Civilinė byla Nr. e2YT-91-1055/2022

Teisminio proceso Nr. 2-50-3-00768-2021-6

Procesinio sprendimo kategorijos:

3.4.5.2.; 3.2.6.1. 

(S)

UTENOS APYLINKĖS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. vasario 14 d.

Utena

Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų teisėja Ana Karšul,

sekretoriaujant Daivai Savickienei,

dalyvaujant pareiškėjos atstovui L. P.,

suinteresuoto asmens viešosios įstaigos Krizių centras „(duomenys neskelbti)“ atstovui S. K.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „(duomenys neskelbti)“ pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys valstybės įmonė (toliau – ir VĮ) Registrų centras, valstybės įmonė Turto bankas, bankrutuojanti akcinė bendrovė (toliau – BAB) „(duomenys neskelbti)“, V. N., R. N. ir viešoji įstaiga (toliau – ir VšĮ) Krizių centras „(duomenys neskelbti)“,

Teismas

n u s t a t ė :

pareiškėja AB „(duomenys neskelbti)“ kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriuo prašo nekilnojamojo daikto ir nuosavybės teisių į jį įregistravimo nekilnojamojo turto registre tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad inžinerinis statinys - rytinis įvažiavimas su automobilių stovėjimo aikštele, unikalus Nr. (duomenys neskelbti), esantis (duomenys neskelbti), nuosavybės teise priklauso  AB „(duomenys neskelbti)“. Pareiškime nurodė, kad pareiškėja net kelis kartus kreipėsi į VĮ Registrų centras dėl Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įtraukimo į nekilnojamojo turto kadastrą bei nuosavybės teisių į jį įregistravimo nekilnojamojo turto registre, tačiau VĮ Registrų centras pareiškėjos prašymus atmesdavo. Pažymėjo, kad nekilnojamasis daiktas - rytinis įvažiavimas su automobilių stovėjimo aikštele yra (duomenys neskelbti) (toliau – (duomenys neskelbti)) buitinio pastato statybos ir jo gerbūvio bei aplinkos sutvarkymo pasekmė. Šis pastatas buvo priimtas naudoti pagal 1970 m. gruodžio 30 d. valstybinės komisijos pastato priėmimo aktą, o nekilnojamojo daikto įrengimui buvo nustatytas terminas iki 1971 m. birželio 15 d. Tačiau užsitęsus statybos darbams, jis buvo įrengtas tik 1978 m. Nuo šio laikotarpio nekilnojamasis daiktas kartu su (duomenys neskelbti) buitiniu pastatu buvo neatskiriamai eksploatuojamas ir laikomas šio buitinio pastato priklausiniu. Taip pat nurodė, kad (duomenys neskelbti) 1992 m. buvo reorganizuota į (duomenys neskelbti); iš (duomenys neskelbti) 1993 m. į Utenos valstybinę (duomenys neskelbti) įmonę ir UAB „(duomenys neskelbti)“; iš (duomenys neskelbti) 1994 m. į Utenos valstybinę akcinę įmonę „(duomenys neskelbti)“; iš Utenos valstybinės akcinės įmonės „(duomenys neskelbti)“ 1995 m. į AB „(duomenys neskelbti)“; iš AB „(duomenys neskelbti)“ 2016 m. į AB „(duomenys neskelbti)“ ir AB „(duomenys neskelbti)“. Todėl mano, kad pareiškėjos, kaip buvusios (duomenys neskelbti) teisių ir pareigų perėmėjos, teisės į dalį (duomenys neskelbti) nekilnojamojo turto yra nekvestionuojamos. Taip pat nurodė, kad 1970 m. gruodžio 30 d. akte valstybiniam pastato priėmimui, užfiksuoti duomenys, kad (duomenys neskelbti) buitinis pastatas, esantis Utenoje, (duomenys neskelbti) gatvėje, kartu su kiemo bei įvažiavimo asfaltu bei būtinybe užbaigti gerbūvio įrengimo darbus iki 1971 m. birželio 15 d. yra priimtas naudoti. 2002 m. vasario 15 d. valstybinės žemės nuomos sutartis Nr. (duomenys neskelbti) ir 2017 m. birželio 2 d. susitarimas dėl 2002 m. vasario 15 d. valstybinės žemės nuomos sutarties Nr. (duomenys neskelbti) pakeitimo, patvirtina, jog pareiškėjai, kaip (duomenys neskelbti) bei AB „(duomenys neskelbti)“ teisių perėmėjai yra suteikta teisė iki 2027 m. vasario 14 d. naudotis žemės sklypu, esančiu adresu Utenoje, (duomenys neskelbti). Be to, yra pateikti dokumentai, įrodantys Utenos m. (duomenys neskelbti) gatvės pavadinimo pakeitimą į Utenos m. (duomenys neskelbti) gatvę. Nekilnojamojo turto sąrašas, patvirtina, koks konkrečiai nekilnojamasis turtas buvo perduotas AB „(duomenys neskelbti)“ bankroto administratoriui ir šiuo atveju nekilnojamasis daiktas - rytinis įvažiavimas su automobilių stovėjimo aikštele, esantis Utenoje, (duomenys neskelbti), bankroto administratoriui perduotas nebuvo, nes nekilnojamasis daiktas, kaip atskiras nekilnojamojo turto vienetas, registruotas nebuvo.

Posėdžio metu pareiškėjos atstovas palaikė pareiškimą jame nurodytais motyvais ir papildomai paaiškino, kad stovėjimo aikštelė turėjo būti užregistruota Utenos (duomenys neskelbti) statybos valdybos vardu dar 1981 metais, kai buvo baigti jos įrengimo darbai. Šis daiktas buvo sukurtas administracinio pastato eksploatacijai, bet neįregistruotas kartu su pastatu dėl inžinerinių tinklų tvarkymo, o po to registracijos dokumentų nebetvarkė niekas, matyt, dėl aplaidumo. Aikštelė yra prie (duomenys neskelbti), Utena, pastato, kuris šiuo metu priklauso Krizių centrui „(duomenys neskelbti)“. Pagal 2020 m. sausio 30 d. minėto pastato pirkimo-pardavimo sutartį pareiškėja turi įregistruoti aikštelę savo vardu ir už 1 eurą parduoti pirkėjui UAB „(duomenys neskelbti)“. Per visą aikštelės buvimo laiką buvo kelios įmonės, kurios ją valdė ir perėmė turtą viena iš kitos, kol pastato savininke tapo AB „(duomenys neskelbti)“. 2016 metais įmonės turtas buvo padalintas į 2 dalis, kurios atiteko AB “ (duomenys neskelbti)“ ir AB „(duomenys neskelbti)“. Pagal planus aikštelė patenka į tą žemės sklypo dalį, kurią iš valstybės nuomoja pareiškėja. Ji siekia nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad galėtų įvykdyti 2020 m. sausio 30 d. sutartį.   

Suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centras atsiliepime į ieškinį nurodė, kad 1970 m. gruodžio 30 d. valstybiniame pastato priėmimo akte nėra jokių duomenų, leidžiančių vienareikšmiškai padaryti išvadą, jog duomenys šiame akte yra susiję su įvažiavimu. Be to, pareiškėjos teigimu gerbūvio gerinimo darbai apima įvažiavimo statybą, o užsitęsus statybos darbams jis buvo įrengtas ne iki 1971 m. birželio 15 d., o tik 1978 m. VĮ Registrų centras nėra kompetentingas spręsti dėl aukščiau išdėstytų aplinkybių egzistavimo, kadangi įstatymų leidėjas jam nėra suteikęs faktų rinkimo, analizavimo ir vertinimo funkcijų. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėja, kaip juridinis asmuo yra įregistruota nuo 2016 m. sausio 19 d., todėl ji negali būti įvažiavimo statytoja, o tik statytojo teisių perėmėja; nuosavybės teisės į kitus nekilnojamojo turto registre įregistruotus statinius, esančius Utenoje, (duomenys neskelbti), pareiškėja įgijo pirkimo – pardavimo sutarčių ar kitų dokumentų pagrindu. Taip pat nurodė, kad VĮ Registrų centras neturi jokio teisinio suinteresuotumo šios civilinės bylos baigtimi, o teismo sprendimas neturės jokios įtakos jo teisėms ir pareigoms, todėl VĮ Registrų centras neturi būti laikomas suinteresuotu asmeniu šioje byloje ir turi būti pašalintas iš šios civilinės bylos nagrinėjimo.

Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad nėra gavusi pranešimo apie turto perėjimą valstybei bei neturi jokių duomenų, kurie patvirtintų ar paneigtų pareiškėjos pareiškime nurodytas su turtu susijusias aplinkybes. Suinteresuotas asmuo nurodė, kad tuo atveju, jei išnagrinėjus byloje esančius įrodymus, teismas įsitikintų, kad yra pagrindas pripažinti turtą pareiškėjos nuosavybe, tuomet VĮ Turto bankas neprieštaraus pareiškėjos pareiškimo patenkinimui. Pareiškėjos pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo prašo nagrinėti teismo nuožiūra. 

Suinteresuotas asmuo VŠĮ Krizių centras „(duomenys neskelbti)“ atsiliepimo į pareiškimą nepateikė. Suinteresuoto asmens atstovas posėdžio metu paaiškino, kad pareiškime minima stovėjimo aikštelė yra prie UAB „(duomenys neskelbti)“ suinteresuotam asmeniui paramos sutartimi padovanoto pastato. Aikštelė yra labai reikalinga pastato eksploatacijai, nes be jos nepatogu, reikia privažiavimo ir stovėjimo vietų centro darbuotojams, gyventojams, jų lankytojams ir gana dažnai kviečiamiems greitosios pagalbos ekipažams. Paramos sutarties pasirašymo metu UAB „(duomenys neskelbti)“ atstovas žodžiu aiškino dėl aikštelės, kad ji priklauso pastatui, bet nėra įregistruota. Buvo žodžiu susitarta, kad kai šis daiktas bus įregistruotas nustatyta tvarka, AB „(duomenys neskelbti)“ jį parduos UAB „(duomenys neskelbti)“, kuri padovanos ją VšĮ Krizių centras „(duomenys neskelbti)“. Prašo pareiškimą tenkinti.

Suinteresuoti asmenys BAB „(duomenys neskelbti)“, V. N. ir R. N. atsiliepimų į pareiškimą nepateikė.

Pareiškimas tenkintinas.

Juridiniai faktai – tai įvairūs įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ar pareigos. Tais atvejais, kai juridiniai faktai nėra akivaizdūs arba nėra juos patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės, todėl įstatymas numato galimybę suinteresuotam asmeniui kreiptis į teismą su prašymu nustatyti faktą. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 444 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, kad teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Pagal CPK XXVI skyriaus nuostatas teismas juridinę reikšmę turinčius faktus gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-97/2009; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2010; 2013 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-669/2013).

Iš pateikto pareiškimo turinio darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju reiškiamas reikalavimas CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 ir 9 punktų pagrindu, numatančiais, kad teismas nagrinėja bylas dėl pastato, šiuo atveju statinio, valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo. Statinio valdymo nuosavybės teise faktas nustatomas, jeigu yra šios sąlygos: 1) jis įgijo nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, pagamindamas daiktą ar kitais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.47 straipsnyje nustatytais pagrindais); 2) nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau šiuo metu jie yra dingę; 3) nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka; 4) nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka.

CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Pagal CPK 178 straipsnio nuostatą, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. CPK 185 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012).

Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – ir Nekilnojamojo turto registro įstatymas) 22 straipsnyje yra išvardintas dokumentų sąrašas, kurių pagrindu į Nekilnojamojo turto registrą yra įrašomi duomenys. Šio įstatymo 23 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatyta, jog dokumentai, kurių pagrindu patvirtinamos, atsiranda, baigiasi, perleidžiamos ar suvaržomos daiktinės teisės į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai, turi atitikti teisės aktų reikalavimus, juose turi būti įregistravimui nekilnojamojo turto registre būtini duomenys. Dokumentai, kurių pagrindu prašoma atlikti registraciją, turi būti surašyti įskaitomai, juose turi būti pilni asmenų, susijusių su registracija, vardai, pavardės, pavadinimai, adresai, kodai bei nekilnojamojo daikto, susijusio su registracija, unikalus numeris, kuris suteikiamas Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų nustatyta tvarka. Įregistravimo nekilnojamojo turto registre pagrindu negali būti dokumentai, kuriuose yra ištaisytų, prirašytų, užbrauktų žodžių ir kitų dokumente neaptartų taisymų, bei pieštuku surašyti dokumentai, taip pat fiziškai sugadinti dokumentai, jei dėl to negalima padaryti vienareikšmės išvados dėl jų turinio.

Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje pripažįstama, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, tai reiškia, kad nėra reikalaujama šimtaprocentinio teismo įsitikinimo. Be to, bylose dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Jeigu pareiškėjas turėtų tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jam iš vis nereikėtų kreiptis į teismą, todėl į šią aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Taigi, bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais tam, kad priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė.

Nagrinėjamu atveju iš byloje esančio 1970 m. gruodžio 30 d. akto valstybiniam pastato priėmimui nustatyta, kad Utenos (duomenys neskelbti) statybos valdybos buitinis pastatas, esantis Utenoje, (duomenys neskelbti) gatvėje, kartu su kiemo ir įvažiavimo asfaltu, numatant būtinybę iki 1971 m. birželio 15 d. užbaigti gerbūvio įrengimo darbus buvo priimtas naudoti. Iš Utenos miesto 1991 m. rugsėjo 4 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbti) nustatyta, kad (duomenys neskelbti) gatvei grąžintas senasis gatvės pavadinimas – (duomenys neskelbti).

Duomenų, kad 1992 m. (duomenys neskelbti) buvo reorganizuota į Utenos valstybinę (duomenys neskelbti) įmonę išlikusių nėra, tačiau iš 1999 m. gegužės 31 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus nutartyje Nr. 3K-3-207/1999 nustatytomis aplinkybėmis tai yra konstatuota. 1993 m. sausio 18 d. potvarkis dėl valstybinės (duomenys neskelbti) įmonės reorganizavimo patvirtina, kad Utenos valstybinė (duomenys neskelbti) įmonė 1993 m. buvo reorganizuota į Utenos valstybinę (duomenys neskelbti) įmonę ir UAB „(duomenys neskelbti)“. Duomenų, kad 1994 m. Utenos valstybinė (duomenys neskelbti) įmonė reorganizuota į Utenos valstybinę akcinę įmonę „(duomenys neskelbti)“, kuri 1995 m. reorganizuota į AB „(duomenys neskelbti)“ duomenų nėra, tačiau šį faktą taip pat patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. Nr. 3K-3-207/1999. Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro išplėstinis išrašas patvirtina, kad 2016 m. AB „(duomenys neskelbti)“ buvo reorganizuota ir nuo AB „(duomenys neskelbti)“ buvo atskirtas juridinis asmuo AB „(duomenys neskelbti)“.

Valstybinės žemės nuomos sutartis Nr. (duomenys neskelbti) ir vėlesnis jos pakeitimas bei Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašas patvirtina, kad 2,6294 ha ploto žemės sklypas nuosavybės teise priklausantis Lietuvos Respublikai, esantis Utenoje, (duomenys neskelbti), yra išnuomotas pareiškėjai AB „(duomenys neskelbti)“ iki 2027 m. vasario 14 d. Šiame sklype esantys pastatai: garažas ir lietaus nuotekų tinklai (Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo, registro Nr. (duomenys neskelbti), 2.1. ir 2.10. punktai) nuosavybės teise pagal 2016 m. sausio 19 d. perdavimo – priėmimo aktą priklauso AB „(duomenys neskelbti)“, o remonto dirbtuvės, sandėliai, sargų postas ir kiemo statiniai (Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo, registro Nr. (duomenys neskelbti), 2.2., 2.3., 2.5., 2.8. ir 2.9. punktai), priklauso nuosavybės teise AB „(duomenys neskelbti)“ 2018 m. spalio 24 d. pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai iš VĮ Registrų centro patvirtina, kad administracinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbti), esantis (duomenys neskelbti), Utena, laikotarpiu nuo 1998 m. spalio 27 d. iki 2016 m. gegužės 5 d. nuosavybės teise priklausė AB „(duomenys neskelbti)“, laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 5 d. iki 2020 m. vasario 6 d. – AB „(duomenys neskelbti)“, kuri 2020 m. sausio 30 d. pirkimo – pardavimo sutartimi šį pastatą perleido UAB „(duomenys neskelbti)“, o šiuo metu pastatas priklauso VšĮ Krizių centrui „(duomenys neskelbti)“, kuri nuosavybės teises į jį įgijo 2020 m. kovo 4 d. paramos sutarties Nr. (duomenys neskelbti) pagrindu. 2020 m. sausio 30 d. pirkimo – pardavimo sutarties 8.1.5. punkte numatyta, kad iki 2021 m. vasario 1 d. pardavėjas įregistruos nekilnojamojo turto registre kitus statinius – aikštelę, besiribojančią su šioje sutartyje nurodytu pastatu, skirtą pastato eksploatacijai ir parduos ją pirkėjui už 1 EUR kainą.   

Atlikus šių įrodymų tyrimą konstatuotina, kad juose esančių duomenų pakanka padaryti išvadai, kad pareiškėjo pareiškimas yra pagrįstas.

Suinteresuoti asmenys VĮ Registrų centras, VĮ Turto bankas BAB „(duomenys neskelbti)“, V. N., R. N. ir VšĮ Krizių centras „(duomenys neskelbti)“, pareiškimo neginčijo ir nepaneigė pareiškėjos nurodytų faktų. Taigi aukščiau aprašyti įrodymai kompensuoja abejones dėl įrodymų, kuriais pareiškėja grindžia pareiškime nurodytas aplinkybes pakankamumo, ir sudaro pagrindą konstatuoti, kad egzistuoja faktas, jog nekilnojamąjį daiktą - rytinį įvažiavimą su automobilių stovėjimo aikštele, unikalus Nr. (duomenys neskelbti), esantis Utenoje, (duomenys neskelbti), pareiškėja valdo nuosavybės teise.

Esant nurodytoms aplinkybėms teismas konstatuoja, kad yra pagrindas tenkinti pareiškėjos pareiškimą ir vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 2 straipsnio, 23 straipsnio 3 ir 4 dalimis, CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 ir 9 punktais, nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad AB „(duomenys neskelbti)“ nuosavybės teise valdo nekilnojamąjį daiktą - rytinį įvažiavimą su automobilių stovėjimo aikštele, unikalus Nr. (duomenys neskelbti), esantį Utenoje, (duomenys neskelbti).

Juridinis faktas nustatytinas tikslu įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto kadastrą, išviešinti kitiems asmenims nekilnojamojo turto valdymą nuosavybės teise bei turtinių teisių į nekilnojamąjį turtą įregistravimo viešame registre tikslu. Teismo vertinimu, tai atitiks ir teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnis).

 Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263, 264, 270, 448 straipsniais,

n u s p r e n d ž i a :

pareiškimą tenkinti.

Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų į VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto kadastrą įrašymo ir turtinių teisių į nekilnojamąjį turtą įregistravimo viešame registre tikslu nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad akcinė bendrovė „(duomenys neskelbti)“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbti), nuosavybės teise valdo nekilnojamąjį daiktą - rytinį įvažiavimą su automobilių stovėjimo aikštele, unikalus Nr. (duomenys neskelbti), esantį Utenoje, (duomenys neskelbti).  

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui, skundą paduodant per Utenos apylinkės teismo Utenos rūmus.

Teisėja                                                                          Ana Karšul