Civilinė byla Nr. 2A-1073-781/2014

                                                                                   Teisminio proceso Nr. 2-01-3-14444-2012-8

  Procesinio sprendimo kategorijos: 30.8; 121.14

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. gruodžio 5 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Varanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dainiaus Rinkevičiaus ir Laimos Gerasičkinienės, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo suinteresuotų asmenų I. G. ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų M. K. (M. K.), O. K., D. N., V. N. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys byloje Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR finansų ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybės administracija, I. G..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

                  pareiškėjai M. K. (M. K.), O. K., D. N. ir V. N. (toliau - pareiškėjai) kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, prašydami nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą į po garažu esantį rūsį, adresu (duomenys neskelbtini), žemės sklypo plane pažymėtą indeksu K, turintį 9 kv. m. bendro ploto. Pareiškime nurodyta, kad žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1940 m. buvo pastatytas gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). 1955 m. buto, esančio (duomenys neskelbtini) Nr. 4, dalies tuometinis savininkas P. S. bei buto, esančio (duomenys neskelbtini) Nr. 2 gyventojas A. A. nuosavomis lėšomis atkūrė rūsį, esantį (duomenys neskelbtini) kieme, o pastarasis ant atkurto rūsio pasistatė garažą automobiliui. Butas (duomenys neskelbtini) Nr. 2, 1976 m. buvo atidalintas bei atiteko jungtine sutuoktinių nuosavybe pareiškėjams O. ir M. K. bei A. A.. Po garažu esantis rūsys faktiškai buvo bei yra priskirtas gyvenamojo namo butams (duomenys neskelbtini) Nr. 2 bei 4 ir naudojamas šių butų savininkų. Nurodė, kad po garažu esantis rūsys nebuvo ir nėra įregistruotas nekilnojamojo turto registre, tačiau jo atkūrimo, nepertraukiamo valdymo bei naudojimo faktą patvirtina byloje esantys dokumentai. Kadangi pareiškėjai nėra daikto savininkai, daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė, jis sąžiningai, teisėtai ir nepertraukiamai valdomas visą valdymo laikotarpį, todėl pareiškėjai prašė nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą.

Suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad teismui nustačius visas sąlygas nuosavybės teisės įgijimui pagal įgyjamąją senatį, suinteresuotas asmuo neprieštaraus pareiškėjų prašymui.

Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad pareiškimas yra nepagrįstas, kadangi pareiškėjai neįrodė visų CK 4.68-4.71 straipsniuose numatytų sąlygų. Pareiškėjai savo teisę į rūsį kildina statinio atkūrimo faktu, tačiau faktiškai tai laikytina statinio statyba. Pareiškėjai neįrodė, kad rūsio pastatas (duomenys neskelbtini), yra pastatytas teisėtai. Tai, kad teisė į daiktus neįregistruota valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad tie daiktai nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė. Nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei priklausančius objektus, į kuriuos valstybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t.y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo teisių. Bet koks valstybei priklausančio turto valdymas, nepriklausomai nuo jo laiko ir kitų aplinkybių, negali būti pripažintas pagrindu įgyjamajai senačiai taikyti.

Suinteresuotas asmuo I. G. atsiliepime nurodė, kad su pareiškimu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad nekilnojamojo daikto valdymas atsiranda nuo valdymo įregistravimo viešame registre momento, o toks valdymas negali būti registruojamas viešame registre, jeigu jame jau yra įregistruota nuosavybės teisė į šį daiktą. Įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybė į kito asmens vardu registruotus daiktus. Pareiškėjai neįrodė visų CK 4.68-4.72 str. numatytų sąlygų. CK 4.68 str. 1 dalyje nustatytas reikalavimas valdyti daiktą atvirai reiškia, kad po 2003 m. daikto valdymas turi būti registruotas viešame registre. Garažas, į kurį nuosavybę nori įgyti pareiškėjai, yra jos nuosavybė, kurią 2002 m. ji įsigijo iš buvusio garažo savininko L. D.. Kadangi apatinė garažo dalis yra pagrindinio daikto (garažo) priklausinys, tai ji negali būti formuojama atskirai nuo pagrindinio daikto. Pagrindinio daikto-garažo pagrindinės sudedamosios dalys nėra bendro naudojimo patalpos. Garažo 9G1/p, esančio(duomenys neskelbtini), registro pažymėjime nurodyta savininkė suinteresuotas asmuo I. G., garažas nekilnojamojo turto registre įregistruotas dar 1974 m. ir suformuotas kaip atskiras, savarankiškas nekilnojamas daiktas.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu pareiškėjų pareiškimą tenkino ir nustatė faktą, kad pareiškėjai pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į po garažu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), esantį rūsį, kurio adresas (duomenys neskelbtini), žemės sklypo plane pažymėtą indeksu „K“, turintį 9 kv. m. bendro ploto. Pirmosios instancijos teismas savo sprendimą grindė 2009 m. birželio 18 d. žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo sutartimi, į bylą pateikta Vilniaus miesto Dzeržinskio rajono namų valdybos 1956 m. birželio 25 d. pažyma Nr. 9. Teismas konstatavo, kad nei valstybė, nei Vilniaus miesto savivaldybė jokių įrodymų dėl sandėliukų priklausymo nuosavybės teise valstybei ar savivaldybei nepateikė, todėl daikto (sandėliukų) priklausymo valstybei ar savivaldybei faktas neįrodytas. Aplinkybę, jog ginčo daiktas nepriklauso suinteresuotam asmeniui I. G., patvirtina ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Energetikos ir ūkio departamento Energetikos ir būsto skyriaus 2006-01 raštas, taip pat 2009 m. birželio 28 d. gyvenamojo namo butų savininkų sudaryta bei notariškai patvirtinta sutartis dėl žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo, 2010 m. gruodžio 7 d. gyvenamojo namo butų savininkų pareiškimas. Pirmosios instancijos teismas atmetė suinteresuoto asmens I. G. argumentus, jog sandėliukai yra jai priklausančio garažo priklausinys. Teismas rėmėsi 1946 m. žemės sklypo nuotraukomis, kur sandėliukai buvo pažymėti indeksu „1J“, o šiam daiktui priskirtas priklausinys –laiptai, skirti patekti į sandėliukus (rūsį) pažymėti indeksu „2J“. Tuo tarpu suinteresuotam asmeniui I. G. šiuo metu priklausantis garažas buvo pastatytas naujai ant sandėliukų, ką patvirtina Vilniaus miesto Dzeržinskio rajono namų valdybos 1956 m. pažyma Nr. 9. Įvertinęs turimus dokumentus, teismas padarė išvadą, jog garažas, nuosavybės teise priklausantis suinteresuotam asmeniui I. G., buvo pastatytas gerokai vėliau, nei pastatytas ginčo daiktas (sandėliukai), dėl to kaip atskiras daiktas egzistavęs bei daugiabučio namo butų Nr. 2 ir Nr. 4 savininkų pagal savarankišką paskirtį naudotas daiktas nebuvo ir negalėjo tapti vėliau ant šio daikto naujai pastatyto atskiro, savarankiško daikto-garažo priklausiniu. Be to, nei dalies žemės sklypo ir garažo pirkimo-pardavimo sutartyje, nei Nekilnojamojo turto registre ar kituose garažo techniniuose dokumentuose nėra nurodyta, jog suinteresuoto asmens I. G. valdomas garažas turi priklausinius. Iš pareiškėjų, jų atstovo paaiškinimų apylinkės teismas nustatė, jog pareiškėjai, kaip ir ankstesni gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) butų Nr. 2 ir Nr. 4 savininkai (P. S., A. A., M. S.,  E. S.), nuo pat pradžių sandėliukus valdė kaip savus, valdymo fakto neslėpė nuo kitų asmenų, valdymo faktas gerai buvo žinomas visiems suinteresuotiems asmenims. Daiktas teisėtai valdomas nuo jo suremontavimo momento (1956 m.), prieš tai jis remiantis į bylą pateiktais 1946 m. gruodžio 3 d. dokumentais „Statybos raidė“ ir (duomenys neskelbtini) pastatų, priestatų, ūkio ir kt. apyskaitos lapu buvo valdomas Vilniaus miesto vykdomojo komiteto, todėl 10 metų įgyjamosios senaties terminas suėjo iki 2003 m. liepos 1 d., t.y. iki civilinio kodekso nuostatų, nustatančių, kad nekilnojamojo daikto valdymas atsiranda nuo valdymo įregistravimo viešame registre momento, įsigaliojimo. Teismas konstatavo, jog daiktas (sandėliukai) buvo sąžiningai, teisėtai ir nepertraukiamai valdomas nuo jų atstatymo (1956 m.) ilgiau nei 10 metų. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų apie kitus asmenis, kurie turėtų daugiau teisių į nurodytus sandėliukus, nei pareiškėjai. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, patvirtinančių neteisėtą sandėliukų statybą. Esant tokioms aplinkybėms, Vilniaus miesto apylinkės teismas pripažino, kad pareiškėjai įgyjamąja senatimi nuosavybėn įgijo pareiškime nurodytus objektus, kadangi šiuos statinius įgijo sąžiningai, teisėtai bei atvirai ir nepertraukiamai valdė kaip savo ne mažiau kaip 10 metų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu suinteresuotas asmuo I. G. (toliau - apeliantė) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų pareiškimą atmesti. Skunde nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi 1946 m. pasenusiais, nebegaliojančiais dokumentais, kuriuose buvo įrašas apie jau sugriuvusius lentų antžeminius sandėlius. Būtent vietoje lentų sandėlių buvo pastatytas A. A. plytinis garažas. Šį garažą 1964 m. A. A. pardavė L. D., kuris jį 1974 m. įregistravo savo vardu. Garažas 2002 m. rugpjūčio 8 d. buvo parduotas apeliantei. Garažo žymėjimas po sandorio iš 1G/1p buvo pakeistas į 9G/1p. Anot apeliantės, pareiškėjai nepateikė įrodymų, kad atstatyti rūsiai yra būtent po apeliantės garažu. 1986 m. L. D. buvo skirtas 1973 m. ir 1974 m. suformuotas atskiras žemės sklypas adresu (duomenys neskelbtini) (1986 m. birželio 6 d. žemės sklypo planas). Apeliantė remiasi 1956 m. birželio 25 d. pažyma, kurioje nurodyta, jog A. A. pastatė plytų garažą, turintį betoninius pamatus vietoje sugriautų lentų sandėlių. Rūsys, į kurį pretenduoja pareiškėjai, buvo statomas kaip pamatas, kaip būsimo garažo laikančios konstrukcijos. Teigia, kad yra dvi atskiros inventorinės bylos, viena – L. D. autogaražo techninės apskaitos byla nuo 1974 m. Nr. 13046 bei (duomenys neskelbtini)kurioje garažo žymėjimas 1G/1p, ir pareiškėjų namų valdos inventorinė byla Nr. 59, kurioje matosi L. D. atidalintas žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Pareiškėjų pagalbiniai statiniai liko valstybinėje žemėje adresu (duomenys neskelbtini). Apeliantės nuomone, teismas neatsižvelgė į tai, kad A. A., pastačiusio garažą, butas Nr. 2, pareiškėjams O. ir M. K. buvo atidalintas 1977 m., t.y. po L. D. įregistravus nuosavybės teisę į garažą. Pažymėjo, kad pareiškėjai D. N. ir V. N. bute Nr. 4 apsigyveno tik 2009 m., todėl jų senatis turėtų sueiti tik 2019 m. Nurodė, kad po 2003 m. liepos 1 d. daikto valdymas turi būti įregistruotas viešajame registre nepriklausomai nuo to, kada šis valdymas prasidėjo – iki 2000 m. CK įsigaliojimo ar jam įsigaliojus. Pareiškėjai nepateikė įrodymų apie rūsio priežiūrą, nesirūpino jo konstrukcija. Jie teikia teismui informaciją, neatitinkančią tikrovę, kadangi garažas 9G/1p yra įregistruotas nekilnojamojo turto registre dar iki 2008 m. rugpjūčio 8 d. ir buvo valdomas savininko L. D., jį įregistravusio 1974 m. Pabrėžė, kad ginčo rūsys negali būti butų, kuriose gyvena pareiškėjai, priklausinys, kadangi garažas yra suformuotas ir įregistruotas kaip atskiras nekilnojamas daiktas.   

Pareiškėjai atsiliepime į apeliantės apeliacinį skundą prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti jų naudai bylinėjimosi išlaidas, susijusias su atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimu. Pareiškėjų atsiliepime nurodyta, kad priešingai nei nurodo apeliantė, 1956 m. birželio 25 d. Vilniaus miesto Dzeržinskio rajono Vykdomojo komiteto Namų valdybos Nr. 9 pažymos tekstas patvirtina, jog daiktą (rūsį/sandėliuką) 1956 m. atstatė ne vienas A. A., o tuometiniai gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) butų Nr. 2 ir 4 gyventojai P. S. ir A. A.. Pažymėjo, kad 1956 m. pažyma patvirtina dviejų atskirų savarankiškų statinių – rūsio/sandėliukų ir garažo sukūrimą/atstatymą. Pabrėžė, jog pareiškėjai į apeliantei priklausantį, ant pareiškėjų valdomo daikto pastatytą garažą nepretenduoja. Anot pareiškėjų, visą valdymo laikotarpį jie elgėsi kaip daikto savininkai ir pagrįstai manė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už juos į valdomą daiktą. Teigia, kad sandėlių valdymo teisė pareidavo kartu su gyvenamojo namo butų Nr. 2 ir 4 nuosavybe, tuo tarpu apeliantė gyvenamojo namo butų Nr. 2 ir 4 savininke niekada nebuvo. Atkreipė dėmesį, kad 2009 m. birželio 18 d. gyvenamojo namo butų savininkų sutartį dėl žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo pasirašė ir pati apeliantė, todėl jai pačiai buvo gerai žinoma apie istorinį daikto valdymą. Nepriklausomai nuo tikrosios garažo pastatymo datos akivaizdu, jog garažas buvo pastatytas vėliau po to, kai sandėliai jau buvo pastatyti, todėl sandėliai negali tapti jo priklausiniais. Be to, autogaražo techninės apskaitos bylos sudėtinė dalis yra garažui priklausančių patalpų sąrašas, kuriame nurodyta tik garažo patalpa, t.y. jokios kitos patalpos nenurodytos. Atkreipė dėmesį, jog įregistruoti daikto (sandėlių) valdymo faktą viešajame registre, pareiškėjai neprivalėjo, kadangi tuo atveju, kai valdymas prasidėjo iki 2000 m. CK įsigaliojimo ir CK 4.68 straipsnio 1 dalies nuostata, nustatančiu, kad nekilnojamojo daikto valdymas atsiranda nuo valdymo įregistravimo viešajame registre momento, netaikoma. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai daiktą teisėtai valdo nuo pat jo sukūrimo/atremontavimo momento, į tai, kad tuo atveju, kai daikto valdymas vienam iš kito perėjo keliems asmenims, tai tų asmenų valdymo laikas skaičiuojamas kartu, akivaizdu, jog 10 metų įgyjamosios senaties terminas suėjo iki 2003 m. liepos 1 d., todėl nuostata, įpareigojanti įregistruoti valdymo faktą viešajame registre, netaikytina, o daikto valdymas neabejotinai laikytinas atviru bei teisėtu. Laikotarpiu nuo 1992 m. liepos 2 d. iki 2007 m. liepos 5 d. daiktą valdė M. S. ir P. S., nuo 2007 m. liepos 5 d. iki 2009 m. birželio 26 d. – E. S., nuo 2009 m. birželio 26 d. – pareiškėjai D. N. ir V. N., kitą daikto dalį – pareiškėjai O. ir M. K.. Taigi, daikto teisėtas valdymas tęsėsi ilgiau kaip 10 metų, todėl kliūčių netenkinti pareiškėjų pareiškią nėra.  

Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija teismui pateiktame atsiliepime į apeliantės apeliacinį skundą nurodė su juo nesutinkanti ir prašanti atmesti. Pažymėjo, kad palaiko poziciją, išdėstytą jų apeliaciniame skunde. Teigia, kad apeliantė neįrodė rūsio priklausomumo jai nuosavybės teise fakto.   

Teismui pateiktame apeliaciniame skunde Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašė apeliacinės instancijos teismo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas nustatė ne visas būtinas sąlygas, reikalingas nuosavybės teisės įgijimui pagal įgyjamąją senatį, konstatuoti. Visų pirma, sprendime garažo pastatymo aplinkybė buvo prilyginta teisėtam sandėliukų valdymo atsiradimui. Teismas neatsižvelgė į statinio teisinį statusą ir nevertino jo kilmės, o pripažinęs, jog pastatas iki remonto pradžios buvo visiškai sugriautas, netinkamai įvertino tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius. jei pareiškėjai įrodytų teisėtą sandėlių statybą, tai jie juos įgytų CK 4.47 straipsnio 4 dalies pagrindu, netaikant įgyjamosios senaties instituto. Pareiškėjai teismui nėra pateikę įrodymų, pagrindžiančių teisėtas rūsio statybas. Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad daiktas negali būti laikomas viešąja nuosavybe ir nepriklauso valstybei ar savivaldybei, kadangi jį nuosavomis lėšomis suremontavo daugiabučio namo gyventojai. Vienintelis įrodymas apie lėšų, skirtų remontui, šaltinį yra 1956 m. birželio 25 d. Vilniaus miesto Dzeržinskio rajono namų valdybos Nr. 9 valdytojos išduota pažyma, kuri negali būti tinkamai įrodymas byloje, kadangi ji išduota „asmeniškai“ prašant. 

Suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimuose į apeliacinius skundus prašė juos nagrinėti teismo nuožiūra. 

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai atmestini.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis), todėl bylą nagrinėja apeliacinio skundo ribose.

Apeliantė apeliacinės instancijos teismui pateikė paaiškinimus ir papildomus įrodymus, kurie, anot jos, turi patvirtinti procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją. CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. K. v. J. M., bylos Nr. 3K-3-58/2008; kt.). CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje teisingumui įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. M. v. UAB „Mindija“ bylos Nr. 3K-3-371/2005; 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š. v. A. T., bylos Nr. 3K-3-691/2006; 2008 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. V. N., bylos Nr. 3K-3-506/2008; ir kt.). Nagrinėjamoje byloje apeliantė 2013 m. spalio 25 d. ir 2014 m. birželio 12 d. paaiškinimuose ir prašyme, su kuriais pateikti nauji įrodymai, nenurodė priežasčių, dėl kurių įrodymai pateikiami tik šioje proceso stadijoje, ir kodėl to negalima buvo padaryti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Susipažinus su papildomai patektais dokumentais matyti, kad kai kurie iš jų (pvz. 1986 m. birželio 6 d. žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), planas, L. D. pastato techninės apskaitos kortelė) teikiami pakartotinai ir jau yra byloje. Be to, iš 2014 m. birželio 12 d. prašymo prijungti papildomus įrodymus neaišku, kokį sąsajumą apeliantės teikiami dokumentai turi su nagrinėjama byla, kodėl jame nurodyti asmenys, nesantys proceso dalyviais (Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos ir pan.), kaip prašyme nurodytos aplinkybės susijusios su nagrinėjamos bylos aplinkybėmis. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija mano, kad nėra pagrindo priimti apeliantės 2013 m. spalio 25 d. ir 2014 m. birželio 12 d. pateiktus naujus rašytinius dokumentus.    

Apeliantė 2014 m. birželio 12 d. pateikė prašymą dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka. Savo prašymo apeliantė niekaip nemotyvavo. Kaip yra žinoma, CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, t. y. jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis, kadangi apeliacinio proceso metu šalys ir jų atstovai neteikia teismui paaiškinimų, o pasako kalbas, kurių turinys turi atitikti pateiktų procesinių dokumentų turinį (CPK 324 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertintinos kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Byloje dalyvaujantys asmenys apeliacinės instancijos teismui yra pateikę procesinius dokumentus, kuriuose išdėstė savo poziciją, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad būtinas žodinis šios bylos nagrinėjimas.

Apeliaciniu skundu apeliantai I. G. ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo nustatytas faktas, kad pareiškėjai pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į po garažu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), esantį rūsį, kurio adresas (duomenys neskelbtini), žemės sklypo plane pažymėtą indeksu „K“, turintį 9 kv. m. bendro ploto.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pasisakyta dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį. Kasacinis teismas išaiškino, kad įgyjamoji senatis yra savarankiškas nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas). Šis būdas taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki terminų, nustatytų CK 4.68 straipsnio 1 dalyje suėjimo, o prašo teismo konstatuoti, kad yra visos CK 4.68-4.71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos. Teismui šias sąlygas konstatavus, valdymo teisė transformuojasi į nuosavybės teisę, t.y. pareiškėjas įgyja nuosavybės teisę į daiktą nuo teismo sprendime nurodytos įgyjamosios senaties termino suėjimo dienos ir gali ją įregistruoti viešame registre. Taigi šiuo atveju teisminio nagrinėjimo dalykas yra CK 4.58-4.71 str. nustatytų aplinkybių, patvirtinančių valdymo teisėtumą, sąžiningumą, atvirumą ir nepertraukiamumą, konstatavimas ir nuosavybės teisės įgijimo fakto pripažinimas, o nuosavybės teisės įgijimo faktas pagal įgyjamąją senatį taikomas tik esant šioms sąlygoms: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 str. nurodytu būdu; 2) yra visos CK 4.68-4.71 str. nustatytos sąlygos: a) daikto valdymas yra prasidėjęs sąžiningai; b) daiktas nėra įregistruotas kito asmens vardu; c) visą valdymo laikotarpį daiktas buvo valdomas teisėtai, sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai; d) daiktas visą valdymo laikotarpį buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą; e) valdymas tęsėsi CK 4.68 str. 1 d. nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004-06-21 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-379/2004; 2006-11-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2006; 2008-10-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2008 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kad, siekiant taikyti įgyjamąją senatį, turi būti nustatyta, jog faktinis daikto turėjimas atsirado tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kad faktinis daikto valdymas turi tęstis ilgą laiką ir išlikti sąžiningu, teisėtu, atviru, laikytina, jog nuosavybės teisės pripažinimo įgyjamosios senaties pagrindu instituto paskirtis yra ,,įteisinti“ realiai esančią nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal Garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos „Energetikas“ pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-49/2012). Taikant šį institutą užpildomos nuosavybės teisės įgijimo procedūrų spragos ir ištaisomos sandorių dėl nuosavybės teisės įgijimo sudarymo klaidos bei kitos klaidos, suinteresuotų asmenų padarytos nekilnojamojo daikto įgijimo ar sukūrimo procese.

Dėl apeliantės apeliacinio skundo.

              Iš byloje esančios 1956 m. birželio 25 d. Vilniaus miesto Dzeržinskio rajono Vykdomojo komiteto namų valdybos pažymos matyti, kad pastačius namą, esantį žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini), buto Nr. 4 tuometinis savininkas P. S. ir buto Nr. 2 tuometinis savininkas A. A. „1955 m. lapkričio mėn. pradėjo ir 1956 m. birželio mėn. baigė kapitaliniai atremontuoti daržovėms laikyti rūsį, esantį (duomenys neskelbtini) kieme su nuosavomis medžiagomis ir savo darbo jėga; be to, (duomenys neskelbtini) kieme buto nuomininkas pil. A. A. 1956 m. gegužės-birželio mėn. pasistatė automašinai garažą iš nuosavos medžiagos ir savo darbo jėga“ (I t., b. l. 13). 1976 m. A. A. butas Nr. 2 1976 m. buvo perplanuotas bei atidalintas, ir atiteko pareiškėjams M. K. ir O. K., taip pat A. A. (atidalinus butą, jam priklausė butas Nr. 5) (I t., b. l. 15, 17). Taip pat nustatyta, kad buto Nr. 4, esančio (duomenys neskelbtini), savininkais, buvo iš pradžių P. S. su M. S., nuo 2007 m. liepos 5 d. – E. S., nuo 2009 m. birželio 26 d. – pareiškėjai D. ir V. N. (I t., b. l. 29-31). Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjams nuosavybės teise priklauso butai Nr. 2 (M. K., O. K.) ir Nr. 4 (D. N., V. N.), esantys (duomenys neskelbtini), apeliantei - butas Nr. 5, esantis tame pačiame name, ir pastatas garažas, unikalus Nr. 1095-6011-6014, plane pažymėtas 9G1p (I t., b. l. 29-30, 40, 42-43). Pareiškėjai pareiškimo reikalavimą grindė argumentu, kad jie, kartu su nuosavybes teise į butus, įgijo ir teisę naudotis šiems butams faktiškai priskirta rūsio dalimi. Apeliantės gi teigimu rūsys, į kurį pretenduoja pareiškėjai, buvo statomas kaip garažo, pastatyto A. A., pamatas, laikanti konstrukcija. Apeliantė nurodė, jog 1964 m. A. A. minėtą garažą pardavė L. D., kuris apeliantės iš jo buvo įsigytas 2002 m. rugpjūčio 8 d.; kadangi ginčo rūsys/sandėliukai yra garažo sudedamoji dalis, pareiškėjai negali į juos pretenduoti. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokia apeliantės pozicija.

              Pabrėžtina, kad dar 1946 m. birželio 17 d. padarytoje Žemės sklypo nuotraukoje ((duomenys neskelbtini) g. 27) buvo užfiksuoti ginčo statiniai-sandėliai (1J/2J) (II t., b. l. 3). Valdomų pastatų ir įrengimų aprašymo Statybos raidėje nurodyta, jog sandėlis 1J/2J buvo nugriautas (II t., b. l. 5-6). 1956 m. birželio 25 d. Vilniaus miesto Dzeržinskio rajono Vykdomojo komiteto namų valdybos pažymoje nurodyta, jog P. S. ir A. (duomenys neskelbtini) 27 1955-1956 metais pastatė du atskirus objektus - „1955 m. lapkričio mėn. pradėjo ir 1956 m. birželio mėn. baigė kapitaliniai atremontuoti daržovėms laikyti rūsį, esantį (duomenys neskelbtini) kieme su nuosavomis medžiagomis ir savo darbo jėga. Rūsys iki remonto pradžios visiškai buvo sugriautas. Be to, pil. A. A. 1956 m. gegužės-birželio mėn. pasistatė automašinai garažą iš nuosavos medžiagos ir savo darbo jėga“ (I t., b. l. 13). Kadangi byloje duomenų apie (duomenys neskelbtini) esančiame žemės sklype esančius kitus, ne sugriautus, sandėlius 1J/2J nėra, 1956 m. pažymoje kalbama apie visiškai sugriautus sandėlius, daroma išvada, jog P. S. bei A. A. atstatė būtent sandėlius, nuotraukoje pažymėtus 1J/2J. Apeliantė, teigdama, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi 1946 m. pasenusiais, negaliojančiais dokumentais, neįrodė savo teiginio pagrįstumo. Be to, ji be pagrindo kelia fakto, jog atstatytas rūsys/sandėlis yra būtent po jos garažu, neįrodytinumo klausimą. Lyginant 1946 m. žemės sklypo nuotraukoje užfiksuotą atstatytų sandėlių išsidėstymą su 2005 m. Statinių išdėstymo planu, kuriame nubraižytas apeliantei priklausantis garažas matyti, kad jų lokalizacija sutampa, kas patvirtina aplinkybę, jog atstatyti rūsiai yra būtent po apeliantės garažu (I t., b. l. 179, II t., b. l. 13). Šios išvados nepaneigia ir 1986 m. birželio 6 d. žemės sklypo planas, į kurį apeliuoja apeliantė, kaip garažo adresą nurodantis (duomenys neskelbtini) (I t., b. l. 92). 2002 m. liepos 31 d. Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro VĮ Vilniaus filialo Nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylų Nr. 59 ir Nr. 13046 apjungimo akte nurodyta, kad dokumentų, kurių pagrindu garažo adresas (duomenys neskelbtini) būtų pakeistas į (duomenys neskelbtini), saugomoje filialo archyve byloje nėra; komisija siūlo keisti garažo (duomenys neskelbtini) adresą į (duomenys neskelbtini) apjungiant statinių archyvines bylas Nr. 59 ir Nr. 13046 (I t., b. l. 93). 

              Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantė nepagrįstai jai nuosavybės teise priklausantį garažą tapatina su visu statiniu, t.y. garažu ir po juo esančiu rūsiu/sandėliu. Susipažinus su bylos medžiaga matyti, kad garažas pastatytas vėliau nei ginčo statiniai (I t., b.l. 3, 13). Be to, nei vienas iš rašytinių dokumentų, techniškai charakterizuojančių garažą, nepatvirtina garažo priklausinių – kaip rūsys ar sandėlis - buvimą (I t., b. l. 180-182, 186-193). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog garažui bei sandėliui būnant vientisu statiniu, nesiskirtų jų žymėjimo indeksai, nurodyti Žemės sklypo nuotraukoje ir inventorizavimo byloje, kur sandėlis žymimas indeksu 1J, o garažas – 9G1p (II t., b. l. 3, 95).

              Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu pažymėti, kad pati apeliantė, 2009 m. birželio 18 d. pasirašiusi sutartį dėl žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo, pripažino pareiškėjų valdomiems statiniams tenkančias žemės sklypo dalis ir susitarė dėl jų naudojimosi tvarkos, t.y. pripažino, jog toje žemės sklypo dalyje, kurioje stovi jos garažas, pareiškėjai taip pat turi teisę naudotis šia žemės sklypo dalimi (žemės sklypo plane pažymėta K, koordinačių sistemoje taškai 11-22-31-30-29-28-11) (I t., b. l. 20-28). Vadinasi, šiuo sutikimu apeliantė pripažino aplinkybę, kad pareiškėjai naudojasi ir toliau gali naudotis rūsiu/sandėliu, esančiu po garažu, ir jis apeliantei nuosavybės teise nepriklauso.

              Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės argumentu, kad nuosavybės teisei įgyti pagal įgyjamąją senatį valdymo faktas privalo būti įregistruotas viešame registre. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. vasario 21 d. nutartyje Nr. 3K-7-67/2011, apibendrindama teismų praktiką, pasisakė, kad valdymo fakto registracijos nebuvimas viešame registre savaime nereiškia valdymo nebuvimo ir negali būti vertinama taip, kad susidarytų kliūtis teismui konstatuoti įstatyme reikalaujamų faktų pagrindu esant valdymo teisę, nes valdymo fakto registracija viešame registre yra išvestinio pobūdžio veiksmas ir pagal savo teisinę reikšmę nesukuria teisės ir negali paneigti kitais pagrindais atsirandančios teisės. Iki šiol formuota teismų praktika, pagal kurią valdymo įregistravimas viešajame registre vertintas kaip privaloma sąlyga nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį pripažinti, teisinei registracijai nepagrįstai suteikė teises į daiktą nustatančią galią ir neatitiko valdymo teisės kaip faktinės prigimties reiškinio pobūdžiui, esmei ir pagrindams. Aiškinimas, kad tik viešajame registre įregistruotas valdymas gali būti laikomas tinkamu pripažinti nuosavybės teisę įgyjamąja senatimi, neatitinka sisteminio įgyjamosios senaties institutą bei valdymą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo. Specialiosios įgyjamosios senaties institutą reglamentuojančios teisės normos nenustato reikalavimo registruoti daikto valdymą, kaip būtinos sąlygos siekiant pripažinti nuosavybės teisę į daiktą įgyjamosios senaties pagrindu (CK 4.68–4.71 straipsniai).

              Kaip jau buvo pažymėta anksčiau, pareiškėjai Darius ir V. N. buto Nr. 4, esančio (duomenys neskelbtini), savininkais tapo nuo 2009 m. birželio 26 d., iki jų butą valdė ir juo disponavo P. S. su M. S., nuo 2007 m. liepos 5 d. – E. S. (I t., b. l. 29-31). Apeliantė pažymėjo, kad šių pareiškėjų senatis turi sueiti tik 2019 m. Viena iš įgyjamosios senaties instituto taikymo sąlygų yra nekilnojamojo daikto nepertraukiamas valdymas ne mažiau kaip dešimt metų (CK 4.68 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 4.71 straipsnio 1 dalį daikto valdymas laikomas nepertraukiamu, kai asmuo daiktą nepertraukiamai valdė nuo valdymo teisės į daiktą įgijimo iki nuosavybės teisės į tą daiktą įgijimo įgyjamąja senatimi. CK 4.33 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta, kad nekilnojamojo daikto valdymas baigiasi, kai valdytojas ne tik praranda galimybę paveikti daiktą pagal savo valią, bet ir kai nesiima jokių priemonių šią galimybę susigrąžinti arba kai valdytojo bandymai susigrąžinti poveikį daiktui buvo nesėkmingi. Byloje nėra duomenų, kad rūsį/sandėlį būtų užvaldęs kas nors be P. S. ir M. S., po jų – E. S., vėliau – pareiškėjų Dariaus ir V. N., t. y. kad valdymas ginčo statiniais būtų buvęs nutrūkęs. Nustačius, kad kelių asmenų valdymas atitinka CK 4.68 straipsnyje nustatytus reikalavimus, laikas, kurį šie asmenys valdė statinius, turi būti skaičiuojamas kartu (CK 4.71 straipsnio 2 dalis). Tokiu būdu nagrinėjamoje byloje prieinama išvados, kad nekilnojamojo turto (rūsio/sandėlio) valdymas tęsėsi ilgiau nei 10 metų, todėl yra tenkintina CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nurodyta 10 metų nepertraukiamo valdymo sąlyga. 

              Esant anksčiau nurodytiems motyvams, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliantė neįrodė, jog ginčo sandėlis/rūsys yra jai nuosavybės teise priklausiančio garažo dalis, todėl pareiškėjai negali į jį pretenduoti, taip pat visų įgyjamosios senaties sąlygų nebuvimą, kas užkirstų kelią tenkinti pareiškėjų pareiškimą.

              Dėl suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinio skundo

Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniame skunde neginčija, kad rūsį/sandėlį daugiau nei 10 metų atvirai ir nepertraukiamai valdo ir naudoja kaip savo daiktą gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), butų savininkai, t.y. pareiškėjai. Tačiau nurodo, kad pareiškėjai negali pasinaudoti įgyjamosios senaties institutu siekdami nustatyti nuosavybės teisę rūsiui/sandėliui, kadangi jų pareiškimas grindžiamas šio daikto statyba, kuri gali būti savarankiškas, CK 4.47 straipsnio 4 punkte numatytas, nuosavybės teisės įgijimo pagrindas. Pareiškėjams neįrodžius teisėtos rūsio/sandėlio statybos, jų pareiškimas negali būti tenkintinas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija klaidingai interpretuoja pareiškėjų prašymo pagrindą - pareiškėjai savo nuosavybės teisės į garažą nerėmė CK 4.47 straipsnio 4 punktu, numatančiu nuosavybės teisės įgijimą pagaminant naują daiktą (šiuo atveju pastatant rūsį/sandėlį), ir aplinkybe, jog jie yra nekilnojamojo turto statytojai, o prašė taikyti įgyjamąją senatį ginčo daiktui pereinant kartu su buto, kuriame gyvena pareiškėjai, nuosavybės teise. Pareiškėjai negalėjo remtis CK 4.47 straipsnio 4 punkte (pagaminant naują daiktą) numatytu nuosavybės teisės įgijimo pagrindu, kadangi jie nebuvo faktiški rūsio/sandėlio statytojai. Statybas, kaip nustatyta byloje, dar 1955 m. atliko P. S. ir A. A.. Rūsio/sandėlio statybos legitimumo klausimas byloje nebuvo nagrinėjamas, todėl argumentai, jog pareiškėjams nepateikus statybos leidimo, jie negali būti laikomi sąžiningais įgijėjais išeina už šios bylos nagrinėjimo ribų.

CK 4.69 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatyti apribojimai pagal daiktų rūšines savybes jų įgijimui nuosavybėn įgyjamosios senaties būdu - įgyjamąja senatimi nuosavybėn gali būti įgyjami tik tie daiktai, kurie gali būti privačios nuosavybės teisės objektai; įstatyme įtvirtintas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus (CK 4.69 straipsnio 1, 3 dalys). CK 4.69 straipsnio 3 dalyje draudimas kitam asmeniui pagal įgyjamąją senatį įgyti valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausantį daiktą nesaistomas sąlygų ar išlygų. Net ir tais atvejais, kai valstybė ar savivaldybė ilgą laiką nesinaudoja jai nuosavybės teise priklausančiu daiktu, neregistruoja nuosavybės teisių, tai nereiškia, kad į tokį daiktą galimas nuosavybės teisių įgijimas pagal įgyjamąją senatį. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, kad suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija įrodymų dėl rūsio/sandėlio priklausymo savivaldybei ar valstybei nepateikė. Priešingai, byloje yra pakankamai įrodymų, paneigiančių ginčo objekto priskyrimą viešai nuosavybei. Apeliacine tvarka peržiūrimoje byloje neginčijama, kad ginčo patalpa pagal viešojo registro duomenis niekada nebuvo įregistruota jokio asmens vardu. VĮ „Valstybės turto fondas“ 2011 m. lapkričio 14 d. rašte pažymėta, kad savivaldybei ar valstybei priklausančio turto (duomenys neskelbtini), nėra (I t., b. l. 10). Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Ekonomikos ir investicijų departamentas 2011 m. gruodžio 6 d. rašte nurodė, kad (duomenys neskelbtini) yra Vilniaus miesto savivaldybės užbalansinėje apskaitoje apskaitomi Lietuvos Respublikai priklausantys ūkiniai pastatai 2I1p, 5I1ž ir 7I1p, kurie savivaldybės nuosavybėn neperduoti ir Nekilnojamojo turto registre savivaldybės nuosavybės teisės į juos neįregistruotos (I t., b. l. 11). Vadinasi, suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija negali teigti, kad ginčo objektas priklauso savivaldybei. Apylinkės teismas, motyvuodamas išvadą dėl teisėto daikto valdymo nuo jo suremontavimo momento, be kitų įrodymų, rėmėsi 1956 m. birželio 25 d. Vilniaus miesto Dzeržinskio rajono namų valdybos Nr. 9 išduota pažyma, patvirtinančia rūsio/sandėlio statyboms panaudotų lėšų šaltinį. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo kritiškai vertinti šio įrodymo dėl to, kad šis dokumentas išduotas pil. Sakavičiui P.A. ir A. A.A. asmeniškai prašant (I t., b. l. 13). Ši aplinkybė nekelia abejonių dėl aptariamame rašytiniame įrodyme užfiksuotų duomenų teisingumo, nepatvirtina jų klaidingumo.   

Tuo vadovaudamasis apeliacinės instancijos teismas nesutinka su nepagrįstu suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos teiginiu, jog pareiškime nurodytas turtas priklauso valstybei ar savivaldybei, ir pareiškėjai neįrodė jo teisėtai atliktas statybas, todėl ginčo daiktas negali būti įgyjamas nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo.

Kiti apeliacinių skundų argumentai neturi įtakos apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino CK 4.68–4.71 straipsnius, reglamentuojančius įgyjamosios senaties institutą. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą teismo sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl jis paliktinas nepakeistu (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas yra nurodęs, kad įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą. Be to, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-27 nutartis civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010).

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Pareiškėjai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė patyrę 2735 Lt atstovavimo išlaidų. Pažymėjo, kad kartu su atsiliepimu jie teikia prašymą dėl advokato išlaidų priteisimo, PVM sąskaitą faktūrą SGKA Nr. 10691, advokatų išlaidų apmokėjimą patvirtinantį mokėjimo kvitą (II t., b. l. 94). Tačiau susipažinus su byloje esančia medžiaga, šių dokumentų byloje nerasta. Atsižvelgiant į tai, kad teisinės pagalbos išlaidos priteisiamos gavus raštišką šalies prašymą dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinančius įrodymus su jų apskaičiavimu ir pagrindimu, o nagrinėjamoje byloje tokių įrodymų nesant, pareiškėjų prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmestinas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies  1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r ė :

suinteresuotų asmenų I. G. ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                         Jūratė Varanauskaitė

                                                                                          Dainius Rinkevičius                                                        

                                                                                                                             Laima Gerasičkinienė