Civilinė byla Nr. 3K-3-33/2009

                     Procesinio sprendimo kategorija 25.3 (S)             

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2009 m. vasario 13 d.

Vilnius             

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas), Dangutės Ambrasienės (pranešėja) ir Birutės Janavičiūtės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų V. B., J. B., A. D., M. D., V. D., A. G., V. K., I. M., A. R., D. S., J. S., I. Š., S. V. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 9 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Tranzit kontakt“ ieškinį atsakovams E. B., J. B., V. B., N. D., M. D., V. D., R. H. (R. H.), R. J., A. G., V. K., R. L., A. L., I. M., V. M., A. R., D. S., J. S., I. Š., T. T., I. V., S. V., Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl teisės pripažinimo ir naudojimosi gyvenamojo namo bendrosiomis patalpomis bei kiemu tvarkos nustatymo; trečiasis asmuo atsakovų pusėje 977-oji daugiabučio namo savininkų bendrija.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovo – kavinės-parduotuvės patalpų, esančių daugiabučiame name Vilniuje, Savičiaus g. 6, – savininko ir atsakovų – šio daugiabučio namo butų savininkų – ginčas kilo dėl ieškovo teisės prekiauti alkoholiniais gėrimais, taip pat teisės naudotis šio gyvenamojo namo vidiniu kiemu. 2002 m. lapkričio 5 d., 2003 m. kovo 12 d., 2003 m. rugsėjo 5 d. ieškovas kreipėsi į atsakovus, prašydamas duoti sutikimą prekiauti alkoholiniais gėrimais jam priklausančiose, nes toks sutikimas reikalingas, norint gauti licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais gyvenamojo namo patalpose. 2003 m. spalio 28 d. vykusiame 977-osios daugiabučio gyvenamojo namo savininkų bendrijos (toliau – Bendrija) narių susirinkime vienbalsiai nutarta neduoti ieškovo prašomo sutikimo.

              Ieškovas nurodė, kad atsakovų atsisakymas duoti sutikimą yra nepagrįstas, nes prekyba alkoholiu savaime nepažeistų jų teisių; patalpos visiškai pritaikytos ir tinkamos prekiauti alkoholiniais gėrimais; nepagrįstas atsakovų atsisakymas duoti nurodytą sutikimą be pagrindo varžo ieškovo teisę plėtoti verslą. Atsakovai nurodė, kad jie pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos  (toliau – Konvencija) 8 straipsnio 1 dalį turi teisę į ramią gyvenamąją aplinką, kuri nagrinėjamu atveju turi būti ginama; anot atsakovų, jie neprivalo įrodinėti, kad prekyba alkoholiu ieškovui priklausančiose patalpose neigiamai veiktų jų gyvenamąją aplinką, nes šios aplinkybės yra visuotinai žinomos.

2003 m. lapkričio 11 d. ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas: įpareigoti atsakovus duoti sutikimą, kad ieškovas galėtų gauti licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais UAB „Tranzit kontakt“ priklausančiose patalpose gyvenamajame name Vilniuje, Savičiaus g. 6-19; nustatyti naudojimosi nurodyto gyvenamojo namo kiemu tvarką; įpareigoti atsakovus duoti ieškovui namo vidinio kiemo vartų raktus.

              II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

              Vilniaus 3-iasis apylinkės teismas 2006 m. lapkričio 9 d. sprendimu dalį ieškinio patenkino: 1) pripažino UAB „Tranzit kontakt“ teisę verstis mažmenine prekyba alkoholiu (išskyrus alų), be teisės parduoti alkoholį išsinešti, jai nuosavybės teise priklausančios gyvenamajame name Vilniuje, Savičiaus g. 6, veikiančios kavinės, kurioje sėdimų vietų yra ne daugiau kaip dvidešimt, patalpose nuo 10 val. ryto iki 22 val. vakaro; nurodė, kad ši teisė pripažinta UAB „Tranzit kontakt“ siekiant Vilniaus miesto savivaldybėje įgyti licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais be namo Vilniuje, Savičiaus g. 6, patalpų savininkų sutikimo; 2) įpareigojo atsakovus perduoti ieškovui po vieną raktą nuo visų namo vidinio kiemo vartų užraktų; 3) pripažino ieškovui teisę laisvai, kai yra neužimtų vietų, patekti į namo vidinį kiemą UAB „Tranzit kontakt“ pasirinktu vienu lengvuoju automobiliu, negabenant produktų ar prekių kavinei, nuo 6 val. ryto iki 23 val. vakaro darbo dienomis ir nuo 7 val. ryto iki 23 val. vakaro nedarbo dienomis bei teisę tokį automobilį laikyti kieme; 4) pripažino ieškovui teisę per savo vadovą ar bet kurį iš akcininkų laisvai ir be apribojimų patekti į namo vidinį kiemą; 5) pripažino ieškovo teisę su jo pasirinktais trečiaisiais asmenimis patekti į namo vidinį kiemą, jeigu tai būtina remontui atlikti ar bet kokioms kitoms pasekmėms, trikdančioms ieškovo įmonės normalią veiklą ir susijusioms su valdomų patalpų eksploatavimu, pašalinti; nurodė, kad 2-5 reikalavimai tenkinami dėl visų atsakovų, išskyrus Vilniaus miesto savivaldybės tarybą. Teismas nurodė, kad pagal Vyriausybės 1997 m. birželio 5 d. nutarimu Nr. 559 patvirtintas Alkoholio produktų importo, didmeninės ir mažmeninės prekybos jais licencijavimo taisykles gyvenamajame name įrengta įmonė, norinti įsigyti licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, turi gauti daugiabučio gyvenamojo namo savininkų bendrijos susirinkimo arba (jeigu ši bendrija neįsteigta) gyvenamojo namo patalpų savininkų ir neprivatizuotų butų nuomininkų daugumos sutikimą. Teismo nuomone, nagrinėjamu atveju būtų neprotinga ir neteisinga konstatuoti, kad ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui, nes: Bendrija įsteigta, kai jau buvo kilęs šalių ginčas, prieš pat pareiškiant ieškinį teisme; ne visi atsakovai yra bendrijos nariai; kai nėra įsteigtos bendrijos, įstatyme nustatyta suinteresuoto asmens pareiga kreiptis į patalpų savininkus ir neprivatizuotų butų nuomininkus; ieškovas pagrįstai nurodė atsakovais patalpų savininkus, nesutikusius leisti jam prekiauti alkoholiu name, kurie veikia savarankiškai, o ne per vėliau įsteigtą Bendriją. Teismas sprendė, kad dėl to, jog ieškovas prašo pripažinti jam teisę prekiauti alkoholiu be namo patalpų savininkų sutikimo ir būtent jiems pareiškė ieškinį, jis neprivalo ginčyti Bendrijos nutarimų. Teismas nustatinėjo, kaip nagrinėjamu atveju išspręsti Konstitucijos 46 straipsnyje garantuojamos asmens ūkinės laisvės ir Konstitucijos 22 straipsnyje, Konvencijos 8 straipsnyje įtvirtintos teisės į privataus gyvenimo gerbimą pusiausvyros klausimą. Teismas pažymėjo, kad atsakovų teisė į ramią gyvenamąją aplinką, kaip sudėtinę privataus ir šeimos gyvenimo dalį, gali būti ribojama valstybės valdžios, kai tai nustatyta įstatymo ir kai būtina demokratinėje visuomenėje (Konvencijos 8 straipsnio 2 dalis). Teismas nustatė, kad ieškovo nuosavybės teise valdomose patalpose jau nuo 1981 m. miesto vykdomosios valdžios sprendimais inicijuotas, o nuo 1991 m. realiai įgyvendintas viešojo maitinimo paslaugų kavinės įrengimas; ieškovas valdo patalpas nuo 1991 m., naudodamas šias būtent viešojo maitinimo paslaugų verslui; byloje esantys leidimai (higienos pasai verstis komercine-ūkine veikla ir statybos projekto higieninės ekspertizės aktas) patvirtina, kad patalpos pritaikytos ir tinkamos tokiam verslui gyvenamojo namo patalpose vykdyti: užtikrinta garso ir kvapų izoliacija, susisiekimas, patekimas, tiekimas į kavinės patalpas atitinka galiojančius teisės aktus, higieninius normatyvus, yra organizuotas taip, kad pagal nustatytas normas nebūtų pažeistos gyventojų teisės. Teismas konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, jog mažmeninė prekyba alkoholiu ieškovo patalpose, kurios įrengtos taip, jog vykdoma veikla izoliuota nuo gyventojų, ribotų atsakovų teisę į ramią gyvenamąją aplinką tiek, kad dėl to turėtų būti uždrausta ieškovo pageidaujama komercinė veikla; vien faktas, kad ieškovo patalpose būtų parduodamas alkoholis, dar nereiškia neteisėto atsakovų teisių ribojimo, neproporcingai įsiterpiančio į atsakovų teisę į privataus gyvenimo gerbimą. Teismas pažymėjo, kad kavinė jau yra veikianti, joje – tik 20 vietų, nedidelė incidentų ar neigiamo poveikio atsakovų gyvenamajai aplinkai tikimybė, nes Savičiaus gatvė yra Vilniaus senamiesčio centre, kur veikia daug analogiško pobūdžio įmonių. Teismas nurodė, kad atsakovų teisė nesutikti su ieškovo ketinimu imtis verslo nėra absoliuti ir šis nesutikimas gali būti ginčijamas kaip neproporcingai pažeidžiantis ieškovo teises (CK 4.75 straipsnio 1 dalis, 4.83 straipsnio 1 dalis, 4.85 straipsnio 4 dalis). Nežymūs atsakovų teisės į ramią gyvenamąją aplinką ribojimai yra nustatyti teisės aktų (Konvencijos 8 straipsnio 2 dalis) ir pateisinami ieškovo teisių, kurios priešingu atveju būtų visiškai paneigtos, gynimu (Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Gregoria Lopez Ostra prieš Ispaniją; 2004 m. lapkričio 16 d. sprendimas byloje Moreno Gómez prieš Ispaniją). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. spalio 9 d. nutartyje civilinėje byloje I.  K. IĮ „7 Laipteliai“ v. DNSB „Naujoji 54“, bylos Nr. 3K-3-967/2000; 2005 m. spalio 24 d. nutartyje civilinėje byloje AB „Šiaulių lyra“ v. Daugiabučio namo Tilžės g. 139 savininkų bendrija, bylos Nr. 3K-3-497/2005), valstybės įsikišimo į privatų asmenų gyvenimą galimybė siejama su tokia nustatyta žala gyventojų teisėms ir teisėtiems interesams, kai dėl komercinės veiklos sukuriamos netinkamos sąlygos asmeniniam ir (arba) šeimos gyvenimui, kai gyventojų teisės yra ribojamos tiek, kad jos gali būti paneigtos arba susiaurintos taip, jog dėl to neužtikrins privataus gyvenimo visavertiškumo. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių nenustatyta, todėl yra pagrindas pripažinti ieškovo teisę prekiauti alkoholiu jam nuosavybės teise priklausančiose patalpose su teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nustatytais šios teisės apribojimais. Teismas, pripažindamas UAB „Tranzit kontakt“ teisę verstis mažmenine prekyba alkoholiu, šį ieškovo reikalavimą tenkino dėl visų atsakovų, tarp jų ir savivaldybės, nepaisant to, kad ieškovas nesikreipė tiesiogiai į Vilniaus miesto savivaldybę dėl sutikimo prekiauti alkoholiu. Teismo nuomone, savivaldybė, gavusi ieškinį, turėjo pakankamai laiko atsakyti į šį ieškovo reikalavimą, nes ieškinio pareiškimas yra ne tik ieškovo kreipimasis į teismą, bet ir į atsakovą. Teismas, spręsdamas dėl ieškovo teisės naudotis bendru namo kiemu, įvažiavimu ir vartais, priėjo prie išvados, kad reikalavimas pripažinti teisę naudotis namo vidiniu kiemu kavinei aptarnauti prieštarauja namo projektiniams sprendimams, pagal kuriuos namo komercinės paskirties patalpos suprojektuotos taip, kad jose vykdoma veikla būtų aptarnaujama per įėjimus į pastatą iš gatvės pusės. Kartu teismas nurodė, kad ieškovas, kaip gyvenamajame name esančių patalpų savininkas, yra vienas iš teisėtų namo vidinio kiemo naudotojų, valdančių šį kiemą kartu su kitais bendraturčiais, o atsakovų veiksmai pažeidžia jo, kaip savininko, teises ir prieštarauja Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 4 straipsniui bei CK 4.75 straipsnio 1 daliai; tai, kad ieškovas nėra savininkų bendrijos narys, negali susiaurinti jo teisių valdyti namui priskirtą žemės sklypą. Dėl to teismas pripažino ieškovo teisę naudotis namo vidiniu kiemu vienu ieškovo pasirinktu lengvuoju automobiliu su sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodytais apribojimais.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. spalio 14 d. nutartimi atmetė atsakovų apeliacinį skundą; Vilniaus miesto 3–iojo apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 9 d. sprendimo dalį dėl ieškovo naudojimosi gyvenamojo namo vidiniu kiemu lengvajam automobiliui įvažiuoti ir statyti tvarkos pakeitė: pripažino ieškovui teisę laisvai, kai yra neužimtų vietų, patekti į gyvenamojo namo vidinį kiemą vienu UAB „Tranzit kontakt“ pasirinktu lengvuoju automobiliu ne produktams ar prekėms į kavinę gabenti ir statyti tokį automobilį kieme, laikantis 977-osios daugiabučių namų savininkų bendrijos patvirtintų Vidaus tvarkos ir žemės sklypo priežiūros taisyklių nustatytos tvarkos ir sąlygų; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad ieškovas turėjo pagrindą reikšti reikalavimą dėl pažeistos teisės pripažinimo būtent patalpų savininkams: iki Bendrijos įsteigimo 2003 m. spalio 20 d. ieškovas tris kartus kreipėsi į patalpų savininkus, prašydamas duoti sutikimą prekiauti alkoholiu jam nuosavybės teise priklausančiose daugiabučio gyvenamojo namo patalpose, tačiau šie atsisakė; ne visi gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkai yra Bendrijos nariai, tuo tarpu byloje sprendžiami klausimai susiję su visų savininkų teisėmis ir teisėtais interesais. Dėl bylos nagrinėjimo ribų pažeidimo kolegija nurodė, kad teismo taikytas CK 1.138 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintas ieškovo teisių gynimo būdas – ieškovo teisės pripažinimas – labiausiai atitinka pareikšto reikalavimo esmę, ieškovo siekiamą tikslą. Pagal CK 1.138 straipsnį nėra galimybės įpareigoti atsakovus duoti ieškovo prašomą sutikimą, t. y. įpareigoti atlikti aktyvų veiksmą prieš jų valią, ir tokio teismo sprendimo realiai nebūtų galima įvykdyti; be to, atsakovai, neduodami sutikimo, naudojasi savo subjektinėmis teisėmis ir civilinių normų nepažeidžia. Kolegija konstatavo, kad pagal ieškinio turinį, ieškovo reikalavimą ir pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes teismas pagrįstai tenkino dalį ieškinio ir pripažino ieškovo teisę prekiauti alkoholiniais gėrimais sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodytomis sąlygomis be gyvenamojo namo patalpų savininkų sutikimo. Kartu kolegija pažymėjo, kad nurodytas teismo sprendimas tiesiogiai nesuteikia ieškovui teisės prekiauti alkoholiu, o tik leidžia savivaldybės vykdomajai institucijai spręsti klausimą dėl licencijos išdavimo (Vyriausybės 2004 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 618 patvirtintų Didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijavimo taisyklių 7, 21 punktai). Dėl ieškovo teisės plėsti verslą, prekiaujant alkoholiniais gėrimais daugiabučio gyvenamojo namo patalpose, ir šio namo gyventojų teisių į ramią bei saugią šeimos aplinką įgyvendinimo galimybių ir ribų kolegija nurodė, kad teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, rėmėsi ginčo šalių konstitucinių teisių pusiausvyra bei konstatavo, jog ieškovo veiklos galimas neigiamas poveikis atsakovams būtų toks, kad nagrinėjamu atveju turėtų būti pateisinamas. Be to, atsakovų teisių į būsto neliečiamybę apsaugą teismas užtikrino susiaurindamas ieškovo prašomos pripažinti teisės turinį, nustatydamas apribojimus dėl leidžiamų parduoti alkoholinių gėrimų (visi alkoholiniai gėrimai, išskyrus alų), prekybos laiko (nuo 10 val. ryto iki 22 val. vakaro) ir alkoholinių gėrimų pardavimo būdo (vartoti vietoje). Kolegija sprendė, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, jog, ieškovui vykdant mažmeninę prekybą alkoholiniais gėrimais jam priklausančiose gyvenamojo namo patalpose, būtų viršytas gyvenamosios paskirties pastatuose leistinas triukšmo ribinis dydis ar kad dėl to galėtų sumažėti atsakovams priklausančių butų vertė. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria nustatyta ieškovo naudojimosi bendru namo kiemu, įvažiavimu ir vartais tvarka, kolegija nurodė, kad ši tvarka nustatyta atsižvelgiant į jo, kaip patalpų savininko, teisėtus interesus ir teises, kurios yra tokios pačios, kaip ir kitų savininkų, maksimaliai apribojant jo galimybę naudotis vidiniu namo kiemu komercinei veiklai. Kartu kolegija nurodė, kad pagal Bendrijos narių visuotinio susirinkimo patvirtintų Namo vidaus tvarkos ir žemės sklypo priežiūros taisyklių 2.4.4. punktą butų savininkams ir su jais gyvenantiems asmenims draudžiama nuo 9 iki 18 val. darbo dienomis statyti automobilius namo kieme; šios taisyklės privalomos visiems gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkams, taigi ir ieškovui (CK 4.85 straipsnio 4 dalis). Kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs ieškovui teisę patekti į vidinį kiemą ne produktams ar prekėms gabenti nuo 6 val. iki 23 val. darbo dienomis ir nuo 7 val. iki 23 val. nedarbo dienomis bei laikyti tokį automobilį kieme, pažeidė Namo vidaus tvarkos ir žemės sklypo priežiūros taisyklių 2.4.4. punkto reikalavimus. Dėl to kolegija pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovai prašo panaikinti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 9 d. sprendimą, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 14 d. nutartį, priimti naują sprendimą ir ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismai pažeidė Konvencijos 8 straipsnio nuostatas, nes nenustatė, ar atsakovų teisės į būsto neliečiamybę ribojimas yra būtinas ir teisėtas, taip pat neįvertino Alkoholio kontrolės įstatyme nustatyto teisinio reglamentavimo ir principų, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos šiuo klausimu praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 24 d. nutartyje civilinėje byloje AB „Šiaulių lyra“ v. Daugiabučio namo Tilžės g. 139 savininkų bendrija, bylos Nr. 3K-3-497/2005). Konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė. EŽTT 2004 m. lapkričio 16 d. sprendime byloje Moreno Gómez prieš Ispaniją, aiškindamas Konvencijos 8 straipsnio 1 dalį, nurodė, kad būstas bendriausia prasme yra suvokiamas kaip tam tikra vieta, fiziškai apibrėžtas plotas, kuriame vyksta privatus ir šeimos gyvenimas; turi būti gerbiama ne tik individo teisė į atitinkamai fiziškai apibrėžtą plotą, bet ir ramų naudojimąsi šiuo plotu; teisės į būsto neliečiamybę pažeidimai yra susiję ne vien su konkrečia fizine neteisėta veika, bet taip pat apima ir pažeidimus, kurie nėra konkrečiai ir fiziškai išreikšti, pvz., triukšmas, tarša, kvapai ir kitokie veiksniai. Pagal Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalį gyvenamasis namas – gyventi pritaikytas pastatas, kuriame daugiau kaip pusė naudingojo ploto yra gyvenamosios patalpos. Atsakovams, kaip gyvenamojo namo butų savininkams, valstybė garantuoja jų butų neliečiamybę, teisę naudotis jais pagal tikslinę paskirtį – gyventi, taip pat teisę į ramų ir netrukdomą naudojimąsi nuosavybe.      

2. Teismai, spręsdami dėl dviejų valstybės saugomų vertybių – teisės į būsto neliečiamybę ir ūkinės veiklos laisvės – pusiausvyros, neįvertino to, kad atsakovų – gyvenamojo namo butų savininkų – interesai ir teisė į ramų naudojimąsi būstu yra saugomi teisės aktuose įtvirtintos teisės atsisakyti duoti leidimą ieškovui prekiauti alkoholiniais gėrimais gyvenamajame name (Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalis; Vyriausybės 2004 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 618 patvirtintų Didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijavimo taisyklių 21 punktas). Pagal Konstitucijos 46 straipsnį valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Tai reiškia, kad ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos įgyvendinimo sąlygos reglamentuojamos įstatymų. Alkoholio kontrolės įstatymo 3 straipsnyje nustatyti valstybės alkoholio kontrolės politikos principai: riboti alkoholinių gėrimų pardavimo ir vartojimo skatinimą; remti laisvos nuo alkoholio gyvenamosios aplinkos planavimą (4, 10 punktai). Teismai, spręsdami šalių ginčą dėl nurodytų dviejų principų priešpriešos, turėjo vertinti vienos iš šalių teisių suvaržymo būtinumą ir teisėtumą, atsižvelgiant į tai, kad ūkinės laisvės principas šiuo atveju yra griežtai apribotas valstybės. Teismai nenurodė, kodėl ieškovo teisė į pelną yra labiau saugotina įstatymo ir valstybės, negu atsakovų teisė į ramų naudojimąsi būstu.     

3. Teismai pažeidė CPK 178 straipsnyje įtvirtintą įrodinėjimo pareigos taisyklę, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 20 d. nutarimas Nr. 51 „Dėl teismų praktikos, taikant Civilinio proceso kodekso normas, reglamentuojančias įrodinėjimą“). Teismai nepagrįstai įrodinėjimo pareigą perkėlė atsakovams. Atsakovai pasinaudojo teisės aktuose nustatyta teise pasirinkti, duoti ieškovui sutikimą prekiauti gyvenamajame name alkoholiniais gėrimais ar ne, ir atsisakė duoti sutikimą. Ieškovas, kreipęsis į teismą su reikalavimu įpareigoti atsakovus duoti sutikimą, kad jam būtų leista prekiauti alkoholiniais gėrimais, turėjo įrodyti, kad atsakovų atsisakymas yra nepagrįstas, kad jo reikalavimas nepažeidžia atsakovų konstitucinių teisių, kad ieškovo veikla prekiauti alkoholiniais gėrimais yra būtina, teisėta, reikalinga ir kad dėl to turėtų būti apribotos atsakovų teisės naudotis būstu ir į ramų gyvenimą, taip pat kokius veiksmus atliks ieškovas, siekdamas minimizuoti atsakovų teisės į būstą apribojimą. Atsakovai, atsisakę duoti ieškovui sutikimą prekiauti alkoholiniais gėrimais gyvenamajame name, neturėjo pareigos įrodinėti, kad šis jų atsisakymas yra teisėtas, nes tokia teisė jiems suteikta teisės aktų be apribojimų. Aplinkybės, kad, pradėjus prekiauti alkoholiniais gėrimais gyvenamajame name, atsiras neigiamas poveikis gyvenamajai aplinkai (triukšmas, tarša, kvapai, neigiamas poveikis vaikų auklėjimui), yra visiems žinomos ir akivaizdžios, jos preziumuojamos ir nepaneigtos įstatymų nustatyta tvarka (CPK 182 straipsnis).

4. Teismai pažeidė CPK 17, 270 straipsnių, Konstitucijos 28 straipsnio nuostatas, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, nes savo iniciatyva pakeitė ieškinio dalyką ir patenkino reikalavimą, kurio nebuvo pareikšta, taigi peržengė ieškinio ribas, taip pat pažeidė vieną iš esminių civilinio proceso principų – šalių procesinio lygiateisiškumo. Ieškovas pareiškė reikalavimą įpareigoti atsakovus duoti sutikimą, kad ieškovas galėtų gauti licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais jam priklausančiose patalpose, esančiose gyvenamajame name. Teismas rezoliucinėje sprendimo dalyje nusprendė pripažinti ieškovui teisę verstis mažmenine prekyba alkoholiu. Akivaizdu, kad teismas pakeitė ieškinio dalyką ir nusprendė dėl reikalavimo, kurio ieškovas nepareiškė. Kasacinio teismo nurodyta, kad teismas, priimdamas sprendimą, negali peržengti ieškinio ribų, t. y. negali keisti nei ieškinio dalyko, nei pagrindo. Būtent ieškinio dalykas ir pagrindas apibrėžia teisminio nagrinėjimo dalyką bei nustato bylos nagrinėjimo ribas, kurių laikosi teismas, nagrinėdamas bylą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 23 d. nutartį civilinėje byloje AB „Ūkio bankas“ v. B. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-124/2005; 2003 m. spalio 6 d. nutartį civilinėje byloje J. R. v. Vytauto Didžiojo universitetas, bylos Nr. 3K-3-913/2003). Jeigu ieškinio dalykas būtų buvęs toks, kokį nurodė teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje, atsakovai būtų pasinaudoję kitokiomis procesinėmis gynybos priemonėmis, nes tokiu atveju būtų kitokios bylos nagrinėjimo ribos.

5. Teismai patenkino ieškinį, pareikštą netinkamam atsakovui. Didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijavimo taisyklių 21.3 punkte nustatyta, kad licencijai gauti reikia pateikti daugiabučio gyvenamojo namo savininkų bendrijos susirinkimo (valdybos) arba, jeigu bendrija neįsteigta ar valdo daugiau kaip vieną daugiabutį gyvenamąjį namą, gyvenamojo namo patalpų savininkų ir neprivatizuotų butų nuomininkų daugumos sutikimą (kuriame jį pasirašę asmenys gali nurodyti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką). Nagrinėjamu atveju 2003 m. spalio 20 d., t. y. iki ieškinio pareiškimo, įsteigta 977-oji daugiabučio gyvenamojo namo savininkų bendrija, ir šios 2003 m. spalio 28 d. susirinkime vienbalsiai nuspręsta neduoti ieškovui sutikimo prekiauti alkoholiu. Taigi byloje atsakovas turi būti Bendrija, o ne gyvenamojo namo gyventojai, kurie, įsteigus Bendriją, perleido jai savo teises priimti sprendimą dėl ieškovo prašomo sutikimo, ir nėra ginčo materialinio teisinio santykio dalyviai. Teismai neatskleidė bylos esmės ir dėl to, kad ieškinys pareikštas netinkamiems atsakovams, neteisingai išsprendė bylą. Bendrijos sprendimas neduoti ieškovui sutikimo prekiauti alkoholiu yra galiojantis, taigi privalomas ieškovui, ir, kol šis sprendimas nepanaikintas, neįmanoma įgyvendinti teismų priimto sprendimo.                                      

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė pateikė atsiliepimą į atsakovų kasacinį skundą, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2009 m. sausio 7 d. nutartimi atsisakyta jį priimti kaip neatitinkantį tokio procesinio dokumento turiniui keliamų reikalavimų. 

Ieškovas UAB „Tranzit Kontakt“ pateikė atsiliepimą į atsakovų kasacinį skundą, tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2009 m. sausio 13 d. nutartimi atsisakyta jį priimti kaip neatitinkantį proceso teisės normų, reglamentuojančių tokio procesinio dokumento pateikimą, reikalavimų.  

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų, o yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Dėl tinkamo atsakovo

Kasatoriai teigia, kad ieškinys turėjo būti pareikštas Bendrijai, todėl teismai patenkino ieškinį, pareikštą netinkamiems atsakovams.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo (toliau – DNSBĮ) 3 straipsnio nuostatas bendrija yra specialaus teisnumo juridinis asmuo, įgyvendinantis namo patalpų savininkų bendrąsias teises, pareigas ir interesus, susijusius su namo bendrojo naudojimo objektų ir įstatymų nustatyta tvarka namui priskirto žemės sklypo valdymu, naudojimu, priežiūra ir tvarkymu. Taigi bendrija yra daugiabučio namo patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio turto valdymo būdas. DNSBĮ 26 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad bendrija saugo ir gina narių teises ir ekonominius interesus, susijusius su namo bendrojo naudojimo objektų valdymu, priežiūra, tvarkymu. Nagrinėjamu atveju šalių ginčas dėl ieškovo teisės prekiauti alkoholiniais gėrimais susijęs ne su atsakovų (kasatorių) teisėmis į jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį turtą, bet su asmeninėmis atsakovų (kasatorių) teisėmis, t. y. jų teisėmis į ramią gyvenamąją aplinką. Tokio pobūdžio ginče būtent gyvenamųjų patalpų savininkai yra materialiojo teisinio santykio dalyviai, todėl jie yra tinkami atsakovai. Nagrinėjamu atveju teismai pagrįstai atsižvelgė į tai, kad būtent patalpų savininkai asmeniškai yra pareiškę ieškovui, jog nesutinka, kad šis imtų prekiauti alkoholiu gyvenamajame name veikiančioje jo įmonėje, taip pat į tai, kad ne visi atsakovai yra Bendrijos nariai. Pagal šios konkrečios ginčo situacijos aplinkybes tas faktas, kad prieš ieškovui kreipiantis su ieškiniu į teismą dėl ginčijamos teisės gynimo buvo priimtas Bendrijos narių susirinkimo nutarimas neduoti ieškovui sutikimo prekiauti alkoholiniais gėrimais, nėra kliūtis jam pareikšti ieškinį konkretiems gyvenamųjų patalpų savininkams ir įrodinėti, kad jų nesutikimas nepagrįstas bei pažeidžia ieškovo teises. Dėl to, kad ieškinys pareikštas tiesiogiai gyvenamųjų patalpų savininkams, šie turi geresnę galimybę apsiginti nuo pareikšto reikalavimo, nes būtent jie gali geriausiai pagrįsti, kodėl, jų manymu, ieškovo siekiama įgyvendinti teisė pažeis jų teises.

Dėl nurodytų motyvų kasatorių argumentai, kad ieškinys pareikštas netinkamiems atsakovams, atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.

Dėl teisės į būsto neliečiamybės gerbimą ir teisės į ūkinės veiklos laisvę gynimo pusiausvyros 

Teisėjų kolegija sutinka su kasatorių argumentais, kad EŽTT jurisprudencijoje, aiškinant Konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės į būsto neliečiamybės gerbimą turinį, pabrėžiama, jog turi būti gerbiama ne tik individo teisė į fiziškai apibrėžtą plotą, bet ir ramų naudojimąsi tuo plotu; teisės į būsto neliečiamybę pažeidimai susiję ne vien su konkrečia, fizine neteisėta veika, pavyzdžiui, neteisėtu patekimu į asmens būstą, bet taip pat apima ir pažeidimus, kurie nėra konkrečiai ar fiziškai išreikšti, pvz., triukšmas, tarša, kvapai ar kitokie veiksniai (žr., pvz., Moreno Gómez v. Spain, no. 4143/02, judgment of 16 November 2004, § 53; Borysiewicz v. Poland, no. 71146/01, judgment of 1 July 2008, § 48). Pagal Konvencijos 8 straipsnio 2 dalį šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė gali būti ribojama, jeigu galimybė apriboti šią teisę nustatyta įstatymo, apribojimu siekiama teisėto tikslo ir tai būtina demokratinėje visuomenėje. EŽTT pažymi tai, kad, tiek sprendžiant dėl Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies, tiek 2 dalies nuostatų taikymo, abiem atvejais reikia nustatyti teisingą konkuruojančių individualių ir visuomenės interesų pusiausvyrą (žr., pvz., Powell and Rayner v. United Kingdom, no. 9310/81, judgment of 21 February 1990, § 41; Moreno Gómez v. Spain, no. 4143/02, judgment of 16 November 2004, § 55; Borysiewicz v. Poland, no. 71146/01, judgment of 1 July 2008, § 50). Pagal EŽTT jurisprudenciją tam, kad keltų klausimą dėl Konvencijos 8 straipsnio taikymo, pažeidimas turi tiesiogiai paveikti pareiškėjo namus, šeimą ar privatų gyvenimą ir neigiamas poveikis turi pasiekti tam tikrą minimalų sunkumo lygį; šio minimumo vertinimas yra reliatyvus ir priklauso nuo kiekvienos bylos aplinkybių, tokių kaip trukdžio intensyvumas, trukmė, jo fizinis ar psichinis poveikis (žr., pvz., Fadeyeva v. Russia, no. 55723/00, judgment of 9 June 2005, § 68-69; Borysiewicz v. Poland, no. 71146/01, judgment of 1 July 2008, § 51). 

Nagrinėjamoje byloje teismai, spręsdami dėl ieškovo pareikšto reikalavimo, grindžiamo be kita ko, Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintu ūkinės veiklos laisvės principu, ir atsakovų teisės į ramią gyvenamąją aplinką, kurią šie grindžia Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies, Konstitucijos 22, 24 straipsnių nuostatomis, išsamiai aiškinosi šalių ginčo aplinkybes, tyrė bylos duomenis, siekdami nustatyti, kurios iš šalių teisė turi būti ginama, atitinkamai apribojant priešingos šalies teisę.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nė viena subjektinė teisė nėra absoliuti. Pagal Konstitucijos 28 straipsnį asmuo, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų asmenų teisių ir laisvių. Tuo atveju, kai kyla dviejų teisių konfliktas, būtina ieškoti protingos ir teisingos dviejų teisės saugomų vertybių pusiausvyros, atsižvelgiant į kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes.

Dėl kasatorių argumentų, kad jų interesai ir teisė į ramų naudojimąsi būstu yra saugomi teisės aktuose įtvirtintos teisės atsisakyti duoti leidimą prekiauti alkoholiu gyvenamajame name, teisėjų kolegija pažymi, kad, iš tiesų, kasatoriai (atsakovai) turi tokią teisę, tačiau ši teisė, kaip ir bet kita, negali būti absoliutinama. Kasatoriai teisingai nurodo, kad pagal valstybės alkoholio kontrolės politikos principus valstybė turi siekti riboti alkoholinių gėrimų pardavimo ir vartojimo skatinimą, remti laisvos nuo alkoholio gyvenamosios aplinkos planavimą (Alkoholio kontrolės įstatymo 3 straipsnis). Tačiau pažymėtina ir tai, kad prekyba alkoholiu nėra draudžiama komercinė veikla, tik valstybė yra nustačiusi griežtus tokios veiklos reikalavimus. Įstatymo nuostata, įtvirtinanti asmens, siekiančio verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais įmonėje, įrengtoje gyvenamajame name, pareigą gauti to namo gyvenamųjų patalpų savininkų sutikimą, negali būti aiškinama kaip suteikianti patalpų savininkams absoliučią, nekvestionuojamą teisę atsisakyti duoti tokį sutikimą. Nurodyta teise, kaip ir bet kuria kita, turi būti naudojamasi nevaržant be pagrindo ar neproporcingai kitų asmenų teisių, teisėtų interesų (Konstitucijos 28 straipsnis, CK 1.137 straipsnio 2, 3 dalys). Ieškovas, manydamas, kad atsakovų (kasatorių) atsisakymas duoti sutikimą vykdyti jo pageidaujamą komercinę veiklą, kuri įstatymo yra leidžiama, tik griežtai reglamentuojama, pažeidžia jo teises, turėjo teisę kreiptis į teismą dėl, jo manymu, pažeidžiamos teisės gynimo (Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis; CPK 5 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 1.2 straipsnio 2 dalį civilines teises gali riboti įstatymai ar remdamasis jais teismas – jeigu tai būtina, be kita ko, asmenų teisėms ir teisėtiems interesams apsaugoti.

Kasatoriai nepagrįstai teigia, kad teismai, pažeisdami Konvencijos 8 straipsnio nuostatas, nenustatinėjo, ar atsakovų teisės į būsto neliečiamybę ribojimas yra būtinas ir teisėtas. Teismai tyrė bylos duomenis, atsižvelgdami į tai, kad pagal Konvencijos 8 straipsnio 2 dalį kasatorių teisė į ramią gyvenamąją aplinką, kaip sudėtinę teisės į būsto neliečiamybės gerbimą dalį, gali būti ribojama, jeigu galimybė apriboti šią teisę nustatyta įstatymo, apribojimu siekiama teisėto tikslo ir tai būtina demokratinėje visuomenėje. Teismai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju yra nurodytos atsakovų teisės ribojimo sąlygos.

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovo valdomose komercinės paskirties patalpose, esančiose gyvenamajame name, jau nuo 1991 m. veikia kavinė, kuri suprojektuota taip, jog įeinama į ją iš gatvės pusės, įrengta taip, kad jos patalpos visiškai izoliuotos nuo gyvenamųjų patalpų ir pagal higienos, sanitarijos reikalavimus yra visiškai pritaikytos viešojo maitinimo–kavinės veiklai gyvenamojo namo patalpose vykdyti. Teismai pažymėjo, kad ieškovas siekia verstis legalia, tačiau valstybės griežtai reglamentuojama komercine veikla. Teismai apsvarstė tikimybę, kad dėl ieškovo siekio efektyvinti verslą, pradedant prekybą alkoholiniais gėrimais, gali tapti intensyvesnis lankytojų srautas, tačiau, atsižvelgę į tai, jog kavinėje įrengtas ribotas sėdimų vietų skaičius, priėjo prie išvados, kad nėra pagrindo manyti, jog lankytojų pagausėtų tiek, kad vien dėl to pablogėtų atsakovų gyvenimo sąlygos. Teismai taip pat įvertino dėl prekybos alkoholiu ir jo vartojimo tikėtiną incidentų, kitokių negatyvių gyvenamajai aplinkai veiksnių riziką ir priėjo prie išvados, kad nurodyta rizika, atsižvelgiant į tai, jog šalių valdomas namas yra Senamiesčio centre, kur veikia daug analogiškų įmonių, nelaikytina tokia didele, kad būtų pagrindas visiškai paneigti ieškovo teisę verstis nurodyta veikla.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytus ir ištirtus faktinius duomenis, sutinka su teismų išvada, kad nėra įrodymų, kurie būtų pagrindas manyti, jog ieškovo ketinama vykdyti mažmeninė prekyba alkoholiniais gėrimais patalpose, kurios visiškai izoliuotos nuo gyvenamųjų patalpų, ribotų atsakovų teisę į ramią gyvenamąją aplinką taip, kad dėl to turėtų būti visiškai paneigta ieškovo teisė vykdyti pageidaujamą komercinę veiklą.

Pripažinę ieškovo teisę prekiauti alkoholiu jam nuosavybės teise priklausančiose patalpose, teismai analizavo faktinius bylos duomenis tam, kad nustatytų šios teisės turinį, nepažeidžiantį šalių teisių ir teisėtų interesų pusiausvyros.    

Teisėjų kolegija, remdamasi nustatytomis šios konkrečios ginčo situacijos aplinkybėmis, konstatuoja, kad teismai teisingai išsprendė ieškovo teisės verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais įmonėje, įrengtoje gyvenamajame name, ir atsakovų teisės į ramią gyvenamąją aplinką pusiausvyros klausimą. Pagal nagrinėjamu atveju nustatytas šalių ginčo aplinkybes tas faktas, kad ieškovo įmonėje bus prekiaujama alkoholiu, negali būti vertinamas kaip savaime reiškiantis atsakovų teisės į ramią gyvenamąją aplinką neproporcingą ribojimą. Pažymėtina, kad teismai, siekdami šalių interesų pusiausvyros, nustatė tam tikrų ieškovui pripažintos teisės ribojimų: nurodė, kad ieškovui pripažinta teisė verstis mažmenine prekyba alkoholiu neapima teisės prekiauti alumi, taip pat teisės parduoti alkoholį išsinešti; nustatė prekybos alkoholiniais gėrimais laiką nuo 10 val. iki 22 val. Taigi teismai susiaurino ieškovo prašytos pripažinti teisės turinį, atsižvelgę į daugiabučio gyvenamojo namo gyventojų teisių, teisėtų interesų apsaugą. Pažymėtina ir tai, kad ieškovui pripažinta teisė savaime nėra leidimas prekiauti alkoholiu – ji tik suteikia ieškovui galimybę kreiptis į kompetentingą savivaldybės instituciją dėl licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais gavimo, nepateikiant atsakovų sutikimo tokiai veiklai vykdyti (Alkoholio kontrolės įstatymo 16 straipsnio 3, 4 dalys; Vyriausybės 2004 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 618 patvirtintų Didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijavimo taisyklių 19, 21 punktai).

Kasaciniame skunde taip pat remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 24 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje AB „Šiaulių lyra“ v. Daugiabučio namo Tilžės g. 139 savininkų bendrija, bylos Nr. 3K-3-497/2005, išdėstytais išaiškinimais. Pažymėtina, kad nurodytoje byloje buvo spręstas šalių ginčas dėl gyvenamajame name veikiančio restorano, kuris jau turėjo licenciją prekiauti alkoholiniais gėrimais, veiklos išplėtimo, pratęsiant darbo laiką nuo 24 val. iki 3 val. ryto. Taigi kasacinio teismo nagrinėtos bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės skirtingos, todėl įvardytoje nutartyje kasacinio teismo pateiktais teisės išaiškinimais negali būti remiamasi nagrinėjamoje byloje (CPK 4 straipsnis). Be to, nurodytoje byloje kasacinis teismas grąžino bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka tam, kad būtų nustatytos ir ištirtos bylos aplinkybės šalių teisių pusiausvyrai nustatyti. Nagrinėjamoje byloje tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismai išsamiai išanalizavo bylos duomenis tam, kad nustatytų šalių teisių pusiausvyrą šioje konkrečioje ginčo situacijoje.

Teisėjų kolegija, remdamasi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytais bylos faktais, sprendžia, kad kasatorių argumentai dėl jų teisės į ramią gyvenamąją aplinką, taip pat ginčo šalių teisių pusiausvyros pažeidimo šio konkretaus šalių ginčo atveju yra teisiškai nepagrįsti. Kartu pažymėtina, kad teismo sprendimas šioje byloje neužkerta atsakovams galimybės, jeigu dėl šioje byloje ieškovui pripažintos teisės ateityje būtų pažeidžiamos jų teisės, kreiptis į teismą dėl ieškovo veiklos ribojimo.

Dėl įrodinėjimo pareigos

Kasatoriai teigia, kad jie neturėjo įrodinėti atsisakymo duoti ieškovui sutikimą prekiauti alkoholiniais gėrimais teisėtumo, todėl teismai nepagrįstai perkėlė jiems įrodinėjimo pareigą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, jau minėta, jog nurodyta atsakovų (kasatorių) teisė nėra absoliuti. Pagal civiliniame procese galiojantį rungimosi principą kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis ji remiasi (CPK 12, 178 straipsnis). Įstatymo nustatyta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė, pagal kurią šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia reikalavimus bei atsikirtimus, reiškia, kad ieškovas privalo įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą, o atsakovas – nesutikimo su ieškovo reikalavimais pagrindą. Taigi nagrinėjamu atveju atsakovai (kasatoriai) turėjo pareigą įrodyti savo nesutikimo su ieškovo pareikštu reikalavimu pripažinti jo teisę prekiauti alkoholiniais gėrimais pagrindą.

Kasatoriai taip pat remiasi tuo, kad aplinkybės, jog prekyba alkoholiniais gėrimais gyvenamajame name neigiamai paveiks jų gyvenamąją aplinką, yra visiems žinomos ir akivaizdžios, todėl jų nereikia įrodinėti (CPK 178, 182 straipsniai). Teisėjų kolegija pažymi, kad šalių ginčas kilo dėl jų turimų teisių įgyvendinimo, kai vienos iš jų teisė negali būti įgyvendinta tam tikra dalimi neapribojus kitos šalies teisės. Taigi teismas turėjo nustatyti šių teisių pusiausvyrą. Tam kiekviena iš ginčo šalių turėjo nurodyti aplinkybes, dėl kurių ji teigia, kad jos teisė pažeidžiama, neproporcingai ribojama kitos šalies, taip pat pateikti šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Ieškovas, teigdamas, kad atsakovai nepagrįstai atsisako duoti jam sutikimą prekiauti alkoholiniais gėrimais, nurodė ir pateikė įrodymus, jog jo patalpos įrengtos taip, kad dėl ketinamos vykdyti veiklos atsakovų teisės neturėtų būti pažeidžiamos taip, kad jam apskritai būtų atimta galimybė siekti įgyvendinti teisę verstis nurodyta veikla. Atsakovai atitinkamai turėjo pareigą nurodyti ir pagrįsti aplinkybes, kad ieškovo ketinama vykdyti veikla galėtų taip neigiamai paveikti jų gyvenamąją aplinką, jog iš viso nereikėtų jos leisti.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, spręsdami šalių ginčą, nepažeidė įrodinėjimo pareigą reglamentuojančių teisės normų (CPK 12, 178 straipsnis).

Dėl ieškinio dalyko ir pažeistos teisės gynimo būdo

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai savo iniciatyva pakeitė ieškinio dalyką, nes ieškovas reiškė reikalavimą įpareigoti atsakovus duoti sutikimą, o teismai nusprendė pripažinti ieškovo teisę verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais be atsakovų sutikimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju iš ieškovo reikalavimo atsakovams pagrindu išdėstytų aplinkybių (faktinio ieškinio pagrindo) aišku, jog atsakovai ginčija ieškovo teisę prekiauti alkoholiu, o ieškovas siekia įgyvendinti savo teisę kreiptis į kompetentingą instituciją dėl licencijos prekiauti alkoholiu gavimo be atsakovų sutikimo. Ieškovo suformuluotas reikalavimas (ieškinio dalykas) įpareigoti atsakovus duoti prašomą sutikimą reiškia ne ką kita, kaip reikalavimą pripažinti atsakovų ginčijamą jo teisę. Teismai padarė visiškai pagrįstą išvadą, kad pagal ieškovo reikalavimo atsakovams pagrindu nurodytas aplinkybes ir pareikšto reikalavimo esmę bei tikslą yra pagrindas taikyti CK 1.138 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintą civilinių teisių gynimo būdą – pripažinti ginčijamą teisę teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodytomis sąlygomis.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, taikydami nurodytą teisių gynimo būdą, teismai nepakeitė ieškinio dalyko, t. y. nepakeitė ieškovo pareikšto reikalavimo, o tik tinkamai jį teisiškai suformulavo, atsižvelgdami į šio reikalavimo pagrindu nurodytas aplinkybes. Teisinė ginčo santykio kvalifikacija yra teismo prerogatyva.

Kasatorių argumentai, kad teismai pažeidė šalių lygiateisiškumo civiliniame procese principą, nes jeigu ieškovas būtų suformulavęs ieškinio dalyką taip, kaip jis suformuluotas teismo rezoliucinėje dalyje, jie būtų pasinaudoję kitomis gynybos priemonėmis, yra abstraktūs, neatskleista, kokias konkrečiai gynybos priemones jie būtų panaudoję. Be to, minėta, kad teismai nepakeitė ieškinio dalyko, tik tinkamai teisiškai suformulavo ieškovo reikalavimą. Iš bylos medžiagos akivaizdu, kad atsakovai aiškiai suprato ieškovo reikalavimo esmę ir tikslą – įgyti galimybę be atsakovų sutikimo kreiptis į savivaldybės vykdomąją instituciją dėl licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais.

Dėl nurodytų motyvų kasatorių argumentai, kad teismai peržengė ieškinio ribas ir patenkino reikalavimą, kurio nebuvo pareikšta, taip pat kad pažeidė šalių lygiateisiškumo civiliniame procese principą, atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi kasacinę bylą, konstatuoja, kad dėl kasaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo naikinti ar keisti apskųstus teismų sprendimą ir nutartį.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                          Virgilijus Grabinskas

                                                                                                                                        Dangutė Ambrasienė

                                                                                                                                        Birutė Janavičiūtė