Baudžiamoji byla Nr. 1A-69-935/2021

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-31137-2020-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.25.6; 1.1.6.6; 1.1.9.8

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S 

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 14 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Julitos Dabulskytės-Raizgienės, Rasos Paužaitės ir Ugniaus Trumpulio (kolegijos pirmininkas bei pranešėjas),

sekretoriaujant Giedrei Stankevičienei,

dalyvaujant prokurorei Astai Poškutei,

nuteistojo gynėjai advokatei Silvai Mardosaitei, 

nuteistajam V. G.,

         viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 20 d. nuosprendžio, kuriuo jis buvo pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 2811 straipsnio 1 dalį 69 MGL (3450 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 641 straipsniu, paskirtoji bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir V. G. paskirta 46 MGL (2300 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 68 straipsniu, nuteistajam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, jos terminą skaičiuojant nuo 2020 m. rugpjūčio 7 d.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš nuteistojo buvo nuspręsta išieškoti automobilio Škoda Octavia, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertės dalį atitinkančią pinigų sumą – 6000 Eur.

Teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą,

n u s t a t ė :

I.                      Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1.       V. G. nuteistas už tai, kad jis 2020 m. rugpjūčio 4 d., apie 17.15 val., Vilniuje, Kairėnų – Česlavo Kudabos  g. sankryžoje, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14 punkto draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį Škoda Octavia, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo 2,17 promilės etilo alkoholio koncentracija. Tokiais savo veiksmais V. G. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 2811 straipsnio 1 dalyje.

II.                      Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2.       Apeliaciniame skunde nuteistasis V. G. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 20 d. nuosprendį ir, vadovaujantis BK 40 straipsniu, atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant laiduotojo S. G. atsakomybei, taip pat sumažinti pinigų sumą, kurią buvo nuspręsta išieškoti kaip dalį konfiskuotino turto vertės atitinkančią sumą, arba apskritai neskirti baudžiamojo poveikio priemonės, numatytos BK 72 straipsnyje.

3.       Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuteistasis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme pilnai pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailėjosi dėl nusikalstamos veikos padarymo, išsamiai paaiškino visas įvykio aplinkybes, sutiko su sutrumpintu įrodymų tyrimu. Nuteistasis pažadėjo, kad daugiau nusikalstamų veiksmų nekartos. Jis nusikalto pirmą kartą, nėra įregistruotas Priklausomybės ligų centre, gydęsis nuo alkoholizmo.

4.       Nuteistasis tvirtina, kad S. G. yra teismo pasitikėjimo vertas asmuo, kadangi jis nėra teistas, nėra padaręs administracinių nusižengimų, nėra įrašytas į Priklausomybės ligų centro įskaitą, jis dirba įmonės vadovu, verslo partnerių charakterizuojamas kaip patikimas bei tvirto charakterio žmogus. Teisiamojo posėdžio metu apklaustas S. G. patvirtino, kad gali daryti nuteistajam tik teigiamą įtaką. Nurodė, kad jis ir nuteistasis vienas kitą labai gerai pažįsta, abu tiki, jog visas iškilusias problemas įveiks kartu, jis pasitiki nuteistuoju, priešingu atveju nesutiktų būti laiduotoju.

5.       Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suabejojo, ar yra pagrindo manyti, kad jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas nuteistojo asmenybę, nepagrįstai eliminavo galimybę jam pasitaisyti taikant atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

6.       V. G. pažymi, kad nusikalstamos veikos padarymo jis buvo padaręs tik kelis KET pažeidimus, kurie visiškai nebuvo susiję su vairavimu esant neblaiviam, ir nevertintini kaip itin šiurkštūs. Jis nurodo, kad baudas už padarytus teisės pažeidimus yra sumokėjęs. Be to, nuteistasis nusikalto pirmą kartą, savo kaltę tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme pripažino visiškai, nuoširdžiai gailėjosi dėl nusikalstamų veiksmų, civilinis ieškinys byloje pareikštas nebuvo, jis tiek dabartinėje, tiek buvusioje darbovietėje yra charakterizuojamas teigiamai. Aptartų aplinkybių visuma leidžia manyti, kad nuteistasis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. V. G. yra įsitikinęs, kad jis negali būti vertinamas kaip piktybinis asmuo ar teisės pažeidėjas. Nuteistojo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimą neatleisti jo nuo baudžiamosios atsakomybės nulėmė itin griežta prokurorės, kuri reikalavimo netaikyti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės bei konfiskuoti visą automobilio vertę atitinkančią pinigų sumą, pozicija.

7.       Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog KET pažeidimas buvo padarytas pavojingomis aplinkybėmis, t. y. vairuojamas automobilis apvirto, čiuožė ir tik laimingo atsitiktinumo dėka nesukėlė žalingesnių pasekmių. Apeliantas aiškina, kad jo padaryta nusikalstama veika yra priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai. Šios veikos sunkumas nedidėja nuo jos padarymo aplinkybių. Svarbu tai, kad darydamas šią veiką nuteistasis neketino padaryti žalos nei sau, nei kitiems asmenims. Tuo atveju, jeigu dėl nusikalstamų veiksmų būtų kilusios kitokios pasekmės, nuteistojo veiksmai būtų kvalifikuoti pagal atitinkamą BK straipsnį.

8.       Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad pagal BK 40 straipsnį nuo baudžiamosios atsakomybės gali būti atleidžiami net ir asmenys, kurie padarė apysunkį nusikaltimą. Šiuo atveju nuteistasis padarė nesunkų nusikaltimą, o iki 2017 m. sausio 1 d. tokia veika apskritai buvo laikoma administraciniu teisės pažeidimu. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas taikyti BK 40 straipsnio nuostatas, privalėjo įvertinti tai, ar nėra teisei priešingų veikų sistemiškumo, ar yra nustatytas neteisėto elgesio piktybiškumas ir pan.

9.       Nuteistasis aiškina, kad jis puikiai suvokia galimas padaryto teisės pažeidimo pasekmes, dėl ko labai išgyveno. Dėl neteisėtų veiksmų jam labai gėda prieš artimuosius, giminaičius, draugus ir kolegas. Jis iš šios situacijos pasimokė ir padarė labai svarbias gyvenimo išvadas. Nuteistasis yra ryžtingai pasiruošęs laikytis įstatymų nuostatų, elgtis atidžiai ir rūpestingai, nekelti pavojaus žmonių turtui, sveikatai ir gyvybei, būti drausminga asmenybe.

10.       Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nepagrįstai didelės pinigų sumos, kuri atitinka dalį konfiskuotino turto vertės, išieškojimas iš nuteistojo neatitiktų viešojo intereso poreikių ir nuteistojo teisių pusiausvyros, varžytų jo teises labiau nei to reikia visuotinai svarbiems tikslams pasiekti.

11.       Apeliantas aiškina, kad nusikalstamos veikos, numatytos BK 2811 straipsnio 1 dalyje, padarymo atveju automobilis nėra fakultatyvinis požymis, kuris palengvina nusikaltimo padarymą. Aptariamo nusikaltimo neįmanoma padaryti be transporto priemonės. Taigi, transporto priemonės naudojimas savaime nesunkina ir nepadaro pavojingesniu šio nusikaltimo. Be to, šis nusikaltimas yra nesunkus, jo sudėtis yra formali. BK 2811 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas yra iš esmės kildinamas iš administracinių teisės pažeidimų, kuriuos padarius galimas transporto priemonių konfiskavimas, tačiau šios priemonės taikymas yra siejamas su šiurkščiais KET pažeidimais, piktybišku teisės aktų nuostatų nesilaikymu, nenoru keisti savo elgesio.

12.       Nuteistasis pabrėžia, kad jis niekada nebuvo teistas už jokias nusikalstamas veikas, du kartus baustas administracine tvarka, vienas baustumas nusikalstamos veikos padarymo metu buvo išnykęs, jis dirba, turi šeimą, augina naujagimį, darbe charakterizuojamas teigiamai, dėl nusikaltimo padarymo labai gailisi. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nėra jokio pagrindo manyti, jog jis ateityje galės padaryti tokios pat rūšies nusikaltimą ar administracinį nusižengimą.

13.       Apeliaciniame skunde aiškinama, kad nuteistojo valdyta transporto priemonė buvo įsigyta išsimokėtinai, turtas pradėtas naudoti prieš metus įmokėjus dešimtadalį visos turto vertės ir kas mėnesį darant periodines įmokas. Transporto priemonės savininkas SIA „UniCredit Leasing“ nuvilktą automobilį iš policijos saugojimo aikštelės pasiėmė, o, kadangi įvykio metu automobilis buvo apgadintas, nuteistajam pateikė susitarimą dėl žalos atlyginimo, kuriuo nutraukė automobilio lizingo (išsimokėjimo dalimis) sutartį ir pasiūlė padengti lizingo davėjo nuostolius dėl sutarties nutraukimo, kurie viso sudaro 18383,02 Eur. Šią sumą lizingo davėjas įpareigojo nuteistąjį sumokėti per 36 mėnesius, t. y. kas mėnesį mokant po 510,64 Eur. Esant susidariusiai situacijai nuteistasis jau neteko išsimokėtinai paimtos transporto priemonės, tačiau liko skolingas itin didelę pinigų sumą. Taigi net ir dalinis konfiskuotino turto vertės išieškojimas nuteistajam ir jo šeimai sukels nepakeliamą naštą. Apeliantas nurodo, kad jo vidutinės mėnesinės pajamos šiuo metu yra apie 925 Eur, šeimoje auga kūdikis, sutuoktinė yra vaiko priežiūros atostogose, todėl šeima iš esmės yra išlaikoma iš jo gaunamų pajamų.

14.       Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

III.                      Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo V. G. apeliacinis skundas atmestinas.

15.       Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Taigi apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju patikrina skundžiamą nuosprendį tik tiek, kiek to prašoma nuteistojo V. G. apeliaciniame skunde.

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su BK 40 straipsnio nuostatų taikymu.

16.       BK 40 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalis). Taigi aptartoje normoje yra įtvirtinta sąlygų visuma, kai teismas gali spręsti dėl asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Pažymėtina, kad teismų praktikoje pripažįstama, kad, net ir esant visoms BK 40 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, teismui paliekama diskrecija motyvuotai apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-52-648/2017, 2K-116-1073/2018, 2K-153-976/2018 ir kt.). Tai reiškia, jog teismui atsisakius atleisti ar atleidus asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės ir tinkamai motyvavus savo sprendimą aukštesnės instancijos teismas tokio sprendimo neturėtų keisti. 

17.       Asmens atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, taip pat ir vadovaujantis BK 40 straipsnio nuostatomis, reiškia nusikalstamą veiką padariusio asmens atleidimą nuo jo pasmerkimo valstybės vardu oficialiai pripažįstant jį kaltu padarius nusikalstamą veiką ir priimant apkaltinamąjį nuosprendį, nuo bausmės skyrimo ir (ar) teistumo. Taigi kiekvienu atveju net ir esant baudžiamajame įstatyme numatytoms sąlygoms, kurios, jas vertinant formaliai, leistų atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, privalu įvertinti, ar konkretaus asmens atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės yra tikslingas, ar bus įgyvendinta BK paskirtis, t. y., ar bus apgintos žmogaus ir piliečio teisės bei laisvės, visuomenės ir valstybės interesai nuo nusikalstamų veikų (BK 1 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, įvertinus visas reikšmingas bylos aplinkybes, apibūdinančias nuteistojo asmenybę bei jo padarytą nusikalstamą veiką, nėra pakankamo pagrindo V. G. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą teisinės pasekmės, kurios apima tiek baudžiamojo poveikio priemonių paskyrimą, tiek galimybę spręsti asmens baudžiamosios atsakomybės klausimą, jeigu laiduotojas atsisako laidavimo, tiek galimybę būti patrauktam baudžiamojon atsakomybėn už visas padarytas nusikalstamas veikas, esant BK 40 straipsnio 7, 8 dalyse nurodytiems atvejams, V. G. nebus pakankamos baudžiamosios atsakomybės tikslams pasiekti.

18.       Šioje baudžiamojoje byloje yra nustatyta, kad V. G.vairavo automobilį būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai alkoholio koncentracija jo kraujyje žymiai viršijo 1,5 promilės ribą, nuo kurios kyla įstatyme numatyta baudžiamoji atsakomybė, t. y. jo kraujyje buvo nustatyta 2,17 promilės etilo alkoholio. Čia pastebėtina, kad V. G. kraujas tyrimui buvo paimtas tik 20.00 val. (b. l. 15), t. y. po vairavimo fakto praėjus beveik trims valandoms, kas leidžia daryti išvadą, jog tuo metu, kai automobilis buvo vairuojamas, alkoholio koncentracija nuteistojo kraujyje buvo ženkliai didesnė. Tokią išvadą iš dalies patvirtina ir BIRT ataskaitų žiūryklėje (b. l. 4), policijos pareigūno tarnybiniuose pranešimuose (b. l. 10, 11) bei neblaivumo nustatymo akte (b. l. 12) užfiksuoti duomenys, iš kurių matyti, jog 17.23 val. V. G. alkotesteriu buvo nustatytas 2,75 promilių neblaivumas. Be to, iš BIRT ataskaitų žiūryklėje (b. l. 4) bei policijos pareigūno tarnybiniame pranešime (b. l. 10) užfiksuotų duomenų matyti, kad 18.32 val. nuteistajam alkotesteriu buvo nustatytas 3,21 promilių neblaivumas. Fakto, kad į alkotesterį pripūtė apie tris promiles, pirmosios instancijos teisme neginčijo ir pats nuteistasis (b. l. 119). Akivaizdu, kad V. G., būdamas stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, vairavo automobilį darbo dieną, tuo metu, kai eismas paprastai būna intensyvesnis, kadangi žmonės vyksta savais reikalais iš darbų, taip pat jis važiavo ir tose vietose, kur yra gyvenamųjų namų. Pastebėtina ir tai, kad iš liudytojos I. S. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, jog ji nuteistojo automobilio vairavimą apibūdino kaip agresyvų, nurodė, kad nuteistojo vairuojamas automobilis prieš eismo įvykį buvo užvažiavęs ant šalikelės, bandė liudytojos vairuojamą automobilį lenkti du kartus, kai lenkė trečią kartą, ji sulėtino greitį ir pasitraukė link šalikelės (b. l. 73). Šie nusikalstamą veiką apibūdinantys faktai rodo didesnį jos pavojingumą. 

19.       Nagrinėjamoje byloje yra nustatyta ir tai, kad V. G. sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo apgadintas svetimas turtas, t. y., vairuotas automobilis bei apšvietimo stulpas. Apeliacinės instancijos teismui nekyla jokių abejonių, kad šio eismo įvykio kilimui įtakos turėjo ir nuteistojo apsvaigimas nuo alkoholio, kuris nulemia asmens atidumo sumažėjimą, reakcijos sulėtėjimą bei mieguistumą (pats nuteistasis pirmosios instancijos teisme nurodė, jog jis užmigo prie vairo). Taigi nuteistasis savo neteisėtais veiksmais ne tik kėlė pavojų aplinkai (kitų asmenų gyvybei, sveikatai ir turtui) bei sau pačiam, bet ir padarė žalą kitiems asmenims, t. y. dėl jo veiksmų kilo realios neigiamos pasekmės. Čia būtina įvertinti ir tai, kad V. G. anksčiau buvo baustas administracine tvarka už KET pažeidimus (vieną kartą buvo baustas už tai, kad viršijo maksimalų leistiną greitį 42 km/h, ir vieną kartą buvo baustas už tai, kad, vairuodamas automobilį, rankomis naudojosi mobiliojo ryšio priemone (paskirta nuobauda nusikalstamos veikos padarymo metu negaliojo)), šis faktas yra reikšmingas, vertinant apelianto asmenybę, ir rodo, kad jis ne visuomet laikosi KET reikalavimų, susijusių su eismo saugumu.

20.       V. G. aiškino, kad jis po to, kai pavartojo alkoholio, niekur neplanavo su automobiliu važiuoti, tačiau sutuoktinė netikėtai pasakė, jog reikia važiuoti į vaistinę ir nupirkti vaikui vaistų. Šios aplinkybės niekaip nepateisina nuteistojo nusikalstamo elgesio, kadangi jis, siekdamas įgyvendinti savo interesus, turėjo visas galimybes pasirinkti teisėtą elgesio variantą. Susidarius nuteistojo nurodytai situacijai, jis galėjo pagalbos kreiptis į savo artimuosius (iš policijos pareigūno tarnybinio pranešimo (b. l. 10) matyti, jog praėjus ne daug laiko po to, kai įvyko eismo įvykis, į įvykio vietą atvyko nuteistojo giminaičiais prisistatę asmenys), taip pat galėjo į vaistinę nuvykti pasinaudodamas viešuoju transportu ar pėsčias (iš viešai internete skelbiamų duomenų matyti, kad artimiausia vaistinė nuo nuteistojo namų yra nutolusi 1,7 km, o kita vaistinė yra už 2 km) bei pan. Akivaizdu, kad šiuo atveju nuteistasis neturėjo jokios rimtesnės priežasties rizikuoti aplinkinių ir savo gyvybėmis, sveikata bei turtu. Nuteistasis aiškino, kad, prieš sėsdamas už automobilio vairo, jis jautėsi gerai. Vis tik toks nuteistojo paaiškinimas, įvertinus nustatytą jo neblaivumo laipsnį, kelia abejonių. Taip pat leidžia daryti išvadą, kad apeliantas iš esmės bando pateisinti savo veiksmus bei sumenkinti savo kaltę, o tai kelia abejonių dėl jo patikimumo. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog V. G. sėsdamas už vairo neblaivus, visiškai ignoravo galimas kilti neigiamas pasekmes, jis veikė tiesiogine tyčia – žinojo, kad teisės aktai draudžia vairuoti transporto priemones esant neblaiviam, suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip elgtis, kas, teisėjų kolegijos manymu, rodo jo neatsakingumą, kuris taip pat yra vertintinas sprendžiant jo teisinės atsakomybės klausimą. 

21.       Nagrinėjamu atveju yra akivaizdu, kad V. G. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, kuri yra priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai, bei dėl jos padarymo gailisi. Ši aplinkybė buvo pripažinta nuteistojo atsakomybę lengvinančia. Į šią aplinkybę bei kitas teigiamai nuteistąjį apibūdinančias aplinkybes (anksčiau neteistas, dirba, darbe apibūdinamas teigiamai, yra vedęs, turi mažametį sūnų (gimęs 2020 m. liepos 21 d.), baigė privalomojo mokymo apie alkoholio, narkotinių medžiagų ir psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimo poveikį žmogaus sveikatai programą, į priklausomybės ligų įskaitą neįrašytas) buvo atsižvelgta parenkant jam bausmę už padarytą nusikaltimą bei nustatant jos dydį. V. G. teigiamai apibūdinančių aplinkybių visuma pirmosios instancijos teismui leido pagrįstai paskirti jam pačią švelniausią BK 2811 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmę – baudą (minėtos normos sankcijoje yra numatytos arešto bei laisvės atėmimo iki vienerių metų bausmės). Pažymėtina, kad nuteistajam buvo paskirta bauda, kurios dydis yra artimas minimaliam šios bausmės dydžiui (BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkte yra nustatyta, jog už nesunkaus nusikaltimo padarymą galima skirti baudą nuo 50 MGL iki 2000 MGL), numatytam baudžiamajame įstatyme, ši bausmė buvo sumažinta vienu trečdaliu ir tapo dar labiau artima minimaliai šios bausmės ribai. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, teigiamai V. G. apibūdinančių aplinkybių visuma, įvertinus tai, kas buvo aptarta šio procesinio sprendimo 18-20 pastraipose, nėra pakankamas pagrindas dar labiau lengvinti nuteistojo teisinę padėtį bei atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

22.       Pažymėtina, kad aplinkybė, jog nuteistasis prisipažino padaręs nusikaltimą ir sutiko su tuo, kad būtų atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas, nulėmė galimybę jam taikyti BK 641 straipsnio nuostatas bei mažinti paskirtą bausmę vienu trečdaliu. Tuo pačiu teigtina, kad nuteistojo prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką (apeliaciniame skunde ne kartą yra akcentuota, jog nuteistasis prisipažino padaręs nusikaltimą) šiuo atveju negali būti sureikšminamas, nes bylos faktinės aplinkybės ir taip buvo bei yra pakankamai aiškios. 

23.       Nepagrįstas apelianto teiginys, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, ar jam galima taikyti BK 40 straipsnio nuostatas, neturėjo vertinti nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog, sprendžiant, ar asmenį yra tikslinga atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, yra būtina vertinti ir nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kurį lemia tokios veikos padarymo būdas, tikslai bei kitos aplinkybės. Bandymas sumenkinti padarytos veikos pavojingumą, skunde dėstomi teiginiai apie tai, kad 2017 metais tokie patys neteisėti veiksmai būtų užtraukę tik administracinę atsakomybę, rodo, jog nuteistasis iš tikrųjų nepakankamai kritiškai vertina savo nusikalstamus veiksmus ir iki galo nesuvokia jų keltos grėsmės aplinkai.

24.       Apibendrinant visa, kas buvo aptarta anksčiau, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog iš tikrųjų kyla abejonių dėl to, kad V. G. atitinka BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytą sąlygą. Čia būtina pabrėžti, kad minėta sąlyga reiškia, jog turi būti nustatyta ne tik tai, kad asmuo nedarys naujų nusikalstamų veikų, bet ir tai, jog jis laikysis įstatymų, t. y. paklus teisės aktuose nustatytoms taisyklėms. Šiuo atveju nėra pakankamo pagrindo konstatuoti vienos iš baudžiamajame įstatyme numatytų būtinų sąlygų, kai asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, egzistavimo, todėl nėra pagrindo vertinti ir S. G. tinkamumo būti laiduotoju. Be to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, V. G. atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės nebūtų ir tikslingas.

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados dėl apeliacinio skundo teiginių, susijusių su BK 72 straipsnio nuostatų taikymu.

25.       BK 72 straipsnyje yra nustatyta, kad konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Teismų praktikoje pripažįstama, jog kelių transporto priemonė, kuri buvo panaudota darant nusikaltimą, numatytą BK 2811 straipsnio 1 dalyje, pripažįstama nusikalstamos veikos padarymo priemone (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-392-699/2017, 2K-79-511/2018 ir kt.). Nagrinėjamu atveju nekyla jokių abejonių, kad automobilis, kurį 2020 m. rugpjūčio 4 d., apie 17.15 val., būdamas neblaivus, vairavo V. G., yra nusikalstamos veikos padarymo priemonė, atitinkanti turto, konfiskuotino pagal BK 72 straipsnį, požymius. 

26.       BK 72 straipsnio 5 dalyje yra nustatyta, kad, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. V. G. vairuotas automobilis priklauso trečiajam asmeniui, todėl, vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš nuteistojo gali būti išieškoma tik šio automobilio vertę atitinkanti pinigų suma.

27.       BK 72 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais. Išimtimi iš šios taisyklės gali būti tik tokie išskirtiniai atvejai, kai turto konfiskavimo taikymas būtų akivaizdžiai neproporcinga teisinė priemonė (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-7-130-699/2015, 2K-7-304-976/2016 ir kt.). Tas pats pasakytina ir apie konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimą, esant BK 72 straipsnio 5 dalyje numatytoms sąlygoms, t. y. ši priemonė gali būti netaikoma tik tais atvejais, kai konfiskuotino turto vertės ar jos dalies išieškojimas būtų akivaizdžiai neproporcinga teisinė priemonė. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad visos konfiskuotino turto vertės išieškojimas iš V. G. būtų neproporcingas, todėl nusprendė iš nuteistojo išieškoti pinigų sumą, kuri atitinka tik dalį konfiksuotino turto vertės.

28.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šio procesinio sprendimo 18-21 pastraipose aptartas aplinkybes, konstatuoja, jog nėra pagrindo tvirtinti, kad nusprendus išieškoti iš nuteistojo konfiskuotino automobilio Škoda Octavia, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertės dalį yra pažeidžiami proporcingumo principo reikalavimai. Pažymėtina, jog sprendžiant, ar konfiskuotino turto vertės dalies išieškojimas iš nuteistojo neprieštarauja proporcingumui, atsižvelgtina į tai, ar ši priemonė yra tinkama siekiamiems tikslams įgyvendinti, ar ji yra būtina, taip pat, ar ji atitinka skirtingų interesų (nuteistojo, visuomenės bei valstybės) pusiausvyrą. Skundą nagrinėjantis teismas konstatuoja, jog tiek teigiamai, tiek neigiamai V. G. apibūdinantys faktai, vertinant juos kartu su nusikaltimo padarymo aplinkybėmis, neleidžia daryti išvados, kad konfiskuotino turto dalies vertės išieškojimas iš nuteistojo nėra tinkama priemonė siekiamiems tikslams (nubaudimo, prevenciniams ir kt.), numatytiems BK 41 straipsnyje, įgyvendinti, šių tikslų galima pasiekti ir švelnesnėmis priemonėmis (bauda bei draudimu naudotis specialia teise), aptariamos priemonės taikymas darys daugiau žalos nuteistajam nei to reikalauja siekiami tikslai, jų pobūdis. Iš esmės apeliaciniame skunde taip pat nėra nurodoma, kodėl dalies konfiskuotino turto vertės išieškojimas iš nuteistojo neatitiks proporcingumo principo. Apeliaciniame skunde labiausiai akcentuojama nuteistojo, kuris yra jauno darbingo amžiaus, turtinė padėtis, kuri, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra esminė aplinkybė sprendžiant, ar asmeniui turi būti taikoma BK 72 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė.

29.       Šiuo atveju nėra jokio pagrindo nukrypti nuo įstatyme įtvirtintos bendros taisyklės, jog tais atvejais, kai konfiskuotinas turtas priklauso trečiajam asmeniui, iš kaltininko išieškoma konfiskuotino turto vertę (šiuo atveju vertės dalį) atitinkanti pinigų suma. Čia būtina pastebėti ir tai, kad teismų praktikoje yra pripažįstama, jog, sprendžiant klausimus dėl BK 72 straipsnio nuostatų netaikymo, kaltininko asmenybė ar automobilio vertė nėra laikomi išimtinėmis aplinkybėmis, o tai, kad baudžiamojo poveikio priemonė sukelia tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų asmeniui, nereiškia, kad jos paskyrimas prieštarauja teisingumo ir protingumo principams (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-287-1073/2018, 2K-77-648/2019). Pirmosios instancijos teismas įvertinęs nuteistojo finansines galimybes, kurias, be jokių abejonių, mažina ir paskirta bauda, kurios mokėjimas buvo nustatytas dvylikai mėnesių, nusprendė išieškoti tik dalį konfiskuotino turto vertės atitinkančią pinigų sumą. Nuteistasis privalėjo numatyti ir įvertinti galimas savo priešingo teisei elgesio pasekmes dar prieš darydamas nusikaltimą, todėl jis privalo prisiimti neigiamas tokio elgesio pasekmes, dėl kurių atsiradimo jis pats ir yra kaltas. Čia pažymėtina ir tai, kad įsipareigojimai lizingo davėjui atsirado, nes V. G. nesilaikė sudarytos finansinio lizingo sutarties sąlygų. Šių įsipareigojimų atsiradimas nei pats savaime, nei vertinant juos kartu su kitomis anksčiau aptartomis aplinkybėmis nėra pagrindas nuteistajam apskritai netaikyti baudžiamojo poveikio priemonės ar mažinti išieškotiną pinigų sumą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

nuteistojo V. G. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                       Julita Dabulskytė-Raizgienė 

                                                                           Rasa Paužaitė

                                                                                     Ugnius Trumpulis