Administracinė byla Nr. AS-679-556/2025

 Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00729-2025-1

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISĖJAS

N U T A R T I S

2025 m. liepos 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. Ž. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2025 m. gegužės 8 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Ž. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl rašto panaikinimo, žalos priteisimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas A. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) 2025 m. gegužės 7 d. kreipėsi į Regionų administracinį teismą su skundu, prašydamas: panaikinti Vilniaus apygardos prokuratūros 2025 m. balandžio 7 d. raštą Nr. IBPS-S-208302-25 ir įpareigoti pareiškimo persiuntimo klausimą nagrinėti iš naujo; „priteisti iš atsakovų ir trečiųjų asmenų bylinėjimosi išlaidas, turtinę žalą dėl padarytos ir toliau daromos žalos mano nekilnojamajam turtui (kurios dydžiui nustatyti reikalinga ekspertinė išvada ir ji bus pateikta bylai pasibaigus) bei neturtinę žalą, kuri atsirado dėl trečius metus bylinėjimosi ir galutinai praradus pasitikėjimą savo valstybės valdžios institucijomis dėl galimai tyčinio neveikimo, nusikalstamos veikos dangstymo, diskriminacijos ir patyčių, kurią vertinu 5 000 Eur“.

Pareiškėjas procesiniais prašymais taip pat prašė: atleisti dėl sveikatos būklės nuo žyminio mokesčio; išreikalauti iš atsakovo jo vadovaujamos institucijos ir trečiųjų asmenų visų kreipimųsi į institucijas (skundų, prašymų, pareiškimų ir atsakymų į juos kopijas nuo 2012 m. iki esamo laiko); skundo nagrinėjimui panaudoti su šia byla susijusias teisminių procesų ir bylų medžiagas; apsvarstyti galimybę sujungti tiesiogiai susijusius teisminius procesus ir bylas, kurių sąrašą prideda.

II.

Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmai 2025 m. gegužės 8 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo atskirąjį skundą.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio 1 dalies, 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 23 straipsnio 1 dalies, 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 103 straipsnio 1 punkto, nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodė, kad administraciniams teismams yra priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas teismo prašo panaikinti Vilniaus apygardos prokuratūros raštą (lydraštį), kuriuo jo pareiškimas su medžiaga buvo persiųstas nagrinėti ikiteisminio tyrimo įstaigai pagal kompetenciją. Teismo vertinimu, tokio pobūdžio raštas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje keliamų reikalavimų nei savo turiniu, nei forma, todėl jis negali būti laikomas individualiu administraciniu aktu. Sprendžiant, ar skundžiamas aktas gali būti ginčo dalyku administraciniame teisme, būtina nustatyti, ar pareiškėjo ginčijamas raštas gali būti laikomas teisės aktu pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies nuostatas, ar atitinka bendruosius administracinio akto požymius. Pagrindinis individualaus administracinio akto požymis yra tas, jog jis yra teisės taikymo aktas, t. y. aktas, kuriame išreikštas teisės normų taikymo rezultatas konkrečiam subjektui, veikiantis šio subjekto teisinį statusą (teises ir pareigas). Šiuo atveju, teismo vertinimu, skundžiamas raštas pats savaime nesukelia pareiškėjui kokių nors teisinių pasekmių.

Papildomai pareiškėjui išaiškintina, kad ABTĮ 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės, Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus, žvalgybos kontrolieriaus ir vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus sprendimų.

Teismas, iš pareiškėjo skundo, nustatė, kad turtinę ir neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš „dėl trečius metus bylinėjimosi“. Teismas pažymėjo, kad pagal bendrąją taisyklę ginčai dėl žalos atlyginimo yra civilinio pobūdžio ir priskirti nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui. Administraciniai teismai nagrinėja tuos ginčus dėl žalos atlyginimo, kurie yra apibrėžti ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte, t. y. ginčus dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. Tačiau ginčai dėl galimos žalos, bendrai patirtos dėl bylinėjimosi tiek bendrosios kompetencijos, tiek administraciniame teisme, nepatenka į ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą administracinių teismų nagrinėjamų bylų kategoriją. Teismo vertinimu, kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina ne iš viešojo administravimo srities, o dėl to, kad dėl trejus metus trunkančio bylinėjimosi įvairiuose teismuose prarado pasitikėjimą valdžios institucijomis, todėl jo keliamas ginčas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai.

Teismas nustatęs, kad pareiškėjo pateiktas skundas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai, skundą atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

III.

Pareiškėjas atskirajame skunde prašo: panaikinti Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2025 m. gegužės 8 d. nutartį ir įpareigoti skundo priėmimo klausimą nagrinėti iš naujo; bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; kreiptis į Lietuvos Respublikos ar Europos sąjungos kompetentingas institucijas dėl išaiškinimų, „kaip elgtis situacijose kai įstatymai dirbtinai apriboja lygybės prieš įstatymą principo įgyvendinimą teismuose ir tai sudaro nebaudžiamą procesinę diskriminaciją teismo procese ir teisę į teisinga, nešališką teismo procesą susidarius esamom aplinkybėm šiame ir tiesiogiai su juo susijusiuose teisminiuose procesuose“.

Pareiškėjas nurodo, kad skundžiamą nutartį priėmęs teisėjas taiko ydingą teismų praktiką ir nepaiso 2024 metais įgyvendintos Administracinių bylų reformos tikslų, t. y. tiesiogiai tarpusavyje susiję teisminiai procesai išskirstomi po visos šalies teismų rūmus, nepagrįstai neleidžiant jų sujungti. Pareiškėjo nuomone, teisėjas ignoruoja ABTĮ 4 straipsnio nuostatas, kurios nurodo, kaip reikia elgtis susidarius situacijai, kai pasidaro neįmanoma įgyvendinti lygybės prieš įstatymą principo, kadangi valstybės institucijos priėmė įstatymus kuriais suteikė sau neliečiamybę už priimtus sprendimu, o to pasėkoje padaryta turtinė žala pareiškėjo nekilnojamam turtui, pareiškėjas diskriminuojamas teismuose, prokuratūroje, vyriausybėje, seime ir jiems pavaldžiose institucijose.

Pareiškėjo teigimu, skundžiamą nutartį priėmęs teisėjas yra aktyvus teisėjų bendruomenės narys dėl to yra pagrindo manyti kad jis tyčia nesigilina į bylos esmę dėl to, kad jam kaip ir visam Regionų administraciniam teismui iškyla interesų ir reputacijos konfliktai, nes Regionų administracinis teismas yra tarp trečiųjų asmenų keliuose teisminiuose procesuose, kurie tiesiogiai susiję ir su šia byla. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad teisėjas jam keršija už protesto akcijas, kurios buvo surengtos prie administracinių teismų ir Nacionalinės teismų administracijos 2016–2017 metais, kai buvo pažeistos pareiškėjo teisės į nešališką teismo procesą keliose teisminiuose procesuose.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2025 m. gegužės 8 d. nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo A. Ž. atskirąjį skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kadangi pareiškėjo pateiktas skundas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai.

Prieš pradedant tikrinti skundžiamos nutarties pagrįstumą ir teisėtumą, teisėjų kolegija pirmiausia pasisako dėl pareiškėjo pateiktų procesinio pobūdžio prašymų: atskirąjį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kreiptis į Lietuvos Respublikos ar Europos sąjungos kompetentingas institucijas dėl išaiškinimų, ar nebuvo pažeistos pareiškėjo teisės į teisingą, nešališką teismo procesą.

Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalį teismas atskirąjį skundą paprastai nagrinėja rašytinio proceso tvarka. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko 2025 m. birželio 10 d. nutartimi byla pagal pareiškėjo atskirąjį skundą skirta nagrinėti teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka. Nustačius, kad pareiškėjas atskirajame skunde prašo atskirąjį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir vadovaujantis ABTĮ 151 straipsniu, aktuali ABTĮ 141 straipsnio 1 dalis, pagal kurią proceso šalys savo procesiniame dokumente (šiuo atveju – atskirajame skunde) gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas savo poziciją ir argumentus dėl skundžiamos nutarties yra pakankamai aiškiai išdėstęs atskirajame skunde raštu. Todėl vien pareiškėjo noras betarpiškai dalyvauti atskirąjį skundą nagrinėjant žodinio proceso tvarka, galimai pateikiant papildomus paaiškinimus, nepatvirtina būtinybės taikyti išimtį dėl atskirojo skundo nagrinėjimo formos. Šiuo atveju pareiškėjas nenurodė ir teisėjų kolegija nenustatė jokių kitų išskirtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjo atskirasis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pareiškėjo prašymo atskirąjį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkina.

Pasisakydama dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos ar Europos Sąjungos kompetentingas institucijas, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas atskirajame skunde prašo kreiptis į minėtas institucijas dėl išaiškinimo kaip elgtis situacijose kai įstatymai dirbtinai apriboja lygybės prieš įstatymą principo įgyvendinimą teismuose ir tai sudaro nebaudžiamą procesinę diskriminaciją teismo procese ir teisę į teisingą, nešališką teismo procesą susidarius esamoms aplinkybėms šiame ir tiesiogiai su juo susijusiuose teisminiuose procesuose. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 3 dalį, taikydamas Europos Sąjungos teisės normas, teismas taip pat vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais. Įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas prejudicinio sprendimo dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 4 dalį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kai tai susiję su jo nagrinėjama byla, gali kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą su prašymu pateikti konsultacinę išvadą dėl principinių klausimų, susijusių su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) ar jos protokoluose apibrėžtų teisių ir laisvių aiškinimu ar taikymu. Įvertinusi pareiškėjo prašymo turinį, bylos aplinkybes bei aptartą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė, o teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl sprendžiant byloje kilusį ginčą taikytinų procesinės ir / ar materialinės teisės normų galimo atitikimo aukštesnės galios teisės aktams. Be to, nagrinėjamu atveju iš pareiškėjo pateiktų reikalavimų nėra aišku, kokie principiniai klausimai, susiję su Konvencija šiame bylos nagrinėjimo etape yra keliami, bei kokie duomenys, pareiškėjo nuomone, šiuos klausimus patvirtina / pagrindžia, todėl pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos ar Europos Sąjungos kompetentingas institucijas, kuris motyvuojamas poreikiu gauti išaiškinimus, netenkinamas.

Pareiškėjui paaiškintina, kad prašymai kreiptis į įvairias institucijas dėl išaiškinimų paprastai sprendžiami ginčą nagrinėjant iš esmės, o ne sprendžiant konkretų procesinį klausimą.

Pareiškėjas atskirajame skunde nesutinka su skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi, pažymėdamas, kad pirmosios instancijos teismo teisėjui, kaip ir teismui, galimai iškyla interesų ir reputacijos konfliktai.

Akcentuotina, kad atskirojo skundo argumentai susiję su teisėjo ir viso teismo šališkumu bei suinteresuotumu, taikoma ydinga teismų praktika, yra grindžiami išskirtinai prielaidomis, todėl nesudaro pagrindo apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai suabejoti teismo nešališkumu bei teismų praktikos formavimu netinkama linkme. Visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011; kt.). Be kita ko, pažymėtina, kad teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3072-520/2018; 2019 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3256-968/2019; 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-63-492/2021).

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos principas yra universalus. Nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, kad kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, ši teisė turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų įstatymuose nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų bei procesinių reikalavimų. Teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų.

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas sąrašas aplinkybių, kurioms esant, teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jeigu teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą), nustato esant bent vieną iš šių aplinkybių, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą). ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka. 

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra išaiškinęs, jog ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-327/2011; kt.). Dėl to administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas nagrinėjimas skundų, prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1062-552/2015; kt.); administraciniuose teismuose nėra nagrinėjami ginčai dėl viešojo administravimo subjektų priimtų konstatuojamojo pobūdžio aktų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-1193-552/2015; kt.); skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1138-858/2015; kt.).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas, jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010).

Tikrinamu atveju, pareiškėjas pirmosios instancijos teismo skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos prokuratūros raštą (lydraštį), kuriuo jo pareiškimas su medžiaga buvo persiųstas nagrinėti ikiteisminio tyrimo įstaigai pagal kompetenciją. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog šiuo atveju skundžiamas raštas pats savaime nesukelia pareiškėjui kokių nors teisinių pasekmių.

Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė pareiškėjo dėmesį į ABTĮ 18 straipsnio 2 dalį. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai kilęs ginčas yra įstatymų leidėjo priskirtas jo kompetencijai ir šis ginčas nepatenka į administracinių teismų kompetenciją ribojančių išimčių taikymo sritį. Administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams (ABTĮ 18 str. 1 d.). Administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Prezidento, Lietuvos Respublikos Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus, žvalgybos kontrolieriaus ir vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus sprendimų (ABTĮ 18 str. 2 d.). Bylos, priskirtinos administracinių teismų kompetencijai, yra išvardytos ABTĮ 17 straipsnyje. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjo skundo dalis, susijusi su Vilniaus apygardos prokuratūros raštu (lydraščiu), nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai.

Skunde pareiškėjas prašė priteisti turtinę ir neturtinę žalą (5 000 Eur), kurią siejo su ilgai (trejus metus) trunkančiu bylinėjimosi procesu, o atskirajame skunde akcentuoja ir tai, kad dėl valstybės institucijų priimtų įstatymų buvo padaryta turtinė žala pareiškėjo nekilnojamam turtui.

Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą priskirtinumo administraciniam teismui reikšminga yra tai, iš kokio subjekto veiksmų šis reikalavimas yra kildinamas. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pagal bendrąją taisyklę ginčai dėl žalos atlyginimo yra civilinio pobūdžio ir priskirti nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui. Administraciniai teismai nagrinėja tuos ginčus dėl žalos atlyginimo, kurie yra apibrėžti ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte, t. y. ginčus dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. Tačiau ginčai dėl galimos žalos, bendrai patirtos dėl bylinėjimosi tiek bendrosios kompetencijos, tiek administraciniame teisme, nepatenka į ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą administracinių teismų nagrinėjamų bylų kategoriją. Kaip jau minėta, pareiškėjas neturtinę žalą kildina ne iš viešojo administravimo srities, o dėl to, kad dėl trejus metus trunkančio bylinėjimosi įvairiuose teismuose prarado pasitikėjimą valdžios institucijomis, todėl jo keliamas ginčas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai.

Įvertinusi pareiškėjo skundo turinį, jame nurodytas aplinkybes ir atskirojo skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad ilgas bylinėjimosi procesas teismuose ar valstybės institucijų įstatymų priėmimas, nelaikytina veiksmais, sukeliančiais administracinių teisinių santykių pasekmes, todėl negali būti vertinamas kaip viešojo administravimo veiksmai ar neveikimas.

Kiti pareiškėjo prašymai pateikti tiek atskirajame skunde, tiek vėliau Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, yra nesusiję su atskirojo skundo dalyku nagrinėjamoje byloje, neturi esminės teisinės reikšmės bylai teisingai išspręsti ir nekeičia šioje byloje susiklosčiusios situacijos teisinio vertinimo, todėl jų teisėjų kolegija nenagrinėja ir dėl jų nepasisako.

Apibendrindama teisėjų kolegija akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso teisės normas ir priėmė teisingą ir pagrįstą procesinį sprendimą, atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą nutartį. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. Ž. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmų 2025 m. gegužės 8 d.  nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Ričardas Piličiauskas

           Arūnas Sutkevičius

        Dalia Višinskienė