Administracinė byla Nr. eA-1756-602/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-08873-2022-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1.; 20.3

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS 

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gegužės 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos valstybės įmonės Valstybinių miškų urėdijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo „If P&C Insurance AS”, vykdančio veiklą per „If P&C Insurance AS” filialą Lietuvoje, skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai valstybės įmonės Valstybinių miškų urėdijos, (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Noker”) dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas „If P&C Insurance AS”, vykdantis veiklą per „If P&C Insurance AS” filialą Lietuvoje, (toliau – ir pareiškėjas) su skundu, kurį patikslino, kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Valstybinių miškų urėdijos (toliau – ir Miškų urėdija, atsakovas), 42 719,00 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą, nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2.       Pareiškėjas nurodė, kad 2019 m. rugpjūčio 26 d. pareiškėjas ir uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Noker” (toliau – ir Draudėjas, Bendrovė) sudarė transporto priemonių draudimo sutartį, kuria laikotarpiui nuo 2019 m. rugpjūčio 28 d. iki 2020 m. rugpjūčio 27 d. buvo apdrausti Draudėjo automobiliai: „Volvo”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir automobilis VOLVO), ir „Ford Mondeo”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kėbulo Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir automobilis FORD). 

3.       Pareiškėjas teigė, kad 2019 m. gruodžio 7 d. Vilniaus rajone, Bradeliškių kaime, ant pareiškėjo apdraustų automobilių VOLVO ir FORD, stovinčių miško keliuko pakraštyje, užvirto medis. Įvykio metu abu automobiliai buvo stipriai apgadinti. Į įvykio vietą buvo iškviesta policija, kuri užfiksavo įvykį, bei Vilniaus rajono savivaldybės priešgaisrinė tarnyba, kuri pašalino medį nuo automobilių.

4.       Pareiškėjas paaiškino, kad už automobilį VOLVO išmokėjo 32 646 Eur draudimo išmoką, o už automobilį FORD – 10 073 Eur draudimo išmoką, iš viso pareiškėjas išmokėjo 42 719 Eur. Išmokėjęs draudimo išmoką pareiškėjas įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už žalą asmenį – Miškų urėdiją.

5.       Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad iš byloje pateiktų įrodymų (nuotraukų) matyti, jog medis yra be lapų (sausuolis), o kamienas sutrūnijęs (krisdamas suskeldėjo ir sutrupėjo). Iš nuotraukos matyti, kad medžio kritimo kryptis yra beveik lygiagreti keliui, taigi, medis augo visai šalia kelio, tikėtina, jo apsaugos juostoje. Medis, kuris virsdamas apgadino automobilius, augo valstybinio miško žemėje.

6.       Pareiškėjo nuomone, už nesveiko medžio savalaikį nupjovimą buvo atsakinga Miškų urėdija. Atsakovas savo neveikimu, pasireiškusiu netinkama šalia miško kelio augusio medžio priežiūra (nudžiūvusio medžio savalaikiu nenupjovimu), neužtikrinimu, kad medis nekeltų žmonėms pavojaus, pažeidė teisės aktų reikalavimus, todėl jam kyla civilinė atsakomybė – pareiga atlyginti dėl medžio užgriuvimo padarytą žalą. Atsakovo neteisėti veiksmai (neveikimas) buvo priežastis žalai atsirasti. Jeigu atsakovas būtų elgęsi atsakingai, rūpestingai – laiku pavojų keliantį medį pašalinęs, žala nebūtų kilusi, todėl tarp atsakovo neveikimo ir žalos yra teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys.

7.       Pareiškėjas dėl force majeure (nenumatytų) aplinkybių nebuvimo nurodo, kad įvykio dieną vėjo greitis vidurio ir vakarų Lietuvoje buvo 8-13 m/s, t. y. nebuvo toks, dėl kurio galėtų lūžti nesupuvę ar nepažeisti medžiai ar jų storos šakos, todėl vėjas negali būti traktuojamas kaip vienintelis faktorius, nulėmęs medžio nulūžimą, ir vertinamas kaip nenugalima jėga, atleidžianti atsakovą nuo atsakomybės. Nėra įrodymų, kad žalos kilimą, medžiui užvirtus ant automobilių, nulėmė kitų asmenų veiksmai ar stichiniai gamtos reiškiniai, o ne atsakovo veiksmai – pavojingo medžio palikimas augti šalia kelio.

8.       Pareiškėjas papildomai paaiškino, kad už pavojingo medžio keliamos grėsmės pašalinimą buvo atsakinga Miškų urėdija. Miškų urėdija už padarytą žalą yra atsakinga tiek kaip kelio valdytoja, tiek kaip miško valdytoja, kadangi medis, kuris virsdamas apgadino automobilius, augo valstybinio miško žemėje.

9.       Atsakovas savo neveikimu, pasireiškusiu netinkama šalia kelio augusio medžio priežiūra (pavojų keliančio medžio identifikavimu ir pavojaus pašalinimu), neužtikrinimu, kad medis nekeltų pavojaus keliu besinaudojantiems asmenims, pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.263 straipsnio 1 dalį, todėl jam kyla civilinė atsakomybė – pareiga atlyginti dėl medžio užgriuvimo padarytą žalą.

10.       Nors Miškų urėdija nurodo, kad medžio neturėjo teisės nupjauti, nes sanitarinės miško apsaugos požiūriu pavojingi medžiai šiame miško žemės sklype negali būti kertami dėl šio sklypo priklausymo BAST teritorijoms (šioje teritorijoje, vadovaujantis Lietuvos Vyriausybės 2004 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. 276 „Dėl bendrųjų buveinių ar paukščių apsaugai svarbių teritorijų nuostatų patvirtinimo“ sanitarinius kirtimus galima vykdyti, jeigu kyla masinio ligų ir kenkėjų išplitimo grėsmė, tačiau šioje miško žemės teritorijoje nebuvo nustatyta ir registruota masinio ligų ir kenkėjų išplitimo grėsmė), tačiau medžio nupjovimas nėra vienintelis medžio keliamos grėsmės pašalinimo būdas, pareiškėjo nuomone, Miškų urėdija turėjo galimybę ir privalėjo imtis kitų priemonių, galinčių padėti išvengti žalos, pvz., pavojingos teritorijos aptvėrimas įspėjant apie medžių nuvirtimo pavojų, ženklo, draudžiančio pavojingame ruože kelkraštyje statyti automobilius pastatymas, medžio atramų įrengimas ir pan.

11.       Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama VĮ Miškų urėdijos, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

12.       Atsakovas nurodė, kad Dūkštų girininkijos 11 kvartalo 10 taksacinis sklypas priklauso saugomoms teritorijoms, jame ūkininkavimas ribojamas ir vykdomas siekiant išsaugoti biologinę įvairovę bei saugomas rūšis, ekosistemas ir objektus. Miško medžių genėjimas vykdant ūkininkavimą šiuose miškuose nėra numatytas ir neprojektuojamas, dėl to jis nėra vykdomas. Sanitarinės miško apsaugos požiūriu pavojingi medžiai šiame miško žemės sklype negali būti kertami dėl šio sklypo priklausymo Buveinių apsaugai svarbioms teritorijoms (toliau – ir BAST). Šioje teritorijoje, vadovaujantis Lietuvos Vyriausybės 2004 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. 276 „Dėl bendrųjų buveinių ar paukščių apsaugai svarbių teritorijų nuostatų patvirtinimo“ sanitarinius kirtimus galima vykdyti, jeigu kyla masinio ligų ir kenkėjų išplitimo grėsmė, tačiau šioje miško žemės teritorijoje nebuvo nustatyta ir registruota masinio ligų ir kenkėjų išplitimo grėsmė. Atsižvelgiant į tai, daro prielaidą, kad minimas medis galbūt lūžo dėl natūralių gamtinių priežasčių.

13.       Atsakovas teigė, kad 2022 m. rugsėjo 27 d. gavo pareiškėjo prašymą atlyginti žalą, tačiau pareiškėjo atsiųstame prašyme net nenurodoma tiksli augusio medžio vieta (nepateiktos medžio augimo vietos koordinatės, taigi, neįmanoma identifikuoti, kurioje kelio vietoje tiksliai medis lūžo, kas tokio pobūdžio bylose yra ypatingai svarbu), taip pat nebuvo nustatyta aplinkybė, jog aptariamas medis būtų apskritai kėlęs grėsmę.

14.       Atsakovo nuomone, pareiškėjo į bylą pateikti duomenys nepatvirtina buvus kokius nors neteisėtus Miškų urėdijos veiksmus ar neveikimą. Todėl pareiškėjas neįrodė Miškų urėdijos neteisėtų veiksmų. Pažymėjo, jog taikant atsakomybę už žalą, padarytą neteisėtais valdžios aktais, galioja prezumpcija, kad valdžios veiksmai (neveikimas) laikomi teisėtais, taip pat ir tie, kuriais kam nors yra padaryta žala. Pats žalos atsiradimo faktas nereiškia neteisėtumo. Vadovaujamasi tuo, kad žala padaroma veiksmais, kurių teisėtumas patikrinamas ne vien pagal civilinės teisės, bet ir pagal kitų teisės šakų normas. Miškų urėdijos vertinimu, ji nėra atlikusi jokių neteisėtų veiksmų (neveikimo), susijusių su įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų nustatyta pareiga organizuoti ir įgyvendinti Dūkštų girininkijos 11 kvartalo 10 taksacinio sklypo priežiūrą.

15.       Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nurodo, jog neva į įvykio vietą buvo iškviesta policija, kuri užfiksavo įvykį, tačiau byloje nėra pateikta jokių policijos įvykio vietoje fiksuotų dokumentų. Pareiškėjas iš įvykio vietos pateikia tik vieną fotonuotrauką, pagal kurią neįmanoma vienareikšmiškai konstatuoti fakto, jog medis buvo nesveikas, t. y. pažeistas puvinio, nes šioje teritorijoje medžių genėjimo negalimumas įtvirtintas įstatymuose, o nupjauti medį būtų buvę galima, tik jei būtų nustatyta ir registruota masinio ligų ir kenkėjų išplitimo grėsmė. Papildomai pažymėjo, kad pareiškėjas neįrodinėja, jog medis buvo paveiktas kenkėjų, todėl negalima daryti išvados, kad Miškų urėdija laiku nespėjo pašalinti nesveiko medžio.

16.       Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas skunde nepagrįstai nurodo, jog medis buvo sausuolis, nes jis be lapų, o kamienas sutrūnijęs. Paaiškino, jog ginčo įvykis įvyko gruodžio mėnesį, t. y. tuo metų laiku, kai lapuočiai medžiai būna numetę lapus. Todėl pareiškėjo argumentas, kad medis yra sausuolis, nes buvo be lapų, yra nepagrįstas, kadangi, priešingu atveju, visi miške augantys lapuočiai medžiai, kurie rudenį numeta lapus, galėtų būti laikomi sausuoliais. Be to, iš į bylą pateiktos vienintelės fotonuotraukos yra sudėtinga nustatyti, ar medžio kamienas buvo sutrūnijęs, nes nuotraukoje nematyti, ties kuria kamieno vieta lūžo medis, neįmanoma įvertinti, ar nuotraukoje matoma medžio šaka, ar kamienas. Aktualu ir tai, kad dėl miško žemės sklypo priklausymo saugomoms teritorijoms, jame ūkininkavimas ribojamas ir vykdomas siekiant išsaugoti biologinę įvairovę bei saugomas rūšis, ekosistemas ir objektus.

17.       Miškų urėdija taip pat nurodė, kad ginčo atveju turėtų būti įvertinamas ir pačių automobilių naudotojų elgesys, t. y. ar jie laikėsi bendros pareigos elgtis atsargiai, atidžiai ir rūpestingai. Šiuo atveju svarbi faktinė aplinkybė yra ta, kad 2019 m. gruodžio 7 d. automobilio VOLVO ir automobilio FORD valdytojai vyko į renginį restorane, esančiame Bradėliškių kaime, Dūkštų seniūnijoje, Vilniaus rajone. Minėtų automobilių vairuotojai į restoraną vyko keliu Nr. 108 Dūkštos – Kernavė. Šiame kelyje pravažiavus Dūkštos upę stovi pakartotinis ženklas, žymintis Neries regioninio parko teritoriją. Atkreipė dėmesį į tai, kad pirmas ženklas, informuojantis, jog įvažiuojama į Neries regioninio parko teritoriją, stovi kelyje Vilnius – Sudervė, priešais sankryžą į Šilėnų kaimą. Pasukus iš kelio Nr. 108 Dūkštos – Kernavė link Bradėliškių kaimo iš karto stovi ženklas „Lankytina vieta Dūkštų pažintinis takas“, kelio kairėje pusėje stovi informacinis stendas, kuriame yra nurodoma, kad šiame miško draustinyje yra Niūraspalvio auksavabalio Osmaderma barnabita europinė saugoma buveinė, pavaizduota pažintinio tako schema, nurodytos motorinių transporto priemonių stovėjimo vietos, lankytinos vietos ir lankytini gamtos objektai.

18.       Akcentavo, kad Niūraspalvis auksavabalis yra įrašytas į Tarptautinę raudonąją knygą (IUCN Red List), taip pat į Europos Sąjungos Buveinių Direktyvos 2-ąjį priedą, kuriame pažymėta kaip prioritetinė rūšis. Šis vabalas įrašytas ir į Lietuvos raudonąją knygą. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių įstatymo (suvestinė redakcija nuo 2021 m. gegužės 1 d.) 17 straipsnio 1 punktu, draudžiama Lietuvos Respublikos teritorijoje laisvėje augančius saugomų rūšių individus bet kuriuo jų biologinio ciklo etapu tyčia, neturint Aplinkos ministerijos arba jos įgaliotos institucijos teisės aktų nustatyta tvarka išduoto leidimo, naikinti saugomų rūšių buveines, augalų, grybų augavietes, arba bloginti gyvenimo jose sąlygas, ardyti miško paklotę.

19.       Atsakovo nuomone, šiuo atveju esminė aplinkybė yra ta, jog automobilis VOLVO bei automobilis FORD buvo pastatyti miške, saugomoje teritorijoje, kurioje automobilius galima statyti tik tose vietose, kur nurodoma ženklais ir kur yra įrengtos stovėjimo aikštelės. Teigė, kad ginčo atveju automobiliai buvo pastatyti ant miško paklotės, t. y. ne automobilių stovėjimo aikštelėje, kuri yra įrengta ir paženklinta ženklais už 80 metrų nuo įvykio vietos. Iš šių nurodytų aplinkybių darė išvadą, kad minėtų automobilių naudotojai elgėsi neapdairiai ir lengvabūdiškai, priėmė sprendimą įvykio dieną pastatyti automobilius po medžiais, taip sukeliant didelę grėsmę tiek asmenų, tiek automobilio saugumui. Važiuodami iš Vilniaus į Bradėliškių kaimą automobilių naudotojai kelyje net du kartus matė ženklus, kurie informuoja, kad patenkama į saugomą teritoriją.

20.       Miškų urėdija akcentavo, kad negali būti atsakinga už patirtą žalą, jeigu automobilių naudotojai nesilaikė jiems taikomų reikalavimų saugomoje teritorijoje. Ši aplinkybė neturėtų būti ignoruojama, kadangi tai negali būti vertinama kaip pakankamai atsargus ir apdairus asmens elgesys. Tokie automobilių naudotojų veiksmai patvirtina pačių automobilių naudotojų kaltę, kad skunde patirta žala didele dalimi kilusi būtent iš automobilių naudotojų veiksmų. Žala nebūtų atsiradusi, jei automobilių naudotojai būtų laikęsi bendros pareigos elgtis atsargiai ir rūpestingai. Šiuo atveju pačių automobilių naudotojų veiksmai gali būti laikomi pagrindu jei ne atleisti kitą pusę nuo civilinės atsakomybės, tai sumažinti priteistiną žalos atlyginimą, kadangi automobilių naudotojai nedėjo protingų pastangų galimai žalai (bent jos daliai) išvengti ar sumažinti.

21.       Teigė, kad pareiškėjo skunde nurodyta, jog 2019 m. gruodžio 7 d. Vilniaus rajone, Bradėliškių kaime, Dūkštose, ant pareiškėjo apdraustų automobilių VOLVO ir FORD, priparkuotų miško keliuko pakraštyje, užvirto medis. Miškų urėdija atkreipė dėmesį, kad skundas teismui pateiktas 2022 m. gruodžio 8 d., t. y. praleidus sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Aktualu ir tai, kad nustatant veikos neteisėtumą ir kaltę, kaip civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygas, reikia taikyti protingumo standartus, sąžiningumo, profesinio rūpestingumo ar kitus kriterijus. Protingumas reikalauja, kad asmuo elgtųsi apdairiai, atidžiai, rūpestingai, teisingai ir sąžiningai. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas yra draudimo bendrovė bei į tai, jog draudiminis įvykis įvyko 2019 m., o pinigai už transporto priemonėms padarytą žalą buvo išmokėti 2020 m. sausio mėnesį, Miškų urėdijos nuomone, pareiškėjas, vadovaudamasis profesinio rūpestingumo principu, turėjo pakankamai laiko skundo pateikimui iki sueinant senaties terminui. Tačiau pats dėl savo neatsakingumo praleido senaties terminą, dėl to skundas turėtų būti atmestas.

22.       Papildomuose paaiškinimuose atsakovas nurodė, kad buvo padaryta techninė klaida ir buvo supainiotas kelio numeris, kadangi 2019 m. gruodžio 7 d. įvykis įvyko „Dūkštų pažintinio tako“ atkarpoje, esančioje link Bradėliškių kaimo, išsukus iš kelio Nr. 108 Dūkštos – Kernavė, o ne kelio Nr. 171. Pažymėjo, kad 2019 m. gruodžio 7 d. automobilių VOLVO ir FORD valdytojai vyko į renginį restorane, esančiame Bradėliškių kaime, Dūkštų seniūnijoje, Vilniaus rajone. Minėtų automobilių vairuotojai į restoraną vyko keliu Nr. 108 Dūkštos – Kernavė. Pasukę iš kelio Nr. 108 Dūkštos – Kernavė link Bradėliškių kaimo, vairuotojai atsidūrė „Dūkštų pažintinio tako“ atkarpoje, kuria turėjo pasiekti Dūkštų pažintinio tako automobilių stovėjimo aikštelę. Aktualu tai, kad Miškų urėdijos patikėjimo teise valdomas miško žemės sklypas, kuriame yra „Dūkštų pažintinis takas“, patenka į Neries regioninio parko Dūkštos kraštovaizdžio draustinį. Šioje saugomoje teritorijoje, automobilius galima statyti tik tose vietose, kur nurodoma ženklais ir kur yra įrengtos stovėjimo aikštelės. Tačiau automobiliai buvo pastatyti miške, nors įrengta ir paženklinta ženklais automobilių stovėjimo aikštelė buvo už 80 metrų nuo įvykio vietos.

23.       Atsakovas teigė, kad „Dūkštų pažintinio tako“ atkarpa tarp kelio Nr. 108 Dūkštos – Kernavė bei Dūkštų pažintinio tako automobilių stovėjimo aikštelės yra pažymėta Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre kaip miško kelias. Šį kelią įrengė valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Nemenčinės miškų urėdija (dabar Valstybinių miškų urėdija), o jame esantis rekreacinis objektas (toliau – RO) „Dūkštos takas“ priklauso Nemenčinės regioninio padalinio Neries girininkijai. „Dūkštų pažintinio tako“ atkarpa, kurioje įvyko įvykis, yra Miškų urėdijos rekreacinio objekto „Dūkštos takas“, kurio paso Nr. 61372, dalis. Iki 2021 m. lapkričio 11 d. RO priežiūra ir apskaita buvo vykdoma vadovaujantis Rekreacinių objektų apskaitos tvarkos aprašu, patvirtintu 2019 m. rugpjūčio 29 d. VĮ Valstybinių miškų urėdijos direktoriaus įsakymu Nr. ĮS-211 „Dėl rekreacinių objektų apskaitos tvarkos aprašo patvirtinimo”, kuriuos pakeitė Rekreacinių objektų nuostatai (toliau – ir Nuostatai), patvirtinti 2021 m. lapkričio 11 d. VĮ Valstybinių miškų urėdijos direktoriaus įsakymu Nr. ĮS(E)-21-205 „Dėl VĮ Valstybinių miškų urėdijos rekreacinių objektų nuostatų patvirtinimo“.

24.       Paaiškino, kad bendrą miško kelių priežiūrą ir taisymą (remontą) visų nuosavybės formų miškuose Bendrųjų miškų ūkio reikmių finansavimo programos lėšomis organizuoja ir įgyvendina Miškų urėdija. Tačiau aktualu tai, jog Dūkštų girininkijos 11 kvartalo 10 taksaciniame sklype esantis miško žemės sklypas, kuriame yra ir „Dūkštų pažintinio tako“ atkarpa tarp kelio Nr. 108 Dūkštos – Kernavė bei Dūkštų pažintinio tako automobilių stovėjimo aikštelės, patenka į Dūkštų kraštovaizdžio draustinį, jis priklauso Europos saugomų teritorijų tinklui Natura 2000, jame yra BAST Neries kilpų apylinkės, įsteigta Europos Bendrijos svarbos natūrali buveinė, kurios tipas (9020) Plačialapių ir mišrūs miškai, sklypas įtrauktas į Miškų urėdijos Nemenčinės regioninio padalinio reprezentatyvius plotus, kuriuose Miškų urėdija įsipareigojo nevykdyti ūkinės veiklos. Miško žemės sklypo teritorija priskirta II A miškų grupės miškams, kurių ūkininkavimo tikslas – sudaryti sąlygas miškams natūraliai augti. Šioje teritorijoje identifikuotos saugomos rūšys: šikšnosparniai - rudasis nakviša ir vėlyvasis šiknys bei niūraspalvis auksavabalis. Niūriaspalvis auksavabalis yra įrašytas į Tarptautinę raudonąją knygą (IUCN Red List), taip pat į Europos Sąjungos Buveinių Direktyvos 2-ąjį priedą, kuriame pažymėta kaip prioritetinė rūšis. Šis vabalas įrašytas ir į Lietuvos raudonąją knygą. Šios rūšys gyvena senuose drevėtuose medžiuose. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių įstatymo (1997 m. lapkričio 6 d. Nr. VIII-499, suvestinė redakcija nuo 2021-05-01) 17 straipsnio, 1 punktu, draudžiama Lietuvos Respublikos teritorijoje laisvėje augančius saugomų rūšių, individus bet kuriuo jų biologinio ciklo etapu tyčia, neturint Aplinkos ministerijos arba jos įgaliotos institucijos teisės aktų nustatyta tvarka išduoto leidimo, naikinti saugomų rūšių buveines, augalų, grybų augavietes, arba bloginti gyvenimo jose sąlygas, ardyti miško paklotę. Dėl šio miško žemės sklypo priklausymo aukščiau išvardintoms saugomoms teritorijoms, jame ūkininkavimas ribojamas ir vykdomas siekiant išsaugoti biologinę įvairovę bei saugomas rūšis, ekosistemas ir objektus. Kadangi miško medžių genėjimas vykdant ūkininkavimą šiuose miškuose nėra numatytas ir neprojektuojamas, dėl to jis nėra vykdomas.

25.       Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Noker“ atsiliepime į skundą nurodė, kad abu automobiliai atvyko tamsiu paros metu, vairuotojai neturėjo jokių galimybių ar pareigos įvertinti aplink esančių medžių būklę, atvykę policijos pareigūnai jokių priekaištų dėl automobilių parkavimo vairuotojams neturėjo.

II.

26.       Regionų administracinis teismas 2025 m. vasario 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VĮ Valstybinių miškų urėdijos, 28 479 Eur turtinės žalos bei 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (28 479 Eur) už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2022 m. gruodžio 8 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Netenkino pareiškėjo prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas. 

27.       Teismas nustatė, kad pareiškėjas ir Draudėjas 2019 m. rugpjūčio 26 d. sudarė transporto priemonių draudimo sutartį, kurios sudarymą patvirtina draudimo liudijimas (polisas) serija TPA Nr. 00202378. Minėta draudimo sutartimi laikotarpiui nuo 2019 m. rugpjūčio 28 d. iki 2020 m. rugpjūčio 27 d. buvo apdrausti Draudėjo automobiliai, t. y. automobilis VOLVO ir automobilis FORD.

28.       2019 m. gruodžio 7 d. Vilniaus rajone, Bradeliškių kaime, ant pareiškėjo apdraustų automobilių VOLVO ir FORD, priklausančių Draudėjui, stovinčių miško keliuko pakraštyje, užvirto medis, šio įvykio metu abu automobiliai buvo stipriai apgadinti. Į įvykio vietą buvo iškviesta policija, kuri užfiksavo įvykį, bei Vilniaus rajono savivaldybės priešgaisrinė tarnyba, kuri pašalino medį nuo automobilių. Pareiškėjas, remdamasis sutartimi, sudaryta su Draudėju, už automobilį VOLVO išmokėjo Draudėjui 32 646 Eur draudimo išmoką, o už automobilį FORD išmokėjo Draudėjui 10 073 Eur draudimo išmoką. Išmokėjęs pagal transporto priemonių draudimo sutartį iš viso 42 719 Eur draudimo išmoką už apgadintus automobilius, pareiškėjas nukreipė įgytą atgręžtinio reikalavimo teisę į Lietuvos valstybę, atstovaujamą Miškų urėdijos, kaip už turtinę žalą atsakingą asmenį, kuris iki medžio nuvirtimo buvo atsakingas už jo savalaikį nupjovimą ar kitas priemones, galinčias padėti išvengti žalos (pvz. teritorijos aptvėrimas, įspėjant apie medžių nuvirtimo pavojų, medžio atramų įrengimas, ženklo, draudžiančio pavojingo ruožo kelkraštyje statyti automobilius pastatymas), ir tokio nupjovimo ar kitų priemonių neteisėtu neatlikimu (neveikimu) pažeidusiu teisės aktų reikalavimus dėl pavojų keliančių medžių priežiūros.

29.       Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog medis, kuris užvirto ant pareiškėjo klientui priklausančių apdraustųjų dviejų automobilių juos apgadindamas, padarė atitinkamą turtinę žalą ir kad ją pagal draudimo sutartį atlygino pareiškėjas, įgydamas atgręžtinio reikalavimo teisę.

30.       Teismas rėmėsi CK 6.1015 straipsnio 1 ir 2 dalių, 6.271 straipsnio nuostatomis. Įvertinęs minėtą teisinį reguliavimą, teismas sprendė, kad pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo gali būti patenkinamas tik nustačius neteisėtus atsakovo atstovo Miškų urėdijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

31.       Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutartį šioje byloje, kuria Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 9 d. sprendimas buvo panaikintas ir byla perduota nagrinėti iš naujo, pasisakydamas dėl įvykio vietos, įvertinęs biudžetinės įstaigos Dzūkijos Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos direktoriaus P. Č. pasirašytą 2023 m. birželio 21 d. raštą „Dėl saugomų teritorijų apsaugos reikalavimų ties Dūkštos pažintiniu taku“, kuriuo atsakoma į VĮ Valstybinės miškų urėdijos Nemenčinės regioninio padalinio 2023 m. birželio 20 d. paklausimą, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2024 m. birželio 19 d. raštą Nr. V3-1719 „Dėl informacijos suteikimo“ bei jo priedus, šalių pateiktus papildomus paaiškinimus, pažymėjo, kad nagrinėjamas įvykis įvyko 2019 m. gruodžio 7 d. „Dūkštų pažintinio tako“ atkarpoje, esančioje link Bradėliškių kaimo, išsukus iš kelio Nr. 108 Dūkštos – Kernavė, o ne kelio Nr. 171.

32.       Teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nurodė, kad 2019 m. gruodžio 7 d. automobilių VOLVO ir FORD valdytojai vyko į renginį restorane, esančiame Bradėliškių kaime, Dūkštų seniūnijoje, Vilniaus rajone. Minėtų automobilių vairuotojai į restoraną vyko keliu Nr. 108 Dūkštos – Kernavė. Pasukę iš kelio Nr. 108 Dūkštos – Kernavė link Brandėliškių kaimo, vairuotojai atsidūrė „Dūkštų pažintinio tako“ atkarpoje, kuri veda iki Dūkštų pažintinio tako automobilių stovėjimo aikštelės arba Bradėliškių kaimo.

33.       Teismas pažymėjo, kad miško žemės sklypas, kuriame yra „Dūkštų pažintinis takas“, patenka į Neries regioninio parko Dūkštos kraštovaizdžio draustinį. Minėtai teritorijai taikomi Bendrųjų buveinių apsaugai svarbių teritorijų apsaugos ir tvarkymo reikalavimų aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. 276 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. gegužės 25 d. nutarimo Nr. 614 redakcija) „Dėl bendrųjų buveinių ar paukščių apsaugai svarbių teritorijų nuostatų patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas) bestuburių gyvūnų buveinių apsaugos ir tvarkymo reikalavimai. Aprašo 60 punktas nustato, kad niūriaspalvių auksavabalių (Osmoderma eremita) buveinėse negali būti iškertami seni drevėti ir džiūvantys medžiai, ypač ąžuolai; skatinama palikti nenukirstus nusilpusius, pažeistus brandžius lapuočių medžius; skatinama palikti nepašalintus išvirtusius senus lapuočius medžius. Atitinkamai, Aprašo 62 punktas nustato, kad purpurinių plokščiavabalių (Cucujus cinnaberinus) buveinėse negali būti iškertami seni ąžuolai ir guobiniai medžiai; skatinama palikti nenukirstų ne mažiau kaip 50 procentų brandžių, pažeistų ir nudžiūvusių lapuočių medžių; skatinama palikti nepašalintus senus išvirtusius lapuočius medžius.

34.       Teismas nustatė, kad „Dūkštų pažintinio tako“ atkarpa tarp kelio Nr. 108 Dūkštos – Kernavė bei Dūkštų pažintinio tako automobilių stovėjimo aikštelės yra pažymėta Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre kaip miško kelias. Šį taką įrengė VĮ Nemenčinės miškų urėdija (dabar Miškų urėdija), o jame esantis rekreacinis objektas (toliau – ir RO) „Dūkštos takas“ priklauso Nemenčinės regioninio padalinio Neries girininkijai. „Dūkštų pažintinio tako“ atkarpa, kurioje įvyko įvykis, yra Miškų urėdijos RO „Dūkštos takas“, kurio paso Nr. 61372 dalis. Iki 2021 m. lapkričio 11 d. RO priežiūra ir apskaita buvo vykdoma vadovaujantis Rekreacinių objektų apskaitos tvarkos aprašu, patvirtintu 2019 m. rugpjūčio 29 d. VĮ Valstybinių miškų urėdijos direktoriaus įsakymu Nr. ĮS-211 „Dėl rekreacinių objektų apskaitos tvarkos aprašo patvirtinimo”, kuriuos pakeitė Rekreacinių objektų nuostatai (toliau – ir Nuostatai), patvirtinti 2021 m. lapkričio 11 d. VĮ Valstybinių miškų urėdijos direktoriaus įsakymu Nr. ĮS(E)-21-205 „Dėl VĮ Valstybinių miškų urėdijos rekreacinių objektų nuostatų patvirtinimo“. Nuostatai reglamentuoja rekreacinių objektų – inžinerinių statinių ir rekreacinių įrenginių, skirtų žmonių poilsiui miške statymą, įrengimą, priežiūrą ir tvarkymą Miškų urėdijos patikėjimo teise valdomuose valstybiniuose miškuose. Nuostatų 14 punkte numatyta, kad RO apžiūra vykdoma prieš poilsiavimo sezoną ir apžiūros metu įvertinama RO būklė. Taigi, iš šio reglamentavimo matyti, kad „Dūkštų pažintinio tako“ dalį – pėsčiųjų, dviračių turizmo trasos atkarpą įrengė ir už ją yra atsakinga Miškų urėdija.

35.       Be to, vertinant, ar „Dūkštų pažintinio tako“ dalis – pėsčiųjų, dviračių turizmo trasos atkarpa yra (nėra) „miško kelias“, kuris numatytas Miškų įstatyme ir, jei ginčo kelias (takas) yra „miško kelias“ pagal Miškų įstatymą, tai ar atsakovas Miškų urėdija yra atsakinga už jo įrengimą ir prižiūrimą pėsčiųjų, dviračių turizmo trasos atkarpą, svarbu, kad pagal Seimo 1994 m. lapkričio 22 d. priimtą ir 2001 m. balandžio 10 d. nauja redakcija išdėstytą Miškų įstatymo Nr. I-671 4 straipsnio 12 dalį, valstybinę miško žemę patikėjimo teise valdo miškų urėdija, valstybinių rezervatų direkcijos, nacionalinių parkų direkcijos, savivaldybės ir kiti juridiniai asmenys. Valstybinės miško žemės sklypai patikėjimo teise perduodami šiems subjektams Vyriausybės nutarimais valstybinėms funkcijoms įgyvendinti Lietuvos Respublikos žemės įstatymo nustatyta tvarka. Pagal Miškų įstatymo 5 straipsnio 5 dalį, Miškų urėdija vykdo jai pavestas valstybines funkcijas, įskaitant ir patikėjimo teise valdo, naudoja valstybinius miškus ir jais disponuoja įstatymų nustatyta tvarka, taip pat vykdo juose kompleksinę miškų ūkio veiklą. Be to, ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2018 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. D1-7 (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2019 m. rugpjūčio 7 d. įsakymo Nr. D1-474 redakcija) patvirtintų Miškų urėdijos įstatų (toliau – ir Įstatai) 7 punkte numatyta, kad Miškų urėdijos tikslai yra patikėjimo teise valdyti, naudoti valstybinius miškus ir jais disponuoti įstatymo nustatyta tvarka, vykdyti kompleksinę miškų ūkio veiklą valstybiniuose miškuose, įgyvendinti bendrą valstybinę miško priešgaisrinės apsaugos sistemą, organizuoti ir (ar) įgyvendinti bendrą miško kelių priežiūrą ir taisymą (remontą) visų nuosavybės formų miškuose, diegti pažangias miškų įveisimo, atkūrimo, apsaugos, tvarkymo ir miško išteklių naudojimo technologijas, teikti kitas viešąsias paslaugas ir vykdyti kitą veiklą siekiant tenkinti viešuosius interesus. Įstatų 8 punkte numatyta, kad įgyvendinant Miškų urėdijos veiklos tikslus, Miškų urėdija vykdo šias funkcijas: patikėjimo teise valdo, naudoja valstybinius miškus ir jais disponuoja įstatymų nustatyta tvarka, taip pat vykdo juose kompleksinę miškų ūkio veiklą (8.1 p.); Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka organizuoja ir (ar) įgyvendina bendrą miško kelių priežiūrą ir taisymą (remontą) visų nuosavybės formų miškuose (8.9 p.); tiesia ar rekonstruoja miško kelius, taip pat įrengia ir prižiūri miško sausinamąjį tinklą bei kitą miško infrastruktūrą (8.10 p.). Be to ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1250 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. kovo 21 d. nutarimo Nr. 270 redakcija) patvirtinto Bendros miško kelių priežiūros ir taisymo (remonto) visų nuosavybės formų miškuose tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas), kuris reglamentuoja bendros miško kelių priežiūros ir taisymo (remonto) darbų visų nuosavybės formų miškuose organizavimą ir atlikimą, 4 punkte numatyta, kad tinkamos finansuoti iš Bendrųjų miškų ūkio reikmių finansavimo programos miško kelių priežiūros išlaidos: užvirtusių medžių, kelio juostoje esančios sumedėjusios augalijos ir kitų saugiam eismui ir miško kelio naudojimui pagal paskirtį trukdančių kliūčių pašalinimą nuo miško kelio (4.1 p.); bendrą miško kelių priežiūrą ir taisymą (remontą) visų nuosavybės formų miškuose Bendrųjų miškų ūkio reikmių finansavimo programos lėšomis organizuoja ir įgyvendina valstybės įmonė Valstybinių miškų urėdija <...>. Kiekvienas miškų urėdijos regioninis padalinys dalyvauja šiuos darbus organizuojant ir įgyvendinant savo veiklos teritorijoje esančiuose miškuose (6 p.). Teismas pažymėjo, kad iš paminėto teisinio reglamentavimo darytina išvada, jog Dūkštų pažintinio tako dalis – pėsčiųjų, dviračių turizmo trasos atkarpa yra ir miško kelias, kuris numatytas Miškų įstatyme, o Miškų urėdija yra atsakinga už jo įrengimą ir priežiūrą.

36.       Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad Dūkštų girininkijos 11 kvartalo 10 taksaciniame sklype esantis miško žemės sklypas, kuriame yra ir „Dūkštų pažintinio tako“ atkarpa tarp kelio Nr. 108 Dūkštos – Kernavė bei Dūkštų pažintinio tako automobilių stovėjimo aikštelės, patenka į Dūkštų kraštovaizdžio draustinį, jis priklauso Europos saugomų teritorijų tinklui Natura 2000, jame yra BAST Neries kilpų apylinkės, įsteigta Europos Bendrijos svarbos natūrali buveinė, kurios tipas (9020) Plačialapių ir mišrūs miškai, sklypas įtrauktas į VMU Nemenčinės regioninio padalinio reprezentatyvius plotus, kuriuose VMU įsipareigojo nevykdyti ūkinės veiklos. Miško žemės sklypo teritorija priskirta II A miškų grupės miškams, kurių ūkininkavimo tikslas – sudaryti sąlygas miškams natūraliai augti. Šioje teritorijoje identifikuotos saugomos rūšys: šikšnosparniai – rudasis nakviša ir vėlyvasis šiknys bei niūraspalvis auksavabalis, kuris yra įrašytas į Tarptautinę raudonąją knygą (IUCN Red List), taip pat į Europos Sąjungos Buveinių Direktyvos 2-ąjį priedą, kuriame pažymėta kaip prioritetinė rūšis. Šis vabalas įrašytas ir į Lietuvos raudonąją knygą. Šios rūšys gyvena senuose drevėtuose medžiuose. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių įstatymo 17 straipsnio 1 punktu draudžiama Lietuvos Respublikos teritorijoje laisvėje augančius saugomų rūšių, individus bet kuriuo jų biologinio ciklo etapu tyčia, neturint Aplinkos ministerijos arba jos įgaliotos institucijos teisės aktų nustatyta tvarka išduoto leidimo, naikinti saugomų rūšių buveines, augalų, grybų augavietes, arba bloginti gyvenimo jose sąlygas, ardyti miško paklotę. Dėl šio miško žemės sklypo priklausymo aukščiau išvardintoms saugomoms teritorijoms, jame ūkininkavimas ribojamas ir vykdomas siekiant išsaugoti biologinę įvairovę bei saugomas rūšis, ekosistemas ir objektus. Miško medžių genėjimas vykdant ūkininkavimą šiuose miškuose nėra numatytas ir neprojektuojamas, dėl to jis nėra vykdomas.

37.       Miškų urėdijai teisės aktai nustato atsakomybę už miško kelio ir kelio apsaugos zonos priežiūros organizavimą ir vykdymą, pareigą užtikrinti, kad jos valdomame miško kelyje ir kelio apsaugos zonoje augantys medžiai ir kiti želdiniai nekeltų grėsmės eismo saugumui, tačiau šiuo atveju teismui nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad Miškų urėdija ėmėsi atitinkamų priemonių – stebėjo ir vertino medžių fiziologinę būklę bei ėmėsi atitinkamų prevencinių priemonių pažeistiems medžiams, augantiems šalia miško kelio, prižiūrėti, tą patvirtina ir teismui pateiktos fotonuotraukos, iš kurių akivaizdu, jog ant automobilių VOLVO bei FORD užvirtęs medis yra nesveikas, paveiktas puvinio, sutrūnijęs. Minėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju Miškų urėdija neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

38.       Teismas nurodė, kad pirmiau šiame sprendime nustatytos aplinkybės ir išanalizuotas teisinis reglamentavimas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktas vertinimas sudaro teisinį pagrindą išvadai, jog Miškų urėdija neįvykdė jai įstatymu pavestos miško kelio tinkamos priežiūros ant kelio ar šalia kelkraščių nuvirtusių ar nuvirsti galinčių medžių aspektu, todėl teismas sprendė, kad byloje nustatyti atsakovo atstovo Miškų urėdijos neteisėti veiksmai ar neveikimas, kuris lėmė byloje prašomos priteisti žalos, kilusios dėl automobilių apgadinimo, ant jų užvirtus medžiui, atsiradimą.

39.       Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas į bylą pateikė Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos atsakymą dėl vėjo greičio 2019 m. gruodžio 7 d., iš kurio matyti, jog įvykio dieną šalyje vėjo greitis neviršijo 15,7 m/s, tačiau vėjas negali būti laikomas nenugalima jėga per se (savaime), nes jo faktą galima protingai numanyti ir tam pasiruošti. Vėjas nenugalima jėga gali būti pripažįstamas tik tada, kai jo kilimas, stiprumas ar mastas toks neįprastai didelis bei nebūdingas atitinkamai geografinei vietovei, kad vidutinis protingai apdairus ir rūpestingas asmuo tokio vėjo atitinkamomis sąlygomis negalėtų numatyti ir tikėtis. Byloje nėra pateikta duomenų, kad kilusio vėjo stiprumas, kilimas ar mastas buvo toks neįprastai didelis bei nebūdingas įvykio vietos geografinei vietovei, jog vidutinis protingai apdairus ir rūpestingas asmuo tokio vėjo atitinkamomis sąlygomis negalėtų numatyti ir tikėtis.

40.       Teismas, vertindamas Miškų urėdijos argumentus, kad ginčo atveju turėtų būti įvertinamas ir pačių automobilių naudotojų elgesys, t. y. ar jie laikėsi bendros pareigos elgtis atsargiai, atidžiai ir rūpestingai, pastatydami automobilius miške, saugomoje teritorijoje, ant miško paklotės, po medžiais, nurodė, jog pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, kylančios valstybės ir savivaldybės atsakomybės atveju valstybės ir savivaldybės atsakomybės dydis (laipsnis) gali būti mažinamas atsižvelgiant į paties nukentėjusio asmens veiksmus, kuriais jis galbūt padėjo žalai atsirasti ar jai padidėti. Jei nukentėjusysis savo veiksmais prisidėjo prie žalos atsiradimo ar padidėjimo, bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgęs į tokių veiksmų pobūdį ir dėl to kilusias pasekmes, turi nustatyti, ar priteistinas visas žalos atlyginimas ar jis mažintinas.

41.       Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime nurodė, kad abu automobiliai atvyko tamsiu paros metu, vairuotojai neturėjo jokių galimybių ar pareigos įvertinti aplink esančių medžių būklę, atvykę policijos pareigūnai jokių priekaištų dėl automobilių parkavimo vairuotojams neturėjo.

42.       Teismas vertindamas, ar pareiškėjo apdraustųjų automobilių vairuotojai (valdytojai) galėjo numatyti ir prisiėmė atitinkamą medžio užvirtimo riziką, nuspręsdami parkuoti automobilius ne „Dūkštų pažintinio tako automobilių stovėjimo aikštelėje“, bet kitoje šio tako vietoje, kuri nėra Dūkštų pažintinio tako automobilių stovėjimo aikštelė, atkreipė dėmesį į tai, kad automobilių VOLVO ir FORD valdytojai vyko į renginį restorane, esančiame Bradėliškių kaime, Dūkštų seniūnijoje, Vilniaus rajone, keliu Nr. 108 Dūkštos – Kernavė. Šiame kelyje pirmas ženklas informuojantis, kad įvažiuojama į Neries regioninio parko teritoriją, stovi kelyje Vilnius – Sudervė, priešais sankryžą į Šilėnų kaimą, o pravažiavus Dūkštos upę stovi pakartotinis ženklas, žymintis Neries regioninio parko teritoriją. Pasukus iš kelio Nr. 108 Dūkštos – Kernavė link Brandėliškių kaimo iš karto stovi ženklas „Lankytina vieta Dūkštų pažintinis takas“, kelio kairėje pusėje stovi informacinis stendas, kuriame yra nurodoma, kad šiame miško draustinyje yra Niūraspalvio auksavabalio Osmaderma barnabita europinė saugoma buveinė, pavaizduota pažintinio tako schema, nurodytos motorinių transporto priemonių stovėjimo vietos, lankytinos vietos ir lankytini gamtos objektai. Taigi, važiuodami iš Vilniaus į Brandėliškių kaimą automobilių vairuotojai kelyje net du kartus matė ženklus, kurie informavo, kad patenkama į saugomą teritoriją ir informacinį stendą, kuriame yra pavaizduota pažintinio tako schema, nurodytos motorinių transporto priemonių stovėjimo vietos.

43.       Be to, pagal 2018 m. sausio 31 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 116 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. balandžio 2 d. nutarimo Nr. 318 „Dėl gamtinių ir kompleksinių draustinių nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo 5.4 papunktį, draustiniuose draudžiama „įrengti kempingus, stovyklavietes ir poilsiavietes, išskyrus stovyklavietes ir poilsiavietes, numatytas saugomų teritorijų planavimo dokumentuose arba prie bendruosiuose ir (ar) specialiuosiuose planuose pažymėtų vandens ir pėsčiųjų, dviračių turizmo trasų ir šiems darbams vykdyti yra gautas atitinkamos saugomos teritorijos direkcijos rašytinis pritarimas, taip pat statyti transporto priemones ir kurti laužus ne tam skirtose vietose“. Kadangi nagrinėjamu atveju Dūkštų takas patenka į Neries regioninio parko Dūkštos kraštovaizdžio draustinį, tai reiškia, kad automobiliai VOLVO ir FORD buvo pastatyti saugomoje teritorijoje, kurioje automobilius galima statyti tik tose vietose, kur nurodoma ženklais ir kur yra įrengtos stovėjimo aikštelės. Taigi, kadangi ginčo atveju automobiliai buvo pastatyti ne automobilių stovėjimo aikštelėje, kuri yra įrengta ir paženklinta ženklais už 80 metrų nuo įvykio vietos, teismas konstatavo, kad automobilių naudotojai būdami informuoti, jog patenka į saugomą teritoriją, bei būdami informuoti apie motorinių transporto priemonių stovėjimo vietas, tačiau automobilius pasistatydami ne automobilių stovėjimo aikštelėje, o saugomoje teritorijoje miško kelio šalikelėje, nes tai arčiau restorano į kurį atvyko, prisiėmė dalį rizikos dėl kilsiančios žalos automobilių sugadinimo atveju. Teismo vertinimu, jų prisiimtos rizikos nepanaikina aplinkybės, kad automobiliai atvyko tamsiu paros metu, todėl vairuotojai neturėjo jokių galimybių ar pareigos įvertinti aplink esančių medžių būklę, ar jog atvykę policijos pareigūnai jokių priekaištų dėl automobilių parkavimo vairuotojams neturėjo.

44.       Teismas vertino, kad automobilių naudotojai elgėsi nepakankamai apdairiai ir atsakingai, būdami informuoti nesilaikė jiems taikomų reikalavimų saugomoje teritorijoje, todėl pačių automobilių naudotojų veiksmai gali būti laikomi pagrindu sumažinti priteistiną žalos atlyginimą vienu trečdaliu (CK 6.253 str. 5 d.), kadangi automobilių naudotojai nedėjo protingų pastangų galimai žalai (bent jos daliai) išvengti ar sumažinti.

45.       Teismas, išsamiai bei visapusiškai ištyręs byloje esančius įrodymus, priėjo prie išvados, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu dėl nurodyto įvykio pagrįstai buvo nustatyti Miškų urėdijos neteisėti veiksmai (neveikimas), žalos pareiškėjui padarymo faktas (ginčo dėl žalos dydžio tarp ginčo šalių byloje nekilo) ir priežastinis ryšys tarp Miškų urėdijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

46.       Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, tokio pobūdžio bylose, t. y. bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo, priteisiamos penkių procentų dydžio metinės palūkanos. Vadovaudamasis CK 6.2 straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas nurodė, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos. Bylos iškėlimo teisme diena yra skundo priėmimo teisme diena. Kadangi bylos iškėlimo momentu laikoma 2022 m. gruodžio 8 d., o bendrai priteista suma sudaro (42 719 : 3 x 2) 28 479 Eur sumą, todėl nuo šios sumos ir priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos.

47.       Teismas dėl ieškinio senaties termino pažymėjo, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, o CK 1.131 straipsnio 2 dalis numato, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.

48.       Teismas vertino, kad ginčo įvykis, kurio metu Vilniaus r., Dūkštų sen., Bradėliškių k. 3, ant stovėjusių automobilių VOLVO bei FORD užvirto medis, įvyko 2019 m. gruodžio 7 d., o pareiškėjo skundas Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo gautas 2022 m. gruodžio 8 d., t. y. praleidus skundo padavimo terminą vieną dieną. Konstatavęs, kad pareiškėjas dėl žalos atlyginimo buvo pasikreipęs į bendros kompetencijos teismą, jog Vilniaus miesto apylinkės teismui 2022 m. gruodžio 8 d. atsisakius priimti pareiškėjo ieškinį, jis tą pačią dieną su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, t. y. buvo rūpestingas ir neaplaidus, teismas sprendė, kad terminą skundui paduoti pareiškėjas praleido dėl svarbių priežasčių ir šis terminas yra atnaujinamas.

49.       Teismas nurodė, kad pareiškėjas taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau neįvardijo nei konkrečios bylinėjimosi išlaidų sumos, nei pateikė rašytinius įrodymus, pagrindžiančius patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Teismas pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkino.

III.

10.       Atsakovas apeliaciniame skunde prašo Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti visiškai. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

11.       Atsakovas nurodo, kad teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes civilinė atsakomybė atsakovo atžvilgiu pritaikyta nepagrįstai ir pažeidžiant materialiosios teisės normas.

12.       Teigia, kad Miškų urėdija neturėjo pareigos, ginčo atveju, nukirsti medžio ir negalėjo jos pažeisti. Specialieji ginčo teritorijoje taikomi teisės aktai draudžia medžių (net ir senų ir pažeistų) kitimą dėl saugomų buveinių apsaugos. Teismas nors nedidelę dalį šių teisės aktų ir pacitavo, sprendimą priėmė jų netaikydamas ir ignoruodamas draudimą kirsti bet kokius medžius draustinyje. Teismas išvadą dėl tariamo neteisėto neveikimo padarė remdamasis bendrosiomis Kelių priežiūros taisyklėmis, kurios šiuo atveju netaikomos, nes miško kelių priežiūrą reglamentuoja specialios taisyklės, kurios numato miško kelių valdytojams tik pareigą nuo kelio juostos (jo važiuojamosios dalies) pašalinti nuvirtusius medžius ir pašalinti sumedėjusią augaliją. Teismo sprendimas nukrypsta ir nuo suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, remiantis kuria Miškų urėdija net ir bendru (ne draustinio) atveju neturi pareigos užtikrinti, kad nė vienas iš kelių milijonų miške augančių medžių nenukris.

13.       Atsakovas akcentuoja, kad teismas nenustatinėjo priežastinio ryšio, o šiuo atveju žala kilo išimtinai dėl vairuotojų teisę pažeidžiančių veiksmų. Priežastinio ryšio nenustačius ir jam neegzistuojant, civilinė atsakomybė atsakovo atžvilgiu negali būti taikoma.

14.       Teismas pažeidė CK 6.253 straipsnio 5 dalį, nes šiuo atveju vairuotojų teisei priešingi veiksmai ir rizikos prisiėmimas lemia civilinės atsakomybės netaikymą, o ne atsakovo atleidimą nuo civilinės atsakomybės iš dalies, sumažinant ją 1/3. Be to, teismas nevertino ir CK 6.282 straipsnio 1 dalies taikymo, kuris lemtų skundo dėl žalos atmetimą net ir tuo atveju, jei neteisėtas Miškų urėdijos neveikimas egzistuotų. 

15.       Atsakovas teigia, kad teisinis pagrindas taikyti civilinę atsakomybę neegzistuoja. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad egzistuoja neteisėti atsakovo veiksmai, nors Miškų urėdija jokių teisės aktuose nurodytų pareigų draustinyje nepažeidė.

16.        Teismas nors ir teisingai nustatė, kad ginčo įvykis įvyko saugomoje teritorijoje, specialiųjų ginčo teritorijoje taikomų nuostatų netaikė (tik pacitavo nedidelę jų dalį) ir priimdamas sprendimą neatsižvelgė į jose numatytą draudimą medžius draustinyje kirsti. Teismas savo išvadą dėl neva neteisėto Miškų urėdijos neveikimo padarė remdamasis bendromis kelių priežiūros taisyklėmis, kurios netaikomos, o miško kelių priežiūrą reglamentuojančios taisyklės numato tik pareigą valdytojams nuo kelio juostos (važiuojamosios dalies) pašalinti nuvirtusius medžius ir sumedėjusią augaliją. Teismas pažeidė materialiosios teisės normas, kurios draudžia net ir senų bei nudžiūvusių medžių kirtimą konkrečioje saugomoje teritorijoje dėl saugomų buveinių apsaugos.

17.       Atsakovas teigia, kad teismas nors ir pacitavo Saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių įstatyme numatytą draudimą naikinti saugomų rūšių buveines, vis tiek nepagrįstai nusprendė, jog neva Miškų urėdija turėjo pareigą iškirsti aplink kelią augančius medžius. Tokia išvada prieštarauja ne tik teismo pacituotam įstatymo draudimui, bet kitiems specialiesiems saugomoje teritorijoje taikomiems teisės aktams, kuriuos teismas, vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties nurodymus, turėjo taikyti, tačiau to nepadarė ir dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. 

18.       Teismas ignoravo Saugomų teritorijų įstatymą, Gamtinių kompleksinių draustinių nuostatus, Neries regioninio parko nuostatus, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą dėl Neries regioninio parko ir jo zonų bei buferinės apsaugos zonos ribų plano patvirtinimo, Neries regioninio parko tvarkymo planą ir jo aiškinamąjį raštą. Teismas nors ir pacitavo ginčo teritorijai taikomą Bendrųjų buveinių apsaugai svarbių teritorijų apsaugos ir tvarkymo reikalavimų aprašą, kurio 60 punktas tiesiogiai draudžia kirsti net ir senus drevėtus ir džiūvančius medžius, ypač ąžuolus ir skatinama palikti nenukirstus nusilpusius, pažeistus brandžius lapuočių medžius, į šią nuostatą, spręsdamas dėl neva egzistavusios Miškų urėdijos pareigos, niekaip neatsižvelgė. Be to, teismas ignoravo ir 25.3–25.4 punktus, kurie draudžia miško kirtimus dėl miško buveinių (Plačialapių ir mišrių miškų ir griovių ir šlaitų miškų) apsaugos.

19.       Teigia, kad specialusis reguliavimas taikomas saugomoje ginčo teritorijoje ne tik nenumato pareigos Miškų urėdijai kirsti medžius, bet ir tiesiogiai draudžia tą daryti, o Bendrųjų buveinių apsaugai svarbių teritorijų apsaugos ir tvarkymo reikalavimų aprašas tiesiogiai draudžia kirsti net ir senus ir džiūvančius medžius. Todėl šiuo atveju medžio būklė nėra aktuali.

20.       Atsakovas teigia, kad teismo išvada, jog Miškų urėdija turėjo prevenciškai nukirsti saugomoje teritorijoje miške augantį medį, padaryta pažeidžiant materialiosios teisės normas, reglamentuojančias miško kelių priežiūrą. Specialusis reguliavimas pagrindžia, kad Miškų urėdija turi pareigą ne iškirsti draustinyje augančius senus medžius, bet priešingai, juos (įskaitant senus, pažeistus, nudžiūvusius medžius) saugoti. Miškų įstatymo ir Miškų urėdijos įstatų nuostatos nedetalizuoja miško kelių priežiūros turinio ir taisyklių. Šios taisyklės numatytos ir detalizuotos specialiajame akte dėl miško kelių priežiūros (Bendros miško kelių priežiūros ir taisymo (remonto) visų nuosavybės formų miškuose tvarkos apraše), o bendros Kelių priežiūros taisyklės šiuo atveju atitinkamai nėra taikomos.

21.        Teismo išvada neva Miškų urėdija neįvykdė jai įstatymu pavestos miško kelio tinkamos priežiūros ant kelio ar šalia kelkraščių nuvirtusių ar nuvirsti galinčių medžių aspektu padaryta pažeidžiant Bendros miško kelių priežiūros ir taisymo (remonto) visų nuosavybės formų miškuose tvarkos aprašą, kuris miškų valdytojams numato tik pareigą pašalinti nuo kelio (jo važiuojamosios dalies) nuvirtusius medžius ir eismui trukdančią sumedėjusią augaliją, bet nenumato pareigos iškirsti miško žemėje (ne kelio juostoje, t. y. jo važiuojamojoje dalyje), augančių medžių. Teigia, kad ginčo įvykis įvyko ne prie viešojo kelio, o prie vietinės reikšmės vidaus miško kelio (tai pripažįsta ir pareiškėjas savo skunde), kuris šiuo atveju yra skirtas išimtinai miško rekreacinėms ar aplinkosauginėms funkcijoms įgyvendinti.

22.       Atsakovas nurodo, kad bendrosios kelių priežiūros taisyklės šiuo atveju netaikomos, nes miško kelių priežiūrą reglamentuoja specialios taisyklės. Tačiau net jei bendrosios kelių priežiūros taisyklės būtų buvusios taikomos, Miškų urėdija nebūtų galėjusi medžių aplink konkretų kelią (nėra ginčo, kad medis augo ne kelio juostoje, jo važiuojamojoje dalyje, o netoli kelio) iškirsti, nes šiuo atveju kelias neturėjo apsaugos zonos, o jei ir būtų turėjęs, apsaugos zonoje miško žemėje augantys medžiai nekertami remiantis Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 7 punktu.

23.       Šiuo atveju Miškų urėdija ne tik neturėjo pareigos nukirsti medžio remiantis miško kelių priežiūros taisyklėmis, bet ir negalėjo to padaryti dėl specialaus saugomos teritorijos režimo, kuris draudžia net ir senų bei nudžiūvusių medžių kirtimą ginčo teritorijoje. Vienintelė pareiga, kurią turėjo Miškų urėdija – pašalinti nuo miško kelio juostos (važiuojamosios dalies) nuvirtusius medžius ir pačiame kelyje (o ne aplink jį) augančią sumedėjusią augaliją. Šiuo atveju ginčo medis augo ne kelio juostoje (važiuojamojoje dalyje) ir pareiškėjas neįrodinėjo priešingai.

24.       Atsakovas akcentuoja, kad net ir nesaugomose teritorijose Miškų urėdija neturi pareigos užtikrinti, kad nei vienas iš kelių milijonų miške augančių medžių nenuvirs. Kadangi tokia pareiga neegzistuoja net ir tais atvejais, kai Miškų urėdija prižiūri miškus, kuriems netaikomi jokie specialieji teisės aktai, tokia pareiga akivaizdžiai negali egzistuoti šiuo atveju, kai specialieji teisės aktai numato aiškų ir nedviprasmišką draudimą kirsti bet kokius, net ir senus, nudžiūvusius ir pažeistus medžius dėl saugomų buveinių apsaugos.

25.       Teigia, kad teismas nenustatinėjo priežastinio ryšio, o šiuo atveju žala kilo išimtinai dėl vairuotojų teisę pažeidžiančių veiksmų, o ne dėl Miškų urėdijos tariamo neveikimo. Teismas priežastingumo netyrė ir nevertino.

26.       Atsakovas nurodo, kad jeigu automobiliai būtų buvę pastatyti tam numatytoje vietoje, žala nebūtų kilusi. Vienintelė priežastis, dėl kurios kilo žala – automobilių pastatymas neleistinoje vietoje. Taigi žala šiuo atveju kilo ne dėl tariamo Miškų urėdijos neveikimo, o dėl neteisėtų vairuotojų veiksmų, nes automobiliai buvo pastatyti draustinyje, kuriam taikomas specialus režimas, draudžiantis kirsti medžius, ir ne stovėjimo aikštelėje. Net jei neteisėtas neveikimas būtų egzistavęs, kilusi žala bet kokiu atveju būtų pernelyg nutolusi nuo neveikimo. Žala kilo todėl, kad automobiliai buvo pastatyti neleistinoje vietoje pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Miškų urėdija net negalėjo numatyti, kad automobiliai bus parkuojami ginčo įvykio vietoje ir negalėjo imtis priemonių žalai išvengti. Priešingai, Miškų urėdija turėjo pareigą užtikrinti saugomų buveinių apsaugą ir saugoti visus, net ir senus bei nudžiūvusius medžius.

27.       Atsakovas teigia, kad šiuo atveju vairuotojai sąmoningai pažeidė teisės aktų reikalavimus statydami automobilius draudžiamoje vietoje, jų elgesys neatitiko protingo, rūpestingo, apdairaus ir atidaus elgesio standartų ir vairuotojai prisiėmė žalos padarymo riziką tiesiog pastatydami automobilius ne stovėjimo aikštelėje, o draustinio draudžiamoje vietoje, taip sutrumpindami kelią iki restorano. Nėra ginčo, kad įvykis įvyko saugomoje teritorijoje. Byloje nustatyta, kad vairuotojai žinojo ir turėjo žinoti, kad automobilius stato saugomoje teritorijoje. Dėl to turėjo suprasti, kad pasistatydami automobilius ne tam skirtose vietose jie prisiima riziką ir dėl galimos žalos, kurios priežastys susiję su saugomos teritorijos specifika.

28.       Byloje nustatyta, kad vairuotojai žiemą, tamsiu paros metu automobilius pasistatė draustinio teritorijoje, neleistinoje vietoje, kuri nuo stovėjimo aikštelės nutolusi tik 80 metrų. Tai, kad vairuotojai atvažiavo tamsiu paros metu ir pastatė automobilius ne stovėjimo aikštelėje, o ten, kur artimesnis priėjimas prie restorano, tik padidina vairuotojų nerūpestingumo laipsnį. Tokie jų veiksmai lėmė ne tik žalos atsiradimą, pažeidė taikomus teisės aktus, bet ir kėlė grėsmę kitiems eismo dalyviams, ypač atsižvelgiant į tai, kad vairuotojai atvyko žiemą, tamsiu paros metu. Jei vairuotojai būtų automobilius pastatę šalia esančioje automobilių stovėjimo vietoje, žalos nebūtų kilę. Todėl atsakomybė atsakovui už žalą, kurią sukėlė neteisėti draustinio lankytojų veiksmai, negali kilti.

29.       Atsakovo nuomone, teismas, nusprendęs pritaikyti civilinę atsakomybę atsakovo atžvilgiu, pažeidė CK 6.253 straipsnio 5 dalį. Tokio sprendimo nepanaikinus, būtų suformuotas teisiniam reglamentavimui prieštaraujantis ir protingumo principų neatitinkantis precedentas. Miškų urėdija, kurią specialieji teisės aktai įpareigoja užtikrinti saugomų buveinių apsaugą draustinyje, kuriame specifiškai draudžiama kirsti net ir senus bei pažeistus, nudžiūvusius medžius, būtų įpareigojama atlyginti žalą, kilusią išimtinai dėl neteisėtų saugomų teritorijų lankytojų veiksmų. Tokį precedentą suformavus, draustinių lankytojai galėtų statyti automobilius visoje parko teritorijoje ir atsakovas būtų atsakingas už žalą, sukeltą nuvirtusių medžių, kurių kirtimas negalimas pagal galiojančius teisės aktus.

30.       Be to, net jeigu Miškų urėdijos neteisėti veiksmai egzistuotų, reikalavimas atlyginti žalą vis tiek turėtų būti atmestas remiantis CK 6.282 straipsnio 1 dalimi. Miškų urėdija ir šia nuostata grindė savo atsikirtimus, tačiau teismas dėl šios nuostatos taikymo nesprendė.

31.       Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo apeliacinį skundą atmesti.

32.       Pareiškėjas nurodo, kad pritaria atsakovės teiginiui, jog Miškų urėdija neprivalo prižiūrėti kiekvieno miške augančio medžio. Visgi šio ginčo atveju žalą padaręs medis nėra niekuo neišsiskiriantis vienas iš milijonų miške augančių medžių - dėl savo augimo vietos tai yra kelio apsaugos zonoje augęs medis, užvirtęs ant kelio kelkraštyje stovėjusių automobilių, dėl kurio priežiūros taikytinas ne tik bendrasis miškų reguliavimas, bet ir kelių priežiūrą reglamentuojančios teisės normos.

33.       Nesutinka su atsakovo teiginiu, kad nepanaikinus teismo sprendimo, būtų sukurtas precedentas, pagal kurį draustinių lankytojai galėtų statyti automobilius visoje parko teritorijoje ir atsakovas būtų atsakingas už žalą, sukeltą nuvirtusių medžių, kurių kirtimas negalimas pagal galiojančius teisės aktus. Atsakovas nepagrįstai suabstraktina šios bylos aplinkybes ir daro neteisingas išvadas dėl galimo precedento - sprendimu teismas konstatavo atsakovo atsakomybę tik dėl šalia kelio augusio pavojų keliančio medžio netinkamos priežiūros (t. y. teismas konstatavo Miškų urėdiją pažeidus kelių priežiūrą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus) ir nedarė jokių išvadų, kurios galėtų būti interpretuotos kaip Miškų urėdijos pareiga pašalinti kiekvieną miške augantį nesveiką ar dėl kitų priežasčių pavojingą medį.

34.       Pareiškėjas dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų, jog žala kilo išimtinai dėl vairuotojų teisę pažeidžiančių veiksmų, o ne dėl Miškų urėdijos tariamo neveikimo, kad teismas priežastingumo netyrė ir nevertino, nepagrįstai sprendė, jog buvo nustatytas priežastinis ryšys tarp Miškų urėdijos neveikimo ir atsiradusios žalos, kad teismas pažeidė CK 6.253 straipsnio 5 dalies (ir 6.282 str. 1 d.) ir nepagrįstai sprendė, jog automobilių pastatymas neleistinoje draustinio vietoje šiuo atveju lemia ne civilinės atsakomybės netaikymą atsakovui, o tik atleidimą nuo atsakomybės iš dalies;, šiuo atveju byloje nustatytos aplinkybės lemia civilinės atsakomybės atsakovui netaikymą apskritai, nes būtent vairuotojų veiksmai buvo pagrindinė ir vienintelė sąlyga jų pačių patirtai žalai atsirasti ir vairuotojai, pažeisdami draudimą statyti automobilius draustinyje ne stovėjimo aikštelėje, prisiėmė žalos atsiradimo riziką, jei automobiliai būtų buvę pastatyti tam numatytoje, vos už 80 metrų buvusioje aikštelėje, žala nebūtų kilusi, nurodo, jog jie atmestini. Jeigu Miškų urėdija būtų tinkamai vykdžiusi savo pareigas ir pašalinusi šalia kelio augusių nudžiūvusių medžių keliamą pavojų, žala taip pat nebūtų kilusi, todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad tiek nukentėjusiųjų, tiek Miškų urėdijos neteisėti veiksmai buvo žalos kilimo priežastis.

35.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. balandžio 17 d. nutartyje, grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo, nurodė pirmosios instancijos teismui įvertinti, ar pareiškėjo apdraustųjų automobilių vairuotojai (valdytojai) galėjo numatyti ir prisiėmė atitinkamą medžio užvirtimo riziką, nuspręsdami parkuoti automobilius ne „Dūkštų pažintinio tako automobilių stovėjimo aikštelėje“, bet kitoje šio tako vietoje, kuri nėra „Dūkštų pažintinio tako automobilių stovėjimo aikštelė“. Teismas sprendime įvertino, kad automobilių vairuotojai būdami informuoti, jog patenka į saugomą teritoriją, bei būdami informuoti apie motorinių transporto priemonių stovėjimo vietas, tačiau automobilius pasistatydami ne automobilių stovėjimo aikštelėje, o saugomoje teritorijoje miško kelio šalikelėje, nes tai arčiau restorano į kurį atvyko, prisiėmė dalį rizikos dėl kilsiančios žalos automobilių sugadinimo atveju. Atsakovo nuomone, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovas turi būti atleistas tik nuo nedidelės dalies atsakomybės (1/3), ir jog atsakovas turėjo būti pilnai atleistas nuo atsakomybės. Pareiškėjas teigia, kad atsakovas nepagrįstai remiasi kasacinio teismo praktika bylose netaikyti civilinės atsakomybės už kelių priežiūrą atsakingiems asmenims dėl į kelią išbėgusių laukinių gyvūnų susidūrimo su automobiliais metu kilusios žalos, kadangi minėtų bylų ir šios bylos aplinkybės iš esmės skiriasi (važiuojantis automobilis yra padidinto pavojaus šaltinis ir kt.), taip pat skiriasi bylose taikytinos teisės normos, reglamentuojančios atsakovų ir nukentėjusiųjų pareigas.

36.       Pareiškėjo vertinimu, teismas pagrįstai sprendė, kad nukentėjusiųjų kaltės dalis dėl kilusios žalos yra tik 1/3. Vairuotojai neįvertino, kad prieš įvažiavimą į kelią buvo ženklas „Neries regioninis parkas“, prie jo nesustojo susipažinti, neįvertinto, koks teisinis režimas taikytinas ginčo keliui (šios aplinkybės išsiaiškinimas šioje byloje truko daugiau nei metus), nepasidomėjo automobilių parkavimui taikomomis teisės normomis, tačiau vairuotojų kelionės tikslas buvo ne regioninis parkas, o restoranas, kelionė vyko tamsiu paros metu, vairuotojai nežinojo, kad GPS nurodomoje kelionės tikslo (restorano) pasiekimo vietoje nebus automobilių statymui skirtos aikštelės, todėl jų elgesys negali būti vertinamas kaip itin didelis nerūpestingumas ir pilnos rizikos dėl galimo medžių užvirtimo prisiėmimas. Vairuotojai pravažiavo informacinį stendą, kuriame yra pavaizduota pažintinio tako schema, nurodytos motorinių transporto priemonių stovėjimo vietos, nes vairuotojai vyko ne į pažintinį taką, todėl nemanė turintys pareigą domėtis, kas yra nurodyta pažintinio tako lankytojams skirtame informaciniame stende.

        Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

37.       Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl reikalavimo priteisti pareiškėjui „If P&C Insurance AS“, vykdančiam veiklą per „If P&C Insurance AS” filialą Lietuvoje, iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujančios Miškų urėdijos, 42 719,00 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą, skaičiuojant už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

38.       Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus rajone, Bradeliškių kaime, žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), augęs medis, virsdamas 2019 m. gruodžio 7 d., užvirto ant miške priparkuotų pareiškėjo pagal transporto priemonių draudimo sutartį apdraustų uždarosios akcinės bendrovės „Noker“ automobilių VOLVO ir FORD, juos stipriai apgadindamas ir sukeldamas vėliau iškviestos policijos užfiksuotą įvykį, kurio padarinius vietoje likvidavo priešgaisrinė tarnyba, pašalindama nuo minėtų automobilių užvirtusį medį. Išmokėjęs pagal transporto priemonių draudimo sutartį iš viso 42 719 Eur draudimo išmoką už apgadintus automobilius (už VOLVO – 32 646 Eur, už FORD – 10 073 Eur), pareiškėjas nukreipė įgytą atgręžtinio reikalavimo teisę į Lietuvos valstybę, atstovaujamą valstybės įmonės Valstybinių miškų urėdijos, kaip už turtinę žalą esą atsakingą asmenį, kuris iki medžio nuvirtimo buvo atsakingas už jo savalaikį nupjovimą ir tokio nupjovimo neteisėtu neatlikimu (neveikimu) esą pažeidė teisės aktų reikalavimus dėl pavojų keliančių medžių priežiūros.

39.       Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš atsakovo 28 479 Eur turtinės žalos atlyginimo. Teismas sumažino žalos atlyginimą vienu trečdaliu (CK 6.253 straipsnio 5 dalis).

40.       Atsakovas Miškų urėdija padavė apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad žalos atlyginiams neturi būti priteistas.

41.       Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas po to, kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. balandžio 17 d. nutartimi (toliau – ir LVAT 2024 m. balandžio 17 d. nutartis) perdavė bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

V.

42.       Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ar savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės ar savivaldybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad nukentėję asmenys turi teisę į žalos atlyginimą, jei tenkinamos trys sąlygos: nustatyti neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšys. Šios trys valstybės ir (ar) savivaldybės atsakomybės atsiradimo sąlygos yra kumuliacinės ir vienos iš jų nebuvimo pakanka prašymui dėl žalos atlyginimo atmesti. Kalbant apie tariamą pareiškėjo patirtą turtinę žalą, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygas reikia analizuoti iš pradžių patikrinant atsakovų galbūt neteisėtų veiksmų sąlygą, vėliau – sąlygas, susijusias su žalos realumu ir priežastiniu ryšiu tarp įvardytų veiksmų bei nurodomos žalos. Tik tuo atveju, jeigu šios sąlygos būtų įvykdytos, toliau reikėtų nagrinėti dėl to pareiškėjo naudai priteistinos kompensacijos dydį. Pažymėtina, kad pateikti įrodymų dėl tariamos žalos buvimo ir jos dydžio ir įrodyti esant priežastinį neteisėtų savivaldybės ar (ir) valstybės institucijų veiksmų ir šios žalos ryšį turi viešąją atsakomybę pripažinti siekianti šalis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A62-1119/2011).

43.       Pagal teismų praktiką pareiškėjas, kuris reiškia reikalavimą atlyginti žalą, pirmiausia turi įrodyti patirtą žalą ir, antra – ją sudarančius elementus bei jos dydį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 2 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A442-548/2010, kurioje konstatuota, kad „nors nukentėjusio asmens patirti nuostoliai atlyginami, remiantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, tai nereiškia, kad teismas, nagrinėjantis bylą, priteis bet kokio dydžio žalos atlyginimą. Turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta“). Teikiant reikalavimą atlyginti žalą, be kita ko, būtina pagrįsti, kad atsakovų veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintų pareigų neįvykdymas objektyviai lėmė neigiamus padarinius arba buvo žalos priežastis, arba pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, kad valstybei ir (ar) savivaldybei tektų atsakomybė.

44.       Pagal CK 6.247 straipsnyje pateiktą priežastinio ryšio sampratą ir kasacinio teismo formuojamą teismų praktiką priežastinis ryšys gali būti tiesioginis, kai dėl teisinę pareigą pažeidusio asmens veiksmų žala atsirado tiesiogiai, ir netiesioginis, kai asmens veiksmais tiesiogiai nepadaryta žalos, tačiau sudarytos sąlygos žalai atsirasti ar jai padidėti. Netiesioginis priežastinis ryšys yra tada, kai asmens veiksmai (veikimas, neveikimas) nėra vienintelė žalos atsiradimo priežastis, jie tik prisideda prie sąlygų šiai žalai kilti sudarymo, t. y. kartu su kitomis neigiamų padarinių atsiradimo priežastimis pakankamu laipsniu lemia šių padarinių atsiradimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2010). Priežastinio ryšio nustatymo procese sąlygiškai išskiriami du etapai. Pirma, nustatomas faktinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar konkretūs neigiami padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo (conditio sine qua non (būtina sąlyga) testas). Antra, nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar žalingi padariniai teisine prasme nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-345/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2007; 2008 m. birželio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-322/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-3034/2011, kt.). Būtent sprendžiant dėl teisinio priežastinio ryšio buvimo atsižvelgtina į pirmiau nurodytą netiesioginio priežastinio ryšio taisyklę, kad, norint konstatuoti esant priežastinį ryšį, pakanka nustatyti, jog atsakingo asmens elgesys yra, nors ir ne vienintelė, bet pakankama žalos atsiradimo priežastis. Nustačius, kad teisinę pareigą pažeidusio asmens elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, taigi padaryta žala nėra pernelyg nutolusi nuo neteisėtų veiksmų, jam tenka civilinė atsakomybė pagal deliktinę prievolę. Kartu pažymėtina, kad priežastinio ryšio nustatymo ypatumas neveikimo atveju yra tas, jog šiuo atveju nėra veiksmo, dėl kurio galėtų būti sprendžiama, ar jis pripažintinas conditio sine qua non konkrečių neigiamų padarinių atžvilgiu, todėl nėra ir faktinio priežastinio ryšio. Tačiau teisine prasme pripažįstama, kad priežastinis ryšys yra, jeigu asmuo turėjo pareigą ką nors atlikti, kokiu nors būdu veikti, tačiau neveikė, ir toks, neadekvatus susiklosčiusiai faktinei situacijai, jo elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, tiesiogiai sukeldamas žalingus padarinius arba sukurdamas sąlygas tokiems padariniams atsirasti. Taigi net ir nesant faktinio priežastinio ryšio, teisinis priežastinis ryšys gali būti nustatomas ir to gali pakakti civilinei atsakomybei taikyti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2010).

VI.

45.       Minėta, kad Dūkštų girininkijos 11 kvartalo 10 taksaciniame sklype, Vilniaus rajone, Bradeliškių kaime, žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), augęs medis, virsdamas 2019 m. gruodžio 7 d., kai šalyje vėjo greitis neviršijo 15,7 m/s., užvirto ant miške priparkuotų pareiškėjo pagal transporto priemonių draudimo sutartį apdraustų UAB „Noker“ automobilių VOLVO ir FORD, juos stipriai apgadindamas. Išmokėjęs pagal transporto priemonių draudimo sutartį iš viso 42 719 Eur draudimo išmoką už apgadintus automobilius, pareiškėjas nukreipė įgytą atgręžtinio reikalavimo teisę į Lietuvos valstybę, atstovaujamą Miškų urėdijos.

46.       Remiantis Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašu žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, šį sklypą valstybinės žemės patikėjimo teise nuo 2018 m. valdo VĮ Valstybinių miškų urėdija.

47.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamas įvykis įvyko „Dūkštų pažintinio tako“ atkarpoje, esančioje link Bradėliškių kaimo, išsukus iš kelio Nr. 108 Dūkštos – Kernavė (aplinkybė nustatyta remiantis biudžetinės įstaigos Dzūkijos Suvalkijos saugomų teritorijų direkcijos direktoriaus P. Č. pasirašytu 2023 m. birželio 21 d. raštu „Dėl saugomų teritorijų apsaugos reikalavimų ties Dūkštos pažintiniu taku“). Teismas nustatė, kad automobilių valdytojai vyko į renginį restorane, esančiame Bradėliškių kaime, Dūkštų seniūnijoje, Vilniaus rajone, jie vyko keliu Nr. 108 Dūkštos – Kernavė. Pasukę iš kelio Nr. 108 Dūkštos – Kernavė link Bradėliškių kaimo, vairuotojai atsidūrė „Dūkštų pažintinio tako“ atkarpoje, kuri veda iki Dūkštų pažintinio tako automobilių stovėjimo aikštelės arba Bradėliškių kaimo.

48.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad žemės sklypas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kuriame yra „Dūkštų pažintinis takas“, patenka į Neries regioninio parko Dūkštos kraštovaizdžio draustinį (Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2024 m. birželio 19 d. raštas (toliau – ir Saugomų teritorijų tarnybos raštas)). Saugomų teritorijų tarnybos rašte taip pat nurodyta, kad šioje teritorijoje galioja šie teritorijų planavimo dokumentai: Neries regioninio parko ir jo zonų bei buferinės apsaugos zonos ribų planas (patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 731), Neries regioninio parko tvarkymo planas (patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. D1-545) (toliau – ir Tvarkymo planas). Saugomų teritorijų tarnybos rašte nurodyta: Tvarkymo plano brėžinyje nagrinėjamoje teritorijoje pažymėta pėsčiųjų/dviračių/autoturizmo trasa; Tvarkymo plano tekstiniuose sprendiniuose numatyta vystyti pažintinio turizmo sistemą, projektuojant ir įrengiant pažintinio turizmo trasas bei mokomuosius takus; pagal Tvarkymo plano 31 punktą regioniniame parke esantys krašto ir rajoniniai keliai tvarkomi pagal Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo, Kelių priežiūros tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155, ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių valstybinės reikšmės kelių priežiūrą, reikalavimus; Žemės sklypo atkarpoje pažymėta turizmo trasa sutampa su Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano inžinierinės infrastruktūros brėžinyje pažymėtu vietinės reikšmės keliu, kadangi šiuo keliu pasiekiami ne tik lankomi objektai (Bradeliškių piliakalnis), bet ir keletas sodybų, kelias galimai atitinka Kelių įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punktą (vietinės reikšmės keliai skirstomi į viešuosius kelius (tai keliai jungiantys rajoninius kelius, gyvenamąsias vietoves, sąvartynus, rekreacijos objektus, lankomus gamtos, kultūros paminklus, taip pat gatvės gyvenamosiose vietovėse, jungiamieji ir kiti keliai, nepriskirti valstybinės reikšmės keliams)).   

49.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad žemės sklypas, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), kuriame yra „Dūkštų pažintinio tako“ atkarpa tarp kelio Nr. 108 Dūkštos – Kernavė bei Dūkštų pažintinio tako automobilių stovėjimo aikštelės yra pažymėta Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre kaip miško kelias (Miškų urėdijos 2024 m. rugsėjo 20 d. papildomi paaiškinimai). Miškų urėdijos 2024 m. rugsėjo 20 d. papildomuose paaiškinimuose taip nurodyta (pateikiant patvirtinančius dokumentus), kad šį taką įrengė VĮ Nemenčinės miškų urėdija (dabar Miškų urėdija), o jame esantis rekreacinis objektas „Dūkštos takas“ priklauso Nemenčinės regioninio padalinio Neries girininkijai. „Dūkštų pažintinio tako“ atkarpa, kurioje įvyko įvykis, yra Miškų urėdijos rekreacinio objekto „Dūkštos takas“, kurio paso Nr. 61372 dalis.

50.       Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Dūkštų pažintinio tako dalis – pėsčiųjų, dviračių turizmo trasos atkarpa tarp kelio Nr. 108 ir Dūkštų pažintinio tako automobilių stovėjimo aikštelės yra miško kelias, kuris numatytas Miškų įstatyme, o atsakovas Miškų urėdija yra atsakingas už jo įrengimą ir priežiūrą. Šiame kontekste akcentuotina, kad kaip jau minėta, Saugomų teritorijų tarnybos rašte nurodyta, kad Žemės sklypo atkarpoje pažymėta turizmo trasa sutampa su Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano inžinierinės infrastruktūros brėžinyje pažymėtu vietinės reikšmės keliu, kadangi šiuo keliu pasiekiami ne tik lankomi objektai, bet ir keletas sodybų.

51.       Pirmosios instancijos teismas nustatė (iš atsakovo nurodytų duomenų ir įvardijamo pagrindinio argumento visuose procesiniuose dokumentuose), kad Dūkštų girininkijos 11 kvartalo 10 taksaciniame sklype esantis miško žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame yra ir „Dūkštų pažintinio tako“ atkarpa tarp kelio Nr. 108 Dūkštos – Kernavė bei Dūkštų pažintinio tako automobilių stovėjimo aikštelės, patenka į Dūkštos kraštovaizdžio draustinį, jis priklauso Europos saugomų teritorijų tinklui Natura 2000, jame yra Buveinių apsaugai svarbi teritorija (BAST) Neries kilpų apylinkės, įsteigta Europos Bendrijos svarbos natūrali buveinė, kurios tipas (9020) Plačialapių ir mišrūs miškai, sklypas įtrauktas į VMU Nemenčinės regioninio padalinio reprezentatyvius plotus, kuriuose VMU įsipareigojo nevykdyti ūkinės veiklos. Paminėtina, jog miško žemės sklypo teritorija priskirta II A miškų grupės miškams, kurių ūkininkavimo tikslas – sudaryti sąlygas miškams natūraliai augti. Šioje teritorijoje identifikuotos saugomos rūšys: šikšnosparniai - rudasis nakviša ir vėlyvasis šiknys bei niūraspalvis auksavabalis. Niūriaspalvis auksavabalis yra įrašytas į Tarptautinę raudonąją knygą (IUCN Red List), taip pat į Europos Sąjungos Buveinių Direktyvos 2-ąjį priedą, kuriame pažymėta kaip prioritetinė rūšis. Šis vabalas įrašytas ir į Lietuvos raudonąją knygą. Šios rūšys gyvena senuose drevėtuose medžiuose. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių įstatymo (1997 m. lapkričio 6 d. Nr. VIII-499, suvestinė redakcija nuo 2021-05-01) 17 straipsnio, 1 punktu draudžiama Lietuvos Respublikos teritorijoje laisvėje augančius saugomų rūšių, individus bet kuriuo jų biologinio ciklo etapu tyčia, neturint Aplinkos ministerijos arba jos įgaliotos institucijos teisės aktų nustatyta tvarka išduoto leidimo, naikinti saugomų rūšių buveines, augalų, grybų augavietes, arba bloginti gyvenimo jose sąlygas, ardyti miško paklotę. Dėl šio miško žemės sklypo priklausymo aukščiau išvardintoms saugomoms teritorijoms, jame ūkininkavimas ribojamas ir vykdomas siekiant išsaugoti biologinę įvairovę bei saugomas rūšis, ekosistemas ir objektus. Miško medžių genėjimas vykdant ūkininkavimą šiuose miškuose nėra numatytas ir neprojektuojamas, dėl to jis nėra vykdomas.

VII.

52.       LVAT 2024 m. balandžio 17 d. nutartyje, nagrinėjant šią bylą apeliacine tvarka, konstatuota, kad valstybiniame miške augusio medžio nuvirtimo atveju taikytinas Miškų įstatymas.

53.       LVAT 2024 m. balandžio 17 d. nutartyje konstatuota, kad ginčo teritorijai (Dūkštų kraštovaizdžio draustiniui (konservacinė funkcinio prioriteto zona)) taikomi Bendrųjų buveinių apsaugai svarbių teritorijų apsaugos ir tvarkymo reikalavimų aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. 276 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. gegužės 25 d. nutarimo Nr. 614 redakcija) „Dėl bendrųjų buveinių ar paukščių apsaugai svarbių teritorijų nuostatų patvirtinimo“ (toliau – Aprašas) bestuburių gyvūnų buveinių apsaugos ir tvarkymo reikalavimai; „Aprašo 60 punktas nustato, kad niūriaspalvių auksavabalių (Osmoderma eremita) buveinėse negali būti iškertami seni drevėti ir džiūvantys medžiai, ypač ąžuolai; skatinama palikti nenukirstus nusilpusius, pažeistus brandžius lapuočių medžius; skatinama palikti nepašalintus išvirtusius senus lapuočius medžius. Atitinkamai, Aprašo 62 punktas nustato, kad purpurinių plokščiavabalių (Cucujus cinnaberinus) buveinėse negali būti iškertami seni ąžuolai ir guobiniai medžiai; skatinama palikti nenukirstų ne mažiau kaip 50 procentų brandžių, pažeistų ir nudžiūvusių lapuočių medžių; skatinama palikti nepašalintus senus išvirtusius lapuočius medžius.“

54.       LVAT 2024 m. balandžio 17 d. nutartyje konstatuota, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. gegužės 25 d. nutarimu Nr. 614 (Valstybės žinios, Nr. 67-3171) nauja redakcija išdėstytuose Bendrųjų buveinių ar paukščių apsaugai svarbių teritorijų nuostatuose nustatyta, kad Niūriaspalvių auksavabalių (Osmoderma eremita) buveinėse negali būti iškertami seni drevėti ir džiūvantys medžiai, ypač ąžuolai (60.1 p.); skatinama palikti nenukirstus nusilpusius, pažeistus brandžius lapuočių medžius (60. 2 p.); skatinama palikti nepašalintus išvirtusius senus lapuočius medžius (60.3 p.).

55.       LVAT 2024 m. balandžio 17 d. nutartyje konstatuota, kad Seimo 1994 m. lapkričio 22 d. priimtame ir 2001 m. balandžio 10 d. nauja redakcija išdėstytame Miškų įstatyme Nr. I-671 (Valstybės žinios, 1994, Nr. 96-1872; 2001, Nr. 35-1161) nustatyta, be kita ko, tai, kad „Miško infrastruktūra – miško medelynuose įrengta infrastruktūra, miško žemėje esantys miško keliai <...>“ (2 str.10 d., ginčui aktuali 2016 m. birželio 30 d. redakcija); Miškų urėdija – valstybės įmonė, patikėjimo teise valdanti, naudojanti valstybinius miškus ir jais disponuojanti įstatymų nustatyta tvarka, taip pat vykdanti juose kompleksinę miškų ūkio veiklą ir kitą įmonės įstatuose numatytą veiklą (2 str. 22 d.); Sanitarinis miško kirtimas – miško kirtimas, kai siekiant išvengti ligų ar miško kenkėjų plitimo plynai kertami stichinių nelaimių ar biotinių veiksnių sudarkyti ar žuvę medynai arba neplynai iškertami pažeisti, džiūstantys medžiai ir sausuoliai, vėjavartos ar vėjalaužos (2 str. 28 d.); Valstybiniai miškai – valstybinės reikšmės miškai ir kiti valstybei nuosavybės teise priklausantys miškai (2 str. 33 p.; ginčui aktuali 2016 m. birželio 30 d. redakcija); Miško apsaugos uždaviniai – saugoti mišką ir jo išteklius nuo neteisėtų veiksmų: savavališko miško kirtimo, miško naudojimo tvarkos pažeidimų, miško išteklių grobstymo, miško teršimo, šiukšlinimo, miško padegimo, naminių gyvulių daromos žalos; taip pat saugoti mišką nuo žvėrių daromos žalos, gaisrų, ligų, kenkėjų ir kitų stichinių nelaimių, miško dirvožemio ir medžių mechaninių pažeidimų. (17 str.); Miško valdytojai, savininkai ir naudotojai turi laikytis teisės aktais patvirtintų miško sanitarinės apsaugos reikalavimų, per nustatytą laiką išvežti iš miško arba tinkamai apsaugoti nuo kenkėjų miške paliekamą spygliuočių medieną. Miško valdytojai, savininkai ir naudotojai turi pranešti Valstybinei miškų tarnybai apie medžių ligų ir kenkėjų židinius (19 str. 1 d., ginčui aktuali 2017 m. liepos 11 d. redakcija); Uždraustų ar apribotų lankyti miškų ribas rodo miško valdytojo, savininko ar naudotojo pastatyti informaciniai ženklai (8 str. 4 d. ); „Miškų urėdija atlieka šias valstybines funkcijas: <...> Vyriausybės nustatyta tvarka organizuoja ir (ar) įgyvendina bendrą miško kelių priežiūrą ir taisymą (remontą) visų nuosavybės formų miškuose“ (5 str. 5 d. 3 p.).

56.       LVAT 2024 m. balandžio 17 d. nutartyje padaryta išvada, kad minėtos Miškų įstatymo nuostatos, jas vertinant kartu su kitomis šio įstatymo nuostatomis, viena vertus, neleidžia daryti vienareikšmės išvados, kad Miško apsaugos uždaviniai („saugoti mišką ir jo išteklius nuo [...] ligų, kenkėjų [...]“; 17 str.) esą apima uždavinį saugoti ir prižiūrėti kiekvieną pavienį miško medį ir kad Miškų urėdija esą turėtų vykdyti „kompleksinę miškų ūkio veiklą“ (2 str. 22 d.) kiekvieno valstybinės reikšmės miške augančio pavienio miško medžio, kuris kelia grėsmę miško lankytojams ar praeiviams dėl to, kad pažeistas kenkėjų ar yra dėl kitų veiksnių sutrūnijęs sausuolis, genėjimo ar nupjovimo būdu. Be to, pavienio miško medžio liga ar kenkėjų židinys jame neprivalo būti miškų valdytojų atitinkama minėto įstatymo reikalaujama tvarka praneštas taip, kaip tai privalo būti atliekama pranešant apie medžių ligas ir kenkėjų židinius juose (žr. minėto įstatymo 149 str. 1 d., ginčui aktuali 2017 m. liepos 11 d. redakcija). Kita vertus, minėtas Miško įstatymo 5 straipsnio 5 dalies 3 punktas, kuriame nustatyta, kad „Miškų urėdija atlieka šias valstybines funkcijas: <...> Vyriausybės nustatyta tvarka organizuoja ir (ar) įgyvendina bendrą miško kelių priežiūrą ir taisymą (remontą) visų nuosavybės formų miškuose“ (5 str. 5 d. 3 p.) leidžia daryti vienareikšmę išvadą, kad Miškų urėdija privalo vykdyti jai įstatymu pavestą miško kelių, juo labiau valstybiniuose miškuose, tinkamą priežiūrą, be kita ko, ant kelių ar šalia kelkraščių nuvirtusių ar nuvirsti galinčių medžių aspektu.

57.       LVAT 2024 m. balandžio 17 d. nutartyje pažymėta, kad Vyriausybės 2015 m. gruodžio 2 d. nutarimu „Dėl bendros miško kelių priežiūros ir taisymo (remonto) visų nuosavybės formų miškuose tvarkos aprašo patvirtinimo“ Nr. 1250 (TAR, 19246) patvirtinto Aprašo II skirsnyje „Miško kelių priežiūros ir taisymo (remonto) darbai“ nustatyta, kad „Tinkamos finansuoti iš Bendrųjų miškų ūkio reikmių finansavimo programos miško kelių priežiūros išlaidos: <...> užvirtusių medžių, kelio juostoje esančios sumedėjusios augalijos ir kitų saugiam eismui ir miško kelio naudojimui pagal paskirtį trukdančių kliūčių pašalinimas nuo miško kelio: (4.1 p.); „Bendrą miško kelių priežiūrą ir taisymą (remontą) visų nuosavybės formų miškuose Bendrųjų miškų ūkio reikmių finansavimo programos lėšomis organizuoja ir įgyvendina valstybės įmonė Valstybinių miškų urėdija <...>. Kiekvienas miškų urėdijos regioninis padalinys dalyvauja šiuos darbus organizuojant ir įgyvendinant savo veiklos teritorijoje esančiuose miškuose“ (6 p.).

VIII.

58.       Pirmosios instancijos teismas, remdamasis minėtais bylos dokumentais padarė teisingą išvadą, kad Dūkštų pažintinio tako dalis – pėsčiųjų, dviračių turizmo trasos atkarpa tarp kelio Nr. 108 ir Dūkštų pažintinio tako automobilių stovėjimo aikštelės yra miško kelias, kuris numatytas Miškų įstatyme, o atsakovas Miškų urėdija yra atsakingas už jo įrengimą ir priežiūrą. Šiame kontekste akcentuotina, kad kaip jau minėta, Saugomų teritorijų tarnybos rašte nurodyta, kad Žemės sklypo atkarpoje pažymėta turizmo trasa sutampa su Vilniaus rajono savivaldybės teritorijos bendrojo plano inžinierinės infrastruktūros brėžinyje pažymėtu vietinės reikšmės keliu, kadangi šiuo keliu pasiekiami ne tik lankomi objektai, bet ir keletas sodybų.

59.       LVAT 2024 m. balandžio 17 d. nutartyje pateiktas teisės aiškinimas leidžia daryti vienareikšmę išvadą, kad Miškų urėdija privalo vykdyti jai įstatymu pavestą miško kelių, juo labiau valstybiniuose miškuose, tinkamą priežiūrą, be kita ko, ant kelių ar šalia kelkraščių nuvirtusių ar nuvirsti galinčių medžių aspektu. Bendrą miško kelių priežiūrą ir taisymą (remontą) visų nuosavybės formų miškuose Bendrųjų miškų ūkio reikmių finansavimo programos lėšomis organizuoja ir įgyvendina valstybės įmonė Valstybinių miškų urėdija.

60.       Pirmosios instancijos teismas vadovavosi minėtu LVAT 2024 m. balandžio 17 d. nutartyje pateiktu teisės aiškinimu, kaip tai yra įtvirtinta ABTĮ 148 straipsnio 2 dalyje (kai apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą visą ar iš dalies ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstyti teisės išaiškinimai yra privalomi pirmosios instancijos teismui). Pirmosios instancijos teismas surinko minėtus papildomus dokumentus ir teisingai nustatė nagrinėjamam ginčui reikšmingas faktines aplinkybes.

61.       Dėl neteisėtų veiksmų ar neveikimo nustatymo pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad yra nustatyta ši atsakomybės sąlyga. Būtent, pirmosios instancijos teismas teisingai akcentavo, kad nagrinėjamu atveju iš minėtų teisės aktų kilo atsakovo pareiga vykdyti jai įstatymu pavestą miško kelių, juo labiau valstybiniuose miškuose, tinkamą priežiūrą, be kita ko, ant kelių ar šalia kelkraščių nuvirtusių ar nuvirsti galinčių medžių aspektu. Teismas pagrįstai konstatavo neteisėtą neveikimą ir teisingai pažymėjo, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jis vykdė teisės aktuose nustatytas pareigas.  

62.       Minėta, kad pagal teismų praktiką pareiškėjas, kuris reiškia reikalavimą atlyginti žalą, pirmiausia turi įrodyti patirtą žalą ir, antra – ją sudarančius elementus bei jos dydį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas įrodė žalos atsiradimą bei jos dydį.

63.       Dėl priežastinio ryšio tarp įvardytų neteisėtų veiksmų ar neveikimo bei nurodomos žalos nustatymo pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai sprendė, kad ši atsakomybės sąlyga yra nustatyta. Nagrinėjamoje byloje akcentuotina, kad teisine prasme pripažįstama, jog priežastinis ryšys yra, jeigu asmuo turėjo pareigą ką nors atlikti, kokiu nors būdu veikti, tačiau neveikė, ir toks, neadekvatus susiklosčiusiai faktinei situacijai, jo elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, tiesiogiai sukeldamas žalingus padarinius arba sukurdamas sąlygas tokiems padariniams atsirasti. Nagrinėjamoje byloje galima tvirtinti, kad neteisėto neveikimo tikėtini padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto neveikimo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog Miškų urėdijos neveikimas buvo žalos priežastis, kuri pakankamai prisidėjo prie turtinės žalos atsiradimo, kad valstybei tektų atsakomybė dėl tokio neveikimo.

64.       Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad automobilių naudotojai elgėsi nepakankamai apdairiai ir atsakingai, būdami informuoti nesilaikė jiems taikomų reikalavimų saugomoje teritorijoje, todėl pačių automobilių naudotojų veiksmai gali būti laikomi pagrindu sumažinti priteistiną žalos atlyginimą vienu trečdaliu (CK 6.253 straipsnio 5 dalis). Ši išvada padaryta įvertinus nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes (automobiliai buvo pastatyti ne automobilių stovėjimo aikštelėje, kuri yra įrengta ir paženklinta ženklais už 80 metrų nuo įvykio vietos, automobilių naudotojai būdami informuoti, kad patenka į saugomą teritoriją, bei būdami informuoti apie motorinių transporto priemonių stovėjimo vietas, tačiau automobilius pasistatydami ne automobilių stovėjimo aikštelėje, o saugomoje teritorijoje miško kelio šalikelėje, nes tai arčiau restorano į kurį atvyko, prisiėmė dalį rizikos dėl kilsiančios žalos automobilių sugadinimo atveju. Prisiimtos rizikos nepanaikina aplinkybės, kad automobiliai atvyko tamsiu paros metu, todėl vairuotojai neturėjo jokių galimybių ar pareigos įvertinti aplink esančių medžių būklę, ar kad atvykę policijos pareigūnai jokių priekaištų dėl automobilių parkavimo vairuotojams neturėjo).

65.       Teismo nustatytos aplinkybės sudarė pagrindą sumažinti priteistiną žalos atlyginimą, tačiau šios aplinkybės nepaneigia nustatytų civilinės atsakomybės sąlygų.

66.       Apibendrinant spręstina, kad pirmosios instancijos teisingai išnagrinėjo bylą, tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

67.       Byla yra išnagrinėta pareiškėjo naudai, todėl tenkinamas pareiškėjo prašymas priteisti jam iš atsakovo atstovavimo išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą – 1 500 Eur (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis). Prašomos priteisti išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), atitinka protingumo ir teisingumo kriterijus, laikytinos būtinomis išnagrinėtoje byloje.

        Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujančios valstybės įmonės Valstybinių miškų urėdijos, apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjo „If P&C Insurance AS“, vykdančio veiklą per „If P&C Insurance AS” filialą Lietuvoje, naudai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujančios valstybės įmonės Valstybinių miškų urėdijos, 1 500 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius