Civilinė byla Nr. e2-1199-464/2021
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01030-2021-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.11.4; 3.1.18.8; 3.,6.1.2
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. spalio 14 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Kačinskienė,
neviešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo X atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 17 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal pareiškėjo X prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, suinteresuotas asmuo Y, išvadą teikianti institucija Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas X. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su prašymu (1) skubiai taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nustatant vaiko Z gyvenamą vietą su pareiškėju (tėvu), suteikiant pareiškėjui teisę vienašališkai priimti visus sprendimus dėl vaiko gydymo ir gauti vaiko asmens dokumentus, (2) išklausyti vaiko nuomonę, (3) teismo nuožiūra skirti medicininę ekspertizę dėl vaiko sveikatos nepriežiūros bei patirto psichinio smurto iš motinos ir jos sugyventinio pusės.
2. Šiame prašyme nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas (duomenys neskelbtini) spendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl santuokos nutraukimo, nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos su juo nustatymo, be kita ko, nustatė jo nepilnamečio sūnaus Z gyvenamą vietą su motina Y. Šiame teismo sprendime taip pat buvo nustatyta pareiškėjo bendravimo su sūnumi tvarka, tačiau vaiko motina nustatytos tvarkos nesilaikė. Nepilnametis sūnus kartu su motina gyvena (duomenys neskelbtini).
3. Pareiškėjo teigimu, (duomenys neskelbtini) sūnus atvyko į Lietuvą praleisti vasaros atostogas, o po jų atsisakė grįžti pas motiną, kuri visiškai nesirūpina jo auklėjimu, mokymu bei sveikata, neleidžia jam lankytis pas gydytojus, skiepytis, vaikas nuolat konfliktuoja su motinos sugyventiniu, kuris prieš jį smurtauja fiziškai ir psichiškai. Vaiko sveikatai yra iškilęs pavojus dėl ilgai trunkančios sveikatos nepriežiūros motinos namuose, be to, nėra užtikrinama jo teisė į tinkamą išsilavinimą – sūnus be pateisinamos priežasties daugiau nei 100 dienų per metus nelankė mokyklos.
4. Todėl, pareiškėjo vertinimu, būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir laikinai nustatyti, kad iki vyks vaiko gydymas ir bus ištirta motinos aplinka, jos gebėjimas tinkamai rūpintis vaiku, kol bus priimti sprendimai dėl vaiko gydymo, vakcinų, vaikas gyvens su juo. Šiuo metu vaiko interesus geriausiai atitiktų jo buvimas pas tėvą (pareiškėją).
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. rugsėjo 17 d. nutartimi nustatė pareiškėjui X 7 dienų terminą, skaičiuojamą nuo nutarties gavimo dienos, jo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio teismui pareiškimo dienos trūkumams pašalinti.
6. Teismas sprendė, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones byloje su tarptautiniu elementu, todėl yra aktualios tiek Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK), tiek 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/200, (toliau – reglamentas „Briuselis II bis“), normos.
7. Teismas padarė išvadą, kad paduotame prašyme nėra visų CPK 147 straipsnio 3 dalyje išvardintų būtinųjų elementų. Pirma, pareiškėjas nenurodė, ar jis jau yra pateikęs (duomenys neskelbtini) teismui ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, o jeigu dar nėra pateikęs, – dėl kokių priežasčių ieškinys iki šiol negalėjo būti pateiktas. Antra, už prašymą sumokėtas 38 Eur žyminis mokestis, nors pagal CPK 80 straipsnio 5, 7 dalis ir 82 straipsnio 1 dalį už tokio pobūdžio prašymą mokėtinas 83 Eur žyminis mokestis (100 Eur x 110,5/ 100 x 75 proc.). Trečia, nėra sumokėtas CPK 147 straipsnio 3 dalyje numatytas 300 Eur užstatas, kuris mokamas tais atvejais, kai prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kurios susijusios su nacionaliniuose ar užsienio arbitražuose arba užsienio teismuose nagrinėtinomis bylomis. Ketvirta, nėra pateikti ieškinyje nurodyti įrodymai – vaiko Lietuvos Respublikos piliečio paso kopija, susirašinėjimas su mokykla ir patvirtinimas dėl galimybės mokytis (duomenys neskelbtini), nepateiktas paties prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones vertimas į motinai suprantamą anglų kalbą.
8. Be to, įvertinęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl reglamento ,,Briuselis II bis“ 20 straipsnio, reglamentuojančio laikinųjų apsaugos priemonių taikymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-357-687/2018), teismas konstatavo, kad pareiškėjas savo prašyme nėra nurodęs ir aplinkybių, patvirtinančių neatidėliotinų ir būtinų sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti egzistavimą, taip pat nėra aišku, koks turėtų būti šių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo terminas, pareiškėjui nepateikus jokių duomenų apie ketinamą teikti ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo.
III. Atskirojo skundo argumentai
9. Pareiškėjas X atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 17 d. nutartį ir perduoti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
9.1. Prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra būtinos, bet šiuo konkrečiu atveju jos nėra skirtos užtikrinti būsimo ieškinio reikalavimus, nes pareiškėjas neketina teikti ieškinio dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo.
9.2. Reglamento ,,Briuselis II bis“ 20 straipsnis yra skirtas apsaugoti vaiko teises ir interesus tol, kol vaikas gyvena Lietuvoje, kur jam būtina turėti gyvenamą vietą su įstatyminiu atstovu, nes motina, su kuria nustatyta gyvenamoji vieta, negyvena Lietuvoje. Tuo tarpu šeimos aplinka vaiko apibūdinama kaip netoleruotina ir pavojinga, motinos aplinką šiuo metu tiria policija bei Vaiko teisių apsaugos tarnybos Lietuvoje ir (duomenys neskelbtini). Be to, tik nustačius laikiną vaiko gyvenamą vietą su pareiškėju, jis galės kreiptis dėl sūnaus asmens tapatybės dokumentų išdavimo.
9.3. Prašomos taikyti apsaugos priemonės yra laikinos ir taikytinos tik tol, kol vaikas gyvena Lietuvoje. Šiuo metu nėra įmanoma pasakyti, kiek dienų vaikas gyvens Lietuvoje, tačiau teismas, nustatęs, kad reglamento ,,Briuselis II bis“ 20 straipsnio pagrindu pritaikytos laikinos apsaugos priemonės yra nebereikalingos, galės jas pakeisti kitomis ar bet kuriuo metu jas panaikinti.
9.4. Reglamento ,,Briuselis II bis“ 20 straipsnyje nėra nenustatyta, kad už tokį prašymą mokėtinas žyminis mokestis, o CPK 80 straipsnio 5 dalyje nustatytas žyminis mokestis ir pusė CPK 80 straipsnio 1 dalyje numatyto žyminio mokesčio dydžio užstatas pareiškėjo atveju neturi būti mokamas, nes prašomos priemonės nėra skirtos užtikrinti būsimo ieškinio. Pareiškėjas sumokėjo įstatyme numatytą 38 Eur žyminį mokestį už prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Teisėja
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal šio straipsnio 3 dalį, teismas imasi nagrinėti civilinę bylą pagal asmens (arba jo atstovo), kuris kreipėsi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, pareiškimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad įgyvendinus teisę į teisminę gynybą pasiekiamas materialusis teisinis efektas, t. y. modifikuojamos (sukuriamos, panaikinamos, pakeičiamos) suinteresuoto asmens subjektinės teisės ar pareigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008; 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013; 2021 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-39-197-1075/2021).
11. CPK 13 straipsnyje įtvirtintas dispozityvumo principas, kuris reiškia, kad šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi CPK nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis, be kita ko, pasirinkdami ir konkrečius šių teisių gynybos būdus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.137 straipsnio 1 dalis, 1.138 straipsnis). Kokia yra asmens, inicijuojančio civilinės bylos iškėlimą, valia ir kokį galbūt pažeistų savo teisių gynybos būdą jis pasirinko yra identifikuojama pagal šio asmens procesiniame dokumente (ieškinyje, pareiškime, prašyme) nurodytus materialiojo teisinio pobūdžio faktus.
12. Taigi, prieš pasisakant dėl atskirojo skundo argumentų dėl netinkamo procesinio dokumento trūkumų šalinimo instituto taikymo, visų pirma būtina įvertinti, kokio teisinio rezultato (materialiojo teisinio efekto) siekia apeliantas, kreipdamasis į Vilniaus apygardos teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
13. Kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis), Vilniaus miesto apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) sprendimu, priimtu civilinėje byloje (duomenys neskelbtini), nutraukus apelianto ir suinteresuoto asmens Y santuoką, buvo išspręstas ir jų nepilnamečio sūnaus Z gyvenamosios vietos klausimas, nustatant ją su motina, taip pat nustatyta tėvo (apelianto X) bendravimo su vaiku tvarka. Šis teismo sprendimas įsiteisėjo (duomenys neskelbtini), Vilniaus apygardos teismui atmetus apelianto X apeliacinį skundą (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini)).
14. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal CK 3.174 straipsnio 4 dalį pasikeitus aplinkybėms ar vienam iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, atidavus vaiką auginti ir gyventi kartu su kitais asmenimis, CK 3.174 straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys gali reikšti pakartotinį ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Kasacinis teismas savo praktikoje ne kartą yra išaiškinęs, kad teismo sprendimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo neįgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-308/2014; 2019 m. rugpjūčio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-277-969/2019). Vadinasi, iš esmės naujas ginčas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo gali būti inicijuotas, tačiau tai turi būti padaryta konkrečia procesine forma – kreipiantis į teismą su atitinkamu ieškiniu, kuris nagrinėjamas ginčo teisenos tvarka, ir įrodinėjant aplinkybių pasikeitimą.
15. Šiuo konkrečiu atveju Vilniaus apygardos teismui buvo paduotas ne ieškinys, o procesinis dokumentas, pavadintas prašymu taikyti laikinąsias vaiko apsaugos priemones. Šiame prašyme nurodyti materialiojo teisinio pobūdžio faktai, susiję su poreikiu užtikrinti apelianto nepilnamečio vaiko teisių į saugią gyvenimo aplinką, mokslą bei sveikatos priežiūros paslaugas tinkamą įgyvendinimą. Prašyme teigiama, kad vaikui gyvenant su savo motina Y (duomenys neskelbtini) mieste, šios teisės nebuvo užtikrinamos, todėl apeliantas prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nustatant apelianto nepilnamečio sūnaus gyvenamąją vietą su juo. Kitaip tariant, apeliantas, prašydamas nustatyti jo nepilnamečio sūnaus gyvenamą vietą su juo, faktiškai šiuo prašymu siekia konkretaus materialinio teisinio rezultato – pakeisti (modifikuoti) įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytą vaiko gyvenamąją vietą, ją nustatant ne su vaiko motina, bet su tėvu (t. y. apeliantu). Kaip minėta pirmiau, tokia asmens teisė turėtų būti realizuojama būtent ieškiniu, kurio pagrįstumas, teismui išnagrinėjus visus argumentus bei įrodymus, įvertinamas teismo sprendimu.
16. Sprendžiant dėl asmens procesinės teisės pareikšti teisme reikalavimus, teismui būtina įsitikinti, ar egzistuoja teisės kreiptis į tą teismą prielaidos ir ar ši teisė įgyvendinama tinkamai, tą teismas turi padaryti ex officio (pagal pareigas) jau ieškinio priėmimo metu, kai yra sprendžiamas bylos iškėlimo klausimas. Teismas šios civilinio proceso stadijos metu nustato, ar ieškinį paduodantis asmuo turi teisę pareikšti ieškinį / paduoti pareiškimą ar prašymą, t. y. patikrina, yra ar nėra teisės kreiptis į teismą prielaidos, taip pat ar pareiškėjas tinkamai įgyvendina savo teisę kreiptis į teismą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-353-690/2018, 13 punktas). Pažymėtina, kad tokia pati pareiga teismui tenka ir gavus prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones išnagrinėtoje byloje, susijusioje su nepilnamečių asmenų bei jų tėvų interesais, atsižvelgiant į laikinųjų apsaugos priemonių privalomo sąsajumo su byloje reikštinais materialiniais teisiniais reikalavimais principą bei tokio procesinio instituto taikymo iki ieškinio pareiškimo išimtinumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-943/2021, 21, 24 punktai)
17. Pirmosios instancijos teismas apelianto paduotą procesinį dokumentą (prašymą) įvertino kaip savo esme atitinkantį prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio teismui pareiškimo dienos, bei nustatęs, kad vaiko motinos Y, kuri yra ne Lietuvos Respublikos pilietė, gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), pripažino būtinybę taikyti ir nacionalines, ir tarptautines teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių, nepareiškus ieškinio, taikymą.
18. Viena vertus, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sprendė, kad, siekiant realizuoti CPK 147 straipsnio 3 dalyje numatytą teisę teikti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio teismui pateikimo dienos, yra būtina nurodyti ir priežastis, dėl kurių ieškinys nebuvo pareikštas kartu su šiuo prašymu, taip pat pateikti įrodymus, patvirtinančius grėsmę pareiškėjo interesams, sumokėti CPK 80 straipsnio 5 dalyje nustatytą žyminį mokestį ir pusės CPK 80 straipsnio 1 dalyje numatyto žyminio mokesčio sumos užstatą. Prašant taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kurios susijusios su nacionaliniuose ar užsienio arbitražuose arba užsienio teismuose nagrinėtinomis bylomis, mokamas trijų šimtų eurų užstatas. Toks prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių, susijusių su užsienio teisme arba užsienio ar nacionaliniame arbitraže nagrinėtina byla, taikymo paduodamas Vilniaus apygardos teismui.
19. Apelianto pozicija, kad jo prašymui priimti pakako vien Reglamente ,,Briuselis II bis“ įtvirtinto reguliavimo, nėra pagrįsta. Kasacinis teismas savo praktikoje dėl reglamento ,,Briuselis II bis“ 20 straipsnio, reglamentuojančio laikinų, įskaitant apsaugines, priemonių, aiškinio ir taikymo yra nurodęs, kad laikinąsias apsaugos priemones gali taikyti ir jurisdikcijos spręsti klausimą iš esmės neturintis teismas, jei yra būtina skubiai imtis priemonių jo veiklos teritorijos valstybėje esančiam vaikui apsaugoti. Reglamentas „Briuselis II bis“ įtvirtina šias būtinas sąlygas: laikinosios apsaugos priemonės turi būti 1) neatidėliotinos, 2) būtinos ir 3) terminuotos. Reglamentas „Briuselis II bis“ nedetalizuoja, kokios laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, todėl konkreti laikinoji apsaugos priemonė nustatoma pagal ją taikančios valstybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-357-687/2018).
20. Kita vertus, šiuo konkrečiu atveju visgi nėra pagrindo manyti, kad apeliantas siekia pasinaudoti nacionalinėmis ir tarptautinėmis teisės normomis, reglamentuojančiomis laikinųjų apsaugos priemonių taikymą iki ieškinio dėl (kitos) vaiko gyvenamosios vietos nustatymo pareiškimo, kai tėvų gyvenamosios vietos yra skirtingose valstybėse.
21. Akivaizdu, kad laikinosios apsaugos priemonės, priešingai nei mano apeliantas, nėra savitikslės, jos taikomos būsimo dėl konkretaus ginčo priimto teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti. Tačiau apelianto prašyme nenurodyta, kad jis ketina kreiptis į nacionalinį arba į (duomenys neskelbtini) teismą su ieškiniu, kuriame pareikš (arba jau pareiškė) materialinius teisinius reikalavimus, susijusius su prašyme nurodytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Tokią aplinkybę skundžiamoje nutartyje teisingai identifikavo ir pirmosios instancijos teismas. Dar daugiau, tai, kad jis net neketina kreiptis į teismą su atitinkamu ieškiniu, apeliantas akcentuoja ir savo atskirajame skunde, kritikuodamas pirmosios instancijos teismo išvadas, kuriomis remiantis jam ir buvo nustatytas terminas pateikti teisės aktų reikalavimus (žr. šios nutarties 18 punktą) atitinkantį procesinį dokumentą, bei tvirtindamas, kad jis siekia pasinaudoti tik laikinosiomis apsaugos priemonėmis, o nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta turėtų būti nustatyta su juo iki tol, kol vaikui bus suteiktas reikiamas gydymas ir kol jis gyvens Lietuvoje. Vadinasi, vien dėl šios priežasties apelianto procesinis dokumentas negali būti kvalifikuojamas kaip prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pareiškimo, apeliantui net neketinant teikti tokio ieškinio.
22. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo faktinėmis aplinkybėmis panašioje situacijoje jau yra pasisakęs, kad taikant laikinąsias apsaugos priemones negalima keisti įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo tvarkos, tam CK numatyti kiti teisiniai instrumentai bei institutai, juolab kad teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios susijusios su pareikštais (arba ateityje pareikštinais) reikalavimais ir kurios gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo, jei šie reikalavimai būtų patenkinti, įvykdymą. Todėl pirmosios instancijos teismas, gavęs prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones išnagrinėtoje byloje, mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikydamas CPK 137 straipsnio 2 dalies nuostatas, turėtų atsisakyti priimti tokį prašymą nenagrinėdamas jo pagrįstumo, kartu išaiškindamas, kokia tvarka gali būti keičiamas su vaiko interesais susijęs teismo sprendimas (toje byloje – nustatyta bendravimo su vaiku tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-943/2021, 21, 24 punktai).
23. Pirmiau jau konstatavus, kad apeliantas kitos vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą gali inicijuoti tik pagal ginčo teisenos taisykles, nes įsiteisėjusiu ir vykdytinu teismo sprendimu nustatyta vaiko gyvenamoji vieta negali būti keičiama taikant laikinųjų apsaugos priemonių institutą, kurio paskirtis yra visiškai kita – būsimo teismo sprendimo, jei reikalavimai būtų patenkinti, įvykdymo užtikrinimas (CPK 144 straipsnis), bei nustačius, kad apeliantas tokio ginčo neketina inicijuoti, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas prašymo dėl laikinųjų apaugos priemonių priėmimo klausimą išsprendė neteisingai.
24. Pirmosios instancijos teismas, suklydęs dėl apelianto pateikto prašymo teisinės kvalifikacijos ir jį laikydamas prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio teismui pareiškimo dienos, nepagrįstai nurodė, kad jis turi atitikti CPK 147 straipsnio 3 dalyje, reglamento ,,Briuelis II bis“ 20 straipsnyje numatytus reikalavimus bei nepagrįstai nustatė atitinkamus jo trūkumus, todėl skundžiama teismo nutartis naikinama (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Nors tokio pobūdžio bylose, kai reikalavimai susiję su nepilnamečių asmenų interesų apsauga, teismas, siekdamas užtikrinti geriausius vaiko interesus, turi būti aktyvus, visgi teismo aktyvumo pareiga negali paneigti CPK 13 straipsnyje įtvirtinto dispozityvumo ir suinteresuoto asmens pasirinkimo, kokiais konkrečiai įstatyme numatytais būdais jam ginti savo ar savo nepilnamečių vaikų teises bei teisėtus interesus, kokių priemonių taikymo siekti, ir kokių – nesiekti.
25. Kadangi ieškinio, o šiuo atveju prašymo priėmimo klausimo išsprendimas yra išimtinė pirmosios instancijos teismo diskrecija, apelianto prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priėmimo klausimas perduotinas nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, atsižvelgiant į CPK 137 straipsnio 2 dalies nuostatas, į šioje nutartyje ir kasacinio teismo 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-943/2021 pateiktus išaiškinimus.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu.
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 17 d. nutartį panaikinti ir perduoti pareiškėjo X prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Teisėja Dalia Kačinskienė