Administracinio nusižengimo byla Nr. AN2-91-935/2022

Teisminio proceso Nr. 4-52-3-00575-2021-6

Procesinio sprendimo kategorija 19.20

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 5 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Ugnius Trumpulis teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal D. Č. atstovo advokato apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2022 m. sausio 26 d. nutarties.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė :

I.                       Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

1.       Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariato Antrojo veiklos skyriaus (toliau – ir Institucija) tyrėjos 2021 m. spalio 6 d. nutarimu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 591 straipsnio 1 punktu, administracinio nusižengimo bylos teisena pagal ANK 518 straipsnį buvo nutraukta, nes padaryta veika neturi administracinio nusižengimo požymių.

2.       Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2022 m. sausio 26 d. nutartimi Institucijos tyrėjos 2021 m. spalio 6 d. nutarimas buvo panaikintas ir byla grąžinta Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariatui, kurio pareigūnai įgalioti atlikti administracinio nusižengimo tyrimą. 

II.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

3.       Apeliaciniame skunde D. Č. atstovas advokatas prašo Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2022 m. sausio 26 d. nutartį panaikinti ir palikti galioti nepakeistą Institucijos tyrėjos 2021 m. spalio 6 d. nutarimą.

4.       Apeliaciniame skunde aiškinama, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė šios bylos nagrinėjimo ribas ir faktiškai nurodė policijos pareigūnams nagrinėti civilinį ginčą, kurio nagrinėjimas nėra priskiriamas policijos pareigūnų kompetencijai. Be to, skunde tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino dalį nustatytų faktinių aplinkybių, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą.

5.       Advokatas teigia, kad surinktoje medžiagoje užfiksuoti duomenys patvirtina, jog D. Č. pastatė tvorą, kuri riboja galimybę naudotis kelio servitutu žemės sklype. Vis tik surinkti duomenys patvirtina ir tai, kad A. V. sutiko, jog tvora būtų pastatyta, jis pasirašė 2015 m. gegužės 26 d. pritarimą sklypo įrengimo sprendiniams. Šiame pritarime numatyti statiniai – atraminės sienutės, tvora, buvo įrengti 2015-2016 metais. Tokie sprendiniai buvo parengti remiantis 2010 m. rugpjūčio 8 d. žemės sklypo naudojimo tvarkos planu, registruotu Nekilnojamojo turto registre, bei realia naudojimosi žemės sklypu praktika, pagal kurią kelio servitutu faktiškai niekas nesinaudojo nuo jo nustatymo dienos, tiek D. Č., tiek A. V. įvažiavimui į žemės sklypą naudojosi įvaža, suformuota ties žemės sklypo bendrojo naudojimosi dalies, plane pažymėta B raide, riba su Maišiagalos gatve. Be to, toks sprendinys buvo įtvirtintas ir D. Č., jo sutuoktinės bei A. V. 2017 m. spalio 28 d. sutikimais gretimo žemės sklypo savininkams įsirengti ir naudoti įvažiavimui į jų žemės sklypą tą pačią įvažą, kuria naudojosi ir žemės sklypo bendraturčiai D. Č. bei A. V.. Tokiu būdu buvo panaikintas būtinumas jiems naudotis įvaža, prie kurios ir nuveda bylai reikšmingas kelio servitutas. Tuo pačiu kelio servitutas neteko savo reikšmės ir būtinumo. Esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo konstatuoti, kad D. Č. be jokio teisinio pagrindo ir prieš A. V. valią pastatė tvorą ar atramines sieneles bei tokiu būdu savavaldžiavo – neleido A. V. naudotis žemės sklypo kelio servitutu.

6.       Skunde aiškinama, kad pirmosios instancijos teismas nepaneigė policijos pareigūnų nustatytų faktų, tik detaliau aiškinosi jų atsiradimo aplinkybes bei turinį, kas savaime nėra pagrindas tvirtinti, jog tyrimas buvo atliktas nevisapusiškai bei neobjektyviai, todėl yra būtina rinkti papildomus duomenis. Byloje nustatytos aplinkybės rodo, kad A. V. pretenzijos dėl naudojimosi kelio servitutu yra formalios, t. y., jis pretenzijas reiškia, nes, sudarius galimybes naudotis kelio servitutu, bus apsunkintas D. Č. naudojimasis žemės sklypo dalimi, kuri žemės sklypo naudojimosi tvarka priskirta jo individualiam naudojimui.

7.       Apeliantas pažymi, kad D. Č. ir A. V. yra žemės sklypo bendraturčiai. Bendraturčių santykius dėl naudojimosi bendru daiktu lemia ne tam daiktui nustatyti servitutai, o naudojimosi tvarka ar kitokie bendraturčių susitarimai. Detaliajame plane yra atskleidžiamas minėto servituto turinys – jis nustatomas gretimiems sklypams ir po padalinimo atsiradusio naujo žemės sklypo naudai, o ne kurios nors žemės sklypo dalies, jos bendraturčio-naudotojo naudai. A. V. nepagrįstai skundžiasi, kad, negalėdamas naudotis kelio servitutu, negali privažiuoti prie buto, kuris yra tame pačiame žemės sklype, kuriam nustatytas servitutas. Žemės sklypo naudojimo sąlygos yra nustatytos žemės sklypo naudojimosi tvarkoje, kurioje yra numatyta 144 m2 ploto B dalis bendram bendraturčių naudojimui su įvaža, esančia ties riba, pažymėta taškais 1-7, ir apimančią šalimais esančio žemės sklypo servituto teritoriją. Ši įvaža ne tik suformuota dokumentuose, bet ir įrengta faktiškai – žemės sklypo B dalis, įskaitant gretimame žemės sklype esančią servituto teritoriją, yra išgrįsta betoninėmis trinkelėmis. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad A. V. kaip žemės sklypo bendraturtis neturi jokių teisių naudotis kelio servitutu, nustatytu žemės sklypo A dalyje, priskirtoje naudotis D. Č., patekimas prie pastato dalies, kurioje yra A. V. butas, yra nustatytas žemės sklypo naudojimosi tvarkoje.

8.       Apeliaciniame skunde nurodoma, kad aplinkybė, jog kelio servitutas yra registruotas Nekilnojamojo turto registre, nereiškia, kad pretenzijas dėl naudojimusi servitutu turi teisę reikšti bet kas. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.111 straipsnio nuostatas servituto teisė reiškia teisę naudotis svetimo savininko daiktu, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Tarnaujančio daikto savininko teisės gali būti suvaržomos tik tiek, kiek reikia viešpataujančiam daiktui naudoti pagal paskirtį. Jei toks naudojimo būtinumas išnyksta, servitutas negali būti naudojamas. Tokios aplinkybės yra pagrindas konstatuoti servituto pabaigą, nes servituto turinį konkrečiu atveju lemia viešpataujančiojo daikto poreikiai. CK 4.130 straipsnio 1 dalies 5 punkte yra nustatyta, kad servituto pabaiga yra siejama su servituto būtinumo išnykimu, t. y. servituto būtinumą lemia faktas, ar galima viešpataujantį daiktą naudoti pagal paskirtį be servituto, o ne jo išregistravimas iš Nekilnojamojo turto registro. Šiuo atveju D. Č. naudojimosi žemės sklypu sąlygas aptarė su A. V. kaip su bendraturčiu ir kaip su gretimo žemės sklypo savininku. Aplinkybė, kad D. Č. ir A. V. nebaigė forminti susitarimo taip, kaip numatyta teisės aktuose, savaime neleidžia daryti išvados, kad servitutas yra būtinas, jog pasiekti susitarimai ir jų sprendiniai negalioja, kad D. Č. savavaldžiavimo.

9.       Skunde pažymima, kad Nekilnojamojo turto registro duomenys yra skirti išviešinti reikšmingus faktus ir jų registravimas yra išvestinis veiksmas, todėl tų duomenų turinį, ypač kilus ginčui, reikia nustatyti ne pagal registruotus duomenis, o reikšmingų duomenų tikrumą patikrinant pagal visas reikšmingas faktines aplinkybes. Asmens teisių registracija viešame registre atlieka ne teises nustatančią, o teisių išviešinimo funkciją. Asmens nuosavybės teisės į konkretų daiktą teisinė registracija yra išvestinis veiksmas, kurį lemia nuosavybės teisės į tą registruotiną daiktą atsiradimo pagrindas. Aplinkybė, kad tam tikri duomenys nebuvo išviešinti arba išviešinti nebuvo pakoreguoti pagal faktines aplinkybes, nereiškia, jog egzistuojanti faktinė situacija nėra reikšminga, ypač jeigu asmenys, tarp kurių yra kilęs ginčas, žino realiai susiklosčiusią situaciją. Taigi, pirmosios instancijos teismas nustatęs tam tikras faktines aplinkybes, kurios paneigia registruotus duomenis ar yra pagrindas suteikti registruotiems duomenims kitokį turinį, turi vadovautis būtent faktiniais duomenimis. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas be teisinio pagrindo suabsoliutino kelio servituto įregistravimo faktą.

10.       D. Č. atstovas atkreipia dėmesį į tai, kad A. V. siekia, jog D. Č. būtų pritaikyta administracinė atsakomybė už veiksmus, kurie buvo padaryti 2015-2016 metais ir apie kuriuos A. V. nuo pat jų padarymo žinojo. Pagal ANK 39 straipsnį administracinė nuobauda gali būti paskirta ne vėliau kaip per dvejus metus nuo administracinio nusižengimo padarymo dienos, o trunkamojo administracinio nusižengimo atveju – per dvejus metus nuo jo paaiškėjimo dienos. Pagal nustatytas aplinkybes matyti, kad nuo savavaldžiavimu įvardijamų veiksmų praėjo daugiau kaip penkeri metai, tie veiksmai buvo atlikti viešai, nebuvo slepiami, todėl vien dėl praėjusio laiko nėra pagrindo administracinio nusižengimo teisenai. A. V. teiginiai, kad ribojimai naudotis kelio servitutu jam neva atsirado tik skunde nurodytu momentu (2021 m. balandžio – birželio mėnesiais), akivaizdžiai neatitinka tikrovės.

11.       Apeliaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamoje nutartyje nėra nurodyti jokie duomenys, kurie iš esmės galėtų pakeisti jau nustatytų faktinių aplinkybių vertinimą dėl administracinės atsakomybės taikymo pagal ANK nuostatas. A. V. apklausa būtų perteklinė, nes jis pirmosios instancijos teisme nenurodė kokių nors esminių aplinkybių, galinčių lemti kitokį situacijos teisinį vertinimą. A. V. duoti paaiškinimai leidžia manyti, kad jis slepia dalį reikšmingų aplinkybių, o nustatytos aplinkybės patvirtina, kad kelio servituto negalima vertinti tik pagal išviešintus duomenis – būtina vertinti ir faktiškai susiklosčiusias aplinkybes, kurios jau neatitinka registruotų duomenų. Be to, pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis kelio servitutas registruotas 2010 m. rugpjūčio 9 d., žemės sklypo naudojimosi tvarka nustatyta 2010 m. lapkričio 24 d. pirkimo-pardavimo sutartimi, kuria D. Č. įsigijo dalį žemės sklypo ir jame esančio pastato.

12.       Atsiliepime į apeliacinį skundą Institucijos atstovas prašo Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2022 m. sausio 26 d. nutartį palikti nepakeistą ir D. Č. atstovo advokato apeliacinį skundą atmesti.

III.                      Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

D. Č. atstovo advokato apeliacinis skundas tenkintinas.

13.       Pagal ANK 518 straipsnį atsako tas, kas, nesilaikydamas įstatymuose nustatytos tvarkos, nepadarydamas esminės žalos kitų asmenų teisėms ar teisėtiems interesams, savavališkai vykdė tikrą ar tariamą savo teisę, kurią ginčija kitas asmuo. Pažymėtina, kad pagrindinė aptariama norma saugoma vertybė yra įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka. Teisės vykdymo savavališkumas, darant aptariamą teisės pažeidimą, pasireiškia tuo, kad kaltininkas piktnaudžiauja savo teise arba pasirenka tokį teisės įgyvendinimo būdą, kuris neatitinka nei geros moralės, nei bendro gyvenimo taisyklių gerbimo, nei sąžiningumo, protingumo ar teisingumo principų. Tuo pačiu būtina pabrėžti, kad ne visi įstatymo reikalavimų neatitinkantys veiksmai užtraukia administracinę atsakomybę pagal minėtą normą. Asmuo pagal ANK atsako tik tuo atveju, jeigu jis padarė ANK uždraustą pavojingą veiką, atitinkančią administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius (ANK 5 straipsnio 1 dalis). Taigi pagal ANK asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jo veikoje yra nustatomi visi įstatyme įtvirtinti konkretaus administracinio nusižengimo požymiai, be to, tokia veika turi pasižymėti ir pavojingumu (manytina, kad ANK 518 straipsnyje numatyto nusižengimo pavojingumą apibūdina konkrečių savavališkų veiksmų pobūdis, padarytos turtinės žalos piniginė išraiška, pažeistų teisių ir interesų svarba bei kitos aplinkybės), kurio šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas pagal nustatytas aplinkybes neįžvelgia. 

14.       Iš administracinio nusižengimo byloje užfiksuotų duomenų matyti, kad tarp A. V. ir D. Č. yra kilęs ginčas dėl žemės sklype, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), nustatyto 0,0412 ha dydžio kelio servituto naudojimo. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išraše užfiksuotų duomenų matyti, kad 442/1411 žemės sklypo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), asmenine nuosavybe priklauso A. V., o kita žemės sklypo dalis, t. y., 969/1411 bendrąją jungtine nuosavybe priklauso D. Č. ir I. Č. (b. l. 27-30). Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išraše užfiksuoti duomenys taip pat patvirtina, kad žemės sklypui yra nustatyti trys servitutai, vienas iš jų – 0,0412 ha kelio servitutas – teisė važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku, varyti galvijus. Šis servitutas yra nustatytas D. Č. ir I. Č. žemės sklypo dalyje. CK 4.111 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad servitutas yra teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nustatytus ir aptartus faktus, taip pat CK 4.111 straipsnio 1 dalies nuostatas, konstatuoja, kad D. Č. ir jo sutuoktinei priklausanti žemės sklypo dalis bei A. V. priklausanti sklypo dalis nelaikytinos viena kitai tarnaujančiu ir viešpataujančiu daiktu. Tokią išvadą patvirtina ir byloje esantis žemės sklypo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), projektas (b. l. 31), iš kurio matyti, kad aptariamas kelio servitutas, pažymėtas plane Nr. 1A, yra nustatytas ne to paties žemės sklypo skirtingoms dalims, iš kurių, kaip jau minėta, viena priklauso A. V., o kita D. Č. ir I. Č., o dviejų gretimų sklypų, kurių kadastriniai numeriai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), ir 1038 ha žemės sklypo Nr. 2, kuris buvo suformuotas 0,2249 ha žemės sklypą, kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), padalinus į du žemės sklypus – sklypą Nr. 2. ir sklypą Nr. 1, kuris, kaip jau nustatyta, priklauso A. V. ir D. Č. bei I. Č., naudai. Taigi konstatuotina, kad visas žemės sklypas, kurio unikalus numeris yra (duomenys neskelbtini), laikytinas tarnaujančiu daiktu anksčiau minėtiems trims žemės sklypams. A. V. ir D. Č. yra žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniaus rajono savivaldybėje, bendrasavininkai, kurių santykius reguliuoja CK 4.72-4.92 straipsnių nuostatos.

15.       CK 4.72 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti. CK 4.75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Pagal CK 4.81 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad namo, buto ar kito nekilnojamojo daikto bendraturčiai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, pagal kurią bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis to namo, buto patalpomis ar kito nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, atsižvelgdami į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės teise. 

16.       Iš 2010 m. lapkričio 23 d. pirkimo-pardavimo sutarties (b. l. 129-134) turinio matyti, kad UAB „M.“, atstovaujama direktoriaus A. V., parduodama D. Č. ir jo sutuoktinei I. Č. 969/1411 žemės sklypo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), susitarė dėl viso žemės sklypo naudojimosi tvarkos. Iš šios sutarties turinio matyti, kad D. Č. ir I. Č. bendrąja jungtine nuosavybe naudosis žemės sklypo teritorija A, C, o UAB „M.“ naudosis žemės sklypo teritorija D. Žemės sklypo teritoriją B abu bendrasavininkai naudosis bendrai. Iš žemės sklypo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini),  naudojimosi tvarkos plano matyti, kad į teritoriją A, kurios naudojimasis pagal susitarimą teko D. Č. ir I. Č., patenka ir 0,0412 ha kelio servitutas (b. l. 128). Taigi yra akivaizdu, kad pats A. V., tiek pasirašydamas kaip juridinio asmens atstovas žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutartį, tiek patvirtindamas savo parašu žemės sklypo naudojimo planą sutiko, kad visa žemės sklypo dalimi, kuriai yra nustatytas kelio servitutas, naudosis D. Č. ir I. Č..

17.       Iš Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus žemės naudojimo patikrinimo akto (Institucijos medžiaga, b. l. 31-36) matyti, kad, atlikus žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini),  apžiūrą, buvo nustatyta, jog pietvakarinėje ir vakarinėje žemės sklypo dalyse yra pastatyti objektai – betoninė tvora, gėlynai, sandėliukai, kurie patenka į registruotą kelio ir inžinerinių tinklų servitutą. Iš Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus rašto (Institucijos medžiaga, b. l. 28-30) matyti, kad pravažiavimas registruotu servitutu negalimas. Fakto, kad minėtu kelio servitutu neįmanoma naudotis, pirmosios instancijos teisme neneigė ir D. Č. (b. l. 141). Vis tik šioje vietoje atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš matavimų schemos (Institucijos medžiaga b. l. 17) matyti, jog A. V. buvo supažindintas su tuo, kad žemės sklype, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantis kelio servitutas bus aptvertas tvora, jis tam neprieštaravo ir tokį projektą 2015 m. gegužės 26 d. patvirtino parašu. Taigi apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į visumą nustatytų faktinių aplinkybių, konstatuoja, kad nėra pagrindo tvirtinti, jog D. Č. savavaldžiavo, nes apie apribojimą naudotis žemės sklype nustatytu kelio servitutu sklypo bendrasavininkas A. V. ne tik buvo informuotas, bet ir tam pritarė. Kita vertus, kaip jau minėta anksčiau, A. V. kaip žemės sklypo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), bendrasavininkui naudojimasis nustatytu kelio servitutu ir nepriklauso. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teisme A. V. nurodė, jog į savo žemės sklypo dalį gali įvažiuoti ir per kitą kelią, esantį jo žemės sklypo dalies apačioje (b. l. 20). Taigi akivaizdu, kad net ir užtvėrus kelio servitutą tvora, A. V. be jokių trukdžių gali naudotis jam nuosavybes teise priklausančio  žemės sklypo dalimi. Šį faktą visiškai patvirtina ir tai, kad, pasak D. Č. (b. l. 142), tvora buvo įrengta 2015-2016 metais, o iš pateiktoje medžiagoje užfiksuotų duomenų matyti, jog pretenzijas dėl servituto A. V. pradėjo reikšti tik 2021 metų pavasarį.

18.       Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad žemės sklypas Nr. 2, kurio naudai buvo nustatytas kelio servitutas žemės sklypo, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), atžvilgiu, priklauso A. V.. Vis tik apeliacinės instancijos teismas ir šioje vietoje konstatuoja, kad prie minėto sklypo privažiuoti ir juo naudotis A. V. gali be jokių apribojimų. Iš administracinio nusižengimo byloje esančio teritorijos plano (b. l. 34) matyti, kad minėtas žemės sklypas, priklausantis A. V., turi priėjimą prie pagrindinio kelio. Tiek D. Č. (b. l. 142), tiek A. V. (b. l. 19) pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad nuo pagrindinio kelio yra padarytas įvažiavimas, kuriuo naudojantis A. V. gali pasiekti ne tik minėtą žemės sklypą, bet ir bendrai jam ir D. Č. bei I. Č. priklausantį žemės sklypą. Aplinkybę, kad, naudojantis padaryta įvaža, galima laisvai pasiekti minėtus žemės sklypus, patvirtina ir sutikimai (b. l. 114-115, 116-117), kuriais A. V. ir D. Č. su I. Č. davė sutikimus gretimo sklypo kaimynams daryti įvažiavimus į savo nuosavybę nuo pagrindinio kelio pro jiems žemės sklypuose priklausančius įvažiavimus. 

19.       Atsižvelgus į visa, kas buvo aptarta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad D. Č. veiksmuose nėra administracinio nusižengimo, numatyto ANK 518 straipsnyje, požymių. A. V. ir D. Č. kilęs ginčas turi būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka. Pabrėžtina, kad bendrieji teisės principai suponuoja tai, jog negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai, sprendžiant civilinius ginčus, taikomos baudžiamosios ir/ar administracinių nusižengimų teisės normos, o asmens elgesys, esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams, vertinamas kaip atitinkamos neteisėtos veikos padarymas. Esant susiklosčiusiai situacijai, kaip teisingai konstatavo Institucijos tyrėja 2021 m. spalio 6 d. nutarime, A. V. gali ginti savo teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Pažymėtina ir tai, kad taikant D. Č. administracinę atsakomybę kilęs ginčas dėl servituto realiai nebūtų išspręstas.

20.       Esant nustatytoms aplinkybėms, D. Č. atstovo advokato apeliacinis skundas tenkintinas, o Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2022 m. sausio 26 d. nutartis naikintina, paliekant galioti Institucijos tyrėjos 2021 m. spalio 6 d. nutarimą.

Teismas, vadovaudamasis ANK 653 straipsnio 1 dalies 5 punktu,

n u t a r i a :

panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2022 m. sausio 26 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariato Antrojo veiklos skyriaus tyrėjos 2021 m. spalio 6 d. nutarimą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėjas Ugnius Trumpulis