testamente yra duomenų apie prievolės testamentiniam įpėdiniui nustatymą, gali skųsti notaro veiksmus tuo pagrindu, kad netinkamai aiškinama testatoriaus valia.

Nagrinėjamoje byloje, apskundus notaro veiksmus, kilo palikimą priėmusio įpėdinio (suinteresuoto asmens A. D.) ir galimo testamentinės išskirtinės gavėjo (kasatoriaus) ginčas dėl to, ar testamente yra nustatyta testamentinė išskirtinė kasatoriui, nesutariant, kaip turėtų būti aiškinama testamente pateikta formuluotė, kuria išreiškiamas testatorės pageidavimas (nurodomas žodis „pageidauju“), kad įpėdinė suteiktų teisę kasatoriui naudotis atitinkamomis paveldėto nekilnojamojo turto dalimis iki gyvos galvos, o jis –  atlygintų naujajai savininkei turto dalies išlaikymo išlaidas (testamento 1.1 punkto 2 pastraipa). Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, kyla būtinybė nustatyti tikrąją testatoriaus valią, t. y. ar testamentu buvo siekiama nustatyti įpėdiniui įpareigojimą leisti kasatoriui naudotis įpėdinio paveldėto nekilnojamojo turto dalimi, ar šiam palikta teisė savarankiškai nuspręsti, ar jo paveldėtam daiktui turėtų būti taikomas pirmiau nurodytas suvaržymas. 

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad, atsiradus poreikiui aiškinti testamento turinį ir sąlygas, taikytinos sutarčių aiškinimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje         G. M. B. v. J. M., bylos Nr. 3K-3-473/2007; 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. O. S. v. R. S., bylos Nr. 3K-3-547/2008; 2011 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. K. v. Č. K., bylos Nr. 3K-3-161/2011; kt.). Testamento kaip asmeninio vienašalio įstatymo nustatyta tvarka testatoriaus sudaryto sandorio reikšmingiausias elementas – testatoriaus (-ės) valia, kurią turi atitikti testamento turinys. Testatoriaus (-ės) valia – sudėtingas ir individualus reiškinys, kuriam formuotis turi įtakos ar jį gali netgi nulemti įvairiausi testatoriaus (-ės) fizinės ir emocinės būsenos aspektai. Dėl to, nustatant tikrąją testatoriaus (-ės) valią, reikšmingi testamento sudarymo metu buvusią testatoriaus (-ės) būseną patvirtinantys faktai. Kai, aiškinant testamento sąlygas, taikoma sutarčių aiškinimo taisyklė, pagal kurią reikalaujama nustatyti, kaip konkrečioje situacijoje elgtųsi protingi asmenys, būtina atsižvelgti į tai, kad testatoriaus valia ir jos išraiška ne visada atitinka protingo asmens elgesio standartą. Tokio pobūdžio sandoriams kaip testamentas reikšmingesni subjektyvūs, o ne bendri objektyviai egzistuojantys elgesio kriterijai, kuriems priskirtini, pavyzdžiui, atvejai, kai tėvai vaikams turtą palieka vienodai ar palieka tam vaikui, kuriam labiau reikia ir pan. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju testamento turinys, kuriame yra nustatyta įvairių paveldėjimo sąlygų, sukėlė abejonių tik tuo aspektu, ar jame nustatyta testamentinė išskirtinė kasatoriui. Teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusių teismų aiškinimu, kad kai testatorė siekė nustatyti testamentinę išskirtinę, testamento tekste vartojo žodį „įpareigoju“ (testamento 1.9 punktas), ir tai atitinka prievolės sampratą pagal įstatymą (CK 6.1 straipsnis). Be to, spręsdami, ar šiuo atveju testamente nustatyta testamentinė išskirtinė, bylą nagrinėję teismai pagrįstai pasisakė ir dėl kitų – ne tik testamentines išskirtines nustatančių – testamento dalių, pvz., nurodymo, kad tuo atveju, jei įpėdinė mirs iki paveldėjimo atsiradimo ar paveldėjimo nepriims, tai turtas paliekamas antriniams įpėdiniams. Šiuo patvarkymu nenustatoma paveldimam daiktui jokių suvaržymų, t. y. ne tik neatsiranda pagrindo taikyti CK 5.23 straipsnio 4 dalį, kurioje nustatyta, kad jeigu įpėdinis, kuris buvo įpareigotas įvykdyti testamentinę išskirtinę, miršta prieš atsirandant palikimui arba nepriima palikimo, prievolė įvykdyti testamentinę išskirtinę pereina kitiems įpėdiniams, gavusiems šio įpėdinio dalį, bet ir pagrindo svarstyti apie pageidavimo leisti kasatoriui naudotis paveldėto nekilnojamojo turto dalimi antriniams įpėdiniams perėjimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylą nagrinėję teismai, siekdami nustatyti tikrąją testatorės valią, aiškinosi testamento sudarymo aplinkybes, ar testatorė gebėjo reikšti savo valią, ar jai nebuvo daroma poveikio, ir kitas reikšmingas aplinkybes, todėl nėra pagrindo konstatuoti materialiosios teisės normų – sutarčių aiškinimo taisyklių, nustatytų CK 6.193 straipsnyje pažeidimo. Kasatoriaus argumentai dėl asmens valios išraiškos formų pripažintini teisiškai nereikšmingais, nes įpareigojimui kaip prievolės atsiradimo pagrindui būdingas privalomumas (CK 6.1 straipsnis). Vien tik pageidavimas sukurti prievolę negali būti vertinamas kaip pagrindas jai (šiuo atveju – testamentinei išskirtinei) atsirasti. Privalomumas ir neišvengiamumas – testamentinės išskirtinės prievolės bruožai, kurie leidžia atskirti šią prievolę nuo kitų testatoriaus nurodytų sąlygų. Svarstoma testamento sąlyga, susieta su pageidavimu, kad palikimą priėmusi įpėdinė (testatorės duktė) suteiktų kasatoriui (testatorės sūnui ir įpėdinės broliui) teisę naudotis atitinkama pavedėto nekilnojamojo turto dalimi, neatitinka privalomumo ir neišvengiamumo požymių. Atsižvelgiant į tai, kasacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo pripažinti teismų priimtų procesinių sprendimų neteisėtais ir naikintinais (CPK 346 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Suinteresuotas asmuo A. D. prašo priteisti atstovavimo išlaidų, turėtų kasaciniame teisme atlyginimą. Kartu su atsiliepimu į kasacinį skundą pateikta duomenų, kad ji už atsiliepimo parengimą sumokėjo advokatei Eglei Kriščiūnienei 3630 Lt. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (toliau – Rekomendacijos) 8.14 punktą, daro išvadą, kad yra pagrindas iš dalies tenkinti prašymą ir priteisti A. D. iš kasatoriaus 2000 Lt advokato pagalbai apmokėti (CPK 98 straipsnio 1, 2 dalys).

Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, sudaro 40,49 Lt (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 11 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu), kurių atlyginimas, netenkinus kasacinio skundo, priteistinas iš kasatoriaus (CPK  96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti suinteresuotam asmeniui A. D. (a. k. (duomenys neskelbtini)) iš pareiškėjo R. J.        (a. k. (duomenys neskelbtini)) 2000 (du tūkstančius) Lt atstovavimo išlaidų, turėtų kasaciniame teisme, atlyginimą.

Priteisti valstybei iš pareiškėjo R. J. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 40,49 Lt (keturiasdešimt litų 49 ct) su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme susijusių išlaidų atlyginimo. Priteista suma mokėtina į išieškotojo Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                        Dangutė Ambrasienė

Antanas Simniškis

Janina Stripeikienė