Civilinė byla Nr. 3K-3-165/2014                                                                   

Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00577-2010-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.1; 50.5; 51; 114.11; 121.13; 126.3 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios A. J. individualios įmonės kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 12 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios A. J. individualios įmonės ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Jurgio baldai“ dėl iškeldinimo iš negyvenamųjų patalpų, skolos ir delspinigių priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje keliami teisės normų, reglamentuojančių bankrutuojančios individualios įmonės administratoriaus teisę nuomoti individualios įmonės savininkui priklausantį turtą, prejudicinius faktus, įrodymų tyrimą ir vertinimą, aiškinimo bei taikymo klausimai.

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) iškeldinti atsakovą su visu jam priklausančiu turtu iš nuomojamų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), perduodant patalpas ieškovui perdavimo–priėmimo aktu; 2) priteisti jam iš atsakovo 71 691,59 Lt skolą už patalpų nuomą, suteiktas komunalines paslaugas ir nesumokėtą žemės mokestį, 26 239,12 Lt delspinigių (iš viso – 97 930,71 Lt) bei 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo (2011 m. lapkričio 29 d. patikslintu ieškiniu prašė priteisti 160 301 Lt skolos ir delspinigių, o 2012 m. balandžio 20 d. sumažino ieškinio reikalavimą iki 97 930,71 Lt).

Ieškovas nurodė, kad, iškėlus A. J. individualiai įmonei bankroto bylą, įmonės administratorius nutraukė su atsakovu sudarytą pirmiau nurodytų patalpų panaudos sutartį ir        2009 m. kovo 5 d. sudarė patalpų nuomos sutartį, pagal kurią atsakovas įsipareigojo mokėti ieškovui kiekvieną mėnesį 4000 Lt nuomos mokesčio. Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų atsakovas nevykdė, todėl ieškovas kreipėsi į teismą dėl nuomos mokesčio skolos už laikotarpį nuo 2009 m. kovo 5 d. iki 2010 m. vasario 5 d. priteisimo. Šiaulių apygardos teismas 2011 m. vasario 7 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-283-267/2011, ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovui iš atsakovo 24 300 Lt nuomos mokesčio skolos. Šalys 2010 m. gegužės 20 d. papildomu susitarimu prie nuomos sutarties susitarė sumažinti atsakovo nuomojamų patalpų plotą iki 600 kv. m. Atsakovas ir toliau nevykdė sutartinių įsipareigojimų, todėl ieškovas jam pranešė, kad nuomos sutartis nutraukiama. 2010 m. gruodžio 1 d. įmonės kreditorių susirinkimo sprendimu ginčo patalpos išnuomotos UAB „Dinalas“ ir 2011 m. sausio 5 d. pasirašytas patalpų priėmimo–perdavimo aktas. Atsakovas už laikotarpį nuo 2010 m. vasario 6 d. iki 2011 m. sausio 4 d. liko skolingas ieškovui 38 625,11 Lt patalpų nuomos mokesčio, 33 066,48 Lt už komunalines paslaugas ir žemės mokestį.

Atsakovas su pareikštu ieškiniu nesutiko, nurodydamas, kad ginčo patalpų savininkas yra             A. J. Patalpos nebuvo perduotos bankrutavusios A. J. individualios įmonės administratoriui, neįregistruotos viešajame registre, administratorius jas užėmė savavališkai. Byloje nepateikta duomenų, kad atsakovas neįvykdė prievolių ieškovui, nes ginčas teisme dėl jų vykdymo neišspręstas, o patalpų nuomos sutartys suklastotos.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

                            Šiaulių apygardos teismas 2012 m. birželio 7 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovui iš atsakovo 46 455,28 Lt skolos ir 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2010 m. lapkričio 30 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo; bylos dalį dėl 62 370,29 Lt skolos priteisimo nutraukė; kitą ieškinio reikalavimų dalį atmetė.

                            Teismas nustatė, kad ieškovui 2009 m. sausio 14 d. iškelta bankroto byla, įmonės administratoriumi paskirta UAB „Tytus“. Ieškovas, atstovaujamas administratoriaus, ir atsakovas 2009 m. kovo 5 d. sudarė patalpų nuomos sutartį Nr. B10 dėl 1000 kv. m patalpų, esančių adresu: (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuomos baldų prekybai. Sutartyje nustatytas nuomos mokestis – 4000 Lt už vieną mėnesį; nuomos terminas – iki nuomotojas turtą parduos arba iki pareikalavimo, įspėjus nuomininką prieš penkias kalendorines dienas. Šalys       2010 m. gegužės 20 d. prie sutarties pasirašė priedą, kuriuo susitarė nuo 2010 m. gegužės 20 d. sumažinti atsakovui nuomojamų patalpų plotą iki 600 kv. m. Ieškovas 2009 m. gruodžio 2 d., 2010 m. kovo 15 d., 2010 m. gegužės 26 d., 2010 m. birželio 7 d., 2010 m. liepos 19 d. pranešimais informavo atsakovą apie nuomos sutarties nutraukimą, o 2010 m. rugpjūčio 17 d. pranešė, kad atsakovo darbuotojai 2010 m. rugpjūčio 20 d. nebus įleidžiami į nuomojamas patalpas. Ieškovo kreditorių susirinkimo 2010 m. gruodžio 1 d. sprendimu ieškovas sudarė ginčo patalpų nuomos sutartį su nuomotoju UAB „Dinalas“ ir 2011 m. sausio 5 d. pasirašė patalpų priėmimo–perdavimo aktą. Įsiteisėjusiu Šiaulių apygardos teismo 2011 m. vasario 7 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-283-267-2011, ieškovui iš atsakovo priteista 22 100 Lt patalpų nuomos mokesčio skola pagal ginčo nuomos sutartį už laikotarpį nuo 2009 m. kovo 5 d. iki 2010 m. vasario 5 d. ir 6 proc. dydžio palūkanos nuo priteistos sumos. Teismo nuomone, nurodytoje byloje nustatyti faktai turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje (CPK 185 straipsnis, 182 straipsnio 2 punktas).

                            Pasisakydamas dėl ieškovo reikalavimo priteisti nuomos mokesčio skolą už laikotarpį nuo 2010 m. vasario 6 d. iki 2011 m. sausio 4 d. pagrįstumo, teismas nurodė, kad, remiantis teisiniu reglamentavimu, atsakovas (nuomininkas) privalo mokėti nuomos mokestį už nuomojamas patalpas ir mokestį už komunalines paslaugas; nuomos sutarčiai pasibaigus, grąžinti patalpas ieškovui, o nuomotojas turi teisę reikalauti, jog nuomininkas sumokėtų nuomos mokestį už visą laiką, kurį buvo pavėluota grąžinti daiktą, bei atlyginti nuostolius (CK 6.487 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnio 1 dalis, 6.59, 6.499 straipsniai, 6.217 straipsnio 4 dalis, Nuomos sutarties 1, 3, 4, 8, 12 punktai); pažymėjo, kad civilinėje byloje Nr. 2-283-267-2011 šalių sudaryta nuomos sutartis pripažinta galiojančia, joje nustatytas šalių sulygtas nuomos mokesčio dydis – 4 Lt už vieną kv. m per mėnesį, priteista ieškovui iš atsakovo nuomos mokesčio skola už laikotarpį nuo 2009 m. kovo       9 d. iki 2010 m. vasario 5 d. Teismas, nustatęs, kad ieškovas nepateikė duomenų, jog atsakovas naudojosi prekyvietės patalpomis po 2010 m. lapkričio 18 d., sprendė, jog ieškovo reikalavimas priteisti nuomos mokesčio skolą tenkintinas iš dalies; netenkino ieškovo reikalavimo priteisti iš atsakovo 32 302,61 Lt už komunalinius patarnavimus ir 763,87 Lt žemės mokesčio, taip pat iškeldinti atsakovą iš patalpų, nes byloje nustatyta, kad ieškovas perdavimo–priėmimo aktu pagal nuomos sutartį jas yra perdavęs valdyti UAB „Dinalas“.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo ir atsakovo apeliacinius skundus, 2013 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi panaikino Šiaulių apygardos teismo 2012 m. birželio 7 d. sprendimo dalį, kuria priteista ieškovui iš atsakovo 46 455,28 Lt nuomos mokesčio, 6 proc. dydžio palūkanos ir šį ieškinio reikalavimą atmetė; pripažino niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento ginčo patalpų 2009 m. kovo 5 d. nuomos sutartį ir 2010 m. gegužės 10 d. šios sutarties priedą; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija, remdamasi Nekilnojamojo turto registro duomenimis, nustatė, kad pastatas– parduotuvė, esantis Raseiniuose, Dominikonų g. 6A, nuosavybės teise priklauso A. J. . Šį pastatą–parduotuvę A. J. įsigijo 2002 m. gegužės 21 d. A. J. 2003 m. lapkričio 6 d. išduotas leidimas pastatą rekonstruoti. Po rekonstrukcijos pastato plotas padidėjo iki 2680,59 kv. m. Teisėjų kolegijos nuomone, šie duomenys patvirtina, kad A. J. individuali įmonė 2009 m. kovo 13 d. ginčo pastato perdavimo–priėmimo akto sudarymo metu nebuvo šio pastato savininkė ir A. J. šio turto neperleido bankrutuojančios individualios įmonės nuosavybėn.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pagal CK 6.477 straipsnio 4 dalį nuomotoju gali būti išnuomoto daikto savininkas arba asmenys, kuriems teisę išnuomoti svetimą daiktą suteikia įstatymai ar to daikto savininkas. Individualiai įmonei iškėlus bankroto bylą ir neužtenkant įmonės turto patenkinti kreditorių reikalavimus, išieškojimas yra nukreipiamas į įmonės savininko turtą, tačiau iškėlus bankroto bylą įmonės savininko turtas nepereina įmonės nuosavybėn (CK 2.50 straipsnio 4 dalis). Išieškojimas yra vykdomas iš savininko turto Įmonių bankroto įstatymo (toliau –

ĮBĮ) nustatyta tvarka. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad pastato savininkas A. J. davė ieškovui sutikimą nuomoti patalpas; ĮBĮ normose taip pat neįtvirtinta įmonės administratoriaus teisė nuomoti individualios įmonės savininko turtą ir taip gauti pajamų. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendė, kad šalių sudaryta nuomos sutartis prieštarauja CK 6.477 straipsnio 4 dalies reikalavimams, todėl yra niekinė ir negaliojanti nuo sudarymo momento, o ieškovo teisė reikalauti iš atsakovo sumokėti nuomos mokestį neginama (CK 1.78 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 1.80 straipsnio 1 dalis).

              Pasisakydama dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. vasario 7 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-283-267/2011, nustatytų aplinkybių reikšmės nagrinėjamoje byloje, teisėjų kolegija nurodė, kad nurodytoje byloje teismas nepasisakė dėl atsakovo ir toje byloje trečiuoju asmeniu įtraukto A. J. argumentų, kad A. J., o ne ieškovas yra nuomojamo objekto savininkas, taip pat kad ieškovas neturi nuomotojo teisių ir teisės gauti nuomos mokestį, t. y. dėl CK 6.477 straipsnio 4 dalies pažeidimo. Teismas šiuos atsakovo argumentus atmetė tuo pagrindu, kad atsakovas, kaip ieškovo kreditorius, neskundė kreditorių susirinkimo nutarimo tęsti įmonės ūkinę komercinę veiklą ir nutraukti įmonei nenaudingas panaudos sutartis bei kad aktas, pagal kurį individualios įmonės savininkas A. J. pastatą perdavė ieškovui, yra nenuginčytas. Tačiau teismas nenustatė, kam nuosavybės teise priklauso ginčo patalpos, taip pat kad ieškovas yra patalpų, kurias nuomoja atsakovui, savininkas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendė, kad Šiaulių apygardos teismo 2011 m. vasario 7 d. sprendime nepasisakyta dėl dalies aplinkybių, nustatytų šioje byloje, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo remtis nurodytu teismo sprendimu kaip prejudiciniu (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

II. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą ir grąžinti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 18 straipsnį, 182 straipsnio 2 punktą, 279 straipsnio 4 dalį ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo prejudicinės ir res judicata galios. CPK 18 straipsnyje įtvirtintas teismo sprendimo privalomumo principas. Teismo sprendimo privalomumo individualios bylos atžvilgiu išraiška yra CPK 182 straipsnio 2 punkto ir 279 straipsnio 4 dalies normos. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsitesėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims; tokios aplinkybės yra prejudiciniai faktai. CPK 279 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismo sprendimui, nutarčiai ar nutarimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius; šioje teisės normoje įtvirtinta įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata  (išspręstos bylos) galia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. N. v. L. R., bylos Nr. 3K-3-214/2008).

Šiaulių apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-283-267/2011 buvo nagrinėjamas tų pačių šalių – bankrutavusios A. J. individualios įmonės (kasatoriaus) ir UAB „Jurgio baldai“ (atsakovo) – ginčas, kurio reikalavimas ir pagrindas buvo toks pat kaip ir šioje byloje – pagal 2009 m. kovo 5 d. šalių sudarytą patalpų nuomos sutartį kasatorius prašė priteisti iš atsakovo nuomos mokestį, tik už kitą (nei šioje byloje) laikotarpį. Nurodytoje byloje teismas nesutiko su atsakovo argumentu, kad kasatorius, nebūdamas pastato savininkas, neturi teisės reikalauti nuomos mokesčio ir nurodė, jog byloje nustatytų aplinkybių visuma – įmonės savininkas A. J. 2009 m. kovo 13 d. Turto perdavimo–priėmimo aktu perdavė ginčo pastatą įmonės administratoriui, šis aktas įstatymo nustatyta tvarka nenuginčytas, teismo posėdžio metu A. J., kaip atsakovo direktorius, pripažino, kad yra skolingas kasatoriui, tik nenurodė skolos dydžio, dalį nuomos mokesčio atsakovas mokėjo, keitė sutarties sąlygas – sudaro pagrindą spręsti, kad atsakovas savo veiksmais patvirtino sandorį, todėl neteko teisės jo ginčyti (CK 1.79 straipsnio 1 dalis). Taigi, nurodytoje byloje, be kitų aplinkybių, įvertintas 2009 m. kovo 5 d. šalių sudarytos nuomos teisėtumas ir konstatuota, kad kasatorius, atstovaujamas bankroto administratoriaus, turėjo teisę nuomoti ginčo patalpas, kartu ir reikalauti priteisti nuomos mokestį. Atsižvelgiant į tai, kasatoriaus nuomone, nepagrįstas apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad pirmiau nurodytoje byloje nepasisakyta, kas yra nuomojamų patalpų savininkas, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo remtis CPK 182 straipsnio 2 punktu.

2. Kasatoriaus įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.477 straipsnio 4 dalį, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 straipsnis), todėl nepagrįstai nusprendė, kad A. J., kaip neva ginčo patalpų savininkas, nedavė kasatoriaus bankroto administratoriui sutikimo šias nuomoti. CK 6.477 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad nuomotojas gali būti išnuomojamo daikto savininkas arba asmenys, kuriems teisę išnuomoti svetimą daiktą suteikia įstatymai ar to daikto savininkas. Tai reiškia, kad tam, jog kasatoriaus administratoriaus ir atsakovo sudaryta ginčo pastato nuomos sutartis būtų laikoma teisėta bei galiojančia, turi būti viena iš nurodytoje normoje pateiktų sąlygų. Kasatorius neneigia, kad ginčo pastatas nepriklauso jam nuosavybės teise, tačiau byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog jis yra gavęs pastato savininko sutikimą pastatą nuomoti.  Pirma, šią aplinkybę patvirtina įsiteisėjusiame Šiaulių apygardos teismo 2011 m. vasario 7 d. sprendime nustatytos aplinkybės, į kurias apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, netyrė ir nevertino byloje pateikto įrodymo – 2009 m. kovo 13 d. ilgalaikio turto perdavimo–priėmimo akto, kuris patvirtina, kad ginčo pastatas A. J. buvo perduotas valdyti kasatoriaus administratoriui. Nors nurodytame akte tiesiogiai neįtvirtinta bankroto administratoriaus teisė nuomoti ginčo patalpas, tačiau ją patvirtinta tai, kad patalpos išnuomotos atsakovui, kurio buvęs ir dabartinis vadovas yra A. J., kuris su nuomos sutarties sudarymo sutiko, neginčijo jos teisėtumo. Antra, kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ginčo pastatas priklauso A. J. asmeninės nuosavybės teise. Šis pastatas A. J. įgytas 2002 m. gegužės 21 d., t. y. santuokos su R. L. metu. CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, jog turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo pastatas įgytas po santuokos ir nepaneigus CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos sutuoktinių turto bendrumo prezumpcijos, laikytina, kad jis priklauso A. J. ir R. L. bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Tai reiškia, kad R. L. turi lygias teises su A. J. priimant sprendimus dėl šio turto naudojimo, valdymo ir disponavimo juo (CK 3.92 straipsnio 1 dalis). Byloje pateikta duomenų (R. L. atstovo raštas), kurie patvirtina, kad R. L. sutiko, jog ginčo pastatas būtų perduotas valdyti bankrutavusiai A. J. individualiai įmonei. Trečia, A. J. dar iki bankroto bylos kasatoriui iškėlimo 2003 m. lapkričio 27 d. panaudos sutarties pagrindu ir patalpų priėmimo–perdavimo aktu perdavė ginčo pastatą valdyti įmonei panaudos pagrindais, kartu su teise jį nuomoti. Kasatoriui iškėlus bankroto bylą, administratorius, pakeitęs įmonės valdymo organus (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 2 punktas), neprieštaraujant ginčo pastato bendraturčiams, toliau teisėtai nuomojo pastato patalpas ir tęsė įmonės ūkinę–komercinę veiklą. Kadangi ginčo pastatas panaudos sutarties pagrindu kasatoriui perduotas 2003 m., tai bankroto administratorius turėjo teisę jį išnuomoti ne tik esant savininko sutikimui, bet ir ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 3 punkto, kuriame nustatyta, kad administratorius šio įstatymo nustatyta tvarka valdo, naudoja bankrutuojančios įmonės turtą ir juo disponuoja, pagrindu. Šioje įstatymo normoje nenustatyta, kad bankrutuojančios įmonės administratorius valdo tik įmonei nuosavybės teise priklausantį turtą.

3. Kasatoriaus įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas, ex officio pripažindamas šalių          2009 m. kovo 5 d. nuomos sutartį ir jos 2010 m. gegužės 20 d. priedą niekiniais ir negaliojančiais,  nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, kurioje išaiškinta kad teismas, nesant pareikšto reikalavimo, savo iniciatyva (ex officio) konstatuoja sandorį niekiniu tik tada, kai jis yra tiesiogiai susijęs su byloje pareikštais reikalavimais, toks konstatavimas yra būtinas, ginant asmens pažeistas teises ir taikant niekinio sandorio padarinius, ir nereikia rinkti papildomų įrodymų, nes tokio
sandorio negaliojimo pagrindas akivaizdus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. VšĮ ,,Kauno paslaugų verslo darbuotojų profesinio rengimo centras“, bylos Nr. 3K-3-73/2011). Kasatoriaus teigimu, nagrinėjamu atveju ginčo nuomos sutarties ir jos priedo negaliojimo pagrindas ne tik kad nėra akivaizdus, tačiau jo apskritai nėra, nes pirmiau pateikti kasacinio skundo argumentai patvirtina, jog nuomos sutartis ir jos priedas sudaryti teisėtai, pritarus ginčo pastato bendraturčiams. Tai reiškia, kad, nesant atsakovo reikalavimo, teismas neturėjo teisės ex officio spręsti dėl nuomos sutarties teisėtumo, juolab kad jos teisėtumą ir pagrįstumą patvirtina kitoje byloje nustatytos ir šioje byloje prejudicinę reikšmę turinčios aplinkybės. Be to, kasatoriaus nuomone, 2009 m. kovo 5 d. nuomos sutartis yra ne niekinis, o nuginčijamas sandoris (CK 1.78 straipsnio 2 dalis), kurį, kaip nustatyta Šiaulių apygardos teismo 2011 m. vasario 7 d. sprendime, atsakovas patvirtino, todėl neturi teisės jo ginčyti (CK 1.79 straipsnio 1 dalis.). Apeliacinės instancijos teismas, nepagrįstai veikdamas ex officio, be kita ko, pažeidė CPK 320 straipsnio 2 dalį, nes, nesant byloje viešojo intereso, peržengė apeliacinio skundo ribas, nepranešė bylos šalims apie ketinimą jas peržengti.

Atsiliepimų į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl kitoje civilinėje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų aplinkybių prejudicinės galios (CPK 182 straipsnio 2 punktas)

Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims; šios aplinkybės – tai prejudiciniai faktai. CPK 279 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata (išspręstos bylos) galia – teismo sprendimui, nutarčiai ar nutarimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Šiaulių miesto savivaldybės administracija v. VĮ Valstybės turto fondas, bylos Nr. 3K-3-38/2012; 2014 m. vasario 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. Ž. v. G. Š. , bylos Nr. 3K-3-41/2014). Taigi, vadovaujantis pirmiau nurodytomis CPK nuostatomis ir atsižvelgiant į suformuotą jų aiškinimo bei taikymo praktiką, dalyvaujantys byloje asmenys atleidžiami nuo ankstesnėje byloje nustatytų aplinkybių įrodinėjimo, šios aplinkybės – prejudiciniai faktai – laikytinos įrodytomis, todėl teismui draudžiama pakartotinai nagrinėti jau išspręstą bylą arba iš naujo nustatinėti kitoje byloje konstatuotus faktus bei teisinius santykius.

Šioje byloje kilo ginčas dėl kasatoriaus (ieškovo), atstovaujamo bankroto administratoriaus, ir atsakovo sudarytos patalpų nuomos sutarties teisėtumo bei atsakovo pareigos sumokėti kasatoriui nuomos mokesčio už nurodytas patalpas skolą. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad įsiteisėjusiu Šiaulių apygardos teismo 2011 m. vasario 7 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-283-267-2011, priteista kasatoriui iš atsakovo pagal ginčijamą nuomos sutartį 22 100 Lt patalpų nuomos mokesčio už laikotarpį nuo 2009 m. kovo 5 d. iki 2010 m. vasario 5 d. ir 6 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nurodytoje byloje nustatytos aplinkybės turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje, tenkino ieškinį ir priteisė kasatoriui iš atsakovo pagal ginčo nuomos sutartį už laikotarpį nuo 2010 m. vasario 6 d. iki 2010 m. lapkričio  18 d. 46 455,28 Lt nuomos mokesčio skolos ir 6 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos. Apeliacinės instancijos teismas tokioms pirmosios instancijos teismo išvadoms nepritarė, nurodydamas, kad ankstesnėje civilinėje byloje nebuvo nustatinėjama, kas yra išnuomotų patalpų savininkas, t. y. nenustatyta, jog juo yra ne kasatorius (bankrutavusi įmonė), o fizinis asmuo – A. J., todėl kasatorius neturėjo teisės išnuomoti ginčo patalpų ir negali reikalauti iš atsakovo nuomos mokesčio, o nuomos sutartis ir papildomi susitarimai prie jos pripažinti negaliojančiais.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliacinės instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pažymi, kad, atsižvelgiant į pirmiau pateiktus faktams, pripažintiniems prejudiciniais, keliamus reikalavimus, bylą nagrinėję teismai, spręsdami, ar taikytinos civilinėje byloje Nr. 2-283-267-2011 nustatytos aplinkybės, turėjo nustatyti: 1) ar abiejose bylose dalyvavo tie patys asmenys ir kokiu procesiniu statusu; 2) ar reikšmingi faktai šioje byloje buvo įrodinėjimo dalykas kitoje byloje.

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad tiek civilinėje byloje Nr. 2-283-267-2011, tiek ir šioje byloje tuo pačiu procesiniu statusu dalyvavo tie patys asmenys, t. y. kasatorius (bankrutavusi           A. J. individualioji įmonė) ir atsakovas (UAB „Jurgio baldai“). Kasatoriaus reikalavimas ir jo pagrindas buvo toks pat, kaip ir šioje byloje – pagal 2009 m. kovo 5 d. šalių sudarytą patalpų nuomos sutartį jis prašė priteisti iš atsakovo nuomos mokestį, tik už kitą (nei šioje byloje) laikotarpį. Taigi, įrodinėjimo dalykas – kad atsakovas skolingas nuomos mokestį – vienodas abiejose civilinėse bylose. Tiek nagrinėjamoje, tiek civilinėje byloje Nr. 2-283-267-2011 atsakovas reiškė tuos pačius atsikirtimus, t. y. ginčijo sudarytos nuomos sutarties teisėtumą, be kita ko, tuo pagrindu, kad kasatorius nėra išnuomotų patalpų savininkas. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kad civilinėje byloje Nr. 2-283-267-2011 teismas dėl šių atsakovo atsikirtimų nepasisakė.

Nurodytoje civilinėje byloje buvo nustatyta, kad, iškėlus kasatoriui bankroto bylą, įmonės kreditorių susirinkimas nutarė tęsti įmonės komercinę–ūkinę veiklą, nutraukti įmonei nenaudingas panaudos sutartis ir sudaryti nuomos sutartis. Atsakovas, būdamas įmonės kreditorius, šio nutarimo neskundė; taip pat nustatyta, kad bankrutavusios įmonės savininkas A. J. 2009 m. kovo 13 d. Turto perdavimo–priėmimo aktu ginčo patalpas perdavė įmonės administratoriui ir šis aktas nenuginčytas; be to, teismo posėdžio metu pripažino, kad yra kasatoriui skolingas, t. y. kad jį ir kasatorių sieja nuomos teisiniai santykiai, tačiau nesutiko su kasatoriaus nurodytu skolos dydžiu. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas atmetė atsakovo argumentus, kad kasatorius, nebūdamas pastato savininkas, neturi teisės reikalauti iš atsakovo nuomos mokesčio. Taigi, civilinėje byloje  Nr. 2-283-267-2011 buvo pasisakyta dėl to, kad ginčo patalpos nepriklauso kasatoriui nuosavybės teise ir ši aplinkybė įvertinta, sprendžiant dėl sudarytos nuomos sutarties teisėtumo ir pareikšto kasatoriaus reikalavimo priteisti nuomos mokestį pagrįstumo. Net ir nustatęs, kad ginčo administracinės patalpos nepriklauso kasatoriui nuosavybės teise, teismas, remdamasis byloje nustatytų aplinkybių visuma, sprendė, jog nuomos sutartis buvo sudaryta teisėtai ir šalys privalėjo ją vykdyti. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nurodytą bylą apeliacine tvarka, šių aplinkybių nepaneigė. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog nurodytoje civilinėje byloje nustatytos aplinkybės, be kita ko, susijusios su nuomos sutarties teisėtumu, atsakovo pareiga mokėti nuomos mokestį ir jo dydžiu, turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje. Apeliacinės instancijos teismas, prieidamas prie priešingų išvadų, netinkamai aiškino ir taikė CPK 182 straipsnio 2 punkto, 279 straipsnio 4 dalies nuostatas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo prejudicinės ir res judicata galios.

Civilinėje byloje Nr. 2-283-267-2011 konstatuota, kad šalių 2009 m. kovo 5 d. sudaryta nuomos sutartis yra teisėta, galiojanti ir turėjo būti atsakovo vykdoma. Atsižvelgiant į pateiktus argumentus, ši aplinkybė turi prejudicinę galią nagrinėjamoje byloje, todėl iš naujo neįrodinėtina. Tai reiškia, kad atsakovui, siekiančiam apsiginti nuo pareikšto reikalavimo, kilo pareiga įrodyti, jog nuomos mokestį jis yra sumokėjęs arba yra sumokėjęs jo dalį ir pan. Bylą nagrinėjusių teismų nustatyta, kad atsakovas nuomos mokesčio už kasatoriaus reikalaujamą sumokėti laikotarpį nesumokėjęs, to iš esmės neginčija ir atsakovas. Taigi nėra teisinio pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas kasatoriui iš atsakovo nuomos mokesčio skolą, pažeidė materialiosios ir (ar) proceso teisės normas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.477 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog nuomotojas gali būti išnuomojamo daikto savininkas arba asmenys, kuriems teisę išnuomoti svetimą daiktą suteikia įstatymai ar to daikto savininkas. Taigi, galiojantis teisinis reglamentavimas neapriboja asmenų teisės sudaryti daikto nuomos sutartį tuo pagrindu, kad jie nėra išnuomojamojo daikto savininkai, tačiau tokia teisė jiems turi būti suteikta įstatymo arba daikto savininko (pvz., CK 6.490 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuomininkas turi teisę subnuomoti išnuomotą daiktą tiktai gavęs rašytinį nuomotojo sutikimą). Atsižvelgiant į tai, net ir tuo atveju, jeigu kitoje byloje nebūtų priimta teismo sprendimo, kuriame nurodytos aplinkybės turėtų prejudicinę galią šioje byloje, vien tik aplinkybė, kad kasatorius nėra ginčo patalpų savininkas, savaime nebūtų pagrindas panaikinti nuomos sutartį ir atmesti kasatoriaus reikalavimų, o turėtų būti tiriama ir vertinama, ar kasatorius, prieš išnuomodamas patalpas, negavo savininko sutikimo arba ar nėra įstatyme įtvirtinto pagrindo, kuriuo remiantis jis galėjo sudaryti nuomos sutartį, juolab kad kasatorius yra bankrutavusi individuali įmonė, už kurios prievoles, kai nepakanka įmonės turto, atsako įmonės savininkas savo turtu (CK 2.50 straipsnio 4 dalis, Individualių įmonių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis) ir byloje yra duomenų, jog ginčo patalpos perduotos kasatoriui ilgalaikio turto perdavimo–priėmimo aktu. Dėl to apeliacinės instancijos teismo išvados, kad kasatorius, nebūdamas ginčo patalpų savininkas, negalėjo sudaryti kitam asmeniui (kitiems asmenims) nuosavybės teise priklausančių patalpų nuomos sutarties, neatitinka CK 6.477 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto reglamentavimo, padarytos nenustačius ir neištyrus reikšmingų tokioms išvadoms padaryti faktinių aplinkybių.

Kiti kasacinio skundo argumentai, atsižvelgiant į jų esmę, neturi reikšmės teisiniam rezultatui byloje, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė prejudicinius faktus, teismo sprendimo privalomumą reglamentuojančias proceso teisės normas, todėl skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kasatorius prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų, turėtų kasaciniame teisme, atlyginimą. Kasaciniame teisme kasatoriui atstovavo advokatas Justas Sankaitis; už kasacinio skundo parengimą kasatorius sumokėjo 3630 Lt (jų sumokėjimą patvirtinantys įrodymai pridėti). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo 8.12 punktą, į tai, kad byloje nebuvo sprendžiami labai sudėtingi teisės klausimai, byla nėra didelės apimties, sprendžia, jog kasatoriaus prašymas tenkintinas iš dalies ir jam priteistinas iš atsakovo 2000 Lt advokato pagalbai apmokėti turėtų išlaidų atlyginimas (CPK 98 straipsnio 1, 2 dalys).

Kasacinis teismas turėjo 27,65 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 19 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu), kurių atlyginimas, tenkinus kasacinį skundą, priteistinas iš atsakovo (CPK  96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Šiaulių apygardos teismo 2012 m. birželio 7 d. sprendimą.

Priteisti iš atsakovo UAB „Jurgio baldai“ (j. a. k. 301790785) ieškovui bankrutavusiai        A. J. individualiai įmonei (j. a. k. 172778865) 2000 (du tūkstančius) Lt atstovavimo išlaidų, turėtų kasaciniame teisme, atlyginimą.

Priteisti valstybei iš atsakovo UAB „Jurgio baldai“ (j. a. k. 301790785) 27,65 Lt (dvidešimt septynis litus 65 ct) su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme susijusių išlaidų atlyginimo. Priteista suma mokėtina į išieškotojo Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                        Dangutė Ambrasienė

Sigita Rudėnaitė

Vincas Verseckas