Administracinė byla Nr. I-628-629/2014

(Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02147-2013-3)

Procesinio sprendimo kategorija 38; 74.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 29 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mildos Vainienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jolitos Rasiukevičienės, Arūno Kaminsko, dalyvaujant pareiškėjos L. K. atstovei advokatei Birutei Rutkauskaitei, atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinio padalinio atstovei Nijolei Vaitiekūnaitei, trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei Astai Gadzevičiūtei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos L. K. skundą atsakovui Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritoriniam padaliniui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemė ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo,

n u s t a t ė:

Pareiškėja L. K. (toliau – ir pareiškėja) su skundu (b. l. 1–6) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Departamentas) Vilniaus teritorinio padalinio (toliau – ir atsakovas) 2013 m. gegužės 20 d. sprendimą nepritarti įėjimo iš (duomenys neskelbtini) pusės į rūsį ir panduso įrengimo projektiniams pasiūlymams (toliau – ir 2013 m. gegužės 20 d. sprendimas).

Pareiškėja nurodė, kad jai nuosavybės teise priklauso negyvenamosios administracinės patalpos ir kavinė-baras, esančios adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje. 2009 m. kovo 12 d. pareiškėjai buvo surašytas savavališkos statybos aktas dėl to, kad ji, neturėdama leidimo, vykdė statybos darbus minėtose patalpose, esančiose kultūros paveldo statinyje, kultūros paveldo apsaugos zonoje, t. y. iš lauko (nuo gatvės) pusės išbetonavo atraminę sienutę, iškasė gruntą ir įrengė laiptus į rūsio patalpas, rūsio sienoje iškalė įėjimo duris į rūsį, išbetonavo pandusą įėjimui į patalpas pirmame aukšte, ant atraminės sienutės įrengė metalinę tvorelę. Pažymėjo, kad jai buvo įteiktas reikalavimas savo lėšomis iki 2009 m. liepos 16 d. likviduoti savavališkos statybos padarinius, tačiau nustatytu terminu to nepadarius, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) padavė ieškinį teismui, prašydama įpareigoti pareiškėją savo lėšomis per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos demontuoti laiptus į rūsį bei rūsio sienoje įrengtas duris, užmūryti durų angą užpilant atgal iškastą gruntą bei sutvarkyti šaligatvį. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pandusas prie įėjimo į pastato pirmojo aukšto patalpas buvo įrengtas iki pareiškėjai įsigyjant patalpas, todėl atmetė Inspekcijos argumentą, jog L. K. savavališkai įrengė nurodytą pandusą ir atitinkamai reikalavimą dėl nurodytų statybos darbų pašalinimo. Pareiškėja pabrėžė, jog teismas nustatė, jog egzistuoja savavališkos statybos įteisinimui būtinos sąlygos ir nustatė šešių mėnesių terminą savavališkai statybai įteisinti.

Pareiškėjos teigimu, ji Departamentui 2011 m. rugsėjo 23 d. pateikė ginčo patalpų kapitalinio remonto projektinius pasiūlymus, kuriems Departamentas nepritarė, vėliau Departamentas nepritarė ir 2011 m. lapkričio 9 d. pakartotinai pateiktiems projektiniams pasiūlymams. Pasak pareiškėjos, 2013 m. balandžio 11 d. ji atsakovui pateikė projektinius pasiūlymus, kurie paruošti pašalinus visus trūkumus, tačiau vėl buvo gautas neigiamas sprendimas, kuriame nėra nė vieno konkretaus reikalavimo, tik formaliai nurodomi teisės aktų reikalavimai, kurių esą pareiškėja nesilaikė. Pareiškėjos nuomone, atsakovas be pagrindo atsisako pritarti realiai egzistuojančios situacijos įteisinimui. Atkreipė dėmesį, kad į pareiškėjai nuosavybės teise priklausančią administracinę patalpą rūsyje įėjimas yra tik laiptais nusileidus iš (duomenys neskelbtini) nes vykdant paminklosauginius reikalavimus tarybiniais metais iškirstas rūsio lubose nusileidimas į rūsį buvo panaikintas, suformuotas atskiras turtinis vienetas – patalpa unikalus Nr.4400-1083-9431:1701, įregistruotas nekilnojamojo turto registre. Paaiškino, kad atsakovui be pagrindo vilkinant pritarimo projektiniams pasiūlymams davimą pareiškėja atsiduria beviltiškoje situacijoje – jei nebus įvykdytas teismo sprendimas, kuriuo ji yra įpareigota paruošti ir suderinti savavališkai statybai įteisinti reikalingus dokumentus per teismo nustatytą laiką, ji turės panaikinti vienintelį įėjimą į jai priklausančią patalpą ir ji negalės naudoti savo turto.

Atsakovas atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 87–88) su pareiškėjos skundu nesutiko. Nurodė, kad 2013 m. gegužės 20 d. sprendime yra išdėstyti visi nepritarimo projektiniams pasiūlymams motyvai, t. y. laiptų įrengimas nepagrįstas tyrimais, nepateikta dokumentų pagrindžiančių užsakovės teisę disponuoti už sklypo (duomenys neskelbtini) esančia žeme ir joje projektuoti bei įrengti statinius, projektiniai pasiūlymų sprendiniai pažeidžia Departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2010 m. lapkričio 16 d. aktu Nr. KPD-RM-1545 nustatytas vertingąsias savybes. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – ir NKPAĮ) 23 str. 2 d. nurodo, kad tvarkybos projektas rengiamas remiantis Kultūros vertybių registro duomenimis, prieš projektavimą būtinų atlikti tyrimų išvadomis. Prieš projektavimą pareiškėja atliko architektūrinius tyrimus, pagrindžiančius durų ir lango angos vietas, tačiau tyrimai nepagrindžia projektuojamų laiptų įrengimo vietos. Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamento 50 kvartalo detalizuotas tvarkymo ir naudojimo režimas pastato (duomenys neskelbtini), Vilniuje gatvės fasadui nustato konservavimo – restauravimo režimą, pagal kurį iš pritaikymo darbų leistini tik ekspozicinių priemonių ir inžinerinių tinklų įrengimas, nepažeidžiant ar minimaliai pažeidžiant vertybės autentiškumo ir kiekybės požymius.

Atsakovas taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėja nepateikė dokumentų, patvirtinančių jos teisę disponuoti už sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje esančiu žemės sklypu ir jame projektuoti statinius. Šaligatvio dalis, kurioje pareiškėja siekia įrengti laiptus, priklauso valstybinės žemės fondui, kurio patikėjimo subjektas yra Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT), o pareiškėja nepateikė jokių dokumentų, kurie pagrįstų NŽT sutikimą valstybinės žemės plote įrengti laiptus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 90–92) nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Kultūros paveldo skyrius 2011 m. rugpjūčio 19 d. gavo pareiškėjos prašymą peržiūrėti ir derinti pastato (duomenys neskelbtini) projektinius pasiūlymus. Vilniaus miesto nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos posėdyje buvo nuspręsta projektui pritarti, todėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Kultūros paveldo skyrius, vadovaudamasis NKPAĮ 6 str., perdavė atsakovui du egzempliorius projektinių pasiūlymų ginčo patalpų kapitaliniam remontui, o vėliau ir pakartotinai peržiūrėtą projektinį pasiūlymą tolimesniam derinimui. Pabrėžė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos kompetencijai nepriskirta atsakovo priimtų sprendimų kontrolė, todėl prašo teismo priimti sprendimą šioje byloje atsižvelgiant į atsiliepime išdėstytas aplinkybes ir teisės aktų nuostatas.

Teismo posėdyje pareiškėja nedalyvavo, apie teismo posėdžio datą, vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 162).

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovė prašė skundą tenkinti, remdamasi skunde išdėstytais argumentais. Papildomai paaiškino, kad ginčas iš esmės kilęs dėl laiptų į rūsį įrengimo. Pabrėžė, kad tokių laiptų įrengimui iš esmės sutiko ir Vilniaus savivaldybė, ir NŽT, tačiau vienintelis atsakovas nepriima teigiamo sprendimo. Paaiškino, jog pareiškėja nuo 2011 m. metų bando įteisti laiptus į patalpas rūsyje, į kurias kito įėjimo nėra. Panaikinus ginčo laiptus, pareiškėjai būtų užkirstas kelias naudotis jai nuosavybės teise priklausančiomis patalpomis. Pabrėžė, kad 2013 m. gegužės 20 d. sprendimas, kuriuo taip pat atsisakyta pritarti projektiniams pasiūlymams, yra formalus, jame nenurodyta, kas konkrečiais neatitinka nustatytų reikalavimų.

Teismo posėdyje atsakovo atstovė prašė skundą atmesti, remdamasi atsiliepime išdėstytais argumentais. Papildomai pažymėjo, kad pareiškėja įėjimą į rūsį turėjo iš vidinių patalpų, tačiau jau po ginčo statybų minėtas įėjimas buvo panaikintas ir patalpos padalintos į du turtinius vienetus. Pabrėžė, jog pareiškėjos įrengti laiptai yra nepagrįsti tyrimais.

Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens NŽT atstovė prašė ginčą spręsti teismo nuožiūra. Papildomai pažymėjo, kad įrengdama laiptus, pareiškėja užėmė valstybinę žemę, tačiau NŽT sutiko, kad pareiškėja susitartų su atsakovu taikiai. Pažymėjo, kad minėtas sutikimas buvo sąlyginis ir iš esmės nulemtas Vilniaus miesto savivaldybės pozicijos, jog tokiems projektiniams pasiūlymams gali būti pritarta. 

Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdžio datą, vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 163).

Teismo posėdyje kaip liudytojas apklaustas ginčo projektinių pasiūlymų rengėjas J. M. nurodė, kad pirmą kartą pateikus projektinius pasiūlymus Departamento vadovas paprašė pagrindimo, ar toje vietoje laiptai egzistavo Šv. Teresės bažnyčios statymo laikotarpiu. Paaiškino, jog tyrimų metu buvo nustatyta, jog laiptai egzistavo iki XIX a. pabaigos, tačiau jų pėdsakai nebuvo rasti, todėl neaišku, kaip jie buvo įrengti. Kadangi šiuo metu nėra galimybės laiptų įrengti statmenai pastato, buvo nuspręsta juo įrengti išilgai pastato, taip, kaip ir kitus laiptus toje gatvėje. Departamentas įvertino pateiktą pagrindimą, tačiau laikė jį projektiniais pasiūlymais, todėl ir konstatavo, kad jie neatitinka formos ir turinio reikalavimų. Taip pat nurodė, kad projektiniams pasiūlymas pritarė Vilniaus miesto savivaldybės metodinė taryba, kuri tik pateikė pastabas dėl laiptų pakopų medžiagos ir turėklų dydžio. Į minėtas pastabas buvo atsižvelgta ir pakoreguoti projektiniai pasiūlymai pakartotinai pateikti atsakovui, tačiau skundžiamu sprendimu jis vėl atsisakė jiems pritarti. Be to, atkreipė dėmesį, jog sraigtiniai laiptai patalpų viduje buvo įrengti tik XX a. ir paminklotvarkos bei gaisriniu požiūriu yra negalimi ir turėjo būti panaikinti.

Skundas tenkintinas.

Ginčas kilęs dėl Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinio padalinio 2013 m. gegužės 20 d. sprendimo nepritarti įėjimo iš (duomenys neskelbtini) pusės į rūsį ir panduso įrengimo projektiniams pasiūlymams.

Nustatyta, kad pareiškėjai L. K. nuosavybės teise priklauso negyvenamosios patalpos – administracinės patalpos ir kavinė-baras, esančios adresu (duomenys neskelbtini), Vilniaus m. 2011 m. balandžio 1 d. pareiškėja sudarė valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį, kuria jai išnuomotas 0,0068 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) Vilniuje (b. l. 52–53).

Kaip matyti iš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-810-585/2013 (b. l. 10–15) pareiškėjai 2009 m. kovo 12 d. buvo surašytas aktas dėl savavališkos statybos, nes ji, neturėdama nustatyta tvarka parengtos ir suderintos projektinės dokumentacijos ir statybos leidimo, kultūros paveldo statinyje, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), Vilniaus m., savavališkai iškasė gruntą, įrengė laiptus į rūsyje esančias patalpas, rūsio sienoje iškirto angą ir įstatė duris, išbetonavo laiptus, ant laiptų atraminės sienutės įrengė metalinę tvorelę. 2009 m. kovo 19 d. pareiškėjai buvo įteiktas reikalavimas, kuriuo ji įpareigota iki 2009 m. liepos 16 d. savo lėšomis likviduoti savavališkos statybos padarinius. Pareiškėjai nustatytu terminu neįvykdžius nurodyto reikalavimo ir nepašalinus savavališkos statybos padarinių, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) su ieškiniu kreipėsi į Vilniaus miesto 3 apylinkės teismą, prašydama įpareigoti L. K. savo lėšomis per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos demontuoti laiptus į rūsį bei rūsio sienoje įrengtas duris, užmūryti durų angą, užpilant atgal iškastą gruntą, bei sutvarkyti šaligatvį. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimu Inspekcijos pareikštą ieškinį tenkino iš dalies ir, be kita ko, nustatė L. K. 6 mėnesių terminą nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos teisės aktų nustatyta tvarka parengti projektinę dokumentaciją bei gauti statybą leidžiantį dokumentą savavališkos statybos metu įrengtiems laiptams į rūsį, rūsio sienoje įrengtoms durims ir durų angai, atraminei sienutei, ant atraminės sienutės ir panduso įrengtai metalinei tvorelei ir iškastam gruntui. Be to, minėtas teismas konstatavo, jog pandusas prie įėjimo į ginčo pastato pirmojo aukšto patalpas buvo įrengtas iki L. K. įsigyjant patalpas, esančias nurodytame pastate, todėl atmetė Inspekcijos argumentą, jog pareiškėja savavališkai įrengė nurodytą pandusą, ir atitinkamai reikalavimą dėl nurodytų statybos darbų pašalinimo. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. balandžio 22 d. nutartimi šį Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimą paliko nepakeistą.

Taip pat nustatyta, kad pareiškėja atsakovui 2011 m. rugsėjo 23 d. pateikė negyvenamųjų kavinės-baro patalpų ir rūsio administracinių patalpų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), Vilniaus m., Vilniaus m. sav., kapitalinio remonto projektinius pasiūlymus, tačiau atsakovas 2011 m. spalio 13 d. raštu Nr. (12.7.V)-2V-1183 nepritarė pateiktiems projektiniams pasiūlymams ir rekomendavo pareiškėjai patalpų pritaikymui numatyti tokią techninę įrangą ir sprendimus, kurie įgalintų atstatyti pakeistą pastato ir gatvės vaizdą, nuardyti už sklypo ribų įrengtus ir šaligatvį panaikinusius pandusą ir laiptus į rūsį su atitvariniais turėklais (b. l. 35–36).

Pareiškėja 2013 m. kovo 6 d. pakartotinai pateikė pakoreguotus projektinius pasiūlymus (b. l. 16–62, 98, 99), tačiau atsakovas skundžiamu 2013 m. gegužės 20 d. sprendimu vėl nepritarė pareiškėjos pateiktiems įėjimo iš (duomenys neskelbtini) pusės į rūsį ir panduso įrengimo projektiniams pasiūlymams, kadangi nustatė prieštaravimų Vilniaus senamiesčio – Kultūros Paminklo U1P – (u. k. 16073) apsaugos reglamento nuostatams (b. l. 8–9). Skundžiamame sprendime paaiškinta, kad pastatas (duomenys neskelbtini) yra valstybės saugomas viešajam pažinimui ir naudojimui. Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamente pastato gatvės fasadui nustatytas konservavimo-restauravimo režimas, bendrųjų reikalavimų rekonstruojamiems ir naujai statomiems pastatams šiame kvartale 8 p. nurodo, kad tyrimų metu aptiktos vertingų istorinių statinių dalys ir elementai tvarkomi pagal konservavimo-restauravimo technologijas, o panduso ir laiptus į rūsį su atitvariniais turėklais įrengimas prieštarauja konservavimo ir restauravimo darbų sąvokoms, be to, projektiniuose pasiūlymuose nurodoma, kad tyrimų metu rastos rūsio angos, tačiau tyrimų duomenys nėra išsamūs, nors langų angos ir pagrįstos kaip buvusios šioje vietoje, tačiau laiptų įrengimas neįrodytas juos ten egzistavus, tyrimais nepagrįstas ir panduso įrengimas. Pažymėta, kad projektinių pasiūlymų sudėtyje nėra ir dokumentų, patvirtinančių pareiškėjos teisę disponuoti už sklypo (duomenys neskelbtini) esančia žeme ir joje projektuoti bei įrengti statinius, be to, projektinių pasiūlymų sprendiniai pažeidžia Departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2010 m. lapkričio 16 d. aktu Nr. KPD-RM-1545 nustatytas vertingąsias savybes (http://kvr.kpd.lt/heritage/).

Pažymėtina, kad pastatas (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kuriame yra pareiškėjai priklausančios patalpos, yra įtrauktas į Kultūros vertybių registrą (unikalus kodas – 10363) bei Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005-04-29 įsakymu Nr. ĮV-190 paskelbtas valstybės saugomu viešajam pažinimui ir naudojimui. Be to, jis patenka į kultūros paminklo – Vilniaus senamiesčio (unikalus kodas – 16073) teritoriją, į Vilniaus senamiesčio 50 kvartalą, kurio detalizuotas tvarkymo ir naudojimo režimas nustatytas Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamente, patvirtintame Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2003 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. ĮV-490. Pagal Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamento kvartalo Nr. 50 detalizuotą tvarkymo ir naudojimo režimą pastato (duomenys neskelbtini) (Šv. Mikalojaus cerkvės šventikų namas) gatvės fasadui taikomas konservavimo-restauravimo režimas. Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamento II dalies aiškinamojo rašto 3 sk. 3.2 p. nurodyta, kad konservavimo-restauravimo režimo tikslas – išsaugoti visus autentiškumo ir kiekybės požymius, išryškinti, atskleisti išlikusios dalies kultūrinę vertę. Režimas numato nevertingų intarpų pašalinimą, iškritusių ar išimtų elementų grąžinimą į pirminę vietą ir autentišku būdu (t. y. naudojant autentiškos sudėties ir pavidalo medžiagas, formas ir atlikimo techniką) pagal autentiškuosius pasikartojančių elementų suformavimą bei fragmentišką prarastųjų jungčių tarp autentiškų elementų atstatymą. Leistini tvarkymo darbai: 1) techniniai tyrimai (tyrinėjimai); 2) moksliniai tyrimai; 3) visų rūšių konservavimo darbai; 4) priešavariniai darbai (avarijos grėsmės pašalinimo darbai), kurie nepažeidžia ar minimaliai pažeidžia vertybės autentiškumo ir kiekybės požymius; 5) fragmentinio restauravimo darbai, kuriais pašalinami nevertingi intarpai; 6) galimos atkūrimo darbų rūšys – anastyliozė, perkėlimas; 7) visų rūšių remonto darbai (atliekami tik nevertinguose intarpuose); 8) pritaikymo darbai – ekspozicinių priemonių ir inžinerinių tinklų įrengimas, nepažeidžiant ar minimaliai pažeidžiant vertybės autentiškumo ir kiekybės požymius (atsižvelgiant į leistinus pritaikymo darbus nurodytus Vilniaus senamiesčio apsaugos reglamente). Pažymėtina, kad visi tvarkymo darbai atliekami pagal nustatyta tvarka parengtus ir suderintus projektus, atitinkančius tvarkymo darbų taisykles ir technologijas bei reikalavimus. Konservavimo-restauravimo režimo zonoje draudžiama: 1) naujų statinių statyba (leistinas tik mažųjų architektūros formų įrengimas pagal nustatyta tvarka parengtus ir suderintus projektus); 2) bet kokių medžiaginių elementų, įtvirtinančių teritorijos ir pastatų kultūrinės vertės pažeidimus, įrengimas.

Taip pat pažymėtina, kad rekonstruojamiems pastatams kvartale Nr. 50 keliami reikalavimai, kad statinių saugomos vertingos dalys turi būti tikslinamos tyrimų medžiagoje, rekonstruojamų ir naujai statomų pastatų architektūrinės išraiškos priemonės, apdailos medžiagos derinamos prie aplinkinio užstatymo, o tyrimų metu aptiktos vertingų istorinių statinių dalys ir elementai tvarkomi pagal konservavimo-restauravimo technologijas.

Paveldo objektuose, jų teritorijose planuojamų tvarkybos darbų projektinių pasiūlymų rengimo, jų tikrinimo ir saugojimo reikalavimus reglamentuoja Paveldo tvarkybos reglamentas PTR 3.06.01:2007 „Kultūros paveldo tvarkybos darbų projektų rengimo taisyklės“, patvirtintas Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2007 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. ĮV-329 (toliau – ir Reglamentas). Pagal Reglamento 23, 25 p. statytojas (užsakovas) arba jo įgaliotas asmuo projektiniais pasiūlymais išreiškia, kaip numato atlikti tvarkybos darbus paveldo objekte, šio objekto teritorijoje. Projektiniai pasiūlymai rengiami vadovaujantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymu, individualiais ar tipiniais apsaugos reglamentais, kitais kultūros ministro patvirtintais paveldo tvarkybos reglamentais, nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo ir kitais galiojančiais teritorijų planavimo dokumentais, veiklą saugomose teritorijose reglamentuojančiais dokumentais (jeigu jie neprieštarauja nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugą reglamentuojantiems dokumentams), specialiosiomis žemės ir miško naudojimo sąlygomis bei remiantis Kultūros vertybių registre registruotais tyrimų duomenimis, prieš projektavimą privalomų atlikti taikomųjų bei kitų tyrimų išvadomis. Reglamento 27 p. įtvirtinta, kad projektiniams pasiūlymams nepritariama, jei yra neįvykdyta bent viena iš šių sąlygų: 1) projektiniuose pasiūlymuose nėra numatyta išsaugoti paveldo objekto autentiškumą ir vertingąsias savybes; 2) projektiniai pasiūlymai neatitinka Reglamento 25 p. nurodytų sąlygų; 3) atliktų tyrimų duomenys yra nepakankami projektiniams pasiūlymams pagrįsti; 4) projektinių pasiūlymų sudėtis neatitinka Reglamento 29 p. nustatytų reikalavimų.

Kaip matyti iš pareiškėjos pateiktų projektinių pasiūlymų paaiškinimų (b. l. 18), nustačius, kad į esamą rūsį nėra patekimo ir kad tas patekimas buvo projektinių pasiūlymų nurodytoje vietoje, pasiūlymuose numatytas durų angos atidengimas. Laiptų kryptis ir forma nebuvo įrodyta nei architektūrinių tyrimų, nei archeologinių tyrimų metu, o buvę laiptai negalėjo būti išlikę, tačiau vienareikšmiškai aišku, kad jie buvo ir galimi tik du jų atstatymo variantai: statmenai pastatui ir lygiagrečiai pastatui. Atstatymas statmenai sienai šiuo metu yra neįmanomas dėl inžinerinių tinklų gatvėje, dėl kritulių nuvedimo latakais, dėl to, kad suformavus laiptus statmenai pasikeistų visa gatvės struktūra,  be to, visų gretimų pastatų nusileidimai į rūsį yra įrengti lygiagrečiai gatvės raudonom linijom, todėl laiptų įrengimas lygiagrečiai gatvės raudonom linijom yra vienintelis įmanomas ir mažiausiai skausmingas paminklosaugos požiūriu ir atitinka paveldosaugos reikalavimus, be to šis sprendimas leistų ateityje užtaisyti angą rūsio perdangoje.

Teismas pažymi, kad vienas iš teisės aktų, kuriais savo veikloje turi vadovautis atsakovas – Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas (toliau – ir VAĮ), inter alia nustatantis viešojo administravimo principus, viešojo administravimo sritis, viešojo administravimo subjektų sistemą ir administracinės procedūros organizavimo pagrindus. Pagal VAĮ 8 str. 1 d. individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Pažymėtina, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog VAĮ 8 str. 1 d. iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011).

Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju atsakovė, priimdama skundžiamą 2013 m. gegužės 20 d. sprendimą, paminėtų VAĮ 8 str. nuostatų nesilaikė. Tokiu būdu buvo paneigtos ne tik minėtos taisyklės, apibrėžtos įstatymų leidėjo, bet ir teisėtumo principas, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti. Pažymėtina, kad iš 2013 m. gegužės 20 d. sprendimo nėra aišku, kokių konkrečių reikalavimų neatitinka pareiškėjos pateikti projektiniai pasiūlymai, kokias vertingąsias savybes pažeidžia projektinių pasiūlymų sprendiniai, tuo labiau, kad pats atsakovas neginčija, jog nuo XVII a. antros pusės iki XIX a. pradžios ginčo pastate egzistavo įėjimas į rūsį (b. l. 35–36). Be to, atsakovas skundžiamame sprendime, nenurodo, jokio teisinio pagrindo, kuriuo remdamasis padarė atitinkamas išvadas ir priėmė neigiamą atsakymą dėl projektinių pasiūlymų derinimo. Aiškiai, išsamiai bei suprantamai nemotyvuotas individualus administracinis aktas sudaro kliūtis jį ginčijančiam asmeniui tinkamai, įstatymų nustatyta tvarka realizuoti teisę į galimai pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Teismo vertinimu, minėti neatitikimai VAĮ 8 str. nuostatoms vertintini kaip esminis viešojo administravimo sistemos subjekto veiklos trūkumas ir sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą atsakovo 2013 m. gegužės 20 d. sprendimą, įpareigojant Departamento Vilniaus teritorinį padalinį iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. kovo 6 d. pateiktus projektinius pasiūlymus ir priimti VAĮ 8 str. nuostatas atitinkantį sprendimą.

Taigi atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos skundas tenkinamas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 2 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

n u s p r e n d ž i a :

Tenkinti pareiškėjos L. K. skundą.

Panaikinti atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Vilniaus teritorinio padalinio 2013 m. gegužės 20 d. sprendimą nepritarti įėjimo iš (duomenys neskelbtini) pusės į rūsį ir panduso įrengimo projektiniams pasiūlymams ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2013 m. kovo 6 d. pateiktus projektinius pasiūlymus.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai                                                                                         Milda Vainienė

Jolita Rasiukevičienė

Arūnas Kaminskas