Baudžiamoji byla Nr. 1A-129/2007

                                                                              Procesinio sprendimo kategorijos:

                              1.1.4.5.2; 1.2.14.2.2; 1.1.8.6.3; 1.2.14.6;  

                             1.2.14.7; 2.1.2.4; 2.1.2.10; 2.1.2.11;   

                            2.4.6.4.1; 2.4.6.1.1  (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

               2007 m. gegužės 8 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės (pranešėjos),

teisėjų: Reginos Gaudutienės ir Jono Algimanto Venckaus,

sekretoriaujant Rasai Maldanytei, Ingai Jurgaitienei,

dalyvaujant prokurorams Daivai Skorupskaitei-Lisauskienei, Nomedai Oškutytei,    

gynėjams Aidai Krukonienei, Grigorijui Leonovui, Ipolitui Brazlauskui, Aleksandrui Sizovui, Jūratei Kleinauskienei,

nuteistiesiems T. L. , M. A. , A. G. , V. B. , S. J. , 

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. B. , T. L. , A. G. , M. A. ir S. J. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. vasario 20 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. B. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 str. 1 d. (D. Š. turto prievartavimas) ir nuteistas laisvės atėmimu 4 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1 d., 3 d., prie šios bausmės pridėta dalis Kauno miesto apylinkės teismo 2003 m. birželio 10 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos 1 metų 1 mėnesio laisvės atėmimo bausmės ir galutinė subendrinta bausmė V. B. paskirta - laisvės atėmimas 4 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

V. B. , nenustačius dalyvavimo padarant nusikalstamas veikas, išteisintas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. (dėl D. Š. automobilio vagystės);

pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. ir 178 str. 2 d. (dėl UAB „M.v.“ priklausančio automobilio ir jame buvusių daiktų vagystės);

pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. ir 178 str. 2 d. (dėl UAB „T.“ priklausančio automobilio ir jame buvusių daiktų vagystės);

pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. ir 178 str. 2 d. (dėl G. Ž. priklausančio automobilio ir jo daiktų vagystės);

pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. ir 178 str. 2 d. (dėl S. V. IĮ „A.s.d.“ priklausančio automobilio bei jame buvusių daiktų vagystės);

pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. ir 178 str. 2 d. (dėl O. R. įmonei priklausančio automobilio vagystės);

pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. ir 178 str. 2 d. (dėl A. S. automobilio ir jame buvusių daiktų vagystės);

pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 3 d. (dėl turto prievartavimo iš T. M. ),

T. L. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d., 181 str. 3 d. (A. S. turto prievartavimas), 181 str. 3 d. (A. K. turto prievartavimas), ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. (dėl G. A. automobilio „Mazda 626“ vagystės) - laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 3 d. (dėl A. S. turto prievartavimo) – laisvės atėmimu 5 metams 2 mėnesiams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 3 d. (dėl A. K. turto prievartavimo) – laisvės atėmimu 5 metams 5 mėnesiams;

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos  BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtos bausmės subendrintos nustatyta tvarka iš dalies jas sudedant ir galutinė subendrinta bausmė T. L. paskirta laisvės atėmimas 6 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

T. L. , nenustačius dalyvavimo padarant nusikalstamas veikas, išteisintas;

pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. ir 178 str. 2 d. (dėl E. K. automobilio „Audi“ vagystės);

pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. ir 181 str. 1 d. (dėl V. K. turto prievartavimo);

pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. ir 178 str. 2 d. (dėl U. M. automobilio „VW Passat“ vagystės);

pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. ir 181 str. 1 d. (dėl U. M. turto prievartavimo);

pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. ir 178 str. 3 d. (dėl UAB „W.“ automobilio „VW LT 45“ vagystės);

pagal Lietuvos Respublikos 25 str. 3 d. ir 181 str. 1 d. (dėl G. M. turto prievartavimo);

pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. ir 178 str. 2 d. (dėl D. T. automobilio „Nissan Primera“ vagystės);

pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 3 d. (dėl D. T. turto prievartavimo);

pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. ir 178 str. 2 d. (dėl P. K. automobilio „Audi 100“ vagystės);

pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. ir 178 str. 2 d. (dėl A. Š. automobilio  ir jame buvusio turto vagystės);

pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 3 d. (dėl D. O. turto prievartavimo);

pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. ir 178 str. 3d. (dėl UAB „S.“ priklausančio automobilio „Peugeot 607“ ir jame buvusio S. V. turto vagystės);

pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. ir 178 str. 2 d. (dėl A. G. automobilio ir jame buvusio turto vagystės);

pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. ir 178 str. 2 d. (dėl A. S. automobilio „VW Transporter“ ir jame buvusio turto vagystės);

pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. ir 178 str. 2 d. (dėl UAB „M.v.“ turto vagystės);

pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. ir 178 str. 2 d. (dėl UAB „T.“ turto vagystės);

pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 3 d. (dėl T. M. turto prievartavimo);

pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. ir 178 str. 2 d. (dėl UAB „O.“ automobilio „VW Transporter“ vagystės);

pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. ir 178 str. 2 d. (dėl G. Ž. automobilio ir jame buvusių daiktų vagystės);

pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. ir 178 str. 2 d. (dėl S. V. IĮ „A.s.d.“ turto vagystės);

pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. ir 178 str. 2d. (dėl O. R. automobilio „VW „Transporter“ vagystės);

pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. ir 178 str. 2 d. (dėl A. S. turto pagrobimo);

pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. ir 178 str. 2 d. (dėl UAB „S.“ bei E. V. turto vagystės);

pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. ir 178 str. 2 d. (dėl E. K. įmonės turto vagystės);

pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 3 d. (dėl E. K. turto prievartavimo);

pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. ir 178 str. 2 d. (dėl UAB „L.n.“ automobilio „VW Transporter“ vagystės).

A. G. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 181 str. 3 d., ir nuteistas laisvės atėmimu 5 metams 2 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

A. G. , nenustačius dalyvavimo padarius nusikalstamas veikas, išteisintas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. ir 178 str. 3 d. (dėl UAB „S.“ priklausančio automobilio „Peugeot 607“ ir jame buvusio S. V. turto vagystės);

pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. ir 178 str. 2 d. (dėl A. G. automobilio ir jame buvusio turto vagystės);

pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. ir 178 str. 2 d. (dėl A. S. automobilio „VW Transporter“ ir jame buvusio turto vagystės);

pagal Lietuvos Respublikos BK  181 str. 3 d. (dėl A. S. turto prievartavimo);

pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. ir 178 str. 2 d. (dėl UAB „M.v.“ turto vagystės);

pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. ir 178 str. 2 d. (dėl UAB „T.“ turto vagystės);

pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. ir 178 str. 2 d. (dėl UAB „O.“ automobilio „VW Transporter“ vagystės);

pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. ir 178 str. 2 d. (dėl G. Ž. automobilio ir jame buvusių daiktų vagystės);

pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. ir 178 str. 2 d. (dėl O. R. automobilio „VW Transporter“ vagystės);

pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. ir 178 str. 2 d. (dėl UAB „S.“ bei E. V. turto vagystės);

pagal LR BK 25 str. 3 d. ir 178 str. 2 d. (dėl UAB „L.n.“ automobilio „VW Transporter“ vagystės).

M. A. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 181 str. 3 d. (A. S. turto prievartavimas), 181 str. 3 d. (T. M. turto prievartavimas), 178 str. 2 d., ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 3 d. (dėl A. S. turto prievartavimo) – laisvės atėmimu 5 metams 2 mėnesiams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 3 d. (dėl T. M. turto prievartavimo) – laisvės atėmimu 5 metams 5 mėnesiams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. (dėl E. K. įmonei priklausančio automobilio bei jame buvusio turto vagystės) – laisvės atėmimu 3 metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtos bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir galutinė subendrinta bausmė M. A. paskirta – laisvės atėmimas 6 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

M. A. , nenustačius dalyvavimo padarant nusikalstamas veikas, išteisintas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. ir 178 str. 2 d. (dėl E. K. automobilio „Audi“ vagystės);

pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. ir 181 str. 1 d. (dėl V. K. turto prievartavimo);

pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. ir 178 str. 2 d. (dėl U. M. automašinos „VW Passat“ vagystės);

pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. ir 181 str. 1 d. (dėl U. M. turto prievartavimo);

pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. ir 178 str. 3 d. (dėl UAB „W.“ automobilio „VW LT 45“ vagystės);

pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. ir 181 str. 1 d. (dėl G. M. turto prievartavimo);

pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. ir 178 str. 2 d. (dėl D. T. automobilio „Nissan Primera“ vagystės);

pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 3 d. (dėl D. T. turto prievartavimo);

pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. ir 178 str. 2 d. (dėl D. O. automobilio ir jame buvusio turto pagrobimo);

pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 3 d. (dėl D. O. turto prievartavimo);

pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. ir 178 str. 3 d. (dėl UAB „S.“ automobilio „Peugeot“ 607“ ir jame buvusio S. V. turto vagystės);

pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. ir 178 str. 2 d. (dėl A. G. automobilio ir jame buvusio turto vagystės);

pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. ir 178 str. 2 d. (dėl A. S. automobilio „VW Transporter“ ir jame buvusio turto vagystės);

pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. ir 178 str. 2 d. (dėl UAB „M.v.“ turto vagystės);

pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. ir 178 str. 2 d. (dėl UAB „T.“ turto vagystės);

pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 3 d. (dėl T. M. turto prievartavimo);

pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. ir 178 str. 2 d. (dėl S. V. IĮ „A.s.d.“ turto vagystės);

pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. ir 178 str. 2 d. (dėl A. S. turto pagrobimo);

pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. ir 178 str. 2 d. (dėl UAB „S.“ bei E. V. turto vagystės);

pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 3 d. (dėl E. K. turto prievartavimo).

S. J. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 181 str. 1 d., ir nuteistas laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1 d., 3 d., ši bausmė iš dalies pridėta prie Kauno apygardos teismo 2002 m. lapkričio 8 d. nuosprendžiu pagal 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 104 str., 234 str. 1 d., 42 str. 1 d. paskirtos ir neatliktos 9 metų laisvės atėmimo bausmės ir galutinė subendrinta bausmė S. J. paskirta laisvės atėmimas 10 metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

M. J. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d., 181 str. 3 d., ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. – laisvės atėmimu 2 metams 8 mėnesiams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 3 d. – laisvės atėmimu 5 metams 2 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., šios bausmės iš dalies sudedamos ir galutinė subendrinta bausmė M. J. paskirta – laisvės atėmimas 5 metams 4 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš V. B. priteista nukentėjusiajai D. Š. 5 250 Lt (kaip išpirka už grąžintą automobilį jos sumokėtų 1500 eurų ekvivalentą litais).

Iš T. L. priteista G. A. 280 Lt.

Iš T. L. ir M. A. solidariai priteista A. S. 209 Lt.

Iš T. L. , A. G. ir M. J. solidariai priteista A. K. 300 Lt.

Nuosprendžio dalis dėl M. J. neskundžiama. M. J. apeliacinį skundą atšaukė.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos R. Mickevičienės pranešimą ir išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

n u s t a t ė:

V. B. nuteistas už tai, kad 2003 m. kovo 13 d., tarp 13 val. – 14 val., panaudodamas psichinę prievartą nukentėjusiosios D. Š. atžvilgiu, atvirai skambindamas jai į telefono abonentą Nr. (duomenys neskelbtini) iš mobiliojo ryšio telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini), neturėdamas teisėto pagrindo vertė D. Š. perduoti savo naudai jos turtą - 1500 eurų kaip išpirką už nuo 2003-03-10 iki 2003-03-11 pagrobto jai priklausančio automobilio „Audi 100“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sugrąžinimą ir, D. Š. perdavus šiuos pinigus ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui, padarė jai 5250 Lt turtinę žalą.

T. L. nuteistas už tai, kad tarp 2003 m. rugsėjo 25 d., 19 val., ir  2003 m. rugsėjo 26 d., 4 val. 20 min., iš namo, esančio (duomenys neskelbtini), kiemo pagrobė svetimą G. A. priklausantį turtą - 1000 Lt vertės automobilį „Mazda 626“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) padarydamas turtinę žalą.

T. L. taip pat nuteistas už tai, kad, dalyvaudamas organizuotoje grupėje su M. A. , po 2003 m. lapkričio 25 d., tarp 12 val. 43 min. ir 18 val. 58 min., M. A. panaudotos psichinės prievartos nukentėjusiojo A. S. atžvilgiu bei vertimo jį perduoti savo ir M. A. naudai turtą - 1800 eurų išpirką už automobilio „VW Transporter“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pagrobto nuo 2003 m.  lapkričio 24 d. iki 2003 m. lapkričio 25 d., sugrąžinimą, o 2003 m. lapkričio 25 d., apie 18 val. 58 min., ties pastatu, esančiu (duomenys neskelbtini), kartu su M. A. paliko A. S. automobilį.

T. L. taip pat nuteistas už tai, kad dalyvaudamas organizuotoje grupėje su A. G. ir M. J. , 2004 m. kovo mėn. 25 d. – 26 d., A. G. naudojant psichinę prievartą nukentėjusiojo A. K. atžvilgiu ir verčiant jį per ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą asmenį, vardu D., perduoti organizuotos grupės narių naudai turtą - 1500 eurų  kaip išpirką už 2004 m. kovo 24 d. – 2004 m. kovo 25 d. laikotarpyje  pagrobto automobilio „VW Transporter“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sugrąžinimą. A. K. 2004 m. kovo 26 d. perdavus 4300 Lt ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui, vardu D.,  2004 m. kovo 26 dieną, apie 15 val. – 15 val. 30 min., šiuos pinigus t.y. 4300 Lt išpirką iš D. paėmė, po ko automobilis buvo sugražintas A. K. .

A. G. nuteistas už tai, kad dalyvaudamas organizuotoje grupėje su T. L. ir M. J. , neturėdamas teisėto pagrindo, 2004 m. kovo mėn., nuo 24 d. ir 25 d., naudodamas psichinę prievartą nukentėjusiojo A. K. atžvilgiu, atvirai skambindamas jam į telefono abonentą Nr. (duomenys neskelbtini) iš mobiliojo ryšio telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini), vertė     A. K. savo bei organizuotos grupės narių T. L. ir M. J. naudai perduoti svetimą turtą - 1500 eurų kaip išpirką už 2004 m. kovo 24 d. – 2004 m. kovo 25 d. laikotarpyje pagrobto automobilio sugrąžinimą.

M. A. nuteistas už tai, kad dalyvaudamas organizuotoje grupėje su T. L., neturėdamas teisėto pagrindo, 2003 m. lapkričio mėn. 25 d., nuo 12 val. 43 min. iki 18 val. 58 min., panaudojo psichinę prievartą nukentėjusiojo A. S. atžvilgiu, atvirai jam skambino į telefono abonentą  Nr. (duomenys neskelbtini) iš mobiliojo ryšio telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini), savo bei T. L. naudai vertė nukentėjusįjį A. S. perduoti turtą - 1800 eurų kaip išpirką už 2003 m. lapkričio 24 d. - 25 d. laikotarpyje  pagrobto automobilio „VW Transporter“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sugrąžinimą, po ko 2003 m. lapkričio 25 d., apie 18 val. 58 min., ties pastatu, esančiu (duomenys neskelbtini), kartu su T. L. paliko A. S. priklausantį automobilį „VW Transporter“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini).

M. A. nuteistas už tai, dalyvaudamas organizuotoje grupėje su tyrimo nenustatytais asmenimis, neturėdamas teisėto pagrindo, 2003 gruodžio 8 d., 13 val. 25 min. ir 16 val. 19 min., skambindamas nukentėjusiajam T. M. į telefono abonentą Nr. (duomenys neskelbtini) iš mobiliojo ryšio telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini), panaudojo psichinę prievartą jo atžvilgiu ir atvirai savo bei organizuotos grupės narių naudai vertė T. M. perduoti turtą -1700 eurų kaip išpirką už pagrobto automobilio „VW Transporter“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sugrąžinimą.

M. A. nuteistas už tai, kad nuo 2004 m. vasario 15 d., 23 val. 30 min.  iki  2004 m. vasario 16 d., 9 val. 30 min., iš namo, esančio (duomenys neskelbtini), kiemo jis pagrobė svetimą turtą - 24000 Lt vertės E. K. įmonei priklausantį automobilį „VW Transporter“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su automagnetola "Sony" 400 Lt vertės ir neturinčiu materialinės vertės civilinės atsakomybės draudimo polisu, padarydamas 24 400 Lt turtinę žalą.

S. J. nuteistas už tai, kad neturėdamas teisėto pagrindo, nuo 2003 m. lapkričio 27 d. iki 2003 m. lapkričio 29 d., panaudodamas psichinę prievartą nukentėjusiojo A. G. atžvilgiu, skambindamas jam į telefono abonentą Nr. (duomenys neskelbtini) iš mobiliojo ryšio telefonų abonentų Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), neteisėtai vertė A. G. perduoti turtą - 1000 eurų kaip išpirką už 2003 m. lapkričio 19 d. pagrobto automobilio „Audi 100“ (valst. Nr.(duomenys neskelbtini) ) sugrąžinimą.

M. J. nuteistas už tai, kad nuo 2004 m. kovo 24 d., 20 val., iki 2004 m. kovo 25 d., 3 val. 20 min., iš namo, esančio (duomenys neskelbtini), kiemo slapta pagrobė svetimą turtą – 13000 Lt vertės UAB „L.n.“ automobilį „VW Transporter“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tokiu būdu padarydamas 13000 LT turtinę žalą.

M. J. taip pat nuteistas už tai, kad su T. L. ir A. G. dalyvaudamas organizuotoje grupėje, 2004 m. kovo mėn. 25-26 d., A. G. naudojant psichinę prievartą nukentėjusiojo A. K. atžvilgiu, verčiant jį kaip išpirką perduoti organizuotos grupės narių naudai turtą – 1500 eurų už 2004 m. kovo 24-25 d. pagrobto UAB „L.n.“ automobilio „VW Trasporter“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sugrąžinimą. T. L. paėmus išpirką, M. J. 204 m. kovo 26 d., apie 16 val., ties pastatu, esančiu (duomenys neskelbtini), grąžino nukentėjusiajam A. K. pagrobtą automobilį „VW Trasporter“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. B. prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2006 m. vasario 20 d, nuosprendį, sušvelninant jam paskirtą bausmę. Nurodo, jog apygardos teismo nuosprendis yra neteisingas dėl pernelyg griežtos bausmės. Teigia, jog nuosprendyje nepagrįstai nurodoma, kad jis neprisipažino dėl D. Š. priklausančio turto prievartavimo. Tvirtina, jog suradęs D. Š. automobilį „Audi 100“ jam kilo mintis pasipelnyti ir jis už minėto automobilio sugrąžinimą iš nukentėjusiosios reikalavo 1500 eurų išpirkos. Pabrėžia, jog gaudamas šiuos pinigus, suprato darantis nusikaltimą. Pripažįsta savo kaltę, nuoširdžiai gailisi ir mano, kad tai turėtų būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p.). Taip pat pilnai pripažįsta iš jo nukentėjusiajai D. Š. priteistą 5250 Lt civilinį ieškinį ir, esant galimybei, žada jį atlyginti.

Nesutinka su tuo, kad jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta, kad nusikalstamą veiką padarė dėl savanaudiškų paskatų. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos BK 60 str. 2 d. nustatyta, jog skiriant bausmę, teismas atsižvelgia į tokią atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kuri įstatyme numatyta kaip nusikaltimo sudėties požymis. Mano, jog savanaudiški motyvai ir tikslai yra būtini turto prievartavimo požymiai, todėl į tokią aplinkybę neturi būti atsižvelgiama individualizuojant bausmę pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str.

Apelianto įsitikinimu, teismas skirdamas tokią griežtą laisvės atėmimo bausmę nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos BK 61 str. 2 d., 3 d. nuostatomis ir skyrė bausmę, skaičiuodamas ją nuo bausmės vidurkio. Pažymi, kad nusikaltimas (turto prievartavimas) padarytas iki 2003 m. kovo mėn., t.y. iki įsigaliojant naujajam Lietuvos Respublikos BK, todėl teismas turėjo vadovautis 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 39 str. reikalavimais. Be to, tvirtina, jog teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė į tai, kad jis padarė tik vieną nusikalstamą veiką, priskiriamą apysunkiams nusikaltimams, dirbo, darbovietės charakterizuojamas teigiamai, yra vedęs, išlaikė sunkiai sergančią (II invalidumo grupę turinčią) žmoną bei mažametį sūnų, kuris taip pat yra prastos sveikatos.

Apeliaciniu skundu nuteistasis T. L. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2006 m. vasario 20 d. nuosprendį, o jį išteisinti. Nurodo, jog apygardos teismo nuosprendis yra nepagrįstas, todėl naikintinas. Apelianto manymu, neįrodytas jo dalyvavimas nusikalstamos veikos padaryme, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai. Pabrėžia tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu neigęs savo kaltę dėl jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymo, o byloje užfiksuota medžiaga tokios jo pozicijos nepaneigia. Nuosprendyje konstatuojama, kad jo kaltę dėl Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. numatyto nusikaltimo patvirtina nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai, taip pat kita byloje surinkta medžiaga, t.y. 2003-11-15 kvapų identifikavimo išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje konstatuojama, jog automobilyje rastas jam priklausantis kvapas. Su tokia išvada apeliantas nesutinka ir nurodo teismui paaiškinęs, kad policijos pareigūnai jį pasodino į pagrobtąjį automobilį. Pažymi, kad pagrindinis įrodymas, sudaręs pagrindą pripažinti jį kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 3 d., buvo policijos pareigūnų duoti parodymai, kuriuos apeliantas laiko prieštaringais, spėjamo pobūdžio, keliančiais abejones. Mano, jog teismas šiuos parodymus turėjo vertinti kritiškai.

Nurodo, jog ikiteisminis tyrimas vyko nesilaikant įstatymo nuostatų, tai patvirtina faktas, kad nuosprendžiu jis dėl daugelio inkriminuotų nusikaltimų buvo išteisintas. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis subjektyviais liudytojų parodymais, kuriuos vertino atskirai nuo kitų surinktų ir ištirtų įrodymų viseto, iš esmės suklydo. Byla išnagrinėta neišsamiai ir šališkai, pažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. Apelianto įsitikinimu, nuosprendyje jo kaltė įrodyta deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, nesurinkti įrodymai, patvirtinantys, kad jis yra susijęs su pagrobtais automobiliais. Skunde teigia, kad teismas, prielaidomis pagrįsdamas nuosprendį, neišsamiai ir šališkai išnagrinėjo bylą.

Atkreipia dėmesį, kad baudžiamojo proceso įstatymas įpareigoja teismą vertinti visus surinktus įrodymus bei motyvuotai nurodyti, kodėl vienais įrodymais remiamasi, o kiti yra atmetami. Tvirtina, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, vienais įrodymais rėmėsi, o kitus, jų neaptardamas ir nevertindamas, atmetė. Be to, kaip pažymi apeliantas, remiantis tais pačiais įrodymais jis dėl daugelio nusikalstamų veikų buvo išteisintas. Pabrėžia, jog apygardos teismas privalėjo įvertinti ir jį teisinančias aplinkybes, neperkeliant įrodinėjimo naštos jam. Nurodo, jog teismas netyrė nuoseklių jo parodymų, duotų ikiteisminiame tyrime ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, ir tokiu būdu pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 301 str. nuostatas.

Pabrėžia, kad teisiamojo posėdžio metu buvo pareikšta eilė prašymų, kuriuos teismas atmetė ir taip suvaržė jo teisę gintis nuo pareikšto kaltinimo, atimant teisę savo iniciatyva pateikti įrodymus. Įsitikinęs, jog įrodymai įvertinti vienašališkai ir neobjektyviai. Mano, jog teismas pažeidė konstitucinį lygybės prieš teismą, teismo nešališkumo, viešumo ir nekaltumo prezumpcijos principus. Be to, buvo pažeista ir jo teisė užduoti klausimus liudytojams, o Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 3 d. ši teisė yra įtvirtinta kaip atskira kaltinamojo teisė. Teigia, kad teismo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį. Byloje nėra surinkta objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kad jis padarė veikas, turinčias nusikaltimo sudėties požymių. Nuosprendis pagrįstas spėjimais, prielaidomis ir ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis, o ne įrodymais. Pabrėžia, kad jo kaltė neįrodyta, pritaikytas netinkamas baudžiamasi įstatymas, kas sudaro pagrindą panaikinti priimtą nuosprendį.

Apeliaciniu skundu nuteistasis A. G. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2006 m. vasario 20 d. nuosprendį, o jį, nenustačius dalyvavimo padarant nusikaltimą, išteisinti. Nurodo nesutinkantis su nuosprendžiu, kadangi jis priimtas neteisėtai, nesant tiesioginių įrodymų, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Pabrėžia, kad jo kaltė grindžiama prielaidomis. Pagrindinis įrodymas dėl turto prievartavimo A. K. atžvilgiu, jo manymu, yra tariamai užfiksuoti jo pokalbiai, tačiau pats teismas nuosprendyje nurodo, jog 2004 m. liepos 26 d. fonoskopinė specialisto išvada pateikia tik tikėtiną išvadą, jog užfiksuotuose pokalbiuose yra jo balsas. Mano, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, turėjo remtis tik teisiamajame posėdyje patikrintais įrodymais. Pažymi, jog teismas nors ir teigia esant kitų įrodymų, tačiau jų neįvardija. Apklausiami liudytojai taip pat negalėjo konkrečiai patvirtinti, kad užfiksuotas būtent jo balsas. Neigia savo kaltę ir mano, jog nėra pakankamai įrodymų, kurie patvirtintų jį dalyvavus nusikalstamos veikos padaryme.

Apeliaciniu skundu nuteistasis M. A. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2006 m. vasario 20 d. nuosprendį, o bylą perduoti iš naujo nagrinėti teismui. Tuo atveju, jei nuosprendis nebūtų panaikintas, prašo jį pakeisti, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 328 str. numatytais pagrindais, ir sušvelninti paskirtą bausmę. Nurodo, jog nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas bei dėsto tokią poziciją pagrindžiančius įrodymus.

Tvirtina, jog apygardos teismas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 1 p. numatytus reikalavimus, išdėstydamas įrodytomis pripažintų nusikalstamų veikų aplinkybes, nenurodė jų padarymo vietos. Pabrėžia, kad, jei nusikalstamų veikų padarymo vieta nebuvo nustatyta ikiteisminio tyrimo ir nagrinėjimo teisme metu, tai teismas privalėjo konstatuoti nuosprendyje. Nuosprendyje taip pat nenurodyta, kuo pasireiškė prievarta nukentėjusiųjų         A. S. ir T. M. atžvilgiu. Mano, jog byloje nesurinkta įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad reikalaujant išpirkos už nenustatytų asmenų pagrobtus automobilius buvo grasinama juos sunaikinti, sugadinti arba jų nesugrąžinti. Teigia, jog nuosprendyje taip pat nenurodytas svetimo turto, t.y. E. K. įmonei priklausančio automobilio „VW Transporter“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pagrobimo būdas, pabrėžiant, kad jis turi teisę žinoti, kokia grobimo forma jam yra inkriminuojama. Tvirtina, kad teismas, pripažindamas jį kaltu pagrobus svetimą turtą, nenurodė, kam jo nusikalstamais veiksmais buvo padaryta 24 400 Lt turtinė žala, o, formuluodamas jam inkriminuojamus nusikaltimus, privalėjo nurodyti jų kvalifikaciją pagal atitinkamus Lietuvos Respublikos BK straipsnius ir dalis.

Nuosprendžiu apeliantas nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 3 d. (dėl         A. S. turto prievartavimo), 181 str. 3 d. (dėl T. M. turto prievartavimo), 178 str. 2 d. (dėl E. K. įmonei priklausančio automobilio ir jame buvusio turto vagystės), tačiau teismas rezoliucinėje dalyje nenurodė sprendimo pripažinti jį kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos BK 181 str. 3 d., 181 str. 3 d., 178 str. 2 d., o tik apsiribojo teiginiu „pripažinti kaltu padarius nusikalstamas veikas“. Tad apeliantas teigia, jog jam neaišku, dėl kokių nusikalstamų veikų jis pripažintas kaltu.

Atkreipia dėmesį, jog nuosprendžiu jis buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 3 d. (dėl T. M. turto prievartavimo), tačiau tuo pačiu nuosprendžiu jis išteisintas dėl 181 str. 3 d. (T. M. turto prievartavimo), nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šį nusikaltimą. Apeliantui kyla klausimas, ar jis nuteistas, ar išteisintas dėl T. M. turto prievartavimo. Be to, pažymi, jog kaltinamajame akte jam inkriminuojamos 22 nusikalstamos veikos, nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas dėl trijų nusikaltimų, o išteisintas dėl dvidešimties. Taip pat nurodo jam pasirašytinai įteiktą nuosprendžio nuorašą posėdžio metu pateiksiantis apeliacinės instancijos teismui, kadangi neatmeta galimybės, jog apygardos teismas gali ištaisyti nuosprendį, pašalindamas iš rezoliucinės dalies atitinkamą pastraipą.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo metu apeliantui inkriminuojama nusikalstama veika dėl T. M. turto prievartavimo buvo kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 3 d. Tokia kvalifikacija, apelianto teigimu, rodo, kad veika nebuvo padaryta veikiant organizuotoje grupėje. Tačiau nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas konstatuoja, jo padaryta veika „tyrimo metu tinkamai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. ir 181 str. 3 d.“, o rezoliucinėje dalyje jis pripažįstamas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 3 d. Atsižvelgiant į tai, daro išvadą, kad teismas, nesant rašytinio Lietuvos Respublikos BPK 256 str. 1 d. nurodytų dalyvių prašymo, savo iniciatyva pakeitė kaltinimą, t.y. veiką kvalifikavo pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą, o vėliau, neperkvalifikavęs veikos iš Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. ir 181 str. 3 d. į Lietuvos Respublikos BK 181 str. 3 d., nuteisė jį pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 3 d. Nuosprendyje teigiama, jog tai, kad jis (apeliantas) „veikė ne vienas, o organizuotoje grupėje, patvirtina ta aplinkybė, kad jis ne vienas skambino bendrovės darbuotojams, siūlė pinigus perduoti per kitą asmenį – tarpininką“. Pažymi, jog teismas, konstatuodamas nesant surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad jis turtą prievartavo kartu su A. B. , A. G. ir T. L. bei nurodydamas, jog jis T. M. turto prievartavimą padarė dalyvaudamas organizuotoje grupėje su tyrimo nenustatytais asmenimis, kaltinamajame akte išdėstytas aplinkybes pakeitė iš esmės skirtingomis ir tokiu būdu grubiai pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 256 str. nuostatas.

Pabrėžia, kad jo padaryta nusikalstama veika dėl E. K. įmonei priklausančio automobilio vagystės ikiteisminio tyrimo metu buvo kvalifikuota pagal BK 25 str. 3 d. ir 178 str. 2 d., tuo tarpu nuosprendyje teigiama, kad ji „tinkamai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d.“. Tvirtina, kad teismas, iš kaltinimo pašalindamas, jog jis (apeliantas) šią veiką padarė organizuotoje grupėje su T. L. ir pastarąjį išteisindamas pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d., 178 str. 2 d., privalėjo jo padarytą nusikalstamą veiką iš Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. ir 178 str. 2 d. perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. Tačiau teismas, neperkvalifikavęs veikos, kurios padarymu jis buvo kaltinamas, į veiką, kurią padarė, nuteisė jį pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d.

Apeliantas atkreipia dėmesį į nuosprendžio įžanginę dalį, kurioje nurodyta, kad jis kaltinamas 4 nusikaltimų padarymu -  pagal Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. ir 178 str. 2 d., 25 str. 3 d. ir 181 str. 1 d., 25 str. 3 d. ir 178 str. 3 d., 181 str. 3 d. Nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 3 d., 181 str. 3 d., 178 str. 2 d., tuo tarpu byla perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje tik dėl vienos nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 181 str. 3 d., padarymo. Mano esąs nuteistas už nusikaltimą, dėl kurio byla nebuvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje.

Nurodo, kad teismas nenustatė jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino, kad nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 181 str. 3 d., 181 str. 3 d., 178 str. 2 d., padarė dėl savanaudiškų paskatų. Apelianto manymu, tokia teismo išvada akivaizdžiai prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms ir baudžiamajam įstatymui. Pabrėžia dar ikiteisminio tyrimo metu atlyginęs nusikaltimu padarytą turtinę žalą ir teismui pateikė šį faktą įrodantį dokumentą. Ši aplinkybė turėjo būti pripažinta kaip lengvinanti jo atsakomybę. Be to, būtinas Lietuvos Respublikos BK 181 str. ir 178 str. numatytų nusikaltimų sudėčių subjektyviosios pusės požymis yra savanaudiškos paskatos, todėl ši aplinkybė negali būti laikoma atsakomybę sunkinančia ir teismas, skirdamas bausmę, į tai neatsižvelgia.

Nesutinka su teismo už nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d., paskirta bausme. Mano, kad bausmė paskirta nesilaikant Lietuvos Respublikos BK Bendrosios dalies nuostatų, kadangi nesant atsakomybę sunkinančių aplinkybių ir esant atsakomybę lengvinančiai aplinkybei, už nusikaltimą, dėl kurio padarymo jis visiškai pripažino savo kaltę, jam paskirta didesnė bausmė už straipsnio sankcijoje numatytą bausmės vidurkį. Be to, teismas neatsižvelgė, kad jis nuo vaikystės turi II invalidumo grupę. Apelianto teigimu, teismas, subendrindamas bausmes, privalėjo tiksliai nurodyti, prie kurios ir kokia bausmės dalis pridedama, o ne apsiriboti abstrakčia formuluote.

Teigia, kad apygardos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 308 str. 2 d. nuostatas. 2006-02-20 paskelbus nuosprendžio įžanginę ir rezoliucinę dalis, visas motyvuotas nuosprendis privalėjo būti surašytas per 7 dienas, o teismo ar skyriaus pirmininko sutikimu – per 14 dienų. Vadinasi, apelianto teigimu, visas motyvuotas nuosprendis turėjo būti surašytas ne vėliau kaip iki 2006-03-06 ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 310 str., jo nuorašas per 5 dienas turėjo būti įteiktas ar išsiųstas jam. Pabrėžia, kad teisėjas, grubiai pažeisdamas baudžiamojo proceso reikalavimus, motyvuotą nuosprendį surašė tik balandžio mėn. viduryje, todėl mano esant tikslinga tokius teisėjo veiksmus įvertinti atskirąja nutartimi.

Mano, jog teismas nepagrįstai nesvarstė jo atleidimo nuo bausmės dėl ligos klausimą ir nurodo, kad teismui buvo žinoma, kad jam nuo vaikystės yra diagnozuotas invalidumas, serga sunkia cukrinio diabeto forma, jam nustatytas 60 % prarastas darbingumas, daug kartų dėl aukštų cukraus kiekio svyravimų buvo gydomas stacionare, nuolat turi vartoti ilgo bei trumpo veikimo insuliną. Tvirtina, kad pataisos įstaigoje jam nėra užtikrintas tinkamas gydymas ir maitinimo režimas. Taigi, apelianto įsitikinimu, atsižvelgiant į tai, kad jis serga sunkia nepagydoma liga, teismas privalėjo spręsti, ar dėl šios ligos jis galės atlikti laisvės atėmimo bausmę.

Apeliaciniu skundu nuteistasis S. J. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2006 m. vasario 20 d. nuosprendį, o jį išteisinti. Nurodo, jog nuosprendis yra neteisėtas, nepagrįstas, todėl naikintinas. Teigia, kad apygardos nuosprendis neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 40 1.1 p. nuostatų. Pažymi, kad teismas, nagrinėdamas bylą, išsamiai netyrė visų byloje surinktų įrodymų, bei neteisingai juos įvertino. Apelianto manymu, nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu nesurinkta neginčijamų įrodymų, jog jis nuo 2003-11-27 iki 2003-11-29 skambino nukentėjusiajam A. G. , reikalaudamas 1000 eurų išpirkos už pagrobtą automobilį “Audi 100 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ). Skunde cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo nr. 40 3.1.8. p. nuostatas apie tai, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiomis kaltinamojo kaltę, padarius nusikalstamą veiką. Nurodo, kad jo bylą nagrinėjęs teismas, buvo šališkas, kadangi iš viso netyrė jį teisinančių įrodymų, be to, neatsižvelgė į tai, kad atliekant ikiteisminį tyrimą bei renkant duomenis buvo grubiai pažeidinėjami baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai. Nesupranta, kokiu pagrindu jis pripažintas kaltu, jei ikiteisminio tyrimo metu jam net nebuvo įteiktas pranešimas apie įtarimą. Byloje nėra jam pareikšto įtarimo, jis su jokiu pranešimu apie įtarimą nebuvo supažindintas, niekur nepasirašė. Pabrėžia, kad pranešimo apie įtarimą įteikimas yra svarbus procesinis veiksmas, kuriuo užtikrinama įtariamojo teisė žinoti, kuo jis įtariamas, jis taip pat informuojamas ir apie kitas turimas teises. Žinodamas, kuo jis įtariamas ir kokia numatyta sankcija, įtariamasis gali apsispręsti dėl teisės į gynybą įgyvendinimo būdų. Pabrėžia, kad jis net neturėjo galimybės įgyvendinti savo teisės į gynybą, kadangi nebuvo informuotas, jog yra įtariamas turto prievartavimu. Atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Respublikos BPK 188 str. 1 d. numato, kad ikiteisminio tyrimo metu, iki kaltinamojo akto surašymo, įtariamasis turi būti apklaustas. Tuo tarpu jis ikiteisminio tyrimo metu nė karto nebuvo apklaustas, nedavė parodymų apie bylos aplinkybes, jam nebuvo suteikta teisė turėti pageidaujamą gynėją, tuo labiau, kad jo teisės ir taip buvo suvaržytos, nes jis tuo metu atlikinėjo bausmę už kitą nusikaltimą.

Nors kaltinamajame akte jis įvardijamas įtariamuoju, tačiau nesupranta, kokiu pagrindu tai buvo padaryta. Su juo neatliktas nė vienas Lietuvos Respublikos BPK 21 str. 2 d. numatytas veiksmas, t.y. jis nebuvo sulaikytas, apklaustas, jam neįteiktas pranešimas apie įtarimą, niekur nesislapstė. Pabrėžia neturėjęs jokios galimybės pasinaudoti įtariamajam priklausančiomis teisėmis, t.y. žinoti, kuo yra įtariamas, turėti gynėją, duoti parodymus, pateikti tyrimui reikšmingus dokumentus ir daiktus, pateikti prašymus, pareikšti nušalinimus, susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, apskųsti ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar ikiteisminio tyrimo teisėjo veiksmus bei sprendimus. Taip pat jam, kaip numatyta Lietuvos Respublikos BPK 218 str., nepranešta apie ikiteisminio tyrimo pabaigą, nesuteikta galimybė susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga bei pateikti prašymus dėl tyrimo papildymo.

Skunde pažymima, jog apygardos teismas neatsižvelgė į tai, kad kaltinamasis aktas surašytas grubiai pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, kadangi kaltinamojo akto turinys neatitinka Lietuvos Respublikos BPK 219 str. išvardintų reikalavimų. Pabrėžia, jog kaltinamajame akte nenurodyti jokie duomenys, kuriais grindžiamas jam pateiktas įtarimas ir kurie leidžia manyti, jog jis galėjo padaryti kaltinamajame akte įvardintą nusikalstamą veiką, taip pat nenurodyta jo pozicija dėl pareikšto įtarimo. Mano, kad iš kaltinamojo akto turinio darytina tik viena išvada, t.y. jo kaltei pagrįsti ikiteisminio tyrimo metu nesurinkta jokių įrodymų.

Pažymi, jog apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tuomet, kai pakanka patikimų kaltės įrodymų, kuriais laikomi tik leistinumo reikalavimą atitinkanti informacija. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, jo kaltę pagrindė tik 2004-08-25 specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), neatsižvelgdamas į tai, kad fonoskopinio tyrimo atlikimui buvo pateikti tariami jo balso pavyzdžiai, paimti grubiai pažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK normas. Atkreipia dėmesį į byloje esantį 2004-04-21 pavyzdžių lyginamajam tyrimui paėmimo protokolą, kuriame užfiksuota, kad jo balso pavyzdžiai nepaimti, kadangi jis atsisakė juos duoti. Tačiau specialistui vis dėlto buvo pateikta viena kompaktinė plokštelė su jo balsu, nors jam atsisakius duoti balso pavyzdžius, byloje nėra jokio prokuroro nutarimo dėl pavyzdžių lyginamajam tyrimui paėmimo. Užduotyje atlikti objektų tyrimą nurodyta, kad “2004-04-21 S. J. įtariamojo apklausos metu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 179 str., buvo daromas garso įrašas, kuris bus pateiktas kaip įtariamojo S. J. balso pavyzdys”. Tuo tarpu, apelianto teigimu, ikiteisminio tyrimo metu jis nė karto nebuvo apklaustas, juo labiau įtariamuoju, todėl visiškai nesupranta, kokiomis aplinkybėmis buvo paimti jo balso pavyzdžiai, jei byloje nėra įtariamojo apklausos protokolo. Pabrėžia, kad imant balso pavyzdžius, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 179 str., turėjo būti surašytas protokolas, tačiau tai nebuvo padaryta. Minėtą protokolą turėjo pasirašyti visi dalyvavusieji asmenys, turėjo būti nurodytos panaudotos techninės priemonės, jų naudojimo sąlygos ir tvarka. Tvirtina, kad tuo atveju, jei jo balso pavyzdžiai buvo imami jam nesutinkant, toks faktas jam vis tiek turėjo būti praneštas, o prokuroras privalėjo surašyti atitinkamą nutarimą. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliantas daro išvadą, kad įrodymai buvo surinkti neteisėtai ir apkaltinamajame nuosprendyje jie negali būti laikytini įrodymais.

Atkreipia dėmesį, jog specialisto išvada nesudarė pagrindo jo atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Specialisto išvada pateikė tik tikėtiną išvadą, kad pateiktoje kompaktinėje plokštelėje pokalbiai nėra sumontuoti, kadangi nebuvo žinoma, kokia konkrečiai sistema buvo naudojama įrašant telefoninius pokalbius. Todėl specialistas nurodė, jog tikėtina, kad tiriamieji garso įrašai Nr. 1 – Nr. 5 nėra sumontuoti, tačiau, apelianto įsitikinimu, tokia išvada negali būti įrodymu, kadangi ji nėra kategoriška. Mano, jog nesant konkrečios specialisto išvados buvo tikslinga paskirti ekspertizę. Be to, siekiant išsiaiškinti, ar iš tiesų būtent jis skambino nukentėjusiajam ir reikalavo išpirkos, buvo galima nukentėjusiajam atpažinimui pateikti jo balso pavyzdį. Pažymi, kad atpažinimui jo balsas nepateiktas ir liudytojui D. Č. , kuris taip pat keletą kartų bendravo su turtą prievartavusiu asmeniu.

Skunde tvirtinama, kad apelianto kaltė dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo nėra įrodyta jokiais įrodymais, išskyrus liudytojo D. Č. , Kauno miesto VPK Centro PK vyr. tyrėjo, neteisėtai ir savavališkai atlikusio tyrimą, neatskleidžiant savo tapatybės, parodymais. Pabrėžia, jog tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmai leidžiami tik ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartimi ir tik tuo atveju, kai yra pakankamai duomenų apie asmens, dėl kurio atliekamas tyrimas, nusikalstamą veiką. Nurodo, kad minėto liudytojo parodymai turėjo būti vertinami kritiškai dar ir dėl to, jog ikiteisminiame tyrime jo duoti parodymai prieštarauja teisminio bylos nagrinėjimo metu duotiems parodymams, be to, jie nėra išsamūs. Apelianto manymu, tiek liudytojas D. Č. , tiek ir policijos pareigūnas yra suinteresuoti bylos baigtimi, todėl galėjo duoti objektyvios tiesos neatitinkančius parodymus.

Apeliantas teigia, jog nei ikiteisminiame tyrime, nei teisminiame bylos nagrinėjime neatsižvelgta, kad jis atliko Kauno apygardos teismo 2002 m. lapkričio 8 d. nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę, todėl 2003 m. lapkričio 27 d.–29 d. inkriminuojamo nusikaltimo padaryti negalėjo, nes buvo bausmės atlikimo vietoje, neturėjo jokių kontaktų su asmenimis, šioje byloje patrauktais kaltinamaisiais. Pabrėžia neturėjęs jokių galimybių skambinti nukentėjusiajam A. G. ir reikalauti perduoti turtą, kadangi įkalinimo įstaigoje bausmę atliekantiems asmenims neleidžiama turėti mobiliojo ryšio telefonus. Nesurinkta jokių įrodymų, kad jis naudojosi mobiliojo ryšio telefonu, krata jo kameroje nebuvo atlikta, telefonas nerastas. Taigi apeliantas nesupranta, kokiu būdu jis, būdamas įkalinimo įstaigoje, galėjo žinoti A. G. automobilio vagystės aplinkybes, jo telefono numerį. Pabrėžia nepažįstantis nei vieno iš šioje byloje nuteistų asmenų, su jais nebendravo.

Nurodo, kad jo atžvilgiu priimant apkaltinamąjį nuosprendį iš esmės pažeisti Lietuvos Aukščiausio Teismo senato nutarimo Nr. 43 1 d., 4 d. reikalavimai, kadangi nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu nesurinkta neginčijamų jo kaltę patvirtinančių įrodymų. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. teismas savo išvadas grindžia įrodymais, kurie vertinami remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nuostatomis. Mano, jog yra pakankamas pagrindas teigti, kad teisėjo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliantas įsitikinęs, kad teismas jį pripažino kaltu tik dėl to, kad praeityje jis buvo teistas. Be to, pažymi, kad viso teisminio bylos nagrinėjimo metu teismas buvo akivaizdžiai šališkas ir tokiu būdu pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 str. 1 d. nuostatas. Priimant skundžiamą nuosprendį pažeisti ir Lietuvos Respublikos BPK 301 str. reikalavimai, t.y. nuosprendis grindžiamas įrodymais, kurie iš esmės prieštarauja vieni kitiems arba yra duoti suinteresuotų asmenų.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą nuteistieji V. B., T. L., A. G. , M. A. , S. J. ir jų gynėjai prašė patenkinti visus apeliacinius skundus, o prokurorė ir nukentėjusysis A. G. prašė visų nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistųjų V. B. ir M. A. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies. Kauno apygardos teismo 2006 m. vasario 20 d. nuosprendžio dalis dėl M. A. nuteisimo pagal LR BK 181 str. 3 d. už T. M. turto prievartavimą bei nuosprendžio dalis dėl M. A. išteisinimo pagal LR BK 181 str. 3 d. prievartavus T. M. turtą, naikinama ir byla šioje dalyje perduodama iš naujo nagrinėti teismui, nes bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas (BPK 326 str. 1 d. 4 p.);             

Kauno apygardos teismo 2006 m. vasario 20 d. nuosprendžio dalis dėl V. B. nuteisimo pagal LR BK 181 str. 1 d. ir bausmių subendrinimo keičiama dėl netinkamo įstatymo pritaikymo ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 2 p.).

Nuteistojo S. J. apeliacinis skundas tenkinamas ir Kauno apygardos teismo 2006 m. vasario 20 d. nuosprendžio dalis, kuria S. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 1 d. panaikinama ir priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis, kadangi neįrodyta, jog S. J. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 326 str. 4 d., 329 str. 1 p.).

Nuteistųjų T. L. ir A. G. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies ir Kauno apygardos teismo 2006 m. vasario 20 d. nuosprendžio dalys dėl jų nuteisimo pagal LR BK 181 str. 3 d. – T. L. dėl A.S. ir A. K. turto prievartavimo, o A. G. – dėl A. K. turto prievartavimo keičiama dėl netinkamo įstatymo pritaikymo, neteisingos bausmės paskyrimo bei nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms (BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 2 p., 3 p.). Jų veiksmai dėl šių nusikalstamų veikų perkvalifikuojami iš BK 181 str. 3 d. į BK 181 str. 1 d. nesant kvalifikuojančio požymio – organizuotos grupės.

Be to, keičiama šio nuosprendžio dalis dėl M. A. nuteisimo pagal LR BK 181 str. 3 d. dėl A.S. turto prievartavimo ir jo veiksmai šioje dalyje perkvalifikuojami iš BK 181 str. 3 d. į BK 181 str. 1 d. dėl netinkamo įstatymo pritaikymo, neteisingai paskirtos bausmės bei nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms (BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 2 p., 3 p.).

Keičiama nuosprendžio dalis dėl M. J. nuteisimo pagal LR BK 181 str. 3 d. dėl A. K. turto prievartavimo ir jo veiksmai šioje dalyje perkvalifikuojami iš BK 181 str. 3 d. į BK 181 str. 1 d. dėl netinkamo įstatymo pritaikymo ir neteisingai paskirtos bausmės bei nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms (BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 2 p., 3 p.).

Be to, naikinamos nuosprendžio dalys dėl bausmių subendrinimo M. A. , T. L. , S. J. , M. J. ir paskirtos bausmės iš naujo subendrinamos su šiuo nuosprendžiu paskirtomis bausmėmis.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir atlikusi įrodymų tyrimą,

n u s t a t ė:

S. J. buvo kaltinamas ir nuteistas už tai, kad neturėdamas teisėto pagrindo, nuo 2003 m. lapkričio 27 d. iki 2003 m. lapkričio 29 d., panaudodamas psichinę prievartą nukentėjusiajam A. G. , skambindamas jam į telefono abonentą Nr. (duomenys neskelbtini) iš mobiliojo ryšio telefonų abonentų Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), neteisėtai vertė A. G. perduoti turtą – 1000 eurų kaip išpirką už 2003 m. lapkričio 19 d. pagrobto automobilio Audi 100 valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sugrąžinimą.

Apeliacinės instancijos teismas, naikindamas pirmosios instancijos priimtą apkaltinamąjį nuosprendį dėl S. J. nuteisimo ir priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, konstatuoja, kad nagrinėjant bylą teisme buvo padaryti esminiai Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ir tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (šių esminių BPK pažeidimų negalima ištaisyti nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme).

Šioje byloje buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, kuris yra įtvirtintas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 2 d. nustatant, kad kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikaltimo padarymu, laikomas nekaltu tol, kol jo kaltumas neįrodytas pagal įstatymą. Lietuvos Konstitucijos 31 str. nurodyta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Nekaltumo prezumpcijos principas reikalauja, kad kaltintojas pateiktų kaltumo įrodymus, o abejonės tarnautų kaltinamojo naudai.

Konstitucijos 31 str. 2 d. kiekvienam asmeniui, kaltinamam nusikaltimo padarymu, garantuoja, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinės nepriklausomas ir nešališkas teismas. Šis principas atitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. nuostatai.

Konstitucijos 31 str. 6 d., BPK 21 str. 4 d., 22 str. 3 d., 50 str. 1 d., 2 d., 3 d., 4 d. tiek įtariamajam, tiek kaltinamajam nuo jų sulaikymo arba pirmosios apklausos momento garantuoja teisę į gynybą, taip pat ir teisę turėti gynėją. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 3 d. c punktas asmeniui, kaltinamam nusikaltimo padarymu, garantuoja teisę gintis pačiam arba per savo paties pasirinktą gynėją, arba, jei jis neturi pakankamai lėšų tam gynėjui atsilyginti, gauti pagalbą nemokamai, kaip to reikalauja teisingumo interesai. Įtariamojo, kaltinamojo ir nuteistojo teisė pasirinkti ir pasikviesti sau tinkamą gynėją numatyta ir BPK 50 str. 2 d., 44 str. 8 d.

Ikiteisminio tyrimo metu ir nagrinėjant bylą teisme bei priimant apkaltinamąjį nuosprendį dėl S. J. buvo grubiai pažeisti ne tik aukščiau išvardintų BPK straipsnių reikalavimai, pagrindinio šalies įstatymo – Konstitucijos atitinkamos nuostatos, bet ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintos asmens teisės.

Kolegija pripažįsta pagrįstu apelianto S. J. skundo teiginį, jog bylą nagrinėjęs teismas buvo šališkas, kadangi išvis netyrė jį teisinančių įrodymų ir neatsižvelgė į tai, kad atliekant ikiteisminį tyrimą bei renkant duomenis buvo grubiai pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai.

Teismo šališkumą įrodo ir esminis Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai pagrįsti tokiais motyvais:

iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad S. J. 2004 m. balandžio 21 d. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą ir jis apklaustas įtariamuoju (t. 3, b. l. 50-52). Pranešimas įteiktas pažeidžiant BPK 187 str. 1 d. reikalavimus, nes jam nebuvo išaiškintos įtariamojo teisės.

Apklausiant S. J. įtariamuoju nebuvo užtikrinta jo teisė į gynybą, o BPK 21 str. 4 d. kategoriškai nurodyta, jog nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento įtariamasis turi teisę turėti gynėją. Iš įtariamojo S. J. apklausos metu daryto garso įrašo ir byloje esančios stenogramos (t. 12, b. l. 223-226) matyti, kad S. J. atsisakė duoti parodymus ir reikalavo pakviesti jo pasirinktą gynėją R. G. , šį prašymą pakartojo daug kartų: ,,Kol neturėsiu advokato, nenoriu nei pasirašyti, nei kalbėt“. Tyrėja, vadovaudamasi BPK 50 str. 4 d. turėjo užtikrinti S. J. pasirinkto gynėjo R. G. dalyvavimą apklausoje, tačiau to nepadarė.

Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek Konvencijos, tiek Baudžiamojo proceso įstatymo yra suteikta teisė į pasirinktą gynėją, juolab, kad S. J. tuo metu atliko bausmę Pravieniškių 2-uose pataisos namuose už anksčiau padarytą nusikaltimą ir jam R. G., gynusį jį ankstesnėje byloje, kaip nurodė apeliantas, būtų pakvietę artimieji. Pagal BPK 54 str. 4 d. tuo atveju, kai įtariamojo ir kaltinamojo pasirinktas gynėjas daugiau kaip tris dienas iš eilės negali dalyvauti procese, ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ir teisėjas turi teisę pasiūlyti įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam pasirinkti kitą gynėją, o jei šie to nepadaro, privalo gynėją paskirti.

Kaip matyti iš bylos duomenų, gynėjas, kurį pakvietė tyrėja, neatliko savo pareigų ginant        S. J., o talkino tyrėjai: diktavo ką jai įrašyti į protokolą – nurodė diktofono markę, paaiškino, jog apklausa vyksta antruosiuose Pravieniškių pataisos namuose (o atsisakius S. J. duotų parodymų, liepė tyrėjai įrašyti į protokolą: ,,Tai rašykit, nuo parodymų atsisakė ir viskas, pasirašyti atsisakė, nenori žmogus, nepriversim gi“, o S. J. nurodė: ,,Pasirašykite, kad susipažinai su šitu popieriumi“, o įtariamajam kategoriškai reikalaujant gynėjo R.G., atsakė: ,,Tai klausimas, tai kam tau tas advokatas, jeigu tu nieko nepadarei“ (t. 12, b. l. 223-226). Tyrėja, S. J. vis reikalaujant iškviesti R.G. , patarė S.J. , jog gynėjas jam išvis nereikalingas; ,,Štai sėdi advokatas, tai jeigu jus sakote nekaltas, nežinau apie ką eina kalba, tai kam jums mokėti kažkam pinigus ir...“.

Esant tokiems duomenims, kolegijos nuomone, S. J. apklausiant įtariamuoju, išvis nebuvo užtikrinta jo teisė į gynybą.

Tyrėja 2004-03-21 atlikdama įtariamojo S. J. apklausą darė garso įrašą, tačiau apie tai įtariamasis nebuvo tinkamai informuotas: į protokolą nebuvo įrašytas policijos darbuotojas A. P. , kuris darė įrašą ir dalyvavo apklausos metu, taip pat jis nepasirašė protokolo, vadinasi, šis procesinis veiksmas padarytas grubiai pažeidžiant BPK 179 str. 2 d. reikalavimus.

Nors įtariamąjį apklausė tyrėja L. M., o protokole A. P. neįrašytas net kaip specialistas, tačiau iš byloje esančios stenogramos matosi, jog jis darė tam tikrą poveikį S. J. bandydamas išgauti prisipažinimą, kas matyti iš stenogramoje užfiksuotų jo ištartų frazių: ,,Bus protokole įrašyta, kad daromas garso įrašas tos apklausos metu, tai va, aš tave tik perspėju“,  ,,Nu, S., nesvarbu, abu žinom, kad yra biški kitaip, kaip sakant, čia tavo apmąstymui, tavo apmąstymui“ (t. 12, b. l. 223-226).

Be to, pažeista ir įtariamojo apklausos tvarka, reglamentuojama BPK 188 str. 3 d.: tyrėja įtariamojo nepaklausė, ar jis prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kurios padarymu įtariamas, po to jam turėjo būti pasiūlyta duoti parodymus apie įtarimo esmę, o iš jau anksčiau aptarto stenogramos turinio (t. 12, b. l. 223-226) matosi, kad vyko laisvas pokalbis su įtariamuoju, tyrėja juokavo ir į S. J. klausimą: ,,Ko jūs čia pas mane atvažiavote?“, atsakė: ,,Aplankyti, argi ne smagu“. Girdisi, kad į kabinetą kažkas įėjo ar išėjo, kažkas tyliai nesuprantamai kalbėjosi ir girdisi atidaromų, uždaromų durų garsas (t. 12, b. l. 224).

Tyrėja, įteikusi pranešimą, liepė S. J. skaityti, ką jis padarė ir tik pabaigoje tarp kitko paklausė: ,,Jo, trečią jam, (egzempliorių), o ne tai dabar apie visą šitą reikalą parodymus, kaip aš suprantu, parodymų neduodat“.

2004-04-21 įtariamojo apklausos protokolas (t. 3, b. l. 52) neatitinka stenogramos turinio (t. 12, b. l. 223-226): S. J. apklausa vyko 15 min., jis atsisakė duoti parodymus ir pasirašyti apklausos protokolą daug kartų reikalaudamas iškviesti jo pasirinktą gynėją R.G., nes apklausoje dalyvaujantis gynėjas jo negina“ ,,Advokatas pasakys, kur pasirašyti, tai jo darbas, aš juridiškai nesusigaudau nei šituose popieriuose, nei ką, čia advokato darbas, jis turi ginti ir turi žinoti, kur pasirašyti, kur ne“, tačiau iš šio protokolo matosi, kad jame tyrėja įrašė tik vieną sakinį: ,,Duoti parodymus bei pasirašyti atsisakė“.

Apklausta teismo posėdyje tyrėja paaiškino, jog ji, prieš vykdama apklausti S. J., kvietė gynėją R. G., tačiau jis atsisakė vykti, tačiau šis paaiškinimas neatitinka tikrovei, nes tyrėjai prieš pirmąją apklausą net nebuvo žinoma, kad S. J. jau turi pasirinkęs kaip tik gynėją R. G..

Iš bylos duomenų matyti, kad 2004-04-21 įtariamojo S. J. apklausos metu buvo paimtas jo balso pavyzdys lyginamajam tyrimui (t. 1, b. l. 52), tačiau tai jam buvo pranešta apklausos pačioje pabaigoje tyrėjai pasakius: ,,Taip, dabar dėl pavyzdžių lyginamajam tyrimui“ (t. 12, b. l. 226). Šis procesinis veiksmas – įtariamojo apklausa atlikta grubiai pažeidžiant Konvencijos, Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Baudžiamojo proceso kodekso normas, todėl laikomas niekiniu  pirmosios instancijos teismas negalėjo juo vadovautis.

Kiti apelianto skunde nurodyti pažeidimai – nebuvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, nebuvo sulaikytas, nesusipažino su ikiteisminio tyrimo medžiaga, nepranešta apie ikiteisminio tyrimo pabaigą, nesuteikta galimybė susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga bei pateikti prašymus dėl tyrimo papildymo, nepasitvirtino, nes bylos duomenys rodo, kad išvardyti proceso veiksmai buvo atlikti nepažeidus įstatymo.

Kolegija sutinka su S. J. skunde paminėtais BPK 219 str. reikalavimų nesilaikymais, tačiau pažymi, kad jie nėra esminiai, kurie pripažintini neatitinkantys šiame straipsnyje keliamiems reikalavimams, dėl ko būtų trukdomas bylos nagrinėjimas.

Nuosprendžio dalis naikinama dėl to, kad teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė įrodymais, gautais grubiai pažeidus Baudžiamojo proceso įstatymo normas. BPK 20 str. 5 d. įpareigoja teisėją įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Nuteistojo S. J. kaltę patvirtinantys įrodymai turi atitikti BPK 20 str. 3 ir 4 dalyse įrodymams keliamus liečiamumo ir leistinumo reikalavimus.

Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šioje byloje teisėjo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, be to, teismas buvo šališkas, nes S. J. kaltumą pagrindė įrodymais, gautais grubiai pažeidžiant BPK normas. Teismas, tirdamas ir vertindamas įrodymus, neįsigilino, ar teisėtai jie surinkti, įrodymų tyrimą atliko paviršutiniškai ir išsamiai jų neišnagrinėjo, todėl pateikė klaidingas ir nemotyvuotas išvadas. Visi apelianto argumentai šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo posėdyje atlikus įrodymų tyrimą pasitvirtino ir buvo padaryta išvada, kad tokiais įrodymais teismas negalėjo vadovautis, jie negali būti laikomi įrodymais.

Štai, 2004-04-21 įtariamojo S. J. apklausos metu buvo daromas garso įrašas, kuris vėliau buvo pateiktas fonoskopinio tyrimo atlikimui kaip jo balso pavyzdys. Iš byloje esančio protokolo (t. 2, b. l. 176) matyti, kad tą pačią dieną po įtariamojo apklausos S. J. buvo pasiūlyta duoti balso pavyzdžius, tačiau jis atsisakė. Kaip paaiškino apeliantas teismo posėdyje, tokio atskiro veiksmo išvis nebuvo ir jam nebuvo siūlyta duoti balso pavyzdžius, aiškiai šis reikalavimas nebuvo išreikštas, kas patvirtinta stenogramoje (t. 12, b. l. 223-226).

Specialisto išvadoje (t. 2, b.l. 180-183) konstatuojama, kad 2003-11-27 ir 2003-11-29 garso įrašuose Nr. 1 ir Nr. 2 yra S. J. balsas. Ši išvada yra kategoriška. 2003-12-03 vykusiuose dviejuose pokalbiuose įrašuose Nr. 4 ir Nr. 5 stenogramos yra (t. 12, b. l. 203-204) taip pat užfiksuotas S. J. balsas, tačiau ši išvada yra tik tikėtina.

Specialisto išvada buvo iš esmės pagrindinis įrodymas, kuriuo teismas pagrindė S. J. kaltę dėl turto prievartavimo už A. G. pagrobto automobilio Audi 100 sugrąžinimą. Šiuo įrodymu teismas negalėjo grįsti apkaltinamojo nuosprendžio, kadangi 2004-04-21 įtariamojo S. J. apklausa, kurios metu buvo daromas garso įrašas, vyko pažeidžiant anksčiau nurodytų įstatymų reikalavimus, todėl toks įrodymas laikomas niekiniu.

Be to, S. J. kaltumas buvo dar grindžiamas nukentėjusiojo A. G. parodymais. Nukentėjusysis buvo išsamiai apklaustas kolegijos posėdyje. Jis išties patvirtino faktą, kad jo automobilis buvo pagrobtas naktį iš 2003-11-18 į 2003-11 19, o jau 2003-11-19 rytą, apie 5 val. jam į mobilaus ryšio telefoną dukart paskambino nepažįstamas vyras ir paklausė, ar norįs susigrąžinti pagrobtą automobilį ir už tai turės sumokėti 1700 eurų išpirką, jei ne, automobilį parduos į naudotų detalių parduotuvę. Daugiau nukentėjusysis skambučių nesulaukė.

Iš kaltinamojo akto (t. 10, b. l. 15-16), o ir nuosprendžio, matosi, kad S. J. buvo kaltinamas, o vėliau ir nuteistas už tai, kad jis turtą prievartavo ne nuo 2003-11-19 iki 2003-11-29, o tik laikotarpyje tarp 2003 m. lapkričio 27 d. ir lapkričio 29 d., tačiau bylos duomenys rodo, kad tomis dienomis, t.y. 2003 m. lapkričio 27-29 dienomis asmuo, prievartavęs turtą, kalbėjo telefonu ne su nukentėjusiuoju A. G. , o su D. Č. , dirbusiu Kauno m. VPK KP NTT APGTS vyresniuoju tyrėju. Nesant ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties leisti D. Č. atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus neatskleidžiant savo, kaip policijos pareigūno tapatybės, jis veikė vietoje nukentėjusiojo A. G. ir nuo 2003-11-27 iki 2003-11-29 (per šį laikotarpį prievartavus turtą ir yra nuteistas S. J. ) kalbėjosi su turto prievartautojais kaip nukentėjusysis. Šiuo atveju yra grubiai pažeisti BPK 158 str., 159 str. reikalavimai ir S. J. nuteisimas už tai, kad jis ,,neturėdamas teisėto pagrindo, laikotarpyje tarp 2003 m. lapkričio 27 d. ir 2003 m. lapkričio 29 d., panaudodamas psichinę prievartą nukentėjusiojo A. G. atžvilgiu, skambindamas jam į telefono abonentą Nr. (duomenys neskelbtini) iš mobiliojo ryšio telefonų abonentų Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), neteisėtai vertė A. G. perduoti turtą – 1000 eurų, kaip išpirką už 2003-11-19 pagrobto automobilio ,,Audi 100“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sugrąžinimą“, negali būti pripažintas teisėtu.

Esant šiems duomenims, tampa neaišku, kurį asmenį – A. G. ar policijos pareigūną D. Č. kaltininkas prievartavo perduoti turtą.

Apkaltinamajame nuosprendyje teismas nepagrįstai vadovavosi liudytojo D. Č. parodymais ir šiuo atveju kolegija sutinka su S. J. skunde išdėstytais motyvais, dėl ko nebuvo galima pripažinti jo parodymus tinkamais. Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo sudaryta tyrimo grupė, kaip to reikalaujama įstatyme (BPK 171 str. 3 d.) ir tyrimą atliko viena tyrėja. Iš nukentėjusiojo A. G. parodymų matyti, kad jis pareiškimo apie automobilio pagrobimą ir turto prievartavimą policijai neparašė, o kreipėsi žodžiu į D. Č. , kuris, jam sutikus, paėmė jo telefono SIM kortelę ir toliau veikė už jį. Liudytojas D. Č. tai patvirtino ir pripažino, jog pats padavė skelbimą į laikraštį apie neva jo pagrobtą automobilį ,,Audi 100“, o po to, paskambinus nepažįstamam asmeniui, kalbėjo su juo ir derėjosi dėl išpirkos sumos. D. Č. parodė, jog pokalbius jis įrašė, tačiau 2003 m. lapkričio 27-29 dienomis kalbėjosi su vienu asmeniu, o 2003 m. gruodžio 3 d., jau su kitu. Tai jis nusprendė pagal balso tembrą, tuo tarpu specialisto išvadoje nurodyta, jog 2003 m. lapkričio 27 d., 29 d. ir 2003 m. gruodžio 3 d. (dviejuose pokalbiuose) yra užfiksuotas S. J. balsas. Pirmu atveju – kategoriška išvada, antru – tikėtina.

Tačiau D. Č. parodymais ir specialisto išvada vadovautasi nepagrįstai, nes šie įrodymai gauti pažeidus BPK 20 str. 4 d. nuostatas, kuriuos nurodo, jog įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais.

Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad 2003 m. lapkričio 27-29 d., t. y. laikotarpiu, kuomet S. J. kaltinamas padaręs šį nusikaltimą, atliko bausmę Pravieniškių 2-siuose pataisos namuose, į kuriuos buvo atvežtas 2002-11-20 ir  2003 m. lapkričio 27-29 dienomis nebuvo išvežtas iš pataisos namų (t. 12, b. l. 208). Taip pat pataisos namų administracija pranešė, kad pas S. J. nei minėtu laikotarpiu, nei kokiu nors kitu nebuvo rastas mobilaus ryšio telefonas (t. 12, b. l. 7).

Teismas taip pat vadovavosi 2003-11-29 stenogramoje esančiu pokalbiu tarp D. Č. ir S. J.. Šis garso įrašas buvo pateiktas ištirti specialistei ir ji atliko fonoskopinį tyrimą, kuris buvo aptartas aukščiau (t. 12, b. l. 202-203). Iš šioje stenogramoje užfiksuoto pokalbio turinio matyti, kad asmuo, liepęs D. Č. nunešti pinigus į namą, esantį (duomenys neskelbtini), antrą laiptinę ir padėti po šiaudiniu kilimėliu, tuo metu matė ir stebėjo D. Č. , liepė įeiti į laiptinę, esančią pirmame aukšte ir po kilimėliu ras raktą nuo garažo, liepia padėti pinigus ir ateiti atgal į kavinę (duomenys neskelbtini), kurioje buvo susitarę susitikti. Kai įsitikins, kad D. Č. padėjo pinigus, tai jis prieis prie D. Č. kavinėje (duomenys neskelbtini): ,,Na, tiesiai, toj laiptinėj kur stovi, užeisi į pirmą aukštą, po šiaudiniu kilimėliu bus raktas. Pasiimi raktą, padedi pinigus, aš įsitikinu, aš pasakau kuris...“;  ,,Aš tavęs (duomenys neskelbtini) laukiu. Bet aš pirma turiu įsitikinti, kad tu pasiima raktą ir padedi pinigus“. Kadangi D. Č. po kilimėliu padėjo ne pinigus, o voką, pridėtą prikarpytų popierių, todėl asmuo, įsitikinęs, kad voke ne pinigai, paskambino ir išreiškė nepasitenkinimą. Kaip nurodė D. Č. , nors ir buvo surengta pasala ir kiti darbuotojai stebėjo aplinką, tačiau asmens, reikalaujančio išpirkos už A. G. pagrobtą automobilį ir kuris buvo atėjęs paimti voko, padėto laiptinėje po kilimėliu, sulaikyti nepavyko. S. J. , tuo metu atliekantis bausmę Pravieniškių 2-se pataisos namuose, išteis to padaryti negalėjo, o kad prie šio nusikaltimo padarymo būtų prisidėję kiti asmenys, nenustatyta.

Esant šiems duomenims, kolegija sutinka su apelianto S. J. skunde išdėstytais motyvais, jog teismui nepavyko įrodyti, kad jis, atlikdamas bausmę, kokiu tai būdu sužinojo apie A. G. automobilio pagrobimo aplinkybes, žinojo jo telefono numerį, o po to keliskart skambino jam ir reikalavo išpirkos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 06 20 Nr. 40 nutarime ,,Dėl teismų praktikos taikant BK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 p. nurodyta, jog apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiomis kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką.

Policijos darbuotojas D. Č. kolegijos posėdyje paaiškino, kad jo padėtą voką po kilimėliu, galėjo paimti S. J. brolis, gyvenantis šiame name, tačiau ši versija netirta, abejotina, neįrodyta, pirmosios instancijos teismas išvis neišsiaiškino šios aplinkybės, todėl visos abejonės vertinamos nuteistojo naudai. S. J. buvo kaltinamas (t. 10, b. l. 15-16) ir nuteistas (t. 12, b. l. 37, 47-48) už tai, kad A. G. turtą prievartavo vienas, o nuosprendžio aprašomojoje dalyje (t. 12, b. l. 48) teismas nurodė: ,,Kad S. J. veikė organizuotoje grupėje, kurioje asmenys atliko skirtingą vaidmenį, patvirtina ta aplinkybė, kad S. J. turtą prievartavo atlikdamas laisvės atėmimo bausmę įkalinimo vietoje, taigi jis pats paimti pinigus bei sugrąžinti automobilį – neturėjo galimybės, todėl tai turėjo atlikti jo bendrininkai. Vadinasi, S. J. buvo nuteistas už tai, kuo nebuvo kaltinimas, t. y. jog prievartavo turtą organizuotoje grupėje ir todėl nuosprendis prieštaringas. Toks nuosprendis taip pat negali būti pripažintas teisingu ir turi būti panaikintas. Kad nuosprendis dėl S. J. nuteisimo yra nepagrįstas ir neteisėtas, įrodo ir tai, kad motyvuose rašoma: ,,Tyrimo metu S. J. veika tinkamai kvalifikuota pagal LR BK 181 str. 3 d. ir už šią veiką jis privalo atsakyti“ (t. 12, b. l. 48), o jis buvo kaltinamas pagal BK 181 str. 1 d. (t. 10, b. l. 15-16), pagal šį straipsnį jis ir nuteistas (t. 12, b. l. 72). Vadinasi, teismas, kvalifikuodamas jo veiką pagal BK 181 str. 3 d., peržengė nagrinėjimo teisme ribas (BPK 255 str. 1 d., 2 d.).

Kolegija sutinka su apelianto S. J. skundo teiginiais, jog nuosprendis turi būti surašomas laikantis BPK 305 str. 1 d. 1 p. numatytų nuostatų, tačiau šiuo konkrečiu atveju to nebuvo prisilaikyta.

Kolegija nustatė konkrečius nuteistojo S. J. teisių, garantuotų Konvencijos, Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Baudžiamojo proceso įstatymo, kurie buvo įvardinti anksčiau, pažeidimus, todėl pripažįstama, kad teismas šališkai ištyrė bylos aplinkybes ir vadovaudamasis įrodymais, kurie surinkti grubiai pažeidžiant įstatymus, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį, kuris panaikinamas ir priimamas naujas nuosprendis išteisinant jį dėl kaltinimo, numatyto BK 181 str. 1 d. už A. G. turto prievartavimą, nes neįrodyta, kad S. J. dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką. Taip pat naikinama nuosprendžio dalis, kuria vadovaujantis BK 64 str. 1 d. ir 3 d.  3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, paskirta už šį nusikaltimą, iš dalies pridėta prie Kauno apygardos teismo 2002-11-08 nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos 9 metų laisvės atėmimo bausmės.

M. A. yra pripažintas kaltu ir nuteistas už tris nusikalstamas veikas: pagal BK 181 str. 3 d. – dėl A. S. turto prievartavimo; pagal BK 178 str. 2 d. dėl E. K. įmonės automobilio bei joje buvusio turto vagystės; pagal BK 181 str. 3 d. dėl T. M. turto prievartavimo, tačiau tame pačiame nuosprendyje M. A. yra ir išteisintas pagal BK 181 str. 3 d. dėl T. M. turto prievartavimo, todėl apeliantas M. A. savo skunde pažymi, jog jam neaišku, ar jis nuteistas už šią nusikalstamą veiką, ar išteisintas. Su tokiu apeliacinio skundo argumentu kolegija sutinka ir konstatuoja, kad toks prieštaringas nuosprendis šioje dalyje negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, todėl nuosprendžio dalys dėl M. A. nuteisimo bei išteisinimo už tą pačią nusikalstamą veiką – T. M. turto prievartavimo naikinamos ir byla šioje dalyje perduodama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui pripažįstant, jog bylą dėl minėto kaltinimo išnagrinėjo šališkas teismas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnis garantuoja asmeniui vieną svarbiausių jo procesinių teisių – teisę į teisingą teismą. Šis principas įtvirtintas ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. BPK 44 str. 5 d. taip pat garantuojama, kad kiekvienas kaltinamasis turi teisę, kad jo bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Šiuo konkrečiu atveju teismas grubiai pažeidė kaltinamojo teises ir nurodytuose įstatymuose įtvirtintus teisingo bylos nagrinėjimo ir teismo nešališkumo principus, juolab, jog teisėjas, 2006-04-28 gavęs nuteistojo M. A. apeliacinį skundą ir susipažinęs su skundo argumentais (t. 12, b. l. 122-127), pats 2006-05-19 priėmė nutartį ir, vadovaudamasis BPK 361 str. 2 d., 3 d., 362 str. 3 d., ištaisė nuosprendžio rezoliucinėje dalyje neva padarytą rašymo klaidą ir iš nuosprendžio pašalino sprendimą išteisinti M. A. pagal BK 181 str. 3 d. dėl T. M. turto prievartavimo, nenustačius jo dalyvavimo šio nusikaltimo padaryme (t. 12, b. l. 134). Priešingai, nei nurodyta nutartyje, teisėjas, vadovaudamasis BPK 361 str. 2 d. ir 3 d. negalėjo priimti nutarties, kuria buvo pakeista nuosprendžio esmė, o vadovaujantis BPK 361 str. nuostatomis teismas nuosprendžio vykdymo metu turi teisę išspręsti dėl nuosprendžio kylančias abejones, jeigu jas išsprendus nepakeičiama nuosprendžio esmė. Reikia pažymėti, kad nutarties priėmimo dieną nuosprendis dar nebuvo įsiteisėjęs ir nebuvo vykdomas, nes teisme jau buvo gauti visų nuteistųjų apeliaciniai skundai. Teisėjas, priėmęs tokio turinio nutartį, išties buvo šališkas dėl                          M. A..

Be to, kolegija sutinka ir su kitu apeliacinio skundo argumentu dėl prieštaringo nuosprendžio ir esančių prieštaravimų nuosprendžio aprašomojoje bei rezoliucinėje dalyse išdėsčius motyvus dėl tos pačios nusikalstamos veikos. Ikiteisminio tyrimo metu M. A. buvo pateiktas kaltinimas dėl T. M. turto prievartavimo pagal BK 181 str. 3 d. (be nuorodos į BK 25 str. 3 d.). Byla pagal šį kaltinimą M. A. buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, tačiau nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyta, jog ,,jo veiksmai tyrimo metu tinkamai kvalifikuoti pagal BK 25 str. 3 d. ir 181 str. 3 d.“ (t. 12, b.l. 45), o nuteistas pagal BK 181 str. 3 d. T. L., V. B., A. G. išteisinus iš šios nusikalstamos veikos, teismas aprašomojoje dalyje visvien konstatavo, kad M. A. veikė ne vienas, o organizuotoje grupėje ir už tai nuteisė.

Nagrinėjant bylą iš naujo būtina svarstyti ir nuosprendyje pasisakyti dėl bendrininkavimo instituto nuostatų taikymo. Apeliantas tvirtina, kad nusikaltimo kvalifikavimas pagal BK 25 str. 3 d. yra negalimas, nes teismas, pažeisdamas BPK 256 str. nuostatas, savo iniciatyva pakeitė kaltinimą. Iš nuosprendžio aprašomosios dalies neaišku, su kuo M. A. veikė organizuotoje grupėje, nes neįvardinti nenustatyti asmenys, nežinia, kas buvo organizatorius, kas vykdytojai. Baudžiamojoje byloje išvis nėra duomenų apie M. A. bendrininką – nenustatytą asmenį. Todėl nėra realių galimybių išsiaiškinti šio asmens (asmenų) subjekto požymius, jo kaltės turinį. Vadinasi, byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių nenustatyto asmens (asmenų) dalyvavimą padarant šį nusikaltimą, o pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką (BK 24 str. 1 d.).

Kolegijos nuomone, apelianto M. A. skundo argumentai dėl jo nuteisimo už A. S. turto prievartavimą ir E. K. įmonės automobilio bei joje buvusio turto pagrobimą tenkinami iš dalies. Nepagrįstai M. A. teigia, kad apygardos teismas pažeidė BPK 305 str. 1 d. 1 p. numatytus reikalavimus, išdėstydamas įrodytomis pripažintų nusikalstamų veikų aplinkybes, nenurodė jų padarymo vietos.

Iš nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad teismas, išvardindamas M. A. nusikalstamus veiksmus dėl E. K. įmonei priklausančio automobilio su jame buvusia automagnetola vagystę, aiškiai nurodė, kad šis automobilis buvo pagrobtas iš namo, esančio (duomenys neskelbtini) kiemo, o dėl A. S. turto prievartavimo nors ir nenurodyta tiksli vieta, kurioje būdamas skambino iš mobiliojo ryšio telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini) nukentėjusiajam ir vertė perduoti turtą, tačiau tai negalima pripažinti įstatymo pažeidimu, juo labiau esminiu, kadangi turimomis telefoninių ryšių priemonėmis tai neįmanoma nustatyti, galima tik nurodyti, prie kokios mobilaus ryšio operatoriaus stoties yra prijungtas šis abonentas.

Skundo teiginys, kad nenurodyta, kuo pasireiškė prievarta nukentėjusiajam A. S., nepasitvirtino. Iš BK 181 str. 1 d. dispozicijos matyti, kad vienas iš minėto nusikaltimo sudėties požymių – panaudojimas kitokios psichinės prievartos. Šiuo konkrečiu atveju turto prievartavimas panaudojant kitokią psichinę prievartą pasireiškė skambinimu A. S. ir reikalavimu perduoti 1 800 eurų išpirką už pagrobto automobilio sugrąžinimą. Kadangi įstatymų leidėjas konkrečiai nenurodė, kokie atlikti veiksmai sudaro kitokią psichinę prievartą, todėl kolegijos nuomone, šio nusikaltimo sudėčiai pakanka R. A. atliktų veiksmų pobūdžio, tačiau jo veika pagal BK 181 str. 3 d. kvalifikuota neteisingai. Nesurinkus jokių įrodymų, kad R. A. su T. L. organizuotoje grupėje prievartavo A. S. turtą, todėl jų veika iš BK 181 str. 3 d. turi būti perkvalifikuota į BK 181 str. 1 d., ir laikoma, kad jie veikė paprasta bendrininkų grupe. Motyvai dėl organizuotos grupės kaip veiką kvalifikuojančio požymio šalinimo bus aptarti vėliau atsakant į T. L. skundo argumentus.

M. A. teigia, jog nėra nurodytas E. K. įmonei priklausančio automobilio pagrobimo būdas, neįvardinta, kam jo nusikalstamais veiksmais padaryta 24 400 Lt turtinė žala bei nenurodyta kvalifikacija pagal atitinkamą baudžiamojo kodekso straipsnį ir jo dalį.

Paneigiant šiuos apelianto skundo motyvus kolegija atkreipia dėmesį, kad E. K. įmonei priklausančio automobilio VW Transporter vagystė yra kvalifikuota pagal 2003-04-10 įstatymo Nr. IX-1495 redakciją, įsigaliojusią nuo 2003-05-01, kurioje nurodyta šio nusikaltimo kvalifikuojanti aplinkybė – automobilio pagrobimas. Kadangi ir kaltinime, ir nuosprendyje teigiama, jog buvo pagrobtas E. K. įmonei priklausantis automobilis, vadinasi 24 400 Lt turtinė žala ir buvo padaryta ne kam kitam, o jo įmonei ir tai nebuvo būtina dar kartą paminėti kalbant apie nusikaltimo padarinius ir įvardinti nukentėjusįjį asmenį.

Įstatymo leidėjas BK 178 str. 2 d. aptarė ir nurodė svetimo turto pagrobimo būdą įsibrovus į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją, tačiau dėl tokio turto pagrobimo būdo M. A. nebuvo nei kaltinamas, nei nuteistas. Jo padarytos veikos kvalifikuojančią aplinkybę sudaro automobilio pagrobimas, numatytas BK 178 str. 2 d., todėl kuris nors iš pagrobimo būdų jam ir nebuvo inkriminuotas.

Pagrįstai apeliaciniame skunde M. A. teigia, kad teismas turėjo iš kaltinimo pašalinti kvalifikuojančią aplinkybę – nusikaltimo padarymą organizuotoje grupėje su T. L. , nes pastarąjį išteisino iš šio kaltinimo pagal BK 25 str. 3 d. 178 str. 2 d. (t. 12, b. l. 46-47). M.A. buvo kaltinamas pagal BK 25 str. 3 d., 178 str. 2 d. (t. 10, b. l.15), o teismas jį nuteisė už E. K. automobilio vagystę pagal BK 178 str. 2 d. (t. 12, b. l. 71) nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodęs, kad M. A. ,,veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 178 str. 2 d.“ (t. 12, b. l. 46-47). Esant tokioms aplinkybėms, šalintina iš kaltinimo organizuotos grupės požymis, apie tai nurodant nuosprendžio revoliucinėje dalyje.

Priešingai, nei M. A. teigia skunde, jis yra atiduotas teismui dėl visų nusikalstamų veikų, o taip pat ir dėl jam inkriminuotų turto prievartavimo atvejų (dėl A. S. ir T. M.), nes atiduodant teismui teisti užtenka nurodyti įstatymą, kuriuo asmuo kaltinamas nevardijant visų nusikalstamų veikų (t. 10, b. l. 74-75). Pašalinus iš kaltinimo organizuotos grupės požymį (BK 25 str. 3 d.), netikslinga M. A. veiką dar ir perkvalifikuoti iš BK 25 str. 3 d. 178 str. 2 d. į BK 178 str. 2 d.

Be to, kolegija sutinka su apelianto M. A. teiginiu, kad teismas nepagrįstai jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe, kaip ir kitiems nuteistiesiems, pripažino savanaudiškas paskatas. Ši teismo išvada yra neteisinga, nes prieštarauja baudžiamajam įstatymui. Juk tiek turto prievartavimo, tiek svetimo turto grobimo atvejais šis požymis įeina į paminėtų nusikaltimų sudėtį, kaip subjektyvusis požymis, yra pagrindinis sudėties požymis, nes nei turto prievartavimas, nei svetimo turto pagrobimas neįmanomas be savanaudiškų paskatų.

Savanaudiškos paskatos, kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra pripažinta taip pat          V. B. , T. L. , A. G. , o taip pat ir M. J. , kuris nėra padavęs apeliacinio skundo, tačiau visiems ji turi būti pašalinta, nes tai yra aptarta BPK 320 str. 5 d. – nuosprendis švelninamas ir M. J. dėl kurio nuosprendis neapskųstas.

M. A. teiginys, jog teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybės lengvinančios aplinkybės žalos atlyginimo prieštarauja bylos duomenims, nes jis nėra atlyginęs 209 Lt žalą A. S., o E. K. pagrobtas automobilis buvo surastas ir grąžintas, todėl nėra pagrindo laikyti, kad jis atlygino nusikaltimu padarytą žalą.

Kolegija nesutinka su M. A. argumentu, jog jam paskirta neteisinga bausmė už nusikaltimą, numatytą BK 178 str. 2 d. Skiriant bausmę teismas vadovavosi BK 54 str. nurodytais bausmės skyrimo pagrindais ir nesant jo atsakomybę nei lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių, paskirta bausmė nėra aiškiai neteisinga dėl savo griežtumo.

Priešingai, nei M. A. tvirtina skunde, teismui, bendrinant bausmes, nėra privalu nurodyti, kokia konkreti bausmės dalis yra pridedama prie griežčiausios bausmės.

Kadangi bylos dalis dėl T. M. turto prievartavimo yra naikinama ir perduodama nagrinėti iš naujo, todėl šiuo nuosprendžiu yra naikinama nuosprendžio dalis dėl bausmių subendrinimo M. A. BK 63 str. 1 d., 4 d. pagrindu, o paskirtos bausmės dėl A. S. turto prievartavimo ir E. K. įmonės turto vagystės turi būti subendrintos iš naujo.

Nors M. A. teigia, kad apygardos teismas pažeidė BPK 308 str. nuostatas surašydamas visą motyvuotą nuosprendį pažeisdamas baudžiamojo proceso reikalavimus, tačiau iš esamų bylos duomenų negalima nustatyti, kad tokie pažeidimai buvo išties padaryti. Iš byloje esančio Kauno apygardos prokuratūros rašto Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad prokurorės prašymas atsiųsti nuosprendžio nuorašą teisme gautas 2006-03-17, o kada jis buvo išsiųstas prokurorui, nesimato, nes lydraštyje išsiuntimo data nenurodyta (t. 12, b. l. 75, 76), tačiau tai neleidžia tvirtinti, kad ir pats nuosprendis buvo surašytas pavėluotai.

Iš byloje esančio teisėjo prašymo matyti, kad vadovaujantis BPK 308 str. 2 d. baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas pratęsė viso motyvuoto nuosprendžio surašymą per 14 dienų po nuosprendžio priėmimo (t. 12, b. l. 33). Esant šioms aplinkybėms skundo teiginys dėl nesavalaikio nuosprendžio surašymo atmetamas, nes nuosprendis buvo surašytas vadovaujantis 2006-02-20 galiojančio Baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, dėl kurių jau vėliau po nuosprendžio surašymo, t. y. 2006-09-21 Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas priėmė nutarimą pasisakydamas, kad BPK 308 str. 2 d. prieštarauja Konstitucijai.

Kolegija, svarstydama klausimą, ar M. A. dėl ligos pobūdžio gali atlikti laisvės atėmimo bausmę, atliko įrodymų tyrimą ir teismo posėdyje apklausė teismo medicinos ekspertą J. M. P. bei paskyrė teismo medicinos ekspertizę prieš tai nuteistąjį ištyrus Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (t. 12, b. l. 189-190; 194). Ekspertizės akto išvadoje ekspertų komisija konstatuoja, kad M. A. dėl savo eigos – I tipo, vidutinio sunkumo diabeto subkompensacijos fazėj su diabetine retinopatija ir polineuropatija, pasiduodančia korekcijai, be ryškios ketoacidozės ir makkroangiopatijos, sistemingai gydantis medikų priežiūroje, galėtų ir toliau atlikti jam teismo nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose (t. 12, b. l. 242-243).

Į sunkią M. A. sveikatos būklę teismas galės atsižvelgti iš naujo nagrinėdamas bylą bei bendrindamas paskirtas bausmes.

Apelianto V. B. skundas tenkinamas iš dalies ir, kaip jau buvo paminėta, nuosprendis keičiamas ir naikinama nuosprendžio dalis dėl BK 64 str. 1 d., 3 d. pagrindu subendrintų bausmių, t. y. dėl netinkamo įstatymo pritaikymo ir neteisingos bausmės paskyrimo, nes pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė BK 75 str., 64 str. 4 d. 4 p. nuostatas ir pridėjo dalį Kauno m. apylinkės teismo 2003-06-10 nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos 1 metų 1 mėnesio laisvės atėmimo bausmės, o taip pat paskyrė neteisingą galutinę subendrintą bausmę, nes tam nebuvo įstatyminio pagrindo.

Reikia pažymėti, kad teismas išvis nenurodė tokio bausmių bendrinimo motyvų, o iš nuosprendžio revoliucinės dalies matyti, kad neteisingai buvo pridėta dalis neatliktos laisvės atėmimo bausmės, nes V. B. nusikaltimą, už kurį nuteistas 2006-02-20 nuosprendžiu padarė ne per bausmės vykdymo atidėjimą, t. y. ne po 2003-06-10, o žymiai anksčiau – 2003-03-13, kuomet jis dar nebuvo nuteistas ir nebuvo atidėtas bausmės vykdymas. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad V. B. buvo  dar ir anksčiau atidėtas laisvės atėmimo bausmės vykdymas 2003-05-20 Kauno m. apylinkės teismo nuosprendžiu, tačiau ir šis nuosprendis buvo priimtas jau po V.B. padaryto turto prievartavimo. Naikinant šią nuosprendžio dalį nėra pagrindo svarstyti 1961 m. BK 39 str. nuostatų taikymą, kaip to prašoma apeliaciniame skunde.

Iš V. B. apeliacinio skundo matyti, kad jis neginčija nei nusikalstamos veikos kvalifikavimo, nei faktinių bylos aplinkybių, tačiau nesutinka su jam paskirta bausme ir mano, kad ji yra per griežta.

Nuosprendyje pagrįstai nurodyta, kad V. B. kaltu neprisipažino, nes iš teisiamojo posėdžio protokolo (t. 11, b. l. 95) matyti, jog jis kaltę pripažino tik tiek, jog iš nukentėjusiosios D. Š. paėmė 1500 erų, tačiau pinigus paėmė už automobilio suradimą, t. y. už radybas, ir neigia prievartavęs D.Š. turtą.

Tenkinti apelianto prašymą ir vadovaujantis BK 59 str. 1 d. 2 p. pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi būtų galima tik tuomet, kai V. B. būtų pripažinęs esmines objektyvias, turinčias juridinę reikšmę jo veikos kvalifikavimui bylos aplinkybes.

Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, o ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 23 ,,Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ 16 p. išaiškinimą Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tokia tik tada, jei kaltininkas prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ikiteisminio tyrimo metu ar bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ir dar iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo, nuoširdžiai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną  pagalbą, jo atsiprašo ir t. t.).

Iš bylos medžiagos matyti, kad V. B. nebuvo linkęs prisipažinti padaryto nusikaltimo viso proceso metu: ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo teisme metu jis pripažino tik tiek, kad sugalvojo pasipelnyti ir paskambinęs D. Š. pranešė, jog pavogė jos automobilį, o už sugrąžinimą paėmė iš jos 1500 eurų, kategoriškai neigė prievartavęs jos turtą. Esant tokiems jo parodymams, įrodžius apelianto kaltę bylos duomenimis, negalima sutikti su jo skundo teiginiu, kad jis kaltu prisipažino ir nuoširdžiai gailisi.

Kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kaip jau buvo ir anksčiau pasisakyta, apeliantas skunde neginčija faktinių bylos aplinkybių ir nusikalstamos veikos kvalifikavimu, tačiau tai taip pat negalima įvertinti kaip kaltės pripažinimą.

Be to, kolegija pabrėžia, kad BK 59 str. 1 d. 2 p. numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę sudaro dvi privalomosios dalys – prisipažinimas padarius nusikaltimą bei nuoširdus gailėjimasis.

Taigi, norint konstatuoti šią nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, teismui nepakanka nustatyti, jog kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, būtina nustatyti ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Šiuo konkrečiu atveju ne tik nėra pagrindo konstatuoti, kad V. B. prisipažino padaręs nusikaltimą, bet ir nuoširdžiai gailėjosi.

Lengvinančia V.B. atsakomybę aplinkybe kolegija pripažįsta žalos atlyginimą nukentėjusiajai D. Š. (BK 59 str. 1 d. 3 p.), nes iš byloje esančio D. Š. pareiškimo (t. 12, b. l. 188) matyti, kad po nuosprendžio priėmimo 2006-05-04 ji iš V. B. gavo visą priteistą civilinį ieškinį – 5250 Lt ir pretenzijų nuteistajam neturi. Vadinasi, kolegija pripažįsta, kad kaltininkas savo noru atlygino padarytą žalą.

Kolegija sutinka su V. B. skundo teiginiu, kad teismas be pagrindo jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino nusikaltimo padarymą dėl savanaudiškų paskatų. Kaip aukščiau jau buvo aptarta, savanaudiškos paskatos įstatyme yra numatytos kaip būtinas turto prievartavimo sudėties požymis, todėl ši aplinkybė negali būti pripažįstama sunkinanti nuteistojo atsakomybę ir iš nuosprendžio turi būti pašalinta. 

Nustačius V. B. atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir panaikinus jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kolegija daro išvadą, kad teismas, skirdamas jam bausmę, nepagrįstai vadovavosi BK 61 str. 1 d., 2 d. nuostatomis, paskirdamas bausmę didesnę nei sankcijoje nurodytas vidurkis.

Teismas neįvertino BK 61 str. 2 d. įtvirtintą bendrą skiriamų bausmių individualizavimo mechanizmą, pagal kurį būtina įvertinti ne tik atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, bet būtina atsižvelgti ir į kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes. Teismas, paskirdamas V. B. laisvės atėmimo bausmę, klaidingai nustatė jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę savanaudiškas paskatas. Įvertinant BK 54 str. 2 d. numatytų aplinkybių reikšmę, kolegija atsižvelgia, kad V. B. padarė vieną apysunkį nusikaltimą, dirbo, charakterizuojamas teigiamai, išlaikė invalidę žmoną ir mažametė sūnų (t. 11, b. l. 145-155). Įvertinant šiuos jo asmenybę charakterizuojančius duomenis, nustatytą jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat tai, kad jis padarė vieną nusikaltimą, priskirtą apysunkiams, kolegija padarė išvadą, jog jam turi būti paskirta laisvės atėmimo bausmė, nežymiai viršijanti sankcijos vidurkį.

Atsakant į nuteistojo T. L. apeliacinio skundo argumentus pažymima, kad jis, prašydamas panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį ir jį išteisinti, neįvardija esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, tik deklaratyviai nurodo, kad neva jie yra padaryti, todėl atsakyti į tokį skundo argumentą neįmanoma. Nors apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo šališkai, pažeidžiant BPK 20 str. 5 d., tačiau kuo tas šališkumas pasireiškė, nenurodyta. Byloje nėra jokių duomenų, kad teismas bylą dėl jo būtų išnagrinėjęs šališkai. Apelianto  motyvas, kad teismas jo kaltę pagrindė prielaidomis, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir vadovavosi subjektyviais liudytojų parodymais, kuriuos vertino atskirai nuo kitų surinktų įrodymų, nepagrįstas. T. L. savo skunde išvis nenurodo nė vieno argumento dėl konkrečių įrodymų netinkamo įvertinimo, o tik bendromis ir abstrakčiomis frazėmis išreiškia savo subjektyvią nuomonę dėl jo nuteisimo.

Pirmiausia T. L. ginčija nuosprendį dėl G. A. automobilio ,,Mazda 626“ vagystės. Nors apeliantas kaltę kategoriškai neigė, ji įrodyta baudžiamojoje byloje surinktais ir nuosprendyje aptartais bei įvertintais įrodymais. Liudytojų policijos darbuotojų Č. S. J. ir B. B. parodymais nustatyta, kad jie naktį gavę pranešimą apie automobilį ,,Mazda 626“, kuris tempė automobilį Audi 100, nuvyko prie (duomenys neskelbtini) parduotuvės (duomenys neskelbtini) ir pamatė einantį             T. L. . Sulaikę jį atvyko prie namo (duomenys neskelbtini) ir rado automobilį ,,Mazda 626“, kurio variklis buvo užvestas, o užvedimo spynelėje – metalinis įnagis. Prie šio automobilio virve buvo pririštas automobilis Audi 100 taip pat su sugadinta užvedimo spynele. T. L. pasodino į tarnybinį automobilį ir nuvežė į komisariatą. Liudytojai T. L. į automobilį ,,Mazda 626“ nebuvo įsodinę, o iškart nuvežė į komisariatą. Policijos pareigūnų parodymais  paneigta T. L. versija, kad jis prievarta buvo pasodintas į pagrobtą automobilį ,,Mazda 626“, iš kurio vėliau buvo rastas ir paimtas jam priklausantis kvapas. Tai buvo padaryta apžiūrėjus įvykio vietą (t. 7, b.l. 38-40, 132-133). Kvapų identifikavimo išvadoje (t. 7, b. l. 150) konstatuojama, kad kvapo mėginyje, paimtame įvykio vietos apžiūros metu iš automobilio ,,Mazda 626“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuo kairės pusės priekinės sėdynės, t. y. vairuotojo sėdynės, rastas T. L. kvapas. Teismas pagrįstai apkaltinamąjį nuosprendį grindė aukščiau išvardintų liudytojų parodymais bei kvapų identifikavimo išvada, nes T. L. buvo sulaikytas netoli įvykio vietos, jo aiškinimas, kad jis grįžo iš merginos nepasitvirtino, o minėta išvada įrodo, kad ne kas kitas, o T. L. sėdėjo vairuotojo sėdynėje. Aukščiau išvardintų įrodymų visuma pirmosios instancijos teismo buvo ištirta ir įvertinta kaip visetas, todėl teismas, įvertindamas įrodymus, BPK 20 str. 5 d. reikalavimų nepažeidė.

Esant šioms aplinkybėms, T. L. pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas už G. A. automobilio vagystę.

Apeliantas nesutikdamas su nuteisimu dėl A. S. turto prievartavimo teigia, kad teismas jį nuteisdamas už šį nusikaltimą vadovavosi tik policijos darbuotojų parodymais, kurie yra prieštaringi. Kolegija nesutinka su šiuo T. L. skundo teiginiu ir štai dėl ko:

apeliantas niekuo nemotyvuodamas tvirtina, kad policijos darbuotojai davė prieštaringus parodymus, tačiau kolegija, ištyrusi liudytojų G. S. , G. B. , A. P. ir A. R. parodymus viso proceso metu konstatuoja, jog jų parodymai yra nuoseklūs, ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu nekito, todėl pripažįstami patikimu įrodymų šaltiniu. Štai liudytojas G. S. apklaustas ikiteisminiame tyrime (t. 3, b. l. 128-129), o vėliau teisiamajame posėdyje (t. 11, b. l. 11-13) parodė, kad jis, tirdamas automobilių vagystes, gavo informaciją, jog asmenys, pavogę A. S. automobilį, jam skambina į mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) ir reikalauja išpirkos už automobilio sugrąžinimą. Tada buvo priimta Kauno miesto apylinkės teismo teisėjo nutartis dėl pokalbių klausymosi asmenų, kurie naudojasi mobilaus ryšio telefonu Nr. (duomenys neskelbtini) ir skambina A. S. . Klausantis tiesiogiai šių abonentų pokalbį, 2003-11-25 ir sužinojus, kad M. A. liepia A. S. važiuoti iki (duomenys neskelbtini) galo, kur ras savo automobilį, jis kartu su G. B. , A.P. ir A. R. nuvyko į nurodytą vietą ir pamatė, jog iš pagrobtojo automobilio ,,VW Transporter“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) išlipo T. L. ir įsėdęs į M. A. vairuojamą automobilį, nuvažiavo. Jiems nepavyko pasivyti šį automobilį. Tokius pat parodymus davė liudytojai G. B. (t. 3, b. l. 130-131, t. 11, b. l. 13-15), A. R. (t. 3, b. l. 132-133, t. 11, b. l. 8-13) bei A. P. (t. 11, b. l. 5-8). Nukentėjusysis A. S. paaiškino, kad 2003-11-25 jam net 7 kartus skambino į mobilaus ryšio telefoną Nr. (duomenys neskelbtini) iš abonento, kurio Nr. (duomenys neskelbtini) ir reikalavo 1800 eurų už automobilio sugrąžinimą (t. 3, b. l. 122-125; t. 10, b. l. 148). Ši aplinkybė patvirtinta mobilaus ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) skambučių išklotine (t. 3, b. l. 120-121).

Iš fonoskopinio tyrimo specialisto išvados matyti, kad tiriamajame garso įraše Nr. 2, esančiame kompaktinėje plokštelėje yra užfiksuotas M. A. balsas (t. 3, b. l. 103-107), suvestinių turinys patvirtina, kad iš A. S. turtą už automobilio sugrąžinimą prievartavo M.A., o ištirtų ir įvertintų įrodymų visetas patvirtino, jog prie šio nusikaltimo prisidėjo ir T. L. .

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi liudytojų G. S. , G. B. , A. P. ir A. R. parodymais, nes nenustatyta, kad jie buvo suinteresuoti ir apkalbėjo T. L. bei M. A. . Tą aplinkybę, kad T. L. veikdamas kartu su M. A. prievartavo iš A. S. turtą už pagrobto automobilio sugrąžinimą, patvirtina aukščiau išvardintų liudytojų parodymai, iš kurių matyti, kad jie, išgirdę telefoninį pokalbį tarp M. A. ir A. S. , atvykę į vietą pamatė iš nukentėjusiojo automobilio išlipantį T. L. ir iškart įsėdantį į M. A. vairuojamą automobilį. Tačiau kolegija nesutinka, kad T. L. ir M. A. veikė organizuotoje grupėje, nes tokių įrodymų byloje nesurinkta, todėl laikoma, kad šie nuteistieji nusikalto veikdami paprasta bendrininkų grupe ir nustačius, kad M. A. skambino telefonu nukentėjusiajam, o T. L. tik atvežė ir paliko pagrobtą automobilį (duomenys neskelbtini) ir nenustačius, kas šį automobilį pagrobė ir perdavė apeliantams, laikoma, kad jie nebuvo itin aktyvūs ir bendrininkų grupė nepripažįstama jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe. 

Baudžiamajame įstatyme yra nustatyti konkretūs organizuotos grupės požymiai. BK 25 str. 3 d., apibrėžiant organizuotos grupės, kaip vienos iš bendrininkavimo formų sampratą, nurodoma, kad organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Inkriminuojant organizuotą grupę, visais atvejais reikia įvertinti grupės organizuotumo lygį. Tai vertinamasis požymis, kurį teismas nustato įvertinęs faktines bylos aplinkybes. Pagal susiformavusią teismų praktiką organizuotai grupei būdinga išankstinis susitarimas, t. y. susitarimas iki veiksmų atlikimo, be to susitarimas turi būti nelaikino pobūdžio. Dar vienas organizuotai grupei priskiriamas požymis – pastovumas, pasireiškiantis grupės nusikalstamų ryšių ilgalaikiškumu ir tvirtumu. Organizuotai grupei, be kitų požymių, taip pat būdingas veiklos planavimas, vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas grupės viduje. Aptartos ir įvertintos bylos aplinkybės įrodo paprastos bendrininkų grupės, o ne organizuotos, buvimą. Organizuotos grupės buvimą nepatvirtina jokie bylos duomenys. Kad T. L. su M. A. iš anksto ruošėsi ir iš anksto numatė savo veiksmus, nepatvirtina byloje nustatytos aplinkybės. Nesurinkus jokių įrodymų, kad jie, kartu su A. G., organizuotoje grupėje pagrobė A. S. automobilį, jie visi pagal BK 25 str. 3 d., 178 str. 2 d. buvo išteisinti, o nuosprendyje konstatuojama: ,,nepaneigta, jog automobilį galėjo pagrobti visiškai kiti asmenys, perduoti (parduoti, perduoti už skolą ir pan.), jį M. A. ir T. L. , o šie tik reikalavo išpirkos, t. y. prievartavo turtą“.

T. L. su M. A. neprisipažino prievartavę turtą iš A. S. , tačiau jų kaltumas įrodytas patikimais ir objektyviais įrodymais, kurie buvo aptarti anksčiau, tačiau nenustačius nuteistųjų tarpusavio ryšio iki A.S. turto prievartavimo ir nesurinkus jokių kitų įrodymų apie tai, kas jiems perdavė nukentėjusiojo automobilį, kas jį pagrobė, negalima laikyti, kad jie veikė organizuotoje grupėje. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nebuvo įrodytas nė vienas aukščiau aptartas požymis, būdingas ir būtinas organizuotai grupei: nenustatytas nei ilgalaikio pobūdžio jų tarpusavio susitarimas, nei pastovumas, nei nusikalstamos veikos planavimas, intensyvumas, vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas. Esant šiems įrodymams iš nuosprendžio šalinama, jog T. L. kartu su M. A. prievartavo A. S. turtą organizuotoje grupėje. Beje, kolegija dar atkreipia dėmesį ir į tai, kad T. L. ir M. A. nuteisti tik už vieną nusikaltimą, t. y. už A. S. turto prievartavimą, kurį padarė kartu, kitus du nusikaltimus, t. y. G. A. automobilį jis pagrobė vienas, o A. K. turtą prievartavo su kitais asmenimis – A. G. ir M. J. .

Pašalinus iš nuosprendžio ir kaltinimo organizuotos grupės požymį prievartaujant A. S. turtą, T. L. ir M. A. veiksmai iš BK 181 str. 3 d. perkvalifikuojami į BK 181 str. 1 d.

Vien ta aplinkybė, kad T. L. dėl daugelio jam inkriminuotų nusikalstamų veikų buvo išteisintas, neduoda pagrindo tvirtinti, kad ikiteisminis tyrimas dėl šios nusikalstamos veikos vyko nesilaikant Baudžiamojo įstatymo nuostatų. Apeliantas net nenurodė, kuo pasireiškė įstatymo pažeidimas, todėl negalima atsakyti į šį skundo argumentą.

Priešingai, nei teigia T. L., byloje įrodymai įvertinti ne atskirai, atsietai, o aptartas ir įvertintas surinktų duomenų visetas. Apelianto argumentai dėl įrodymų netinkamo įvertinimo, yra deklaratyvūs, neparemti jokiais objektyviais duomenimis. Šie skundo teiginiai yra abstraktūs, išreiškia T. L. subjektyvią nuomonę ir jokiais logiškais bei įtikinamais argumentais nepagrįsti.

Taigi, esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo teigti, kad apkaltinamasis pirmosios instancijos teismo nuosprendis buvo pagrįstas prielaidomis ar spėjimais. Visi T. L. kaltę patvirtinantys įrodymai atitinka BPK 20 str. 3 ir 4 dalyse įrodymams keliamus liečiamumo ir leistinumo reikalavimus ir, remiantis išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, buvo tinkamai ištirti ir įvertinti atlikus įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme. Tai leidžia teisėjų kolegijai teigti, kad T. L. pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteisiamas pagal BK 181 str. 1 d.

T. L. neteisus skunde teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas netyrė jo nuoseklių parodymų, duotų ikiteisminiame tyrime ir teisme, kadangi kaip matyti iš medžiagos, jis ikiteisminio tyrimo metu nepripažinęs kaltės dėl A. S. turto prievartavimo, atsisakė duoti parodymus (t. 3, b. l. 139), o teisiamajame posėdyje taip pat neigė kaltę ir parodymų apie esmines bylos aplinkybes nedavė, todėl lieka neaišku, ką tokiu atveju reikėjo dar ištirti.

Apeliantas A.G., nesutikdamas su jo nuteisimu dėl A. K. turto prievartavimo, teigia, jog nėra jo kaltę patvirtinančių tiesioginių įrodymų, o teismas vadovavosi tik prielaidomis. Šiuos skundo teiginius A.G. nepagrindė jokiais konkrečiais argumentais, nenurodė nė vieno liudytojo, kuris būtų davęs melagingus parodymus ir neįvardijo, kurie iš įrodymų, jo nuomone, laikomi netiesioginiais. Šie A.G. skunde nurodyti teiginiai atmetami kaip nepasitvirtinę. Pažymėtina, kad klausimą, ar baudžiamojoje byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Baudžiamojo proceso įstatymas reikalauja, kad teisėjai įrodymus vertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teigti, kad šioje byloje, vertinant įrodymus, buvo pažeistos BPK 20 str. nuostatos, nėra teisinio pagrindo.

Iš nuosprendžio matyti, kad nuteistųjų A.G., T.L. ir M. J. kaltė dėl A. K. turto prievartavimo yra įrodyta ne tik nukentėjusiųjų A. K. bei R. G. , bet ir liudytojų policijos darbuotojų A. P. , A. R. , G. S. , G. B. parodymais.

Nukentėjusiojo A. K. parodymais nustatyta, kad pagrobus automobilį ,,VW Transporter“, jam į mobilaus ryšio telefoną paskambinęs vyras už automobilio sugrąžinimą pareikalavo 1500 eurų ir liepė susirasti tarpininką. Iš matymo pažįstamo vaikino vardu D. paprašė perduoti 1250 eurų (4300 Lt) skambinusiam asmeniui, ką jis ir padarė. Prieš perduodamas pinigus ant popieriaus lapo užsirašė banknotų numerius. Asmuo, gavęs pinigus, jam telefonu pranešė, jog automobilis stovi (duomenys neskelbtini) gyvenvietėje ir paaiškino tikslią vietą. Apie tai A. K. pranešė policijai ir perdavė popieriaus lapą su perduotų banknotų numeriais bei pokalbių įrašus. Automobilį rado nurodytoje vietoje, o ten buvę policijos pareigūnai pranešė, kad sulaikė turtą prievartavusius asmenis (t. 6, b. l. 133-138, t. 11, b. l. 101-104).

Liudytojas A. P. viso proceso metu parodė, kad iš A. K. sužinoję, jog automobilių vagys iš jo reikalauja 1300 eurų, o po to sužinoję, kad pagrobtas automobilis bus sugrąžintas ir paliktas (duomenys neskelbtini) gyvenvietėje, jie kartu su kitais policijos darbuotojais pradėjo sekti T. L. ir jo draugus. Pamatė, jog į nurodytą vietą atvyko M. J. vairuojamas pagrobtas automobilis, o paskui jį automobiliu ,,Peugeot“ važiavo A. G. . Tuoj pat atvyko ir T. L. automobiliu ,,BMW 318“. Vaikinai kažkam paskambino telefonu ir išvyko. Buvo duotas nurodymas visus sulaikyti. Policijos darbuotojai G. S. ir G. B. sulaikė T. L. , o sulaikius automobilį ,,Peugeot“, A. G. su M. J. pavyko pabėgti. Automobilyje, po sėdyne, buvo rasta magnetola ,,Kenwood“ pagrobta iš automobilio ,,VW Transporter“ (t. 6, b. l. 143-144, t. 11, b. l. 5-8, 156-159). Šio liudytojo parodymus patvirtino liudytojai A. R. (t. 6, b. l. 140-142, teisme), G. S. (t. 6, b. l. 147-148, t. 11, b. l. 8-13), G. B. (t. 6, b. l. 145-146, t. 11, b. l. 13-15), o liudytojas J. D. parodė, kad sulaikant A. G. ir M. J. šie pabėgo (t. 6, b. l. 140, t. 11 b. l. 17).

Išvardintų liudytojų parodymai pripažįstami patikimu įrodymų šaltiniu, nes nenustatyta, kad jie būtų apkalbėję nuteistuosius, todėl apygardos teismas pagrįstai jais vadovavosi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį T. L. , A. G. ir M. J. .

Pirmosios instancijos teismas nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje, kurioje pateikiama teismo įrodymų analizė, minėtų liudytojų parodymus ištyrė, įvertino ir sugretinęs su kitais byloje esančiais ir įvertintais parodymais, pateikė išvadas dėl T. L. , A. G. , M. J. vaidmens nusikalstamų veikų padaryme. Būtent šių liudytojų duotų parodymų, o taip pat rašytinių įrodymų pagrindu, padarė išvadą, kad automobilio ,,VW Transporter“ vagystėje T. L. su A. G. nedalyvavo, o juos, kartu su M. J. nuteisė tik už A. K. turto prievartavimą. Kolegija konstatuoja, kad įrodymai dėl šios nusikalstamos veikos įvertinti vadovaujantis įstatymu ir jie atitinka BPK 20 str. numatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams yra išdėstyti BPK 20 str. 3 ir 4 dalyse. Beje, apeliaciniuose T. L. ir A. G. skunduose neteigiama, kad nuosprendis pagrįstas įrodymais, neatitinkančiais BPK 20 str. 3 ir 4 dalyse numatytų reikalavimų, o nuteistasis M. J. savo apeliacinį skundą atšaukė.

Skunde apeliantas A. G. abejoja fonoskopinio tyrimo specialisto išvada (t. 6, b. l. 70-74), kurioje konstatuojama – tikėtina, kad kompaktinėje plokštelėje garso įrašuose Nr. 1 ir Nr. 5  yra A.G. balsas. Išvados aprašomojoje dalyje yra nurodyti motyvai, kodėl specialistas duoda tokią išvadą ir negali kategoriškai atsakyti, ar įraše yra A. G. balsas. Tokia specialisto išvada nedaro šio įrodymo niekinio, o įvertinus ją su kitais surinktais faktiniais duomenimis (nukentėjusiųjų, liudytojų parodymais, įvykio vietų, daiktų apžiūrų, parodymo atpažinti protokolų, mobilaus ryšio telefonų telekomunikacinių įvykių išklotinės) ir kiti išnagrinėti bei nuosprendyje aptarti ir išdėstyti įrodymai patvirtina, kad A. K. turtą prievartavo T. L. ir A. G. (kartu su M. J. ).

Nors teismas ir teisingai apeliantus pripažino kaltais prievartavus A. K. turtą, tačiau nuosprendyje išdėstytos išvados apie jų dalyvavimą organizuotoje grupėje darant šią nusikalstamą veiką, neatitinka bylos aplinkybių, todėl nuosprendis keičiamas (BPK 328 str. 3 p.) ir ne tik dėl apeliantų, bet ir dėl skundo nepadavusio M. J. (BPK 320 str. 3 d., 5 d.).

Kadangi byloje nesurinkta jokių įrodymų, kad T. L. , A. G. ir M. J. organizuotoje grupėje prievartavo A. K. turtą, todėl jų veika iš BK 181 str. 3 d. perkvalifikuojama į BK 181 str. 1 d. Daroma išvada, kad jie veikė paprasta bendrininkų grupe ir teismas, atsižvelgęs į kiekvieno bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką pobūdį ir laipsnį, šios aplinkybės atsakomybę sunkinančia nepripažįsta. Iš bylos duomenų matyti, kad UAB ,,L.n.“ priklausantį automobilį pagrobė M. J. ir už tai nuteistas, tačiau nepadavus dėl jo apeliacinio skundo, negalima sunkinti jo teisinės padėties. Visi 3 nuteistieji kaltais neprisipažino, o byloje nesurinkta jokių įrodymų ir tarpusavio ryšio nei iki automobilio vagystės bei turto prievartavimo, nei padarius šias nusikalstamas veikas.

Lietuvos Respublikos BK 25 str. 3 d. pateikia organizuotos grupės sąvoką, apibrėždamas ją taip: kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Organizuota grupė gali susiformuoti rengimosi padaryti nusikaltimą stadijoje arba jau pradėtos ir tęsiamos veikos metu, ji gali susidaryti prie pavienio nusikalstamą veiką darančio asmens prisijungus keliems asmenims, kurie siekia veikti kartu. Ši bendrininkavimo forma sudaroma siekiant padaryti kelis nesunkius ar apysunkius nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą.

Šis T. L., A. G. ir M. J. padarytas nusikaltimas priskiriamas apysunkiams (BK 11 str. 4 d.). todėl būtinas požymis – susitarimas daryti kelis nusikaltimus turi būti įrodytas. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. G. padarė ir nuteistas tik už vieną nusikaltimą, M. J. – už du, iš kurių vieną nusikaltimą padarė tik vienas, o T. L. nuteistas už tris nusikalstamas veikas, iš kurių vieną padarė tik jis, o A. S. turtą prievartavo su kitu asmeniu – M. A.. Vadinasi, nesurinkta įrodymų, kad tarp jų būtų buvęs susitarimas daryti kelis nusikaltimus.

Be šio bendrininkavimo formai būdingo požymio privalu nustatyti bendrininkų pasiskirstymą vaidmenimis, t. .y būtina, kad kiekvienas grupės narys turi tiksliai žinoti, ką jam reikia daryti, turi žinoti savo vaidmenį bei jam atlikti priskirtą užduotį. Jokių duomenų apie tokį susitarimą nėra – byloje kaltinimas nepateikė, pvz., mobilaus ryšio telefoninių pokalbių išklotinių, suvestinių, iš kurių būtų galima nustatyti, ar šie asmenys bendravo iki nusikaltimo padarymo, jo metu ir padarius nusikaltimą, o apklausti liudytojai policijos darbuotojai taip pat negalėjo ką nors nurodyti apie jų susitarimą, vaidmenų ar užduočių pasiskirstymą.

Be to, nenustatytas organizuotai grupei būdingas požymis – nusikalstamą veiką koordinuojantis vienas ar kelis asmenys. Kaltinime nieko nepasisakyta, o teismas taip pat nenustatė konkrečių veiką apibūdinančių aplinkybių, kaip grupės pastovumas, veikos trukmė, intensyvumas ir išvis neatsižvelgė ir neįvardijo kaltininkų organizuotumo lygio. Kadangi nenustatytas nė vienas organizuotai grupei būdingas požymis, todėl negalima pripažinti, kad T. L. , A. G. ir M. J. , prievartaudami A. K. turtą, veikė organizuotoje grupėje. Perkvalifikavus jų veiką į lengvesnį įstatymą, būtina svarstyti ir naujos bausmės paskyrimo klausimą, nes nuosprendis keičiamas dar ir dėl netinkamo įstatymo pritaikymo bei neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 str. 1 p., 2 p.).

BK 54 str. 2 d. yra nurodytos aplinkybės, į kurias skirdamas bausmę turi atsižvelgti teismas. BK 54 str. 2 d., be kitų aplinkybių, yra numatyta, kad skirdamas bausmę teismas turi atsižvelgti į atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Šioje byloje T.L., A.G., M.J. nėra nustatyta jų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o sunkinančią aplinkybę – savanaudiškas paskatas, teisėjų kolegija jau aptarė ir iš nuosprendžio pašalino anksčiau atsakant į M. A. skundo argumentus. Iš posėdžio metu gautų dokumentų matyti, kad M. A., būdamas TIK 2006-06-14 susituokė ir jo žmona šiuo metu laukiasi kūdikio. Tačiau šios aplinkybės negali būti lemiamos svarstant bausmės skyrimo klausimą.

Kolegija, atsižvelgusi į tai, kad nenustatyta T. L. , A. G. , M. J. atsakomybę nei lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių bei įvertinusi nuosprendyje aptartas jų asmenybių charakteristikas, padarytų nusikaltimų kiekį bei jų pavojingumo laipsnį, už šį nusikaltimą skiria realią laisvės atėmimo bausmę, kuri yra didesnė už sankcijos vidurkį.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 4 d., 329 str. 1 p., 326 str. 1 d. 4 p., 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., 2 p., 3 p.,

n u s p r e n d ž i a:

panaikinti Kauno apygardos teismo 2006 m. vasario 20 d. nuosprendžio dalį dėl S. J. nuteisimo pagal LR BK 181 str. 1 d. ir priimti naują nuosprendį:

S. J. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 1 d. dėl A. G. turto prievartavimo neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl bausmės subendrinimo S. J. LR BK 64 str. 1 d., 3 d. pagrindu su Kauno apygardos teismo 2002 m. lapkričio 8 d. nuosprendžio paskirta ir neatlikta bausmės dalimi.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl bausmės pradžios skaičiavimo S. J. .

Kauno apygardos teismo 2006 m. vasario 20 d. nuosprendžio dalį dėl V. B. pakeisti:

V. B. pripažintam kaltu ir nuteistam pagal LR BK 181 str. 1 d. dėl D. Š. turto prievartavimo paskirti laisvės atėmimą 3 metams 3 mėnesiams atliekant pataisos namuose.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl bausmės subendrinimo V. B. LR BK 64 str. 1 d., 3 d. pagrindu su Kauno m. apylinkės teismo 2003 m. birželio mėn. 10 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmės dalimi.

Pripažinti V. B. jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis savo noru atlygino nukentėjusiajai D. Š. padarytą žalą.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl iš V. B. priteisto nukentėjusiajai D. Š. civilinio ieškinio 5250 Lt.

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2006 m. vasario 20 d. nuosprendžio dalis: dėl M. A. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal LR BK 181 str. 3 d. dėl T. M. turto prievartavimo laisvės atėmimu 5 metams 5 mėnesiams bei dėl M. A. išteisinimo pagal LR BK 181 str. 3 d. dėl T. M. turto prievartavimo nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką ir perduoti bylą dėl šios dalies nagrinėti iš naujo Kauno apygardos teismui.

Kauno apygardos teismo 2006 m. vasario 20 d. nuosprendį pakeisti ir panaikinti nuosprendžio dalį dėl M. A. bausmių subendrinimo LR BK 63 str. 1 d., 4 d. pagrindu jas iš dalies sudedant ir galutinės 6 metų laisvės atėmimo bausmė paskyrimo.

Šio nuosprendžio dalį dėl M. A. bei T. L. nuteisimo pagal LR BK 181 str. 3 d. dėl A. S. turto prievartavimo pakeisti:

M. A. ir T. L. nusikalstamą veiką iš Lietuvos Respublikos BK 181 str. 3 d. dėl A. S. turto prievartavimo perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 181 str. 1 d. ir nuteisti: M. A. laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams; T. L. laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d. M. A. bausmę, paskirtą šiuo nuosprendžiu subendrinti su Kauno apygardos teismo 2006-02-20 nuosprendžiu paskirta bausme pagal Lietuvos Respublikos  BK 178 str. 2 d. iš dalies jas sudedant prie griežčiausios bausmės, pridėti iš dalies švelnesnę bausmę ir galutinę subendrintą bausmę M. A. paskirti laisvės atėmimą 4 (ketveriems) metams atliekant ją pataisos namuose.

M. A. iš kaltinimo dėl E. K. automobilio vagystės pašalinti organizuotos grupės požymį.

Kauno apygardos teismo 200 6m. vasario 20 d. nuosprendžio dalį dėl T. L. , A. G. , M. J. nuteisimo pagal LR BK 181 str. 3 d. dėl A. K. turto prievartavimo pakeisti:

T. L. , A. G. , M. J. nusikalstamą veiką  iš Lietuvos Respublikos BK 181 str. 3 d. dėl A. K. turto prievartavimo perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos BK 181 str. 1 d. ir nuteisti: T. L. laisvės atėmimu 4 metams, A. G. laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams, M. J. laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams.

Nuosprendį pakeisti ir panaikinti nuosprendžio dalį dėl T. L. bausmių subendrinimo LR BK 63 str. 1 d., 4 d. pagrindu jas iš dalies sudedant ir galutinės 6 metų laisvės atėmimo bausmės paskyrimo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d. T. L. bausmes, paskirtas šiuo nuosprendžiu subendrinti su Kauno apygardos teismo 2006-02-20 nuosprendžiu paskirta bausme pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. iš dalies jas sudedant prie griežčiausios bausmės iš dalies pridėti švelnesnes bausmes ir galutinę subendrintą bausmę T. L. paskirti laisvės atėmimą 4 metams 6 mėnesiams atliekant pataisos namuose.

A. G. laisvės atėmimo bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Nuosprendį pakeisti ir panaikinti nuosprendžio dalį dėl M. J. bausmių subendrinimo LR BK 63 str. 1 d., 4 d. pagrindu jas iš dalies sudedant ir galutinės 5 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmės paskyrimo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d. M. J. bausmę, paskirtą šiuo nuosprendžiu subendrinti su Kauno apygardos teismo 2006-02-20 nuosprendžiu paskirta bausme pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. iš dalies jas sudedant prie griežčiausios bausmės iš dalies pridėti švelnesnę bausmę ir galutinę subendrintą bausmę M. J. paskirti laisvės atėmimą 4 (ketveriems) metams atliekant pataisos namuose.

Nuteistiesiems M. A. , V. B. , T. L. , A. G. , M. J. ir S. J. pašalinti iš nuosprendžio sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamas veikas padarė iš savanaudiškų paskatų.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Kolegijos pirmininkė                                                        Rūta Mickevičienė

Teisėjai                                                                      Regina Gaudutienė

                                                                      Jonas Algimantas Venckus