Civilinė byla Nr. e3K-3-160-916/2023
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-05448-2019-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.10; 2.4.5
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. spalio 11 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Algirdo Taminsko ir Dalios Vasarienės (pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės (uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus vystymo kompanija“ teisių perėmėja) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 15 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, valstybinės žemės atlaisvinimo, tretieji asmenys Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, Namų Liejyklos g. 6, 4 ir 4B Vilniuje savininkų bendrija, A. M., K. K., V. B., uždaroji akcinė bendrovė „NT startas“, uždaroji akcinė bendrovė „DV17“, V. M., akcinė bendrovė „Energijos skirstymo operatorius“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.254 straipsnio 9 punkto, reglamentuojančio viešame registre registruojamą su daiktais susijusį juridinį faktą – buvusio daikto išnykimą, ir materialiosios teisės normų, reglamentuojančių savininko nuosavybės teisių apsaugą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė prašė teismo įpareigoti atsakovę Vilniaus miesto savivaldybę per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis atlaisvinti žemės sklypą, pašalinti ūkio pastatą, sutvarkyti žemės sklypą ir pateikti duomenis VĮ Registrų centrui, kad minėtas ūkinis pastatas, daiktinės teisės ir visi juridiniai faktai, susiję su ūkiniu pastatu, būtų išregistruoti iš Nekilnojamojo turto registro; įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybę teisės aktų nustatyta tvarka įforminti vienuolikos kitų nekilnojamųjų daiktų – ūkio pastatų – žuvimo (sugriuvimo, sunykimo, sudegimo) faktą ir išregistruoti šiuos pastatus iš Nekilnojamojo turto registro.
3. Įpareigoti UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ teisės aktų nustatyta tvarka įforminti nekilnojamųjų daiktų – ūkio pastatų – žuvimo (sugriuvimo, sunykimo, sudegimo) faktą ir išregistruoti šiuos pastatus iš Nekilnojamojo turto registro: pastatas – ūkio pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2311/ž; pastatas – ūkio pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2411/ž.
4. Įpareigoti UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis atlaisvinti žemės sklypą, pašalinti ūkio pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2011/ž, sutvarkyti žemės sklypą ir pateikti duomenis VĮ Registrų centrui, kad minėti ūkiniai pastatai, daiktinės teisės ir visi juridiniai faktai, susiję su ūkiniu pastatu, būtų išregistruoti iš Nekilnojamojo turto registro.
5. Ieškovė nurodė, kad žemės sklypas, esantis Vilniuje, (duomenys neskelbtini), (toliau – žemės sklypas) nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, o patikėjimo teise jį valdo Nacionalinė žemės tarnyba. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė yra valstybinės žemės patikėtinė, ji yra tinkamas subjektas kreiptis į teismą su negatoriniu ieškiniu dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir valstybinės žemės atlaisvinimo.
6. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Būsto administravimo skyriaus sudarytame žemės sklype esančių pastatų ir statinių būklės 2017 m. kovo 28 d. patikrinimo akte užfiksuota atsakovėms priklausančių statinių būklė yra itin prasta, netenkina esminių statinio reikalavimų (mechaninio atsparumo, pastovumo), didžioji dalis statinių yra sunykę, dauguma avarinės būklės.
7. CK 6.551 straipsnio 2 dalis nustato, kad valstybinė žemė išnuomojama ne aukciono būdu, jeigu ji užstatyta fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais pastatais, statiniais ar įrenginiais, taip pat kitais įstatymų nustatytais atvejais. Taigi galimybė be aukciono įsigyti (išsinuomoti) valstybinės žemės sklypą suteikiama asmenims, kuriems nuosavybės teise priklauso statiniai, stovintys ant valstybinės žemės. Toks žemės sklypas yra būtinas jame stovintiems statiniams eksploatuoti. Ginčo pastatai yra nenaudojami pagal paskirtį, kai kurių pastatų apskritai nėra, todėl žemės sklypo dalis netarnauja pastatų eksploatacijai, t. y. nėra sąlygų, kurioms esant žemės sklypo dalis galės būti išnuomota ar parduota be aukciono. Šios aplinkybės patvirtina statinio nenaudojimo ir žemės sklypo dalies nereikalingumo statiniui eksploatuoti faktą. Esant tokiems statiniams atsakovė negalėtų įgyvendinti teisės į valstybinės žemės sklypo panaudą, valstybinės žemės sklypo nuomą ar pardavimą. Be to, teisės aktuose nėra nustatyta galimybė be aukciono išsinuomoti valstybinę žemę būsimam pastatui eksploatuoti ar ateityje planuojamai veiklai vykdyti.
8. Nekilnojamojo
turto registro nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 2014 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 379, 69 punkte nustatyta, kad daiktinės teisės išregistruojamos, kai daiktinės teisės turėtojas netenka savo daiktinės teisės arba ją perleidžia ir įregistruojamas kitas daiktinės teisės turėtojas arba žūva ar išnyksta pats nekilnojamasis daiktas. Ginčo pastatai yra sunykę arba jų fiziškai nėra, jie nenaudojami, kelią grėsmę žmonių saugumui, todėl galima daryti išvadą, kad nėra galimybės statinio eksploatuoti, yra išlikusi tik statinio registracija, todėl tokie statiniai turi būti išregistruoti iš Nekilnojamojo turto registro.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
9. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. birželio 15 d. sprendimu ieškovės ieškinį patenkino. Įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybę per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis atlaisvinti žemės sklypą Vilniuje, Liejyklos g. 4, pašalinti ūkio pastatą, sutvarkyti žemės sklypą ir pateikti duomenis VĮ Registrų centrui, kad minėtas ūkinis pastatas, daiktinės teisės ir visi juridiniai faktai, susiję su ūkiniu pastatu, būtų išregistruoti iš Nekilnojamojo turto registro. Įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybę teisės aktų nustatyta tvarka įforminti kitų vienuolikos nekilnojamųjų daiktų – ūkio pastatų – žuvimo (sugriuvimo, sunykimo, sudegimo) faktą ir išregistruoti šiuos pastatus iš Nekilnojamojo turto registro.
10. Įpareigojo atsakovę UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ teisės aktų nustatyta tvarka įforminti toliau nurodytų nekilnojamųjų daiktų – ūkio pastatų – žuvimo (sugriuvimo, sunykimo, sudegimo) faktą ir išregistruoti pastatus, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), iš Nekilnojamojo turto registro.
11. Įpareigojo UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos savo lėšomis atlaisvinti žemės sklypą Vilniuje (duomenys neskelbtini), pašalinti ūkio pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sutvarkyti žemės sklypą ir pateikti duomenis VĮ Registrų centrui, kad minėti ūkiniai pastatai, daiktinės teisės ir visi juridiniai faktai, susiję su ūkiniu pastatu, būtų išregistruoti iš Nekilnojamojo turto registro.
12. Teismas nustatė, kad žemės sklypas nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai ir jį patikėjimo teise valdo ieškovė. Žemės sklypas užstatytas statiniais. Ūkiniai pastatai, dėl kurių reikalavimai pareikšti Vilniaus miesto savivaldybei, nuosavybės teise jai ir priklauso. Kiti trys ūkiniai pastatai nuosavybės teise priklauso UAB „Vilniaus vystymo kompanija“.
13. Teismas iš pateiktų rašytinių įrodymų – šalių susirašinėjimo, nuotraukų, patikrinimo vietoje aktų, statybos inspekcijos faktinių duomenų patikrinimo vietoje akto, vietos fiksacijos nuotraukų – nustatė, kad ieškovės prašomi išregistruoti statiniai neišlikę, o atsakovės nepateikė įrodymų, kad statiniai egzistuoja natūra.
14. Teismas nurodė, kad valstybinės žemės nuoma be aukciono, vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktu, Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 28.1 punktu, yra negalima statiniui, neturinčiam aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo, arba ūkinės veiklos pobūdžio statiniams, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui ar įrenginiui arba jo priklausiniui. Teismas atmetė atsakovių atsikirtimą, kad jos turi teisę atkurti statinį, nurodydamas, kad be žemės sklypo savininko sutikimo statybos darbai negali būti vykdomi, žemės sklypas statiniams naudoti atsakovėms neišnuomotas, o ūkinės paskirties statinių atkūrimas Vilniaus senamiestyje neatitiktų protingumo ir sąžiningumo principų.
15. Vadovaudamasis CK 4.98 straipsniu, 4.254 straipsnio 9 punktu, teismas nustatė prievolę atsakovėms įforminti buvusio nekilnojamojo daikto išnykimą. Teismas konstatavo, kad atsakovių nekilnojamojo turto įregistravimas Nekilnojamojo turto registre valstybei priklausančiame žemės sklype pažeidžia žemės savininko nuosavybės teisę, nes neaišku, kokiu pagrindu ant valstybei priklausančios žemės yra registruotas neegzistuojantis turtas. Tai apsunkina žemės sklypo savininko nuosavybės teisę sklypą valdyti, naudoti, juo disponuoti.
16. Vadovaudamasis CK 4.40, 4.37, 4.98 straipsniais, Žemės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas tenkino ieškovės reikalavimą dėl ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pašalinimo ir išregistravimo iš Nekilnojamojo turto registro. Iš pateiktų nuotraukų teismas nustatė, kad atsakovėms priklausantys nurodyti pastatai yra griūnantys, savininkės neinvestuoja į jų būklės gerinimą, stogai uždengti statybos atliekomis, statiniai įregistruoti kaip ūkio paskirties statiniai, tačiau jų funkcinė paskirtis neaiški. Teismas nurodė, kad atsakovės nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, jog statiniai yra išlikę, nenurodė statinių buvimo ant valstybinės žemės teisinio pagrindo nuo jų perdavimo atsakovėms momento. Įrodymų, kad atsakovės kreipėsi dėl valstybinės žemės nuomos, iki ieškovė pradėjo reikalauti atlikti teisinius veiksmus dėl išnykusių statinių ir griuvėsių, nėra. Teismas nusprendė, kad ieškovė turi visas įstatymo leidėjo suteiktas teises pašalinti žemės sklypo savininko nuosavybės teisių pažeidimą, nes statinių buvimas ant žemės sklypo be šio sklypo savininko sutikimo pažeidžia ieškovės nuosavybės teisę.
17. Teismas pabrėžė, kad atsakovės negali turėti daiktinės teisės į išnykusius daiktus, nes registre registruojama teisė į egzistuojantį nekilnojamąjį turtą, o šiam susidėvėjus fiziškai, išnykus, nugriuvus, atsakovės privalo vadovautis CK 4.254 straipsnio 9 punkto nuostata ir viešame registre įregistruoti buvusio daikto išnykimo faktą.
18. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą, 2020 m. spalio 20 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 15 d. sprendimą pakeitė, dalį ieškinio reikalavimų, pareikštų Savivaldybei, atmetė, o bylos dalį pagal atsakovės UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ apeliacinį skundą sustabdė, iki įsiteisės Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. e2-13358-1044/2020.
19. Kolegija, atnaujinusi bylos nagrinėjimą pagal atsakovės UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ apeliacinį skundą, 2022 m. lapkričio 15 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 15 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta dėl atsakovei UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ pareikštų reikalavimų, paliko nepakeistą.
20. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ieškovė yra pareiškusi atsakovei reikalavimus, susijusius su trimis nekilnojamaisiais daiktais. Ieškovė dėl dviejų pastatų – ūkio pastatų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), – prašo įforminti žuvimo (sugriuvimo, sunykimo, sudegimo) faktą ir išregistruoti šiuos pastatus iš Nekilnojamojo turto registro, o ūkio pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), prašo pašalinti, savo lėšomis atlaisvinti žemės sklypą ir pateikti duomenis VĮ Registrų centrui.
21. Kolegija pažymėjo, jog visi trys nurodyti statiniai nuosavybės teise priklausė UAB „Vilniaus vystymo kompanija“. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 22 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-238-1044/2022, pagrindu nuosavybės teisė į šios bylos ginčo pastatus įregistruota Vilniaus miesto savivaldybei.
22. Pasisakydamas dėl ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pašalinimo ir išregistravimo, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), eksploatacijai valstybinės žemės sklypas nesuformuotas, nuomos ar panaudos sutartis nesudaryta. Pastato pagrindinė naudojimo paskirtis yra pagalbinio ūkio pastato, statybos pabaigos metai – 1955 m., sienos – medis su karkasu, užstatymo plotas – 15 kv. m, fizinio nusidėvėjimo procentas – 70 proc., atkūrimo sąnaudos – 1022 Eur. Iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento sudaryto 2017 m. kovo 28 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje akto nustatė, kad pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 15 kv. m, yra medinio karkaso konstrukcijų, be pamatų, apkaltas medinėmis lentomis, stogas uždengtas žaliu brezentu, apatinė medinė pastato dalis yra veikiama drėgmės, lentos pajuodusios, naudojamas, durys užrakintos. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2017 m. kovo 30 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte nustatyta, kad ūkio pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra pagalbinio ūkio, medinis, naudojamas. Tos pačios aplinkybės nustatytos ir Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus 2017 m. gegužės 29 d. nutarime. Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. liepos 12 d. rašte nurodyta, kad pastatas – ūkio pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra nenaudojamas pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jo tiesioginę paskirtį.
23. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad ginčo pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra itin prastos būklės, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog atsakovė pastatu pagal jo paskirtį naudojosi, jį prižiūrėjo. Aplinkybė, kad pastatas yra be stogo, užtiestas brezentu, rodo, jog savininkas statiniu nesirūpina ir jo seniai netvarko. Apeliaciniame skunde nenurodomi argumentai, kad pastatas yra naudojamas, nepaaiškinama, kokiu būdu pastatas naudojamas, nenustatyta reali jo naudojimo paskirtis.
24. Kolegija nusprendė, kad atsakovės siekis ginčo statinius rekonstruoti ir naudoti juos pagal paskirtį yra nepagrįstas, nėra realu, kad įmonė turi interesų naudoti Vilniaus miesto senamiestyje pagalbinio ūkio paskirties gana nedidelio ploto statinį. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismu, kad statiniai naudojami tik žemės sklypo vietai užimti ir apriboja ieškovės teisę disponuoti, naudotis valstybės žeme ir ją valdyti.
25. Kolegija pabrėžė, kad byloje nagrinėjamas dviejų savininkų ginčas, taigi nuosavybės teisės gynimo interesas yra abipusis. Teisėjų kolegija rėmė ieškovės poziciją, kad svarbią reikšmę turi tai, jog statiniai stovi ant valstybinės žemės. Kolegija sutiko, kad valstybinė žemė yra ypatingas civilinių teisinių santykių objektas, kuris yra bendras visos visuomenės gėris. Nenustačiusi, jog ūkio pastatas yra realiai naudojamas, nesant duomenų apie galimybę statinį naudoti pagal jo paskirtį, teisėjų kolegija pripažino statinį neturinčiu aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo ir nusprendė, jog jam naudoti valstybinės žemės nuomojimas be aukciono neatitiktų teisinio reglamentavimo.
26. Teisėjų kolegija konstatavo, kad viešasis interesas reikalauja užtikrinti, jog nuosavybės teisė į valstybinę žemę būtų įgyvendinama griežtai laikantis imperatyviųjų įstatymo normų ir siekiant užtikrinti maksimalios naudos visuomenei sukūrimą. Susidūrus dviejų nuosavybės turėtojų interesams, sprendžiama, kad prioritetiškai turi būti ginama ieškovės, valstybinės žemės patikėtinės, teisė. Tuo remdamasi teisėjų kolegija nenustatė atsakovės nuosavybės teisės neliečiamumo principo pažeidimo.
27. Teisėjų kolegija vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-15-403/2020, kurioje nurodyta, kad, ieškovei pareiškus negatorinį ieškinį, atsakovė turėjo įrodyti, kad statinio statyba atitiko teisės aktų reikalavimus, kad atsakovė turėjo teisę naudoti nuosavybės teise jai nepriklausančio žemės sklypo dalį statiniui pastatyti ir naudoti. Kolegija nusprendė, kad nagrinėjamoje byloje atsakovė neįrodė, jog turi teisę naudoti nuosavybės teise jai nepriklausančio žemės sklypo dalį statiniui naudoti.
28. Nustačiusi, kad ginčo pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra valstybinėje žemėje be teisinio pagrindo, kad yra netinkamas naudoti pagal savo tiesioginę paskirtį ir yra nenaudojamas, kolegija padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovės reikalavimą ir įpareigojo atsakovę nugriauti jai priklausantį pastatą, esantį valstybinėje žemėje, ir jį išregistruoti iš VĮ Registrų centro.
29. Pasisakydama dėl reikalavimų išregistruoti pastatus iš Nekilnojamojo turto registro, kolegija nustatė, kad pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagrindinė naudojimo paskirtis yra pagalbinio ūkio pastato, statybos pabaigos metai – 1955 m., sienos – medis su karkasu, užstatymo plotas – 28 kv. m, fizinio nusidėvėjimo procentas – 70 proc., atkūrimo sąnaudos – 1830 Eur. Pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagrindinė naudojimo paskirtis yra pagalbinio ūkio pastato, statybos pabaigos metai – 1955 m., sienos – medis su karkasu, užstatymo plotas – 18 kv. m, fizinio nusidėvėjimo procentas – 70 proc., atkūrimo sąnaudos – 1376 Eur. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto departamento sudarytame 2017 m. kovo 28 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte nustatyta, kad pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 18 kv. m, yra be pamatų, medinių lentų sienos vietomis išardytos, dalis sienų apkalta korodavusia metalo skarda, medinės lentos, medinis karkasas paveiktas puvinio, stogo danga susidėvėjusi, angos nesusandarintos, pastate sukrautos atliekos, į jį patenka pašaliniai asmenys, pastatas nenaudojamas. Pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nerastas. Nacionalinės žemės tarnybos 2017 m. gegužės 2 d. rašte nurodyta, kad statinys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nėra išlikęs. Iš VĮ Registrų centro pateikto statinių išdėstymo schemų matyti, jog šie du statiniai turi ar turėjo bendrą sieną. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2017 m. kovo 30 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte nustatyta, kad ūkio pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra avarinės būklės, medinis, naudojamas, o ūkio pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra sunykęs, medinės liekanos. Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus 2017 m. gegužės 29 d. nutarime nustatyta, kad ūkio pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra avarinės būklės, medinis, naudojamas, ūkio pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra sunykęs, medinės liekanos, neatitinka esminių statinio reikalavimų.
30. Teisėjų kolegija, įvertinusi surinktus įrodymus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnio 1 dalimi bei Vyriausybės 2014 m. balandžio 23 d. nutarimu patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų 69 punktu, nusprendė, jog yra pagrindas statinius laikyti sunykusiais. Teismas nurodė, kad atsakovės argumentas, jog abu pastatai yra išlikę, nepagrįstas. Nacionalinės žemės tarnybos 2017 m. gegužės 2 d. rašte konstatuota, kad ūkio pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra fiziškai pažeistas, o ūkio pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nėra išlikęs. Ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidimas įvertintas kaip: be pamatų, medinių lentų sienos vietomis išardytos, dalis sienų apkalta korodavusia metalo skarda, medinės lentos, medinis karkasas paveiktas puvinio, stogo danga susidėvėjusi, angos nesusandarintos. Kolegija nusprendė, kad statinio konstrukcijos neišlikusios, nurodė, kad nors negalima įvertinti, jog statinys yra visiškai išnykęs, yra likę keli sunykę konstrukcijos elementai, tačiau, priimdama sprendimą, remiasi ir ankstesniame šios nutarties skirsnyje nurodytais teismo motyvais.
31. Kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išvada dėl įpareigojimo išregistruoti nurodytus du ūkio pastatus yra pagrįsta.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
32. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 15 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 15 d. sprendimo dalį dėl ūkio pastatų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir priimti naują sprendimą – šią ieškovės ieškinio dalį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
32.1. Teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos 2017 m. lapkričio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-404-969/2017, pagal kurią tik nustačius statinio visiško sugriuvimo, sunaikinimo ar nugriovimo faktą laikytina, kad statinys yra išnykęs, todėl jis ir daiktinės teisės į jį turi būti išregistruoti. Apeliacinės instancijos teismas įpareigojimą išregistruoti ginčo pastatus pripažino pagrįstu remdamasis jų sunykimo, tačiau ne išnykimo faktu, o tai pažeidžia kasacinio teismo išaiškinimą dėl to, kada statiniai laikomi išnykusiais. Pastatų sunykimas nėra ir negali būti tapatinamas su jų visišku išnykimu, kadangi sunykusio pastato konstrukcijos vis dar egzistuoja, jis nėra išnykęs nuo žemės paviršiaus. Išvada, kad pastatai yra visiškai išnykę, negalėjo būti padaryta, kadangi ieškovė nebuvo pateikusi įrodymų, pagrindžiančių pastatų išnykimą.
32.2. Ginčo pastatai ir nuosavybės teisės į juos yra įregistruoti, pastatų registro duomenys nėra nuginčyti, todėl nors pastatai šiuo metu nėra visu pajėgumu eksploatuojami, nuosavybės teisė į šiuos pastatus nėra pasibaigusi, todėl turi būti ginama. Byloje nebuvo ginčo, kad visi trys statiniai tuometės jų savininkės UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ nuosavybe tapo teisėtai, kad statiniai žemės sklype atsirado ir stovėjo teisėtai. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, teisėtai įgyta nuosavybės teisė į nekilnojamąjį turtą, kol nenuginčytas jos atsiradimo pagrindas, negali būti paneigta nuosavybę pripažįstant išnykusia, nes tokio nuosavybės pasibaigimo pagrindo neįtvirtina CK šeštosios knygos nuostatos dėl nuosavybės teisės įgijimo ir praradimo pagrindų; tuo atveju, kada nėra savininko valios pastatą nugriauti, tačiau pastatas sunyksta, nebelieka jo laikančiųjų konstrukcijų, savininkas, laikydamasis teisės aktų nustatytos tvarkos, turi teisę statinį atkurti ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2014).
32.3. Savivaldybės teisė ginčo ūkio pastatus naudoti, remontuoti ar rekonstruoti, sunykusius statinius laikantis teisės aktų nustatytos tvarkos atkurti yra nepagrįstai paneigta. Statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 7, 8 punktai, Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnis suponuoja, kad išnykęs, t. y. visiškai sugriuvęs, sunaikintas ar nugriautas, statinys negali būti remontuojamas ar rekonstruojamas, nes nebėra remonto ar rekonstrukcijos objekto, tačiau toks išnykęs statinys gali būti atkurtas (atstatytas) naujo statinio statybos būdu, o jei statinys nėra visiškai sugriuvęs, sunaikintas ar nugriautas, jis gali būti visiškai ar iš dalies atkurtas rekonstrukcijos arba kapitalinio remonto būdu.
32.4. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, padarė apibendrintas išvadas dėl ginčo ūkio pastatų būklės, nevertino kiekvieno pastato atskirai ir nenustatė, ar byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ginčo ūkio pastatai iš tiesų yra išnykę ar yra išlikusios jų konstrukcijos, leidžiančios daryti priešingas išvadas. Byloje surinkti įrodymai patvirtina ūkio pastatų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), egzistavimą ir paneigia ieškovės poziciją, neva jie yra išnykę ir išregistruotini. Tačiau šie įrodymai nebuvo įvertinti, nors jie sudaro prielaidas nutartyje padarytas išvadas pripažinti nepagrįstomis. Statinių išdėstymo planai ir 2018 m. liepos 2 d. matininko parengtas statinių išdėstymo planas patvirtina statinių egzistavimą, nes juose statiniai nurodomi (pažymėti); Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2017 m. aktuose nustatyta, kad statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), faktiškai egzistuoja, o statinys, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra naudojamas; Vilniaus apygardos prokuratūros 2017 m. gegužės 29 d. nutarime nustatyta, kad ūkio statiniai, plane pažymėti indeksais 2311/ž ir 2411/ž, egzistuoja; Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras atsisakė ieškinio, motyvuodamas tuo, kad atlikus tyrimą nustatyta, jog ūkiniai pastatai sudarant sandorius egzistavo; Vilniaus miesto apylinkės teisme buvo iškelta civilinė byla Nr. 2-949-905/2017, ieškinys joje paliktas nenagrinėtas. Nutartyje nurodyta, kad ieškovai ieškinio reikalavimus grindė aplinkybe, jog viešame konkurse parduoti pastatai, pažymėti plane 2311ž ir 2411ž, neegzistavo, tačiau Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2-4290-852/2017, konstatuota, kad ginčo pastatai sudarant sandorius realiai egzistavo.
32.5. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminį proceso teisės normų pažeidimą, įrodymų nebuvimą byloje vertindamas ne kaip ieškinio atmetimo, o kaip ieškinio tenkinimo pagrindą. Teismas byloje įrodinėjimo naštą dėl turto faktinio egzistavimo be teisinio pagrindo perkėlė turto savininkui. Vadovaujantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, ne atsakovė, o būtent ieškovė turėjo pareigą įrodyti statinių išnykimo ir (ar) nebuvimo faktą.
32.6. Pagal kasacinio teismo praktiką, sprendžiant dėl ginčo ūkio pastato pašalinimo pirmiausia privalėjo būti įrodytas ieškovės, kaip žemės sklypo savininkės, teisių pažeidimas. Teisėtai pastatyto, valstybei priklausiusio pastato buvimas žemės sklype savaime nepažeidžia ir negali pažeisti valstybinės žemės sklypo savininko teisių, o bylą nagrinėjęs teismas konkrečių argumentų nenurodė, tik nustatė, kad ginčo pastatas yra valstybinėje žemėje be teisinio pagrindo.
32.7. Teismų sprendimai pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – Konvencija) įtvirtintą fundamentalų nuosavybės neliečiamumo principą. Nuosavybės teisių apsauga įtvirtinta ir nuosavybės teisių ribojimo galimybės nustatytos CK 4.39 straipsnio 1 dalyje, 4.93 straipsnyje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija dar 2009 m. spalio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2009 yra pažymėjusi, kad nuosavybės teisės pažeidžiamos, jeigu be teisėto pagrindo ribojamos savininko teisės valdyti daiktą, juo naudotis ar disponuoti.
32.8. Skundžiama nutartis prieštarauja statinių griovimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatoms. Dėl reikalavimo ne tik išregistruoti, tačiau pirmiausia pašalinti ūkio pastatą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), teismas padarė išvadą, jog ginčo pastatas yra itin prastos būklės. Nutartyje nėra motyvuota, kaip tokia aplinkybė lemia pagrindą sunaikinti nuosavybę. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ginčo ūkinis pastatas ne tik egzistuoja, bet ir yra naudojamas. Statybos įstatymo 40 straipsnyje nurodyti konkretūs atvejai ir sąlygos, kurioms esant statinys turi būti nugriaunamas, tačiau statinio griovimo pagrindai byloje nebuvo nustatyti. Statinio nusidėvėjimas nėra pakankamas pagrindas įpareigoti savininką statinį nugriauti, jeigu toks statinys nekelia pavojaus žmonių gyvybei, sveikatai bei aplinkai. Byloje nenustatyta, kad ginčo pastatas keltų pavojų žmonių gyvybei, sveikatai ar aplinkai.
33. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atsakovės kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
33.1. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog egzistuoja visos negatorinio ieškinio tenkinimo sąlygos. Ieškovė turi pareigą įrodyti tik tai, kad ji yra ginčo žemės sklypo savininkė ir kad jos kaip savininkės teisės yra pažeistos, o atsakovė turi pareigą įrodyti, jog ji turi teisėtą pagrindą užimti ir naudoti valstybinę žemę. Teismai nusprendė, kad ieškovė įrodė savo teisių pažeidimą.
33.2. Apeliacinės instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių. Teismas atliko išsamią rašytinės bylos dokumentų analizę dėl kiekvieno iš ginčo pastatų vertinimo. Atsakovės neteikė ekspertizės aktų, faktinių aplinkybių konstatavimo protokolų ar kitų rašytinių įrodymų, kurie leistų teismui padaryti priešingas išvadas dėl statinių buvimo žemės sklype, todėl nepagrįsti atsakovės argumentai dėl netinkamai įvertintų rašytinių įrodymų. Atsakovė neįrodė savo argumentų, kad ginčo ūkiniai pastatai yra eksploatuojami, nesunykę ir naudojami.
33.3. Ginčo pastatai negali būti naudojami naudotojo poreikiams tenkinti pagal Nekilnojamojo turto registre įregistruotą paskirtį. Be to, pati atsakovė atliktame patikrinimo akte dėl ūkinio pastato Nr. (duomenys neskelbtini) nurodė, kad pastatas nenaudojamas, ūkiškai neprižiūrimas; pastato medinių konstrukcijų būklė netenkina esminių statinio reikalavimų – mechaninio atsparumo ir pastovumo, galimos avarinės būklės.
33.4. Teismų praktikoje nurodyta, kad valstybinės žemės sklypas gali būti laikomas užstatytu, jeigu jame yra statinio sąvoką atitinkantis nekilnojamasis daiktas, kuriam eksploatuoti žemės sklypas ir yra naudojamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-272-492/2016). Kasacinis teismas yra pripažinęs, kad statinys, kuriam eksploatuoti yra reikalingas valstybinės žemės sklypas ar jo dalis, turi būti naudojamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2004). Aplinkybė, jog statiniai yra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, nereiškia, kad statiniai yra naudojami. Atsakovė neįrodė, kad statinį naudojo arba naudos ateityje pagal Nekilnojamojo turto registre įrašytą jo naudojimo paskirtį. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad atsakovės ketinimai dėl statinio naudojimo nėra realūs.
33.5. Žemės sklypo pardavimas (nuoma) be aukciono yra siejamas su konkrečios paskirties statinio naudojimu vykdant tam tikrą veiklą ir eksploatuojant jį pagal esamą (tiesioginę) pastato paskirtį. Taigi svarbus ne tik statinio buvimo faktas žemės sklype, bet ir jo naudojimas konkrečiai veiklai. Kai nustatoma, kad statinys yra apleistas, apgriuvęs ir neprižiūrimas, kad iš jo yra likę tik pamatai, galima padaryti išvadą, jog statinys nėra naudojamas ir prie jo suformuoti žemės sklypą nėra teisinių prielaidų. Asmeniui nebegalint naudoti statinio arba nustačius faktą, kad tokio pobūdžio statinys neegzistuoja, yra sunykęs, nenaudojamas, turi būti sprendžiamas klausimas dėl žemės sklypo atlaisvinimo ir statinio išregistravimo iš Nekilnojamojo turto registro, kad nebūtų sudarytos prielaidos sukurti teisę į žemės sklypo dalį po neegzistuojančiais statiniais.
33.6. Ieškinyje nurodyti argumentai ir aplinkybes pagrindžiantys rašytiniai įrodymai sudaro pagrindą konstatuoti, kad ginčo statinių nėra, jie yra nenaudojami arba tokios būklės, kad sudaro pagrindą spręsti apie neracionalų valstybinės žemės naudojimą. Ūkiniai pastatai sunykę, avarinės būklės, apleisti, todėl, vadovaujantis CK 6.551 straipsnio 2 dalimi, Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktu bei atsižvelgiant į formuojamą teismų praktiką, tokiems ūkiniams pastatams negali būti išskirta žemės sklypo dalis ir šio valstybinės žemės sklypo dalis išnuomota ar parduota be aukciono.
33.7. Teisėjų kolegija motyvuotai nurodė, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja aplinkybės, lemiančios būtinybę įpareigoti atsakovę išregistruoti pastatus.
34. Trečiasis asmuo Namų Liejyklos g. 6, 4 ir 4B Vilniuje savininkų bendrija atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atsakovės kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
34.1. Teismai sprendimus pagrindė ieškovės ir trečiųjų asmenų pateiktais įrodymais, o ne rėmėsi tuo, kad atsakovė neįrodė savo teiginių. Teismai konstatavo, kad atsakovė nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų jos poziciją, o tai nėra įrodinėjimo naštos perkėlimas atsakovei.
34.2. Teismai nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuluotos taisyklės, kad išregistruojami gali būti tik visiškai sugriuvę, sunaikinti ar nugriauti pastatai, nes, įvykdžius iki galo teismų sprendimus ir nugriovus pastatą, jo nebebūtų ir jis turėtų būti išregistruotas.
34.3. Teismai konstatavo, kad pastatas Nr. (duomenys neskelbtini) nėra išlikęs, o kiti du pastatai yra be pamatų, sunykę, apleisti. Pagal antstolio M. D. 2020 m. gruodžio 15 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, pastato Nr. (duomenys neskelbtini) ir pastato Nr. (duomenys neskelbtini) nėra, vietoje jų auga medžiai. Taigi nėra suprantama, kokius pastatus ir kokiu tikslu atsakovė nori remontuoti, rekonstruoti ir atkurti. Atsakovė nepateikė dokumentų, kurie patvirtintų, kad ji planavo aptariamų pastatų atstatymą, buvo numačiusi, kokias funkcijas jie atliks. Todėl teismai neturėjo pagrindo konstatuoti tokio atsakovės tikslo. Pastatai yra sunykę, menkaverčiai (sandėliukai, garažai), o pagal antstolio M. D. pateiktą faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, dviejų pastatų apkritai nebėra. Taigi atsakovė neturėtų galimybės jų atstatyti už mokesčių mokėtojų pinigus.
34.4. Byloje yra pakankamai įrodymų, kad du ginčo pastatai yra sunykę, vienas – išnykęs, o pagal naujesnius įrodymus – kad visų ginčo pastatų nebėra. Jei pastato nėra, tai nėra ir nuosavybės teisės į jį.
34.5. Nepagrįstas atsakovės teiginys, kad pastatas yra naudojamas. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad atsakovė pastatu naudojosi, jį prižiūrėjo. Nors nurodoma, kad pastatas naudojamas, jo durys užrakintos. Nenurodoma, kokiam tikslui jis buvo naudojamas, kokią naudingą Savivaldybei funkciją atliko. Tai, kad pastatas yra be stogo, o užtiestas brezentu, rodo, jog savininkas statiniu nesirūpina ir jo seniai netvarko. Nėra aišku, kaip ir kokiu tikslu pastato savininkas gali naudoti kitiems savininkams priklausančio gyvenamojo namo kieme esantį statinį.
34.6. Pagrįsta teismų išvada, kad nagrinėjamu atveju žemės savininko interesai yra labiau pažeidžiami nei menkaverčių statinių savininko teisės ir interesai. Visuomenės interesas sostinės centre neturėti neprižiūrėtų, estetinį miesto vaizdą gadinančių statinių nusveria savivaldos institucijų interesą, kurio ji negali įvardyti. Unikalaus numerio registre turėjimas nepatvirtina, kad statinys realiai egzistuoja, nes tai yra daikto teisinė registracija.
34.7. Byloje sprendžiamas dviejų viešųjų asmenų ginčas dėl jų nuosavybės naudojimo. Atsakovė nenurodė, kokie viešieji interesai bus patenkinti atstačius sunykusius ar išnykusius pastatus. Galima daryti išvadą, kad siekiama tenkinti kokius nors kitus, o ne viešuosius interesus. Ieškovė siekia viešojo intereso patenkinimo – pašalinti kliūtis Vilniaus Liejyklos gatvės gyventojams naudotis jiems priklausančiu žemės sklypu.
34.8. Ginčo pastatai yra susidėvėję ir sunykę, todėl laikytina, kad pačių pastatų iš principo nebėra. Tokių konstrukcijų buvimas žemės sklype kelia pavojų gyventojams ir aplinkai, todėl likusios pastatų dalys turi būti išardytos ir išgabentos.
35. Kitų atsiliepimų į kasacinį skundą įstatymų nustatyta tvarka negauta.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl reikalavimo pašalinti ir išregistruoti kitam savininkui nuosavybės teise priklausantį sunykusį nekilnojamąjį turtą
36. Kasacine tvarka nagrinėjamas atsakovės UAB „Vilniaus vystymo kompanija“ teisių perėmėjos Vilniaus miesto savivaldybės kasacinis skundas, kuriuo prašoma atmesti ieškovės reikalavimą pašalinti vieną pastatą iš ieškovei priklausančio žemės sklypo ir įforminti kitų dviejų pastatų žuvimo faktą bei visus tris pastatus išregistruoti iš Nekilnojamojo turto registro.
37. Atsakovė kelia savo nuosavybės teisės apsaugos klausimą, nurodydama, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, tenkindami ieškinį, nepagrįstai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos ir tuo neužtikrino jos, kaip savininkės, teisių apsaugos.
38. Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad iš esmės visi trys minimi ginčo statiniai yra sunykę, jų nusidėvėjimas siekia 70 proc., atsakovė šių statinių neremontuoja, taip pat nėra duomenų, kad naudotų juos pagal paskirtį. Dėl to teismai nusprendė įpareigoti atsakovę pašalinti pastatus ir (arba) įforminti jų žuvimo faktą bei visus tris statinius išregistruoti iš Nekilnojamojo turto registro.
39. Atsakovės teigimu, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai formuoja praktiką, kad kol nuosavybės teise valdomas statinys nėra išnykęs, tol jo savininko teisės yra ginamos ir užtikrinamos vadovaujantis nuosavybės neliečiamumo ir apsaugos principais. Teisėjų kolegija šiuos argumentus pripažįsta pagrįstais.
40. CK 4.37 straipsnyje įtvirtinta nuosavybės teisės samprata: nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Nuosavybės teisės objektu gali būti daiktai ir kitas turtas (CK 4.38 straipsnis). Nuosavybės teisė gali būti apribota paties savininko valia, įstatymų arba teismo sprendimo; kilus abejonių dėl nuosavybės teisės apribojimo, visais atvejais laikoma, kad nuosavybės teisė neapribota (CK 4.39 straipsnis).
41. Pagal CK XV skyriaus, reglamentuojančio daiktų, daiktinių teisių ir juridinių faktų registravimą, 4.254 straipsnio 9 punkto nuostatą, viešame registre, be kita ko, turi būti registruojamas buvusio daikto išnykimo faktas. R. N. turto registro įstatymo 12 straipsnio 9 punktu, Nekilnojamojo turto registre, be kitų, registruojamas šis su nekilnojamaisiais daiktais, daiktinėmis teisėmis į juos ir šių teisių suvaržymais susijęs juridinis faktas – buvusio nekilnojamojo daikto išnykimas. Taigi siekiant nustatyti nekilnojamojo daikto, nagrinėjamu atveju – statinio išnykimo faktą, reikšminga yra ir aplinkybė, ar toks faktas nėra registruotas Nekilnojamojo turto registre, taip pat aplinkybės, susijusios su faktiniu šio daikto egzistavimu (ar išnykimu), bei teisės normos, reglamentuojančios tokio fakto nustatymo pagrindus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-135-421/2020, 31, 32 punktai).
42. Kasacinio teismo suformuluotoje teisės aiškinimo taisyklėje, pateiktoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-404-969/2017, nustatyta, kad tik nustačius statinio visiško sugriuvimo, sunaikinimo ar nugriovimo faktą, t. y. kad statinio konstrukcijų nelikę arba likusios tik po žemės paviršiumi giliau kaip 0,5 m esančios laikančiosios konstrukcijos (požeminio statinio, t. y. statinio, kurio visos konstrukcijos arba didžioji jų dalis buvo po žemės paviršiumi, atveju – kai nelikę visų statinio laikančiųjų konstrukcijų), išskyrus atvejus, kai statinio ar jo dalių griovimo darbai atliekami statinio rekonstravimo ar kapitalinio remonto metu, laikytina, kad statinys yra išnykęs, todėl jis ir daiktinės teisės į jį turi būti išregistruoti. Todėl, sprendžiant ginčą dėl statinio ir daiktinių teisių į jį išregistravimo iš Nekilnojamojo turto registro, teisiškai reikšminga aplinkybe laikytina tai, ar ginčo statinys yra išnykęs, t. y. visiškai sugriuvęs, sunaikintas ar nugriautas (jei nugriautas – ar statinio ar jo dalių griovimo darbai atlikti ne statinio rekonstravimo ar kapitalinio remonto metu). Konstatavus statinio visišką sugriuvimą, sunaikinimą ar nugriovimą (išskyrus atvejus, kai statinio ar jo dalių griovimo darbai atliekami statinio rekonstravimo ar kapitalinio remonto metu), statinys laikomas išnykusiu, todėl jis turi būti išregistruotas. Ir atvirkščiai – nesant pagrindo konstatuoti statinio visiško sugriuvimo, sunaikinimo ar nugriovimo, nėra pagrindo jo laikyti išnykusiu, taigi, ir išregistruoti jį ir daiktines teises į jį (nurodytos nutarties 44 punktas).
43. Kasaciniame skunde atsakovė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo šiuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos taikymo imperatyvo analogiškose bylose, todėl priėmė neteisėtą sprendimą.
44. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų, o žemesnės instancijos teismai – ir aukštesnės instancijos teismų sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 4 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.
45. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje konstatuota, jog Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai – būtent tokiai, kuri būtų grindžiama su Konstitucijoje įtvirtintais teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais (bei kitais konstituciniais principais) neatskiriamai susijusia ir iš jų kylančia maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Teismų precedentai yra teisės šaltiniai – auctoritate rationis (argumentavimo galia); rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Dėl to teismų precedentai negali būti nemotyvuotai ignoruojami. Teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juolab suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Pabrėžtina, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).
46. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai pabrėžia teismų pareigą laikytis savo pačių ar aukštesnės instancijos teismų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose sukurtų precedentų, taip užtikrinant teismų praktikos nuoseklumą ir nuspėjamumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-315-915/2018 18 punktą). Kasacinio teismo praktikoje yra pasisakyta, kad bendrosios kompetencijos teismų susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) bei žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų susaistymas aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų (precedentų tų kategorijų bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas ankstesnėse bylose, inter alia (be kita ko), anksčiau sprendžiant analogiškas bylas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-591/2008).
47. Atsakovės nurodytoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-404-969/2017 kasacinis teismas sprendė dėl teisių ir faktinių pastato ir daiktinių teisų į jį išregistravimo pagrindų, ieškovei prašant teismo įpareigoti atsakovus savo lėšomis nugriauti pastatus ir išregistruoti juos iš Nekilnojamojo turto registro. Be šios nutarties 42 punkte minėtos teisės aiškinimo taisyklės, kasacinis teismas anoje byloje išaiškino, kad „tuo atveju, jei statinys nėra visiškai sugriuvęs, sunaikintas ar nugriautas, jis gali būti visiškai ar iš dalies atkurtas dviem būdais (dviem statybos rūšimis): 1) rekonstrukcija; 2) kapitaliniu remontu. Pažymėtina, kad duomenys apie turtą viešame registre atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne jų nustatymo funkciją. Todėl visiškai sugriuvusio, sunaikinto ar nugriauto statinio teisinė registracija negali suteikti kokių nors papildomų teisių jo savininku viešame registre nurodytam asmeniui. Tokio statinio registracijos panaikinimas savaime negali pažeisti tokio statinio savininko nuosavybės teisių (nes už tai atsakingas arba pats savininkas, arba tretieji asmenys, dėl kurių veiksmų (neveikimo) statinys išnyko), tik užtikrina, kad viešame registre nebūtų tikrovės neatitinkančių duomenų.“
48. Nurodytoje byloje, kaip ir šiuo metu nagrinėjamoje byloje, buvo aktualus teisės klausimas dėl buvusio daikto išnykimo fakto, kaip teisinio pagrindo fiksuoti buvusio nekilnojamojo daikto išnykimą.
49. Teisėjų kolegija vertina, kad nagrinėjamos bylos ir civilinės bylos Nr. 3K-3-404-969/2017 aplinkybės, kurių pagrindu pastarojoje byloje kasacinio teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutartyje suformuluota teisės aiškinimo ir taikymo taisyklė dėl buvusio nekilnojamojo daikto išnykimo sampratos, turi esminių panašumų, o tai turi reikšmės formuluojant atitinkamą teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę, todėl nusprendžia, kad minėta nurodytoje nutartyje suformuluota teisės aiškinimo ir taikymo taisyklė gali būti vertinama kaip teismo precedentas nagrinėjamoje byloje. Dėl to kaip pagrįstas vertintinas kasacinio skundo argumentas, kad nagrinėjamoje byloje teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-404-969/2017 pateiktų išaiškinimų, jog tik konstatavus nekilnojamojo daikto išnykimo faktą konstatuotinas teisinis pagrindas išregistruoti daiktą iš Nekilnojamojo turto registro.
50. Atsižvelgdama į tai, kas pasakyta, teisėjų kolegija nusprendžia, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai vadovavosi kasacinio teismo praktika analogiškose bylose, pažeidė teisės taikymo ir aiškinimo taisykles, o tai galėjo turėti įtakos priimant neteisingą sprendimą dėl statinių pašalinimo iš ieškovės valdomos žemės ir jų išregistravimo iš Nekilnojamojo turto registro.
51. Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinta, kad nuosavybė neliečiama; nuosavybės teises saugo įstatymai; nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Aiškindamas šią nuostatą Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia, jog savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas).
52. Konvencijos Protokolo Nr. 1, iš dalies pakeisto Protokolu Nr. 11, 1 straipsnyje įtvirtinta, kad kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe. Iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tik įstatymo nustatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais. Tačiau ankstesnės nuostatos jokiu būdu neriboja valstybės teisės taikyti tokius įstatymus, kokie, jos manymu, jai reikalingi, kad ji galėtų kontroliuoti nuosavybės naudojimą atsižvelgdama į bendrąjį interesą arba kad garantuotų mokesčių, kitų rinkliavų ar baudų mokėjimą.
53. Dėl interesų derinimo poreikio nuosavybės apsaugos kontekste Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) yra nurodęs, kad teisės netrukdomai naudotis nuosavybe apribojimas turi nustatyti teisingą visuomenės bendrųjų interesų poreikių ir reikalavimų, keliamų individo fundamentalių teisių apsaugai, pusiausvyrą. Reikalautina pusiausvyra nebus nustatyta, jei dėl pritaikyto ribojimo asmuo patirs individualią ir pernelyg didelę naštą. Kitaip tariant, turi būti pagrįstas proporcingumo ryšys tarp taikomų priemonių ir siekiamo įgyvendinti tikslo (žr. EŽTT 2003 m. rugsėjo 24 d. sprendimo byloje Allard prieš Švediją, peticijos Nr. 35179/97, 54 punktą).
54. Kasacinis teismas taip pat yra pasisakęs dėl to, kad nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Ribojant nuosavybės teises turi būti laikomasi šių sąlygų: remiamasi įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, visuomenei būtinus konstituciškai svarbius tikslus; paisoma proporcingumo principo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-43/2015).
55. Nuosavybės santykiuose gana dažnai kyla interesų konflikto grėsmė. Civiline teise, kuria reglamentuojami priešingus interesus turinčių asmenų santykiai, siekiama asmenų konfliktinius santykius sureguliuoti taip, kad būtų galima pasiekti kompromisą, užtikrinantį ginčo šalių interesų pusiausvyrą. Siekiant to svarbu nesureikšminti vienos šalies interesų, jų gynimo poreikiu ir būdu neproporcingai neapriboti kitos šalies nuosavybės teisių ir atitinkamai – teisėtų interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2013).
56. Nekilnojamojo
daikto savininkas, įgyvendindamas turimos nuosavybės sukuriamas teises, nepažeisdamas kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, laikydamasis teisės aktų nustatytos tvarkos, turi teisę daryti turimam daiktui fizinį poveikį – jį remontuoti, rekonstruoti, pakeisti jo paskirtį, taip pat nugriauti. Tuo atveju, kada nėra savininko valios pastatą nugriauti, tačiau pastatas sunyksta, nebelieka jo laikančiųjų konstrukcijų, savininkas, laikydamasis teisės aktų nustatytos tvarkos, turi teisę statinį atkurti ir pan.; ši jo teisė negali būti varžoma, jeigu įgyvendinama teisės aktų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-242/2014).
57. CK 4.93 straipsnio nuostatomis reglamentuojama Lietuvos Respublikos garantuojama visiems savininkams vienoda teisių apsauga. Šiame straipsnyje įtvirtinta, kad niekas neturi teisės paimti iš savininko nuosavybę prievarta, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, taip pat reikalauti, kad savininkas prieš savo valią sujungtų savo nuosavybę su kito savininko nuosavybe. Tuo tarpu nuosavybė iš savininko prieš jo valią neatlygintinai gali būti paimta visuomenės poreikiams tik teismo sprendimu ar nuosprendžiu teisingai už ją atlyginant. Be kita ko, kaip minėta, būtina laikytis proporcingumo principo.
58. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas vertino ir nusprendė, kad „nenustačius, jog ūkio pastatas yra realiai naudojamas, nesant jokių duomenų apie statinio galimumą naudoti pagal pagalbinio ūkio paskirtį, yra pagrindo statinį laikyti neturinčiu aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo ir spręsti, jog jo naudojimui valstybinės žemės nuomojimas be aukciono neatitiktų teisinio reglamentavimo. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau išdėstytas nuostatas, konstatuoja, kad viešasis interesas reikalauja užtikrinti, jog nuosavybės teisė į valstybinę žemę, būtų įgyvendinama, griežtai laikantis imperatyviųjų įstatymo normų ir siekiant užtikrinti maksimalios naudos visuomenei sukūrimą. Susidūrus dviejų nuosavybės turėtojų interesams, sprendžiama, kad prioritetiškai turi būti ginama ieškovės, valstybinės žemės patikėtinio, teisė“ (apeliacinės instancijos teismo nutarties 36 punktas).
59. Teisėjų kolegija šią teismo išvadą pripažįsta nepagrįsta. Byloje teismų nustatyta, kad statinių savininkės (atsakovės) nuosavybės teisė nėra ginčijama, nuosavybės teisė į statinius yra įregistruota įstatymų nustatyta tvarka, šis faktas byloje taip pat nekvestionuojamas. Vadinasi, susiklostė situacija, jog ieškovė reikalauja teisėtai atsakovės nuosavybės teise valdomus, neišnykusius nuosavybės teisės objektus – statinius (apeliacinės instancijos teismo nutarties 47 punktas), kurie ant valstybinės žemės stovi ne mažiau nei 65 metus (apeliacinės instancijos teismo nutarties 27 ir 43 punktai), sunaikinti ir išregistruoti iš viešo registro, remdamasi faktu, jog statinių savininkė neturi teisinio pagrindo naudotis žeme statiniams eksploatuoti. Šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai vertina egzistuojant viešąjį interesą ir sprendžia, kad ant valstybės žemės stovintys atsakovei priklausantys statiniai sukelia kliūtis efektyviai naudoti viešąjį turtą tenkinant visuomenės interesus. Vis dėlto teisėjų kolegija padaro išvadą, kad, susidūrus dviem priešpriešiniams interesams, šis konfliktas turėtų būti sprendžiamas nepažeidžiant proporcingumo principo.
60. Dėl interesų derinimo poreikio nuosavybės apsaugos kontekste EŽTT yra nurodęs, kad teisės netrukdomai naudotis nuosavybe apribojimas turi nustatyti teisingą visuomenės bendrųjų interesų poreikių ir reikalavimų, keliamų individo fundamentalių teisių apsaugai, pusiausvyrą. Reikalautina pusiausvyra nebus nustatyta, jei dėl pritaikyto ribojimo asmuo patirs individualią ir pernelyg didelę naštą. Kitaip tariant, turi būti pagrįstas proporcingumo ryšys tarp taikomų priemonių ir siekiamo įgyvendinti tikslo (žr. EŽTT 2003 m. rugsėjo 24 d. sprendimo byloje Allard prieš Švediją, peticijos Nr. 35179/97, 54 punktą).
61. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad proporcingumo principas reikalauja surasti išsiskiriančių ir tarpusavyje konkuruojančių interesų pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2009). Taikant proporcingumo principą svarbu atsakyti į klausimą: ar priemonė tinkama pageidaujamam tikslui pasiekti; ar ji tokia reikalinga; ar per daug nesuvaržo asmenų, palyginus su pageidaujamo tikslo pasiekimu. Vadovaujantis šiais kriterijais reikalaujama, kad siekiant teisėtų tikslų taikomos priemonės būtų būtinos. Elgtis nepažeidžiant proporcingumo principo reiškia elgtis protingai (CK 1.5 straipsnis). Proporcingumo principas reikalauja, kad, siekiant teisėtų tikslų, būtų taikomos ir tinkamos priemonės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80/2013).
62. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, kad ieškovės prašomi nugriauti ir iš viešo registro išregistruoti reikalaujami statiniai yra sunykę, tačiau nesant nustatytam jų išnykimo faktui, taigi pripažinus, kad atsakovės nekilnojamojo turto objektai valstybinės žemės sklype egzistuoja, vertino, jog yra teisinis pagrindas prioritetiškai ginti ieškovės, kaip valstybinės žemės patikėtinės, teisę. Teisėjų kolegija nusprendžia, kad prieita išvada skundžiamame teismo sprendime nėra tinkamai teisiškai pagrįsta.
63. Teisėjų kolegija, remdamasi anksčiau šioje nutartyje išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad yra pagrindas tenkinti kasacinį skundą ir panaikinti apeliacinės instancijos nutartį bei grąžinti bylą nagrinėti apeliacinės instancijos teismui iš naujo.
64. Apeliacinės instancijos teismas tokio pobūdžio išvadą, kuria savininkas yra įpareigojamas sunaikinti jam nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, turėtų pagrįsti arba egzistuojančiu visuomenės poreikiu, tokiu atveju išspręsdamas, be kita ko, ir tinkamo atlygio klausimą, arba ieškovei įrodžius, jog turtas, kurį ieškovė reikalauja sunaikinti, yra neteisėtai sukurtas, nepriklauso atsakovei ar yra kitų teisinių pagrindų pašalinti jį iš civilinės apyvartos. Pabrėžtina, kad tokiu atveju turėtų būti laikomasi civilinio proceso teisės normomis įtvirtintų įrodinėjimo taisyklių, nustatančių, jog šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Kasacinio teismo ne kartą yra konstatuota, kad įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. lei incumbit probatio, qui dicit non qui negat). Ginčo šalių rungimosi principo esmė yra ta, kad būtent dėl įrodinėjamų aplinkybių̨ nustatymo suinteresuotoms šalims tenka įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo, renkant įrodymus. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177-248/2018, 54 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
65. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylą perdavus nagrinėti iš naujo, šalių kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nesprendžiamas (CPK 93, 98 straipsniai).
66. Pažymima, kad bylą nagrinėjant kasaciniame teisme patirta 23,14 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. rugsėjo 25 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 15 d. nutartį ir perduoti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Pranešti valstybės įmonei Registrų centrui apie bylos išnagrinėjimą kasacine tvarka dėl šių registruotinų nekilnojamųjų daiktų – pastatų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini).
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Sigita Rudėnaitė
Algirdas Taminskas
Dalia Vasarienė