Civilinė byla Nr. 3K-3-496/2009                                                                             Procesinio sprendimo kategorija 127.2   (S)

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2009 m. gruodžio 30 d.

Vilnius

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Egidijaus Laužiko ir Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

 

sekretoriaujant Indrei Savkinienei,

 

dalyvaujant ieškovui uždarosios akcinės bedrovės ,,Baltijos žuvys“ direktoriui A. Ž.,

 

žodinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Baltijos žuvys“ direktoriaus A. Ž. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Baltijos žuvys“ direktoriaus A. Ž. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Baltijos žuvys“ dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

            UAB ,,Baltijos žuvys“ direktorius A. Ž. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo atsakovui UAB ,,Baltijos žuvys“. Ieškovas nurodė, kad pagrindiniais įmonės kreditoriais laikytini R. V., kurio kreditorinis reikalavimas įmonei yra 2 394 000 Lt, restruktūrizuojama akcinė bendrovė ,,Senoji Baltija“, kurios kreditorinis reikalavimas – 1 006 518 Lt, AB bankas ,,Hansabankas“, kurio kreditorinis reikalavimas – 285 365,26 Lt. Įmonė gavo kreditoriaus R. V. sutikimą siūlyti restruktūrizuoti įmonę. R. V. kreditorinis reikalavimas įmonei viršija 1/5 dalį visų kreditorių reikalavimų, dėl to, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo (toliau ir ĮRĮ) 4 straipsnio 5 dalimi, R. V. raštiškas sutikimas laikytinas pirmojo kreditorių susirinkimo nutarimu ir tai yra pagrindas įmonei iškelti restruktūrizavimo bylą. Ieškovo nuomone, restruktūrizavimo procesą reikia pradėti nedelsiant, nes Kauno apygardos teisme atsakovui yra pareikšta keletas ieškinių dėl bankroto bylos iškėlimo. Ieškovas teigė, kad įmonės finansiniai sunkumai yra laikini, įmonė siekia nenutraukti veiklos, jos turimas nekilnojamasis turtas yra didelės vertės, įmonė 2007 m. gavo 672 252,18 Lt pajamų, o 2008 m. pirmąjį pusmetį gavo 38 753 Lt pelno.

 

II. Pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo nutarčių esmė

 

Kauno apygardos teismas 2009 m. kovo 16 d. nutartimi atsisakė iškelti UAB ,,Baltijos žuvys“ restruktūrizavimo bylą.

Teismas nurodė, kad tuo atveju, jeigu teismas nustato, kad nėra bent vienos įmonės restruktūrizavimo procesui pradėti būtinos sąlygos, nustatytos ĮRĮ 2 straipsnio 1 dalyje, 3 ar 4 straipsniuose, arba egzistuoja bent vienas ĮRĮ 7 straipsnio 2 dalyje nurodytas pagrindas, teismas turi atsisakyti iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą; kad restruktūrizavimo byla gali būti keliama įmonei, kuri turi laikinų finansinių sunkumų ir yra nenutraukusi ūkinės komercinės veiklos; kad pagal ĮRĮ 2 straipsnio 1 dalį įmonės laikinais finansiniais sunkumais pripažintini sunkumai, kurie tęsiasi ilgiau kaip tris mėnesius, bet ne keletą metų.

Teismas pažymėjo, kad nors įsiteisėjusiomis teismų nutartimis yra nustatyta, jog atsakovo finansiniai sunkumai tęsiasi keletą metų, kad nors teismai patvirtino nuolatinį atsakovo negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais, dabartinė atsakovo finansinė būklė ir jos kitimo tendencijos turi būti išanalizuotos, teismas turi įvertinti, ar bendrovė, keletą metų turėjusi nuolatinių finansinių sunkumų, šiuo metu turi tik laikinų finansinių sunkumų ir yra pajėgi greitai likviduoti skolas. Teismas nustatė, kad 2008 m. birželio 30 d. atsakovas turėjo ilgalaikio turto už 2 743 068 Lt, trumpalaikio turto – už 3 194 092 Lt, o mokėtinų sumų ir įsipareigojimų buvo už 1 827 054 Lt, iš jų po vienerių metų mokėtinų sumų ir ilgalaikių įsipareigojimų – už 1 230 265 Lt, per vienerius metus mokėtinų sumų – už 596 789 Lt.  Teismas nustatė, kad 2008 m. birželio 30 d. įmonė įtraukė į apskaitą 38 753 Lt grynojo pelno, turėjo 411 748,51 Lt skolų 36 tiekėjams, iš kurių 12-ai įsiskolinimai yra priteisti, jų sumai yra areštuotas įmonės turtas. Teismas pažymėjo, kad atsakovo direktoriaus pateikti duomenys apie kreditorių reikalavimų dydį ir duomenys šioje civilinėje byloje nesutampa; kad, remiantis Swedbank banko 2008 m. birželio 8 d. duomenimis, pradelsta skola yra 657 457,24 Lt ir ši skola nuolat didėja. Teismas pažymėjo, kad skolos kreditoriams per septynis metus sumažėjo 795 931 Lt, tačiau tai buvo pasiekta ne dėl  įmonės pelningos veiklos, o Klaipėdos apygardos teismui nuo 2004 m. lapkričio 10 d. sustabdžius išieškojimą iš atsakovo turto ir leidus atlikti tik privalomuosius mokėjimus. Teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė įmonės skolos mažėjimo, vykdant ūkinę–komercinę veiklą, kad įmonės finansiniai sunkumai nėra laikini ir įmonė nepajėgi greitai likviduoti skolų, todėl nėra būtinosios materialiosios sąlygos tokiai įmonei restruktūrizuoti.

Teismas nurodė, kad R. V., kaip kompanijos ,,Rentos Group LLC“ atstovas, negalėjo sudaryti reikalavimo perleidimo sau pačiam sutarties, dėl to toks sandoris prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms; be to, prie sandorio nepridėta įrodymų, kad A. Ž. buvo skolingas ,,Renton Group LLC“. Teismas konstatavo, kad A. Ž. suteikta 1 542 000 Lt garantija R. R. ir 640 000 Lt garantija V. K. negali sukelti teisinių pasekmių atsakovui, nes nėra A. Ž. skolų, dėl kurių grąžinimo buvo išduotos garantijos, ir kad tai buvo konstatuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-519/2005. Atsižvelgęs į tai, teismas nepripažino R. V. siūlymo restruktūrizuoti atsakovo įmonę pakankamu pagrindu iškelti restruktūrizavimo bylą išimties tvarka, nustatyta Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje.

Teismas, remdamasis bylos duomenimis, padarė išvadą, kad nebuvo pateikta tinkamo pasiūlymo dėl galimo UAB ,,Baltijos žuvys“ administratoriaus paskyrimo, todėl ieškovas netinkamai vykdė Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 2 punkto reikalavimą. 

Teismas konstatavo, kad teismui nepateikti tinkami Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nurodyti dokumentai, reikalingi restruktūrizavimo bylai iškelti, o ši aplinkybė ir ta aplinkybė, kad įmonės finansiniai sunkumai nėra laikini, sudaro pagrindą konstatuoti, jog nėra nei procesinių, nei materialinių restruktūrizavimo proceso sąlygų.

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. gegužės 7 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartį paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad įmonės finansiniai sunkumai nėra laikini, jos skolos yra didelės ir ji nepajėgi greitai likviduoti šių skolų; konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino R. V. siūlymo restruktūrizuoti atsakovo įmonę pakankamu pagrindu iškelti restruktūrizavimo bylą išimties tvarka, nustatyta Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje; sprendė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino pridėtus atsakovo restruktūrizavimo metmenis, svarstydamas restruktūrizavimo bylos atsakovui iškėlimo ar atsisakymo ją iškelti klausimus, tinkamai taikė Įmonių restruktūrizavimo įstatymo normas, pagrįstai atsisakė iškelti restruktūrizavimo bylą.

 

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu ieškovas prašė panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 7 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:

1. Teismai netinkami aiškino imperatyvią Įmonių restruktūrizavimo įstatymo nuostatą, apibrėžiančią įmonės laikinų finansinių sunkumų sąvoką ir jos požymius (2 straipsnio 1 dalis). Įstatyme nustatyti minimalūs, bet ne maksimalūs įmonės laikinųjų finansinių sunkumų požymiai. Įstatymuose nereglamentuojama tarpinė įmonės finansinė padėtis tarp laikinų finansinių sunkumų ir įmonės nemokumo. Taigi įmonė, turinti tam tikrą laiką besitęsiančių finansinių sunkumų, kurie faktiškai atitinka Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 2 straipsnyje nustatytus požymius, tačiau neatitinka Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje apibrėžtos nemokumo sąvokos, patenka į teisiškai neapibrėžtą situaciją: įmonė negali pradėti restruktūrizavimo proceso, bet taip pat negali pradėti ir bankroto proceso.

Aiškinant įmonės finansinių sunkumų laikiną pobūdį, reikėtų sistemiškai vadovautis Įmonių restruktūrizavimo įstatymu. Atsižvelgiant į Įstatymo 13 straipsnio 2 dalies ir 1 straipsnio 2 dalies nuostatas, galima teigti, kad įmonės finansiniai sunkumai laikytini laikinais, jeigu įmonė sugebės sumokėti per tam tikrą laiką susidariusias skolas ir atkurti mokumą per penkerius metus. Vadovaujantis šia logine išvada, atsakovo finansinės skolos nėra pastovaus dydžio.

Teismai visiškai nevertino atsakovo turto (6 536 000 Lt vertės) ir skolų santykio, neatsižvelgė į tai, kad, pardavus dalį įmonės turto (3 836 000 Lt vertės pastatą – žuvies perdirbimo cechą), įmanoma visiškai atsiskaityti su kreditoriais, o su likusiu turtu (laivais) galima tęsti veiklą, nes bendrovės veikla yra tapusi pelninga (2008 m. gauta 38 753 Lt pelno). Bendrovės restruktūrizavimo plano metmenyse numatyta dalį jos nekilnojamojo turto parduoti per keltą mėnesių. Tai įrodo laikiną finansinių sunkumą pobūdį, nes, atlikus tam tikrus struktūrinius pertvarkymus, pasiekiamas rezultatas – bendrovė atsiskaito su kreditoriais ir tęsia veiklą. Teismai netyrė įmonės būklės dabartiniu metu, t. y. kiek padidėjo pajamos, kiek sumažėjo skolos. Jeigu būtų įvertinta bendrovės veikla 2008 m., būtų nustatyta, kad gauta pelno, pajamos padidėjo, laiku atsiskaitoma už tiekimus, laiku mokami atlyginimai darbuotojams, išaugo įmonės turto vertė. Tai yra klausimai, į kuriuos atsakyti nurodė Lietuvos apeliacinis teismas, jau nagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, 2008 m. lapkričio 6 d. nutartyje.

Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 182 straipsnio 2 punktą, nurodydamas, kad atsakovas ne kartą kreipėsi į teismą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, kad teismų nutartyse konstatuotas nuolatinio pobūdžio atsakovo nemokumas ir negalėjimas atsiskaityti su kreditoriais, kad šios aplinkybės iš naujo neįrodinėtinos ir turi prejudicinę reikšmę. Atsakovui kiekvieną kartą naujai kreipiantis į teismą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, faktinės bylos aplinkybės skiriasi, nes keičiasi įmonės finansinė padėtis, siūlomas restruktūrizavimo planas ir kt. Teismas skundžiamoje nutartyje taip pat pripažino, kad įmonės finansinė padėtis nuolat keičiasi, todėl laikytina, kad įsiteisėjusios teismų nutartys dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo atsakovui neturi prejudicinės reikšmės.

Teismas pažeidė ir CPK 225, 177 straipsnių reikalavimus, nes nepasiūlė pareiškėjui dar kartą pateikti, teismo nuomone, trūkstamų įrodymų.

2. CPK 266 straipsnyje draudžiama teismui spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų. Sandoris, kurį sudarė R. V. su atsakovu, tiesiogiai liečia R. V. teises ir interesus. Pažymėtina, kad teismas, nagrinėdamas pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, nenagrinėja įmonės sudarytų sandorių teisėtumo. Tai įmonės administratoriaus pareiga (Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 17 straipsnis). Kauno apygardos teismui 2009 m. kovo 16 d. nutartyje pasisakius dėl R. V. teisių ir pareigų, buvo pažeistos imperatyvios Įstatymo normos.  

Be to, Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. lapkričio 6 d. nutartyje konstatavo, kad galima daryti prielaidą apie reikalavimų, užtikrintų garantija, egzistavimą, tačiau teismai neatsižvelgė į šį precedentą ir skundžiamose nutartyse nusprendė priešingai.

3. Ieškovas teismui pateikė 2005 m. birželio 6 d. G. A. Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos išduotą restruktūrizuojamų įmonių administratoriaus kvalifikacinį pažymėjimą ir 2006 m. spalio 3 d. G. A. deklaraciją dėl restruktūrizavimo paslaugų teikimo atsakovui. Tačiau 2009 m. vasario 6 d. raštu Kauno apygardos teismui G. A. pranešė, kad jis atsisako būti paskirtas atsakovo restruktūrizavimo administratoriumi ir atsiima 2006 m. spalio 3 d. deklaraciją dėl restruktūrizavimo paslaugų teikimo, taip pat informavo, kad pasibaigė restruktūrizuojamų įmonių administratoriaus pažymėjimo galiojimo laikas. Apie šias naujai paaiškėjusias aplinkybes ieškovas nebuvo informuotas, todėl neturėjo galimybės pateikti teismui kitos galimos restruktūrizuojamos įmonės administratoriaus kandidatūros. Teismas nenurodė ieškovui pasiūlyti naują administratoriaus kandidatūrą. Ieškovas savo nuožiūra pateikė teismui reikalingus papildomus įrodymus, nustatytus Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 2-5 straipsniuose. Teismas, manydamas, kad šių įrodymų nepakanka, privalėjo pasiūlyti pareiškėjui dar kartą pateikti, teismo nuomone, trūkstamus įrodymus.

Ieškovas, teismo įpareigotas, pateikė visus ĮRĮ 5 straipsnio 3 dalyje išvardytus dokumentus. Teismas netinkamai interpretavo šio įstatymo 5 straipsnio 3 dalies ir 7 straipsnio 2 dalies nuostatas.

 

Atsiliepimo į kasacinį skundą nebuvo pateikta.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

            Dėl įmonių restruktūrizavimo prielaidų

           

            ĮRĮ 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas reglamentuoja įmonių ir viešųjų įstaigų (toliau – įmonės), turinčių laikinų finansinių sunkumų ir siekiančių išvengti bankroto, restruktūrizavimo procesą. ĮRĮ 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įstatymo tikslas yra sudaryti sąlygas įmonėms, turinčioms laikinų finansinių sunkumų ir nenutraukusioms ūkinės komercinės veiklos, išsaugoti ir plėtoti šią veiklą, sumokėti skolas, atkurti mokumą ir išvengti bankroto.

            Įmonės restruktūrizavimo proceso samprata nustatyta ĮRĮ 2 straipsnio 2 dalyje. Įmonės restruktūrizavimo procesas reiškia, kad jo metu gali būti pakeista ūkinės veiklos rūšis, modernizuojama gamyba, tobulinamas darbo organizavimas, parduodamas įmonės turtas ar jo dalis, priimamas kitų įmonių, jas jungiant ar skaidant, turtas, įgyvendinamos techninės, ekonominės bei organizacinės priemonės, skirtos įmonės mokumui atkurti, pakeičiami įmonės įsipareigojimų kreditoriams dydžiai bei vykdymo terminai. Šioje įstatymo normoje išvardyti būdai, kuriais gali būti pasiektas tikslas netaikant įmonės bankroto procedūros.

            Įmonių restruktūrizavimo procesas gali būti pradėtas, jeigu yra ĮRĮ 3 straipsnyje nustatytos sąlygos. Šiame straipsnyje nustatyta, kad įmonės restruktūrizavimo procesas gali būti pradėtas, jeigu:

            1) įmonė neatsiskaito su kreditoriumi (kreditoriais) daugiau kaip tris mėnesius po termino, nustatyto įstatymų, kitų teisės aktų, taip pat kreditoriaus ir įmonės sutartyse įmonės įsipareigojimams įvykdyti, arba praėjus tokiam pat terminui po kreditoriaus (kreditorių) raštiško reikalavimo įvykdyti įsipareigojimus, jeigu sutartyse terminas nebuvo nustatytas;

            2) įmonė nėra nutraukusi ūkinės komercinės veiklos;

            3) įmonei neiškelta bankroto byla ar nepradėtas bankroto procesas ne teismo tvarka.

            Pagal šią įstatymo normą vienas reikalavimų, kad restruktūrizavimo bylą galima iškelti tuo atveju, jeigu įmonės finansiniai sunkumai yra laikini, reiškia, kad restruktūrizavimo procesas taikomas įmonėms, kurių finansiniai sunkumai yra laikini, o ne ilgai besitęsiantys, nuolatinio pobūdžio. Finansinių sunkumų laikinumas nereiškia, kad jis turi būti apibrėžtas konkrečiu terminu; ĮRĮ 3 straipsnyje nustatytas trijų mėnesių terminas yra minimalus. Jo nustatymas nereiškia, kad, šiam terminui suėjus, turi būti keliama restruktūrizavimo byla, jeigu įmonė neatsiskaito su kreditoriumi (kreditorias). Iš esmės svarbus yra pats faktas, kad, šiam terminui suėjus, neatsiskaitymai su kreditoriumi (kreditorias) yra laikini ar nuolatinio pobūdžio. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nustatė, kad atsakovo finansiniai sunkumai nėra laikini, nes ir įsigaliojusiais teismų sprendimais konstatuota, jog jie tęsiasi metais.

            Ankstesniais teismų sprendimais konstatuoti įmonės finansiniai sunkumai savaime nereiškia, kad jie yra nelaikini. Pažymėtina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai rėmėsi ne tik įsiteisėjusių teismo sprendimų konstatuotomis aplinkybėmis, bet aiškino bei vertino ir kitus įrodymus, turinčių reikšmės nustatant finansinių sunkumų pobūdį. Remdamiesi jais, šie teismai konstatavo, kad nėra įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovas atsiskaito su kreditoriais, ir padarė išvadą, kad finansiniai sunkumai yra nelaikini. Esant tokioms konstatuotoms aplinkybėms, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, pagal savo kompetenciją nesprendžia kitaip dėl žemesnės instancijos teismų nustatytų bylos aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis), todėl nurodytą teismų išvadą laiko pagrįsta.

            Laikinų finansinių sunkumų kriterijaus aiškinimas yra pateiktas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Baltijos žuvys“ direktorius A. Ž. v. UAB „Baltijos žuvys“, bylos Nr. 3K-3-69/2006. Nurodytoje byloje, kurioje buvo nagrinėjamas UAB „Baltijos žuvys“ direktoriaus A. Ž. ieškinys dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, konstatuota, kad pagal ĮRĮ 2 straipsnio 1 dalį įmonės laikinais finansiniais sunkumais pripažintini sunkumai, kurie tęsiasi ilgiau kaip tris mėnesius, bet ne keletą metų. Remiantis tokia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika, šioje byloje teisėjų kolegija neturi pagrindo teikti kitokio ĮRĮ vartojamos sąvokos „laikinas finansinis sunkumas“ aiškinimo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tuo atveju, jeigu įmonės finansiniai sunkumai tęsiasi keletą metų, tokie sunkumai teismo gali būti pripažinti ne laikinais, bet nemokiais finansiniais sunkumais, kurie paneigia įmonės restruktūrizavimo galimybę.

Kitas būtinas pagrindas restruktūrizavimo bylai iškelti yra tas, kad įmonė nėra nutraukusi ūkinės komercinės veiklos. Finansinių sunkumų laikinumas taip pat reiškia, kad įmonė nėra nutraukusi ūkinės komercinės veiklos ir ją galima išsaugoti. ĮRĮ nustatytas reikalavimas, kad įmonė vykdytų ūkinę komercinę veiklą, reiškia siekį išsaugoti įmonę ne kaip formalų ūkinį vienetą, bet kaip tokį, kuris realiai vysto ar gali vystyti atitinkamą veiklą. Tik tokia įmonė iš savo resursų gali atsiskaityti su kreditoriais, atkurti mokumą. Šią išvadą kasacinis teismas grindžia ir minėta ĮRĮ 1 straipsnio 2 dalies nuostata, kurioje nustatytas įmonės restruktūrizavimo tikslas. Pažymėtina, kad ilgalaikis neatsiskaitymas su kreditoriais gali sukelti finansinių sunkumų ir kitoms įmonėms – kreditoriams, nes šie, kai su jais neatsiskaitoma, savo veikloje gali turėti finansinių problemų kitiems kreditoriams.

            Trečias būtinas pagrindas restruktūrizavimo bylai iškelti yra tas, kad įmonei neiškelta bankroto byla ar nepradėtas bankroto procesas ne teismo tvarka. Įmonių bankroto įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kokiais atvejais taikomos neteisminės bankroto procedūros, t. y. kada skolininkas arba kreditoriai gali nesikreipti į teismą dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo. Šiame Įmonių bankroto įstatymo 4 straipsnyje nustatytu atveju iškėlus bankroto bylą, negalima iškelti ir restruktūrizavimo bylos. Tuo atveju, kai bankroto byla dar tik keliama teisme, tai gali būti iškelta ir restruktūrizavimo byla. Tačiau, kai teismas įmonei iškelia bankroto bylą, tai tokiu atveju restruktūrizavimo byla jau negali būti iškelta. Tokia išvada grindžiama ir ĮRĮ 8 straipsnio norma, kurioje nustatyta, kad jeigu pareiškimas iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą yra pateikiamas tuo metu, kai teisme nagrinėjamas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau teismo nutartis iškelti bankroto bylą dar nepriimta, pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nagrinėjimas sustabdomas iki tol, kol bus priimta nutartis iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą ar atsisakyti ją iškelti. Šioje ĮRĮ normoje imperatyviai nustatytas atvejis, kada pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nagrinėjimas yra sustabdomas. Taigi tuo atveju, kai teisme dar nepriimta nutartis iškelti įmonei bankroto bylą, pirmiau turi būti išspręstas pareikštas reikalavimas dėl įmonės restruktūrizavimo, o tik po dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo. Toks reglamentavimas reiškia, kad, esant vienu metu neišnagrinėtiems reikalavimams, pirmenybė yra teikiama įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimui, o tik po to iškeliama bankroto byla, jeigu yra Įmonių bankroto įstatyme nustatytos sąlygos.

            Kauno apygardos teismas 2008 m. spalio 21 d. nutartimi UAB „Baltijos žuvys“ buvo iškėlęs bankroto bylą. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. gruodžio 19 d. nutartimi šią pirmosios instancijos teismo nutartį panaikino ir perdavė klausimą dėl bankroto bylos UAB „Baltijos žuvys“ iškėlimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kauno apygardos teismo teisėja 2009 m. gruodžio 23 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą uždarajai akcinei bendrovei „Baltijos žuvys“. Ši nutartis paskelbta Lietuvos teismų informacinėje sistemoje (LITEKO). Ji dar neįsiteisėjusi, todėl kasacinis teismas šioje byloje plačiau nevertina Įmonių bankroto ir Įmonių restruktūrizavimo įstatymų normų santykio bei aplinkybių, susijusių su UAB „Baltijos žuvys“ mokumu.

            Įsiteisėjusiomis teismų nutartimis nustatyta, kad UAB „Baltijos žuvys“ finansiniai sunkumai tęsiasi keletą metų. Tokių finansinių sunkumų negalima pripažinti laikinais. Tai – esminė sąlyga, dėl kurios restruktūrizavimo byla negali būti iškelta. Tai jau buvo konstatuota Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. vasario 8 d., Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 7 d. nutartyse ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Baltijos žuvys“ v. UAB „Baltijos žuvys“, AB „Senoji Baltija“, AB bankas „Hansabankas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-519/2005.

Minėta, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai rėmėsi ne tik įsiteisėjusių teismo sprendimų konstatuotomis aplinkybėmis, bet aiškino bei vertino ir kitus įrodymus. Taigi šie teismai turėjo pagrindą išvadai padaryti, kad UAB ,,Baltijos žuvys“ negali būti restruktūrizuota (ĮRĮ 7 straipsnio 1 dalis).

            Kiti kasacinio skundo argumentai neturi esminės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui ir iš esmės neturi įtakos kasatoriaus skundžiamų teismų nutarčių teisėtumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

Pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punktą ieškovai restruktūrizavimo bylose atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo ir kitų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, todėl teisėjų kolegija iš ieškovo nepriteisia išlaidų, susijusių su kasacinės instancijos dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

   Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

Teisėjai                                                                                    Egidijus Baranauskas

 

 

                                                                                                            Egidijus Laužikas

 

 

                                                                                                            Zigmas Levickis