Baudžiamoji byla Nr. 1A-14-497/2020

Teisminio proceso Nr. 1-10-1-01315-2012-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

 (S)

1.1.4.4.2; 1.1.4.4.3; 1.2.14.1.2.6; 1.2.29.9

VILNIAU APYGARDOS TEISMAS

NUOSPRENDIS 

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. sausio 6 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gintaro Dzedulionio, Jurgitos Mačionytės,

sekretoriaujant Kristinai Čepaitei,

dalyvaujant prokurorui Mindaugui Taškūnui,

nuteistajam A. P. ir jo gynėjui adv. Remigijui Merkevičiui,

nuteistajam P. V. ir jo gynėjui adv. Henrikui Oseckiui,

nukentėjusiajam M. A.,

vertėjai Jekaterinai Chochlanovai,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, pagal nuteistojo A. P. gynėjo adv. Remigijaus Merkevičiaus skundą ir nuteistojo P. V. apeliacinius skundus dėl Vilniaus m. apylinkės teismo 2019-02-26 nuosprendžio, kuriuo:

A. P. pripažintas kaltu:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau- BK) 24 str. 4 d. ir 178 str. 3 d. (dėl 2009-10-17 vagystės) skiriant laisvės atėmimą 3 metams;

pagal BK 24 str. 4 d. ir 178 str. 3 d. (dėl 2012-11-01 vagystės) skiriant laisvės atėmimą 3 metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d., bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė bausmė nustatyta laisvės atėmimas 4 metams 6 mėnesiams, ją atliekant pataisos namuose.

A. P. išteisintas pagal BK 24 str. 4 d. ir 178 str. 3 d. (dėl 2013-05-26 vagystės), neįrodžius dalyvavimo padarant šią nusikalstamą veiką.

P. V. pripažintas kaltu:

pagal BK 178 str. 3 d. (dėl 2009-10-17 vagystės) skiriant laisvės atėmimą 2 metams 6 mėnesiams;

pagal BK 178 str. 3 d. (dėl 2012-11-01 vagystės) skiriant laisvės atėmimą 2 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d., bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė bausmė nustatyta laisvės atėmimas 3 metams 6 mėnesiams, ją atliekant pataisos namuose.

P. V. išteisintas pagal BK 178 str. 3 d. (dėl 2013-05-26 vagystės), neįrodžius dalyvavimo padarant šią nusikalstamą veiką.

UAB (duomenys neskelbtini) naudai iš A. P. ir P. V. priteista 179 313,47 €, turtinei žalai atlyginti ir po 280 € iš kiekvieno nuteistojo, išlaidoms už advokato paslaugas atlyginti.

Tuo pačiu nuosprendžiu S. J. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal 11 kaltinimų dėl nusikaltimų, numatytų BK 3061 str. 1 d. padarymo. S. J. apeliacinio skundo negauta.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą, nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. P. P. V. nuteisti už tai, kad:

1.1. iš anksto susitarę, veikdami kartu, pagrobė didelės vertės svetimą turtą. A. P. parengus nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 3 dalyje, suteikus bendrininkui P. V. transporto priemonių vagystėms reikalingus įrankius bei prietaisus, vadovaujant šiai nusikalstamai veikai, duodant bendrininkui P. V. konkrečius nurodymus dėl transporto priemonių vagysčių, laikotarpiu nuo 2009 m. spalio 17 d., 18.30 val. iki 19.45 val., A. P. atvežė bendrininką P. V. į automobilių stovėjimo aikštelę, (duomenys neskelbtini), joje perdavė P. V. įrankį, specialiai pritaikytą automobilio durų spynelei išimti, bei nurodė bendrininkui P. V. pagrobti aikštelėje stovinčius UAB (duomenys neskelbtini) priklausančius vilkiką VOLVO FH13, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 79 935,12 Eur (276 000 Lt) vertės, su puspriekabe SCHMITZ, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 59 951,34 Eur (207 000 Lt) vertės, viso 139 886,46 Eur (483 000 Lt) vertės, tada pats A. P. pasiliko stebėti aplinką, kad niekas nesutrukdytų vykdomam nusikaltimui; tuo metu P. V. jo perduotu įrankiu išėmė vilkiko VOLVO FH13, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo durelių spyną, pateko į vilkiko saloną, po ko, vilkiko užvedimo spynelėje paliktu užvedimo raktu užvedė vilkiką, po ko A. P. perdavė P. V. globalios padėties nustatymo sistemos (GPS) slopintuvą, kurį P. V. prijungė prie vilkiko 24W maitinimo lizdo, ir pagrobtu vilkiku VOLVO FH13, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) lydimas A. P., nuvažiavo į automobilių stovėjimo aikštelę, esančią Vilniuje(duomenys neskelbtini). Tokiu būdu, A. P. ir P. V., veikdami kartu, pagrobė vilkiką VOLVO FH13, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su puspriekabe SCHMITZ, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), padarydami UAB (duomenys neskelbtini) 139 886,46 Eur (483 000 Lt) turtinę žalą;

1.2. iš anksto susitarę, veikdami kartu, pagrobė didelės vertės svetimą turtą. A. P. parengus nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 3 dalyje, suteikus bendrininkui P. V. transporto priemonių vagystėms reikalingus įrankius bei prietaisus, vadovavus šiai nusikalstamai veikai, duodant bendrininkui P. V. konkrečius nurodymus dėl transporto priemonių vagysčių, A. P. 2012 metų spalio mėnesio pabaigoje, tiksliai tyrimo nenustatytu laiku, atvežė bendrininką P. V. į automobilių stovėjimo aikštelę, (duomenys neskelbtini), kur nurodė P. V. stebėti į ją atvykstančias transporto priemones, P. V. A. P. nurodymu stebėjo į šią aikštelę atvykstančias transporto priemones ir pastebėjęs į ją atvarytus du vilkikus VOLVO, laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 29 d., 22.00 val. iki 2012 m. lapkričio 1 d., 5.05 val. pranešė apie tai radijo ryšio stotelės pagalba A. P., o A. P. atvykęs į šią aikštelę, (duomenys neskelbtini), perdavė P. V. įrankį, specialiai pritaikytą automobilio durų spynelei išimti, bei nurodė P. V. pagrobti aikštelėje stovinčius M. A. priklausančius vilkikus VOLVO FH 42T, (duomenys neskelbtini), 65 000 Eur (224 432,00 Lt) vertės, ir VOLVO FH 42T, VIN (duomenys neskelbtini), 65 000 Eur (224432,00 Lt) vertės, tada pats pasiliko stebėti aplinką, kad niekas nesutrukdytų vykdomam nusikaltimui, tuo metu P. V. A. P. perduotu įrankiu išėmė vilkikų VOLVO FH 42T, VIN (duomenys neskelbtini), ir VOLVO FH 42T, VIN (duomenys neskelbtini), vairuotojo durelių spynas, po to P. V. pateko į vilkikų saloną, nuėmė vilkikų elektroninius blokus ir perdavė juos A. P., po ko A. P. ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytomis aplinkybėmis anuliavo elektroninio blokavimo sistemas ir grąžino elektroninius blokus P. V., tuomet P. V. minėtus elektroninius blokus įstatė atgal į vilkikus VOLVO FH 42T, VIN (duomenys neskelbtini)  ir VOLVO FH 42T, VIN (duomenys neskelbtini), A. P. perduotais užvedimo raktais užvedė šiuos vilkikus ir vieną po kito 2012 m. lapkričio 1 d., laikotarpiu nuo 5.05 val. iki 6.50 val., išvarė vilkikus VOLVO FH 42T, VIN (duomenys neskelbtini), ir VOLVO FH 42T, VIN (duomenys neskelbtini), lydimas A. P., į Lentvarį Trakų rajone. Tokiu būdu A. P. ir P. V., veikdami kartu, pagrobė vilkikus VOLVO FH 42T, VIN(duomenys neskelbtini), 65 000 Eur (224 432,00 Lt) vertės, ir VOLVO FH 42T, VIN (duomenys neskelbtini), 65 000 Eur (224432,00 Lt) vertės, padarydami M. A. 130 000 Eur (448 864 Lt) turtinę žalą.

II. Apeliacinių skundų argumentai

2.1. Apeliaciniu skundu nuteistojo A. P. gynėjas adv. R. M. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį toje dalyje, kurioje A. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 178 str. 3 d. ir 24 str. 4 d. ir priimti naują nuosprendį. Išteisinti A. P., nepadarius veikų turinčių šių nusikaltimų požymių arba neįrodžius jo dalyvavimo nusikaltimų padaryme. Jei nenustatys pagrindų išteisinimui, prašo skirti mažesnę laisvės atėmimo bausmę bei jos vykdymą atidėti. Apeliantas savo apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais.

2.1.1. Pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokias konkrečiais duomenimis remiantis nustatyti konkretūs A. P. inkriminuoti veiksmai – neva jis atvežė P. V. į nusikaltimo padarymo vietą, perdavė jam įrankį, pritaikytą automobilių nuvarymui, nurodė kažką daryti, neva A. P. tuo metu stebėjo aplinką, deaktyvavo elektroninio blokavimo sistemas, perdavė GPS slopintuvus, lydėjo vilkikus iki tam tikros vietos.

2.1.2. Baudžiamojoje byloje yra vienintelis įrodymas, kuriuo yra grindžiama A. P. kaltė – tai kito kaltinamojo P. V. parodymai, duoti 2014-12-22 ikiteisminio tyrimo teisėjui. Šis vienintelis įrodymas yra neleistinas. Europos žmogaus teisių konvencijos (toliau- Konvencijos) 6 str. 1 d., šio straipsnio 3 d. punkto, taip pat BPK 20 str. 1, 2, 4 ir 5 dalių ir 44 str. 7 d. požiūriu. Visi įrodymai turi būti tiriami viešame posėdyje suteikiant besiginančiam galimybę užduoti klausimus liudytojams. A. P. ir jo gynyba, neturėjo galimybės užduoti klausimus P. V. kaip „kaltinimo liudytojui“, kai jis buvo apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją ir davė A. P. kaltinančius parodymus. Vadinasi, P. V. parodymai ikiteisminio tyrimo teisėjui nėra leistini įrodymai.

2.1.3. Be to, kad P. V. ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai neleistini, jie dar ir nepatikimi. Pirmiausia dėl to, kad duodamas save ir A. P. kaltinančius parodymus Lietuvoje, P. V. tikėjosi tokių pačių procesinių privilegijų ir lengvatų, kokias gavo kaltinamas dėl panašių nusikaltimų Estijoje ir pirmiausia- tikėjosi išsaugoti laisvę, materialinį atlygį ir apsaugą. Be to, P. V., duodamas save ir A. P. kaltinančius parodymus buvo suimtas ir paleistas 2014-12-22, iš karto po to po apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėja. Nors jis buvo suimtas ne nagrinėjamoje byloje, bet analogiškame tyrime, kuris vyko Šiauliuose, esmės, jog parodymus jis davė būdamas suimtas, tai nekeičia,

2.1.4. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindžia prielaidomis, o abejones vertina kaltinamųjų nenaudai, pažeisdamas in dubio pro reo principą. Remiantis tuo, kad P. V. prisipažino kaltu dėl vilkikų vagystės Estijoje ir tyrimas ten baigtas susitarimu, pirmosios instancijos teismas daro išvada, kad P. V. tokiu pačiu būdu padarė ir analogiškas vagystes Lietuvoje. Pirmosios instancijos teismas abejones dėl liudytojo R. S. parodymus ikiteisminio tyrimo metu apie tai, kad vagystės dieną matė panašų sunkvežimį įvertino kaltinimo naudai, nors teisme apžiūrėjęs pavogto vilkiko fotonuotrauką, R. S. kategoriškai nurodė, jog tai buvo kitoks vilkikas. Teismas pripažino įrodytu, kad prieš vieną iš vagysčių P. V. kelias dienas vilkikų aikštelę sekė iš balto autobusiuko. Tokia išvada pagrįsta vien P. V. parodymais ikiteisminio tyrimo teisėjui ir joks baltas autobusiukas byloje nerastas. Saugojimo aikštelės darbuotojų ir nukentėjusiojo M. A. pateiktas pagrobtų vilkiko vairuotojų apibūdinimas neatitinka P. V. išvaizdos, tačiau pirmosios instancijos teismas šią aplinkybę, keliančią abejonių kaltinimo pagrįstumu vis viena vertina kaltinimo naudai.

2.1.5. Dėl bausmės, pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl bendrindamas bausmes BK 63 str. 4 d. tvarka prie vienos 3 metų laisvės atėmimo bausmės pridėjo pusę, t.y. 1 metus 6 mėnesius kitos bausmės. Kaip parinkta pridedamoji prie pagrindinės bausmės dalis niekaip nemotyvuota. Apelianto nuomone, taip padaryta dėl to, kad galutinė bausmė viršytų 4 metus ir nelikto teisinio pagrindo svarstyti bausmės vykdymo atidėjimo klausimą. Galutinė bausmė turėjo būti nustatyta žymiai trumpesnė, atsižvelgiant į ilgą proceso trukmę, arba turėjo būti skiriama kitos rūšies, ne su laisvės atėmimu susijusi bausmė. Pirmosios instancijos teismas neaptarė ir neįvertino A. P. teigiamai charakterizuojančių duomenų ir to pasėkoje be pagrindo nepritaikė BK 75 str. ir neatidėjo bausmės vykdymo.

2.2. Apeliaciniu skundu nuteistasis P. V. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį toje dalyje, kurioje jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 178 str. 3 d. ir priimti naują nuosprendį. Išteisinti P. V., nepadarius veikų turinčių šių nusikaltimų požymių arba neįrodžius jo dalyvavimo nusikaltimų padaryme. Jei nenustatys pagrindų išteisinimui, prašo skirti mažesnę laisvės atėmimo bausmę bei jos vykdymą atidėti. Apeliantas savo apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais.

2.2.1. P. V. parodymų patikrinimo vietoje rezultatai negali būti pripažinti leistinai įrodymais, nes parodymų patikrinimas vietoje atliktas nedalyvaujant gynėjui ir neišaiškinus įtariamajam, kad jis turi teisę turėti gynėją šio ikiteisminio tyrimo veiksmo atlikimo metu. Be to, parodymų patikrinimo vietoje protokolų turinys nekonkretus, nes juose užfiksuota tik tiek, kad P. V. parodė vietą, kur stovėjo neva jo pavogti vilkikai, tačiau konkreti vieta niekaip neužfiksuota.

2.2.2. P. V. parodymai ikiteisminio tyrimo metu, tarp jų ir ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai yra neleistini ir nepatikimi įrodymai. Nurodomi iš esmės tie patys argumentai, kaip ir A. P. gynėjo skunde (2.1.2, 2.1.3. p.). Papildomai nurodo, kad faktą, jog P. V. ikiteisminio tyrimo teisėjui nurodytas neva jo padarytų nusikaltimų aplinkybes išsigalvojo, patvirtina ir faktas, kad jo parodymus apie tai, kaip buvo išvaryti vilkikai (kaltinimas dėl 2013 m. gegužės mėn. vagystė), nesutampa su informacija, užfiksuota vaizdo įraše.

2.2.3. Ikiteisminis tyrimas buvo šališkas arba aplaidus, nenustatytomis aplinkybėms prarasti duomenys, kurie galėtų būti kaltinamąjį teisinančiais įrodymais- neišsaugotas saugojimo aikštelės vaizdo kamerų įrašas, nors jis egzistavo ir jį matė nukentėjusysis M. A. bei policijos pareigūnai, nepaimtas leidimas, kuriuo remiantis apsaugos darbuotojai išleido vilkiką iš aikštelės.

2.2.4. Pirmosios instancijos teismas abejonės, kylančias vertinant bylos duomenis vertina kaltinimo naudai. Nurodomi iš esmės tie patys argumentai, kaip ir A. P. gynėjo skunde (2.1.4. p.).

2.2.5. Dėl bausmės – pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad procesas užsitęsė ilgą laiką, todėl yra pagrindas taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatas ir skirti švelnesnę laisvės atėmimo bausmę arba bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Teismas nesvarstė galimybės taikyti BK 75 str. ir bausmės vykdymą atidėti, nors yra visi pagrindai manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti ir be realaus jos atlikimo.

2.3. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai savo apeliacinius skundus palaikė ir prašė tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai tenkintini

3.1. Dėl P. V. parodymų 2014-12-22 ikiteisminio tyrimo teisėjui vertinimo.

3.1.1. Bylos duomenys, susiję su nagrinėjamu kaltinimu išdėstyti pirmosios instancijos teismo 1.1. p. Apeliacinės instancijos teismas jų nekartoja.

3.1.2. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl A. P. ir P. V. kaltės grindžia visų pirma P. V. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais parodymais (t. 25, b.l. 101- 103). Nė vienas iš liudytojų, kurių parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, taip pat buvo grindžiamas kaltinimas, nedavė parodymų, tiesiogiai patvirtinančių A. P. bei P. V. kaltę, be to teisme šie liudytojai nepatvirtino net ir tų netiesioginių parodymų, siejančių kaltinamuosius su jiems pareikštais kaltinimais. Todėl kaip teisingai pažymima ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, minimi liudytojų parodymai nėra savarankiškas įrodymų šaltinis ir gali būti tik priemonė byloje esančių duomenų, kuriuos galima pripažinti įrodymais, patikrinimui. Kadangi kaltinamojo P. V. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui yra vieninteliai tiesioginiai ir lemiami duomenys, kurių pagrindu A. P. su P. V. pripažinti kaltais dėl dviejų iš trijų jiems inkriminuotų nusikaltimų padarymo, šių P. V. parodymų pripažinimas ar nepripažinimas įrodymu, turi esminę reikšmę byloje. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad P. V. parodymai, kuriuos jis davė ikiteisminio tyrimo teisėjui, gauti įstatymo nustatyta tvarka, todėl šiuo aspektu gali būti pripažinti įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas tik iš dalies sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada. Vieną vertus, apeliacinės instancijos teismas atmeta nuteistojo A. P. gynėjo argumentus jog ginamojo nedalyvavimas P. V. apklausoje, šitaip atimant galimybę užduoti klausimus P. V., galutinai ir negrįžtamai pažeidė „sąžiningo baudžiamojo proceso imperatyvus“ ir todėl P. V. parodymai ikiteisminio tyrimo teisėjui yra absoliučiai netinkamas įrodymas byloje. Europos Žmogaus teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje, kuria taip gausiai remiasi kaltinamojo A. P. gynėjas, o konkrečiai bylose Schatschaschwili prieš Vokietiją (peticija Nr. 9154/10), ar ankstesnė Al-Khawaja and Tahery prieš Jungtinę Karalystę (peticijos Nr. 26766/05 ir 22228/06), aptariami atvejai, kai kaltinamasis apskritai neturėjo galimybės dalyvauti kaltinimo liudytojo (nagrinėjamuoju atveju tai būtų P. V.) apklausoje ir užduoti jam klausimus. Gi nagrinėjamoje byloje P. V., kaip ir A. P. dalyvavo nagrinėjant bylą teisme ir abu kaltinamieji turėjo galimybę užduoti vienas kitam klausimus. P. V. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu 2014 m. gruodžio mėnesį, A. P. įtariamuoju dar nebuvo pripažintas, taigi nebuvo ir jokio teisinio pagrindo kviesti jį į P. V. apklausą. Apeliantas, teigdamas, kad apklausiant įtariamąjį, jo apklausoje turi dalyvauti ir būsimi įtariamieji, kitaip bus pažeistos šių, būsimųjų įtariamųjų teisės užduoti klausimus pirmam įtariamajam, reikalauja neįmanomo dalyko, t.y. kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras nuspėtų ateitį ir iš anksto žinotų – kas ir kodėl dar ikiteisminiame tyrime bus pripažintas įtariamuoju. Lietuvos A. T. savo sprendimuose taip pat pažymi, jog kaltinimo liudytojo apklausa nedalyvaujant įtariamajam savaime nėra jo teisės užduoti klausimus pažeidimas, jei vėlesnėse proceso stadijose kaltinamajam tokia galimybė suteikiama (kasacinė byla Nr.  2K-236/2009 ir vėlesnės). Taigi išvada apie P. V. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją teisėtumą negali būti kategoriška. Vieną vertus šie parodymai gauti įstatymo nustatyta tvarka, todėl yra leistinas įrodymas byloje, kiek tai susiję su kaltinimais pačiam P. V. ir kiek juos galima atsieti nuo kaltinimų A. P.. Kitą vertus, P. V. parodymai pas ikiteisminio tyrimo teisėją nėra leistinas A. P. kaltės įrodymas, nes šioje apklausoje A. P. nebuvo suteikta teisė dalyvauti ir užduoti kaltinimo liudytojui klausimus. Todėl įrodinėjant kaltinimų A. P. pagrįstumą turi būti remiamasi tais P. V. parodymais, kuriuos jis davė teisme.

3.1.3. Tai kas išdėstyta 3.1.2. p., nereiškia, kad P. V. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui yra neginčijami jo paties kaltės įrodymai, nes jie turi būti vertinami ir kitais aspektais, t.y. ar jie yra pakankamai patikimi ir ar visumoje su kitais įrodymais sudaro visetą, pakankamą P. V. pateiktiems kaltinimams pagrįsti.

3.1.4. Vertinant P. V. parodymų ikiteisminio tyrimo teisėjui patikimumą svarbus yra bendras tuomet vykusio ikiteisminio tyrimo kontekstas. P. V. parodymų ikiteisminio tyrimo teisėjui turinys išsamiai išdėstytas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Trumpai – P. V. nurodė, kad į vilkikų vagystes jį įtraukė A. P.. Šia veikla vertėsi ne tik Lietuvoje, bet ir Estijoje bei kitose šalyse. Vilkikų apsaugos sistemų neutralizavimą vykdė A. P.. A. P. taip pat duodavo įrangą ir vilkiko sekimo sistemų blokavimui. P. V. vaidmuo buvo patekti į sunkvežimio kabiną, išmontuoti sunkvežimio apsaugos sistemų blokus, atnešti juos netoli, saugioje vietoje su įranga laukiančiam A. P.. A. P. techninėmis priemonėmis neutralizuodavo apsaugos sistemas, P. V. įmontuodavo šitaip modifikuotus blokus atgal į vilkiką įjungdavo sekimo blokavimo įrangą ir nuvarydavo vilkiką į A. P. nurodytą vietą (t. 25, b.l. 101–103).

3.1.5, Tačiau vėliau – ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, P. V. šiuos savo parodymus paneigė, jų turinys išsamiai išdėstytas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Trumpai – P. V. nurodė, kad jam inkriminuojamų nusikaltimų nepadarė, 2013 – 2014 m. buvo sulaikytas ir įkalintas Estijoje už tai, kad A. P. prašymų vairavo vilkiką, kuris, kaip paaiškėjo, buvo vogtas. Estijos pareigūnas S. P. pažadėjo įvairias lengvatas ir privilegijas už tai, kad P. V. duos išsamius parodymus apie šių transporto priemonių vagystes. Tokios privilegijos iš tiesų buvo suteiktos- P. V. buvo organizuotas dviejų parų pasimatymas viešbutyje su sugyventine V. S., kurios kelionę dalinai apmokėjo pareigūnai, be to kalinamasis maitindavosi kavinėse, nemokamai gaudavo cigarečių, jam ir V. S. buvo žadama apsauga. Tikėdamasis visų šių privilegijų, Estijos pareigūnams prisipažino padaręs ir vilkikų vagystes Lietuvoje. Visą informaciją apie šių, Lietuvoje padarytų vagysčių detales gavo iš Estijos pareigūnų. Iš dalies P. V. lūkesčiai pasitvirtino – Estijoje procesas pabaigtas susitarimu ir jam leista išvykti į Lietuvą. Tačiau čia buvo suimtas ir įkalintas Lukiškėse. Dabar jau Lietuvos pareigūnų spiriamas ir bauginamas, papasakojo apie Lietuvoje padarytų vilkikų vagysčių aplinkybes, kurias sužinojo Estijoje su papildymais, kuriuos nurodė jau Lietuvos pareigūnai. Lygiai taip pat parodymų patikrinimo vietoje metu ne jis nurodydavo vagystės vietą, bet patys pareigūnai nuveždavo į vagystės vietą ir kitas vietas. Kaip nusikaltimo bendrininką nurodė A. P. iš dalies dėl to, kad tai turėjo būti jo pažįstamas žmogus, o iš dalies iš keršto, nes A. P. buvo užmezgęs santykius su P. V. sugyventine V. S.. Vėliau suvokė, kad jokių žadėtų privilegijų ir imuniteto nuo baudžiamosios atsakomybės Lietuvoje negaus – tiek jis, tiek A. P. bus teisiami už jų nepadarytus nusikaltimus, apie kuriuos P. V. sužinojo tik iš pareigūnų Estijoje bei Lietuvoje, todėl anksčiau duotų parodymų atsisakė.

3.1.6. 3.1.5. p. išdėstytus P. V. parodymus patvirtina jo sugyventinės V. S. parodymai, Estijos policijos pareigūno S. P. parodymai, bylos dokumentai. V. S. teisme parodė, kad su P. V. kartu gyvena ir veda bendrą ūkį apie 20 metų. Tuo laikotarpiu turėjo artimų santykių ir su A. P., tačiau tai buvo seniai, kai dar A. P. gyveno Šiauliuose. Tuo metu, kai P. V. buvo suimtas Estijoje, buvo nuvykusi jo aplankyti. Pinigus kelionei per Western Union atsiuntė Estijos pareigūnai, taip pat jie buvo atvažiavę į Lietuvą ir nuvežė liudytoją į Estiją. Bendravo su pareigūnais, jie žadėjo naują pilietybę, apsaugą, duoti darbo, apgyvendinti liudytoją su P. V. kitoje šalyje. Estijoje praleido dvi dienas, gyveno su P. V. viešbutyje. Į Lietuvą grįžo pati, bilietus nupirko Estijos pareigūnas S. P. (t. 21, b.l. 31–32). Byloje pateiktas agentūros „Ecolines“ bilietas V. S. vardu, suteikiantis teisę vykti autobusus 2014 m. kovo 27 d. maršrutais Talinas – Ryga ir Ryga – Šiauliai, 26,98 € vertės, pirktas 2014 m. kovo 26 d. Taline (t. 34, b. l. 118–119). Pagal išduotą Europos tyrimo orderį, į bylą buvo gautas Estijos Respublikos Parnu apylinkės teismo 2014 m. spalio 1 d. teismo sprendimas, kuriuo P. V. ir A. P. pripažinti kaltais pagal Estijos Respublikos baudžiamojo kodekso 199 straipsnio 3 dalį dėl trijų vilkikų VOLVO FH pagrobimo, veikiant organizuotoje grupuotėje A. P., P. V. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui; byla užbaigta kaltinamųjų ir prokuroro susitarimo pagrindu, laikantis susitarimo proceso normų (t. 32, b. l. 70–80). Liudytoju apklaustas Estijos pareigūnas, nors ir neigė, kad P. V. pasimatymui su sugyventine buvo išleistas iš areštinės į viešbutį, tačiau patvirtino, kad Estijos pareigūnai patys atsivežė V. S. iš Lietuvos į Estiją, patvirtino, kad su P. V. buvo kalbama apie galimą jo ir jo šeimos narių apsaugą dėl parodymų kitoje byloje. Nurodė, kad su P. V. buvo kalba, nors ir nekonkreti, nes pareigūnų tai nedomino, ir apie P. V. bei A. P. padarytas kitas vilkikų vagystes Lietuvoje. Įvertinus visus 3.1.6. p. paminėtus duomenis visumoje, teisėjų kolegija daro išvada, kad P. V. be jokios abejonės turėjo motyvą duoti save kaltinančius parodymus Lietuvoje, nes turėjo patirties kitoje valstybėje, t.y. Estijoje, kad tokia procesinė taktika gali padėti išvengti realios bausmės arba garantuoti imunitetą nuo baudžiamojo persekiojimo.

3.1.7. Vertinant P. V. parodymų ikiteisminio tyrimo teisėjui patikimumą, reikšminga aplinkybė yra ta, kad pats pirmosios instancijos teismas pripažino nepatikimais P. V. parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui, kuriais iš esmės buvo grindžiamas vienas iš trijų kaltinimų pačiam P. V. ir A. P.. Šioje dalyje, kaip ir dėl likusių dviejų kaltinimų, P. V. nurodė, kad vagystės mechanizmas buvo toks, kaip nurodyta 3.1.4. p. A. P. nurodymu tris dienas gyveno sunkvežimyje ir stebėjo į stovėjimo aikštelę Vilniuje, Gariūnuose, atvykstančius vilkikus. Kai atvyko toks sunkvežimis kokio ieškojo, per raciją pranešė A. P.. Tą pačią naktį A. P. apžiūrėjo transporto priemonę, P. V. išėmė elektroninį apsaugos bloką ir atidavė A. P.. Tada kartu važiavo neaišku kur, sustojo, A. P. pajungė kompiuterį, atkodavo elektroninį bloką, įrašė duomenis. Naktį jį paliko, o ryte atvažiavo į Gariūnus ir pats užsikūręs norėjo pravažiuoti pro sargus, pažiūrėti, kaip sargai reaguoja. Išvažiuoti nepavyko, nes sargai paprašė Volvo techninio paso. Tuomet laukė iki 15:00 val., kai sargai atidaro vartus, patys išeina, ir sargų jau nebebūna aikštelėje. A. P. pasakė, kad reikia P. V. eiti ir užkurti Volvo, kad ji būtų paruošta. O pats A. P. įsėdo į mėlyną Volvo, kurioje P. V. miegodavo, liepė važiuoti pro kitą pusę su vilkiku, o A. P. nukreipė sargų dėmesį. Taip netrukdomas jis išvažiavo iš aikštelės ir nuvarė šį vilkiką Volvo į Lentvarį. Lentvaryje ilgai laukė, kol atvažiuos A. P.. Kai atvažiavo, A. P. pradėjo ieškoti GPS stebėjimo sistemos. Tuo tarpu atvyko iš Lentvario atvyko UAB (duomenys neskelbtini)savininkas, vardu D. ir parodė, kur yra įmontuota GPS. A. P. nurodymu išėmė GPS ir po to įstatė atgal. Kai tai padarė, A. P. nuvežė P. V. į gyvenvietę, esančią Trakų rajone ir paleido. Pavogtas vilkikas liko Lentvaryje (25 t., b. l. 101-103). Parodymų patikrinimo vietoje metu P. V. nurodė vietą, aikštelėje prie Gariūnų turgavietės, iš kur buvo pagrobtas baltos spalvos sunkvežimis Volvo (t. 25, b.l. 98- 99). Nepaisant tokio regimo P. V. parodymų, išdėstytų 3.1.7. p. nuoseklumo ir detalumo, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nustatyta, kad jie nepatikimi ir kelia pagrįstų abejonių, nes kaltinamasis A. P. pateikė alibi- vaizdo įrašą, patvirtinantį, kad vagystės metu jis buvo kitoje vietoje.

3.1.8. Itin didelių abejonių dėl P. V. parodymų ikiteisminio tyrimo teisėjui patikimumu kelia faktas, kad iš karto po apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją, P. V. buvo paleistas iš suėmimo, t.y. apklausa įvyko 2014-12-22, o paleistas jis 2014-12-23 (t. 25, b.l. 136). Nors P. V. buvo suimtas kitame ikiteisminiame tyrime, tačiau tai nekeičia esminės aplinkybės, tai yra to, kad P. V. jo apklausos metu buvo suvaržyta laisvė. Be to, P. V. ir Šiauliuose vykdomame ikiteisminiame tyrime buvo pateikti įtarimai dėl analogišku veikų, kaip ir Vilniuje atliekamame ikiteisminiame tyrime. Šie tyrimai buvo susiję ir net buvo svarstoma galimybė juos sujungti (t. 25, b.l. 82). Taigi, be 3.1.6. p. nurodytų aplinkybių, P. V. turėjo ir dar vieną svarų motyvą 2014-12-22 duoti kaltinimui palankius parodymus, t.y. norą, kad jam būtų sušvelninta kardomoji priemonė.

3.1.9. Iš to, kas išdėstyta 3.1.2. – 3.1.8. p., teisėjų kolegija daro išvada, kad P. V. parodymai, kuriuos jis davė apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėja nėra patikimi, nes jis pradinėje proceso stadijoje turėjo motyvų pripažinti įtarimus dėl nusikaltimų, kurių nei pats, nei A. P. nėra padaręs ir davė parodymus, kurių dalį pripažino nepatikimais jau pirmosios instancijos teismas. Todėl P. V. parodymai ikiteisminio tyrimo teisėjui, jo parodymų patikrinimo vietoje rezultatai jokiu būdu begali būti lemiamas įrodymas, sprendžiant dėl kaltinimų, už kuriuos A. P. ir P. V. nuteisti, pagrįstumo.

3.1.10. Dėl P. V. parodymų patikrinimo vietoje vertinimo. 2014-12-12 ir 2014-12-13 atliktas P. V. parodymų patikrinimas vietoje. (t. 25, b.l. 98–99, 110–112). Minėti proceso veiksmai atlikti neišaiškinus P. V. teisės atsisakyti atlikti šiuos proceso veiksmus. EŽTT praktikoje kaltinamojo teisė atsisakyti duoti parodymus pripažįstama tokia reikšminga, jog paprastas teisių atsisakyti duoti parodymus laikomas nepakankamu, jei įtariamasis sprendimą duoti parodymus priėmė be specialios konsultacijos su gynėju (Navone and Others v. Monaco, p. 74 Stojkovic v. France and Belgium, p. 54). Taigi, prieš atliekant parodymų patikrinimą vietoje, P. V. teisė atsisakyti atlikti šiuos veiksmus nebuvo išaiškinta, o 2014-12-13 parodymų patikrinimas vietoje apskritai atliktas gynėju nedalyvaujant. Įvertinus kartu su tuo, kad minėti proceso veiksmai buvo atlikti tuo metu, kai P. V. buvo suvaržyta laisvė (taikant suėmimą kitame ikiteisminiame tyrime), teisėjų kolegija konstatuoja, kad P. V. parodymų patikrinimas vietoje atliktas ne įstatymų nustatyta tvarka. Todėl šie duomenys negali būti pripažinti įrodymais vien dėl minėtos aplinkybės.

3.2. Dėl 2009-10-17 vagystės.

3.2.1. Nuosprendis šioje dalyje grindžiamas šio nuosprendžio 3.1. p. aptartais kaltinamojo P. V. parodymais ikiteisminio tyrimo teisėjui, jo parodymų patikrinimo vietoje protokolu (t. 25, b.l. 101-103, 110-112); jo sugyventinės V. S. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu (t. 21 t., b.l. 31–32, t. 30, b.l. 52–54); liudytojo R. S. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu ir atpažinimo protokolais, remiantis kuriais šis liudytojas atpažino A. P. ir R. S. kaip asmenis, apie kuriuos jis davė parodymus (t. 21, b.l. 18–19, 20–23). Kaltinamasis A. P. viso proceso metu nuosekliai neigė savo kaltę, bet kokį dalyvavimą jam inkriminuojamose vagystėse, jo parodymų turinys išsamia išdėstytas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, todėl šiame nuosprendyje nekartojamas ir atskirai neaptariamas.

3.2.2. Kaltinamasis P. V. apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją dėl šios kaltinimo dalies nurodė, kad 2009-10-17 vagystė padaryta analogišku būdu, kaip ir kitos vilkikų vagystės (3.1.4. p.), išskyrus tai, kad apsaugos sistemos išmontuoti nereikėjo, nes vilkike buvo palikti užvedimo rakteliai. Ieškodami tinkamo vagystei vilkiko, Vilniuje vienoje iš aikštelių išsirinko vyšninės spalvos „Volvo“ vilkiką su puspriekabe, A. P. duotu imobilaizeriu P. V. atidarė vilkiko duris ir pateko į kabiną, rado ten užvedimo raktelius, įjungė A. P. duotą GPS slopinimo įrenginį ir nuvarė vilkiką į kitą vietą Vilniuje. Tada A. P. parvežė A. V. namo. Viskas įvyko nakties metu. Vėliau iš A. P. sužinojo, kad vilkikas buvo pervarytas į Šilalės rajoną, jame buvęs manekenų krovinys perkrautas į seną puspriekabę su išpjautais numeriais, nuvilktas atgal kažkur į Vilniaus apylinkes ir numestas kelyje (t. 25, b.l. 101–103). P. V. parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuota, kad įtariamasis nerado automobilių aikštelės, iš kurios buvo pagrobtas vilkikas, toliau P. V. nurodė vietą aikštelėje adresu (duomenys neskelbtini), kur A. P. nurodymu atvarė ir paliko pagrobtą vilkiką (t. 25, b.l. 110–112).

3.2.3. Pirmosios instancijos teisme P. V. savo kaltės nepripažino ir davė parodymus, išdėstytus 3.1.5. p.

3.2.4. Liudytoja V. S. ikiteisminio tyrimo metu, apklausta 2015-01-15 parodė, kad kartu su P. V. gyvena apie 20 metų. A. P. yra P. V. darbdavys, nes jie kartu darė vilkikų vagystes tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. A. P. atvažiuodavo į liudytojos ir P. V. namus kaime Šiaulių rajone ir sakydavo P. V. „renkis, važiojam dirbti“, o tai reikšdavo, kad vyrai važiuos vogti vilkiko (t. 21, b.l. 31- 32). Apklausta ikiteisminio tyrimo metu 2017-01-30 V. S. papildomai nurodė, kad A. P. kartais atvažiuodavo į liudytojos ir P. V. namus Šiaulių rajone. P. V. pavyduliavo liudytojos A. P., tačiau tam nebuvo pagrindo (t. 30, b.l. 52- 53).

3.2.5. Pirmosios instancijos teisme liudytoja pakeitė parodymus, nurodė, kad iš Šiaulių į kaimą su P. V. persikėlė 1995 m. Dar gyvenant Šiauliuose su A. P. turėjo artimų santykių, tačiau jie truko neilgai ir persikėlus į kaimą, nutrūko. Nepamena, kad A. P. būtų lankęsis naujuose Šiaulių rajone. A. P. vadino P. V. darbdaviu dėl to, kad P. V. remontuodavo A. P. automobilius ir atliko kažkokius darbus namuose. P. V. visada nakvodavo namuose, išskyrus vieną laikotarpį, kai dirbo statybose Kaune ir tą laiką, kai buvo suimtas Estijoje. Nepamena, kad ikiteisminio tyrimo metu būtų pasakojusi apie A. P. bendrai su P. V. darytas vilkikų vagystes. Tokių faktų nežino. (t. 32. b.l. 28–30).

3.2.6. Liudytojas R. S., apklaustas ikiteisminio tyrimo metu 2014-12-16 parodė, kad nuo 2007 m. dirba (duomenys neskelbtini). Tai teritorijoje, kurioje įmonės nuomojasi stovėjimo aikšteles sunkvežimiams. 2009 m. kelias vietas vilkikams šioje teritorijoje nuomojosi UAB (duomenys neskelbtini), kurios vadovas R. S. čia dažnai būdavo su A. P.. 2009 m. liudytojas pastebėjo UAB (duomenys neskelbtini) nuomojamoje vietoje atvarytą visiškai naują raudonos spalvos vilkiką su priekaba – šaldytuvu. Paskambino R. S. ir paprašė, kad pastarasis atvežtų vilkiko registracijos pažymėjimą. Į tai R. S. atsakė, kad šis vilkikas A. P., todėl dokumentus A. P. ir atveš. Tačiau po kelių valandų vilkikas iš aikštelės išvažiavo (t. 21, b.l. 18–19). R. S. iš nuotraukų atpažino A. P. ir R. S. kaip asmenis, apie kuriuos davė parodymus ikiteisminio tyrimo metu (t. 21, b.l. 20–21, 22-23).

3.2.7. Liudytojas R. S. apklaustas teisme iš dalies pakeitė ir papildė savo parodymus, nurodė, kad A. P. kartu R. S. buvo sutikęs vieną ar du kartus. Prisimena tik vieną kartą, kai susitiko atsitiktinai ir degalinėje netoli aerouosto gėrė kavą. A. P. asmeniškai nepažinojo, net nežinojo, ar A. tikrasis jo vardas. Dėl pokalbio su R. S. apie aikštelėje atsiradusį naują raudoną vilkiką su puspriekabe- šaldytuvu, liudytojas davė prieštaringus parodymus – vieną kartą klausiamas nurodė, kad R. S. pokalbio metu kažką minėjo apie A. P., kitą kartą tos pačios apklausos metu nurodo, kad R. S. atsakė, jog nežino kieno tai vilkikas, ir kad skambins draugams ir sužinos. Tos pačios apklausos metu R. S. susipažinęs su pagrobto vilkiko fotonuotraukom pareiškė, kad tai ne tas pats sunkvežimis, apie kurį jis davė parodymus. Jo matytas sunkvežimis buvo triašis, žemu stogu, puspriekabė apklijuota lipdukais ir ne „Shmitz“, o kito gamintojo, o fotonuotraukoje užfiksuotas dviašis, aukštesniu stogu, su „Shmitz“ priekaba be lipdukų (t. 32, b.l. 14–17).

3.2.8. Liudytojas R. S. apklaustas pirmosios instancijos teisme nurodė, kad A. P. pažįsta iš tų laikų, kai jis grodavo vestuvėse, susipažino kažkokiame gimtadienyje. Matydavosi retai. Liudytojas turi įmonę UAB (duomenys neskelbtini), ji įsteigta nuo 2005 metų, įmonė užsiima pervežimais. Pas R. S. laikydavo vilkikus, nuomojosi iš jo aikštelėje, esančioje pakeliui iš Vilniaus į oro uostą. Nėra leidęs nei A. P. statyti vilkikų jo nuomojamose aikštelės vietose, niekas nėra to prašęs. R. S. yra jam skambinęs ir klausęs apie UAB (duomenys neskelbtini) vietoje pastatytą vilkiką su priekaba. Atsakė R. S., kad išsiaiškins, paskambino vienam savo vairuotojui, tačiau vėliau vilkikas iš aikštelės išvažiavo (32 t., b. l. 16-17).

3.2.9. Vertinant kaltinamojo P. V. parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui, be tų abejonių jų patikimumu, kurios išdėstytos šio nuosprendžio 4.2 dalyje, pagrįstų abejonių šių parodymų patikimumu būtent šio kaltinimo dalyje kelia tai, kad jie yra nekonkretūs ir neįtikėtini. Pagal P. V. parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui, A. P. pasakojo, kad manekenų krovinį Šilalės rajone perkrovė į seną puspriekabę su išpjautu numeriu ir nutempę paliko kažkur Vilniaus apylinkėse. Nepaaiškinama, kodėl reikia tokiu sudėtingu būdu ir rizikuojant, su nelegalia priekaba transportuoti nusikaltimo pėdsakus per visą Lietuvą atgal į Vilnių ir palikti kelyje. Be to, priekaba su manekenais nebuvo rasta, kas vėlgi nepatvirtina P. V. parodymų. Galiausiai ir pats P. V. teisme nepatvirtino šių savo ikiteisminio tyrimo teisėjui duotų parodymų. Taigi tokie P. V. parodymai galėtų būti pripažinti pakankamais tik visumoje su kitais nekeliančiais abejonių įrodymais. Tačiau tokių įrodymų byloje nėra.

3.2.10. Liudytoja V. S. pirmos apklausos ikiteisminiame tyrime metu nurodė, kad jai buvo žinoma apie P. V. ir A. P. bendrai daromas sunkvežimių vagystes, tačiau nieko konkretaus apie nagrinėjamą 2009-10-17 vagystę liudytoja nenurodė. Apklausiama teisme ši liudytoja apskritai paneigė šiuos savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus minėtoje dalyje.

3.2.11. Liudytojas R. S., kuris ikiteisminio tyrimo metu nurodė savo įmonės aikštelėje matęs vilkiką su puspriekabe, panašų į tą, kuris buvo pavogtas 2009-10-17, teisme susipažinęs su vilkiko fotonuotraukomis, kategoriškai nurodė, kad tai ne ta transporto priemonė, apie kurią jis davė parodymus. Be to, šis liudytojas nurodė, kad tiksliai neprisimena, kada tai buvo – galėjo būti 2009- 2010 m. gali tik pasakyti, kad ne žiema, nes nebuvo sniego. Liudytojo parodymai apie tai ar R. S. telefono pokalbio metu minėjo, jog tai A. P. sunkvežimis ar ne- prieštaringi. R. S. šią aplinkybę paminėjo ikiteisminio tyrimo metu, tačiau teisme kelis kartus paklaustas dėl šios aplinkybės davė skirtingus atsakymus. Taigi, liudytojo R. S. parodymai viso proceso metu prieštaringi ir nekonkretūs, remiantis jų visuma, kyla pagrįstų abejonių ar liudytojas duoda parodymus apie tą laikotarpį, kuris nurodytas kaltinime ir apie tą vilkiką su puspriekabę, kuris buvo pavogtas 2009-10-17. Taip pat, remiantis R. S. parodymais negalima padaryti vienareikšmiškos išvados, ar pokalbio su R. S. metu pastarasis tikrai minėjo A. P. kaip vilkiką atvariusį asmenį. Abejonių dėl liudytojo R. S. parodymų patikimumo kyla ir dėl to, kad jis apie įvykio aplinkybes pirmą kartą apklaustas tik 2014-12-16, t.y. praėjus daugiau kaip 5 metams po įvykio, todėl natūralu, kad liudytojas gali neprisiminti ar painioti įvykio datas ir su juo susijusias aplinkybes. Galiausiai liudytojo R. S. parodymus apie galimas A. P. ir 2009-10-17 pavogto vilkiko sąsajas paneigia UAB (duomenys neskelbtini) vadovo R. S. parodymai. Pastarasis nurodo, kad A. P. niekada neprašė jo nuomojamoje aikštelėje pasaugoti vilkiką, o R. S. telefonu neminėjo, kad koks nors nepažįstamas vilkikas galėjo būti atvarytas A. P..

3.2.12. Vertinant visus paminėtus duomenis visumoje pirmiausia vadovaujamasi principu, kuris ne kartą paminėtas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, t.y. kad kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ir liudytojų pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus. Iš visų teisme apklaustų įtariamųjų ir liudytojų, ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kuriais buvo grindžiamas kaltinimas, nepatvirtino niekas, todėl tais duomenimis, kurie gauti ikiteisminio tyrimo metu, iš esmės nėra ko tikrinti. Jokių kaltinamųjų A. P. ir P. V. kaltę patvirtinančių įrodymų apklausiant juos ir liudytojus teisme, negauta. Vieninteliai įstatymo nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie galėtų būti pripažinti įrodymais teisme, galėtų būti P. V. ikiteisminio tyrimo teisėjui duoti parodymai. Tačiau P. V. parodymais ikiteisminio tyrimo teisėjui, kaip jau anksčiau konstatuota, nepatikimi ir vien jais jokiu būdu negali būti grindžiama paties P. V., o juo labiau A. P., kuriam nedalyvaujant šie parodymai duoti, kaltė. Be to, apkaltinamasis nuosprendis apskritai negali būti grindžiamas vien tik kaltinamojo prisipažinimu padarius nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jei jų nepatvirtina kiti bylos įrodymai (kasacinė byla Nr. 2K-42/2011).

3.2.13. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. P. ir P. V. kaltais dėl aptariamo kaltinimo, nurodė, kad be P. V. parodymų ikiteisminio tyrimo teisėjui, jo bei A. P. kaltę įrodo kiti pirmosios instancijos teismo aptarti tiesioginiai ir netiesioginiai įrodymai. Tačiau ir teismo motyvų neaišku, apie kokius gi dar įrodymus kalbama. Vertinant I. S. parodymus pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad jos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu nelaikytini savarankišku įrodymu, o tai yra duomenys, kuriais galima tikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, be to, teismas pripažino, kad net ir I. S. parodymuose, duotuose ikiteisminio tyrimo metu, jokios konkrečios informacijos apie A. P. ir P. V. inkriminuotą 2009-10-17 vagystę, nėra. Vertinant liudytojo R. S. parodymus, pirmosios instancijos teismas vėlgi rėmėsi ne jo teisme duotais parodymais (3.2.7. p.), bet ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais (3.2.6. p.), t.y. pripažino juos įrodymais, nors pagal savo paties nuostatą turėjo pripažinti tik duomenimis, skirtais patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas liudytojų I. S. ir R. S. parodymus ikiteisminio tyrimo metu faktiškai traktavo kaip įrodymus, nors jie galėjo būti naudojami tik įrodymų patikrinimui. Kaip jau minėta, nagrinėjamo kaltinimo dalyje šiais duomenimis nėra ko tikrinti, nes P. V. parodymai nepatikimi, o kitų jo ir A. P. kaltės įrodymų nėra. Be to, pažymėtina, kad teismas neatmetė liudytojo R. S. teisme ir nepripažino juos melagingais. Pirmosios instancijos teismas tik konstatavo, kad jam kilo pagrįstų abejonių dėl R. S. parodymų duotų teisme. Tačiau tokios formuluotės pažeidžia kaltinamųjų nekaltumo prezumpciją ir in dubio pro reo principą. Visos abejonės, kilusios dėl vienų ar kitų įrodymų vertinimo turi būti pašalintos, o jei jų pašalinti nėra galimybių, jos vertintinos kaltinamųjų naudai. Todėl, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas savo išvados pagrindė ne įrodymais, bet duomenimis, kurie negali būti pripažinti įrodymais, todėl teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

3.2.14. Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad A. P. ir P. V. išteisintini pagal kaltinimą dėl 2009-10-17 vagystės, neįrodžius jų dalyvavimo nusikaltimo padaryme. UAB (duomenys neskelbtini) civilinis ieškinys ir prašymas dėl proceso išlaidų atlyginimo atmestinas (BPK 115 str. 3 d. 1 p.).

3.3. Dėl 2012-11-01 vagystės.

3.3.1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje grindžiamas 3.1. p. aptartais kaltinamojo P. V. parodymais ikiteisminio tyrimo teisėjui, 2014-12-12 apklausos pas ikiteisminio tyrimo pareigūną protokolu, jo parodymų patikrinimo vietoje protokolu (t. 25, b.l. 101-103, 98–99, 96–97); liudytojų D. P. (t. 28, b.l. 153–157), R. G. parodymais teisme ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 23, b.l. 169­171, t. 27, b.l. 148–150), L. P. pareiškimu, Estijos Respublikos baudžiamosios bylos duomenimis, A. P. paaiškinimu, sprendžiant jo suėmimo klausimą (t. 24, b.l. 99), tarnybiniu pranešimu (t. 31, b.l. 37), UAB (duomenys neskelbtini) 2012-11-12 raštu (t. 1, b.l. 160), liudytojo S. P. parodymais, liudytojų I. G. ir G. B. parodymais, 2013 m. birželio 11, 12 d. Kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolu (t. 21, b.l. 127-130, 142-151, 166-169, 174-178). Pirmosios instancijos teismas išanalizavęs P. V. parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui, sulyginęs juo su paminėtais bylos duomenimis, padarė išvada, kad P. V. parodymai sutampa su kituose byloje esančiuose įrodymuose užfiksuotomis aplinkybėmis, susijusiomis su nusikalstamos veikos padarymo vieta, laiku, pagrobtų vilkikų apibūdinimu. Be to, P. V. minėtos apklausos metu nurodė ir aplinkybes, kurios galėjo būti žinomos tik šios nusikalstamos veikos padarymo metu dalyvavusiems asmenims bei nebuvo žinomos įvykį tyrusiems pareigūnams – apie D. P. autobusiuko naudojimą, stebint į aikštelę atvykstančius vilkikus, bei P. V. nakvynės vietą minėtą savaitę. Visų šiame 3.3.1. p. paminėtų bylos duomenų turinys išsamiai išdėstytas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nekartoja.

3.3.2. P. V. dėl nagrinėjamos kaltinimo dalies apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodė, kad prieš vagystę apie savaitę laiko prabudėjo autobusiuke, pastatytame aikštelėje netoli Gariūnų turgavietės, ir laukė, kol joje atsiras vilkikai, kurių ieškojo vagystei (t. 25, b.l. 101). 2014-12-12 apklausos pas ikiteisminio tyrimo pareigūną metu P. V. papildomai nurodė, kad šį autobusiuką A. P. pasiėmė Lentvaryje, UAB (duomenys neskelbtini) teritorijoje, skolindamasis autobusiuką, bendravo su žmogumi vardu D.. Autobusiukas buvo su jame įrengtomis miegojimo vietomis (t. 25, b.l. 96). Pirmosios instancijos teismas nurodo, kad paminėtus P. V. parodymus apie tai iš kur ir pas ką buvo paskolintas autobusiukas patvirtina šie duomenys: liudytoju teisme apklaustas D. P. patvirtino, kad UAB (duomenys neskelbtini) turi baltos spalvos 7 vietų autobusiuką VW Transporter (t. 28, b.l. 153–157); UAB (duomenys neskelbtini) direktoriaus pavaduotojas R. G. teisme nurodė, kad 2012 m. D. P. naudojosi baltos spalvos 7-9 vietų autobusiuku VW Transporter. Autobusiukas buvo laikomas įmonės teritorijoje (t. 27, b.l. 150); vaizdo įrašai, iš kurių matyti, kad D. P. naudojosi baltos spalvos autobusiuku.

3.3.3. Pirmosios instancijos teismo išvados, nurodytos 3.3.2. p. nėra pagrįstos. Šios išvados grindžiamos ne tik nepakankamai patikimais P. V. parodymais ikiteisminio tyrimo teisėjui, bet ir jo parodymais ikiteisminio tyrimo pareigūnui, toje dalyje, kurioje P. V. nurodo, kad autobusiuko pasiimti važiavo į Lentvarį, į UAB (duomenys neskelbtini) ir kad matė A. P. bendraujant su D. P.. Šie parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui negali būti pripažinti įrodymais, be to jų P. V. nepatvirtino ne tik teisme, bet net ir apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nurodydamas tik tiek, kad kartu su A. P. buvo nuvykęs į Lentvarį, iš kur pastarasis paėmė autobusiuką. Vėliau teisme, kaip jau minėta, P. V., pakeitė parodymus ir jam pateiktą kaltinimą neigė, o A. P. savo dalyvavimą šioje ir kitose jam inkriminuotose vagystėse neigė viso proceso metu. Nors UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojai D. P. ir R. G. patvirtino, kad įmonė turėjo 7 vietų baltos spalvos autobusą VW Transporter, tačiau nei vienas nei kitas nenurodė, kad 2012 m. ši transporto priemonė būtų buvusi skolinama A. P. ar kitiems asmenims. Be to, pažymėtina, kad P. V. ikiteisminio tyrimo pareigūnui nurodė, kad autobusiukas buvo su jame įrengtomis miegojimo vietomis, kai pagal D. P. ir R. G. parodymus, įmonė turėjo standartinį 7 vietų autobusiuką. Toliau pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodoma, kad byloje yra vaizdo įrašas, kuriame matyti, kaip D. P. naudojasi autobusiuku. Tačiau tokio vaizdo įrašo byloje nėra. Byloje yra Kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolas, kuriame užfiksuoti angaro adresu (duomenys neskelbtini). slapto sekimo rezultatai. Šiame protokole užfiksuoti du baltos spalvos mikroautobusai, tačiau nė vieno iš jų nesinaudoja D. P.. 2013-06-03, 2.10 val. angare užfiksuotas baltos spalvos automobilis VW Caravelle, prie kurio pakelto gaubto nenustatytas vyriškis kažką daro, galimai klastoja automobilio identifikacinius numerius ir tos pačios dienos 20:00 val. užfiksuotas mikroautobusas MB Vito, iš kurio išlipę du vaikinai nešini kanistrais ir iš angare esančio vilkiko pila kurą (t. 21, 205–206). Nepagrįsta ir pirmosios instancijas teismo išvada, kad niekas kitas tik vienas P. V. galėjo žinoti informaciją apie UAB (duomenys neskelbtini) ir D. P. galimą nusikalstamą veiką, susijusia su transporto priemonių vagystėmis. Iš bylos medžiagos matyti, kad kriminalinės žvalgybos veiksmai, susiję su D. P. susižinojimo kontrole bei jo naudojamų patalpų sekimu, sankcionuoti dar 2013 m. gegužės mėnesį (t. 21, b.l. 133– 134). Galiausiai aptariami P. V. parodymai ikiteisminio tyrimo teisėjui ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui negali būti panaudoti A. P. pateiktų kaltinimų pagrįstumą dėl priežasčių nurodytų šio nuosprendžio 3.1.2. p. Remiantis išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas daro išvada, kad kiti bylos duomenys nepatvirtina P. V. ikiteisminio tyrimo teisėjui ir ikiteisminio tyrimo pareigūnui nurodytos aplinkybės, kad P. V. sekė automobilių stovėjimo aikštelę iš baltos spalvos mikroautobuso, kurį A. P. Lentvaryje, UAB (duomenys neskelbtini) teritorijoje pasiskolino iš D. P..

3.3.4. Pirmosios instancijos teismas nurodo, kad pagal P. V. parodymus, nuo Lentvario iki Gariūnų autobusiuką vairavo A. P., pats P. V. vairavo A. P. automobilį VW Passat. Bylos duomenimis nustatyta, kad būtent tokiu automobiliu A. P. naudodavosi 2013-2014 metais. Šis automobilis buvo įregistruotas jo buvusios sutuoktinės L. P. vardu. Tai patvirtina 2014-09-03 L. P. pareiškimas, VĮ „Regitra“ duomenys, Estijos Respublikos baudžiamosios bylos duomenys. Jeigu tuo laikotarpiu P. V. nebūtų bendravęs su A. P., jam tokie duomenys būtų nežinomi.

3.3.5. Pirmosios instancijos teismo išvados, nurodytos 3.3.4. p. nėra pagrįstos. P. V., apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu nieko nenurodė apie A. P. lengvąjį automobilį. Nurodė tik tiek, kad „<...>. Atvažiavome į Lentvarį, jis (A. P.) paėmė autobusiuką, dviese nuvykome į Gariūnus, A. buvo už vairo. <...>“ (t. 25, b.l. 101). Pirmosios instancijos teismas remiasi 2014-12-12 O. V. apklausos pas ikiteisminio tyrimo pareigūną protokolu (t. 21, b.l. 98), kurio nepatvirtina nei paties P. V. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją protokolas, nei jokie kiti bylos duomenys. Pats 2014-12-12 O. V. apklausos pas ikiteisminio tyrimo pareigūną protokolas negali būti pripažintas savarankišku įrodymu, o gali būti panaudotas kitų įrodymų patikrinimui, tačiau jokių įrodymų, kad P. V. lydėjo A. P. iš Lentvario į Gariūnus pastarojo automobiliu VW Passat, byloje nėra. Nepagrįsta teismo išvada, kad P. V. apie tai, kokiu automobiliu naudojosi A. P., galėjo žinoti tik iš dalyvavimo 2012-11-01 vagystėje, nes P. V. be jokios abejonės buvo žinoma tyrimo Estijos Respublikoje medžiaga, kurioje figūruoja baltos spalvos automobilis VW Passat, be to P. V. buvo pažįstamas su A. P. ir anksčiau, todėl galėjo žinoti apie pastarojo naudojamą automobilį iš ankstesnių susitikimų. Be to, informacija apie tai, kokiu automobiliu naudojosi A. P., be jokios abejonės buvo žinoma ir ikiteisminio tyrimo pareigūnams. Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvada, kad nėra įstatymo nustatyta tvarka gautų įrodymų apie tai, kad P. V. į vagystės vietą vyko A. P. automobiliu VW Passat ir kad informaciją apie tai, kokiu automobiliu naudojosi A. P., P. V. galėjo gauti tik iš dalyvavimo 2012-11-01 vagystėje.

3.3.6. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas P. V. parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnui ir ikiteisminio tyrimo teisėjui apie tai, kur P. V. nakvodavo tuo laikotarpiu, kai buvo sekama automobilių stovėjimo aikštelė, esanti prie Gariūnų turgavietės, bei parodymus apie tai, kur A. P. neva perprogramavo dviejų vilkikų apsaugos nuo vagystės blokus, neatkreipė dėmesio į akivaizdžius prieštaravimus šioje parodymų dalyje ir kitą vertus, pasirinktinai remiasi duomenimis, kurie naudingi tik kaltinimui. Apklausos pas ikiteisminio tyrimo pareigūną metu P. V. nurodė, kad visą savaitę gyveno ir nakvojo autobusiuke, o vilkikų apsaugos sistemas A. P. perprogramavo savo namuose (duomenys neskelbtini), prie ežero: „<...>. Savaitę laiko gyvenau autobusiuke. <...>. Kartu su juo nuvažiavome į jo (A. P.) namus (duomenys neskelbtini), tikslaus adreso nežinau, ant ežero kranto. Savo namuose A. P. perprogramavo jau paruoštus užvedimo raktus“ (t. 25, b.l. 96). Apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją P. V. jau nurodė, kad nakvodavo ne autobusiuke, o kiekvieną vakarą A. P. jį veždavo nakvoti į (duomenys neskelbtini) gyvenvietę, ten pat A. P. perprogramavo ir išimtas sunkvežimių apsaugos sistemas: „<...>. Apie 24-01 val. nakties A. kas naktį paimdavo mane, nuveždavo į (duomenys neskelbtini) gyvenvietę, kur nakvodavau. <...>, su A. ir jo automobiliu „Volkswagen“ nuvažiavome į (duomenys neskelbtini), ten, kur aš nakvodavau. A. P. atsinešė kompiuterį, nuskaitė įslaptintus kodus, įprogramavo „čipus“ ir viską surinkęs vėl atidavė man“. (t. 25, b.l. 101-102). Taigi, net ir tie duomenys, kuriais remiasi pirmosios instancijos teismas yra prieštaringi. Apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, P. V. nurodo, kad visą savaitę nakvojo autobusiuke ir kad sunkvežimių apsaugos sistemos buvo perprogramuotos A. P. namuose, (duomenys neskelbtini) o apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją jau nurodo, kad nakvodavo (duomenys neskelbtini)., ten pat A. P. perprogramavo ir kompiuterių apsaugos sistemas. Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, (duomenys neskelbtini) kaimo nėra. Tokie prieštaringi P. V. parodymai ne patvirtina, bet mažina jo parodymų ikiteisminio tyrimo teisėjui patikimumą. Pirmosios instancijos teismas, siekdamas pašalinti šį prieštaravimą, rėmėsi tarnybiniu pranešimu, kuriame nurodoma, kad A. P. yra faktinis savininkas prie ežero esančios sodybos, kurios adresas (duomenys neskelbtini). Asmenų, kurie yra įregistruoti šio turto savininkais apklausti netikslinga, kadangi jie pažįstami su A. P. ir vis vien duos neteisingus parodymus (t. 31, b.l. 37). Remiantis šiuo dokumentu pirmosios instancijos teismas padarė išvada, kad P. V. nakvodavo ir sunkvežimių apsaugos blokai buvo perprogramuoti nurodytu adresu. Toks tarnybinis pranešimas negali būti laikomas įrodymu ir juo negali būti grindžiamos teismo išvados. Apeliacinės instancijos teismas nemano, kad šią aplinkybę tikslinga tirti, nes samprotavimai apie tai, ką turėjo galvoje P. V. duodamas tokius parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui, neturi teisinės reikšmės. Pirmiausiai dėl to, kad P. V. teisme šiuos parodymus paneigė, o antra dėl to, kad P. V. su A. P. ir nebuvo kaltinami tuo, kad sunkvežimių apsaugos blokai buvo perprogramuoti kurioje nors konkrečioje vietoje. Tiek kaltinime, tiek pirmosios instancijos teismo nustatomojoje dalyje konstatuota, kad elektroninio blokavimo sistemos buvo anuliuotos nenustatytomis aplinkybėmis. Aptarta P. V. parodymų ikiteisminio tyrimo teisėjui dalis teisiškai svarbi tik tiek, kad parodo P. V. parodymų nenuoseklumą ir nepatikimumą.

3.3.8. Pirmosios instancijos teismas nurodo, kad P. V. parodymai apie tai, kokiu būdu vilkikai buvo išvaryti iš saugomos aikštelės prie Gariūnų, sutampa su apsaugos darbuotojų parodymais ir bylos dokumentas, tačiau jie nesutampa. Apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, P. V. parodė, kad papirko sargus, sumokėjo jiems po 20 Lt už kiekvieną vilkiką, pasakė kad išvažiuoja prikabinti priekabos ir tuoj grįš (t. 25, b.l. 102). Liudytojas I. G. parodė, kad pavogto vilkiko vairuotojas jį apgavo, nurodė, kad paliko motelio leidimą laikyti automobilį viešbutyje, davė 20 Lt užstatą už aikštelę ir išvažiavo neva prisikabinti priekabos (t. 1, b.l. 131). Liudytojas G. B. nurodė, kad išvarant pavogtą vilkiką, vairuotojas parodė motelio administratorės išduotą leidimą, kuris ir liko pas vairuotoją. (t. 1, b.l. 132, t. 28, b.l. 48–49). Čia pažymėtina ir tai, kad analogiški P. V. parodymus toje pačioje byloje buvo įvertinti skirtingai. P. V. apie išvažiavimo iš tos pačios stovėjimo aikšteles aplinkybes smulkiai aiškino net tik nagrinėjamo kaltinimo dalyje, bet ir apklausiamas dėl 2013-05-26 vagystės, tačiau pirmosios instancijos teismas pripažino, kad P. V. parodymai nėra pakankami kaltinimui pagrįsti ir skundų dėl šios išteisinamosios pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalies nėra gauta.

3.3.9. Svarbi aplinkybė, kuri kelia abejonių P. V. parodymų ikiteisminio tyrimo teisėjui patikimumu yra ta, kad pagal liudytojų apibūdinimą, jie nepanašus į pavogtų vilkikų vairuotoją. Apsaugos darbuotojams I. G. ir G. B., P. V. nebuvo pateiktas atpažinti. Tai, kad I. G. ir G. B. negali atpažinti P. V., pirmosios instancijos teismas aiškina tuo, kad praėjo daug laiko. Pirmosios instancijos teismas nenuoseklus, nes kiti atpažinimo protokolai, nors irgi atlikti po ilgo laiko tarpo, teismui tokių abejonių nesukėlė (t. 21, b.l. 20- 23). Be to, ir be atpažinimo protokolų, vien iš liudytojų I. G. ir G. B. pateiktų žodinių aprašymų matyt, kad kiekvieną vilkiką vairavo skirtingi vairuotojai ir nė vieno jų aprašymas neatitinka P. V. išvaizdos. I. G. apibūdina vairuotoją kaip vidutinio kūno sudėjimo ir ūgio, apie 50 matų amžiaus, šviesių plaukų vyrą, kuris atrodė ką tik atsikėlęs ir pagiringas. G. B. vilkiko vairuotoją apibūdina kaip lieso kūno sudėjimo, panašų į tipišką Kazachstano pilietį, kalbantį rusiškai. Saugojimo aikštelės vaizdo įrašai ikiteisminio tyrimo metu prarasti, todėl nėra galimybės įvertinti abiejų pavogtų vilkikų vairuotojų bent laikysenos, aprangos, ūgio. Nukentėjusysis M. A., kuris yra matęs šį vaizdo įrašą iš karto po vagystės, vieno iš pavogtų vilkikų vairuotoją apibūdina kaip aukštą, stambų, apie 50 metų vyrą, visą apaugusį, rudos spalvos plaukais, su kepure ir balta striuke. Apklaustas papildomai apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis nurodė, kad jo vaizdo įraše matytas vilkiko vairuotojas nepanašus nė į vieną iš kaltinamųjų (t. 27, b.l. 120, 2019-11-04 teisiamojo posėdžio protokolas).

3.3.10. Pirmosios instancijos teismas daro išvada, kad P. V. parodymus apie tai, kad pavogti vilkikai buvo nuvaryti į UAB (duomenys neskelbtini) teritoriją (duomenys neskelbtini), patvirtina faktas, kad 2013-07-24 vienas iš pavogtų vilkikų, perdažytas, su pakeistais VIN numeriais sulaikytas ir paimtas iš UAB (duomenys neskelbtini) vairuotojo. Tačiau bylos duomenys rodo, kad iš karto po vagystės vilkikai UAB (duomenys neskelbtini) naudojamoje teritorijoje nebuvo slepiami, nebuvo keičiami jų VIN numeriai. Vienas iš pagrobtų sunkvežimių su originaliais VIN numeriais, atvaromas į UAB (duomenys neskelbtini) naudojamą angarą praėjus daugiau kaip pusei metų po vagystės. Iš kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolo matyti, kad minėtas vilkikas, jau perdažytas, atvarytas į UAB (duomenys neskelbtini)naudojamą angarą (duomenys neskelbtini) praėjus daugiau nei pusei metų po vagystės – tik 2013-05-28 ir čia buvo laikomas iki 2013-06-28. Teismas nustatė, kad minėtu laikotarpiu vilkiko VIN numerius pakeitė S. J.. Apžiūrėjus sulaikytą vilkiką, nustatyta, kad jis nuvažiavęs 108 000 km. Akivaizdu, kad automobilis per mėnesį negalėjo nuvažiuoti tokio atstumo, t.y. jau po to kai UAB (duomenys neskelbtini)naudojamame angare jam buvo pakeisti VIN numeriai. Vadinasi, ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, kus pavogtą vilkiką perdažė, jį eksploatavo, nuvažiuodamas apie 100 000 km, nuo vagystės 2012-11-01 iki jis buvo atvarytas į UAB (duomenys neskelbtini) 2013-05-28. Pažymėtina ir tai, kad parodymų patikrinimo metu P. V. nenurodė, kur po vagystės buvo nuvaryti vilkikai (t. 25, b.l. 98- 99). Vadinasi, P. V. parodymų ikiteisminio tyrimo teisėjui apie tai, kad pagrobti vilkikai 20012-11-01 buvo nuvaryti į UAB (duomenys neskelbtini) teritoriją (duomenys neskelbtini), nepatvirtina jokie bylos duomenys.

3.3.11. Pirmosios instancijas teismas P. V. parodymų patikimumą įrodinėja tuo, kad kai kurios aplinkybes, kurias šis kaltinamasis nurodė ikiteisminio tyrimo teisėjui, buvo žinomos tik jam ir jas tik vėliau patvirtino kiti bylos duomenys. Vieni iš tokių pirmosios instancijos teismo argumentu, susijusių su P. V. parodymais apie tai, kokiu automobiliu naudojosi A. P. jau aptarti šio nuosprendžio 3.3.5. p., be to, analogiškai pirmosios instancijos teismas daro išvada, kad tik P. V. galėjo žinoti ikiteisminio tyrimo teisėjui nurodytą aplinkybę, kad 2012-11-01 pagrobtuose dviejuose sunkvežimiuose nebuvo įrengta signalizacija ir GPS sekimo sistema, taip pat tik iš A. P. žodžių galėjo žinoti, kad du pavogtus sunkvežimius policija rado. Tokios pirmosios instancijos teismo išvados nepagrįstos. Dėl 2012-11-01 pavogtų sunkvežimių signalizacijos ir GPS sekimo sistemos. Apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją P. V. nurodė, kad sunkvežimiuose GPS sekimo sistemos ir signalizacijos nebuvo, buvo įrengta tik gamyklinė apsaugos nuo nuvarymo sistema (imobilizatorius) (t. 25, b.l. 96). UAB „Volvo Lietuva“ rašte taip pat nurodoma, kad šiuose vilkikuose buvo naudojamas tik imobilizatorius (t. 1, b.l. 160). Tačiau tokie parodymai nesutampa su nukentėjusiojo M. A. parodymais. M. A. teisme nurodė, kad „<...>. Vilkikuose buvo gamyklinė signalizacija. <...>. Signalizacija nesuveikė. <...>.“ (t. 27, b.l. 118–120). Dėl GPS sekimo sistemos buvimo sunkvežimyje, tai šios aplinkybės nurodymas ar nenurodymas apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu neįrodo P. V. parodymų patikimumo. Pavyzdžiui 2013 m. gegužės mėn. vagystės epizode, P. V. taip pat pakankamai smulkiai nurodo, kaip buvo deaktyvuota pavogto sunkvežimio GPS sekimo sistema, tačiau dėl šio vagystės P. V. vis dėlto pripažintas nekaltu. Vadinasi, pripažinta, kad aplinkybės, susijusios su sunkvežimio apsaugos ir sekimo sistemų neutralizavimu, P. V. galėjo būti žinomos ne dėl to, kad jis padarė minėtų transporto priemonių vagystę, bet iš kitų šaltinių. Pavyzdžiui iš prieš tai vykusios 2014-12-12 pas ikiteisminio tyrimo pareigūną (t. 25, b.l. 96- 97). Toliau- apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, P. V. nurodo, kad „<...>. 2013 m. vasarą A. P. atvažiavo pas mane į namus, (duomenys neskelbtini), pasiėmė mane, nusivežė į atokią vietą, sakė, kad du vilkikus policija surado, kad jį buvo uždarę. <...>“. (t. 25, b.l. 102). Iš to pirmosios instancijos teismas daro išvadą, kad jei P. V. nebūtų padaręs 2012-11-01 vagystės, A. P. jam apie tai nebūtų pasakojęs. Tačiau, net jei toks P. V. ir A. P. pokalbis ir tikrai įvyko, nors abu kaltinamieji teisme tai neigia, nėra jokio pagrindo jo sieti būtent su Lietuvoje ir būtent su 2012-11-01 padaryta vagyste. Be to, kaip matyti iš bylos medžiagos buvo rasti ne du, bet vienas iš 2012-11-01 pagrobtų sunkvežimių. Taigi, apeliacinės instancijos teismas daro išvada, kad informaciją apie šiame punkte aptartas aplinkybes nėra esminė ar specifinė, charakterizuojanti būtent 2012-11-01 vagystę. P. V. parodymai apie visas vagystes iš esmės šabloniški, tokie, kaip nurodyti 3.1.4. p. Be to, informacija apie vagystes P. V. galėjo gauti ne dėl to, kad jas padarė, bet iš kitų šaltinių, pavyzdžiui prieš tai apklausinėjamas pas ikiteisminio tyrimo pareigūną.

3.3.12. Dėl liudytojo apklausto UAB (duomenys neskelbtini)direktoriaus pavaduotojo R. G. parodymų vertinimo. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, liudytojas R. G. parodė, kad jis įtardavo, jog įmonėje kažkas vyksta negerai, kad įmonė perka vogtas transporto priemones ir klastoja šių transporto priemonių identifikavimo numerius įmonės teritorijoje, suprato, kad šiam darbui vadovauja D. P., kuris daug bendravo su Kazachstano piliečiais, taip pat bendravo su A. P., o po A. P. apsilankymo įmonėje atsirasdavo nauja transporto priemonė, A. P. galėjo būti susijęs su vilkikų grobimu (t. 23, b.l. 169–171). Teisme liudytojas šiuos parodymus paneigė, nurodė, kad tyrimo metu, tokius parodymus duoti nurodė tyrėja. Liudytojas nurodė, kad po A. P. apsilankymo įmonėje neatsirasdavo naujų transporto priemonių. Tyrimo metu jis nesakė, jog UAB (duomenys neskelbtini)buvo klastojami identifikaciniai numeriai, jog A. P. yra susijęs su vilkikų pagrobimu. Pirmosios instancijos teismas atmetė liudytojo parodymus teisme ir rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Teismas motyvavo, kad yra R. G. yra UAB (duomenys neskelbtini)darbuotojas, kurios vadovu ilgą laiką buvo D. P. tėvas K. P., o su pastaruoju bendrauja A. P., todėl per K. P. gali daryti įtaką R. G.. Tokia pirmosios instancijos teismo motyvacija nelogiška, nes K. P., kaip matyti iš jo paties parodymų UAB (duomenys neskelbtini)direktoriumi arba direktoriaus pavaduotoju buvo nuo 2009 m. iki šiol, todėl jei būtų daręs poveikį liudytojui, galėjo padaryti jį ir ikiteisminio tyrimo metu, nes nei ikiteisminio tyrimo metu nei teisme R. G. tarnybinis pavaldumas K. P. iš esmės nepasikeitė. Be to tokią išvadą apie neteisėtą poveikį liudytojui R. G. pirmosios instancijos teismas daro be jokio faktinio pagrindo. Teismas kaip ir liudytojo R. S. atveju, neatmeta liudytojo R. G. parodymų teisme, nekonstatuoja, kad jie melagingi, o tik nurodo, kad jie kelia abejonių. Tačiau, kaip tai jau minėta 3.2.13 p., Visos abejonės, kilusios dėl vienų ar kitų įrodymų vertinimo turi būti pašalintos, o jei jų pašalinti nėra galimybių, jos vertintinos kaltinamųjų naudai. Juo labiau, kad liudytojo R. G. parodymai, kuriais remiasi teismas, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir negali būti pripažinti savarankiškais įrodymais. Todėl, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas savo išvadas pagrindė ne įrodymais, bet duomenimis, kurie negali būti pripažinti įrodymais, todėl teismo išvados šioje dalyje neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

3.3.13. Abu kaltinamieji nurodė, kad 2012-11-01, t.y. Vėlinių dieną, buvo ne Vilniuje ir lankė kapus. P. V. parodymus apie tai patvirtino liudytojomis apklaustos jo sugyventinė V. S. ir liudytoja J. G.. Liudytoja J. G. parodė, kad yra P. V. ir V. S. kaimynė. Kiekvienais metais, lapkričio pirmą, be jokių išimčių, išskyrus 2016 m., J. G. kartu su jais važiuoja į kapus. Be to vieną ar dvi dienas prieš tai visi kartu važiuoja į kapus uždegti žvakučių (t. 32, b.l. 13—14). Liudytoja V. S. parodė, kad ji, P. V., J. G. kiekvienais metais lapkričio pirmą važiuoja į (duomenys neskelbtini) kapines, kur palaidoti P. V. tėvai, dukra ir J. G. motina, taip buvo ir 2012 m. (t. 32, b.l. 29). A. P. alibi patvirtino liudytojai A. V. ir S. V.. Šie liudytojai nurodė, kad naktį 2012 m. iš spalio 31 į lapkričio 1 d. A. P. nakvojo jų dabar jau sudegusioje sodyboje, esančioje Kelmės rajone, (duomenys neskelbtini)., o ryte kartu su jais važiavo į kapus. Pirmosios instancijos teismas pripažino abejotinais visų paminėtų liudytojų, patvirtinančių A. P. ir P. V. alibi parodymus, remiantis iš esmės tuo, kad visi jie asmeniškai pažįstami atitinkamai su P. V. ir A. P.. Tačiau asmeninė liudytojų pažintis su kaltinamaisiais nėra pakankamas pagrindas paneigti jo parodymus. Be to, teismas, kaip ir liudytojų R. S. bei R. G. parodymų vertinimo atveju, šių parodymų neatmetė, o tik pripažino abejotinais. Tačiau, kaip jau minėta, esant abejonių, jos turi būti vertinamos ne kaltinimo bet kaltinamojo naudai. Todėl apeliacinės instancijos teismo nuomone, liudytojų V. S., J. G., A. V. ir S. V. parodymai, patvirtinantys, kad 2012-11-01 A. P. ir P. V. buvo kitoje vietoje, bet ne Vilniuje, nėra paneigti.

3.3.14. Remiantis tuo, kas išdėstyta 3.3.1–3.3.13 p., apeliacinės instancijos teismas daro išvada, kad A. P. ir P. V. kaltė neįrodyta. Visos pirmosios instancijos teismo išvados yra analizuojamos P. V. parodymų ikiteisminio tyrimo teisėjui kontekste, tačiau šie jo parodymai nepatikimi (3.1.9. p.), be to, duomenų patvirtinančių šiuos parodymus taip pat nėra. Kaltinamieji A. P. ir P. V. savo kaltę teisme nuosekliai neigė ir pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad inkriminuojamo nusikaltimo padarymo metu buvo kitoje vietoje. Duomenų, kurie leistų kategoriškai atmesti šiuos įrodymais, t.y. liudytojų V. S., J. G., A. V. ir S. V. parodymus, nenustatyta. Nėra duomenų, patvirtinančių P. V. parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui apie tai, kad jis stovėjimo aikštelę sekė iš baltos spalvos autobusiuko, skolinto iš D. P.. Apsaugos darbuotojų bei nukentėjusiojo M. A. pateiktas pavogtų vilkikų vairuotojų apibūdinimas nesutampa su P. V. išvaizda. P. V. parodymai ikiteisminio tyrimo teisėjui apie tai, kokiu būdų vilkikai buvo išleisti, nesutampa su stovėjimo aikštelės sargų parodymais. Nenustatyta, kokiu tikslu pagrobti vilkikai turėjo būti po vagystės atvaryti į UAB (duomenys neskelbtini)teritoriją, kaip tai nurodo P. V. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu, nes vienas pagrobtų vilkikų šios įmonės teritorijoje rastas praėjus tik apie pusę metų po vagystės, o iki to laiko nenustatytų asmenų buvo eksploatuojamas ir nuvažiavo apie 100000 km. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl P. V. parodymų patikimumo, grindė ir tuo, kad jis atskiras vagystės detales galėjo žinoti tik jei pats jose dalyvavo. Tokios pirmosios instancijos teismo išvados paneigtos 3.3.5., 3.3.11. p. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino įrodymais P. V. ir A. P. kaltinančius V. S. ir R. G. parodymus, kuriuos jie davė ikiteisminio tyrimo metu, nors teisme šie liudytojai savo parodymų nepatvirtino. Ir galiausiai, kaip jau konstatuota 3.1.2 p. A. P. kaltė neleistinai buvo grindžiama P. V. parodymais ikiteisminio tyrimo teisėjui. Remiantis tuo, kas išdėstyta A. P. ir P. V. dėl 2012-11-01 vagystės, išteisintini, neįrodžius jų dalyvavimo nusikaltimo padaryme. M. A. ir A. S. civiliniai ieškiniai, atmestini (BPK 115 str. 3 d. 1 p.).

3.3.15. Konvencijos 6 str. 1 d. įpareigoja teismus pateikti savo sprendimų motyvus, ji negali būti suprantama kaip reikalaujanti detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 16034/90, § 61; 2011 m. gegužės 10 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Česnulevičius prieš Lietuvą, peticijos Nr. 41922/06). Tačiau iš sprendimo turi būti aišku, kad dėl pagrindinių bylos klausimų pasisakyta (Didžiosios kolegijos 2010 m. lapkričio 16 d. sprendimas byloje Taxquet prieš Belgiją, peticijos Nr. 926/05, § 91). Dėl visų esminių apeliantų argumentų teisėjų kolegija pasisakė ir pripažino juos pagrįstais. Likę apeliantų argumentai nėra esminiai arba tokie, kaip apeliantų keliamas per griežtos bausmės klausimas, neteko teisinės reikšmės, todėl dėl likusių apeliantų argumentų teisėjų kolegija nepasisako.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 115 str. 3 d. 1 p., 303 str. 5 d. 2 p., 329 str. 1 d. 1 p., nusprendė:

nuteistojo A. P. gynėjo adv. R. M. ir nuteistojo P. V. apeliacinius skundus tenkinti. Panaikinti Vilniaus m. apylinkės teismo 2019-02-26 nuosprendžio, apkaltinamąją dalį A. P. ir P. V. atžvilgiu ir priimti naują nuosprendį.

A. P. išteisinti, nes neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką:

pagal BK 24 str. 4 d. ir 178 str. 3 d. (dėl 2009-10-17 vagystės);

pagal BK 24 str. 4 d. ir 178 str. 3 d. (dėl 2012-11-01 vagystės).

Kardomąją priemonę – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje, panaikinti.

P. V. išteisinti, nes neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką:

pagal BK 178 str. 3 d. (dėl 2009-10-17 vagystės);

pagal BK 178 str. 3 d. (dėl 2012-11-01 vagystės).

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti iš jo gyvenamosios vietos, panaikinti.

UAB (duomenys neskelbtini), M. A., A. S. civilinius ieškinius ir UAB (duomenys neskelbtini) prašymą dėl proceso išlaidų atlyginimo, atmesti.

Likusią Vilniaus m. apylinkės teismo 2019-02-26 nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.

Teisėjai                                Audrius Cininas

Gintaras Dzedulionis

Jurgita Mačionytė