Administracinė byla Nr. eA-4347-415/2020
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01865-2017-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 17.3.4; 17.5
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. rugpjūčio 19 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovui Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijai (tretieji suinteresuoti asmenys – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybės administracija) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas A. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos (toliau – ir Direkcija, atsakovas) 2017 m. gegužės 5 d. sprendimą Nr. 2-102 „Dėl poilsio aikštelės, (duomenys neskelbtini), statybos projekto“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą pritarti 2012 metų K. L. parengtam statybos projektui Nr. 12A-01.
2. Pareiškėjas nurodė, kad Sprendimu Direkcija atsisakė pritarti pareiškėjo pateiktam techniniam projektui, kuriuo (duomenys neskelbtini), buvo numatyta įrengti poilsio aikštelę (toliau – ir Projektas). Projektu siekiama sutvarkyti ežero prieigas, numatant aiškią, estetišką zoną poilsiui, apsaugoti gamtą nuo poilsiautojų invazijos. Pareiškėjas 2012 m. gruodžio 7 ir 12 d. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją (toliau – ir Administracija) su prašymu pritarti Projektui, tačiau buvo informuotas, kad statybą leidžiančiam dokumentui išduoti yra būtini Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) sutikimas bei saugomos teritorijos direkcijos pritarimas. Pareiškėjas ne kartą kreipėsi į Direkciją, tačiau jokio konkretaus atsakymo iki ginčijamo Sprendimo nebuvo gavęs. Pareiškėjo teigimu, atsakovo neveikimą ir nesąžiningumą patvirtina aplinkybės, jog Direkcija neatsakė į daug pareiškėjo prašymų; 2016 m. gruodžio 28 d. gautą atsakymą pareiškėjas apskundė teismui ir jis buvo panaikintas, o Direkcija įpareigota pareiškėjo 2016 m. spalio 21 d. prašymą dėl pritarimo Projektui nagrinėti pakartotinai. Vykdydama šį teismo sprendimą, Direkcija priėmė šioje byloje ginčijamą Sprendimą, kuris, pareiškėjo įsitikinimu, yra nemotyvuotas, neteisėtas ir nepagrįstas.
3. Pareiškėjo teigimu, ginčijamas Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų, iš jame išdėstytų aplinkybių nesuprantama, kodėl atsakovas pareiškėjo prašymą nagrinėjo remdamasis negaliojančiais teisės aktais, t. y. 2012 metais galiojusiomis teisės normoms. Ginčijamas Sprendimas taip pat nėra pagrįstas jokiais faktiniais duomenimis. Pareiškėjui nesuprantama, kokioms konkrečioms Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo (toliau – ir STĮ) nuostatoms prieštarauja Projektas, ar jis prieštarauja visas, ar tik jo dalis; kodėl aikštelė neatitinka gamtinio bei estetinio kraštovaizdžio patrauklumo; kokie reikalavimai keliami kraštovaizdžio patrauklumui ir kokiuose teisės aktuose tai yra reglamentuota. Ginčijamame Sprendime nenurodyta, kokius veiksmus pareiškėjas privalo atlikti, kad aikštelė atitiktų Direkcijos nurodomus gamtinio bei estetinio kraštovaizdžio patrauklumo kriterijus, kur šie kriterijai įtvirtinti. Iš atsakovo sprendimo neaišku, ar aikštelė iš viso patenka į vandens apsaugos zoną, kokie kriterijai yra taikomi nustatyto kraštovaizdžio estetinei vertei ir istoriškai susiformavusio kraštovaizdžio pobūdžiui. Pareiškėjas pažymėjo, kad aikštelės statyba buvo numatyta dar 1994 metais, aikštelė kartu yra ir kelias, suderintas su Vilniaus miesto savivaldybe. Esamas kelias atitinka bendruosius planus, šiuo metu yra atsakovo nurodytoje zonoje, todėl atsakovo argumentai dėl nenumatytų komunikacijų yra nepagrįsti ir neprotingi.
4. Pasak pareiškėjo, atsakovo argumentai prieštarauja įsiteisėjusio Vilniaus apygardos teismo sprendimo argumentacijai, kurioje nustatyta, kad aikštelė atitinka visuomenės poreikius, aikštelei jau anksčiau buvo pritaręs atsakovas, todėl aikštelei įrengti nėra jokių kliūčių. Tokio tipo poilsio aikštelės statybai toje pačioje vietoje atsakovas seniau jau buvo išdavęs pritarimą, tačiau baigėsi statybą leidžiančio dokumento galiojimo terminas ir statyba nebuvo įteisinta. Statybos teisėtumo klausimas buvo nagrinėjamas teisme, pareiškėjui nustatytas terminas sutvarkyti projektinę dokumentaciją. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-375-302/2014 nustatyta, jog pareiškėjas ginčo aikštelę siekė įteisinti jau vykstant bylos nagrinėjimui, apžvalgos aikštelės įrengimas buvo numatytas inžinerinių tinklų ir įrenginių plane, kurių statybai leidimą 1994 m. liepos 19 d. išdavė Vilniaus rajono valdybos architektūros skyrius ir inžinerinių tinklų planą parašu patvirtino Aplinkos apsaugos ministerijos Vilniaus regiono departamento atstovė. Šis leidimas su pratęsimais galiojo iki 2006 m. gruodžio 30 d. Nors pastatytas statinys pripažintas savavališka statyba, ši aplinkybė patvirtina, jog aikštelės statybai įteisinti imperatyvo nėra. Vilniaus apygardos teismas taip pat atkreipė dėmesį, jog pareiškėjo pastatyta ginčo aikštelė, kaip statinys, ją įteisinus, visiškai atitiktų Verkių regioninio parko rekreacinės zonos paskirstymo ypatumus. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas gali pasinaudoti Statybos įstatyme numatyta savavališkų statinių įteisinimo tvarka, nes ieškovas neįrodė, kad jo nustatyti pažeidimai objektyviai gali būti pašalinami tik nugriaunant statinį.
5. Pareiškėjas pažymėjo, jog atsakovas ginčijamame Sprendime remiasi negaliojančiu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 492 patvirtintu Verkių regioninio parko ir jo zonų bei buferinės apsaugos zonos ribų planu. Vilniaus apygardos teismas pagal šiuo metu galiojantį parko planą nustatė, kad teritorijų planavimo dokumentai aikštelės statybai neprieštarauja. Be to, pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu Nr. 996 patvirtinto Saugomų teritorijų tipinio apsaugos reglamento 29.1.2 ir 29.1.3 punktus subnatūralios (neurbanizuojamos) rekreacinės aplinkos kraštovaizdžio tvarkymo zonoje leidžiama įrengti poilsiavietes, sustojimo aikšteles ir maudykles; leidžiama formuoti tik minimalią rekreacinę infrastruktūrą, išsaugant gamtinę aplinką, natūralų kraštovaizdį. Todėl aikštelės statyba net pagal atsakovo minimą negaliojantį parko planą yra galima. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. D1-878 patvirtintą statybos techninį reglamentą STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ žemės sklypo (teritorijos) valdyti nuosavybės teise arba valdyti ir naudoti kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais neprivaloma.
6. Atsakovas Direkcija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
7. Atsakovas nurodė, jog NŽT Vilniaus skyrius informavo pareiškėją, kad neturi teisinio pagrindo išduoti sutikimą laisvoje valstybinėje žemėje įrengti aikštelę, todėl pareiškėjas neturi teisinio pagrindo projektuoti bei įrengti poilsio aikštelę valstybinėje žemėje. Projektuojama aikštelės vieta numatyta laisvoje valstybinėje žemėje Verkių regioninio parko teritorijoje. Verkių regioninis parkas įsteigtas išsaugoti Žaliųjų ežerų kraštovaizdį ir vertingus Verkių, Kalvarijų, Trinapolio apylinkių kultūrinius istorinius kompleksus. Direkcija atstovauja valstybinę saugomą teritoriją, tačiau tikrinant statybos projektus vadovaujasi ne tik STĮ, bet ir kitais žemės valdymo bei statybą reglamentuojančiais dokumentais. Direkcija neviršijo savo kompetencijos išreikšdama pastabą dėl valstybinės saugomų teritorijų žemės bei statytojo teisių šioje žemėje.
8. Direkcija pažymėjo, jog Statybos įstatyme nurodytoje TAR pastaboje įtvirtinta, jog iki naujos Statybų įstatymo (įstatymo Nr. XII-2573 redakcija) įsigaliojimo (2017 m. sausio 1 d.) pradėtos specialiųjų architektūros reikalavimų, specialiųjų paveldosaugos reikalavimų, specialiųjų saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimų, prisijungimo sąlygų, statybą leidžiančių dokumentų išdavimo, statinių statybos užbaigimo procedūros baigiamos vykdyti pagal šių procedūrų vykdymo pradžios metu galiojusius teisės aktus. Todėl nagrinėdama 2016 metų pareiškėjo prašymą Direkcija vadovavosi Projekto parengimo metu (2012 metais) galiojusiomis teisės normomis.
9. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad 2009 metais buvo patvirtinti du Verkių regioninio parko specialieji teritorijų planavimo dokumentai: 1) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 492 patvirtintas Verkių regioninio parko ir jo zonų bei buferinės apsaugos zonos ribų planas, kuriuo nustatytos Verkių regioninio parko ribos bei jo funkcinio prioriteto zonos; 2) Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. D1-342 patvirtintas Verkių regioninio parko tvarkymo planas, kuriuo pagal Saugomų teritorijų tipinius apsaugos reglamentus, patvirtintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu Nr. 996, nustatytos kraštovaizdžio tvarkymo zonų grupės ir kraštovaizdžio tvarkymo zonos. Vadovaujantis nurodytais teritorijų planavimo dokumentais, teritorija, kurioje projektuojama poilsio aikštelė, patenka į Verkių regioninio parko rekreacinės paskirties funkcinio prioriteto zonos teritoriją, rekreacinės paskirties žemės kraštovaizdžio tvarkymo zonos subnatūralios (neurbanizuojamos) rekreacinės aplinkos (NRn) kraštovaizdžio tvarkymo zoną. Šie specialieji teritorijų planavimo dokumentai yra galiojantys. Projektuojama betoninėmis trinkelėmis grįsta poilsio aikštelė prieštarauja Verkių regioninio parko tvarkymo planu nustatytoms Saugomų teritorijų tipinių apsaugos reglamentų nuostatoms.
10. Atsakovo teigimu, vadovaujantis pareiškėjo užsakytais bei Direkcijos suderintais žemės sklypo planais, į pareiškėjui nuomos sutartimi suteiktą naudotis valstybinės žemės plotą (2 500 kv. m) nepatenka teritorija, kurioje projektuojama poilsio aikštelė. Taip pat šiais dokumentais buvo nustatyta paviršinio vandens telkinių pakrantės apsaugos zona bei paviršinio vandens telkinių apsaugos zona, į kurios teritoriją patenka projektuojama poilsio aikštelė, nurodytas skersinis vandens telkinio pakrantės pjūvis ir šlaito posvyrio kampas (17,09 laipsnių). STĮ 13 straipsnio 2 punkto nuostatos draudžia statyti naujus gyvenamuosius namus, ūkininko ūkio ir kitus pastatus ar didinti jų tūrius šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 15 laipsnių, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių šlaitų viršutinės bei apatinės briaunos, statyti statinius, mažinančius kraštovaizdžio estetinę vertę, ir sodinti želdinius, užstojančius istorinę, kultūrinę bei estetinę vertę turinčias panoramas. STĮ 20 straipsniu taip pat yra nustatytos paviršinio vandens telkinių apsaugos zonos ir veiklų jose reglamentavimas.
11. Direkcija atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas neįvykdė Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-375-302/2014 suformuluoto įpareigojimo iki 2015 m. gegužės 30 d. pašalinti savavališkos statybos padarinius ir Statybos įstatyme numatyta tvarka parengti projektinę dokumentaciją bei gauti statybą leidžiančius dokumentus.
12. Trečiasis suinteresuotas asmuo Administracija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
13. Administracija palaikė Direkcijos atsiliepime į skundą išdėstytą poziciją, atkreipė dėmesį, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjas 2012 m. gruodžio 12 d. kreipėsi į Administraciją, Administracijoje nėra duomenų ar dokumentų, kurie patvirtintų tokio pareiškėjo kreipimosi egzistavimą. Byloje taip pat nėra įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo teiginius, esą ginčo aikštelė kartu yra ir kelias, suderintas su Vilniaus miesto savivaldybe ir kad pareiškėjo iniciatyva yra suderintas kelio ženklinimas.
14. Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT atsiliepime į skundą nurodė, kad NŽT teisės aktais nėra nustatyta kompetencija spręsti, ar ginčijamas Direkcijos Sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, todėl prašė pareiškėjo skundą spręsti teismo nuožiūra.
II.
15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. balandžio 22 d. sprendimu atmetė pareiškėjo A. Š. skundą.
16. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad:
16.1. Pareiškėjas 2012 m. gruodžio 12 d. kreipėsi į Administraciją ir Direkciją su prašymu pritarti įrengtos aikštelės (duomenys neskelbtini) projektui. Gautas Administracijos Miesto plėtros departamento Statybų dokumentų skyriaus 2013 m. sausio 28 d. atsakymas, kuriame nurodyta, jog statybą leidžiančiam dokumentui išduoti yra būtinas valstybinės žemės patikėtinio sutikimas bei saugomos teritorijos direkcijos pritarimas.
16.2. Pareiškėjas 2014 m. spalio 22 d. kreipėsi į Direkciją su prašymu pritarti nesudėtingo statinio projektui; 2016 m. spalio 21 d. pareiškėjas pakartotinai kreipėsi į Direkciją su prašymu pritarti poilsio aikštelės projektui. Direkcija 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimu Nr. 2-280 atsisakė pritarti pareiškėjo pateiktam Projektui.
16.3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-2249-535/2017 panaikino Direkcijos 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. 2-280 ir įpareigojo atsakovą pakartotinai per įstatyme nustatytą terminą išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. spalio 21 d. prašymą dėl pritarimo Projektui. Vykdydama minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo įpareigojimą, Direkcija 2017 m. gegužės 5 d. priėmė pakartotinį sprendimą Nr. 2-102 „Dėl poilsio aikštelės, (duomenys neskelbtini), statybos projekto“, kuriuo nepritarė poilsio aikštelės (duomenys neskelbtini) statybos projektui.
17. Įvertinęs bylos faktines aplinkybes ir ginčijamo Sprendimo turinį, pirmosios instancijos teismas nesutiko su pareiškėjo argumentu, kad Sprendimas neatitinka individualiam teisės aktui keliamų reikalavimų. Pažymėjo, jog ginčijamu Sprendimu tinkamai išnagrinėtas pareiškėjo prašymas, pateikti motyvai bei teisinis pagrindas, atsakovas išsamiai pacitavo konkrečiam atvejui aktualių teisės aktų nuostatas, jas pagrindė faktinėmis aplinkybėmis, t. y. Direkcija Sprendime aiškiai ir suprantamai paaiškino, kuo remdamasi ir dėl kokių priežasčių atsisakė pritarti Projektui, nurodė Sprendimo apskundimo tvarką.
18. Pirmosios instancijos teismas kaip nepagrįstus atmetė pareiškėjo argumentus, kad atsakovas vadovavosi negaliojančiais teisės aktais. Sistemiškai aiškindamas Statybos įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalies bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. D1-708 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.05.06:2010 „Statinio projektavimas“ 7 punkto nuostatas ir atsižvelgdamas į tai, kad Projektas parengtas 2012 metais, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovas tinkamai ir pagrįstai rėmėsi 2012 metais galiojusiomis teisės normomis. Statybos techninis reglamentas su jo pakeitimais, kuriuo skunde rėmėsi pareiškėjas, įsigaliojo vėliau, nei buvo parengtas Projektas. Be to, Direkcija vadovavosi dviem patvirtintais ir galiojančiais Verkių regioninio parko specialiaisiais teritorijų planavimo dokumentais: 1) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 492 patvirtintu Verkių regioninio parko ir jo zonų bei buferinės apsaugos zonos ribų planu, kuriuo nustatytos Verkių regioninio parko ribos bei jo funkcinio prioriteto zonos; 2) Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. D1-342 patvirtintu Verkių regioninio parko tvarkymo planu, kuriuo pagal Saugomų teritorijų tipinius apsaugos reglamentus, patvirtintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu Nr. 996, nustatytos kraštovaizdžio tvarkymo zonų grupės ir kraštovaizdžio tvarkymo zonos.
19. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. D1-997 patvirtinto Specialiųjų architektūros reikalavimų ir specialiųjų saugomos teritorijos tvarkymo ir apsaugos reikalavimų turinio ir išdavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) 19 punktu Direkcija įpareigota tikrinti, ar pareiškėjas yra statytojas ir ar pareiškėjas valdo žemės sklypą nuosavybės ar kitais pagrindais. Tvarkos aprašo ir Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies, 3 straipsnio 5 dalies nuostatos nustato, kas gali būti statytoju, vadinasi, ir kas gali kreiptis į Direkciją dėl administracinės paslaugos bei drausti statybas, jeigu statytojo teisės negali būti įgyvendinamos. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, Direkcija nagrinėjamu atveju savo kompetencijos neperžengė.
20. Remdamasis į bylą pateiktais duomenimis, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas žemės sklypą (duomenys neskelbtini), valdo ir naudoja nuomos pagrindais (56 metų laikotarpiui), o žemės sklype esantis pastatas – (duomenys neskelbtini) pareiškėjui priklauso nuosavybės teise. Direkcija suderino žemės sklypo plano, prilyginamo detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, sprendinių brėžinį, kurio objektas – 2 500 kv. m žemės sklypas (duomenys neskelbtini), bei 2016 m. gruodžio 1 d. šio žemės sklypo kadastrinių matavimų bylos žemės sklypo planą, kurių užsakovas yra pareiškėjas. Įvertinęs pareiškėjo užsakytus bei atsakovo suderintus žemės sklypo planus, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad į pareiškėjui nuomos sutartimi suteiktą naudotis valstybinės žemės plotą nepatenka teritorija, kurioje projektuojama poilsio aikštelė. Šį faktą patvirtino ir NŽT Vilniaus miesto skyrius 2015 m. spalio 23 d. raštu Nr. 49FN-1172-(14.49.104), kuriame taip pat pažymėjo, jog teritorijai nustatyta paviršinio vandens telkinių pakrantės apsaugos zona bei paviršinio vandens telkinių apsaugos zona, skersinis vandens telkinio pakrantės pjūvis ir šlaito posvyrio kampas yra 17,09 laipsnių. Ginčijame Sprendime Direkcija taip pat rėmėsi STĮ 13 straipsnio 2 punktu ir 20 straipsniu, paaiškino, kad draudžiama statyti naujus gyvenamuosius namus, ūkininko ūkio ir kitus pastatus ar didinti jų tūrius šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 15 laipsnių, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių šlaitų viršutinės bei apatinės briaunos, statyti statinius, mažinančius kraštovaizdžio estetinę vertę, ir sodinti želdinius, užstojančius istorinę, kultūrinę bei estetinę vertę turinčias panoramas; nustatytos paviršinio vandens telkinių apsaugos zonos ir veiklų jose reglamentavimas.
21. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pareiškėjas turi 2012 metais architekto K. L. parengtą ir patvirtintą statinio projektą Nr. 12A-01, tačiau neturi statybos leidimo, kurio galiojimas pasibaigė 2006 m. gruodžio 30 d. Teismas nenustatė, kad pareiškėjui prieš tai būtų išduotas atsakovo pritarimas, susijęs su leidimu poilsio aikštelės statyboms. Direkcija pareiškėjui ginčijamu Sprendimu išaiškino, kad statyba be galiojančio statybą leidžiančio dokumento, kai jis yra privalomas, draudžiama. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. gruodžio 11 d. nutartyje pažymėjo, kad faktas dėl statytojui buvusio išduoto statybos leidimo, kurio galiojimas pasibaigęs, neatleidžia statytojo nuo pareigos gauti naujus statybą leidžiančius dokumentus, o institucijos, sprendžiančios klausimus dėl statybos projekto derinimo ar kitokio sprendimo priėmimo, spręsti šį klausimą vadovaujantis galiojančiais teisės aktais. Byloje surinkti rašytiniai įrodymai ir faktai patvirtina, kad pareiškėjas ir prieš tai ilgą laiką neturėjo statybą leidžiančių dokumentų, dėl to poilsio aikštelės statyba pripažinta savavališka.
22. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes ir į tai, kad pareiškėjas neatitinka Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje numatytų privalomųjų reikalavimų statytojo teisei įgyvendinti, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai ginčijamu Sprendimu atsisakė pritarti Projektui. Pirmosios instancijos teismas taip pat pritarė atsakovo argumentams, kad, vadovaujantis galiojančiais teritorijų planavimo dokumentais, ginčo teritorija patenka į Verkių regioninio parko teritoriją, kurioje nenumatyta statyba, nes ji yra numatyta kitoje parko vietoje. Verkių regioninio parko specialiuosiuose teritorijų planavimo dokumentuose teritorija, kurioje projektuojama poilsio aikštelė (pažymėta indeksu 1), patenka į Verkių regioninio parko rekreacinės paskirties funkcinio prioriteto zonos teritoriją, rekreacinės paskirties žemės kraštovaizdžio tvarkymo zonos subnatūralios (neurbanizuojamos) rekreacinės aplinkos kraštovaizdžio tvarkymo zoną, kurioje nėra leidžiama susisiekimo komunikacijų (inžinerinių statinių) (pareiškėjo projektuojama poilsio aikštelė, yra laikoma inžinerinio statinio (kelio) elementu) statyba. Pirmosios instancijos teismas taip pat pritarė Direkcijos argumentams, kad kelio įrengimas išdarko natūralų kraštovaizdžio pobūdį, betoninėmis trinkelėmis grįsta ežero pakrantė neužtikrintų Verkių regioninio parko tvarkymo plane nurodytos maudymosi vietos gamtinio bei estetinio kraštovaizdžio patrauklumo, sumažintų vandens telkinio gamtinio kraštovaizdžio estetinę vertę, pakeistų istoriškai susiformavusio kultūrinio kraštovaizdžio pobūdį.
III.
23. Pareiškėjas A. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
24. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės yra paremtas argumentais, kurie nebuvo nurodyti skundžiamame atsakovo Sprendime, pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, netinkamai apibrėžė bylos nagrinėjimo ribas ir pažeidė pareiškėjo galimybę apsiginti. Skundžiamame Sprendime atsakovas neminėjo ir nesirėmė Tvarkos aprašu, jį pridėjo tik prie atsiliepimo. Skundžiamame Sprendime Direkcija taip pat nevertino aplinkybės, kad į ją gali kreiptis tik statytojas ir kad pareiškėjas negali įgyvendinti statytojo teisių, kad jis neatitinka statytojo apibrėžimo, tokiais argumentais skundžiamą Sprendimą papildė pats pirmosios instancijos teismas. Be to, pareiškėjo prašymo atsakovui esmė buvo ta, kad jis galėtų įgyvendinti statytojo teises, atsakovas nesprendžia klausimo dėl statytojo teisių įgyvendinimo, o nagrinėja klausimą dėl pritarimo statybos projektui, ir tik vėliau asmuo gali gauti statybą leidžiantį dokumentą bei įgyvendinti statytojo teises. Skundžiamame Direkcijos Sprendime nebuvo argumentų dėl to, kad pareiškėjo projektuojama poilsio aikštelė yra laikoma inžinerinio statinio (kelio) elementu, o susisiekimo komunikacijų (inžinerinių statinių) statyba pagal Verkių regioninio parko tvarkymo planą ir Saugomų teritorijų tipinius apsaugos reglamentus nėra numatyta. Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį, kad pats teismas nurodė, jog pareiškėjo prašymas turėjo būti išnagrinėtas remiantis 2012 metais galiojusiais teisės aktais, tačiau sprendimo motyvus grindė 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusiu statybos techniniu reglamentu. Pareiškėjui nesuprantama, kuo remdamasis pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad dokumentais yra nustatyta paviršinio vandens telkinių pakrantės apsaugos zona bei paviršinio vandens telkinių apsaugos zona, į kurios teritoriją patenka projektuojama poilsio aikštelė, nurodytas skersinis vandens telkinio pakrantės pjūvis ir šlaito posvyrio kampas (17,09 laipsnių), kadangi byloje tokių dokumentų nėra. Pasak pareiškėjo, faktinės aplinkybės dėl vandens telkinio pakrantės šlaito posvyrio kampo skundžiamame atsakovo Sprendime nebuvo nurodytos, jos buvo nurodytos tik apeliaciniame skunde, todėl pirmos instancijos teismas tokiomis aplinkybėmis neturėjo teisės remtis. Nei pirmosios instancijos teismas, nei atsakovas nenurodė, kurioje vietoje vandens telkinio pakrantės šlaito posvyrio kampas yra didesnis nei 15 laipsnių – jei ši aplinkybė atsakovo būtų nurodyta, pareiškėjas pakoreguotų Projektą ar atliktų kitus veiksmus. Be to, šlaitas yra visai kitoje pusėje nei projektuojama ginčo aikštelė.
25. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad skundžiamas Direkcijos Sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, pažymi, jog skundžiamame Sprendime nenurodytos jokios konkrečios faktinės aplinkybės, Projekto, ar jo dalies neatitikimas teisės norminiams aktams. Pareiškėjui nesuprantama, kuo remiantis jo prašymas buvo nagrinėjamas pagal negaliojančius norminius teisės aktus. Statinio projektavimo pradžia nereiškia, kad vertinant Projektą galima vadovautis negaliojančiais teisės aktais. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė pritarimo Projektui, kad galėtų kreiptis dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo. Statybą leidžiančių dokumentų išdavimo ar užbaigimo procedūros nebuvo pradėtos atlikti, todėl nesuprantama, kuo vadovaudamasis pirmosios instancijos teismas taikė 2016 m. birželio 30 d. Statybos įstatymo Nr. I-1240 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2573 2 straipsnio 3 dalį. Be to, kaip minėta, nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjui turi būti taikomi 2012 metais galioję teisės aktai, sprendime pats vadovavosi 2012 metais dar negaliojusiais aktais, todėl teismo sprendimas yra prieštaringas.
26. Pareiškėjas pažymi, kad jam nėra suprantama, kaip ir dėl kokių priežasčių Projektas prieštarauja STĮ 13 ir 20 straipsniams, ar jis prieštarauja visas, ar tik jo dalis; iš skundžiamo atsakovo Sprendimo neaišku, kodėl aikštelė neatitinka gamtinio bei estetinio kraštovaizdžio patrauklumo, kokie reikalavimai keliami kraštovaizdžio patrauklumui ir kokiuose teisės aktuose jie yra reglamentuoti; bendro pobūdžio abstrakti nuoroda į paminėtus STĮ straipsnius negali būti laikoma tinkama VAĮ 8 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Pareiškėjui taip pat neaišku, ar aikštelė iš viso patenka į vandens apsaugos zoną, kokie kriterijai yra taikomi nustatyto kraštovaizdžio estetinei vertei ir istoriškai susiformavusio kraštovaizdžio pobūdžiui. Aikštelės statybai 1994 metais buvo išduotas statybą leidžiantis dokumentas, kuriam atsakovas pritarė, todėl Direkcijos argumentai, esą Projektas prieštarauja istoriškai susiformavusiam kraštovaizdžio pobūdžiui, yra nelogiški.
27. Pareiškėjo teigimu, aikštelė kartu yra kelias, suderintas su Vilniaus miesto savivaldybe 2009 metais, todėl atsakovo apeliacinio skundo argumentai, jog kelio šioje atkarpoje negali būti, prieštarauja norminiams teisės aktams. Be to, pareiškėjas dar 2019 m. balandžio 9 d. įregistravo nuo ginčo aikštelės besidriekiantį inžinerinį taką, grįstą betoninėmis trinkelėmis.
28. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad Tvarkos aprašas, kuris apskritai nėra minimas skundžiamame atsakovo Sprendime, negali turėti įtakos pareiškėjo prašymo pritarti Projektui nagrinėjimui, kadangi Tvarkos aprašo nuostatos nereglamentuoja atsakovo pritarimo statybos projektams išdavimo tvarkos, tai nustato Statybos įstatymas ir techniniai reglamentai. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. D1-878 patvirtintame Statybos techniniame reglamente STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ nustatyta atsakovo kompetencija patikrinti projektą, tačiau nėra nustatyta, jog siekiant gauti atsakovo pritarimą yra būtina teisė į žemę. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį, konstatuodamas, jog pareiškėjas gali kreiptis į atsakovą pritarimo tik turėdamas visas minėtame straipsnyje įtvirtintas sąlygas įgyvendinti statytojo teises. Minėtas straipsnis nustato, kokiais atvejais statytojas gali įgyvendinti teises, o ne kada gali kreiptis dėl reikiamų dokumentų, siekiant teisėtai įgyvendinti statytojo teises. Pareiškėjo kreipimosi esmė ir yra, kad tik gavęs atsakovo pritarimą jis galėtų kreiptis dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo; jei tokį dokumentą pareiškėjas jau turėtų, jam jokių atsakovo sutikimų nereikėtų. Pirmosios instancijos teismo aiškinimas sudaro situaciją, jog asmenys iš viso praranda galimybę įgyvendinti statytojo teises. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas privalo projektą suderinti su atsakovu ir tik vėliau gali kreiptis į valstybinę žemę patikėjimo teise valdančią NŽT. Be žemės patikėtinio pritarimo pareiškėjas negali gauti statybą leidžiančio dokumento, o be atsakovo pritarimo net neturi galimybės kreiptis į NŽT. Direkcijai nesuteikta kompetencija spręsti dėl valstybinės žemės suteikimo pareiškėjui.
29. Pareiškėjas remiasi Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-375-302/2014 dėl savavališkos statybos pateiktais išaiškinimais, kad pastatyta ginčo aikštelė, kaip statinys, ją įteisinus, visiškai atitiktų Verkių regioninio parko rekreacinės zonos paskirstymo ypatumus, aikštelė atitinka visuomenės poreikius naudotis ežero pakrante, pareiškėjas gali pasinaudoti Statybos įstatyme numatyta savavališkų statinių įteisinimo tvarka. Pareiškėjo įsitikinimu, subjektyvaus pobūdžio Direkcijos argumentas dėl teikiamo derinti Projekto estetinės vertės kraštovaizdžiui vertintinas kaip nepakankamas pareiškėjo teisėms apriboti, negali būti laikomas tinkama priemone viešiesiems interesams ginti bei paneigia pasirinktų priemonių ir siekiamo teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo privalomą protingą santykį. Pirmosios instancijos teismas be jokio teisinio pagrindo visiškai ignoravo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-375-302/2014 nustatytus faktus ir nustatė priešingus argumentus.
30. Apeliaciniame skunde pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad buvo pažeistas jo teisėtų lūkesčių principas. Ginčo Projektą pareiškėjas siekia suderinti dar nuo 2012 metų (2012 m. gruodžio 12 d., 2014 m. spalio 22 d., 2016 m. spalio 21 d. prašymai), tačiau pareiškėjo prašymas iš esmės nėra išnagrinėtas iki šiol (beveik 5 metus), o tai nesuderinama su bendraisiais teisės principais. Viešojo administravimo sistemos subjektui netinkamai vykdant įstatymų leidėjo priskirtas funkcijas dėl įsiteisėjusių teismų sprendimų, gali ir turi būti sprendžiama dėl tokio teisinio vieneto atsakomybės arba / ir pastarajam ir toliau nevykdant priskirtų funkcijų, tai galėtų būti įpareigojama padaryti konkrečiu teismo sprendimu. Todėl, pareiškėjo manymu, Direkcija turėtų būti teismo sprendimu įpareigota duoti sutikimą Projektui.
31. Trečiasis suinteresuotas asmuo Administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
32. Administracija palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytą poziciją, pažymi, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-803-602/2019 pateiktais išaiškinimais, kad būtent pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti aplinkybes, ar pareiškėjas, kreipdamasis į Direkciją, gali būti laikomas suinteresuotu asmeniu, galinčiu teikti statybos projektą tvirtinti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atkreipė dėmesį, kad būtent pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo klausimo, ar pareiškėjas gali būti laikomas statytoju, kaip tai yra suprantama pagal Statybos įstatymo 3 straipsnį.
33. Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
34. NŽT nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. gruodžio 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-803-602/2019 pabrėžė, jog būtent pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti aplinkybes, ar pareiškėjas, kreipdamasis į Direkciją, gali būti laikomas suinteresuotu asmeniu, galinčiu teikti statybos projektą tvirtinti, taip pat ar pareiškėjas gali būti laikomas statytoju, kaip tai yra suprantama pagal Statybos įstatymo 3 straipsnį. NŽT manymu, pirmosios instancijos teismas ne tik įvertino ginčijamą atsakovo administracinį aktą VAĮ 3 straipsnyje ir 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų teisėtumo bei pagrįstumo kriterijų aspektu, bet ir atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 11 d. nutartyje akcentuotus dalykus, tinkamai ir teisingai išnagrinėjo administracinę bylą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
35. Pareiškėjas, prašydamas atsakovo pritarimo 2012 metų K. L. parengtam statybos projektui Nr. 12A-01, siekia įgyvendinti statytojo teises.
36. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, nenustatė teisinių pagrindų nesivadovauti 2016 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos statybos įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. XII-2573 (TAR, 2016, Nr. 2016-20300), pagal kurį iki įstatymo Nr. XII-2573 įsigaliojimo pradėtos statybą leidžiančių dokumentų išdavimo procedūros baigiamos vykdyti pagal šių procedūrų vykdymo pradžios metu galiojusius teisės aktus, todėl taiko Statybos įstatymo redakciją, įsigaliojusią nuo 2017 m. sausio 1 d., tačiau pažymi, kad Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostatos nekito.
37. Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad statytojo teisė įgyvendinama, kai: 1) statytojas žemės sklypą, kuriame statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais; šis reikalavimas netaikomas Aplinkos ministerijos nustatytais atvejais, kai nėra suformuoti žemės sklypai (atnaujinant (modernizuojant) pastatus, atliekant statinio kapitalinį ar paprastąjį remontą ir pan.); 2) statytojas turi statybą leidžiantį dokumentą (kai jis privalomas); 3) statytojas statinį (jo dalį) valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais įstatymų nustatytais pagrindais – statinio rekonstravimo, remonto ir griovimo atvejais.
38. Byloje nustatyta, kad NŽT Vilniaus skyrius informavo pareiškėją, jog neturi teisinio pagrindo išduoti sutikimą laisvoje valstybinėje žemėje įrengti aikštelę, todėl pareiškėjas neturi teisinio pagrindo projektuoti bei įrengti poilsio aikštelę valstybinėje žemėje. Šis NŽT priimtas individualus teisės aktas yra galiojantis.
39. Teisėjų kolegija nepagrįstais pripažįsta pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. D1-878 patvirtintame Statybos techniniame reglamente STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ nustatyta atsakovo kompetencija patikrinti projektą, tačiau nėra nustatyta, jog siekiant gauti atsakovo pritarimą yra būtina teisė į žemę.
40. Atsakovas, priimdamas sprendimą dėl pareiškėjo prašymo pritarti 2012 metų K. L. parengtam statybos projektui Nr. 12A-01, pagrįstai vertino, ar pareiškėjas turi teises į žemės sklypą, kuriame suprojektuotas statinys, nes šis juridinę reikšmę turintis faktas visų pirma lemia, ar apskritai yra teisinis pagrindas derinimo procedūrose iš esmės vertinti Projekto sprendinių atitiktį parko teritorijų planavimo dokumentų sprendiniams. Neturint teisių į žemės sklypą, nėra teisinio pagrindo įgyvendinti statytojo teises jokia apimtimi, todėl vien konstatavus faktą, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą dėl Projekto derinimo, nėra valstybinės žemės, kurioje planuojama statyba, teisėtas naudotojas, yra pakankamas teisinis pagrindas atsisakyti pradėti derinimo procedūras Direkcijai suteiktų įgalinimų apimtimi. Teisės į žemės sklypą ir atsakovo kompetencijų santykį aiškinant kitaip (taip, kaip nurodo pareiškėjas apeliaciniame skunde (Nutarties 28 p.)), būtų sukurta viešojo administravimo sistemos veiklos teisėtumo imperatyvų neatitinkanti teisinė situacija, kai įgyvendinant statytojo teises siekiant gauti statybą leidžiantį dokumentą būtų nepaisoma jas lemiančių juridinę reikšmę turinčių faktų egzistavimo.
41. Dėl ginčijamo individualaus teisės akto atitikties VAĮ 8 straipsnio reikalavimams.
41.1. Vadovaujantis VAĮ 8 straipsniu, individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos (VAĮ 8 str. 1 d.). Individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (VAĮ 8 str. 2 d.).
41.2. Vertinant šioje byloje ginčijamo atsakovo Sprendimo atitikimą VAĮ 8 straipsnio reikalavimams, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008, 2008 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2036/2008 ir kt.).
41.3. Ginčijamame Sprendime nurodytas faktinis ir teisinis pagrindas neigiamam sprendimui priimti – nenustatyti valstybinės žemės naudojimo teisiniai pagrindai ir negautas jos valdytojo sutikimas statyboms, todėl pareiškėjas neatitinka sąlygų statytojo teisėms įgyvendinti vadovaujantis Statybos įstatymo 3 straipsniu.
41.4. Tai suponuoja, kad nėra pagrindo pagrįstais pripažinti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl ginčijamo atsakovo Sprendimo neatitikimo VAĮ 8 straipsniui.
42. Pripažinus, kad neturint teisių į žemės sklypą, nėra teisinio pagrindo statytojo teisėms įgyvendinti jokia apimtimi, todėl vien konstatavus faktą, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą dėl Projekto derinimo, nėra valstybinės žemės, kurioje planuojama statyba, teisėtas naudotojas, yra pakankamas teisinis pagrindas atsisakyti pradėti derinimo procedūras Direkcijai suteiktų įgalinimų apimtimi, teisėjų kolegija prieina prie išvados, jog kiti atsakovo teisiniai argumentai, kad pagal galiojančius teritorijų planavimo dokumentus teritorija patenka į Verkių regioninio parko teritoriją, kurioje nenumatyta tokių statybų galimybė, nėra reikšmingi galutinio atsakovo Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo vertinimo aspektu, todėl teisėjų kolegija dėl šių argumentų ir pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytų jų vertinimų, kaip nereikšmingų galutinei procesinei bylos baigčiai, nepasisako.
43. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. kovo 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-148/2013 pagal ieškovo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį atsakovei M. R. dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo, nurodė, kad nagrinėjant civilinę bylą teisme trečiojo asmens NŽT atstovė paaiškino, kad žemės sklypas negali būti formuojamas, kol jame yra savavališkai pastatytas statinys. Taigi nagrinėjamoje byloje susiklostė situacija, kai atsakovei savavališkai pastatytą pastatą atsisakoma įteisinti dėl to, kad ji nėra įgijusi teisių į žemę, ant kurios stovi pastatas, o žemės sklypą atsisakoma formuoti, nes jame yra be statybos leidimo pastatytas namas. Minėtoje civilinėje byloje teisėjų kolegija pažymėjo, kad neleistina tokia situacija, jog atskirų teisių įgyvendinimas tarpusavyje būtų susijęs taip, kad neįgyvendinus vienos teisės – negalimas kitos teisės realizavimas, o tos antrosios teisės nebūtų galima realizuoti, kol neįgyvendinta pirmoji; negali būti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį atskirų teisių įgyvendinimas būtų susijęs taip, jog neįgyvendinus vienos teisės, negalimas kitos teisės įgyvendinimas, ir atvirkščiai. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pagal Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį statytojo teisė gali būti įgyvendinama tik tuo atveju, kai statytojas žemės sklypą, kuriame statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais, aptariamoje civilinėje byloje sprendė, kad ir šiuo atveju pirmiausia turėtų būti nagrinėjama galimybė suteikti atsakovei žemės sklypo valdymo ir naudojimo teises. Byloje spręsta tik dėl galimybės suteikti atsakovei žemės sklypą pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, tačiau nesiaiškinta dėl kitų galimybių: įgyti sklypą nuosavybėn pirkimo būdu, jį nuomoti, nustatyti servitutą ir kt. Byloje nustatyta, kad savavališkas statinys stovi ant valstybei priklausančios žemės, į kurią atkurti nuosavybės teises pretenduoja trečiasis asmuo A. D., todėl, sprendžiant dėl žemės valdymo ir naudojimo teisės atsakovei, būtina derinti jos ir trečiojo asmens interesus, siekti, kad trečiojo asmens teisės būtų kuo mažiau apribotos, tačiau įvertinti ir tai, kad žemės grąžinimas natūra nėra vienintelis nuosavybės teisių atkūrimo būdas (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 str.). Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatavo, kad tik nustačius, jog nėra teisinių priemonių suteikti atsakovei žemės valdymo ir naudojimo teises prie jos neteisėtai pastatyto namo, proporcinga priemone galėtų būti pripažintas pastato griovimas.
44. Pasisakydama dėl nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje formuojamų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių reikšmės šiai nagrinėjamai bylai, teisėjų kolegija remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis teismas) suformuota oficialia konstitucine doktrina dėl konstitucinių teismo precedentų taikymo ir teismo precedentų keitimo taisyklių.
44.1. Teismų precedentai yra teisės šaltiniai – auctoritate rationis (lot. k. argumentavimo galia); rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – ir Konstitucija) įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Todėl teismų precedentai negali būti nemotyvuotai ignoruojami. Kad deramai atliktų šią savo funkciją, precedentai patys turi būti aiškūs. Teismų precedentai taip pat turi neprieštarauti oficialiai konstitucinei doktrinai (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).
44.2. Vienas iš veiksnių, turinčių lemiamą reikšmę užtikrinant bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, yra tai, kad bendrosios kompetencijos teismų praktika tam tikrų kategorijų bylose gali būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, taip pat tai, kad toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas tam tikruose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose. Pabrėžtina, kad jau esami aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai tam tikrų kategorijų bylose susaisto ne tik žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, bet ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus (inter alia (lot. k. be kita ko) Lietuvos apeliacinį teismą ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą). Nuo esamų precedentų gali būti nukrypstama ir nauji precedentai gali būti kuriami tik tais ypatingais išimtiniais atvejais, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama, ir tik deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojant. Nei naujų teismo precedentų kūrimas, nei teismo precedentų argumentavimas (pagrindimas) negali būti tokie valiniai aktai, kurie nėra racionaliai teisiškai motyvuoti. Jokio naujo teismo precedento sukūrimo ar argumentavimo negali lemti atsitiktiniai (teisės atžvilgiu) veiksniai. Iš Konstitucijos išplaukia, kad būtent tokį – tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, atliekamą ir visais atvejais deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamą – bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimą (nukrypimą nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimą) pagal savo kompetenciją turi užtikrinti Lietuvos apeliacinis teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Jeigu priimant teismų sprendimus minėtų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų yra nesilaikoma, ne tik yra sudaromos prielaidos nesuderinamumui ir nenuoseklumui bendrosios kompetencijos teismų praktikoje ir teisės sistemoje atsirasti, ne tik teismų jurisprudencija tampa mažiau prognozuojama, bet ir duodama pagrindo kilti abejonėms, ar bendrosios kompetencijos teismai, priimdami tuos sprendimus, nebuvo šališki, ar tie sprendimai nebuvo kitais atžvilgiais subjektyvūs. Konstitucinio Teismo nutarime aptarti iš Konstitucijos kylantys bendrosios kompetencijos teismų veiklos bei tos veiklos teisinio reguliavimo imperatyvai mutatis mutandis (lot. k. su būtinais pakeitimais) taikytini ir pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtų specializuotų teismų veiklai bei jos teisiniam reguliavimui (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).
44.3. Pabrėžtina, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Precedentų konkurencijos atveju (t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu. Taip pat atsižvelgtina į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius, kaip antai: į tai, ar precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos įtikinamumą; į sprendimą priėmusio teismo sudėtį (į tai, ar sprendimą priėmė vienas teisėjas, ar teisėjų kolegija, ar išplėstinė teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis); į tai, ar dėl ankstesnio teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; į galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus precedento reikšmę turintį teismo sprendimą; ir kt. (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).
44.4. Šiuo atveju ratio decidendi (lot. k. argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje byloje ir šioje administracinėje byloje iš esmės skiriasi, todėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis neturi precedento teisinės reikšmės. Tuo pačiu teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip jau minėta, pareiškėjo ginčijama teisė šioje byloje galėtų būti įgyvendinama tik įgijus teisę į valstybinės žemės naudojimą statybos tikslu. Taigi teisės į žemę susiformavimas yra sąlyga, lemianti ginčijamos teisės įgyvendinimo galimybę, o ne atvirkščiai. Nėra teisinio pagrindo pripažinti ir tai, kad teisės į žemę ir ginčijamos byloje teisės įgyvendinimas tarpusavyje neatsiejamas.
45. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gegužės 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-375-302/2014 dėl savavališkos statybos nurodė, kad pastatyta ginčo aikštelė, kaip statinys, ją įteisinus, visiškai atitiktų Verkių regioninio parko rekreacinės zonos paskirstymo ypatumus, aikštelė atitinka visuomenės poreikius naudotis ežero pakrante, pareiškėjas gali pasinaudoti Statybos įstatyme numatyta savavališkų statinių įteisinimo tvarka, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ši nutartis ginčo faktinių ir teisinių aplinkybių nagrinėjamoje byloje vertinimo aspektu neturi nei privalomos, nei prejudicinės reikšmės, nes minimoje civilinėje byloje šioje byloje ginčo teisiniams santykiams reikšmingos faktinės bei teisinės aplinkybės nebuvo nagrinėjimo dalykas.
46. Dėl nurodytų argumentų pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 str. 1 d. 1 p.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. balandžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Stasys Gagys
Gintaras Kryževičius
Virginija Volskienė