Administracinė byla Nr. A502-22/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00163-2010-6

Procesinio sprendimo kategorija 19

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. sausio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Romano Klišausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant pareiškėjui S. S., jo atstovui advokatui Vitoldui Kumpai,

atsakovo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos atstovams Laurai Petrauskaitei, Tomui Čaplinskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. S. skundą atsakovui Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai dėl sprendimo panaikinimo.

              Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas S. S. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir VTEK, atsakovas) 2008 m. spalio 9 d. sprendimą Nr. KS-78 „Dėl S. S.“ (toliau – ir Sprendimas).

Skunde (I t., b. l. 3-9) apeliantas paaiškino, kad skundžiamu sprendimu atsakovas pripažino, jog pareiškėjas, buvęs Ministro Pirmininko patarėjas, 2008 m. gegužės 20 d. nutraukdamas valstybės tarnybos santykius ir tą pačią dieną įsidarbindamas LEO LT akcinės bendrovės (toliau – ir AB) valdybos nariu, pažeidė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymas,  Įstatymas) 18 straipsnį. Atsakovas, pareiškėjo nuomone, netinkamai aiškino bei taikė Įstatymo 18 straipsnį ir nesilaikė Lietuvos Respublikos vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 3 straipsnio reikalavimų. Įstatymo 18 straipsnio pažeidimas galėtų būti konstatuotas tik tuo atveju, jei būtų nustatyta, jog: 1) per paskutinius darbo metus pareiškėjo tarnyba buvo tiesiogiai susijusi su LEO LT, AB veiklos priežiūra ar kontrole, arba 2) kad pareiškėjas dalyvavo svarstant ir priimant LEO LT, AB palankius sprendimus konkurso ar kitokiu būdu teikti valstybės užsakymus ar finansinę paramą. Nė viena iš šių aplinkybių analizuojamu atveju nebuvo nustatyta. VTEK sprendime paminėti faktai yra teisingi, tačiau jie nesudaro Įstatymo 18 straipsnio pažeidimo sudėties. Tuo metu, kai pareiškėjas dirbo Ministro Pirmininko patarėju, juridinio asmens LEO LT, AB nebuvo. Neegzistuojanti įmonė negali vykdyti jokios veiklos. Dėl šios priežasties pareiškėjo tarnyba per paskutinius darbo metus objektyviai negalėjo būti susijusi su neegzistuojančios įmonės (t. y. LEO LT, AB) veiklos priežiūra ar kontrole – juo labiau, kaip numato įstatymas, su tiesiogine šios įmonės veiklos priežiūra ir kontrole. Pareiškėjas taip pat nedalyvavo priimant sprendimus dėl užsakymų ar finansinės paramos LEO LT, AB teikimo. Sprendimų, susijusių su užsakymais ar finansine parama LEO LT, AB apskritai nėra priimta, t. y. tokių sprendimų nebuvo nei iki LEO LT, AB įsteigimo, nei po to. Iš VTEK sprendimo turinio akivaizdu, jog Įstatymo 18 straipsnio pažeidimą komisija konstatavo pareiškėjo veikloje įžvelgusi dvi aplinkybes: dalyvavimą priimant priežiūros ir kontrolės sprendimus steigiamos bendrovės LEO LT atžvilgiu bei dalyvavimą LEO LT, AB steigimo proceso ir kitų klausimų, susijusių su šia bendrove, sprendimu ir priežiūra. Pareiškėjo išėjimo iš valstybės tarnybos bei įsidarbinimo LEO LT, AB metu galiojusi Įstatymo 18 straipsnio nuostata įsidarbinimo ribojimą siejo ne su dalyvavimu įmonės steigimo procese ar įmonės steigimo proceso priežiūra, bet su tiesiogine „įmonės veiklos priežiūra ar kontrole“. Įstatymo 18 straipsnį VTEK aiškino plečiamai. Tai, kad taikytas įstatymas buvo aiškinamas plečiamai, pripažįsta ir pats atsakovas, sprendime nurodydamas, jog interpretuodamas šią normą jis atsižvelgė į įstatymo leidėjo nustatytus viešojo intereso užtikrinimo būdus, tikslus ir uždavinius. Tokia VTEK pozicija yra neteisėta ir nepagrįsta dėl dviejų priežasčių. Pirma, įstatymo 18 straipsnio nuostata negali būti aiškinama plečiamai, kaip pažeidimą kvalifikuojant tas veikas, kurios nėra tiesiogiai uždraustos (numatytos) įstatymu. Antra, tokios VTEK išvados yra nelogiškos ir nepagrįstos tyrimo metu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Apribojimus (draudimus) įtvirtinančios teisės normos turi būti aiškios ir suprantamos. Tuo tarpu plečiamasis aiškinimas yra paremtas teisės normą interpretuojančio asmens subjektyviu įstatymo leidėjo tikslų ar įstatymo paskirties supratimu. Pripažinus galimybę apribojimus (draudimus) nustatančias normas aiškinti plečiamai, bus dirbtinai sukurta teisinio netikrumo situacija, kadangi asmenys, kuriems taikomos šios normos, niekada negalės būti tikri dėl to, ar jų elgesys yra teisėtas, nes jų subjektyvus normos ar įstatymo leidėjo tikslų interpretavimas gali skirtis nuo šią normą taikančios institucijos subjektyvaus suvokimo. Atsižvelgiant į Įstatymo 18 straipsnio turinį, galima daryti išvadą, jog įstatymo leidėjas siekė apriboti valstybės tarnyboje dirbusio asmens teisę įsidarbinti ne visais, bet tik tam tikrais atvejais. Minėtam tikslui pasiekti nustatytas baigtinis sąrašas atvejų, kuomet įžvelgiama pagrįsta grėsmė viešajam interesui.

Atsakovas Vyriausioji tarnybinės etikos komisija su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime atsakovas (I t., b. l. 21-23) nurodė, kad aiškinant įstatymą negalima siaurinti galimybių siekti tikslų, kurie išdėstyti Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 1 straipsnyje, t. y. užtikrinti viešųjų interesų viršenybę privačių interesų atžvilgiu, priimamų sprendimų nešališkumą, užkirsti kelią atsirasti ir plisti korupcijai valstybinėje tarnyboje. Įstatymas priimamas tipiniams, pasikartojantiems santykiams reguliuoti. Įstatymo 18 straipsnyje kalbama apie veikiančių įmonių priežiūrą ir kontrolę. Šiuo ribojamu siekiama, kad valstybės tarnyba, jos teikiamos galimybės nebūtų panaudojamos asmeniniais interesais, kad būtų užkirstas kelias valstybės tarnautojams dirbti tose įmonėse, kuriose jie turėjo valdingus įgaliojimus arba prižiūrėjo jų veiklą, priėmė (dalyvavo priimant) įmonei palankius sprendimus. Minėtame straipsnyje kalbama ne tik apie priimamus palankius sprendimus, bet ir apie kitokiu būdu teikiamus valstybės užsakymus ar finansinę paramą. Galimų palankių sprendimų ar finansinės paramos sąrašas nėra ir negali būti baigtinis. Pasinaudoti valstybės tarnybos teikiamomis galimybėmis asmeniniais tikslais, pavyzdžiui, užsitikrinti gerai apmokamą darbo vietą, galima ir steigiant bendrovę. Šiuo atveju buvo steigiama nacionalinio investuotojo mišraus – valstybinio ir privataus kapitalo – bendrovė, ir tai vienintelis atvejis Lietuvoje, todėl įstatyme jis negalėjo būti paminėtas. Tačiau būtent tokios bendrovės steigimas suteikė dideles galimybes pareiškėjui, rengusiam bendrovės steigimo esmines nuostatas ir aktyviai dalyvavusiam visame steigimo procese, užsitikrinti kelis kartus geriau apmokamą darbą, kuo ir buvo pasinaudota. Steigiant bendrovę privataus kapitalo akcininkui buvo padarytos esminės nuolaidos, suteikiančios galimybę bendrovės strateginių tikslų įgyvendinimui priimamiems sprendimams daryti didesnį poveikį, nei priklausytų pagal akcijų dalį. Dėl to nukenčia viešasis interesas, sumenkėja pasitikėjimas valdžios institucijomis.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. balandžio 21 d. sprendimu S. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą (III t., b. l. 7-15).

Teismas, ištyręs bylos medžiagą, nustatė, kad pareiškėjas, būdamas Ministro Pirmininko patarėju, nuo 2007 m. gegužės 20 d. iki 2008 m. gegužės 20 d. aktyviai dalyvavo LEO LT, AB kūrimo, steigimo procese, o taip pat ir priimant sprendimus dėl bendrovės turto formavimo, rengiant įmonės veiklos pagrindus nustatančius teisės aktus, energetikos koncepcijos, pačios įmonės koncepcijos kūrime. Pareiškėjas stebėjo bendrovės kūrimo procesą, juo rūpinosi, t. y. prižiūrėjo kaip Vyriausybės atstovas. Todėl, teismo vertinimu, pasibaigus valstybės tarnybai, S. S. negalėjo įsidarbinti LEO LT, AB valdybos nariu, nes jo funkcijos iki pat išėjimo iš valstybės tarnybos dienos buvo susijusios su šios bendrovės steigimo proceso ir kitų klausimų, susijusių su bendrove, sprendimu ir priežiūra. Bendrovės steigimas pareiškėjui suteikė dideles galimybes: tapdamas LEO LT, AB valdybos nariu jis užsitikrino itin gerą atlyginimą, teisę ištisą parą naudotis bendrovės automobiliu ne tik sau, bet ir pilnamečiams šeimos nariams, kitas privilegijas.

III.

Pareiškėjas S. S. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas (III t., b. l. 19-27) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. VTEK sprendime nėra nurodyta, koks vaidmuo teko S. S. steigiant LEO LT, AB.
2. LEO LT, AB buvo įsteigta 2008 m. vasario 1 d. Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo (toliau – ir Atominės elektrinės įstatymas) pakeitimų pagrindu. S. S., kaip Ministro Pirmininko patarėjo, funkcijose ir veikloje nebuvo jokių įgaliojimų, susijusių su 2008 m. vasario 1 d. redakcijos Atominės elektrinės įstatymo įgyvendinimu, ir konkrečiai LEO LT, AB steigimu ar steigimo proceso priežiūra ir kontrole. Šio įstatymo įgyvendinimą ir LEO LT, AB steigėjo bei akcijų valdytojo funkcijas Vyriausybė pavedė atlikti Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai (Vyriausybės 2008 m. balandžio 24 d. nutarimas Nr. 364 ir 2008 m. gegužės 19 d. nutarimas Nr. 479).
3. S. S. dalyvavimas 2007 m. liepos–gruodžio mėnesiais darbo grupėje dėl nacionalinio investuotojo suformavimo pagal 2007 m. liepos mėnesio įstatymo redakciją negali būti tapatinamas su dalyvavimu LEO LT, AB steigime, kuri buvo formuojama remiantis vėliau, t. y. 2008 m. vasario mėn., priimto įstatymo nuostatomis. Juo labiau negalima teigti, kad S. S. tarnyba per paskutinius metus buvo tiesiogiai susijusi su LEO LT, AB veiklos priežiūra ar kontrole.
4. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo darbą tyrė ne už paskutinius darbo metus (nuo 2007 m. gegužės 20 d. iki 2008 m. gegužės 20 d.), bet nuo 2006 m. liepos 19 d., o tai prieštarauja Įstatymo 18 straipsniui.
5. Teismas nepasisakė, kodėl jis sutapatina nacionalinio investuotojo bendrovę, kuri buvo kuriama AB „Lietuvos energija“ pagrindu, su LEO LT, AB.
6. Vyriausybė 2008 m. vasario 20 d. sudarė specialų Nacionalinio investuotojo priežiūros komitetą, kuris faktiškai vykdė LEO LT, AB steigimo bei veiklos priežiūrą. S. S. niekada nebuvo šio komiteto narys.
7. VTEK neturi įgaliojimų priimti sprendimus, apribojančius asmens konstitucines teises, ir negali persekioti asmens, kuris priimant 2008 m. spalio 9 d. sprendimą „Dėl S. S.“ jau nedirbo valstybės tarnyboje.

Atsakovas Vyriausioji tarnybinės etikos komisija prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime (III t., b. l. 33-36) atsakovas nurodo, kad pareiškėjas savo skunde pakartoja senus argumentus, kuriuos šioje byloje jau yra išnagrinėję, įvertinę ir dėl jų pasisakę abiejų instancijų teismai. Tik valstybės tarnybos santykiams nutrūkus, atsiranda teisinis pagrindas vertinti asmens elgesio atitiktį Įstatymo 18 straipsnio nuostatoms. Dirbančių valstybinėje tarnyboje asmenų elgesio šis straipsnis nereglamentuoja. Bylos duomenys patvirtina, kad pats pareiškėjas įsidarbinimą LEO LT, AB suvokė kaip realią viešųjų ir privačių interesų konflikto situaciją. Tą patvirtina ne tik jo paaiškinimai Komisijai, bet ir atitinkami konkliudentiniai veiksmai. Įsidarbinimo šioje bendrovėje išvakarėse, t. y. 2008 m. gegužės 19 d. jis raštu informavo tiesioginį vadovą – Ministrą Pirmininką – apie siūlomą darbą besisteigiančioje įmonėje. Įstatymo 16 ir 17 straipsniai valstybinėje tarnyboje dirbančius asmenis įpareigoja informuoti vadovus apie gautus bei priimtus darbo pasiūlymus ir šią prievolę (informavimą) sieja būtent su viešųjų ir privačių interesų konflikto situacija. Taigi minėtais veiksmais pareiškėjas įvykdė Įstatymo 16 ir 17 straipsniais jam, kaip valstybės tarnautojui, keliamus reikalavimus. Siekdamas savo elgesį visiškai suderinti su Įstatymo reikalavimais, pareiškėjas turėjo teisę kreiptis į Komisiją prašydamas, kad ši jo įdarbinimo LEO LT, AB valdybos nariu atvejui pritaikytų Įstatymo 21 straipsnio išimtį. Pareiškėjas tokia galimybe nepasinaudojo. Atsakovas pažymi ir tai, kad pareiškėjas buvo Vyriausybės (2007 m. liepos 11 d. nutarimas Nr. 726) ir Ministro Pirmininko sprendimais (2007 m. liepos 13 d. potvarkis Nr. 256) deryboms su potencialiais investuotojais dėl nacionalinio investuotojo bendrovės, t. y. LEO LT, AB, įsteigimo, sudarytų darbo grupių narys ir vadovas. S. S. jose labai aktyviai veikė iki pat bendrovės įsteigimo, dalyvavo (pirmininkavo) keliose dešimtyse posėdžių, kuriuose buvo svarstomi LEO LT, AB įsteigti būtini (privalomi) klausimai ir pagal kompetenciją priimami atitinkami sprendimai, orientuoti į šios įmonės suformavimą. Pareiškėjo dalyvavimą darbo grupėse ir kitą veiklą, susijusią su LEO LT, AB steigimo procesu, būtina vertinti atsižvelgiant į šio proceso visumą, klausimų, kuriuos jis nuo 2007 m. gegužės 20 d. iki 2008 m. gegužės 20 d. sprendė, turinį, paskirtį, svarbą ir reikšmę galutiniam rezultatui – LEO LT, AB įsteigimui.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2008 m. spalio 9 d. sprendimo Nr. KS-78 „Dėl S. S.“, kuriuo nuspręsta, jog: „1. Buvęs Ministro Pirmininko patarėjas S. S., 2008 m. gegužės 20 d. nutraukęs valstybės tarnybos santykius ir tą pačią dieną įsidarbinęs bendrovėje LEO LT, AB  valdybos nariu, pažeidė Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 18 straipsnio nuostatas, nes nebuvo praėjęs vienų metų terminas po nustojimo eiti valstybės tarnyboje pareigas, susijusias su bendrovės LEO LT, AB  steigimo proceso ir kitų klausimų, susijusių su šia bendrove, sprendimu bei priežiūra“, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ištirti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas, būdamas Ministro Pirmininko patarėju, nuo 2007 m. gegužės 20 d. iki 2008 m. gegužės 20 d. aktyviai dalyvavo LEO LT, AB kūrimo, steigimo procese, taip pat ir priimant sprendimus dėl bendrovės turto formavimo, rengiant įmonės veiklos pagrindus nustatančius teisės aktus, energetikos koncepcijos, pačios įmonės koncepcijos kūrime. Pirmosios instancijos teismas iš byloje esančių įrodymų padarė išvadą, jog pareiškėjas stebėjo įmonės kūrimo etapus, ja rūpinosi, vadinasi, prižiūrėjo kaip Vyriausybės atstovas, tačiau pirmosios instancijos teismas nenustatė, jog pareiškėjas būtų kontroliavęs LEO LT, AB  kūrimo procesus.

Išplėstinė teisėjų kolegija nagrinėjamos bylos ribose vertins, ar pagrįstai byloje konstatuota, jog buvusio Ministro Pirmininko patarėjo S. S. per paskutinius darbo metus (t. y. nuo 2007 m. gegužės 20 d. iki 2008 m. gegužės 20 d.) tarnyba buvo tiesiogiai susijusi su LEO LT, AB  veiklos priežiūra, t. y. ar atsakovo nustatytos skundžiamame sprendime aplinkybės, susijusios su pareiškėjo tarnybine veikla, ir pirmosios instancijos teismo padarytos išvados atitinka Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 18 straipsnyje įtvirtinto draudimo turinį.

V.

Byloje nustatyta, jog S. S. iki 2008 m. gegužės 20 d. ėjo Ministro Pirmininko patarėjo pareigas, t. y. buvo politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojas. Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, S. S. 2008 m. gegužės 19 d. pranešė Ministrui Pirmininkui, kad 2008 m. gegužės 16 d. pokalbio metu su numatomu LEO LT, AB  stebėtojų tarybos pirmininku J. N. gavo žodinį pasiūlymą pereiti į kitą darbą – užimti LEO LT, AB  valdybos nario pareigas ir pateikė sutikimą būti renkamu LEO LT, AB  valdybos nariu (I t., b. l. 116). VTEK 2008 m. spalio 9 d. sprendime Nr. KS-78 „Dėl S. S.“ (I t., b. l. 11-19) nurodyta, jog 2008 m. gegužės 20 d. LEO LT, AB  stebėtojų taryba išrinko penkių narių valdybą ir jos pirmininką, valdybos nariu išrinktas S. S., kuris tą pačią 2008 m. gegužės 20 d., davęs rašytinį sutikimą, buvo atleistas iš Ministro Pirmininko patarėjo pareigų. Tai, jog S. S. 2008 m. gegužės 20 d. išrinktas LEO LT, AB valdybos nariu, patvirtina ir LEO LT, AB stebėtojų tarybos posėdžio protokolo išrašas (I t., b. l. 113-115).

Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Viešųjų ir privačių interesų įstatymas) 18 straipsnyje (2001 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija Nr. IX‑244) numatyta, jog asmuo, nustojęs eiti pareigas valstybinėje tarnyboje, vienerius metus neturi dirbti įmonės vadovu, vadovo pavaduotoju, būti įmonės tarybos ar valdybos nariu, taip pat eiti kitas pareigas, tiesiogiai susijusias su sprendimų priėmimu įmonės valdymo, turto tvarkymo, finansų apskaitos bei kontrolės srityse, jeigu per paskutinius darbo metus jo tarnyba buvo tiesiogiai susijusi su šių įmonių veiklos priežiūra ar kontrole arba jeigu asmuo dalyvavo svarstant ir priimant palankius šioms įmonėms sprendimus konkurso ar kitokiu būdu teikti valstybės užsakymus ar finansinę paramą. Kaip matyti iš minėto straipsnio lingvistinės formuluotės, tam, jog būtų konstatuotas Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 18 straipsnio pažeidimas, yra būtina įrodyti vieną iš dviejų minėtoje normoje įtvirtintų alternatyvių aplinkybių, t. y., jog asmuo, dirbantis įmonės vadovu, vadovo pavaduotoju ar esantis įmonės tarybos ar valdybos nariu, taip pat einantis kitas pareigas, tiesiogiai susijusias su sprendimų priėmimu įmonės valdymo, turto tvarkymo, finansų apskaitos bei kontrolės srityse, prieš tai, būdamas valstybės tarnautoju, per paskutinius darbo metus ėjo tokias pareigas, kurios arba tiesiogiai buvo susijusios su įmonių, į kurias asmuo perėjo dirbti, veiklos priežiūra ar kontrole (1), arba jis (valstybės tarnautojas) dalyvavo svarstant ir priimant palankius šioms įmonėms sprendimus konkurso ar kitokiu būdu teikti valstybės užsakymus ar finansinę paramą (2).

Iš skundžiamo VTEK Sprendimo matyti, jog pareiškėjo S. S. atžvilgiu yra konstatuota tik pirmoji aplinkybė – pareiškėjo tarnyba buvo tiesiogiai susijusi su LEO LT, AB  veiklos priežiūra ar kontrole (VTEK Sprendime ji suformuluota taip: „pareiškėjo tarnyba buvo susijusi su bendrovės LEO LT, AB  steigimo proceso ir kitų klausimų, susijusių su šia bendrove, sprendimu bei priežiūra“). Tokias ginčo ribas 2010 m. sausio 18 d. nutartimi Nr. A444‑131/2010 apibrėžė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pirmą kartą nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka (I t., p. 206-214). Taigi tam, jog VTEK Sprendime padarytos išvados būtų laikomos pagrįstomis Viešųjų ir privačių interesų įstatymo 18 straipsnio taikymo požiūriu, reikia, be kita ko, nustatyti, kad: 1) besisteigianti LEO LT, AB atitinka Viešųjų ir privačių interesų įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje numatytą „įmonės“ apibrėžimą – „visų rūšių ūkinės, komercinės, kredito ir finansinės įmonės, bendrovės, įstaigos, bendrijos, asociacijos, susivienijimai ir organizacijos“; 2) S. S. funkcijos, einant Ministro Pirmininko patarėjo pareigas, buvo tiesiogiai susijusios su LEO LT, AB veiklos priežiūra ar kontrole. Atsižvelgiant į tai, jog pirmosios instancijos teismas konstatavo tik tiesioginės veiklos priežiūros faktą, nagrinėjamoje byloje pareiškėjo sąsaja su tiesiogiai vykdyta LEO LT, AB veiklos kontrole nebus tiriama. Išplėstinė teisėjų kolegija nemato pagrindo nesutikti su minėta pirmosios instancijos teismo išvada, atsakovas apeliacinio skundo nėra padavęs, taigi minėtos aplinkybės neginčija, be to, apelianto padėtis šiuo klausimu negali būti pabloginama.

Pirmasis kriterijus, t. y. tai, jog Viešųjų ir privačių interesų įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje pateikta įmonės sąvoka aiškintina kaip apimanti ir besisteigiančias įmones, yra konstatuotas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858–2046/2010, antrą kartą nagrinėjant bylą apeliacine tvarka (II t., b. l. 100-110). Toks aiškinimas pagrįstas Viešųjų ir privačių interesų įstatymo tikslais, todėl išplėstinė teisėjų kolegija pritaria tokiam aiškinimui, kadangi poreikis užtikrinti viešųjų ir privačių interesų pusiausvyrą gali kilti ir valstybei dalyvaujant įvairių įmonių formavimo procese. Taigi pirmasis kriterijus, jog steigiama LEO LT, AB atitinka Viešųjų ir privačių interesų įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje numatytą „įmonės“ apibrėžimą, byloje yra nustatytas. Toliau išplėstinė teisėjų kolegija pasisakys dėl antrojo kriterijaus, t. y., ar pagrįstai byloje konstatuota, jog buvusio Ministro Pirmininko patarėjo S. S. per paskutinius darbo metus (t. y. nuo 2007 m. gegužės 20 d. iki 2008 m. gegužės 20 d.) tarnyba buvo tiesiogiai susijusi su LEO LT, AB  veiklos priežiūra. Būtinybę įvertinti pastarąjį aspektą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas akcentavo abejose šioje byloje priimtose nutartyse.

Aiškinant, ką Viešųjų ir privačių interesų įstatymo 18 straipsnyje reiškia sąvoka „įmonės veiklos priežiūra“, būtina atsižvelgti į minėto įstatymo tikslus. Šiuo įstatymu siekiama suderinti valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų privačius ir visuomenės viešuosius interesus, užtikrinti, kad priimant sprendimus pirmenybė būtų teikiama viešiesiems interesams, įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą ir užkirsti kelią atsirasti bei plisti korupcijai valstybinėje tarnyboje (Viešųjų ir privačių interesų įstatymo 1 str.). Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, jog daugelis įstatymų yra neišvengiamai formuluojami vartojant tokias sąvokas, kurios daugiau ar mažiau yra neaiškios, o jų aiškinimas bei taikymas yra praktikos dalykas. Nors tikrumas dėl teisės normomis nustatytų padarinių yra pageidaujamas, jis gali suponuoti perdėtą nelankstumą, o teisė turi turėti galimybę žingsniuoti kartu su besikeičiančiomis aplinkybėmis (Europos Žmogaus Teisių Teismo plenarinės sesijos 1979 m. balandžio 26 d. sprendimas byloje Sunday Times prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 6538/74). Teismams pavesta teisingumo vykdymo funkcija yra skirta išsklaidyti abejones dėl teisės normos turinio, atsižvelgiant į kasdien vykstančius pasikeitimus (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1996 m. spalio 22 d. sprendimas byloje Cantoni prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 17862/91).

Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatyme nuo pat pradžių buvo numatytas nacionalinis investuotojas, kuriam turėjo tekti išskirtinis vaidmuo įgyvendinant Atominės elektrinės įstatymo tikslus. Atominės elektrinės įstatymo paskirtis ir tikslas – nustatyti naujos atominės elektrinės projekto įgyvendinimo nuostatas, sudaryti teisines, finansines ir organizacines prielaidas naujos atominės elektrinės projektui įgyvendinti. Pirminėje įstatymo redakcijoje (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1231 redakcija) nacionaliniu investuotoju buvo numatyta akcinė bendrovė „Lietuvos energija“ (Atominės elektrinės įstatymo 10 str. 1 d. (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1231 redakcija). Įgyvendinant Atominės elektrinės įstatymą, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. liepos 11 d. nutarimo Nr. 726 „Dėl Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo įgyvendinimo“ 1 punktu buvo sudaryta laikinoji komisija (darbo grupė), kuriai buvo pavesta (žr. nutarimo 2 p. (Vyriausybės 2007 m. liepos 11 d. nutarimo Nr. 726 redakcija):

1. derėtis su akcinės bendrovės „VST“ kontrolinį akcijų paketą turinčiu akcininku dėl visų ar dalies, sudarančios daugiau kaip 1/2 šios akcinės bendrovės akcijų ir balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, tokiam akcininkui nuosavybės teise priklausančių šios akcinės bendrovės akcijų investavimo ir išleidžiamų naujų akcinės bendrovės „Lietuvos energija“ akcijų įsigijimo;

2. derėtis su akcine bendrove „Lietuvos energija“ dėl šios bendrovės išleidžiamų naujų akcijų pasirašymo sutarties sąlygų.

Minėtos darbo grupės nariu buvo paskirtas ir pareiškėjas – tuo metu Ministro Pirmininko patarėjas. Nėra abejonių, kad jis dalyvavo derybose, susijusiose su nacionaliniu investuotoju. Darbo grupė derėjosi ir dėl nacionalinio investuotojo valdymo organų, jų sudarymo (žr., pvz., I t., 55-56, 59-64). Derybų su akcinės bendrovės „VST“ akcininkais metu dėl nacionalinio investuotojo modelio, grindžiamo akcine bendrove „Lietuvos energija“, buvo nesusitarta. Darbo grupės derybų rezultatas: pateiktas siūlymas pakeisti nacionalinio investuotojo modelį (žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 27 d. nutarimą Nr. 1426 „Dėl pritarimo derybų dėl nacionalinio investuotojo steigimo rezultatams ir Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo 10 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui“, Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo 10 ir 11 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto aiškinamąjį raštą (http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=312098), Ūkio ministerijos 2007 m. gruodžio 19 d. spaudos pranešimą (http://www.ukmin.lt/lt/dokumentai/ziniasklaidai/detail.php?ID=21296).

Minėta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo Ministro Pirmininko patarėjas, darbo grupės, kuri derėjosi su akcinės bendrovės „VST“ akcininkais, narys. Vadinasi, vykdydamas valstybės tarnautojo bendrąsias ir specialiąsias pareigas, jis turėjo ir galėjo stebėti, kad su nacionaliniu investuotoju, jo formavimu susiję klausimai, taip pat ir dėl nacionalinio investuotojo valdymo, jo organų, būtų sprendžiami laikantis Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų, teisės principų, nepažeidžiant viešojo, valstybės ir visuomenės interesų. Be to, pareiškėjas, kuris, kaip matyti iš bylos medžiagos, daug dirbo būtent energetikos (taip pat ir naujos atominės elektrinės) srityje, būdamas minėtos darbo grupės nariu ir Ministro Primininko patarėju, galėjo atitinkamu būdu (pareikšdamas nuomonę, patardamas, rengdamas ar analizuodamas įvairius dokumentų projektus, dalyvaudamas pasitarimuose, posėdžiuose, derybose ir pan.) veikti, dalyvauti sprendimuose dėl nacionalinio investuotojo (su)kūrimo. Pastebėtina, kad Ministras Pirmininkas Vyriausybės 2008 m. vasario 20 d. nutarimu Nr. 131 buvo paskirtas nacionalinio investuotojo priežiūros komisijos pirmininku. Pareiškėjas dalyvavo 2008 m. kovo 21 d. posėdyje, tiesiogiai susijusiame su LEO LT steigimu, Ūkio ministerijoje (II t., b. l. 151-155). Kaip posėdžio dalyvis, jis teikė patarimus Vyriausybei ir Nacionalinio investuotojo priežiūros komitetui.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta anksčiau, išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas stebėjo ir rūpinosi atskirais nacionalinio investuotojo (pagal Atominės elektrinės įstatymą) formavimo (su(kūrimo) ir steigimo klausimais, turėjo galias atitinkamu būdu veikti šioje srityje. Po Atominės elektrinės įstatymo pakeitimų (2008 m. vasario 1 d. įstatymas Nr. X-1446) nacionaliniu investuotoju galiausiai tapo LEO LT, t. y. įmonė, kurioje pareiškėjas ir įsidarbino.

Anksčiau nurodytos aplinkybės ir padarytos išvados suponuoja, kad pareiškėjo tarnyba buvo tiesiogiai susijusi su nacionalinio investuotojo – LEO LT – formavimo (kūrimo) ir (į)steigimo priežiūra. Tačiau norint pareiškėjo veiksmus kvalifikuoti pagal Viešųjų ir privačių interesų įstatymo 18 straipsnį, dar reikia atsakyti į klausimą, ar įmonės – nacionalinio investuotojo – formavimo (kūrimo) ir steigimo priežiūra gali būti laikoma „įmonės veiklos priežiūra“ Viešųjų ir privačių interesų įstatymo 18 straipsnio prasme.

Minėta, kad nacionalinis investuotojas buvo konkrečiai numatytas Atominės elektrinės įstatyme. Atominės elektrinės įstatymo paskirtis ir tikslas buvo nustatyti naujos atominės elektrinės projekto įgyvendinimo nuostatas, sudaryti teisines, finansines ir organizacines prielaidas naujos atominės elektrinės projektui įgyvendinti. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nacionalinio investuotojo kūrimas ir steigimas buvo specifinė ir sudėtinga (pvz., vyko privataus ir viešojo sektoriaus derybos) veikla, įgyvendinant minėtą įstatymą. Šios veiklos metu buvo atlikta daug įvairaus pobūdžio veiksmų – vyko derybos, įvairūs pasitarimai, rengti įstatų ir kitų dokumentų (pvz., sutarčių), susijusių su nacionaliniu investuotoju, projektai, priimami įstatymai ir kitai teisės aktai, jie keičiami. Vyriausybė dar iki LEO LT įsteigimo ir įregistravimo Juridinių asmenų registre sudarė Nacionalinio investuotojo priežiūros komitetą, kas rodo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė nacionalinį investuotoją traktavo kaip faktinę realybę, tarp viešojo ir privataus sektoriaus besivystančių santykių objektą ir tikslą. Taigi nagrinėjamu atveju Atominės elektrinės įstatymo pagrindu susiklostė itin specifiniai nacionalinio investuotojo formavimo (kūrimo) ir steigimo santykiai, kurių objektas ir tikslas buvo nacionalinis investuotojas. Vyriausybė dar iki LEO LT įregistravimo Juridinių asmenų registre priiminėjo įvairius sprendimus, susijusius su LEO LT kaip nacionaliniu investuotoju (pvz., dėl nacionalinio investuotojo modelio, sutarčių pasirašymo, turto investavimo ir kt.). Be to, Vyriausiasis administracinis teismas šioje byloje (žr. 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858–2046/2010) jau konstatavo, kad ir besisteigianti įmonė gali patekti į Viešųjų ir privačių interesų įstatymo taikymo sritį ir gali būti laikoma įmone šio įstatymo prasme. Vadinasi, atsižvelgiant į tai, kad įmonės steigimas paprastai pasireiškia tam tikrų asmenų (steigimo proceso dalyvių) veiksmais (veikla), siekiant įsteigti įmonę, įmonės steigimo procesai taip pat gali būti laikomi įmonės veikla Viešųjų ir privačių interesų įstatymo požiūriu. Apibendrinant tai, kas pasakyta pirmiau, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju nacionalinio investuotojo kūrimo ir steigimo priežiūra laikytina įmonės veiklos priežiūra Viešųjų ir privačių interesų įstatymo 18 straipsnio prasme.

Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad aplinkybė, jog pareiškėjas nebedirba valstybės tarnyboje, negalėjo būti kliūtis Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai priimti šioje byloje skundžiamą sprendimą. Kitoks Viešųjų ir privačių interesų įstatymo 18 straipsnio aiškinimas, teigiant, kad atsakovas negalėjo vertinti pareiškėjo įsidarbinimo LEO LT, visiškai paneigtų minėtos normos esmę, prasmę ir tikslus. Iš Viešųjų ir privačių interesų įstatymo 18 straipsnio matyti, kad faktinį ribojantį poveikį šis straipsnis gali daryti tik jei asmuo palieka valstybės tarnybą, todėl negalima teigti, kad Vyriausioji tarnybinės etikos komisija Viešųjų ir privačių interesų įstatymo 18 straipsnio požiūriu gali vertinti tik vis dar dirbantį valstybinėje tarnyboje asmenį. 

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta anksčiau, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamas Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos ir pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės yra pagrįsti. Naikinti jų nėra pakankamo teisinio pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai               Artūras Drigotas

              Romanas Klišauskas

                            Ričardas Piličiauskas

              Dainius Raižys

              Virginija Volskienė