Civilinė byla Nr. e2A-193-450/2025
Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00350-2023-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.2.1; 3.2.4.4; 2.6.11.5; 2.6.10.5.1
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. kovo 27 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Neringos Švedienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Enefit“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2024 m. gruodžio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Enefit“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Judex“ dėl sutarties nutraukimo mokesčio priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Enefit“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Judex“ 1 492 643,52 Eur skolą, 6 procentų dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinyje nurodė, kad tarp šalių 2022 m. rugpjūčio 23 d. buvo sudaryta terminuota elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis (toliau – ir sutartis), nustatytas jos galiojimo terminas iki 2027 m. rugsėjo 30 d. Šia sutartimi šalys susitarė dėl fiksuotos elektros energijos tiekimo kainos. Tam, kad galėtų įgyvendinti sutartinius įsipareigojimus (visą laikotarpį elektros energiją parduoti už šalių nustatytą fiksuotą kainą), ieškovė kreipėsi į Estijos Respublikos įmonę „Eesti Energia AS“ (toliau – Eesti Energia) dėl ateities sandorio sudarymo, t. y. apsidraudimo priemonės (angl. hedging), kuri užtikrintų, jog ieškovė elektros energiją už sutartyje numatytą kainą galės įsigyti visu fiksuotos kainos sutarties laikotarpiu. Atsakovė nuo 2023 m. birželio 24 d. vienašališkai nutraukė sudarytą sutartį, todėl ieškovė kreipėsi į Eesti Energia dėl elektros energijos ateities sandorio pardavimo, tokiu būdu mažindama savo nuostolius dėl esamų įsipareigojimų. Remiantis tarp ieškovės ir atsakovės sudarytos sutarties nuostatomis, atsakovė, nutraukusi sutartį, įsipareigojo atlyginti ieškovei nuostolius, kurių apskaičiavimo tvarka įtvirtinta sutartyje. Sutarties nutraukimo mokestis apskaičiuotas taip: (9 600 - 1 440) × 304,87 × 0.6 = 1 492 643,52 Eur (9 600 MWh yra sutartyje nustatytas elektros energijos fiksuotos kainos pirkimo kiekis visam sutarties galiojimo laikotarpiui; 1 440 MWh yra iki sutarties nutraukimo atsakovės faktiškai pagal sutartį iš ieškovės nupirktas elektros energijos kiekis; 304,87 Eur/MWh yra sutartyje nustatyta elektros energijos fiksuota kaina). Sutarties nutraukimo mokestis savo esme yra iš anksto numatytų minimalių ieškovės nuostolių kompensacija, kvalifikuotina kaip netesybos (bauda), kurią ji turi teisę gauti kaip sutarties nutraukimo kompensaciją.
3. Kauno apygardos teismas 2024 m. sausio 23 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, priteisė ieškovei UAB „Enefit“ iš atsakovės UAB „Judex“ 1 253 620,80 Eur sutarties nutraukimo mokestį ir 6 procentų dydžio metines palūkanas, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
4. Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. birželio 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-280-407/2024 Kauno apygardos teismo 2024 m. sausio 23 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas priteisti (duomenys neskelbtini) Eur dydžio nuostolius, kildinamus iš ieškovės administracinių kaštų, paliko nepakeistą; kitą sprendimo dalį panaikino ir nuostolių dydžio nustatymo bei priteisimo klausimą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
5. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija 2024 m. birželio 4 d. nutartyje nurodė, kad ieškovė savo patirtus nuostolius įrodinėjo dviem pagrindais: pirma, teigė, kad 1 253 620,80 Eur nuostolius sudarė elektros energijos įsigijimo ir pardavimo pagal ateities sandorius su Eesti Energia nuostoliai; antra, nurodė, jog likusiais (duomenys neskelbtini) Eur dengs ieškovės administracinius kaštus, susijusius su elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties su atsakove sudarymu ir vykdymu. Nors pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė, kad ieškovė neįrodė (duomenys neskelbtini) Eur nuostolių, tačiau netinkamai vertino ieškovės sudarytus ateities sandorius prašomų priteisti nuostolių kontekste, todėl nepagrįstai nustatė teisinį bei faktinį priežastinį ryšį tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir, ieškovės teigimu, kilusių nuostolių, todėl nepagrįstai patenkino visą ieškinio reikalavimą. Teisėjų kolegija nusprendė, kad faktinis nuostolių dydis nebuvo įrodytas (nebuvo tinkamai įrodinėjamas). Tik ieškovei įrodžius nuostolių dydį, pirmosios instancijos teismas turėtų spręsti nuostolių dydžio mažinimo klausimą. Pirmosios instancijos teismas, bylą nagrinėdamas iš naujo, turėtų nuspręsti dėl priteistino netesybų dydžio. Kadangi tarp ieškovės ir atsakovės sudarytoje sutartyje įtvirtinta sutarties nutraukimo mokesčio apskaičiavimo tvarka nėra tinkama nustatant realiai kilusių nuostolių dydį, todėl, sprendžiant dėl priteisintinos sumos dydžio, turi būti vadovaujamasi bendrosiomis civilinės atsakomybės normomis, o būtent, atsižvelgiama į tai, kad nuostoliai neturi būti baudinio pobūdžio ir negali tapti nepagrįstu ieškovės praturtėjimo šaltiniu, bei ribojimais, nustatytais specialiuose elektros energijos tiekimą reguliuojančiuose teisės aktuose, taip pat tuo, kad gali būti atlyginami tik tiesioginiai ieškovės patirti nuostoliai.
6. Nagrinėjant bylą iš naujo pirmosios instancijos teisme ieškovė UAB „Enefit“ pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad sutarties nutraukimo mokesčio dalis (1 253 620,80 Eur) yra išimtinai ieškovės patirti tiesioginiai nuostoliai (t. y. turėtos išlaidos), kuriuos ieškovė patyrė dėl pirmalaikio sutarties nutraukimo iki šalių sulygto elektros energijos pardavimo laikotarpio pabaigos. Ši suma jokia apimtimi nėra baudinio pobūdžio ir neviršija atsakovės veiksmais nulemtų ieškovės realių (ne baudinių) nuostolių. Sutartyje šalys pagrįstai ir teisėtai sulygo dėl sutarties nutraukimo mokesčio, kuriuo apibrėžta šalių civilinė atsakomybė bet kuriai iš šalių nevykdant sutarties ir vienašališkai ją nutraukus iki šalių nustatyto elektros energijos pardavimo laikotarpio pabaigos. Atitinkamai, atsakovei priėmus sprendimą nutraukti sutartį nuo 2023 m. birželio 30 d., atsakovė neįvykdė savo prievolės pirkti elektros energijos iš ieškovės sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis iki 2027 m. rugsėjo 30 d. (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.205 straipsnis), tai lėmė atsakovės civilinę atsakomybę dėl sutarties neįvykdymo ir suteikė teisę ieškovei reikalauti iš atsakovės iš anksto sutartimi sulygtų netesybų (CK 6.245 straipsnio 3 dalis ir 6.256 straipsnio 2 dalis), kuriomis būtų atlyginami dėl sutarties pirmalaikio nutraukimo ieškovės patirti nuostoliai (CK 6.249 straipsnio 1 dalis ir 6.251 straipsnio 1 dalis). Atsakovės sprendimas nutraukti sutartį ir atsisakymas sumokėti nutraukimo mokesčio sumą kvalifikuotini kaip atsakovės nepagrįstas ir neteisėtas atsisakymas vykdyti sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, t. y. neteisėti veiksmai pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį.
7. Ieškovė taip pat nurodė, kad dėl atsakovės vienašališkai inicijuoto pirmalaikio sutarties nutraukimo ieškovė patyrė tiesioginius nuostolius, inter alia (be kita ko), susijusius su ilgalaikės fiksuotos kainos sutarties pagrindu tiekiamos elektros energijos kainos draudimo sąnaudomis. Elektros energijos kainos draudimas buvo būtinas siekiant užtikrinti nepertraukiamą elektros energijos tiekimą pagal šalių sudarytą ilgalaikę fiksuotos kainos sutartį, t. y. elektros energijos kainos draudimas buvo būtinąja sąlyga (lot. conditio sine qua non) sutarčiai sudaryti ir tinkamai įvykdyti, dėl to nekyla abejonių dėl sutartimi šalių sulygto elektros energijos tiekimo produkto ir kainos draudimo tiesioginio ryšio.
8. Ieškovė pabrėžė, kad nėra objektyvaus pagrindo abejoti jos ir Eesti Energia sudaromų ateities sandorių skaidrumu, kurie yra sudaromi rinkos sąlygomis bei laikantis Europos Sąjungos reikalavimų prekybai išvestinėmis finansinėmis priemonėmis, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (toliau – EBPO) standartų ir griežtai kontroliuojamos bei audituojamos Eesti Energia grupės sandorių kainodaros taisyklių. Todėl byloje pateiktos abejonės dėl ieškovės iš Eesti Energia įsigyjamo elektros energijos kainos draudimo sudaromais dvišaliais sandoriais yra nepagrįstos jokiomis faktinėmis aplinkybėmis ir (ar) ekspertiniu elektros energijos rinkos vertinimu bei yra dėstomos klaidingai interpretuojant Baltijos šalių elektros energijos rinkos sąrangą bei apskritai neįsigilinus į ieškovės paaiškinimus ir juos pagrindžiančius įrodymus. Be to, ieškovės ir Eesti Energia elektros energijos kainos draudimo sandoriai sudaromi ir vykdomi išimtinai rinkos sąlygomis grindžiama sandorių kainodara, laikantis Europos Sąjungoje harmonizuoto prekybos išvestinėmis finansinėmis priemonėmis teisinio reguliavimo ir tarptautinių standartų, bei taikant aiškius, skaidrius ir palyginamus komponentus (kainos dedamąsias). Todėl bet kokios abejonės, kad atitinkami ieškovės ir Eesti Energia sandoriai galimai yra neskaidrūs, sudaromi tik Eesti Energia valios pagrindu, yra nepagrįstos.
9. Ieškovė neturi galimybės nutraukti su Eesti Energia sudarytų elektros energijos kainos draudimo sandorių, o sutarties pirmalaikio nutraukimo atveju ieškovė patyrė šių sandorių realizavimo išlaidas (tiesioginius nuostolius). Sudaryti draudimo sandoriai yra privalomi vykdyti visą sutartyje sulygtą elektros energijos pardavimo laikotarpį ir negali būti nutraukti. Be to, ieškovė byloje pateikė apskaičiavimus, kurie akivaizdžiai pagrindžia, kad ieškovės nuostoliai yra realūs ir pagrįsti. Ieškovės Eesti Energia mokėtina suma – 1 253 620,80 Eur – yra reali, pagrįsta ir de facto (faktiškai) įtraukiama į ieškovės ir Eesti Energia tarpusavio atsiskaitymus. Ieškovės patiriami tiesioginiai nuostoliai yra atsakovės veiksmų rezultatas, kaip nurodyta CK 6.247 straipsnyje. Atsakovė pasinaudojo ieškovės teikiamomis naudomis, kai tai jai buvo naudinga, ir atsisakė vykdyti sutartį, kai toks vykdymas pasirodė esąs mažiau naudingas dėl pasikeitusių aplinkybių elektros energijos rinkoje, neatsižvelgdama į sutarties vykdymo sąlygas ir (ar) ieškovės patiriamas papildomas išlaidas (tiesioginius nuostolius). Dėl šios priežasties atsakovės kaltė, nepagrįstai ir neteisėtai nutraukiant sutartį, yra preziumuojama, kaip tai numato CK 6.248 straipsnio 1 dalis. Šiuo atveju sutarties nutraukimo mokesčio, kaip netesybų, nėra teisėto pagrindo sumažinti ar kitaip perskaičiuoti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
10. Kauno apygardos teismas 2024 m. gruodžio 16 d. sprendimu ieškinio reikalavimą dėl 1 253 620,80 Eur nuostolių priteisimo atmetė ir iš ieškovės atsakovei priteisė 25 530 Eur bylinėjimosi išlaidų.
11. Teismas nustatė, kad tarp ieškovės ir Eesti Energia (duomenys neskelbtini) buvo sudaryta energijos finansinių priemonių pagrindinė sutartis, kuria buvo susitarta dėl elektros energijos ateities sandorių sudarymo tvarkos ir mokėjimų apskaičiavimo taisyklių. Tam, kad galėtų vykdyti savo įsipareigojimus pagal tarp ieškovės ir atsakovės sudarytą elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį, t. y. tiekti reikiamą kiekį elektros energijos pagal šalių sulygtą kainą, remdamasi pagrindine sutartimi, ieškovė kreipėsi į Eesti Energia dėl ateities sandorio sudarymo, t. y. apsidraudimo priemonės, kuri užtikrintų, jog ieškovė elektros energiją už sutartyje numatytą kainą galės įsigyti visu fiksuotos kainos sutarties laikotarpiu. (duomenys neskelbtini) gautas Eesti Energia patvirtinimas, kad ieškovė sėkmingai sudarė ateities sandorį pagal pagrindinę sutartį dėl (duomenys neskelbtini) elektros energijos pirkimo kas mėnesį nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) už fiksuotą (duomenys neskelbtini) Eur/MWh kainą pagal (duomenys neskelbtini) užklausą.
12. Teismas pritarė atsakovės atsikirtimams, kad ieškovė, jos reikalavimą dėl nuostolių nagrinėjant jį iš naujo, naujų argumentų ir įrodymų, kuriais ji įrodinėtų tiesioginius nuostolius, jų faktinį bei teisinį ryšį, nepateikė. Teismo vertinimu, ieškovė jokiais naujais įrodymais prašomų priteisti nuostolių ir jų dydžio neįrodinėjo. Vertindamas ieškovės pateiktus naujus rašytinius paaiškinimus, teismas nusprendė, kad ieškovė juose tik kritikuoja apeliacinės instancijos teismo priimtos nutarties motyvus. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos apeliacinio teismo nutartis yra įsiteisėjusi, joje nustatytos faktinės aplinkybės bei teisinis aplinkybių įvertinimas yra pateiktas, nutartis nebuvo skundžiama kasacine tvarka, todėl turi būti vykdoma.
13. Teismas, įvertinęs, kad ieškovė patirtų nuostolių dydį įrodinėja kaip skirtumą tarp atsakovės naudai ieškovės užtikrintos pagal sutartį teikiamos elektros energijos fiksuotos kainos draudimo įsigijimo kainos ir, atsakovei nutraukus šalių sudarytą sutartį, nepanaudoto elektros energijos kainos draudimo pardavimo kainos, bei tokį apskaičiavimą kildina tik iš jos ir Eesti Energija sudarytos dvišalės sutarties, nurodė, kad atsakovė apie šios sutarties sudarymą nežinojo. Teismas pažymėjo, kad apeliacinės instancijos teismas jau yra nustatęs ginčui spręsti reikšmingas aplinkybes, jog tarp ieškovės ir Eesti Energija sudaromi ateities sandoriai yra skirti valdyti ne konkretaus sandorio riziką, tačiau visos vykdomos ekonominės veiklos riziką, todėl tarp ieškovės nurodomų nuostolių ir atsakovės sutarties nutraukimo nėra teisinio priežastinio ryšio. Taigi, esant tokioms nustatytoms aplinkybėms ir įsiteisėjusiu procesiniu sprendimu pripažintiems faktams, teismas nusprendė, kad nuostolių priteisimas iš atsakovės negalimas.
14. Teismas pastebėjo, kad ieškovė naujų argumentų, kurie papildytų ar pakeistų įsiteisėjusia apeliacinės instancijos teismo nutartimi nustatytas aplinkybes, nepateikė, o kitos ieškovės nurodomos aplinkybės, teismo vertinimu, nėra reikšmingos ir aktualios nagrinėjamam reikalavimui spręsti.
15. Teismas konstatavo, kad, nagrinėjant bylą iš naujo, ieškovei buvo sudarytos galimybės įrodinėti susidariusius nuostolius ir jų dydį, tačiau ieškovė nepateikė naujų įrodymų šiems reikalavimams pagrįsti bei neįrodė visų būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei kilti, todėl ieškovės reikalavimą atmetė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
16. Ieškovė UAB „Enefit“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2024 m. gruodžio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti ieškovei iš atsakovės 1 253 620,80 Eur sutarties nutraukimo mokestį bei bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
16.1. Teismas peržengė ieškinio ribas ir netinkamai kvalifikavo ieškovės reikalavimą dėl sutarties mokesčio (netesybų) priteisimo, kaip reikalavimą dėl nuostolių ar žalos priteisimo, kurį atmetė ieškovei neįrodžius visų civilinės atsakomybės sąlygų, nors tokių sąlygų visiškai nevertino. Teismas priėmė siurprizinį sprendimą ir užkirto ieškovei galimybę ginti savo pažeistas teises.
16.2. Teismas, peržengdamas ieškinio ribas bei suformuluodamas naują ieškinio dalyką, t. y. reikalavimą dėl nuostolių priteisimo, nepaisė ieškovės pareikšto reikalavimo dėl netesybų priteisimo, neanalizavo jį reglamentuojančių teisės normų bei suformuotos teismų praktikos. Esminis skirtumas tarp netesybų ir nuostolių institutų yra tai, kad šalių sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurių jam nereikia įrodinėti, kai skolininkas neįvykdo ar netinkamai įvykdo sutartinę prievolę, t. y. asmuo, siekiantis prisiteisti sudarytoje sutartyje numatytas netesybas, neturi įrodinėti civilinės atsakomybės sąlygų; šalis, reikalaujanti priteisti netesybas, turi įrodyti tikėtinus nuostolius, tačiau teismas negali paneigti šalių laisva valia pasiekto susitarimo, mažindamas šalių sutartas netesybas. Taigi nuotolių dydžio nustatymas, sprendžiant ginčą dėl netesybų priteisimo, yra svarbus tik tuo aspektu, kad teisės aktai numato, jog netesybos gali būti sumažinamos, jei yra neprotingai didelės ir tik tiek, kad netaptų mažesnės už patirtus nuostolius. Nagrinėjamu atveju susiklostė teisiniu požiūriu ydinga situacija, kai teismas nusprendė ne sumažinti, o apskritai nepriteisti ieškovei netesybų, taip paneigdamas šalių susitarimą bei sutarties laisvės principą, neatsižvelgdamas į esminius faktus, jog: (1) atsakovė yra juridinis asmuo, kuriam yra taikomi aukštesni atidumo bei rūpestingumo standartai, dėl to ji suvokė, kad, nutraukus sutartį prieš terminą, jai bus taikoma sutartyje numatyta atsakomybė; (2) netesybų dydis ir jo apskaičiavimo tvarka buvo numatytas sutartyje ir apie netesybų dydį atsakovė buvo tinkamai informuota, ji dėl to nereiškė jokių pretenzijų.
16.3. Teismas pažeidė įrodymų tyrimo bei vertinimo taisykles, konstatuodamas, kad ieškovė neįrodė nuostolių dydžio. Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje pateikti išaiškinimai niekaip neužkirto galimybės ieškovei įrodinėti patirtų nuostolių dydį, nes teismas per se (savaime) nekonstatavo, kad netesybos, kildinamos iš ateities sandorio, yra nepagrįstos; teismas tik nurodė, kad faktinis nuostolių dydis nebuvo įrodytas (nebuvo tinkamai įrodinėjamas). Taip pat ieškovė, įrodinėdama savo patirtų nuostolių pagrįstumą ir realumą, pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus bei naujus rašytinius įrodymus (Eesti Energia 2024 m. rugsėjo 17 d. raštą (paaiškinimai); Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos 2021 m. spalio 11 d. raštą Nr. 3-1727; Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos 2023 m. liepos 26 d. nutarimą Nr. O3E-1033; Eesti Energia ieškovei parduodamų finansinių sandorių vidaus apskaitos sistemos išrašus; Eesti Energia finansinių sandorių sąskaitas faktūras; ieškovės mokėjimo nurodymus), kurie nebuvo vertinami (pateikti) bylą nagrinėjant pirmą kartą. Taigi, nors apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstyti teisės išaiškinimai saisto pirmosios instancijos teismą, nagrinėjant bylą iš naujo, tačiau ieškovė pateikė naujus rašytinius įrodymus, kurių teismas visiškai netyrė ir nevertino.
16.4. Ieškovas pagrindė, kad elektros energijos kainos draudimas buvo būtinas siekiant užtikrinti nepertraukiamą elektros energijos tiekimą pagal ieškovės ir atsakovės sudarytą ilgalaikę fiksuotos kainos sutartį, t. y. elektros energijos kainos draudimas buvo būtinąja sąlyga sutarčiai sudaryti ir tinkamai ją vykdyti.
16.5. Elektros energijos kainos draudimo paslaugą ieškovė įsigijo iš Eesti Energia rinkos sąlygomis grindžiamais sandoriais, juose nustatyta tvarka ir sąlygomis. Nėra objektyvaus pagrindo abejoti ieškovės ir Eesti Energia sudaromų ateities sandorių skaidrumu, kurie yra sudaryti laikantis Europos Sąjungos reikalavimų prekybai išvestinėmis finansinėmis priemonėmis, EBPO standartų, kontroliuojamos bei audituojamos Eesti Energia grupės sandorių kainodaros taisyklių. Todėl tiek atsakovės pateiktos, tiek Lietuvos apeliacinio teismo pakartotos abejonės dėl ieškovės iš Eesti Energia įsigyjamo elektros energijos kainos draudimo sudaromais dvišaliais sandoriais yra nepagrįstos faktinėmis aplinkybėmis ir (ar) ekspertiniu elektros energijos rinkos vertinimu ir yra dėstomos klaidingai interpretuojant Baltijos šalių elektros energijos rinkos sąrangą bei apskritai neįsigilinus į ieškovės pateiktus paaiškinimus ir juos pagrindžiančius įrodymus.
16.6. Elektros energijos kainos draudimo paslaugos kaina sutarties vykdymo laikotarpiu buvo apskaičiuota taikant skaidrius ir palyginamus komponentus. Ieškovės ir Eesti Energia elektros energijos kainos draudimo sandoriai yra sudaromi ir vykdomi išimtinai rinkos sąlygomis grindžiama sandorių kainodara, laikantis Europos Sąjungoje harmonizuoto prekybos išvestinėmis finansinėmis priemonėmis teisinio reguliavimo bei tarptautinių standartų, taikant aiškius, skaidrius ir palyginamus komponentus (kainos dedamąsias). Todėl bet kokios abejonės, kad atitinkami ieškovės ir Eesti Energia sandoriai galimai yra neskaidrūs, sudaryti Eesti Energia valia, yra nepagrįstos.
16.7. Ieškovė neturi galimybės nutraukti su Eesti Energia sudarytų elektros energijos kainos draudimo sandorių, o sutarties pirmalaikio nutraukimo atveju patyrė šių sandorių realizavimo išlaidų (tiesioginių nuostolių). Ieškovės ir Eesti Energia sudarytas elektros energijos kainos draudimo sandoris yra privalomas vykdant sutartyje sulygtą elektros energijos pardavimą visu numatytu laikotarpiu ir negali būti nutrauktas. Be to, ieškovės pateikti apskaičiavimai paneigia Lietuvos apeliacinio teismo išsakytą abejonę (nutarties 66 punktas), kad byloje nėra pakankamai duomenų, leidžiančių teigti, jog ieškovės nuostoliai yra realūs ir pagrįsti. Ieškovės Eesti Energia mokėtina suma – 1 253 620,80 Eur – yra pagrįsta ir įtraukta į ieškovės bei Eesti Energia tarpusavio atsiskaitymus. Ieškovė pateikė duomenis, įrodančius faktinius atsiskaitymus tarp jos ir Eesti Energia už tarpusavyje sudarytus ateities sandorius, įskaitant elektros energijos kainos draudimo sandorius
. 17. Atsakovė UAB „Judex“ atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:
17.1. Nagrinėjamoje byloje yra kilęs netesybų dydžio klausimas. Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad sutartyje įtvirtinta sutarties nutraukimo mokesčio formulė neleidžia apskaičiuoti realių tiesioginių nuostolių, patirtų dėl sutarties nutraukimo; ieškovės prašomas priteisti nuostolių dydis tapo neaiškus, dėl to teismas perdavė bylą nagrinėti iš naujo. Lietuvos apeliacinis teismas nutartyje, be kita ko, pažymėjo, kad netesybos yra ne tik prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė, bet ir civilinės atsakomybės forma, todėl ieškovei, reikalaujančiai netesybų kaip civilinės atsakomybės formos priteisimo, kilo pareiga, vadovaujantis bendrosiomis civilinės atsakomybės normomis, įrodyti prašomų priteisti netesybų dydį, kuris atsižvelgiant į elektros energijos tiekimą reglamentuojantį įstatymą, turi būti susijęs tik su tiesioginiais nuostoliais. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo nustatytais faktais bei nutartyje išdėstytais nurodymais. Dėl to ieškovės skundo argumentai, kad teismas peržengė ieškinio ribas, yra nepagrįsti.
17.2. Bylos nagrinėjimo metu ieškovei buvo sudarytos galimybės ginti savo pažeistas teises. Teismas priėmė ieškovės pateiktus rašytinius paaiškinimus, kuriais ji įrodinėjo prašomų priteisti netesybų faktą bei dydį, kaip jos patirtus tiesioginius nuostolius dėl sutarties nutraukimo. Visi ieškovės naujai teikiami rašytiniai įrodymai buvo pridėti prie bylos ir įvertinti priimant skundžiamą teismo sprendimą.
17.3. Nei Lietuvos apeliacinis teismas, nei pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, nepaneigė ieškovės teisės į netesybas bei šalių susitarimo ir sutarčių laisvės principo. Nė vienos instancijos teismas nekonstatavo, kad ieškovė neturi teisės į netesybų priteisimą. Priešingai, Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad susitarimas dėl netesybų yra galiojantis, tačiau sutartyje įtvirtintas netesybų apskaičiavimo mechanizmas neleidžia nustatyti realių tiesioginių nuostolių, todėl įpareigojo ieškovę, nagrinėjant bylą iš naujo, šiuos nuostolius tinkamai pagrįsti, įrodant, jog jos prašomos priteisti 1 253 620,80 Eur netesybos yra tiesioginiai nuostoliai, patirti dėl to, kad atsakovė nutraukė sutartį. Tačiau ieškovė, žinodama, kad Lietuvos apeliacinis teismas jos sudarytus dvišalius ateities sandorius jau yra pripažinęs netinkamu tiesioginių nuostolių patvirtinimu, toliau laikėsi pozicijos, kad 1 253 620,80 Eur nuostolių faktas, remiantis šiais sandoriais, yra tinkamas, o pateiktais rašytiniais paaiškinimais detalizavo šių sandorių sudarymo aplinkybes bei išdėstė savo kritiką dėl Lietuvos apeliacinio teismo nutarties. Ieškovė, nagrinėjant bylą iš naujo, pasirinko teisę ne įrodinėti tiesioginius nuostolius pagal bendrosios civilinės atsakomybės sąlygas, o kritikuoti Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje padarytas išvadas, teikiant papildomus paaiškinimus dėl dvišalių ateities sandorių sudarymo aplinkybių.
17.4. Lietuvos apeliacinis teismas aiškiai nurodė, kad, bylą nagrinėjant iš naujo, teismas pirmiausia turi nustatyti ieškovės patirtus tiesioginius nuostolius, kuriuos ji turi įrodyti. Tik ieškovei įrodžius tiesioginių nuostolių dydį, teismas turėtų (galėtų) spręsti nuostolių dydžio mažinimo klausimą. Ieškovei teigiant, kad 1 253 620,80 Eur netesybos yra tiesioginiai nuostoliai, kurie apskaičiuojami, kaip skirtumas tarp ateities sandorių įsigijimo ir pardavimo kainos, faktiniu nuostolių atsiradimo pagrindu imant su Eesti Energia sudarytus dvišalius ateities sandorius bei žinant, kad Lietuvos apeliacinis teismas jau yra konstatavęs, jog tokie sandoriai nėra teisiniame ir faktiniame priežastiniame ryšyje su prašomais priteisti nuostoliais, ji prisiėmė riziką, kad ieškinio reikalavimas gali būti atmestas. Kadangi ieškovė neįrodė realiai patirtų tiesioginių nuostolių dėl sutarties nutraukimo, teismui nebuvo pagrindo vertinti prašomų priteisti netesybų dydžio.
17.5. Ieškovė tiesioginių nuostolių dėl sutarties nutraukimo nepatyrė. Pagal Lietuvos Respublikos elektros energijos įstatymą gali būti atlyginami tik tiesioginiai nuostoliai, o ieškovė jų nepatyrė, todėl teismas pagrįstai ieškinį atmetė.
17.6. Ieškovės naujai pateikti įrodymai yra išimtinai susiję su Eesti Energia sudarytais dvišaliais ateities sandoriais bei jų vykdymu. Dėl jų, kaip ieškovės tiesioginių nuostolių dėl sutarties nutraukimo, pagrindžiančių įrodymų yra pasisakęs Lietuvos apeliacinis teismas. Todėl teismas neturėjo teisės vertinti ieškovės ir Eesti Energia sudarytus dvišalius sandorius kitaip, nei juos buvo įvertinęs apeliacinės instancijos teismas nutartyje, kuria bylos dalis buvo perduota nagrinėti iš naujo. Teismas teisingai nurodė, kad ieškovė nepateikė argumentų ir įrodymų, kurie pakeistų Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje pateiktas išvadas. Be to, ieškovė nenurodė, kokią įtaką pateikti rašytiniai paaiškinimai bei prie jų pridėti rašytiniai įrodymai turėjo sprendimo priėmimui, kokias bylai reikšmingas aplinkybes šie įrodymai patvirtina arba paneigia.
17.7. Esant įsiteisėjusiai Lietuvos apeliacinio teismo nutarčiai, ieškovė neturi teisinio pagrindo kvestionuoti šio teismo padarytų išvadų.
17.8. Ieškovė skundą, be kita ko, grindžia sutarties sudarymo metu neegzistavusia ir į Lietuvos nacionalinę teisę neperkelta 2024 m. birželio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2024/1711, kuria dėl Europos Sąjungos elektros energijos rinkos modelio tobulinimo iš dalies keičiamos direktyvos (ES) 2018/2001 ir (ES) 2019/944 (toliau – Direktyva). Šalys 2022 m. rugpjūčio 23 d. sudarydamos sutartį neturėjo galimybės numatyti, koks teisės aktas bus priimtas po dviejų metų. Sutarties sudarymo metu galiojantys nacionaliniai įstatymai elektros energijos tiekimo srityje nenumatė prievolės elektros energijos tiekėjui naudoti išvestines finansines priemones savo veikloje. Elektros energijos tiekėjo rizikos valdymas ir valdymo būdo bei priemonės pasirinkimas yra konkretaus subjekto priimtas verslo sprendimas, kurio rizikingumą, reikalingumą bei apsidraudimo kainą gali įvertinti tik pati ieškovė. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad, nesudariusi ateities sandorių su Eesti Energia, ji nebūtų galėjusi įvykdyti sutarties. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad ji neturi galimybės užtikrinti savo klientams garantuojamos ilgalaikės fiksuotos elektros energijos kainos draudimo kitais būdais, nei bendradarbiaudama su Eesti Energia.
17.9. Ieškovės prašomi priteisti nuostoliai atsirado ne dėl atsakovės sutarties nutraukimo, o dėl ieškovės priimto verslo sprendimo – sudaryti ateities sandorį su Eesti Energia. Atsakovei nutraukus sutartį, elektros energija neperkama, todėl neaišku, kokiu teisiniu pagrindu ieškovė turėtų likusius (duomenys neskelbtini) mėnesį mokėti Eesti Energia po (duomenys neskelbtini) Eur/MWh ir šią kainą už nepatiektą elektros energiją perkelti atsakovei kaip ieškovės patirtus nuostolius.
17.10. Ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad jos sudaryti ateities sandoriai buvo sudaromi vienam mėnesiui ir baigdavo galioti to paties mėnesio paskutinę dieną, todėl nėra žinoma šių sandorių nutraukimo (atsisakymo) tvarka. Šių aplinkybių ieškovė bylą nagrinėjant iš naujo neįrodinėjo. Ieškovės pateikti įrodymai nei patvirtina, nei paneigia jos įvardytą aplinkybę, kad ji įsipareigojo elektros energijos kainos draudimo paslaugos teikėjui (šiuo atveju – Eesti Energia) sumokėti už viso apdrausto elektros energijos kiekio finansines išvestines priemones. Ieškovės pateiktoje (duomenys neskelbtini) finansinės energijos pagrindinėje sutartyje, kuri sudaryta tarp ieškovės ir Eesti Energia, nenumatytas įsipareigojimas sumokėti už viso apsidraudimo laikotarpio išvestines priemones. Priešingai, šios sutarties 6 skyriuje numatyta išvestinių sandorių išankstinio nutraukimo tvarka ir dėl išankstinio nutraukimo atsiradusių nuostolių atlyginimas. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad Eesti Energia, vadovaujantis (duomenys neskelbtini) finansinės energijos pagrindinės sutarties 6 skyriaus nuostatomis, jos atžvilgiu būtų apskaičiavusi pirmalaikio nutraukimo sumą ir ją pareikalavusi atlyginti, tai patvirtina atsakovės poziciją, jog tiesioginių nuostolių ieškovė nėra patyrusi.
17.11. Sutartyje informacijos, kad atsakovė sutarties nutraukimo atveju turės sumokėti nuostolius, atsirandančius pagal (duomenys neskelbtini) finansinės energijos pagrindinę sutartį, sudarytą tarp ieškovės ir Eesti Energia, nebuvo. Ieškovė bylos nagrinėjimo metu patvirtino, kad atsakovės nebuvo informavusi apie sudarytus dvišalius sandorius su Eesti Energia, todėl dėl atsiradusių nuostolių kalta pati ieškovė
.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių ir ginčo esmės
19. Byloje nustatyta, kad atsakovė UAB „Judex“ ir ieškovė UAB „Enefit“ 2022 m. rugpjūčio 23 d. sudarė terminuotą elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovė nuo 2022 m. spalio 1 d. iki 2027 m. rugsėjo 30 d. įsipareigojo nupirkti iš ieškovės bendrą 9 600 MWh elektros energijos kiekį (per mėnesį – ne mažiau kaip 160 MWh).
20. Tam, kad galėtų vykdyti savo įsipareigojimus pagal tarp ieškovės ir atsakovės sudarytą elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį, t. y. tiekti reikiamą kiekį elektros energijos pagal tarp šalių sulygtą kainą, remdamasi pagrindine sutartimi, ieškovė kreipėsi į Eesti Energia dėl ateities sandorio sudarymo, t. y. apsidraudimo priemonės, kuri užtikrintų, jog ieškovė elektros energiją už sutartyje numatytą kainą galės įsigyti visu fiksuotos kainos sutarties laikotarpiu. (duomenys neskelbtini) gautas Eesti Energia patvirtinimas, kad ieškovė sudarė ateities sandorį pagal pagrindinę sutartį dėl (duomenys neskelbtini) MWh elektros energijos pirkimo kas mėnesį nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) už fiksuotą (duomenys neskelbtini) Eur/MWh kainą pagal (duomenys neskelbtini) užklausą.
21. Atsakovė UAB „Judex“ 2023 m. balandžio 6 d. kreipėsi į UAB „Enefit“, prašydama sumažinti elektros energijos kainą arba pasiūlyti planą, atitinkantį tuometinę elektros energijos rinkos kainą. Duomenų, kad UAB „Enefit“ būtų atsakiusi į atsakovės išsiųstą rašą, byloje nėra. Atsakovė UAB „Judex“ 2023 m. gegužės 25 d. pranešė ieškovei UAB „Enefit“ apie vienašalį elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimą.
22. Ieškovė 2023 m. gegužės 31 d. išrašė atsakovei 1 492 643,52 Eur sąskaitą už laikotarpį nuo 2023 m. birželio 24 d. iki 2027 m. rugsėjo 30 d., nurodydama, kai tai yra netesybos už sutarties nutraukimą prieš terminą, apskaičiuotos remiantis ieškovės ir atsakovės sudarytos sutarties nuostatomis. Ieškovė patirtus nuostolius dėl sutarties nutraukimo įrodinėjo dviem pagrindais: pirma, kad 1 253 620,80 Eur nuostolius sudarė elektros energijos įsigijimo ir pardavimo pagal ateities sandorius su Eesti Energia nuostoliai; antra, jog likę (duomenys neskelbtini) Eur padengs ieškovės administracinius kaštus, susijusius su elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties su atsakove sudarymu ir vykdymu. Atsakovė su prašomais priteisti nuostoliais nesutiko visa apimtimi, dėl to ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama iš atsakovės priteisti sąskaitoje nurodytų netesybų dydį.
23. Kauno apygardos teismas 2024 m. sausio 23 d. sprendimu ieškovės ieškinį patenkino iš dalies, priteisė ieškovei UAB „Enefit“ iš atsakovės UAB „Judex“ 1 253 620,80 Eur sutarties nutraukimo mokestį ir 6 procentų dydžio metines palūkanas.
24. Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. birželio 4 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2024 m. sausio 23 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas priteisti (duomenys neskelbtini) Eur nuostolius, kildinamus iš ieškovės administracinių kaštų, paliko nepakeistą; kitą sprendimo dalį panaikino ir nuostolių dydžio nustatymo bei priteisimo klausimą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
25. Lietuvos apeliacinis teismas, perduodamas bylą nagrinėti iš naujo, nurodė, kad faktinis nuostolių dydis nebuvo įrodytas (nebuvo tinkamai įrodinėjamas), todėl tik ieškovei įrodžius nuostolių dydį, pirmosios instancijos teismas turėtų spręsti nuostolių dydžio mažinimo klausimą. Teismas pažymėjo, kad tarp ieškovės ir atsakovės sudarytoje sutartyje įtvirtinta sutarties nutraukimo mokesčio apskaičiavimo tvarka nėra tinkama nustatant realiai kilusių nuostolių dydį, todėl, sprendžiant dėl priteistino nuostolių dydžio, turi būti vadovaujamasi bendrosiomis civilinės atsakomybės normomis, o būtent, atsižvelgiama į tai, kad nuostoliai neturi būti baudinio pobūdžio ir negali tapti nepagrįstu ieškovės praturtėjimo šaltiniu, bei ribojimais, nustatytais specialiuose elektros energijos tiekimą reguliuojančiuose teisės aktuose, taip pat tuo, jog gali būti atlyginami tik tiesioginiai ieškovės nuostoliai.
26. Perdavus bylos dalį nagrinėti iš naujo, ieškovė pirmosios instancijos teismui pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose laikėsi pozicijos, kad sutarties nutraukimo mokestis – 1 253 620,80 Eur – yra ieškovės nuostoliai, patirti dėl atsakovės vienašaliu sprendimu sutarties pirmalaikio nutraukimo, kurie grindžiami jos sąnaudomis atsakovės naudai užtikrinus sutartyje numatytą tiekiamos elektros energijos kiekį fiksuotos kainos draudimu pagal ieškovės ir Eesti Energia (duomenys neskelbtini) sudarytos Energijos finansinių priemonių pagrindinę sutartį, (duomenys neskelbtini) patvirtinimą apie sudarytą ateities sandorį dėl elektros energijos kainos draudimo įsigijimo ir (duomenys neskelbtini) patvirtinimą apie sudarytą ateities sandorį dėl nepanaudoto elektros energijos kainos draudimo pardavimo.
27. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinio reikalavimą, nustatė, kad ieškovė bylą nagrinėjant iš naujo argumentų ir įrodymų, kurie nebūtų įvertinti Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. birželio 4 d. nutartimi bei kurie pagrįstų prašomus priteisti nuostolius ir jų dydį, nepateikė, o kitos ieškovės nurodomos aplinkybės nėra reikšmingos ir aktualios nagrinėjamam reikalavimui spręsti.
28. Nesutikdama su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, ieškovė pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad teismas peržengė ieškinio ribas netinkamai interpretuodamas ieškovės pareikštą reikalavimą dėl sutarties mokesčio priteisimo, kaip reikalavimą dėl nuostolių priteisimo, ir jį atmetė ieškovei neįrodžius visų civilinės atsakomybės sąlygų. Pasak apeliantės, teismas taip pat pažeidė netesybų institutą reglamentuojančias teisės normas bei susiformavusią teismų praktiką, nuspręsdamas ne sumažinti, o apskritai nepriteisti ieškovei netesybų, taip paneigdamas šalių susitarimą bei sutarčių laisvės principą. Apeliantė teigia ir tai, kad teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, konstatuodamas, kad ieškovė neįrodė nuostolių dydžio, nes Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje pateikti išaiškinimai niekaip neužkirto kelio ieškovei įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, juolab kad ieškovė, įrodinėdama patirtų nuostolių pagrįstumą ir realumą, pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus bei naujus rašytinius įrodymus, kurių teismas visiškai netyrė ir nevertino. Be to, ieškovė byloje pagrindė tiek nuostolių faktą, tiek ir jų dydį.
29. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau išdėstytas aplinkybes, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės yra kilęs dėl atsakovės prievolės mokėti sutarties nutraukimo mokestį (netesybas) už vienašališką elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimą.
Dėl atsakovės prievolės mokėti sutarties nutraukimo mokestį (netesybas) už vienašališką elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimą
30. Minėta, kad nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį vienašališkai nutraukusios elektros gavėjos (atsakovės) pareigos sumokėti elektros energijos tiekėjai (ieškovei) sutarties nutraukimo mokestį (netesybas), nustatytą šalių sudarytoje sutartyje.
31. Bylą iš naujo išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ieškovė neįrodė iš atsakovės reikalaujamo priteisti sutarties nutraukimo mokesčio (netesybų) ir jo dydžio. Teismas pažymėjo, kad ieškovė nenurodė jokių naujų argumentų ir įrodymų, kurie nebūtų įvertinti Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. birželio 4 d. nutartimi bei kurie pagrįstų prašomus priteisti nuostolius ir jų dydį.
32. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad teismas, darydamas tokias išvadas, pažeidė tiek netesybų institutą reglamentuojančias teisės normas bei susiformavusią teismų praktiką, nuspręsdamas ne sumažinti, o apskritai nepriteisti ieškovei netesybas, taip paneigdamas šalių susitarimą ir sutarčių laisvės principą, tiek ir įrodymų tyrimo bei vertinimo taisykles, nes Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje pateikti išaiškinimai niekaip neužkirto kelio ieškovei įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, juolab kad ieškovė, įrodinėdama savo patirtų nuostolių pagrįstumą ir realumą, pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus bei naujus rašytinius įrodymus, kurių teismas visiškai netyrė ir nevertino.
33. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau įvardytus ieškovės argumentus, iš dalies su jais sutinka dėl toliau nurodomų priežasčių.
34. Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai) (CK 6.71 straipsnio 1 dalis), o šalių teisė susitarti dėl netesybų, be kita ko, dėl jų dydžio, yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 straipsnis). Kreditoriaus teisė reikalauti netesybų atsiranda tada, kai skolininkas prievolės neįvykdo arba ją įvykdo netinkamai (CK 6.205 straipsnis).
35. Netesybos tarp šalių nustatomos siekiant keleto tikslų. Pirmiausia, kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų skirta tam, kad kreditoriui nereikėtų įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie gali būti pripažinti minimaliais nuostoliais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2007; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008). Kitaip tariant, vienas netesybų tikslų – sumažinti kreditoriaus įrodinėjimo naštą reikalaujant atlyginti nuostolius. Antra, netesybomis siekiama sukurti teisinį aiškumą tarp šalių dėl civilinės atsakomybės apimties, nes netesybos riboja prievolę pažeidusios šalies atsakomybę tam tikra sutartine ir iš anksto žinoma pinigų suma. Trečia, netesybos skirtos skatinti skolininką laiku ir tinkamai įvykdyti savo įsipareigojimus. Kita vertus, kaip nurodoma kasacinio teismo jurisprudencijoje, netesybos yra nukreiptos į minimalių kreditoriaus nuostolių atlyginimą ir negali būti kreditoriaus pasipelnymo šaltinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-378/2005) bei negali leisti nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2003; 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2007).
36. Paprastai šalys dėl netesybų ir jų dydžio susitaria sutartyje. Šiai sutarties sąlygai, kaip ir visai sutarčiai, taikomas sutarties laisvės principas, netesybų atveju reiškiantis, kad šalys laisvai savo nuožiūra gali nustatyti netesybas už bet kokį sutarties pažeidimą ir susitarti dėl abiem šalims priimtino jų dydžio, jei tai neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 6.156, 6.157 straipsniai). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Tai, be kita ko, reiškia ir tai, kad sutartį pažeidusi šalis sutartyje nustatytais atvejais privalo mokėti sutarto dydžio netesybas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-313/2018 79 punktas).
37. Kasacinis teismas, aiškindamas CK nuostatas dėl netesybų, yra nurodęs, kad jeigu šalys sutartyje susitarė dėl tam tikro dydžio netesybų, tai sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali jo ginčyti, išskyrus atvejus, kai netesybos būtų neprotingos, akivaizdžiai per didelės, atsižvelgiant į konkrečios prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, skolininko elgesį, prievolės sumą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-83-1075/2022 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).
38. Netesybų mažinimo klausimu kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad teismo teisė mažinti netesybas nėra absoliuti, nes ją riboja susitarime dėl netesybų išreikšta šalių valia (CK 6.156, 6.189 straipsniai) ir draudimas sumažinti netesybas žemiau tikrosios nuostolių sumos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis). Sprendžiant dėl priteistinų sutartinių netesybų dydžio, svarbu atsižvelgti į tai, kad netesybos nustatytos šalių valia jų sudarytoje sutartyje, įvertinti konkrečių sutartinių santykių pobūdį (pvz., abi sutarties šalys – privatūs verslo subjektai, turintys patirties verslo bei derybų srityje, galintys numatyti įsipareigojimų nevykdymo padarinius ir laisva valia pasirenkantys sutarties sąlygas). Teismas neturėtų iš esmės paneigti šalių valios dėl atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-428-695/2017 35 punktas).
39. Sąvokos „aiškiai per didelės netesybos“ (CK 6.73 straipsnio 2 dalis) arba „neprotingai didelės netesybos“ (CK 6.258 straipsnio 3 dalis) įstatyme nesukonkretintos, todėl nustatant, ar netesybos nėra pernelyg didelės, motyvuotai gali būti atsižvelgiama į įvairias aplinkybes, kurių sąrašas nebaigtinis: į šalių sutartinių santykių pobūdį ir sutarties tikslus, ar šalys yra vartotojai, į kreditoriaus patirtų nuostolių dydį, skolininko elgesį, į CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus, sutarties šalių interesų pusiausvyrą, CK 6.251 straipsnyje, reglamentuojančiame visiško nuostolių atlyginimo principą, nustatytus kriterijus: atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį, šalių tarpusavio santykius, kt. Kita vertus, netesybų mažinimas neturi pažeisti nuostolius patyrusios šalies interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-187-378/2021 26 punktas).
40. Koks netesybų dydis yra tinkamas konkrečiu atveju, yra fakto klausimas, kurį byloje turi įrodyti šalys. Priklausomai nuo faktinės situacijos, tas pats netesybų dydis (procentine ar pinigine išraiška) vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu, o kitu – aiškiai per dideliu. Dėl to ir teismų praktikoje negali būti vieno konkretaus dydžio, kuris neabejotinai reikštų, kad netesybos neatitinka įstatymuose nustatytų kriterijų ir turi būti mažinamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-823/2021 46 punktas).
41. Minėta, kad įstatymo teismui suteikta teisė kontroliuoti šalių interesų pusiausvyrą ir tais atvejais, kai šalys susitaria dėl netesybų dydžio. CK 6.73 straipsnio 2 dalyje, 6.258 straipsnio 3 dalyje nustatytos teismo teisės mažinti netesybas ribos – netesybos negali būti sumažintos tiek, kad taptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką tokios minimalios netesybų dydžio ribos nustatymas nereiškia, kad netesybos turi būti sumažinamos iki minimalių nuostolių ar įrodytų nuostolių dydžio. Priešingu atveju būtų paneigta netesybų, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės, reikšmė ir pažeistas sutarčių laisvės principas (CK 1.2 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2009).
42. Teismo teisė mažinti netesybas nėra absoliuti, nes ją riboja susitarime dėl netesybų išreikšta šalių valia (CK 6.156, 6.189 straipsniai) ir draudimas sumažinti netesybas žemiau tikrosios nuostolių sumos (CK 6.73 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-562/2013; 2017 m. vasario 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-378/2017 19 punktas).
43. Taigi, žemiausioji netesybų mažinimo riba – realūs kreditoriaus patirti nuostoliai, t. y. netesybų mažinimas neturi pažeisti nuostolių patyrusios šalies interesų. Tai reiškia, kad mažindamas netesybas teismas taiko esminį kriterijų – netesybų santykį su nuostoliais, nes tik įvertinęs skirtumą tarp nuostolių ir prašomų netesybų teismas gali nuspręsti, ar netesybų suma nėra pernelyg didelė ir nepagrįsta. Bendroji taisyklė, kad apie pernelyg dideles netesybas teismas sprendžia tirdamas netesybų sumos ir nuostolių santykį, kyla iš netesybų instituto paskirties – užtikrinti kreditoriaus teisę gauti iš anksto sutartų nuostolių dalį neįrodinėjant jų dydžio. Tačiau tai, kad netesybų suma viršija nuostolių sumą, nebūtinai reiškia, kad netesybos automatiškai privalo būti sumažintos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-64-916/2023 27 punktas).
44. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės reikalavimą dėl netesybų priteisimo, skundžiamame sprendime iš esmės nevertino ir nenustatė ieškovės realiai (ne)patirtų nuostolių dėl atsakovės vienašališko sutarties nutraukimo, atitinkamai dėl to nesprendė ir dėl netesybų sumažinimo. Toks teismo sprendimas neatitinka anksčiau cituotos kasacinio teismo praktikos dėl netesybų instituto taikymo ir jo tikslų bei ribos, iki kurios gali būti mažinamos netesybos. Teisėjų kolegija pažymi, kad sutarties nuostatai, numatančiai prievolę sumokėti baudą už sutarties nutraukimą, esant galiojančiai ir vykdytinai bei apeliacinės instancijos teismui perdavus bylą nagrinėti iš naujo dėl to, jog bylą nagrinėjant pirmą kartą faktinis nuostolių dydis nebuvo įrodytas (nebuvo tinkamai įrodinėjamas), apeliantė pagrįstai teigia, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. birželio 4 d. nutartyje pateikti išaiškinimai jai neužkirto kelio įrodinėti savo patirtų nuostolių, kildinamų iš elektros energijos kainos draudimo ateities sandorio su Eesti Energia, atsakovei vienašališkai nutraukus sutartį, dydžio.
45. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad nors, remiantis bendraisiais įrodinėjimo principais, ieškovė privalo įrodyti savo patirtus tiesioginius nuostolius, tačiau vienas netesybų tikslų – sumažinti kreditoriaus įrodinėjimo naštą reikalaujant atlyginti nuostolius. Todėl pareiga įrodyti, kad netesybos yra aiškiai per didelės, tenka ne netesybas taikančiai šaliai, o netesybas mažinti prašančiai šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 67 punktas; 2021 m. birželio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-187-378/2021 28 punktas; 2022 m. balandžio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-83-1075/2022 46 punktas). Toks įrodinėjimo naštos paskirstymas užtikrina šalių susitarimo dėl iš anksto nustatytų būsimų nuostolių neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius prievolę veiksmingumą ir paskirtį. Priešingu atveju susitarimas dėl būsimų nuostolių netesybų forma siekiant palengvinti kreditoriaus įrodinėjimo naštą prarastų bet kokią prasmę ir neatitiktų šio instituto paskirties.
46. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės reikalavimą dėl nuostolių priteisimo, iš esmės apsiribojo konstatavimu, kad ieškovė nepateikė jokių naujų argumentų ir įrodymų, kurie nebūtų įvertinti Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. birželio 4 d. nutartimi, bei kurie pagrįstų prašomus priteisti nuostolius ir jų dydį. Kasacinis teismas dėl apeliacinės instancijos teismo išvadų, perdavus bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, privalomumo yra pasisakęs, kad apeliacinės instancijos teismas tik pagal tuo metu byloje buvusius duomenis gali daryti tam tikras išvadas dėl ginčo santykių, tačiau šios apeliacinės instancijos teismo išvados pirmosios instancijos teismui, nagrinėjančiam bylą iš naujo, neturi privalomojo pobūdžio, teismas, iš naujo tirdamas byloje surinktus įrodymus, gali nustatyti kitas bylos aplinkybes ir turi pagrindo spręsti priešingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-102-695/2015; 2015 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459-611/2015; 2018 m. gegužės 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-203-684/2018 23 punktas). Taigi, nepaisant to, kad apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl netesybų, kildinamų iš ateities sandorių su Eesti Energia, ir šią dalį pirmosios instancijos teismui perdavė nagrinėti iš naujo, pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą ir pagrindą išnagrinėti pareikštą ieškovės reikalavimą dėl netesybų ir atsikirtimus į šį reikalavimą iš naujo pagal byloje pateiktus įrodymus visais keliamais aspektais ir pagal iš naujo nustatytas aplinkybes padaryti išvadas dėl prašomų priteisti netesybų bei jų dydžio, o ne apsiriboti konstatavimu, kad ieškovė nepateikė naujų argumentų ir įrodymų, kurie nebūtų įvertinti Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. birželio 4 d. nutartimi. Juo labiau kad, perdavus bylą nagrinėti iš naujo, ieškovė pirmosios instancijos teismui pateikė išsamius rašytinius įrodymus bei naujus įrodymus, be kita ko, Eesti Energia AS 2024 m. rugsėjo 17 d. raštą, Eesti Energia ieškovei parduodamų finansinių sandorių vidaus apskaitos sistemos išrašus, Eesti Energia finansinių sandorių sąskaitas faktūras, ieškovės mokėjimo nurodymus, kuriais grindė savo reikalavimus ir kurių, kaip pagrįstai nurodo apeliantė savo skunde, pirmosios instancijos teismas netyrė ir dėl jų nepasisakė.
47. Nurodytina, kad šalys sudarytoje sutartyje buvo sutarę dėl fiksuotos elektros energijos kainos, taikomos visą šalių sutartyje sutartą elektros energijos pardavimo laikotarpį. Tai reiškia, kad nepriklausomai nuo pokyčių elektros energijos rinkoje bei kitų aplinkybių, atsakovė už suvartotą elektros energijos kainą visą sutarties laiką buvo įsipareigojusi mokėti fiksuotą kainą, t. y. iš esmės ieškovė prisiėmė elektros kainos svyravimų riziką. Šalys sutartyje buvo sulygę dėl aiškių sutarties nutraukimo sąlygų ir padarinių, t. y. bet kuriai šaliai vienašališkai nutraukus sutartį prieš terminą buvo numatyta pareiga, prieš nutraukiant sutartį, sumokėti sutarties nutraukimo mokestį, kaip iš anksto numatytas netesybas, kurių šalis turi teisę reikalauti savo patirtiems nuostoliams kompensuoti, kitai šaliai priėmus vienašalį sprendimą nutraukti sutartį prieš terminą. Faktas, kad nuostolių dydžio apskaičiavimo tvarką – formule – šalys buvo įtvirtinę sudarytoje elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartyje, nereiškia, kad nuostoliai neturi būti įrodinėjami, o esant ginčui dėl nuostolių dydžio – ir (ar) mažinami. Aplinkybė, kad Lietuvos apeliacinis teismas nutartyje nusprendė, jog nėra pagrindo remtis sutartyje įtvirtinta nuostolių dydžio apskaičiavimo formule, nereiškia, kad ieškovei negalėtų būti atlyginami įrodyti tiesioginiai nuostoliai, t. y. žala, turto netekimas ar turėtos išlaidos (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).
48. Nagrinėjamu atveju vertinant ar ieškovė yra realiai patyrusi nuostolių esminę reikšmę turi aplinkybės, ar ieškovė, nesudarydama ateities sandorių su Eesti Energia dėl elektros energijos kainos draudimo visam sutarties terminui pagal tuo metu buvusias kainas, turėjo kitokių galimybių (būdų) užsitikrinti sutarties, sudarytos su atsakove, vykdymą, pasirinkdama kitas išvestines finansines priemones, ir, jeigu ne, ar ieškovė, sudariusi tokius sandorius dėl elektros energijos kainos draudimo, galėjo juos nutraukti anksčiau laiko.
49. Ieškovė įrodinėjo, kad elektros energijos kainos draudimas buvo būtinas siekiant užtikrinti nepertraukiamą elektros energijos tiekimą pagal ieškovės ir atsakovės sudarytą ilgalaikę fiksuotos kainos sutartį, t. y. elektros energijos kainos draudimas buvo būtinąja sąlyga (lot. conditio sine qua non) sutarčiai sudaryti ir tinkamai įvykdyti, bei tai, jog ji neturi galimybės nutraukti su Eesti Energia sudarytų elektros energijos kainos draudimo sandorių, o sutarties pirmalaikio nutraukimo atveju patyrė tokių sandorių realizavimo išlaidų (tiesioginių nuostolių). Atsakovė su tokia pozicija nesutiko ir teigė, kad ieškovės ateities sandorių su Eesti Energia sudarymas yra jos pačios priimtas verslo sprendimas, dėl kurio ji patyrė netiesioginius nuostolius, kurie neatlygintini, be to, aptariami ateities sandoriai iš esmės buvo sudaromi tik vienam mėnesiui ir baigdavo galioti to paties mėnesio paskutinę dieną ir nėra žinoma tokių sandorių nutraukimo (atsisakymo) tvarka.
50. Kadangi ieškovė teigė, kad elektros energijos kainos draudimas buvo būtinas siekiant užtikrinti nepertraukiamą elektros energijos tiekimą pagal sutartį ir kad ji neturi galimybės tokių sandorių nutraukti, teismas, spręsdamas šalių ginčą dėl netesybų, turėjo įvertinti, ar ieškovė įrodė šias savo nurodomas aplinkybes, kuriomis grindžia patirtus tiesioginius nuostolius. Pirmosios instancijos teismas dėl nurodomų aplinkybių visiškai nepasisakė ir jų nenagrinėjo. Teismas neįvertino, ar ieškovės su Eesti Energia sudaryti ateities sandoriai nenumato išankstinio nutraukimo tvarkos, kokie veiksniai lėmė tokį susitarimą, ar tikrai ieškovės rizikos draudimą lėmė taikomi kainodaros principai (Eesti Energia), ar tokios rizikos draudimo trukmė. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo ieškovės pateiktų Eesti Energia vidaus apskaitos sistemos išrašų, Eesti Energia finansinių sandorių sąskaitų faktūrų ir ieškovės mokėjimo nurodymų, nenustatė, ar šie įrodymai pagrindžia ieškovės patirtus realius nuostolius, mokant įmokas pagal elektros energijos kainos draudimo sandorius jau po sutarties su atsakove nutraukimo.
51. Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju reikšmingomis aplinkybėmis sprendžiant šalių ginčą dėl netesybų laiko ir tai, kad atsakovė, prieš vienašališkai nutraukdama sutartį, inicijavo derybas dėl sutarties pakeitimo, 2023 m. balandžio 6 d. išsiųsdama ieškovei raštą, kuriuo prašė sumažinti elektros energijos kainą arba pasiūlyti planą, atitinkantį tuometinę elektros energijos rinkos kainą, tačiau ieškovė į atsakovės siųstą rašą neatsakė. Nurodytų aplinkybių dėl sutarties šalių (ne)tinkamo bendradarbiavimo, pasikeitus elektros kainoms rinkoje, atsakovei siekiant pakeisti sutartyje nustatytą kainą, o ieškovei į tai neatsakant, siekiant išsaugoti sutartinius santykius, pirmosios instancijos teismas sprendime taip pat nevertino ir dėl jų nepasisakė.
52. Kasacinio teismo praktikoje įtvirtinta, kad teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024 28 punktas).
53. Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 straipsnio 1 dalis). Šių reikalavimų turinys detalizuotas kitose CPK nuostatose. CPK 265 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad, priimdamas sprendimą, teismas turi įvertinti įrodymus, konstatuoti, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos. CPK 270 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje glausta forma turi būti išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymai ir kiti teisės aktai bei teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas.
54. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vadovavosi minėta kasacinio teismo praktika ir suabsoliutino apeliacinės instancijos teismo išvadų perdavus bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui privalomumą, dėl to išvadą, jog ieškovė neįrodė realiai patirtų nuostolių, padarė iš esmės neįvertinęs ieškovės argumentų ir teikiamų įrodymų bei atsakovės atsikirtimų ir nenustatęs esminių reikšmingų ginčui išspręsti faktinių bylos aplinkybių.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų
55. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą iš naujo nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suabsoliutino apeliacinės instancijos teismo išvadų perdavus bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui privalomumą ir neanalizavo bei nepasisakė dėl ieškovės pateiktuose procesiniuose dokumentuose nurodomų argumentų ir teikiamų įrodymų, atsakovės atsikirtimų, dėl to liko nenustatytos teisiškai reikšmingos šalių ginčui išspręsti faktinės aplinkybės bei dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Dėl nurodytų motyvų pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir byla perduodama nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
56. Pirmosios instancijos teismas, bylą nagrinėdamas iš naujo, visų pirma, įvertinęs šalių nurodomas aplinkybes ir teikiamus įrodymus, turėtų nustatyti šiam ginčui esmines faktines aplinkybes dėl privalomumo ieškovei sudaryti ateities sandorius su Eesti Energia dėl elektros energijos kainos draudimo visam sutarties terminui pagal tuo metu buvusias kainas, taip pat dėl tokių sandorių nutraukimo galimybių anksčiau pažymi, tinkamo šalių (ne)bendradarbiavimo, pasikeitus elektros kainoms rinkoje, siekiant išsaugoti sutartį, ir tik nustatęs tokias aplinkybes bei jas įvertinęs, daryti išvadas dėl tiesioginių ieškovės (ne)patirtų nuostolių, o ieškovei įrodžius nuostolių dydį, esant pirmiau aptartiems teisiniams pagrindams, pirmosios instancijos teismas turėtų spręsti nuostolių dydžio mažinimo klausimą. Kadangi dėl nuostolių ir, jeigu bus teisinis pagrindas, dėl priteistinos nuostolių dydžio sumos mažinimo, teismas turėtų spręsti iš naujo, nustatęs ir įvertinęs visumą reikšmingų faktinių aplinkybių, kurių nenustatė ir į kurias neatsižvelgė pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegija laiko, kad šio klausimo išsprendimas apeliacinės instancijos teisme neatitiktų apeliacijos instituto ir paskirties, šalys prarastų teisę į apeliaciją, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir klausimas dėl nuostolių priteisimo perduodamas nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
57. Perduodama bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesprendžia bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo klausimo. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo išsprendimas paliekamas spręsti pirmosios instancijos teismui, atsižvelgiant į galutinę bylos baigtį.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2024 m. gruodžio 16 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Teisėjos Dalia Kačinskienė
Asta Radzevičienė
Neringa Švedienė