Administracinė byla Nr. eI-3-662/2025

Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00018-2024-5

Procesinio sprendimo kategorija 4.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. vasario 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus, Mildos Vainienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

dalyvaujant atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovėms D. V. ir N. K. bei atsakovo Valstybinės lietuvių kalbos komisijos atstovams A. P. ir S. Č., 

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo norminę administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo prašymą dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1R-333 patvirtintų Asmens vardo ir pavardės keitimo taisyklių 9.7 papunkčio (2019 m. gegužės 10 d. įsakymo Nr. 1R-165 redakcija) ir 9.12 papunkčio (2016 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. 1R-333 redakcija) ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2003 m. birželio 26 d. nutarimo Nr. N-2(87) „Dėl moterų pavardžių darymo“ (originali teisės akto redakcija) 1 ir 2 punktų teisėtumo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1.       Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme priimtas nagrinėti pareiškėjo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir pareiškėjas) 2024 m. kovo 26 d. prašymas ištirti, ar:

1.1.                      Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1R-333 patvirtintų Asmens vardo ir pavardės keitimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) (2021 m. gruodžio 31 d. įsakymo Nr. 1-R-453 redakcija) 9.12 papunktis neprieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.31 straipsniui, taikant jį kartu su CK 3.3 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią šeimos santykių teisinis reguliavimas grindžiamas, be kita ko, kitais civilinių santykių teisinio reguliavimo principais ir CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu civilinių teisinių santykių dalyvių lygiateisiškumo principu. 

1.2.                      Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (toliau – ir Kalbos komisija) 2003 m. birželio 26 d. nutarimo Nr. N-2(87) „Dėl moterų pavardžių darymo“ (toliau – ir Nutarimas) 1 ir 2 punktai ta apimtimi, kuria lietuviška moterų pavardė pagal vyro pavardę daroma tik su priesagomis -ienė,
-iuvienė arba galūne -ė (kai norima turėti pavardės formą, kuri nenurodytų šeiminės padėties), nenumatant galimybės lietuviškų moterų pavardžių pagal vyro pavardę daryti be pirmiau nurodytų priesagų ar galūnės, neprieštarauja CK 3.31 straipsniui, bei ta apimtimi, kuria priimant sprendimą dėl pavardės pakeitimo nenumatyta galimybė atsižvelgti į tai, ar atsisakymas lietuvišką moterų pavardę pagal vyro pavardę daryti be pirmiau nurodytų priesagų ar galūnės sukels sutuoktinių porai ar jų šeimai rimtų nepatogumų, neprieštarauja CK 3.31 straipsniui; taip pat 1 ir 2 punktai ta apimtimi, kuria jie taikomi tik lietuviškų moterų pavardžių darybai, neprieštarauja CK 3.31 straipsniui atskirai ir CK 3.31 straipsniui, taikant jį kartu su CK 3.3 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią šeimos santykių teisinis reguliavimas grindžiamas, be kita ko, kitais civilinių santykių teisinio reguliavimo principais ir CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu civilinių teisinių santykių dalyvių lygiateisiškumo principu.

2.       Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais:

2.1.                      Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių civilinės būklės akto – santuokos įrašo – duomenų, susijusių su moters pavarde, pakeitimą, aiškinimo ir taikymo. Pareiškėja individualiojoje byloje J. A. prašė panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) Civilinės metrikacijos skyriaus 2022 m. kovo 31 d. išvadą Nr. A136-888/22 (2.4.1.51-AD21) „Dėl vardo ir (ar) pavardės pakeitimo“, įpareigoti suinteresuotą asmenį pakeisti pareiškėjos turimą pavardę A., įrašant pavardę A., ir išduoti tai patvirtinantį dokumentą. J. A. prašymas pakeisti jos pavardę į A. buvo atmestas. Kasaciniu skundu keliami du teisės taikymo ir aiškinimo klausimai: 1) ar apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos sutuoktinio pavardė yra lietuviška ir dėl to netaikė Taisyklių 9.12 papunkčio; 2) jei taip – ar nagrinėjamoje byloje taikytinas teisinis reguliavimas, pagal kurį lietuviškos moterų pavardės pagal vyro pavardę daromos su priesagomis -ienė, -iuvienė arba galūne -ė (kai norima turėti pavardės formą, kuri nenurodytų šeiminės padėties), nenumatant galimybės lietuviškų moterų pavardžių pagal vyro pavardę daryti be pirmiau nurodytų priesagų, yra suderinamas su Lietuvos Respublikos Konstitucija ir tarptautiniais teisės aktais.

2.2.                      CK ir jį detalizuojančiais įstatymą įgyvendinančiaisiais teisės aktais (be kita ko, Taisyklių 9.7 ir 9.12 papunkčių nuostatomis) reglamentuojamas pavardės pasirinkimas (rašyba, darymas) susijęs su asmens privačiu ir šeimos gyvenimu, kuris ginamas ir saugomas Konstitucijos. Atsižvelgiant į tai, kad civilinėje byloje sprendžiamas konstituciškai reikšmingas klausimas dėl J. A. teisės pasirinkti sutuoktinio pavardę ir tokio pasirinkimo apribojimo, kyla abejonių, ar nurodytame teisiniame reguliavime įtvirtinti moterų teisės pasirinkti lietuvišką sutuoktinio pavardę apribojimai atitinka CK 3.31 straipsnį, taip pat iš Konstitucijos ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) išplaukiančius reikalavimus, konkrečiai: 1) reikalavimą, kad asmens teisių ribojimai būtų nustatyti įstatyme; 2) reikalavimą, kad ribojimai būtų būtini demokratinėje visuomenėje; 3) reikalavimą, kad ribojimai nebūtų diskriminaciniai.

2.3.                      Dėl reikalavimo, kad asmens teisių ribojimai būtų nustatyti įstatyme:

2.3.1.                      Oficialioje konstitucinėje doktrinoje laikomasi nuostatos, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos, inter alia (be kita ko) reiškiančios, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, be kita ko, poįstatyminiais teisės aktais reguliuoti santykius, kurie turi būti reguliuojami tik įstatymais. Ne kartą konstatuota ir tai, kad Lietuvoje nėra deleguotosios įstatymų leidybos, todėl Seimas – įstatymų leidėjas – negali pavesti Vyriausybei ar kitoms institucijoms poįstatyminiais aktais reguliuoti tų teisinių santykių, kurie pagal Konstituciją turi būti reguliuojami įstatymais, o Vyriausybė negali tokių įgaliojimų perimti. Teisės akto formos nesilaikymas, kai Konstitucijoje reikalaujama, kad tam tikri santykiai būtų reguliuojami įstatymu, tačiau jie yra reguliuojami poįstatyminiu teisės aktu (nepaisant to, ar šiuos santykius kokiu nors aspektu reguliuoja dar ir įstatymas, su kuriame nustatytu teisiniu reguliavimu konkuruoja poįstatyminiame teisės akte nustatytas teisinis reguliavimas, ar joks įstatymas šių santykių apskritai nereguliuoja), gali būti pakankamas pagrindas tokį poįstatyminį teisės aktą pripažinti prieštaraujančiu Konstitucijai.

2.3.2.                      Civiliniam ginčui taikytiname teisiniame reguliavime moterų teisės pasirinkti lietuvišką sutuoktinio pavardę apribojimai nustatyti ne įstatymu, o įstatymą įgyvendinančiuoju teisės aktu – Kalbos komisijos Nutarimu. Remiantis kitu įstatymą įgyvendinančiuoju teisės aktu, analogiški apribojimai netaikytini nelietuviškų pavardžių darybai (Taisyklių 9.12 papunktis), taip pat tais atvejais, jeigu pageidaujama pavardė yra tradicinėje vartosenoje (Taisyklių 9.7 papunktis). Tai reiškia, kad įstatyme (konkrečiai – CK 3.31 straipsnyje) numatytą sutuoktinio teisę pasirinkti kito sutuoktinio pavardę riboja įstatymą įgyvendinantysis teisės aktas – Kalbos komisijos nutarimas, o ribojimo išimtis nustato kitas įstatymą įgyvendinantysis teisės aktas – Taisyklės. Abejotina, ar Lietuvos Respublikos civilinės būklės aktų registravimo įstatymo 6 straipsnio 6 dalies nuostata, pagal kurią civilinės būklės aktų įrašai rašomi lietuvių kalba, gali būti laikoma aptariamų apribojimų įstatyminiu pagrindu, nes reikalavimas rašyti lietuvių kalba taikomas tiek lietuviškoms, tiek nelietuviškoms pavardėms.

2.3.3.                      Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) jurisprudencijoje nurodoma, kad teisinis reguliavimas turi atitikti konstitucinį teisinės valstybės principą, t. y. turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, negali kelti dviprasmybių ar turėti spragų, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, neturi būti nuostatų, kurios suteiktų galimybę normas interpretuoti subjektyviai. Pagal Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 6 punktą, teisėkūroje, be kita ko, vadovaujamasi aiškumo principu, reiškiančiu, kad teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti logiškas, nuoseklus, glaustas, suprantamas, tikslus, aiškus ir nedviprasmiškas. Pagal individualiojoje civilinėje byloje taikytiną teisinį reguliavimą moters teisės pasirinkti sutuoktinio pavardę ribojimų taikymas priklauso nuo sutuoktinio pavardės kilmės (Kalbos komisijos Nutarimas, Taisyklių 9.12 papunktis) arba pageidaujamos pavardės buvimo tradicinėje vartosenoje (Taisyklių 9.7 papunktis), tačiau teisės aktuose nėra įtvirtinta kriterijų, pagal kuriuos nustatoma pavardės kilmė ir / arba pageidaujamos pavardės buvimas tradicinėje vartosenoje. Nesant kriterijų, leidžiančių nustatyti pavardės kilmę, pareiškėjo vertinimu, sukuriamas teisinis neaiškumas, pavyzdžiui, jei pavardė yra paplitusi ne tik Lietuvos Respublikoje, tačiau ir kitose valstybėse – ar tokia pavardė vis dar laikoma lietuviškos kilmės, kokio lygio paplitimo reikia, kad būtų galima konstatuoti pavardės kilmę, kas ir kokia tvarka turi spręsti pavardės kilmės klausimą. Vien aplinkybė, jog pagal Taisyklių 30 punktą „kilus neaiškumų dėl asmenvardžių darybos, turi būti prašoma Valstybinės lietuvių kalbos komisijos išvados“, neišsprendžia individualiojoje civilinėje byloje susiklosčiusios situacijos, nes teisinis reguliavimas tik nurodo instituciją, turinčią įgaliojimus duoti išvadą dėl asmenvardžių darybos, o ne taikytinus kriterijus, pagal kuriuos būtų galima nustatyti, kuri pavardė yra lietuviškos kilmės, o kuri – ne. Tradicinės vartosenos samprata įstatyme ir įstatymą įgyvendinančiuosiuosiuose teisės aktuose taip pat nepateikta.

2.4.                      Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktiką (žr., pvz., EŽTT 2019 m. birželio 25 d. sprendimą byloje Akta? ir Aslaniskender prieš Turkiją, peticijų Nr. 18684/07, 21101/07; 2007 m. rugsėjo 6 d. sprendimą byloje Johansson prieš Suomiją peticijos Nr. 10163/02; taip pat ESTT 2011 m. gegužės 12 d. sprendimą Runevič-Vardyn ir Wardyn, Nr. C-391/09) teisės aktuose įtvirtinant asmens teisės pasirinkti pavardę apribojimus kartu turėtų būti numatyta galimybė atsižvelgti į individualią situaciją – ar atsisakymas pakeisti poros bendrą pavardę sukelia jiems ar jų šeimai rimtų nepatogumų. Todėl kyla klausimas, ar Kalbos komisijos Nutarimo 1 ir 2 punktai, pagal kuriuos lietuviška moterų pavardė pagal vyro pavardę daroma tik su priesagomis -ienė, -iuvienė arba galūne -ė (kai norima turėti pavardės formą, kuri nenurodytų šeiminės padėties), ta apimtimi, kuria priimant sprendimą dėl pavardės pakeitimo nenumatyta galimybė atsižvelgti į tai, ar atsisakymas lietuvišką moterų pavardę pagal vyro pavardę daryti be nurodytų priesagų ar galūnės sukels sutuoktinių porai ar jų šeimai rimtų nepatogumų, neprieštarauja CK 3.31 straipsniui.

2.5.                      Dėl diskriminacijos draudimo:

2.5.1.                      Asmens vardas ir pavardė yra svarbi kiekvieno žmogaus tapatybės dalis, naudojimasis savo vardu ir pavarde pripažįstamas sudėtine teisės į privatų ir šeimos gyvenimą dalimi. Nors asmenvardžių rašybos, jų formų nustatymo reglamentavimas – kiekvienos valstybės vidaus kompetencija, kuri glaudžiai susijusi su kultūra ir kalbos istorija bei tapatumo jausmu, vis dėlto valstybės turėtų paisyti tarptautinių teismų praktikos, globalių šiuolaikinių realijų, o reglamentavimas asmenvardžių pasirinkimo srityje turėtų būti objektyviai pagrįstas, įvertinant jo ryšį ir poveikį saugojant kultūrinį bei kalbinį tapatumą, ir taikomas visiems piliečiams vienodai.

2.5.2.                      Civilinio ginčo metu galiojęs teisinis reguliavimas galbūt riboja lietuviškos kilmės pavardes turinčių Lietuvos Respublikos piliečių teises (konkrečiai – teisę pasirinkti pavardę, kuri yra teisės į privatų gyvenimą sudedamoji dalis) lyginant su nelietuviškos kilmės pavardes turinčių Lietuvos Respublikos piliečių teisėmis. Teisinis reguliavimas, kuriuo pagal Taisyklių 9.12 papunktį moterys, kurių pavardės yra nelietuviškos kilmės, turi teisę turėti nesugramatintą (t. y. pagal lytį nederintą) pavardę, tačiau tokia teisė nėra suteikiama moterims, kurių pavardės yra lietuviškos kilmės, kelia abejonių dėl jo atitikties Konstitucijos 29 straipsniui ir CK 3.31 straipsniui taikant jį kartu su CK 3.3 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią šeimos santykių reglamentavimas grindžiamas, be kita ko, kitais civilinių santykių reglamentavimo principais ir CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu civilinių teisinių santykių dalyvių lygiateisiškumo principu. Sudarius santuoką, moteriai pasirinkti nekeistą sutuoktinio pavardę galima tik dviem būdais: jei ši baigiasi galūne -ė arba pavardė yra nelietuviškos kilmės. Taigi tais atvejais, kai pavardė yra nelietuviškos kilmės, jai sudaryti taikomos kitos taisyklės, tam tikrai kategorijai asmenų suteikiamos platesnės teisės pasirinkti vardą ir pavardę bei jos formą, egzistuoja tam tikras požiūrio skirtumas, reikalaujantis taikomų priemonių ir siekiamo tikslo proporcingumo įvertinimo, t. y. ar toks nevienodas požiūris į lietuviškos ir nelietuviškos kilmės pavardes turinčius asmenis turi pakankamai objektyvų ir pagrįstą pateisinimą pagarbos asmeniniam bei šeiminiam gyvenimui ir valstybinės kalbos tradicijų apsaugos santykio kontekste.

2.5.3.                      Individualiojoje civilinėje byloje galima įžvelgti netiesioginio diskriminavimo apraiškų – lietuviškos kilmės pavardes turinčių Lietuvos Respublikos piliečių netiesioginę diskriminaciją dėl jų kilmės ta prasme, kad daugumos lietuvių kilmės pavardes turinčių Lietuvos Respublikos piliečių (ar jų sutuoktinių, jei turima omenyje apie sutuoktinio pavardes pasirinkusius Lietuvos Respublikos piliečius) kilmė yra lietuviška.

II.

3.       Atsakovas Kalbos komisija atsiliepime į prašymą nesutinka su pareiškėjo prašymu, mano, kad Nutarimo 1 ir 2 punktai ginčijama apimtimi neprieštarauja CK 3.31 straipsniui atskirai ir taikant jį kartu su CK 3.3 straipsnio 1 dalimi.

4.       Kalbos komisija atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

4.1.                      Pagal Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo, Lietuvos Respublikos Valstybinės lietuvių kalbos komisijos įstatymo nuostatas Kalbos komisija – valstybės institucija, turinti įgaliojimus rūpintis valstybinės kalbos saugojimu, pagal savo kompetenciją nustatyti valstybinės kalbos politikos gaires ir vykdyti valstybinę kalbos politiką bei aprobuoti kalbos normas. Įgyvendindama šiuos įgaliojimus, Kalbos komisija remiasi kalbos mokslu ir kalbos norminimo tradicijomis, principais ir kriterijais. Savo įgaliojimų srities klausimais Kalbos komisija priima nutarimus, kurie yra privalomi valstybės ir savivaldybių institucijoms, visoms Lietuvos Respublikoje veikiančioms įstaigoms, įmonėms ir organizacijoms.

4.2.                      Pavardė, skirtingai nei vardas, pagal Lietuvos Respublikoje galiojančias teisės normas negali būti sugalvota, išgalvota, sukurta, iškraipyta ar patobulinta, tai yra giminės asmenvardis – jis rodo asmens priklausymą šeimai ir giminei; jis yra paveldimas arba įgyjamas per santuoką. Skirtingai nuo kai kurių šalių, kuriose tuokiantis vienas iš sutuoktinių privalo pakeisti savo prigimtinę pavardę arba pridurti prie iki santuokos turėtos naują, Lietuvoje sutuoktiniams pavardės keisti neprivaloma – jie turi daug galimybių: gali (vienas arba abu) pasilikti iki tol turėtą pavardę, gali pasirinkti bendrą – tokiu atveju vienas iš jų pakeičia turėtą pavardę į sutuoktinio giminės, gali pridurti (vienas arba abu) prie turimos pavardės sutuoktinio giminės pavardę. Lietuvių kalboje tos pačios šeimos (giminės) narių pavardės yra skirtingos formos: P. giminėje šeimos narių pavardės tokios: vyrų – P., moterų – P. (žmonų), P. (dukterų), dar galima moters pavardės forma be šeiminio statuso priesagos – P.; A. giminėje šeimos narių pavardės tokios: vyrų – A., moterų atitinkamai – A., A. ar A. Abi pavardės – tiek P. (mot. -ienė, -iūtė), tiek A. (mot. -ienė, -aitė) yra lietuviškos, fiksuotos „Lietuvių pavardžių žodyne“, kuris sudarytas daugiausia iš tarpukario Lietuvos gyventojų pavardžių (Vilnius: Mokslas, 1985 (A–K), 1989 (L–Ž). 

4.3.                      Jei pilietė P. ir pilietis A. nutaria rinktis bendrą P. giminės pavardę – vyro pavardė nebus moteriškos formos (P.), bet vyriškosios – P., o moteris pakeis pavardės formą į P. ar P.; taip pat jei šie sutuoktiniai nutaria rinktis A. giminės pavardę, kaip bendrą, moters pavardė nebus vyriškos formos (A.), bet moteriškosios – A. arba A. Nutarus pridurti prie turimos pavardės sutuoktinio giminės pavardę, nauja pavardė taip pat būtų priduriama atitinkamai – vyriškosios ar moteriškosios formos: vyr. A.-P. ir mot. P.-A. ar P.-A. (moters pasirinkimu dar galėtų būti P.-A.). Tokia būtų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1R-334 patvirtintų Civilinės būklės aktų registravimo taisyklių 80 punkto, kuris paaiškina, ką reiškia suteikti pavardę sutuoktiniams, vadovaujantis CK 3.31 straipsniu, iliustracija su individualiojoje civilinėje byloje minimais giminių asmenvardžiais. Pavardžių istorinėje raidoje susiklostė, kad vyrų pavardės sudaro pamatą išvestinėms moterų pavardžių formoms, jos visada turi galūnę -ė ir gali turėti tam tikras priesagas, kurių pritaikymas plačiau nusakytas Nutarimo 1 punkte.

4.4.                      Lietuvos Respublikos atstovybės užsienyje esant poreikiui informuoja tų šalių institucijas apie šeimos narių pavardžių formos skirtumus, o jei nutinka, kad užsienyje įregistruojama netinkamos formos pavardė, tam ištaisyti yra Taisyklių 9.5 papunktis: kai asmuo „turi pavardės formą, neatitinkančią jo lyties“. Tai, kad vardas ir pavardė turi atitikti asmens lytį, yra viena bendrųjų Taisyklių nuostatų („išskyrus atvejus, kai juos keičia asmuo, kuriam diagnozuotas transseksualumas“).

4.5.                      Kalbos komisijos Nutarimas priimtas visuomenėje iškilus poreikiui užtikrinti galimybę moterims turėti tokią pavardės formą, kuri nenusako jos šeiminio statuso, ir tokia galimybė, atsižvelgiant į istorinių šaltinių ir tarmių duomenis, buvo nustatyta – be priesagos, tik su galūne -ė. Iki tol sprendžiant moterų pavardžių formos klausimus, pavyzdžiui, kada kurią moterišką priesagą pridėti, buvo remiamasi lietuvių kalbos gramatikos ir rašybos taisyklėmis. Kalbos komisijai sutarus dėl dar vieno darybos būdo, pagrįsto siauresne, bet autentiška lietuviškų asmenvardžių vartosena, kalbos sistemos ir žodžių darybos dėsningumais, jis yra įtraukiamas į naujesnes gramatikos ir rašybos taisykles. Buvo svarstyti siūlymai ir dėl kitokių galūnių, tačiau jos įvertintos kaip nebūdingos lietuvių kalbai, o nustatyti moterų pavardžių darybos būdai įvertinti kaip visuomenės poreikiams pakankami. Taigi moterų pavardės lietuvių kalboje gali būti dvejopos formos – su šeiminio statuso priesaga arba be jos; šeiminio statuso nerodančią pavardės formą gali turėti bet kuri suaugusi moteris (nepaisant šeiminio statuso), tokios formos pavardė taip pat gali būti suteikta dukrai.

4.6.                      Lietuvių kalba Lietuvos valstybėje yra pagrindinė, oficiali, valstybinė, jos statusas įtvirtintas Konstitucijoje. Valstybinė kalba yra svarbi piliečių lygiateisiškumo garantija. Lietuvių kalba privalo būti privalomai vartojama visose viešojo gyvenimo srityse. Nustatytas konstitucinis imperatyvas pasireiškia būtinumu asmens – Lietuvos Respublikos piliečio – vardą ir pavardę asmens dokumentuose rašyti pagal lietuvių kalbos taisykles, taigi visi civilinės būklės aktų įrašai taip pat turi būti atliekami pagal lietuvių kalbos taisykles. Taigi sutuoktinio kitam sutuoktiniui suteikta pavardė piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose ir civilinės būklės aktų įrašuose rašoma lietuviškais rašmenimis ir atsižvelgiant į pavardės formos skirtumus pagal lytį, išskyrus tam tikrus teisės aktuose nustatytus atvejus. Tarp teisės aktuose nustatytų išimčių, kada piliečio (pilietės) vardas ir pavardė gali būti rašomi ne lietuvių kalba, nustatyta galimybė kitos (nelietuvių) tautybės asmenims ir šeimoms pabrėžti savo tautinę tapatybę nesugramatintomis, pagal savo tautinės kalbos taisykles sudarytomis oficialiomis pavardžių formomis. Pavardės kilmė (etimologija) neturi esminės reikšmės priskiriant ją lietuvių vardynui. Teisės aktuose numatyta galimybė pavardę rašyti be lietuviškos galūnės („negramatinti“) (kartu ir nesudaryti pavardės pagal lietuvių kalbos dėsningumus) yra sietina ne su pavardės kilme, o su asmens tautine tapatybe ir kalba. Tarp Lietuvių pavardžių žodyną ir Lietuvių pavardžių duomenų bazę sudarančių duomenų du trečdaliai pavardžių etimologiškai nėra lietuvių ar baltų kilmės, tačiau tai netrukdo jų laikyti lietuviškomis.

4.7.                      Lietuvai atkūrus nepriklausomybę buvo ir yra sulaukiama priekaištų, neva turėtų būti griežtesnės asmenvardžių rašymo pagal lietuvių, kaip valstybinės, kalbos taisykles. Tačiau Kalbos komisija pasisako už tai, kad, paisant pagrindinių taisyklių, išimčių gali būti nedaug, tik tiek, kad jos nedarytų neigiamo poveikio lietuvių bendrinei kalbai, jos tradicijai ir savitumui, šios išimtys turi būti aiškiai apibrėžtos. Pasitaiko ir priešingų pageidavimų – asmenvardžius rašyti neva „tarptautiniu“ būdu. Tačiau Europos valstybės yra pasirinkusios daugiakultūrį kelią – išlaikyti kultūrinę ir kalbinę įvairovę, taigi kiekvienoje šalyje asmenvardžiai rašomi pagal tos šalies kalbos taisykles, tos šalies teisines nuostatas su toje šalyje nustatytomis išimtimis. Lietuvos Respublikoje pagrindinis asmenvardžių rašybos ir moterų pavardžių darybos būdas – pagal lietuvių (valstybinės) kalbos taisykles.

4.8.                      Išlieka teisės aktuose nenumatytų individualių atvejų, kai asmeniui ar šeimai pavardės užrašymas pagal nustatytas taisykles gali sukelti rimtų nepatogumų. Kiekvienu individualiu atveju, kiekvienai sutuoktinių porai ar jų šeimai rimti nepatogumai yra skirtingi, atsižvelgiant į jų gyvenimo aplinkybes, todėl skirtingai suvokiami bei traktuojami. Tiems atvejams spręsti yra teisminis procesas, per kurį įrodomos rimtos priežastys ir priimamas teismo sprendimas. Teismų sprendimai yra vienas iš dokumentų šaltinių tipų, apibūdintų Lietuvos Respublikos asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo (toliau ? ir Asmenvardžių rašymo įstatymas) 2 straipsnio 1 dalyje.

4.9.                      Taisyklių 9.7 papunktis atsirado 2009 m. spalio 12 d., kai buvo patvirtinta nuostata, leidžianti keisti pavardę atsisakant priesagos, jeigu pageidaujama trumpesnė pavardė tradicinėje vartosenoje turi trumpesnį, nepriesaginį, variantą. Vėliau nuostata buvo praplėsta: nuo 2017 metų punktas leidžia ne tik atsisakyti priesagos, bet ir pridėti, vieną pakeisti kita, taip pat pakeisti galūnę – su sąlyga, jeigu pageidaujamas pavardės variantas yra tradicinėje vartosenoje. Taisyklių 9.7 papunktis yra ne apie moterų pavardes, ne apie jų galūnes ir priesagas, bet apie pavardę, kaip giminės asmenvardį, ir apie pavardžių priesagas; remdamiesi Taisyklių 9.7 papunkčiu, pavardes gali pakeisti tiek vyrai, tiek moterys; bendros sutuoktinių pavardės atveju, taikant pakeitimą pagal šį punktą, turi būti keičiamos abiejų sutuoktinių pavardės, kitaip nebūtų paisoma CK 3.31 straipsnio nuostatos dėl bendros sutuoktinių pavardės. Taigi Taisyklių 9.7 papunkčiu remiasi tiek vyrai, tiek moterys, tiek lietuvių, tiek nelietuvių tautybės, bet jis netaikomas sprendžiant moters pavardės formos klausimą. Išlaikant susitarimą dėl bendros pavardės, pavardę keičia arba abu sutuoktiniai, arba nė vienas. Santuokos būdu įgyta pavardė (buvusi bendra) išsituokus gali būti keičiama pagal Taisyklių 9.7 papunktį kiekvieno iš buvusių sutuoktinių atskiru pasirinkimu. Taisyklių 9.12 papunktis praktikoje taikytinas derinant su teisės aktuose numatytomis išimtimis, kada oficiali pavardės forma gali būti užrašoma nelietuviškais rašmenimis ir neturėti lietuvių kalbos pavardės gramatinių požymių.

4.10.                      J. A. atveju pirminis moters po santuokos pasirinktos pavardės įrašas yra atliktas Lietuvos Respublikoje, galiojant pagrindinei asmenvardžių rašybos nuostatai juos rašyti lietuvių, kaip valstybine, kalba; išimties požymių, kad būtų pagrįsta ir teisėta atlikti įrašą kita (ne lietuvių) kalba – nenustatyta; „rimtų nepatogumų“ asmeniui ar šeimai dėl tokios pavardės formos teismui įrodymų nepateikta. Antroponimikos ir Lietuvos Respublikos gyventojų registro duomenys patvirtina, kad pavardė A. priklauso lietuvių kalbos vardynui. Vadinasi, A. kaip vyriškos formos pavardė, yra neteiktina moteriai tiek kalbiškai, tiek teisiškai. Be realioje vartosenoje funkcionuojančių moterų pavardžių formų A. (sutuoktinės), A. (dukters), yra dar vienas pavardės formos variantas – be šeiminio statuso priesagos, t. y. A. Be to, sutuoktiniai laisvi pasirinkti kaip bendrą P. pavardę: P. ir P. ar P; taip pat pridurti vienas kito pavardę prie iki santuokos turėtos (lytį atitinkančia forma).

5.       Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – ir Ministerija) atsiliepime į prašymą prašo Taisyklių 9.12 papunktį pripažinti teisėtu.

6.       Ministerija atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

6.1.                      Civilinės būklės aktų registravimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo turi teisę pasikeisti savo vardą ir pavardę jam sudarytame civilinės būklės akto įraše teisingumo ministro nustatytais pagrindais ir tvarka. Teisingumo ministras, turėdamas įstatymu suteiktus įgaliojimus, 2016 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1R-333 „Dėl asmens vardo ir pavardės keitimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtino Taisykles, kuriose nustatė asmenvardžių keitimo pagrindus. Taisyklių 9.12 papunktyje nustatyta, kad pareiškėjas gali pakeisti savo pavardę, jeigu nori vietoje savo nelietuviškos sugramatintos (su lietuviška galūne) pavardės įgyti tokią pačią, tik nesugramatintą pavardę (be lietuviškos galūnės), arba atvirkščiai – vietoj nelietuviškos nesugramatintos pavardės įgyti tokią pačią, tik sugramatintą pavardę. Taigi įstatymu teisingumo ministrui buvo suteikti įgaliojimai įstatymą įgyvendinančiajame akte nustatyti vardo ir pavardės pakeitimo pagrindus.

6.2.                      Taisyklių 9.12 papunkčio formuluotė atitiko J. A. kreipimosi į civilinės metrikacijos įstaigą momentu galiojusius teisės aktus ir juose vartotas sąvokas: 1) Civilinės būklės aktų registravimo įstatymo 6 straipsnio 6 dalį, kurioje nustatyta, kad civilinės būklės aktų įrašai rašomi lietuvių kalba; 2) Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. Nr. I-1031 nutarimą „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“ (toliau ? ir Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Nutarimas), nustačiusį vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase tvarką; 3) Kalbos komisijos Nutarimą, nustatantį pagrindines lietuviškų moterų pavardžių darymo nuostatas. Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Nutarimo 2 punkte buvo nustatyta, kad nelietuvių tautybės asmenų vardai ir pavardės išduodamame Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi lietuviškais rašmenimis. Nustatytos formos raštišku piliečio pageidavimu vardas ir pavardė rašomi: a) pagal tarimą ir nesugramatinti (be lietuviškų galūnių) arba b) pagal tarimą ir gramatinami (pridedant lietuviškas galūnes), o 3 punkte ? asmenų, turėjusių kitos valstybės pilietybę, vardai ir pavardės išduodamame Lietuvos Respublikos piliečio pase gali būti rašomi pagal tos valstybės piliečio pasą ar jį atitinkantį dokumentą. Taigi Lietuvos Aukščiausios Tarybos Nutarime, o ne įstatymą įgyvendinančiajame teisės akte – teisingumo ministro įsakyme, buvo nustatytos tam tikros išimtys, sudariusios prielaidas rašyti ne lietuvių tautybės Lietuvos Respublikos piliečių pavardes kitokia forma nei lietuviškas pavardes.

6.3.                      Ministerija 2016 m. spalio 3 d. raštu Nr. (1.27)2T-1147 derino Taisyklių projektą, kuriuo buvo siūloma papildyti Taisykles nauju 9.12 papunkčiu. Kalbos komisija, kaip specialiąją kompetenciją valstybinės kalbos srityje turinti institucija, savo pateiktose oficialiose išvadose nenurodė, jog pagal siūlomą Taisyklių 9.12 papunktyje įtvirtintą teisinį reguliavimą galėtų kilti pavojus bendrinei lietuvių kalbai, lietuvių kalbos savitumui, ar jis nederėtų su lietuvių kalbos tradicija.

6.4.                      Keičiant pavardę pagal Taisyklių 9.12 papunktį, vertinant, ar pavardė yra lietuviška ar nelietuviška, įprastai buvo remiamasi tautybės ir (ar) giminės moterų pavardžių rašymo tradicijos kriterijais. Be kita ko, taip pat buvo vadovaujamasi informacija, pateikta Kalbos komisijos interneto svetainėje ar, kaip nustatyta Taisyklių 30 punkte, kreipiamasi į Kalbos komisiją rekomendacijų dėl atskirų pavardžių rašymo. Taisyklių 30 punkte numatytas kreipimasis į Kalbos komisiją („kilus neaiškumų dėl asmenvardžių darybos, turi būti prašoma Valstybinės lietuvių kalbos komisijos išvados“) yra pagrįstas teisės aktų normomis ir Konstitucinio Teismo jurisprudencija. Iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. kovo 26 d. nutarties matyti, kad tiek apeliacinės, tiek žemesnės instancijos teismai konstatavo, kad J. A. nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jos šeimos (jos ar sutuoktinio) tautybė yra ne lietuvių, o pateikti rašytiniai įrodymai nepatvirtino pareiškėjos sutuoktinio giminės moterų pavardžių su galūne -a rašybos. Pavardės kilmės kriterijų nustatymas nėra teisingumo ministro kompetencija ir Taisyklių reguliavimo dalykas. Teismui konstatavus, jog poreikis nustatyti pavardės kilmės kriterijus egzistuoja, jie, visų pirma, turėtų būti nustatomi Kalbos komisijos nutarimais.

6.5.                      Taisyklių 9.7 papunktis nėra susijęs su nagrinėjama administracine byla, tačiau, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui keliant klausimą dėl šiame papunktyje naudojamos „tradicinės vartosenos“ sąvokos, pažymėtina, kad papunkčio formuluotę 2009 m. rugsėjo 29 d. raštu Nr. S1-313(1.6) pasiūlė Kalbos komisija, be kita ko, nurodydama, kad ji galėtų konsultuoti dėl konkrečių pavardžių, kai keičiamos pavardžių priesagos ar galūnės.

6.6.                      2022 m. gegužės 1 d. įsigaliojo Asmenvardžių rašymo įstatymas, kurio 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad Lietuvos Respublikos piliečio vardas ir pavardė Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose ir civilinės būklės aktų įrašuose rašomi lietuviškais rašmenimis, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje ir šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatytus atvejus. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutuoktinio kitam sutuoktiniui ar tėvų arba vieno iš tėvų vaikui suteikta pavardė rašoma Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose ir civilinės būklės aktų įrašuose lietuviškais rašmenimis ir atsižvelgiant į pavardės formos skirtumus pagal lytį, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje ir šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatytus atvejus. Taigi Asmenvardžių rašymo įstatymas nustato išimtis iš bendrosios taisyklės ir tos išimtys taikomos konkrečiais atvejais: 1) šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalis skirta ne lietuvių tautybės Lietuvos Respublikos piliečiams, kurie gali prašyti užrašyti jų asmenvardį lotyniškos abėcėlės rašmenimis (be diakritinių ženklų) ir tam pakanka tautybės nustatymo (pavyzdžiui, pagal įrašą Lietuvos Respublikos gyventojų registre); 2) šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalis yra skirta tiems atvejams, kai bet kuris Lietuvos Respublikos pilietis, nepaisant jo tautybės, prašo pakeisti asmenvardį dokumento šaltinio pagrindu (pavyzdžiui, nėra įrašo apie tautybę Lietuvos Respublikos gyventojų registre arba asmuo nepaisant įrašo apie tautybę nori turėti asmenvardį pagal šeimos liniją); tokiais atvejais taikomi Civilinės būklės aktų registravimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies reikalavimai, pavyzdžiui, 1 punkte nustatytas reikalavimas, jog asmenvardžiai gali būti nurašomi arba perrašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis (be diakritinių ženklų), jeigu pats asmuo arba jo vienas iš tėvų, senelių, prosenelių ar kitų pagal tiesiąją giminystės liniją protėvių turėjo ar turi kitos valstybės pilietybę ir vardas ir (ar) pavardė šiais rašmenimis įrašyti dokumento šaltinyje.

6.7.                      Tiek Civilinės būklės aktų registravimo įstatyme, tiek Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. 424 patvirtintose Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose taisyklėse (toliau – ir Vyriausybės asmenvardžių rašymo taisyklės) yra numatytos išimtys iš bendrosios taisyklės, kurios nustato skirtingas pavardės rašymo taisykles tam tikrais požymiais apibrėžtoms asmenų grupėms. Vyriausybės nutarimu patvirtintose taisyklėse nustatyta išimtis pavardžių rašymui, jeigu kitokia tos pavardės forma rašoma remiantis giminystės ryšiais (pagal tiesiąją ar šoninę giminystės liniją) susijusių moterų pavardžių rašymo tradicija, gali būti taikoma ir lietuvių tautybės asmenims, atsižvelgiant į giminėje susiklosčiusią ir dokumentuose paliudytą kitokią moterų / mergaičių pavardžių darybos tradiciją.

6.8.                      Konstitucinis Teismas, vertinęs Civilinės būklės aktų registravimo įstatymo konstitucingumą tam tikra apimtimi, nenustatė jo prieštaravimo Konstitucijai. Be to, Konstitucinis Teismas 2023 m. liepos 5 d. nutarime konstatavo, jog Civilinės būklės aktų registravimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalis, 4 straipsnio 2 dalis tiek, kiek jose nustatyti atskiri atvejai, kada Lietuvos Respublikos piliečio vardas ir (ar) pavardė Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose ir civilinės būklės aktų įrašuose gali būti rašomi lotyniškos abėcėlės rašmenimis (be diakritinių ženklų), neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat įvertino, kad nebuvo pažeistas konstitucinis lygiateisiškumo principas, kai tam tikroms asmenų grupėms nustatomas kitokios asmenvardžių rašymo taisyklės.

6.9.                      Taisyklių 9.12 papunktyje nustatytas pagrindas atitinka galiojantį Civilinės būklės aktų registravimo įstatymą, kuriame įtvirtintas reglamentavimas, nustatantis tam tikroms asmenų grupėms kitokias asmenvardžių rašymo taisykles, kuris Konstitucinio Teismo buvo įvertintas kaip nepažeidžiantis lygiateisiškumo principo. Taisyklių 9.12 papunktyje įtvirtintas reglamentavimas, suteikiantis teisę asmenims, turintiems nelietuvišką pavardę, pasirinkti kitokią pavardės formą nei lietuvišką pavardę turintiems asmenims, nėra diskriminacinis.

6.10.                      Taisyklių 9.12 papunktis suformuluotas, remiantis Lietuvos Aukščiausios Tarybos Nutarimu, nustačiusiu išimtis ne lietuvių tautybės asmenų pavardžių darybai, ir Kalbos komisijos nutarimu, nustatančiu lietuviškų moterų pavardžių darybą. Todėl, keliant klausimą dėl teisinio reguliavimo atitikties lygiateisiškumo ir diskriminacijos draudimo principams, visų pirma, turėtų būti įvertintas minėtų nutarimų atitikimas šiems principams. Lietuviškų moterų pavardžių darybą nustato Kalbos komisijos Nutarimas, todėl teisės moterims, kurių pavardės yra lietuviškos kilmės, turėti nesugramatintą (t. y. pagal lytį nederintą) pavardę, suteikimas yra ne Taisyklių reguliavimo dalykas.

Išplėstinė teisėjų kolegija

konstatuoja:

III.

7.       Byloje prašoma ištirti, ar: 1) Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1R-333 patvirtintų Asmens vardo ir pavardės keitimo taisyklių (2021 m. gruodžio 31 d. įsakymo Nr. 1-R-453 redakcija) 9.12 papunktis neprieštarauja CK 3.31 straipsniui, taikant jį kartu su CK 3.3 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią šeimos santykių teisinis reguliavimas grindžiamas, be kita ko, kitais civilinių santykių teisinio reguliavimo principais ir CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu civilinių teisinių santykių dalyvių lygiateisiškumo principu; 2) Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2003 m. birželio 26 d. nutarimo Nr. N-2(87) „Dėl moterų pavardžių darymo“ 1 ir 2 punktai ta apimtimi, kuria lietuviška moterų pavardė pagal vyro pavardę daroma tik su priesagomis -ienė, -iuvienė arba galūne -ė (kai norima turėti pavardės formą, kuri nenurodytų šeiminės padėties), nenumatant galimybės lietuviškų moterų pavardžių pagal vyro pavardę daryti be nurodytų priesagų ar galūnės, neprieštarauja CK 3.31 straipsniui, bei ta apimtimi, kuria priimant sprendimą dėl pavardės pakeitimo nenumatyta galimybė atsižvelgti į tai, ar atsisakymas lietuvišką moterų pavardę pagal vyro pavardę daryti be nurodytų priesagų ar galūnės sukels sutuoktinių porai ar jų šeimai rimtų nepatogumų, neprieštarauja CK 3.31 straipsniui; taip pat 1 ir 2 punktai ta apimtimi, kuria jie taikomi tik lietuviškų moterų pavardžių darybai, neprieštarauja CK 3.31 straipsniui atskirai ir taikant jį kartu su CK 3.3 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią šeimos santykių teisinis reguliavimas grindžiamas, be kita ko, kitais civilinių santykių teisinio reguliavimo principais ir CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu civilinių teisinių santykių dalyvių lygiateisiškumo principu.

Dėl norminės administracinės bylos tyrimo ribų

8.       Nagrinėjamu atveju pareiškėjas į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminių administracinių aktų teisėtumo patikros kreipėsi įgyvendindamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 113 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisę, t. y. su nagrinėjama individualiąja byla susijusiu prašymu ištirti, ar ginčo norminiai aktai atitinka įstatymą.

9.       Norminėje administracinėje byloje atliktino norminio administracinio akto (jo dalies) teisėtumo tyrimo ribas apibrėžia pareiškėjas. Pirminės atliktino tyrimo ribos yra nustatomos nutartyje, kuria išsprendžiamas pareiškimo (prašymo) priėmimo klausimas, bei tikslintinos bylos nagrinėjimo metu atsižvelgiant į priimtame pareiškime (prašyme) (priimtoje jo dalyje) išdėstytus bei teismo posėdyje pateiktus argumentus (paaiškinimus) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-21-438/2017).

10.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į teismų bendradarbiavimo ir kooperavimosi poreikį, į tai, kad teismo sprendimas norminėje administracinėje byloje turi būti naudingas besikreipiančiam teismui ir susijęs su jo nagrinėjama individualia byla, turi teisę, atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes, patikslinti pareikšto prašymo turinį taip, kad jis atitiktų individualios bylos aplinkybes, padėtų tinkamai išspręsti tą individualią bylą, kurioje teismas nusprendė kreiptis į administracinį teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 26 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. I575-3/2009; 2012 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I261-48/2012; 2013 m. gruodžio 17 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. I552-22/2013; kt.).

11.       Kai yra akivaizdu, jog pareiškėjas padarė rašymo apsirikimą nurodydamas prašomą ištirti nuostatą arba kai pareiškėjas eksplicitiškai neprašo ištirti ginčijamo teisės akto atitikties tam tikram aukštesnės galios teisės aktui, tačiau tokią abejonę nurodo pareiškimo (prašymo) motyvuose, administracinis teismas paprastai savo iniciatyva atitinkamai patikslina tyrimo ribas bei apimtį, nenukrypdamas nuo pareiškime (prašyme) suformuoto bylos dalyko (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I261-16/2013; išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I63-8/2011; kt.). Atsižvelgdamas į  individualiojoje byloje susiklosčiusias faktines aplinkybes (ginčijamo akto taikymo momentą), administracinis teismas savo iniciatyva taip pat gali patikslinti tiriamo norminio administracinio akto redakciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I444-12/2009; kt.).

12.       Šiuo aspektu pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. kovo 26 d. nutarties motyvai dėl individualiojoje civilinėje byloje taikomų Taisyklių nuostatų galimo neteisėtumo akivaizdžiai siejami ne tik su šių Taisyklių 9.12, bet ir su 9.7 papunkčiu, nurodant, jog CK detalizuojančių Taisyklių 9.7 ir 9.12 papunkčiais reglamentuojamas pavardės pasirinkimas (rašyba, darymas), kad Taisyklių 9.7 papunktyje įtvirtintos lietuviškų moteriškų pavardžių darymo išimtys bei kad Taisyklių 9.7 ir 9.12 papunkčiuose įtvirtintas reglamentavimas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui kelia abejonių. Vis dėlto konkretus prašymas patikrinti Taisyklių 9.7 papunkčio teisėtumą nėra tiesiogiai išreikštas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. kovo 26 d. nutarties rezoliucinėje dalyje. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje motyvai dėl Taisyklių ir Nutarimo nuostatų neteisėtumo, be kita ko, glaudžiai siejami su reikalavimo, kad su pavardės rašyba, darymu susijusių teisių ribojimai turi būti nustatyti įstatymo lygmens teisės akte, nepaisymu bei lietuviškos kilmės pavardes turinčių Lietuvos Respublikos piliečių diskriminacija, t. y. su konstitucinių teisinės valstybės ir lygiateisiškumo principų pažeidimu. Tačiau prašymas įvertinti, ar ginčijami Taisyklių ir Nutarimo punktai neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies nuostatoms, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. kovo 26 d. nutarties rezoliucinėje dalyje taip pat nėra tiesiogiai išreikštas.  

13.       Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, įvertinusi byloje ginčijamų norminių administracinių aktų ir aukštesnės galios teisės aktų turinį bei teismo pareigą procese veikti aktyviai, išplėstinė teisėjų kolegija, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. kovo 26 d. nutartyje nurodyta apimtimi tikslinga įvertinti ne tik Taisyklių 9.12 papunkčio, bet ir 9.7 papunkčio teisėtumą; taip pat tai, ar Taisyklių 9.7 ir 9.12 papunkčių bei Nutarimo 1 ir 2 punktų nuostatos neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės bei lygiateisiškumo principams.

14.       Nustačius, kad pareiškėja individualiojoje byloje J. A. dėl pavardės pakeitimo į Administracijos Civilinės metrikacijos skyrių kreipėsi 2022 m. kovo 31 d. prašymu, kuris buvo įvertintas ir netenkintas tos pačios dienos minėto skyriaus išvada Nr. A136-888/22 (2.4.1.51-AD21) „Dėl vardo ir (ar) pavardės pakeitimo“, konstatuotina, jog šioje norminėje administracinėje byloje  turi būti vertinamas Taisyklių 9.7 papunkčio (2019 m. gegužės 10 d. įsakymo Nr. 1R-165 redakcija) ir 9.12 papunkčio (2016 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. 1R-333 redakcija) bei Nutarimo (originali 2003 m. birželio 26 d. nutarimo Nr. N-2(87) redakcija) 1 ir 2 punktų teisėtumas.

Ginčijamas ir su juo susijęs bylai aktualus reglamentavimas

15.       Konstitucijos 14 straipsnyje nustatyta, kad valstybinė kalba – lietuvių kalba. 

16.       Valstybinės kalbos vartojimą viešajame Lietuvos gyvenime, valstybinės kalbos apsaugą, kontrolę ir atsakomybę už pažeidimus nustato Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymas, kuriame (originali 1995 m. sausio 31 d. įstatymo Nr. I-779 redakcija) įtvirtinta, kad Lietuvos Respublikos valstybinė kalba yra lietuvių kalba (2 str.); Lietuvos Respublikoje vartojamos įstatymų nustatytos Lietuvos Respublikos piliečių asmenvardžių lytys (15 str. 1 d.); asmenvardžiai keičiami bei koreguojami įstatymų nustatyta tvarka (15 str. 2 d.); valstybė rūpinasi taisyklingos lietuvių kalbos prestižu, sudaro sąlygas saugoti kalbos normas, asmenvardžius, vietovardžius, tarmes ir rašytinius kalbos paminklus, užtikrina materialinę bazę valstybinei kalbai funkcionuoti, visapusiškai remia kaip prioritetinę mokslo šaką lietuvių kalbos tyrinėjimus ir šią kalbą tyrinėjančias mokslo įstaigas, lietuvių kalbos mokslo ir praktikos knygų leidybą (19 str.); valstybinės kalbos globos kryptis ir uždavinius nustato ir kalbos normas aprobuoja Valstybinė lietuvių kalbos komisija (20 str.).

17.       Lietuvos Respublikos Valstybinės lietuvių kalbos komisijos įstatyme (2001 m. lapkričio 20 d. įstatymo Nr. IX-617, 2004 m. liepos 13 d. įstatymo Nr. IX-2350 bei 2012 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. XI-2356 redakcijos, galiojusios individualaus civilinio ginčo laikotarpiu) nustatyta, kad Kalbos komisija savo veikloje vadovaujasi Konstitucija, Valstybinės kalbos įstatymu, šiuo ir kitais įstatymais bei teisės norminiais aktais (1 str. 2 d.). Kalbos komisija: sprendžia Valstybinės kalbos įstatymo įgyvendinimo klausimus (3 str. 1 p.); teikia Seimui, Respublikos Prezidentui ir Vyriausybei siūlymus kalbos politikos ir Valstybinės kalbos įstatymo įgyvendinimo klausimais, teikia Seimui išvadas dėl teisės aktų kalbos (3 str. 2 p.); teikia valstybės institucijoms ir įstaigoms išvadas dėl teisės aktų projektų, kuriuose yra nuostatų, reglamentuojančių valstybinės kalbos vartojimą (3 str. 3 p.); nustato lietuvių kalbos tvarkybos kryptis, sprendžia lietuvių kalbos norminimo ir kodifikavimo klausimus (3 str. 4 p.); vertina ir tvirtina svarbiausius norminamuosius kalbos veikalus (žodynus, žinynus, vadovus, vadovėlius) (3 str. 3 p.); svarsto visuomenės keliamus svarbius kalbos vartosenos ir norminimo klausimus ir priima dėl jų sprendimus (3 str. 9 p.). Kalbos komisija remiasi kalbos mokslu ir kalbos norminimo tradicijomis, principais ir kriterijais, be būtino reikalo nekaitalioja ankstesnių rekomendacijų ir prigijusių normų (4 str. 2 d.). Kalbos komisija priima nutarimus savo įgaliojimų srities klausimais (6 str. 1 d.); Kalbos komisijos nutarimai yra privalomi valstybės ir savivaldybių institucijoms, visoms Lietuvos Respublikoje veikiančioms įstaigoms, įmonėms ir organizacijoms (6 str. 2 d.); Kalbos komisijos nutarimai skelbiami Teisės aktų registre (6 str. 3 d.).  

18.       Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.2 straipsnio 1 dalyje (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) nustatyta, kad civiliniai santykiai reglamentuojami vadovaujantis jų subjektų lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, sutarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius, teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių, neleistinumo piktnaudžiauti teise ir visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos principais. CK 3.3 straipsnio 1 dalyje (2018 m. birželio 26 d. įstatymo XIII-1290 redakcija) įtvirtinta, jog šeimos santykių teisinis reglamentavimas Lietuvos Respublikoje grindžiamas monogamijos, santuokos savanoriškumo, sutuoktinių lygiateisiškumo, prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo, vaikų auklėjimo šeimoje, tėvystės ir motinystės tarpusavio papildomumo, motinystės visokeriopos apsaugos principais ir kitais civilinių santykių teisinio reglamentavimo principais. CK 3.31 straipsnyje (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) įtvirtinta, kad abu sutuoktiniai turi teisę pasilikti iki santuokos turėtą savo pavardę, pasirinkti kito sutuoktinio pavardę kaip bendrą pavardę arba pasirinkti dvigubą pavardę, kai prie savo pavardės prijungiama sutuoktinio pavardė.

19.       Civilinės būklės aktų registravimo tvarką, civilinės būklės aktus registruojančių institucijų teises ir pareigas, kitų institucijų ir asmenų, susijusių su civilinės būklės aktų registravimu, teises ir pareigas nustato Lietuvos Respublikos civilinės būklės aktų registravimo įstatymas. Šiame įstatyme (originali 2015 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XII-2111 redakcija) įtvirtinta, kad civilinės būklės aktų įrašai rašomi lietuvių kalba (6 str. 6 d.); asmuo turi teisę pasikeisti savo vardą ir pavardę jam sudarytame civilinės būklės akto įraše teisingumo ministro nustatytais pagrindais ir tvarka (24 str. 1 d.).

20.       Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, atsižvelgdama į Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pasiūlymus, 1991 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. I-1031 nustatė vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase tvarką. Šiame nutarime nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečio pase vardai ir pavardės rašomi lietuvių kalbos rašmenimis pagal turimų pasų ar kitų asmens dokumentų, kuriais remiantis išduodamas pasas, lietuviškus įrašus (1 p.). Nelietuvių tautybės asmenų vardai ir pavardės išduodamame Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi lietuviškais rašmenimis. Nustatytos formos raštišku piliečio pageidavimu vardas ir pavardė rašomi: a) pagal tarimą ir nesugramatinti (be lietuviškų galūnių) arba b) pagal tarimą ir gramatinami (pridedant lietuviškas galūnes) (2 p.). Asmenų, turėjusių kitos valstybės pilietybę, vardai ir pavardės išduodamame Lietuvos Respublikos piliečio pase gali būti rašomi pagal tos valstybės piliečio pasą ar jį atitinkantį dokumentą (3 p.). Lietuvos Respublikos piliečio pase įrašyti asmens vardai ir pavardės keičiami teisės aktų nustatyta tvarka (4 p.). Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. sausio 31 d. nutarimas Nr. I-1031 neteko galios nuo 2022 m. gegužės 1 d., įsigaliojus 2022 m. sausio 18 d. Lietuvos Respublikos asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymui Nr. XIV-903.

21.       Vardo ir pavardės keitimo pagrindus ir šių asmens duomenų keitimo civilinės būklės aktų įrašuose tvarką reglamentuoja Taisyklės. Pastarųjų 4 punkte (2021 m. gruodžio 31 d. įsakymo Nr. 1R-453 redakcija) nustatyta, kad pasirinktas vardas ir (ar) pavardė, į kurį keičiamas turimas vardas ir (ar) pavardė, turi neprieštarauti gerai moralei ir Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai, o kai keičiamas nepilnamečio vaiko vardas ir (ar) pavardė, – taip pat ir geriausiems vaiko interesams. Pasirinktas vardas ir pavardė taip pat turi atitikti asmens lytį, išskyrus atvejus, kai juos keičia asmuo, kuriam diagnozuotas transseksualumas. Pagal Taisyklių 9.7 papunktį (2019 m. gegužės 10 d. įsakymo Nr. 1R-165 redakcija) pareiškėjas gali pakeisti savo pavardę, jeigu nori turėti kitokią pavardę turimos pavardės pagrindu (su kitokia galūne ar kitokia priesaga, be priesagos ar su priesaga), jeigu pageidaujama pavardė yra tradicinėje vartosenoje; o pagal 9.12 papunktį (2016 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. 1R-333 redakcija) – jei nori vietoj savo nelietuviškos sugramatintos (su lietuviška galūne) pavardės įgyti tokią pačią, tik nesugramatintą pavardę (be lietuviškos galūnės), arba atvirkščiai – vietoj nelietuviškos nesugramatintos pavardės įgyti tokią pačią, tik sugramatintą pavardę. Kalbos komisija 2016 m. spalio 13 d. išvadoje Nr. S1-420 (1.7) dėl Taisyklių 9.12 papunkčio nurodė, jog „Pasakymas ,,nelietuviškos pavardės“ yra neaiškus ir klaidinantis, kartais suprantamas kaip leidžiantis pakeisti etimologiškai nebaltiškos kilmes pavardes, pvz., K., P., A., ir jas rašyti be lietuviškų galūnių, nors jos tiesiogiai priklauso lietuvių kalbos vardynui ir yra vienos dažniausių Lietuvoje. Tikėtina, kad atitinkamos galiojančių taisyklių nuostatos rėmėsi Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimo Nr. 1-1031 2 punktu, kuriame vartojamas pasakymas ,,ne lietuvių tautybės asmenys“, būtent tokia tikriausiai turėtų būti taikymo sąlyga“.

22.       Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1R-334 patvirtintose Civilinės būklės aktų registravimo taisyklėse (originali įsakymo redakcija) nustatyta, kad civilinės būklės aktų įrašai sudaromi lietuvių kalba; Lietuvos Respublikos piliečių ir jų vaikų vardai ir pavardės civilinės būklės akto įraše nurodomi vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisės aktais, reguliuojančiais vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose tvarką (23 p.). Pavardės sutuoktiniams suteikiamos vadovaujantis CK 3.31 straipsniu. Kai moteris pasirenka ar prie savo pavardės prisijungia sutuoktinio pavardę, jai suteikiama moteriška pavardės forma. Kai vyras pasirenka ar prie savo pavardės prisijungia sutuoktinės mergautinę pavardę, jam suteikiama vyriška pavardės forma, jai – moteriška pavardės forma. Kai vienas iš sutuoktinių turi dvinarę (daugianarę pavardę), kitas iš sutuoktinių gali pasirinkti vieną iš kito sutuoktinio dvinarės (daugianarės) pavardės savarankiškų dėmenų arba sudaryti dvigubą pavardę iš turimos vienanarės ir sutuoktinio dvinarės (daugianarės) pavardės dėmens (80 p.).

23.       Kalbos komisijos Nutarime (originali 2003 m. birželio 26 d. nutarimo Nr. N-2(87) redakcija) nustatyta pagrindinėmis laikyti knygoje „Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba“ (Valstybinės lietuvių kalbos komisijos aprobuotas 2-asis pataisytas fotografuotinis leidimas. Vilnius: Mokslas, 1992, § 46, 47) skelbiamas lietuviškų moterų pavardžių darymo nuostatas: mergaičių pavardės, suteikiamos pagal tėvų pavardę, daromos su priesagomis -aitė, -ytė, -utė, -(i)ūtė, moterų pavardės pagal vyro pavardę daromos su priesagomis -ienė, -(i)uvienė (1 p.). Tais atvejais, kai norima turėti (suteikti) pavardės formą, kuri nenurodytų šeiminės padėties, pavardė iš vyriškos pavardės gali būti daroma su galūne -ė, pvz.: A. (iš A.), T. (iš T.), B. (iš B.), V. (iš V.), G. (iš G.), L. (iš L.), M. (iš M.), A. (iš A.), S. (iš S.), M. (iš M.). Kai vyriška pavardė turi galūnę -ė, moteriška pavardė lieka nepakitusi, pvz.: L., K. (2 p.). 

24.       Aptartą teisinį reguliavimą įvertinus nagrinėjamos norminės administracinės bylos kontekste, konstatuotina, kad taisyklinga lietuvių kalba yra ypatingos reikšmės ir svarbos valstybinės apsaugos bei kontrolės objektas. Lietuvių kalbos, kaip valstybinės, vartojimas viešajame valstybės gyvenime yra reglamentuojamas atsižvelgiant į lietuvių kalbai, jos sistemai, tradicijai bei vidinei raidai būdingus požymius, be kita ko, į tai, kad lietuvių kalbos daiktavardžiai (įskaitant asmenvardžius) yra klasifikuojami pagal giminę. Todėl asmenvardžiai gali būti keičiami bei koreguojami tik paisant specialiųjų lietuvių kalbos norminimo, gramatikos, oficialiosios vartosenos taisyklių. Taip sudaromos sąlygos saugoti kalbos normas bei asmenvardžius, užtikrinti materialinę bazę valstybinei kalbai toliau tinkamai funkcionuoti. Įgalinimai nustatyti lietuvių kalbos tvarkybos kryptis, spręsti lietuvių kalbos norminimo ir kodifikavimo klausimus, teikti oficialias išvadas dėl valstybinės kalbos vartojimo įstatymu yra suteikti specialiųjų žinių šioje srityje turinčiam subjektui – Kalbos komisijai, kuri savo veikloje remiasi kalbos mokslu, kalbos norminimo tradicijomis, principais ir kriterijais. Valstybinės kalbos stabilumą įstatymų leidėjas laiko vertybe, užtikrinančia tikslo rūpintis taisyklingos lietuvių kalbos prestižu tinkamą įgyvendinimą, todėl ankstesnės kalbos rekomendacijos ir prigijusios normos neturi būti kaitaliojamos be būtino reikalo.

25.       Asmenvardžių darymo bei rašymo aspektu pažymėtina, jog įstatymu yra nustatyta, kad civilinės būklės aktų įrašai rašomi lietuvių kalba. Individualiajai civilinei bylai aktualiu laikotarpiu Lietuvos Aukščiausioji Taryba, atsižvelgdama į Kalbos komisijos pasiūlymus, Nutarimu taip pat buvo nustačiusi bendrą taisyklę, kad vardai ir pavardės Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi lietuvių kalba. Asmenvardžių gramatinimo tvarka Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Nutarime yra susieta su asmens (vardo ir pavardės turėtojo) tautine tapatybe, t. y. pagal konkrečiai kalbai bei jos tradicijai būdingas darymo taisykles. Atitinkamai Kalbos komisija Nutarimu sunormino lietuviškų moterų pavardžių darymą. Įgalinimai nustatyti vardo ir pavardės keitimo sudarytame civilinės būklės akto įraše procedūras (pagrindus bei tvarką) įstatymu yra deleguoti Lietuvos Respublikos teisingumo ministrui, tokios procedūros yra nustatytos Taisyklėse. Šių Taisyklių 9.12 papunktyje (2016 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. 1R-333 redakcija) nustatant, kad pareiškėjas gali pakeisti savo pavardę, jeigu nori vietoj savo nelietuviškos sugramatintos (su lietuviška galūne) pavardės įgyti tokią pačią, tik nesugramatintą pavardę (be lietuviškos galūnės), arba atvirkščiai – vietoj nelietuviškos nesugramatintos pavardės įgyti tokią pačią, tik sugramatintą pavardę, iš esmės yra perkeltos nuostatos iš Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Nutarimo 2 punkto, kuriame, kaip minėta, pavardės (ne)gramatinimas yra siejamas išimtinai su asmens (vardo ir pavardės turėtojo) tautybe. Ši aplinkybė, be kita ko, pažymėta Kalbos komisijos 2016 m. spalio 13 d. išvadoje Nr. S1-420 (1.7). Dėl nurodytų priežasčių į Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Nutarimo 2 punkto nuostatas atsižvelgtina, vertinant ginčo Taisyklių ir Nutarimo nuostatų teisėtumą.    

Oficialioji konstitucinė doktrina, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl asmenvardžių rašymo

26.       Vertindamas Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Nutarimo 2 punkte įtvirtinto reglamentavimo konstitucingumą, pasisakydamas dėl lietuvių kalbos, kaip valstybinės, statuso viešojo valstybės gyvenimo srityje – rašant asmens vardą ir pavardę Lietuvos Respublikos piliečio pase, Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog: 

26.1.                      Valstybinė kalba saugo tautos identitetą, integruoja pilietinę tautą, užtikrina tautos suvereniteto raišką, valstybės vientisumą ir jos nedalomumą, normalų valstybės ir savivaldybių įstaigų funkcionavimą. Valstybinė kalba yra svarbi piliečių lygiateisiškumo garantija, nes leidžia visiems piliečiams vienodomis sąlygomis bendrauti su valstybės ir savivaldybių įstaigomis, įgyvendinti savo teises ir teisėtus interesus. Konstitucinis valstybinės kalbos statuso įtvirtinimas taip pat reiškia, kad įstatymų leidėjas privalo įstatymais nustatyti, kaip šios kalbos vartojimas užtikrinamas viešajame gyvenime, be to, jis turi numatyti valstybinės kalbos apsaugos priemones. Lietuvos Respublikos piliečio pasas yra oficialus dokumentas, patvirtinantis asmens ir valstybės nuolatinį teisinį ryšį, t. y. asmens pilietybę, kad pilietybės santykiai yra viešojo valstybės gyvenimo sritis, asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba. Kitaip būtų paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos statusas (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutarimas). Lietuvių kalba yra ypatinga konstitucinė vertybė, ji yra lietuvių tautos etninio ir kultūrinio savitumo pagrindas, tautos tapatumo ir išlikimo garantija; lietuvių kalba saugo tautos tapatumą, integruoja pilietinę tautą, užtikrina valstybės vientisumą ir jos nedalomumą, normalų valstybės ir savivaldos įstaigų veikimą; valstybinė kalba – bendrinė lietuvių kalba – yra tautos suvereniteto įteisinimo ir oraus bendravimo su pasauliu priemonė (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 5 d. nutarimas, 2014 m. vasario 27 d. sprendimas).

26.2.                      Lietuvių kalbos rašmenis ir su jų naudojimu susijusius esminius klausimus, inter alia atitinkamos transkripcijos principus, pagal Konstituciją turi apibrėžti įstatymų leidėjas arba jo įgaliota valstybės institucija (Konstitucinio Teismo 2009 m. lapkričio 6 d. sprendimas). Pagal Valstybinės kalbos įstatymo 20 straipsnį tokia įgaliota valstybės institucija yra Kalbos komisija. Asmens vardo ir pavardės rašymą Lietuvos Respublikos piliečio pase įtvirtinantis teisinis reguliavimas (Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Nutarimas) rodo, kad jį nustatant buvo remiamasi Kalbos komisijos išdėstyta pozicija dėl asmens vardo ir pavardės rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase. Kai įstatymų leidėjui nustatant asmens vardo ir pavardės rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase teisinį reguliavimą yra reikalingos specialios žinios, jis turi gauti specialių (profesinių) žinių turinčių asmenų (institucijų), inter alia pagal Lietuvos Respublikos įstatymus iš profesionalių kalbininkų – lietuvių kalbos specialistų (o tiek, kiek leidžia įstatymai, – ir kitų lingvistikos šakų atstovų) sudarytos valstybės institucijos, turinčios įgaliojimus rūpintis valstybinės kalbos saugojimu, pagal savo kompetenciją nustatyti valstybinės kalbos politikos gaires (arba siūlyti atitinkamoms įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios institucijoms jas nustatyti savo leidžiamais teisės aktais) ir vykdyti valstybinę kalbos politiką, oficialią išvadą, inter alia aiškiai išdėstytą poziciją, aiškius siūlymus, į kuriuos įstatymų leidėjas negali neatsižvelgti. Kalbos komisija turi teikti oficialią išvadą, ar gali būti nustatytos ir kitokios asmens vardo ir pavardės rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase taisyklės nei nustatytosios Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Nutarimo 2 punkte, inter alia ar konstitucinio reikalavimo „asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba“ formuluotė „valstybine kalba“, taip pat formuluotė „lietuviškais rašmenimis“ gali būti suprantamos taip, kad Lietuvos Respublikos piliečio pase kai kuriais atvejais rašant nelietuviškus vardus ir pavardes galima vartoti ne tik lietuvių kalbos abėcėlės raides, bet ir kitus tik lotyniško pagrindo rašmenis tiek, kiek jie dera su lietuvių kalbos tradicija, nepažeidžia lietuvių kalbos sistemos, lietuvių kalbos savitumo (Konstitucinio teismo 2014 m. vasario 27 d. sprendimas).

27.       Vertindamas nuo 2022 m. gegužės 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymo nuostatų konstitucingumą, Konstitucinis Teismas 2023 m. liepos 5 d. nutarime pažymėjo, jog: 

27.1.                      Pagal Konstituciją, inter alia jos 14 straipsnį, nustatant asmens vardo ir pavardės rašymo Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose teisinį reguliavimą turėtų būti įvertinamos įvairios aplinkybės, sudarančios prielaidas apsaugoti valstybinę lietuvių kalbą, kartu turėtų būti atsižvelgiama ir į įvairių objektyvių lietuvių kalbos, įskaitant asmenvardžių rašybą, pokyčių nulemtą lietuvių kalbos raidą. Atsižvelgiant į tai, kad įvertinti tokius pokyčius pirmiausia priskirtina specialių žinių ar specialią (profesinę) kompetenciją turintiems asmenims (institucijoms), kurie įstatymų leidėjui teikia oficialią išvadą, joje suformuluoja poziciją, pasiūlymus, susijusius su asmens vardo ir pavardės rašymo Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose teisiniu reguliavimu, įstatymų leidėjas, įgyvendindamas savo konstitucinę pareigą tinkamai įvertinti tokią jam pateiktą oficialią išvadą, inter alia joje suformuluotą poziciją, pasiūlymus, be kita ko, turi atsižvelgti į tai, ar juose motyvuotai vertinamos inter alia minėtos aplinkybės. 

27.2.                      Nustatydamas su asmens vardo ir pavardės rašymu Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose susijusį teisinį reguliavimą įstatymų leidėjas privalo paisyti Konstitucijos, inter alia jos 14 straipsnyje įtvirtinto konstitucinio valstybinės kalbos statuso suponuojamų reikalavimų, be kita ko, reikalavimų saugoti valstybinę lietuvių kalbą ir įvertinti galimą pavojų bendrinei lietuvių kalbai, lietuvių kalbos savitumui, derėjimą su lietuvių kalbos tradicija, taip pat konstitucinių teisinės valstybės, valdžių padalijimo, atsakingo valdymo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio aiškumo ir kitų principų. Nustatant asmens vardo ir pavardės rašymo Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybę patvirtinančiuose dokumentuose teisinį reguliavimą taip pat turi būti tinkamai įvertinti žmogaus teisių, inter alia teisės į asmens privataus gyvenimo apsaugą, neatsiejamai susijusios su asmens tapatybe, įskaitant jo vardą ir pavardę, konstitucinės apsaugos suponuojami reikalavimai įstatymų leidėjui. 

28.       ESTT savo praktikoje laikosi pozicijos, jog: 

28.1.                      Sąjungos teisės nuostatos nedraudžia vykdyti politikos, kuria siekiama ginti ir remti valstybės narės kalbą, kuri yra nacionalinė ir pirmoji valstybinė kalba (žr., pvz., ESTT 1989 m. lapkričio 28 d. sprendimo Groener, C?379/87, EU:C:1989:599, 19 punktą). Pagal Europos Sąjungos sutarties (toliau – ir ESS) 3 straipsnio 3 dalies ketvirtą pastraipą ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 22 straipsnį Sąjunga gerbia turtingą savo kultūros ir kalbų įvairovę. Pagal ESS 4 straipsnio 2 dalį Sąjunga taip pat gerbia valstybių narių nacionalinį savitumą, kurio dalis yra valstybinės kalbos apsauga. Vadinasi, nacionalinės teisės aktais, kuriais norima apsaugoti valstybinę kalbą nustatant toje kalboje taikomas rašybos taisykles, siekiamas tikslas iš principo yra teisėtas ir gali pateisinti Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 21 straipsnyje numatytos teisės laisvai judėti ir apsigyventi apribojimus ir į jį galima atsižvelgti ieškant pusiausvyros tarp teisėtų interesų ir šių Sąjungos teisėje pripažįstamų teisių. Tačiau pagrindinę laisvę, kaip antai numatytą SESV 21 straipsnyje, ribojančios priemonės gali būti pateisinamos objektyviais pagrindais, tik jeigu jos yra būtinos interesų, kuriuos jomis siekiama užtikrinti, apsaugai ir tik tiek, kiek šių tikslų negalima pasiekti mažiau ribojančiomis priemonėmis (žr., pvz., ESTT 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimo Sayn-Wittgenstein, C?208/09 EU:C:2010:806, 90 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką; 2011 m. gegužės 12 d. sprendimo Runevič-Vardyn ir Wardyn, C?391/09, EU:C:2011:291, 86–88 punktus).

28.2.                      Nors pagal dabar galiojančią Sąjungos teisę asmenvardžių užrašymą civilinės būklės aktų įrašuose reglamentuojančios taisyklės priklauso valstybių narių kompetencijai, įgyvendindamos šią kompetenciją jos privalo laikytis Sąjungos teisės ir, konkrečiai tariant, SESV nuostatų dėl visiems Sąjungos piliečiams pripažintos laisvės judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje (žr., pvz., ESTT 2003 m. spalio 2 d. sprendimo Garcia Avello, C?148/02, EU:C:2003:539, 25 punktą; 2008 m. spalio 14 d. sprendimo Grunkin ir Paul, C?353/06, EU:C:2008:559, 16 punktą; 2010 m. gruodžio 22 d. sprendimo Sayn-Wittgenstein, C?208/09, EU:C:2010:806, 38 ir 39 punktus; 2011 m. gegužės 12 d. sprendimo Runevič-Vardyn ir Wardyn, C?391/09, EU:C:2011:291, 63 punktą; 2016 m. birželio 2 d. sprendimo Bogendorff von Wolffersdorff, C?438/14, EU:C:2016:401, 32 punktą; 2017 m. birželio 8 d. sprendimo Amtsgericht Wuppertal, C-541/15, EU:C:2017:432, 33 punktą).

28.3.                      Valstybės narės valdžios institucijų atsisakymas pripažinti šios valstybės narės piliečio, pasinaudojusio teise laisvai judėti ir turinčio ir kitos valstybės narės pilietybę, pavardę, kuri jam buvo suteikta pastarojoje valstybėje narėje, gali trukdyti įgyvendinti SESV 21 straipsnyje įtvirtintą teisę laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje. Iš tikrųjų gali kilti painiavos ir nepatogumų dėl to paties asmens turimų dviejų skirtingų asmenvardžių (žr., pvz., ESTT 2016 m. birželio 2 d. sprendimo Bogendorff von Wolffersdorff, C?438/14, EU:C:2016:401, 37 punktą; 2017 m. birželio 8 d. sprendimo Amtsgericht Wuppertal, C-541/15, EU:C:2017:432, 36 punktą). Vis dėlto atsisakymas pakeisti valstybės narės piliečio vardus ir pavardę ir pripažinti kitoje valstybėje narėje įgytus vardus ir pavardę gali būti laikomas SESV 21 straipsnyje pripažintų laisvių apribojimu tik tada, jei tokiam asmeniui gali sukelti „rimtų administracinių, profesinių ir asmeninių nepatogumų“ (žr., pvz., ESTT 2011 m. gegužės 12 d. sprendimo Runevič-Vardyn ir Wardyn, C?391/09, EU:C:2011:291, 76 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

28.4.                      Tam, kad teisės normos dėl asmenvardžių, galėtų būti laikomos suderinamomis su Sąjungos teise, dėl nuostatų ar vidaus procedūros, pagal kurias galima pateikti prašymą pakeisti asmenvardį, neturi tapti neįmanoma ar pernelyg sunku įgyvendinti pagal SESV 21 straipsnį suteiktas teises. Sąjungos teisės požiūriu iš esmės nesvarbu, pagal kokią nacionalinės teisės nuostatą ar vidaus procedūrą ieškovas gali remtis savo teisėmis, susijusiomis su jo asmenvardžiu (žr., pvz., ESTT 2017 m. birželio 8 d. sprendimo Amtsgericht Wuppertal, C-541/15, EU:C:2017:432, 41 punktą). Iš tiesų, nesant Sąjungos teisės aktų dėl pavardžių, suteiktų pagal tėvo pavardę, keitimo, kiekviena valstybė narė savo vidaus teisės sistemoje turi sureguliuoti nacionalinėje teisėje numatytas procedūras, skirtas užtikrinti iš Sąjungos teisės kylančių asmenų teisių apsaugai, taip, kad, pirma, šios procedūros nebūtų mažiau palankios, nei taikomos vidaus teisės sistema grindžiamoms teisėms (lygiavertiškumo principas), ir, antra, dėl jų neturi tapti praktiškai neįmanoma arba pernelyg sunku naudotis Sąjungos teisės sistemoje nustatytomis teisėmis (veiksmingumo principas) (žr., pvz., ESTT 2006 m. rugsėjo 12 d. sprendimo Eman ir Sevinger, C?300/04, EU:C:2006:545, 67 punktą; 2014 m. liepos 3 d. sprendimo Kamino International Logistics ir Datema Hellmann Worldwide Logistics, C?129/13 ir C?130/13, EU:C:2014:2041, 75 punktą; 2017 m. kovo 8 d. sprendimo euro Park Service, C?14/16, EU:C:2017:177, 36 punktą; 2017 m. birželio 8 d. sprendimo Amtsgericht Wuppertal, C-541/15, EU:C:2017:432, 42 punktą).

28.5.                      Nacionalinis teismas turi įvertinti, ar jis pats gali įgyvendinti SESV 21 straipsnyje įtvirtintas teises ir pripažinti teisę į asmenvardžio pripažinimą, arba prireikus ieškovui pagrindinėje byloje pritaikyti viešosios teisės procedūrą, numatytą įstatyme dėl vardų ir pavardžių keitimo (žr., pvz., ESTT 2017 m. birželio 8 d. sprendimo Amtsgericht Wuppertal, C-541/15, EU:C:2017:432, 43 punktą).

29.       EŽTT jurisprudencijoje dėl nacionalinio asmenvardžių rašybos reglamentavimo pažymima, kad:

29.1.                      Valdžios institucijų atsisakymas leisti asmeniui turėti naują išskirtinę pavardę nebūtinai turi būti laikomas suinteresuotojo asmens naudojimosi teise į privatų gyvenimą apribojimu, bet taip būtų, jei, pavyzdžiui, būtų nustatytas reikalavimas pakeisti pavardę. Asmuo gali norėti pasikeisti asmenvardį, tačiau teisinius tokios galimybės apribojimus galima pagrįsti viešuoju interesu, pavyzdžiui, siekiu užtikrinti tikslų gyventojų registravimą arba apsaugoti asmens tapatybės nustatymo priemones ir atitinkamo asmenvardžio turėtojus priskirti atitinkamai šeimai (žr., pvz., EŽTT 1994 m. lapkričio 25 d. sprendimo Stjerna prieš Suomiją, peticijos Nr. 18131/91, 38 ir 39 punktus).

29.2.                      Nors vardų ir pavardžių rašymas iš esmės sietinas su asmens privataus ir šeimos gyvenimo sritimi, jo negalima atskirti nuo valstybės vykdomos kalbos politikos. Konvencija neįtvirtina kalbos laisvės, tad ji per se (savaime) negarantuoja (išskyrus tam tikras išimtis) teisės vartoti tam tikrą kalbą bendraujant su valdžios institucijomis ar teisės gauti informaciją pasirinkta kalba, tačiau kalbos politikos ir Konvencijos taikymo sritys nėra visiškai atskirtos ir įgyvendinant kalbos politiką taikomos priemonės gali patekti į Konvencijos taikymo sritį. Valstybė gali nustatyti ir reglamentuoti savo valstybinės kalbos ar kalbų vartojimą asmens tapatybę patvirtinančiuose ir kituose oficialiuose dokumentuose, jei gerbiamos Konvencijos saugomos teisės (žr., pvz., EŽTT 2007 m. rugsėjo 11 d. sprendimo byloje Bulgakov prieš Ukrainą, peticijos Nr. 59894/00, 43 punktą).

29.3.                      Pavardės transkripcija negali būti laikoma tikru pavardės pakeitimu. Transkribuodamos pavardę „M.“ kaip „M.“, Latvijos institucijos taikė įstatymų nuostatas, kuriomis reglamentuojamas užsienio kilmės pavardžių ir vardų vartojimas ir kuriomis siekiama, viena vertus, suderinti rašytinę pavardės formą su jos tarimu ir, kita vertus, pritaikyti ją prie latvių kalbos gramatikos ypatumų. Latvijos Konstitucinis Teismas pagrindė taisyklę, reikalaujančią fonetiškai transliteruoti ir gramatiškai adaptuoti svetimvardžius, įvairiais motyvais, visų pirma būtinybe išsaugoti gramatikos taisyklių vientisumą ir latvių kalbos, kuri šiuo atveju yra valstybinė kalba, rašybos tradicijas. Dauguma Konvencijos susitariančiųjų valstybių nusprendė vienai ar kelioms kalboms suteikti oficialios kalbos ar valstybinės kalbos statusą ir įrašė jas kaip tokias savo konstitucijose. Šioms valstybėms valstybinė kalba yra viena iš pagrindinių konstitucinių vertybių, kaip ir nacionalinė teritorija, valstybės organizacinė struktūra ir nacionalinė vėliava. Kalba jokiu būdu nėra abstrakti vertybė. Jos negalima atskirti nuo to, kaip ją iš tikrųjų vartoja ja kalbantys asmenys. Todėl valstybė, pripažindama kalbą valstybine kalba, iš esmės įsipareigoja užtikrinti savo piliečiams teisę netrukdomai vartoti tą kalbą tiek skleidžiant, tiek gaunant informaciją ne tik asmeniniame gyvenime, bet ir bendraujant su valdžios institucijomis. Visų pirma būtent iš šios perspektyvos turi būti vertinamos priemonės, skirtos konkrečiai kalbai apsaugoti. Kitaip tariant, valstybinės kalbos sąvoka implikuoja tam tikrų subjektyvių teisių šia kalba kalbantiems asmenims egzistavimą. Kita vertus, procesas, kurio metu suteikiami, pripažįstami ir vartojami asmenvardžiai, yra sritis, kurioje nacionaliniai ypatumai yra stipriausi ir kurioje valstybių vidaus taisyklės beveik nesutampa. Ši sritis atspindi didelę Europos Tarybos valstybių narių įvairovę. Kiekvienoje iš šių šalių asmenvardžių vartojimą lemia daugybė istorinio, kalbinio, religinio ir kultūrinio pobūdžio veiksnių, todėl rasti bendrą vardiklį yra labai sunku ar net neįmanoma. Todėl vertinimo laisvė, kuria šioje srityje naudojasi valstybės institucijos, yra ypač plati (žr., pvz., EŽTT 2004 m. gruodžio 7 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Mentzen prieš Latviją, peticijos Nr. 71074/01).

29.4.                      Valdžios institucijos, ypač nacionaliniai teismai, iš principo turi geresnę galimybę, nei tarptautinis teismas, pareikšti nuomonę dėl būtinybės kištis į tokią ypatingą ir jautrią sritį (žr. mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimo byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 5493/72, 48 punktą; 2000 m. birželio 27 d. sprendimo byloje Cha'are Shalom Ve Tsedek prieš Prancūziją, peticijos Nr. 27417/95, 84 punktą; 2002 m. vasario 26 d. sprendimą byloje Fretté prieš Prancūziją, peticijos Nr. 36515/97, 41 punktą).

30.       Taigi Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje lietuvių kalba išskiriama kaip ypatinga konstitucinė vertybė, lietuvių tautos etninio ir kultūrinio savitumo bei tapatumo pagrindas. Toks lietuvių kalbos statusas suponuoja įstatymų leidėjo pareigą ne tik nustatyti, kaip kalbos vartojimas užtikrinamas viešajame gyvenime, bet ir numatyti valstybinės kalbos apsaugos priemones. Lietuvių kalbos rašmenis ir su jų naudojimu susijusius esminius klausimus turi apibrėžti įstatymų leidėjas arba specialiųjų žinių šioje srityje turintis subjektas – Kalbos komisija, o pastarosios išvados ir pasiūlymai dėl galimo pavojaus bendrinei lietuvių kalbai, jos savitumui, taip pat (ne)derėjimo su lietuvių kalbos tradicija yra privalomos. Kaip matyti, priimant Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Nutarimą, buvo atsižvelgta į Kalbos komisijos pasiūlymus dėl asmens vardo ir pavardės rašymo bei gramatinimo. Šiuo aspektu pažymėtina, kad lietuvių kalbos pokyčių bei jų nulemtos kalbos raidos stebėsena yra ilgas tęstinis procesas, todėl ankstesnės Kalbos komisijos rekomendacijos ir prigijusios normos, po kurio laiko pasikeitus situacijai, gali kisti.   

31.       Viršnacionaliniai teismai taip pat pabrėžia nacionalinės (valstybinės ar oficialiosios) kalbos išskirtinį statusą ir įtaką viešajam valstybės gyvenimui, o tikslą apsaugoti kultūrinį savitumą bei valstybinę kalbą, nustatant konkrečias kalbos rašybos taisykles, iš esmės laiko teisėtu. Tuo pačiu ESTT ir EŽTT laikosi pozicijos, jog valstybės nustatytu nacionaliniu teisiniu reguliavimu dėl valstybinės kalbos vartojimo asmens tapatybę patvirtinančiuose ir kituose oficialiuosiuose dokumentuose turi būti paisoma proporcingumo principo, gerbiamos Konvencijos saugomos teisės, taip pat neturi būti pernelyg ribojamos Europos Sąjungos piliečiui pripažintos teisės. Pažymėtina, jog su asmenvardžių rašymu ir (ar) pakeitimu pagal nacionalinius teisės aktus susijęs konkretaus asmens teisių ir laisvių ribojimas (jo apimtis ir proporcingumas) yra individualaus vertinimo dalykas. Būtent nacionaliniam teismui tenka pareiga įvertinti, ar jo nagrinėjamoje konkrečioje byloje yra įmanoma įgyvendinti atitinkamas teises, pripažinti teisę į asmenvardžio pripažinimą arba, prireikus, pritaikyti įstatyme nustatytą viešosios teisės procedūrą dėl vardų ir pavardžių keitimo. Kitaip tariant, konkretaus asmens galbūt pažeidžiamos teisės, susijusios su vardo ir pavardės darymu ir rašymu pagal nacionalinės teisės nuostatas, gali būti ginamos teismine tvarka, be kita ko, įvertinant tariamų ribojimų mastą, individualioje byloje taikytiną teisinį reguliavimą, atsižvelgiant į Konvencijoje bei Europos Sąjungos teisėje garantuojamas teises bei laisves.

Dėl ginčo Taisyklių ir Nutarimo nuostatų atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui

32.       Kaip minėta, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. kovo 26 d. nutartyje nurodo, jog CK 3.31 straipsnyje numatytą sutuoktinio teisę pasirinkti kito sutuoktinio pavardę riboja įstatymą įgyvendinantysis teisės aktas – Kalbos komisijos Nutarimas, o ribojimo išimtis nustato kitas įstatymą įgyvendinantysis teisės aktas – Taisyklės. Tai prieštarauja reikalavimui, kad asmens teisių ribojimai turi būtų įtvirtinti įstatymo lygmens teisės aktu.

33.       Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Valdžios galias riboja Konstitucija“. Aiškindamas šią Konstitucijos nuostatą, Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog valstybinės valdžios institucijos, rengdamos ir priimdamos teisės aktus, privalo vadovautis Konstitucijoje įtvirtintu teisinės valstybės principu (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. sausio 24 d. nutarimai). Iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos. Šis reikalavimas inter alia reiškia, kad poįstatyminiu teisės aktu yra realizuojamos įstatymo normos, tačiau toks teisės aktas negali pakeisti paties įstatymo (Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d. nutarimas); poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai; poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais; poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas nepriklausomai nuo to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. kovo 5 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. vasario 7 d., 2007 m. gegužės 5 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2007 m. rugsėjo 6 d., 2009 m. balandžio 29 d., 2009 m. spalio 8 d. nutarimai); žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. sausio 19 d. nutarimai; 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas; 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2007 m. lapkričio 29 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad įstatymai nustato bendro pobūdžio taisykles, o poįstatyminiuose teisės aktuose jos gali būti detalizuojamos, gali būti reglamentuojama jų įgyvendinimo tvarka (Konstitucinio Teismo 1995 m. spalio 26 d., 1996 m. gruodžio 19 d., 2004 m. kovo 5 d. nutarimai).

34.       Pagal Konstituciją riboti asmens teises ir laisves galima laikantis šių sąlygų: tai daroma įstatymu; apribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d., 2011 m. birželio 21 d., 2014 m. gegužės 9 d. nutarimai), pagal kurį asmens teisių ir laisvių įstatymu negalima riboti labiau, negu reikia teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 7 d., 2014 m. balandžio 14 d., 2016 m. vasario 17 d. nutarimai); bendrų interesų apsauga demokratinėje teisinėje valstybėje negali paneigti konkrečios žmogaus teisės ar laisvės apskritai (Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d., 2003 m. kovo 24 d., 2015 m. vasario 26 d. nutarimai). 

35.       Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, yra konstatavęs ir tai, kad tais atvejais, kai Konstitucijoje nereikalaujama tam tikrų joje nurodytų santykių reguliuoti būtent įstatymu ir kai pagal Konstituciją tokių santykių reguliavimas nėra priskirtas kitų valstybės valdžią vykdančių institucijų, inter alia Vyriausybės, išimtinei kompetencijai, įstatymų leidėjas gali įstatyme nustatyti ir tai, kad tam tikrus santykius reguliuoja Vyriausybė ar jos įgaliota institucija (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 5 d. nutarimas). Tais atvejais, kai Konstitucija nereikalauja įstatyminio tam tikrų su žmogaus teisėmis, jų įgyvendinimu susijusių santykių reguliavimo, šie santykiai gali būti reguliuojami ir poįstatyminiais aktais – aktais, reglamentuojančiais žmogaus teisių įgyvendinimo procesinius (procedūrinius) santykius, atskirų žmogaus teisių įgyvendinimo tvarką ir pan. (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Antai kai kada poreikį įstatymų nustatytą teisinį reguliavimą detalizuoti ir sukonkretinti poįstatyminiuose teisės aktuose gali lemti būtinumas teisėkūroje remtis specialiomis žiniomis ar specialia (profesine) kompetencija. Tačiau jokiomis aplinkybėmis poįstatyminiais aktais negalima nustatyti tokio su žmogaus teisėmis, jų įgyvendinimu susijusių santykių teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme (Konstitucinio Teismo 2005 m. vasario 7 d., 2007 m. gegužės 5 d. nutarimai).

36.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pabrėžęs, jog ne visi visuomeniniai santykiai pagal Konstituciją turi būti reglamentuojami įstatymais. Tais atvejais, kai iš Konstitucijos tiesiogiai nekyla pareiga įstatymų leidėjui tam tikrus su žmogaus teisėmis, jų įgyvendinimu susijusius santykius reglamentuoti įstatymu ir kai toks reguliavimas nėra priskirtas kitų valstybės valdžią vykdančių institucijų išimtinei kompetencijai, tokie visuomeniniai santykiai gali būti reguliuojami ir įstatymą įgyvendinančiaisiais aktais inter alia detaliai sureguliuojant tam tikrų įstatyme nustatytų teisių įgyvendinimo tvarką ir reikalavimus. Tais atvejais, kai būtina remtis specialiosiomis žiniomis, kompetencija, įstatymų leidėjas gali įstatyme nustatyti, kad tam tikrus santykius reguliuoja Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Visais atvejais Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos priimtas teisinis reguliavimas turi atitikti Konstitucinius imperatyvus, taip pat jis negali prieštarauti ir (arba) konkuruoti su įstatyme tuo pačiu klausimu jau nustatytu teisiniu reguliavimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2022 m. birželio 23 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-6-968/2022 39 p.).

37.       Kaip minėta, ginčo teisiniu reguliavimu – Taisyklių 9.7 ir 9.12 papunkčiais bei Nutarimo 1 ir 2 punktais – yra nustatytos vardo ir pavardės keitimo sudarytame civilinės būklės akto įraše procedūros bei sunormintas lietuviškų moterų pavardžių darymas (žr. šio Sprendimo 25 p.). Taigi nagrinėjamoje norminėje administracinėje byloje yra keliamas asmenvardžių darymo ir rašymo reglamentavimo, t. y. su valstybinės kalbos vartojimu viešajame valstybės gyvenime susijęs klausimas, o CK (įskaitant jo 3.31 str.) šių klausimų nereglamentuoja. Todėl aptariamiems klausimams spręsti pirmiausia taikytinas specialusis teisinis reguliavimas, įtvirtintas Konstitucijoje bei Valstybinės kalbos įstatyme. 

38.       Byloje nustatyta (žr. šio Sprendimo 15–19 punktus), kad individualaus civilinio ginčo laikotarpiu Konstitucijoje bei Valstybinės kalbos įstatyme buvo įtvirtinta, jog valstybinė kalba yra lietuvių kalba, Valstybinės kalbos įstatyme taip pat aiškiai nustatyta, kad valstybinės kalbos globos kryptis ir uždavinius nustato ir kalbos normas aprobuoja Kalbos komisija, kurios kompetencija šioje srityje atitinkamai detalizuota Valstybinės kalbos komisijos įstatymo nuostatose. Civilinės būklės aktų registravimo įstatymas individualiam ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė, jog civilinės būklės aktų įrašai rašomi lietuvių kalba, taip pat kad asmuo turi teisę pasikeisti savo vardą ir pavardę. Taigi tiek išskirtinis lietuvių kalbos bei Kalbos komisijos statusas, tiek asmens teisė keisti vardą ir pavardę buvo ir yra įtvirtinta įstatymuose.

39.       Minėta, jog asmenvardžiai gali būti keičiami bei koreguojami tik paisant specialiųjų lietuvių kalbos norminimo, gramatikos, oficialios vartosenos taisyklių, o su tuo susijusius esminius klausimus gali apibrėžti ne tik įstatymų leidėjas, bet ir specialiųjų žinių šioje srityje turintis subjektas – Kalbos komisija (žr. šio Sprendimo 24 ir 30 p.). Būtent tai ir buvo padaryta šioje byloje ginčijamu Kalbos komisijos Nutarimu (jo 1 ir 2 punktais). Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, jog įgalinimai poįstatyminiu teisės aktu nustatyti vardo ir pavardės keitimo sudarytame civilinės būklės akto įraše procedūras (pagrindus bei tvarką) Civilinės būklės aktų registravimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalimi yra tiesiogiai deleguoti Lietuvos Respublikos teisingumo ministrui, kuris, vadovaudamasis minėta nuostata bei konsultuodamasis su Kalbos komisija (žr. šio Sprendimo 21 p.), patvirtino Taisykles. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, toks reguliavimas neabejotinai kyla iš viešojo intereso rūpintis taisyklingos lietuvių kalbos prestižu ir stabilumu, t. y. kad valstybinės kalbos vartojimas viešajame valstybės gyvenime būtų reglamentuojamas atsižvelgiant į lietuvių kalbai, jos sistemai, tradicijai bei vidinei raidai būdingus požymius, sudarant sąlygas valstybinei kalbai toliau tinkamai funkcionuoti.

40.       Išplėstinei teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad iš Konstitucijos nekyla imperatyvus įpareigojimas teisinį reguliavimą, kuris įtvirtintas Taisyklių 9.7 papunktyje (2019 m. gegužės 10 d. įsakymo Nr. 1R-165 redakcija) ir 9.12 papunktyje (2016 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. 1R-333 redakcija) bei Nutarimo (originali 2003 m. birželio 26 d. nutarimo Nr. N-2(87) redakcija) 1 ir 2 punktuose, nustatyti įstatymo lygmens teisės akte. Ginčijamose teisės normose įtvirtintas teisinis reguliavimas nėra susijęs su kitų valstybės valdžią vykdančių institucijų išimtine kompetencija. Priešingai, kaip buvo konstatuota, Kalbos komisijai įstatymu yra suteikta kompetencija aprobuoti valstybinės kalbos normas, nustatyti lietuvių kalbos rašmenis ir su jų naudojimu susijusius esminius klausimus; teisė pasikeisti savo vardą ir pavardę taip pat įtvirtinta įstatyme, o šios teisės įgyvendinimo tvarka (Taisyklės) priimta remiantis Civilinės būklės aktų registravimo įstatymu, t. y. jame expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) teisingumo ministrui deleguota kompetencija.

41.       Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad tiek Kalbos komisija, tiek Lietuvos Respublikos teisingumo ministras turėjo teisinį pagrindą patvirtinti ginčo poįstatyminius teisės aktus ir juose nustatyti lietuviškų moterų pavardžių darymą bei vardo ir pavardės keitimo sudarytame civilinės būklės akto įraše procedūras (pagrindus bei tvarką). Todėl minėtos Taisyklių ir Nutarimo nuostatos nagrinėjamoje byloje ginčijama apimtimi neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. Šios išvados savaime nepaneigia aplinkybė, kad Kalbos komisijos Nutarimo preambulėje nėra nurodytas jo priėmimo teisinis pagrindas. 

Dėl ginčo Taisyklių ir Nutarimo nuostatų atitikties konstituciniam lygiateisiškumo principui ir CK 3.31 straipsniui 

42.       Remiantis oficialiąja konstitucine doktrina, konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams principas įpareigoja valstybę vienodai veiksmingomis priemonėmis ginti kiekvieno asmens teises ir laisves (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 nutarimas). Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta formali visų asmenų lygybė. Konstitucinis asmenų lygybės įstatymui principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad šio principo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant. Nurodytas principas įpareigoja vienodus faktus vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog konstitucinis visų asmenų lygybės principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas (diferencijuotas) teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu; socialinio gyvenimo įvairovė gali lemti teisinio reguliavimo būdą ir turinį. Konstitucinis asmenų lygybės principas nepaneigia pačios galimybės skirtingai traktuoti žmones atsižvelgiant į jų statusą ar padėtį (Konstitucinio Teismo 2008 m. spalio 30 d., 2012 m. liepos 3 d. nutarimai). Tačiau konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeidžiamas, jei tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisintinas (Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d., 2012 m. birželio 29 d. nutarimai).

43.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. kovo 26 d. nutartyje lygiateisiškumo bei atitikties CK 3.31 straipsniui aspektu nurodoma, jog pagal civilinėje byloje taikytiną teisinį reguliavimą moters teisės pasirinkti sutuoktinio pavardę ribojimų taikymas priklauso nuo sutuoktinio pavardės kilmės arba pageidaujamos pavardės buvimo tradicinėje vartosenoje, tačiau teisės aktuose nėra įtvirtinti kriterijai, pagal kuriuos nustatoma pavardės kilmė arba pageidaujamos pavardės buvimas tradicinėje vartosenoje. Be to, ginčo teisinis reguliavimas, nustatydamas, jog moterų pavardė daroma pagal vyro pavardę, ne tik nenustato galimybės moterų pavardžių daryti be Kalbos komisijos Nutarime nurodytų priesagų ir galūnės, bet ir galbūt riboja lietuviškos kilmės pavardes turinčių Lietuvos Respublikos piliečių teises pasirinkti pavardę, lyginant su nelietuviškos kilmės pavardes turinčių Lietuvos Respublikos piliečių teisėmis – kai pavardė yra nelietuviškos kilmės, jai sudaryti taikomos kitos taisyklės, todėl tam tikrai kategorijai asmenų suteikiamos platesnės teisės pasirinkti vardą ir pavardę bei jos formą.

44.       Šiame kontekste pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atkreipdamas dėmesį, jog į šioje norminėje administracinėje byloje ginčijamą Taisyklių 9.12 papunktį iš esmės yra perkeltos nuostatos iš Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Nutarimo 2 punkto, 2024 m. spalio 16 d. nutartimi kreipėsi į Konstitucinį Teismą, prašydamas ištirti, ar Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Nutarimo 2 punkte (originali 1991 m. sausio 31 d. nutarimo Nr. I-1031 redakcija) įtvirtintas teisinis reguliavimas tiek, kiek juo lietuvių tautybės Lietuvos Respublikos piliečiams neįtvirtinta teisė pasirinkti jų vardą ir pavadę Lietuvos Respublikos piliečio pase rašyti tiek sugramatinta, tiek nesugramatinta forma, atitinka Konstitucijos 29 straipsnio 1 ir 2 dalis ir teisinės valstybės principą. Tačiau Konstitucinis Teismas, 2024 m. lapkričio 13 d. sprendimu atsisakydamas nagrinėti šį Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą, nurodė, jog asmenvardžių gramatinimo taisyklės nėra susijusios su pavardės keitimo (įskaitant pavardės keitimą, siekiant pasirinkti sutuoktinio pavardės formą, kuri neatspindėtų skirtumo pagal lytį) reglamentavimu.  

45.       Nagrinėjamoje norminėje administracinėje byloje jau konstatuota, kad įstatymu yra įtvirtinta, jog valstybinė kalba yra lietuvių kalba, kuria yra rašomi civilinės būklės aktų įrašai; o asmenvardžių darymo bei gramatinimo tvarka yra susieta ne su pavardės kilme, o su konkrečiai kalbai bei jos tradicijai būdingomis darymo taisyklėmis (žr. šio Sprendimo 25 p.). Taigi įstatymais bei juos įgyvendinančiaisiais poįstatyminiais teisės aktais (įskaitant šioje byloje ginčijamas Taisyklių ir Nutarimo nuostatas) visiems Lietuvos Respublikos piliečiams yra nustatyta vienoda vardų ir pavardžių rašymo oficialiuosiuose dokumentuose lietuvių kalba (t. y. lietuviškais rašmenimis) tvarka. Be to, teisės aktais asmenims nėra įtvirtinta pareiga keisti pavardę.

46.       Šioje byloje taip pat konstatuota, jog asmenvardžių darybos klausimai (įskaitant jų klasifikaciją pagal giminę) yra kalbos mokslo dalykas, reikalaujantis specialiųjų žinių (žr. šio Sprendimo 24 ir 30 p.). Tokie asmenvardžių darybos kriterijai yra atitinkamai nustatyti, konsultuojantis su Kalbos komisija, priimtuose Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Nutarime bei Taisyklėse, taip pat pačios Kalbos komisijos patvirtintame Nutarime. Asmenvardžių darybos taisyklės pirmiausia yra susijusios su tam tikros kalbos, kaip vertybės, puoselėjimu, tradicine vartosena bei jos tęsimu, kuris yra atliekamas, remiantis kalbos mokslu, pagal konkrečiai kalbai būdingus norminimo principus ir taisykles. Jos (taisyklės) savaime nei palengvina, nei pasunkina įstatyme įtvirtintos teisės pasikeisti pavardę įgyvendinimą. Visų asmenvardžių darymui yra taikoma bendra taisyklė, pagal kurią asmenvardžiai, atsižvelgiant į asmens tautinę tapatybę, daromi pagal objektyvius mokslinius kriterijus – konkrečiai kalbai būdingus dėsningumus, o ne pagal asmenų pageidavimus ir preferencijas. Todėl nėra pagrindo teigti, jog kuriai nors Lietuvos Respublikos piliečių grupei šiuo aspektu yra suteikiamos siauresnės ar platesnės apimties teisės pasirinkti vardą bei pavardę ir (ar) jos formą. Be to, asmenvardžių rašymas asmens dokumentuose yra viešojo valstybės gyvenimo sritis. Diskrecija spręsti dėl šių teisinių santykių reguliavimo suteikta specialiųjų šios srities žinių turintiems subjektams, o ne privatiems asmenims (vardo, pavardės turėtojams) (žr. šio sprendimo 26.1 ir 30 p.).   

47.       Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, jog ginčo teisinis reguliavimas, įtvirtintas Taisyklių 9.7 papunktyje (2019 m. gegužės 10 d. įsakymo Nr. 1R-165 redakcija) ir 9.12 papunktyje (2016 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. 1R-333 redakcija) bei Nutarimo (originali 2003 m. birželio 26 d. nutarimo Nr. N-2(87) redakcija) 1 ir 2 punktuose, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo prašyme nurodyta apimtimi neprieštarauja Konstitucijoje įtvirtintam lygiateisiškumo principui, taip pat CK 3.31 straipsniui atskirai bei taikant jį kartu su CK 3.3 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią šeimos santykių teisinis reguliavimas grindžiamas, be kita ko, kitais civilinių santykių teisinio reguliavimo principais ir CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu civilinių teisinių santykių dalyvių lygiateisiškumo principu.

48.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo prašyme taip pat nurodoma, kad Kalbos komisijos Nutarimo 1 ir 2 punktai galbūt prieštarauja CK 3.31 straipsniui ta apimtimi, kuria priimant sprendimą dėl pavardės pakeitimo nenumatyta galimybė atsižvelgti į tai, ar atsisakymas lietuvišką moterų pavardę pagal vyro pavardę daryti be minėtame Nutarime nurodytų priesagų ar galūnės sukels sutuoktinių porai ar jų šeimai rimtų nepatogumų. Kaip jau buvo konstatuota anksčiau, su asmenvardžių rašymu ir (ar) pakeitimu pagal nacionalinius teisės aktus susijęs konkretaus asmens teisių ir laisvių ribojimas yra individualaus vertinimo dalykas, o tokio asmens galbūt pažeistos teisės gali būti ginamos teismine tvarka (žr. šio Sprendimo 31 p.). Šios išvados nepaneigia aplinkybė, kad civiliniam ginčui aktualiu laikotarpiu galiojęs teisinis reguliavimas atskirai tokios galimybės nenumatė. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, nustatyti konkrečių atvejų, kurie būtų laikomi „rimtais nepatogumais“, sąrašą dėl tokių atvejų individualaus pobūdžio objektyviai nėra įmanoma, o vien tik blanketinės nuostatos įtvirtinimas teisės akte savaime neprisidėtų prie Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo. Kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, teise kreiptis į teismą dėl pavardės rašymo yra aktyviai naudojamasi (žr., pvz., 2017 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2413-662/2017; 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2176-662/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2823-492/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3294-624/2017; 2017 m. spalio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4302-624/2017; kt.).

49.       Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo spręsti, kad Nutarimo (originali 2003 m. birželio 26 d. nutarimo Nr. N-2(87) redakcija) 1 ir 2 punktai tiek, kiek juose, priimant sprendimą dėl pavardės pakeitimo, nėra įtvirtinta galimybė atsižvelgti į tai, ar atsisakymas lietuvišką moterų pavardę daryti be minėtame Nutarime nurodytų priesagų ar galūnės sukels sutuoktinių porai ar jų šeimai rimtų nepatogumų, prieštarauja CK 3.31 straipsniui.

50.       Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad Taisyklių 9.7 papunkčio (2019 m. gegužės 10 d. įsakymo Nr. 1R-165 redakcija) ir 9.12 papunkčio (2016 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. 1R-333 redakcija) bei Nutarimo (originali 2003 m. birželio 26 d. nutarimo Nr. N-2(87) redakcija) 1 ir 2 punktų nuostatos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo prašyme nurodyta apimtimi neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės ir lygiateisiškumo principams, taip pat CK 3.31 straipsniui atskirai ir taikant jį kartu su CK 3.3 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią šeimos santykių teisinis reguliavimas grindžiamas, be kita ko, kitais civilinių santykių teisinio reguliavimo principais ir CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu civilinių teisinių santykių dalyvių lygiateisiškumo principu. 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 117 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1R-333 patvirtintų Asmens vardo ir pavardės keitimo taisyklių 9.7 papunktis (2019 m. gegužės 10 d. įsakymo Nr. 1R-165 redakcija) ir 9.12 papunktis (2016 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. 1R-333 redakcija), taip pat Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2003 m. birželio 26 d. nutarimo Nr. N-2(87) „Dėl moterų pavardžių darymo“ (originali teisės akto redakcija) 1 ir 2 punktai, ta apimtimi, kuria juose nustatytos vardo ir pavardės keitimo sudarytame civilinės būklės akto įraše procedūros bei lietuviškų moterų pavardžių darymo tvarka, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1R-333 patvirtintų Asmens vardo ir pavardės keitimo taisyklių 9.7 papunktis (2019 m. gegužės 10 d. įsakymo Nr. 1R-165 redakcija) ir 9.12 papunktis (2016 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. 1R-333 redakcija), taip pat Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2003 m. birželio 26 d. nutarimo Nr. N-2(87) „Dėl moterų pavardžių darymo“ (originali teisės akto redakcija) 1 ir 2 punktai, ta apimtimi, kuria juose nustatyta kitokia nelietuviškų pavardžių darymo tvarka, taip pat ta apimtimi, kuria lietuviška moterų pavardė pagal vyro pavardę daroma tik su priesagomis -ienė, -iuvienė arba galūne -ė (kai norima turėti pavardės formą, kuri nenurodytų šeiminės padėties), nenumatant galimybės lietuviškų moterų pavardžių pagal vyro pavardę daryti be pirmiau nurodytų priesagų ar galūnės, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam lygiateisiškumo principui, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.31 straipsniui (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija), taikant jį kartu su Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.3 straipsnio 1 dalimi (2018 m. birželio 26 d. įstatymo XIII-1290 redakcija), pagal kurią šeimos santykių teisinis reguliavimas grindžiamas, be kita ko, kitais civilinių santykių teisinio reguliavimo principais ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.2 straipsnio 1 dalyje (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) įtvirtintu civilinių teisinių santykių dalyvių lygiateisiškumo principu.

Pripažinti, kad Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2003 m. birželio 26 d. nutarimo Nr. N-2(87) „Dėl moterų pavardžių darymo“ (originali teisės akto redakcija) 1 ir 2 punktai ta apimtimi, kuria jie taikomi tik lietuviškų moterų pavardžių darybai, neprieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.31 straipsniui (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) atskirai ir taikant jį kartu su Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.3 straipsnio 1 dalimi (2018 m. birželio 26 d. įstatymo XIII-1290 redakcija), pagal kurią šeimos santykių teisinis reguliavimas grindžiamas, be kita ko, kitais civilinių santykių teisinio reguliavimo principais ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.2 straipsnio 1 dalyje (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) įtvirtintu civilinių teisinių santykių dalyvių lygiateisiškumo principu.

Pripažinti, kad Valstybinės lietuvių kalbos komisijos 2003 m. birželio 26 d. nutarimo Nr. N-2(87) „Dėl moterų pavardžių darymo“ (originali teisės akto redakcija) 1 ir 2 punktai ta apimtimi, kuria priimant sprendimą dėl pavardės pakeitimo nenumatyta galimybė atsižvelgti į tai, ar atsisakymas lietuvišką moterų pavardę pagal vyro pavardę daryti be priesagų -ienė, -iuvienė arba galūnės -ė (kai norima turėti pavardės formą, kuri nenurodytų šeiminės padėties) sukels sutuoktinių porai ar jų šeimai rimtų nepatogumų, neprieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.31 straipsniui (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija).

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai        Laimutis Alechnavičius

        Audrius Bakaveckas

        Arūnas Sutkevičius

        Milda Vainienė

        Skirgailė Žalimienė