Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [A-575-1856-11].doc
Bylos nr.: A-575-1856-11
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-1856/2011

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00324-2010-9

Procesinio sprendimo kategorija 16.5 (S)

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. lapkričio 14 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų N. Č., L. R., V. Š., A. B., D. G., G. K., G. O., V. Č. ir atsakovo Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų N. Č., L. R., V. Š., A. B., D. G., V. P., G. K., G. O., S. G., V. Č. skundą atsakovams Utenos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I.

 

Pareiškėjai N. Č., L. R., V. Š., A. B., D. G., V. P., G. K., G. O., S. G., V. Č. (toliau –ir pareiškėjai) skundu (b. l. 2–9) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydami priteisti solidariai iš atsakovų Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, nepagrįstai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį: N. Č. – viso 5 886,34 Lt už laikotarpį nuo 2007 m. balandžio mėn. iki 2008 m. spalio mėn., L. R. – viso 8 329,08 Lt už laikotarpį nuo 2007 m. sausio mėn. iki 2008 m. spalio mėn., V. Š. – viso 4 131,67 Lt už laikotarpį nuo 2007 m. kovo mėn. iki 2008 m. spalio mėn., A. B. – viso 5 734,25 Lt už laikotarpį nuo 2007 m. sausio mėn. iki 2008 m. spalio mėn., D. G. – viso 4 234,67 Lt už laikotarpį nuo 2007 m. vasario mėn. iki 2008 m. spalio mėn., V. P. – viso 123,50 Lt už 2008 m. lapkričio, gruodžio mėn., G. K. – viso 743,15 Lt už laikotarpį nuo 2007 m. kovo mėn. iki 2008 m. kovo mėn., G. O. – viso 2 206,33 Lt už laikotarpį nuo 2007 m. vasario mėn. iki 2008 m. lapkričio mėn., S. G. – viso 1 305,62 Lt už 2008 m. sausio – kovo ir spalio mėnesius, V. Č. – viso 3 314,90 Lt už laikotarpį nuo 2007 m. vasario mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn.

Pareiškėjai nurodė, kad darbo užmokesčio nepriemoka, susidarė dėl to, kad jų darbdavys apskaičiuodavo priedus bei priemokas pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 23 straipsnio 2 dalį, kuri 2009 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimu pripažinta prieštaravusia Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Dėl šios priežasties pareiškėjai nurodė, jog turi teisę reikalauti, o jų darbdaviui kilo pareiga išmokėti negautą darbo užmokesčio dalį. Nurodė, kad nėra praleistas bendrasis trejų metų senaties terminas, taikomas reikalavimams dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalį, todėl pareiškėjai turi galimybę ginti dėl priklausančio darbo užmokesčio dalies nesumokėjimo pažeistas teises teismine tvarka. Dėl šios priežasties sprendimas (bendrąja prasme) dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies laikytinas neįvykdytu pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – ir KTĮ) 72 straipsnio 4 dalį. Mano, kad nagrinėjamoje byloje valstybei taikytina civilinė atsakomybė. Pareiškėjai teigė, kad dėl deliktinės atsakomybės taikymo ir dėl to, kad pareiškėjų darbdavys plačiąja prasme yra Lietuvos valstybė ir už darbą yra mokama iš valstybės biudžeto, todėl šioje byloje tinkamu atsakovu gali būti laikoma ir Lietuvos valstybė.

Atsakovas Utenos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir atsakovas) atsiliepimu (b. l. 49–51) su pareiškėjų skundu nesutiko, prašė pareiškėjų reikalavimo daliai taikyti bendrąjį trejų metų senaties terminą, atmesti skundą kaip nepagrįstą, nusprendus priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams. Atsakovas nurodė, kad, apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius pareiškėjams, jis pagrįstai taikė VTĮ 23 straipsnio 2 dalį. Atsakovas teigė, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio teisės akto nekonstitucingumu. Be to, pabrėžė, kad teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi tik santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo, prieštaraujantis Konstitucijai įstatymas nėra laikomas neteisėtu nuo jo priėmimo dienos. Pažymėjo, kad atsakovas veikė teisėtai, t. y. taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus.

Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, veikdamas kaip trečiasis suinteresuotas asmuo ir kaip atsakovo, Lietuvos valstybės atstovas, atsiliepimu (b. l. 76–80) su skundu nesutiko. Atsiliepimą grindė iš esmės tokiais pačiais argumentais kaip ir atsakovas Utenos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas. Papildomai nurodė, kad nėra teisinio pagrindo taikyti civilinę atsakomybę, pagal CK 6.271 straipsnį, atsakovų atžvilgiu. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai su skundu į teismą kreipėsi po Konstitucinis Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo, bet skundžiami atsakovo veiksmai buvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Be to, nurodė, kad tinkamas atsakovas bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo yra tiesioginis pareiškėjų darbdavys, t. y. Utenos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas.

 

II.

 

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2010 m. liepos 23 d. sprendimu (b. l. 103–106) pareiškėjų skundą tenkino iš dalies ir priteisė: N. Č. – 5 792,36 Lt, L. R. – 7 473,71 Lt, V. Š. – 4 061,82 Lt, A. B. – 5 138,28 Lt, D. G. – 3 882,45 Lt, V. P.– 123,50 Lt, G. K. – 691,36 Lt, G. O. – 1 717,87 Lt, S. G. – 1 305,62 Lt, V. Č. – 3 108,62 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio dalį iš atsakovo Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, kuriame konstatuojama, kad Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Pažymėjo, kad privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčiu dienomis ir nakties metu, papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytas darbo trukmę, tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Kadangi tai nebuvo padaryta, teismas nustatė, kad atsakovas iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs su pareiškėjais. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju, taikant DK numatytus senaties terminus, pareiškėjų reikalavimų dalyje yra praleistas numatytas senaties terminas, atitinkamai priteistina suma yra mažintina. Konstatavo, kad tinkamas atsakovas bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo yra tiesioginis pareiškėjų darbdavys, o ne Lietuvos valstybė. Prašymą dėl sprendimo vykdymo atidėjimo atmetė, nes atsakovas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių šį prašymą.

 

III.

 

Atsakovas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 109–112), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, nusprendus priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams. Be argumentų, nurodytų pirmosios instancijos teisme, atsakovas papildomai teigia, kad Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime nurodė, kad nepalankių padarinių, kilusių dėl teisės akto pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai, pasekmių likvidavimas yra įstatymo leidėjo konstitucinė priedermė. Mano, kad pareiškėjų negautos piniginės lėšos turėtų būti traktuojamos kaip nuostoliai, kuriems atlyginti taikomas CK 6.271 straipsnis, numatantis atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Be to, biudžeto formavimas, iš kurio yra mokamas darbo užmokestis statutiniams valstybės tarnautojams, yra ne atsakovo, bet Lietuvos Respublikos Vyriausybės kompetencija, todėl vieninteliu tinkamu atsakovu šioje byloje laikytina Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

Pareiškėjai N. Č., L. R., V. Š., A. B., D. G., G. K., G. O. ir V. Č. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 115–119), prašydami panaikinti pirmosios instancijos sprendimo dalį, kuria buvo atmesta dalis pareiškėjų reikalavimų, ir jų reikalavimus tenkinti visiškai. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė senaties terminą, jį skaičiuodamas nuo kreipimosi į teismą dienos. Senaties terminą turėjo skaičiuoti nuo Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo priėmimo dienos, nes būtent nuo šios dienos pareiškėjai sužinojo apie savo konstitucinės teisės į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą pažeidimą. Be to, teismas nepagrįstai nesprendė dėl senaties termino atnaujinimo savo iniciatyva.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 126–128) su pareiškėjų apeliaciniu skundu nesutinka. Nesutikimas grindžiamas iš esmės analogiškais argumentai, nurodytais atsakovo apeliaciniame skunde.

Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, veikdamas kaip trečiasis suinteresuotas asmuo ir kaip atsakovo Lietuvos valstybės atstovas, atsiliepimu (b. l. 130–132) į atsakovo Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą iš dalies sutinka su apeliaciniu skundu. Sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tinkamas atsakovas yra tiesioginis pareiškėjo darbdavys, tačiau mano, kad teismas nepagrįstai neanalizavo, kokią dalį priedų ir priemokų bendroje sumoje sudaro priedas už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, už kvalifikacinę kategoriją ir už laipsnį. Be to, nesutinka su teismo nuomone, kad prašymas dėl sprendimo vykdymo atidėjimo yra nepagrįstas, atsižvelgiant į visuotinai žinomą aplinkybę apie sunkią Lietuvos valstybės turtinę padėtį.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV.

 

Pareiškėjų N. Č., L. R., V. Š., A. B., D. G., G. K., G. O., V. Č. ir atsakovo apeliaciniai skundai netenkintini.

Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl 2007 m. sausio – 2008 m. gruodžio mėnesiais pareiškėjams neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos.

2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu Konstitucinis Teismas pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2011), vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, manantys, jog jų teisės dėl minėto Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo buvo pažeistos, turėjo (turi) teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, kuris savo ruožtu privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikydamas ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją.

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas).

Nagrinėjamu atveju teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (Darbo kodekso 27 str. 2 d.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Civilinio kodekso 1.124 str.). Taigi atitinkamais atvejais šis terminas apibrėžia laiko tarpą, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises, be kita ko, kylančias iš Konstitucijos. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju DK 27 straipsnio 2 dalies nustatytas bendrasis 3 metų senaties terminas skaičiuotinas nuo pareiškėjų skundo padavimo teismui dienos.

Kaip matyti iš byloje esančių pažymų apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį (b. l. 10-45), pareiškėjai N. Č. laikotarpiu nuo 2007 m. balandžio mėn. iki 2008 m. spalio mėn. nebuvo išmokėta 5 886,34 Lt dydžio darbo užmokesčio dalis, L. R. laikotarpiu nuo 2007 m. sausio mėn. iki 2008 m. spalio mėn. nebuvo išmokėta 8 329,08 Lt dydžio užmokesčio dalis, V. Š. laikotarpiu nuo 2007 m. kovo mėn. iki 2008 m. spalio mėn. nebuvo išmokėta 4 131,67 Lt darbo užmokesčio dalis, A. B. laikotarpiu nuo 2007 m. sausio mėn. iki 2008 m. spalio mėn. nebuvo išmokėta 5 734,25 Lt darbo užmokesčio dalis, D. G. laikotarpiu 2007 m. vasario mėn. iki 2008 m. spalio mėn. nebuvo išmokėta 4 234,67 Lt dydžio darbo užmokesčio dalis, V. P. laikotarpiu už 2008 m. lapkričio, gruodžio mėn. nebuvo išmokėta 123,50 Lt dydžio darbo užmokesčio dalis, G. K. laikotarpiu nuo 2007 m. kovo mėn. iki 2008 m. kovo mėn. nebuvo išmokėta 743,15 Lt dydžio darbo užmokesčio dalis, G. O. laikotarpiu nuo 2007 m. vasario mėn. iki 2008 m. lapkričio mėn. nebuvo išmokėta 2 206,33 Lt dydžio darbo užmokesčio dalis, S. G. už 2008 m. sausio – kovo ir spalio mėnesius nebuvo išmokėta 1 305,62 Lt dydžio darbo užmokesčio dalis, V. Č. laikotarpiu nuo 2007 m. vasario mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn. nebuvo išmokėta 3 314,90 Lt dydžio darbo užmokesčio dalis, kuri susidarė dėl 70 procentų pareiginės algos priedų ir priemokų ribojimo pareiškėjams, ir todėl jiems nebuvo išmokėtas visas priklausantis darbo užmokestis. Pareiškėjai į teismą skundu kreipėsi 2010 m. birželio 28 d., todėl pritaikius Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą, jie turi teisę į darbo užmokesčio dalies nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2007 m. birželio mėn. iki 2008 m. birželio mėn. Atsižvelgiant į tai, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjai, išskyrus V. P. ir S. G., reikalavimų dalyje yra praleidę senaties terminą, todėl pareiškėjams N. Č., L. R., V. Š., A. B., D. G., G. K., G. O. ir V. Č. priteistinos sumos buvo pagrįstai sumažintos dalimi už 2007 m. sausio, vasario, kovo, balandžio ir gegužės mėnesius.

Be to, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjai nenurodė jokių objektyvių priežasčių bei nepateikė įrodymų pagrindžiančių prašymą dėl senaties termino atnaujinimo. Todėl pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė klausimą dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, atmestini.

Pastebėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog ginčas dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, yra tarnybinis ginčas, o darbdavio teises ir pareigas, inter alia pareigą tinkamai atlyginti pareigūnui už jo atliktą darbą, įgyvendina (vidaus reikalų statutinė) įstaiga, kurioje pareigūnas tarnavo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2010). Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta jokių objektyvių aplinkybių galinčių sąlygoti kitokį nei nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje įtvirtintą ginčo teisinių santykių bei šių santykių dalyvių teisinį vertinimą. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo teisinius santykius, pagrįstai atsakovu šioje byloje laikė Utenos apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą.

Teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-638/2005), konstatuoja, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nėra siejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Todėl civilinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos neturi esminės reikšmės ir nagrinėjamu atveju nėra taikytinos.

Atsakovas prašo teismo atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams, remiantis sunkia turtine padėtimi.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad pareiškėjų skundų tenkinimas, priteisiant nurodytą darbo užmokesčio dalies dydį, reikšmingai paveiks atsakovo turtinę padėtį. Esant šioms aplinkybėms bei remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika analogiškose administracinėse bylose dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3291/2011; 2011 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-236/2011) prašymas dėl sprendimo vykdymo atidėjimo netenkintinas.

Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pagrindo tenkinti pareiškėjų N. Č., L. R., V. Š., A. B., D. G., G. K., G. O., V. Č. ir atsakovo apeliacinius skundus nėra.

 

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a :

 

Pareiškėjų N. Č., L. R., V. Š., A. B., D. G., G. K., G. O., V. Č. ir atsakovo Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinius skundus atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai

Antanas Ablingis

 

 

 

 

Romanas Klišauskas

 

 

 

 

Ričardas Piličiauskas