Civilinė byla Nr. 2-2367/2013

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02886-2011-3

Procesinio sprendimo kategorija 110.2

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 18 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „SPV-11“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 28 d. nutarties, kuria netenkintas prašymas dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, civilinėje byloje pagal ieškovų Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios - Unitas Lithuaniae – sinodo ir Panevėžio evangelikų reformatų parapijos patikslintą ieškinį atsakovams Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo Kolegijai ir I. S., R. S., R. K. – Činčikienei, T. Č., R. K., R. K., B. G., A. G., M. K., D. N., R. N., R. K., A. K., E. M., G. K., E. V., D. G., D. V. ir UAB „SPV-11“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys- notaras A. R., notarė R. R., notarė D. A., notaras D. A., notaras V. L., Nordea Bank Finland Plc ir AB DNB bankas.

Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Sprendžiamas klausimas dėl atsisakymo taikyti nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, pagrįstumo.

Ieškovai Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios - Unitas Lithuaniae – sinodas ir Panevėžio evangelikų reformatų parapija patikslintu ieškiniu atsakovams Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo Kolegijai ir I. S., R. S., R. K. – Činčikienei, T. Č., R. K., R. K., B. G., A. G., M. K., D. N., R. N., R. K., A. K., E. M., G. K., E. V., D. G., D. V. ir UAB „SPV-11“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo prašo pripažinti negaliojančiais nuo sudarymo momento nekilnojamojo turto objektų perleidimo sandorius ir taikyti restituciją natūra.

Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. vasario 14 d. nutartimi tenkino ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir areštavo atsakovui UAB „SPV-11“ ir kitiems byloje dalyvaujantiems atsakovams priklausančius nekilnojamojo turto objektus, esančios šios bylos nagrinėjimo dalyku, uždraudžiant areštuotą turtą perleisti, įkeisti ar kitaip apsunkinti teises į jį.

Atsakovas UAB „SPV-11“ prašė įpareigoti ieškovus Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčią- Unitas Lithuaniae- sinodą ir Panevėžio evangelikų reformatų parapiją įmokėti į teismo specialiąją sąskaitą 306 279,45 Lt arba pateikti Lietuvos Respublikoje veikiančio banko garantiją dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atsakovui UAB „SPV-11“ atlyginimo. Nurodė, kad atsakovas negali atlikti jokių sandorių su areštuotu pastatu. Atsakovas vykdo nuosavo arba nuomojamo nekilnojamojo turto nuomos ir eksploatavimo veiklą, todėl galimybė laisvai disponuoti nekilnojamuoju turtu yra būtina atsakovo sėkmingo verslo sąlyga. Nuostoliai apskaičiuojami imant 24 mėnesių nagrinėjimo laikotarpį, vadovaujantis atsakovui priklausančio pastato verte bei CK 6.210 straipsnyje nustatyta palūkanų norma. Be to, dėl pastate kilusio gaisro kilo būtinybė atlikti kapitalinio remonto darbus, nes pastatas yra įtrauktas į kultūros paveldą, o kapitaliniam remontui reikalingas finansavimas, kuris, esant pritaikytoms laikinosios apsaugos priemonėms, yra negalimas. Mano, kad atsakovo patiriamų nuostolių suma ieškovams yra didelė, nes jiems buvo atidėtas žyminio mokesčio mokėjimas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gegužės 28 d. nutartimi atmetė atsakovo UAB „SPV-11“ prašymą dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo. Nurodė, jog nors atsakovas ir pateikė teismui apskaičiavimą nuostolių, kurie galėtų atsirasti dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, tačiau, remdamasis vien CK 6.210 straipsnio nustatytų 6 palūkanų norma, jų nepagrindė. Atsakovas savo teiginių nepagrindė konkrečiais pasiūlymais dėl turto pardavimo, nuomos ar kitokio eksploatavimo galimybių. Teismo vertinimu, laikinosiomis apsaugos priemonėmis taikyti apribojimai neapima draudimo atsakovui vykdyti savo pareigas turto remonto atžvilgiu. Atsakovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų dėl remontui atlikti būtinų 1 000 000 Lt. Tuo tarpu pagal eksperto parengtų pastato tvarkymo darbų, dalinai likviduojančių gaisro pasekmes, kaina sudaro 25 749 Lt. Teismui nebuvo pateikti įrodymai, jog ieškovas bus finansiškai nepajėgus padengti galimai atsirasiančius nuostolius. Žyminio mokesčio mokėjimas ieškovui atidėtas, konstatavus, jog ieškovai per ilgesnį laikotarpį yra pajėgūs sukaupti lėšas žyminio mokesčio sumokėjimui, taip pat, jog turi nekilnojamojo turto.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo ir jį argumentai

Atskiruoju skundu atsakovas UAB „SPV-11“ (toliau – apeliantas) prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 28 d. nutartį panaikinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai teigia, kad reali nuostolių atsiradimo tikimybė ateityje neįrodyta. Apeliantas neturėjo galimybių pateikti teismui konkrečių pirkėjų pasiūlymų, kadangi areštavus pastatą apeliantas neturi galimybės jo parduoti, todėl kol kas neieško pirkėjų bei viešai neskelbia apie pastato pardavimą. Teismui neprivaloma turėti tiek ir tokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad tam tikro konkretaus dydžio nuostolių ateityje neabejotinai atsiras, o pakanka įsitikinti, jog susidariusioje situacijoje egzistuoja tam tikra nuostolių tikimybė.

2. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis yra apribojama apelianto veikla. Pritaikytas turto areštas sukelia apeliantui nuostolius- apriboja galimybę vykdyti ūkinę komercinę veiklą ir geromis sąlygomis parduoti pastatą. Apeliantas pateikė labai aiškų nuostolių paskaičiavimo mechanizmą, taip pat praktikos paskaičiavimo pavyzdžių, iš kurių matyti, jog tokiu mechanizmu yra vadovaujamasi ir kitose praktiškai analogiškose civilinėse bylose ir tokiam galimų nuostolių mechanizmui Lietuvos apeliacinis teismas pritaria.

3. Teismas netinkamai įvertino aplinkybes susijusias su pastato remontu. Apeliantas neturi pakankamai lėšų remontui, tačiau negali pasiskolinti tam tikslui. Tuo tarpu eksperto paskaičiuota remonto darbų kaina 25 749 Lt sumai likviduotų tik dalį gaisro pasekmių.

4. Apeliantas įrodė, jog dėl ieškovų veiksmų ar kitų aplinkybių apelianto nuostolių atlyginimas ateityje gali būti apsunkintas arba pasidarys neįmanomu. Didelė pateiktų nuostolių suma leidžia spręsti, jog jų atlyginimas bus apsunkintas, o teismo padarytos išvados pažeidžia šalių pusiausvyros principą. Ieškovai yra ne pelno siekianti institucija, patys nurodė, kad jų padėtis yra labai prasta ir kad jie neturi laisvų piniginių lėšų. Mokėtina nuostolių suma yra 7 kartus didesnė nei mokėtinas žyminis mokestis.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovai prašė apelianto atskirojo skundo netenkinti, išreikalauti iš Vilniaus apygardos prokuratūros ikiteisminio tyrimo Nr. 10-9-235-11 surinktą medžiagą, nepakenkiant ikiteisminio tyrimo sėkmei. Atsikirtimus grindžia šiais argumentais:

1. Vilniaus apygardos prokuratūra ikiteisminiame tyrime dar nuo 2011 m. gruodžio 27 d. yra areštavusi atsakovui UAB ,,SPV-11“ nuosavybės teise priklausantį ginčo nekilnojamąjį turtą, kuris galioja ir šiai dienai, todėl papildomas ginčo nekilnojamojo turto areštas jokių papildomų pasekmių apeliantui nesukelia.

2. Apeliantui dar prieš sudarant  pirkimo-pardavimo sutartį 2011 m. lapkričio 4 d. buvo neabejotinai žinoma apie vykstantį ginčą tarp ieškovų ir Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios sinodo Kolegijos dėl neteisėto ginčo nekilnojamojo turto perleidimo.

3. Išreikalautina iš Vilniaus apygardos prokuratūros ikiteisminio tyrimo medžiaga yra aktuali nagrinėjamai bylai, kuri taip pat tikėtinai papildomai pagrįs apelianto nesąžiningumą tiek įsigyjant ginčo turtą, tiek pasinaudojant nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutu.

4. Apeliantas neįrodė, jog egzistuoja reali nuostolių atlyginimo ateityje tikimybė. Apeliantas nepateikė duomenų apie savo įprastinę veiklą, nenurodė, kokios yra pastarojo gaunamos pajamos iš nekilnojamojo turto nuomos bei eksploatavimo ir kiek šiuo atveju jų dydžiui turi reikšmės laikinosios apsaugos priemonės.

5. Aplinkybės, jog apeliantas neturi lėšų pastato remontui, negali būti pagrindas nuostolių atlyginimo užtikrinimo taikymui, kadangi apeliantas, kuriam reikalingos apyvartinės lėšos gali įkeisti kitą savo turtą, pavyzdžiui, nekilnojamąjį turtą, turimas įmonės akcijas ir kitas teises.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Atskirasis skundas netenkintinas.

CPK 146 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, gali pareikalauti, kad ieškovas ar kitas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones padavęs asmuo pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, kuriuo taip pat gali būti ir banko garantija. Tačiau aplinkybė, kad teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, pati savaime nesudaro pagrindo taikyti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutą, teismui nenustačius jo taikymui būtinų pagrindų. Teismas, taikydamas nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutą, kiekvienu atveju turi išsiaiškinti, ar egzistuoja objektyvi tikimybė, kad atsakovas dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių gali patirti nuostolių, koks gali būti jų pobūdis ir preliminarus dydis, o vertindamas šias aplinkybes – vadovautis juos pagrindžiančiais įrodymais, įvertinti tikimybę, jog netaikius nuostolių atlyginimo užtikrinimo jų realus išieškojimas gali pasunkėti.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. vasario 14 d. nutartimi nagrinėjamos bylos ieškovų reikalavimų užtikrinimui pritaikė laikinąsias apsaugos priemonės, inter alia apeliantui UAB „SPV-11“ priklausančio pastato-gyvenamojo namo areštą, uždraudžiant areštuotą turtą perleisti, įkeisti ar kitaip apsunkinti teises į jį. Apeliantas nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimą sieja su negalėjimu vykdyti savo įprastą komercinę veiklą, disponuojant nekilnojamuoju turtu (t.y. negalėjimu jį parduoti ar įkeisti). Nuostolių dydis grindžiamas imant 24 mėnesių nagrinėjimo laikotarpį, vadovaujantis pastato verte bei CK 6.210 straipsnyje nustatyta palūkanų norma. Šiame kontekste pastebėtina, kad savo prašyme apeliantas, nurodęs minėtą 24 mėnesių bylos nagrinėjimo laikotarpį, kažkodėl galimus nuostolius skaičiavo jau už 1069 dienas, t.y. už tris metus. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apelianto pateikti argumentai nepagrindžia nei realių atsakovo nuostolių, nei tikimybės, kad tokie nuostoliai gali atsirasti.

Teismų praktikoje suformuotos taisyklės, kad galimi nuostoliai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turi būti realiai prognozuojami. Šių aplinkybių įrodymas yra prašymą dėl galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo pareiškusio asmens pareiga (CPK 12, 178 straipsniai). Nors asmuo, prašantis taikyti nuostolių atlyginimo užtikrinimą, neprivalo įrodyti neabejotinai atsirasiančių nuostolių konkretaus dydžio, tačiau turi įrodyti, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jam ateityje iš tiesų gali atsirasti nuostolių, t. y. tikėtinų nuostolių susidarymo mechanizmas turi būti a priori aiškus ir pagrįstas bei priežastiniu ryšiu susijęs su pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Nagrinėjamu atveju galimų nuostolių atsiradimo galimybė dėl konkrečiai nagrinėjamoje byloje pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių nebuvo įrodyta.

Minėta, jog apelianto paskaičiuotas 306 279,45 Lt dydžio galimų nuostolių dydis grindžiamas imant 24 mėnesių nagrinėjimo laikotarpį, vadovaujantis pastato verte bei CK 6.210 straipsnyje nustatyta palūkanų norma. Visų pirma, nors apeliantas deklaruoja vykdantis nuosavo arba nuomojamo nekilnojamojo turto nuomos ir eksploatavimo veiklą, tačiau nepateikė teismui jokių įrodymų pagrindžiančių šią savo veiklą ir iš jos gaunamas pajamas, t.y. jog nuosavo turto pardavimas ir (ar) nuoma yra įprastinė kasdieninė įmonės veikla. Antra, apeliantas teigia, kad taikomos laikinosios apsaugos priemonės riboja jo ūkinę komercinę veiklą, tačiau teismui nepateikia jokių ir šias aplinkybes pagrindžiančių konkrečių duomenų. Byloje nėra pateikta daugiau ar mažiau pamatuotų argumentų išvadai, jog apeliantas ketino laikinosiomis apsaugos priemonėmis suvaržytą turtą parduoti kažkokiomis konkrečiomis sutartinėmis sąlygomis, kas galėjo sąlygoti nuostolių atsiradimą, ar kad jau pritaikius laikinąsias apsaugos priemones atsirado reali, o ne abstrakčiai deklaruojama galimybė šį turtą realizuoti. Nesant konkrečių objektyvių duomenų apie ketinimus ar būtinybę, juo labiau, realią galimybę realizuoti areštuotą nekilnojamąjį turtą, nėra pagrindo išvadai, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas per se sukėlė/sukelia/sukels apeliantui nuostolius. Juolab, kad turto areštas neeliminuoja galimybės šį turtą parduoti ateityje, išsprendus tarp šalių kilusį ginčą apelianto naudai. Taip pat nėra pagrindo ir išvadai, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės apskritai trukdytų ar jau konkrečiu atveju sutrukdė arba trukdys nuomoti patalpas. Pažymėtina ir tai, kad apeliantas nepagrįstai remiasi teisminės praktikos pavyzdžiais dėl jo nurodomo galimų nuostolių apskaičiavimo principo pagrįstumo, t.y. nekilnojamojo turto vertės palūkanų sumos dydžiu per galimą bylos nagrinėjimo laiką – jo nurodomose Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų nutartyse faktinės aplinkybės buvo nurodytos kitokios nei nagrinėjamu atveju: vienu atveju palūkanos buvo skaičiuojamos šalių sutartos žemės sklypų kainos (civilinė byla Nr. 2-455/2005), kitu atveju - joks konkretus atsakovo turtas ar piniginės lėšos, kurių suvaržymas galėtų atsakovui ateityje padaryti nuostolių, nebuvo aprašytas, apeliacinės instancijos teismas sprendė, jog pirmosios instancijos teismas galimų nuostolių dydžio apskaičiavimą susiejo su ieškinio suma, t. y. 384 208 Lt (civilinė byla Nr. 2-358/2009).

Apeliantas galimus nuostolius dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo taip pat kildina iš apribojimo įkeisti nekilnojamąjį turtą siekiant gauti piniginių lėšų pastato remontui, nes pastatas dar labiau nusidėvės, o remonto darbų kainos ir toliau kils. Tačiau šios aplinkybės apskritai nesudaro pagrindo nuostolių atlyginimo užtikrinimui taikyti. Visų pirma pažymėtina, kad apribojimai, taikyti laikinosiomis apsaugos priemonėmis, iš esmės netrukdo apeliantui imtis turto remonto darbų, likviduoti gaisro pasekmes, kurių likvidavimui, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, pagal eksperto K. K. parengtų pastato tvarkymo darbų kaina sudaranti 25 749 Lt juridiniam asmeniui nelaikytina didele. Antra, minėti šiuo aspektu apelianto argumentai su galimų nuostolių užtikrinimo instituto taikymu apskritai nesietini, nes, net ir tenkinus apelianto prašymą ir ieškovams įmokėjus atitinkamą sumą į teismo depozitą, apeliantas, esant pritaikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms, nei galės lėšas naudoti remontui, nei tai kitaip įtakos pastato dėvėjimąsi, remonto darbų kainas ir pan.

Teismas neturi pagrindo išvadai, kad priimant skundžiamą nutartį buvo ignoruojamas šalių lygiateisiškumo ir interesų pusiausvyros principas. Apeliantas teisingai nurodo, kad laikinosios apsaugos priemonės visuomet yra susijusios su tam tikrais suvaržymais, tačiau, kaip jau minėta, tai nesuponuojama teismui bet kokiu atveju taikyti nuostolių atlyginimo užtikrinimą. Nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutas nėra savitikslė gynimosi priemonė nuo laikinųjų apsaugos priemonių. Nuostolių atlyginimo užtikrinimo taikymas per se negali būti siejamas vien tik su CPK 145 straipsnyje įtvirtintu proporcingumo principu. Kaip minėta, aplinkybė, kad teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, pati savaime nesudaro pagrindo automatiškai taikyti galimų nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutą, teismui nenustačius jo taikymui būtinų pagrindų. Procesinis proporcingumo principas neturi būti suprantamas kaip savaime sudarantis pagrindą taikyti nuostolių atlyginimo institutą, kai yra taikomos laikinosios apsaugos priemonės.

Apelianto manymu, jo galimų nuostolių atlyginimas, jų neužtikrinus, gali būti apsunkintas. Tačiau, minėta, nurodyto pobūdžio apelianto argumentai neteikia pagrindo išvadai apie nuostolių kilimą dėl nagrinėjamoje byloje taikytų apelianto turto apribojimų, taigi, faktiškai nėra pagrindo ir spręsti klausimą dėl priešingos šalies realių galimybių juos atlyginti.

Ieškovai atsiliepime į pareikštą atskirąjį skundą pareiškė prašymą dėl tam tikros ikiteisminio tyrimo medžiagos išreikalavimo. Pažymėtina, kad pagal bendrąją baudžiamojo proceso taisyklę, ikiteisminio tyrimo duomenys neskelbtini. Šie duomenys iki bylos nagrinėjimo teisme gali būti paskelbti tik prokuroro leidimu ir tik tiek, kiek pripažįstama leistina (BPK 177 straipsnio 1 dalis). Be to, sprendžiant nuostolių atlyginimo užtikrinimo dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, šie duomenys nėra aktualūs.

Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog atskirajame skunde išdėstytos aplinkybės nesudaro pagrindo keisti ar naikinti teisėtą ir pagrįstą skundžiamą nutartį atskirojo skundo argumentais, todėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 28 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Šiame kontekste pastebėtina, kad apelianto prašymo dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo atmetimas nereiškia pripažinimo, jog teismo nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės visiškai nesukelia ir negali sukelti apeliantui nuostolių atsiradimo. Kaip pažymima teismų praktikoje, tai reiškia, kad apeliantas, turėdamas įrodinėjimo pareigą, nepateikė įrodymų, kurie leistų teismui daryti išvadą dėl konkrečių apelianto prašyme nurodytų nuostolių atsiradimo galimybės (CPK 12, 178 straipsniai). Apeliantui nedraudžiama pakartotinai kreiptis į teismą su motyvuotu prašymu dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo (CPK 147 straipsnio 1 dalis). Be to, įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo ieškovo ieškinys atmestas, apeliantui bet kokiu atveju išlieka teisė reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos jam padarė ieškovo prašymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės (CPK 147 straipsnio 3 dalis).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 - 338 straipsniais,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas                                                                             Alvydas Poškus