Civilinė byla Nr. 2A-80-370/2017

Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00009-2016-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.4.3.;                  2.6.1.6.1.; 2.1.2.4.1.; 2.1.2.4.2.1.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 21 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Antano Rudzinsko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės BUAB „Vevira“, atstovaujamos bankroto administratorės, ir atsakovės R. S. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gegužės 17 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-514-368/2016, pagal ieškovės BUAB „Vevira“ ieškinį atsakovei R. S. dėl sandorio pripažinimo niekiniu ir negaliojančiu,

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

1. Ieškovė BUAB „Vevira“, atstovaujama bankroto administratorės, prašė pripažinti niekiniu ir negaliojančiu nuo sudarymo momento UAB „Vevira“ ir R. S. 2009-08-25 sudarytą kasos kvitą Nr. 61, kurio pagrindu atsakovei buvo grąžinta 261 000 Lt dydžio paskola, taikyti restituciją iš atsakovės ieškovei priteisiant 75 590,83 Eur (261 000 Lt) ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo ieškinio pateikimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos.
2. Ieškovė nurodė, kad ginčijamas kasos išlaidų orderis Nr. 61 (toliau – ginčijamas sandoris) pripažintinas niekiniu ir negaliojančiu pagal CK 1.78 str., 1.80 str., 1.81 str., 1.82 str., 6.225 str. 1 d. ir CK 6.66 str. dėl to, kad atsakovės sutuoktinis R. S., būdamas UAB „Vevira“ direktorius ir vykdydamas kasininko funkcijas, esant sunkiai įmonės padėčiai (gresiant bankrotui) atsakovei neteisėtai iš įmonės kasos grąžino 261 000 Lt dydžio paskolą. Nurodė, kad dėl šios nusikalstamos veikos padarymo R. S. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-01-09 nuosprendžiu yra nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 208 str. 1 d., 223 str. 1 d., o šiame nuosprendyje nustatyti faktai yra prejudiciniai.
3. Ieškovės teigimu, sudarant minėtą sandorį buvo sąmoningai siekiama pabloginti ieškovės turtinę padėtį tenkinant tik atsakovės, kaip kreditorės, reikalavimus, taip pažeidžiant kitų ieškovės kreditorių teises ir interesus.
4. Atsakovė atsiliepime į ieškinį teismo prašė jį atmesti.
5. Atsakovė nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-01-09 nuosprendžiu (toliau – nuosprendis)  tenkinus civilinį ieškinį žala ieškovei jau yra priteista iš R. S., todėl taikius restituciją, kaip sandorio negaliojimo pasekmę, tai reikštų dvigubą žalos atlyginimą tuo pačiu pagrindu.
6. Atsakovės teigimu, nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl ginčo sandorio negaliojimo, nuosprendis neturi prejudicinės galios. Atsakovei iš įmonės kasos 261 000 Lt (75 590,83 Eur) dydžio paskola grąžinta pagrįstai, nes tokią pinigų sumą atsakovė buvo paskolinusi įmonei, šios aplinkybės nepaneigtos.
7. Atsakovės teigimu, nagrinėjamu atveju neįrodytos visos actio Pauliana taikymo sąlygos, ieškovė yra praleidusi vienerių metų ieškinio senaties terminą. Atsakovė taip pat nurodė nesant pagrindo ginčo sandorį pripažinti negaliojančiu ir kitais ieškovės nurodytais pagrindais.

2. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8. Šiaulių apygardos teismas 2016 m. gegužės 17 d. sprendimu ieškinį tenkino, t. y. pripažino niekiniu ir negaliojančiu nuo sudarymo momento 2009-08-25 UAB „Vevira“ kasos išlaidų orderį Nr. 61 dėl 261 000 Lt (75 590,83 Eur) paskolos grąžinimo R. S. ir taikė restituciją – ieškovei BUAB „Vevira“ iš atsakovės R. S. priteisė 75 590,83 Eur dydžio sumą, taip pat 5 proc. dydžio procesines palūkanas nuo ieškinio pareiškimo teisme dienos (2016-01-14) iki teismo sprendimo įvykdymo; iš atsakovės priteisė 1 801 Eur dydžio žyminį mokestį valstybei.
9. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovės ieškinys dėl 2009-08-25 sudaryto sandorio (kasos išlaidų orderio) pripažinimo negaliojančiu negali būti tenkinamas CK 6.66 str. pagrindu dėl praleisto vienerių metų ieškinio senaties termino (CK 6.66 str. 3 d., 1.126 str. 2 d., 131 str. 1 d.). Teismas šią išvadą padarė nustatęs, kad ieškovė analogišką ieškinį buvo pateikusi 2011-02-11 (jį atsiėmė), o pasikeitus bankroto administratorei į teismą su ieškiniu dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu kreiptasi tik 2016-01-14, nors įmonės dokumentai naujajai bankroto administratorei perduoti 2012-03-28.
10. Pirmosios instancijos teismas ginčo sandorį pripažino niekiniu ir negaliojančiu nuo jo sudarymo momento CK 1.81 str. 1 d. pagrindu, remdamasis nuosprendžiu, kuriame nustatyta, kad sandoris, kuriuo 2009-08-25 atsakovei neteisėtai, pažeidžiant kitų kreditorių teises ir interesus buvo grąžinta 261 000 Lt (75 590,83 Eur) dydžio paskola, yra nusikalstamas, prieštaraujantis viešajai tvarkai ir gerai moralei (CPK 182 str. 3 p.).
11. Teismas ginčo sandorį pripažino negaliojančiu ir CK 1.82 str. 1 d. įtvirtintu sandorių negaliojimo pagrindu, nustatęs, kad Šiaulių apygardos teismo 2016-01-21 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. B2-397-596/2016, kuria BUAB „Vevira“ bankrotas pripažintas tyčiniu, konstatuota, jog R. S. sistemingai sudarinėjo sandorius, priešingus įmonės veiklos tikslams, kurie turėjo įtakos tam, jog įmonė negali atsiskaityti su visais kreditoriais. Teismas nustatė, kad buvo siekiama atsiskaityti tik su keliais įmonės kreditoriais – įmonės vadovu R. S., jo sutuoktine R. S. ir V. P.. Teismo vertinimu, šios aplinkybės patvirtina, jog ginčo sandorio sudarymas prieštaravo UAB „Vevira“ veiklos tikslams (CK 1.82 str. 1 d.).
12. Teismas pažymėjo, kad visi kiti ieškovės nurodyti ginčo sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrindai yra deklaratyvūs, teisiškai nepagrįsti, todėl jais nesirėmė konstatuodamas ginčo sandorio niekinį pobūdį.
13. Teismas, ginčo sandorį pripažinęs negaliojančiu CK 1.81 str. 1 d. ir 1.82 str. 1 d. pagrindais, taikė restituciją, ieškovei iš atsakovės priteisiant kasos išlaidų orderiu Nr. 61 grąžintą 75 590,83 Eur dydžio paskolą (CK 1.81 str. 3 d., 1.80 str. 3 d.).

3. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

14. Apeliaciniame skunde atsakovė R. S. teismo prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gegužės 17 d. sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškinį atmesti.
15. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos dėl CPK 182 str. 3 p. aiškinimo, tokiu būdu nagrinėjamu atveju kartu pažeidžiant ir įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę (CPK 178 str.). Prejudicinių faktų galią turi tik tokie nuosprendyje nustatyti nusikalstami veiksmai bei jų civiliniai teisiniai padariniai, kurie patenka į civilinių bylų įrodinėjimo dalyką. Faktai, nustatyti baudžiamojoje byloje, gali būti prejudiciniais civilinėje byloje tik tam pačiam asmeniui, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-04-07 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2008; 2008-11-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2008; 2009-10-05 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2009; 2012-11-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2012). Todėl nesutiktina su pirmosios instancijos teismo motyvais, kuriais R. S. nusikalstami veiksmai laikyti prejudiciniais atsakovei. Nuosprendyje nebuvo analizuoti jokie atsakovės veiksmai, taip pat nebuvo vertinta, ar sudaryti sandoriai pažeidžia civilinės teisės normas, o pagal CK 182 str. 3 p. įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės pripažįstamos prejudicinėmis ir negali būti ginčijamos tik tų asmenų atžvilgiu, kurie dalyvavo procese, todėl kiekvieną faktą ieškovė privalėjo įrodinėti iš naujo. Nuosprendyje nustatytos neteisėtų veiksmų pasekmės yra būtent R. S. neteisėtų veiksmų padariniai, bet ne atsakovės. Be to, kreditoriams visa padaryta turtinė žala jau priteista iš R. S..
2. Nesutiktina, kad sandoris, kuriuo buvo grąžintos atsakovės įmonei suteiktos paskolos, prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 str. 1 d.). Sudarant paskolos sutartis įmonė buvo moki (faktinis nemokumas konstatuotas tik 2009-08-01), ieškovė neatlygintinai naudojosi atsakovės skolintais pinigais, o atsakovė dėl to negavo jokios finansinės naudos. Paskolos grąžinimas prieš terminą neprieštarauja CK normoms (CK 6.873 str. 3 d.), o reikalavimas dėl skolos pagal 2008-11-24 paskolos sutartį (suma 8 978,22 Eur) apskritai negalimas, nes paskolos grąžinimo terminas iki ginčijamo sandorio sudarymo jau buvo suėjęs.
3. Nesutiktina, kad sandoris, kuriuo grąžintos atsakovės įmonei suteiktos paskolos, atitinka CK 1.82 str. 1 d. įtvirtintą sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrindą. Teismas netinkamai taikė ir aiškino minėtą normą. Juridinio asmens teisnumui prieštaraujantys sandoriai yra nuginčijami, o ne niekiniai. Be to, siekiant sandorį pripažinti negaliojančiu šiuo pagrindu, reikalinga įrodyti sąlygų visetą. Pirmosios instancijos teismas klaidingai nurodydamas, kad CK 1.82 str. nurodyti sandoriai yra niekiniai, nesiaiškino šių aplinkybių: 1) sandorio, kuriuo buvo išmokėta 75 590,83 Eur prieštaravimas BUAB „Vevira“ veiklos tikslams; 2) atsakovės nesąžiningumas; 3) juridinio asmens interesų galimo pažeidimo faktas grąžinant 75 590,83 Eur dydžio paskolą. Pažymėtina, kad visada turi būti įrodytas privataus juridinio asmens kontrahento ginčijamame sandoryje nesąžiningumas ir tokia pareiga tenka sandorį ginčijančiam asmeniui (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-05-31 sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2A-399-196/2016), tačiau nagrinėjamu atveju ieškovė nepagrįstai laikiusi, jog sandoris yra niekinis, jokių reikšmingų aplinkybių neįrodinėjo.
4. Pirmosios instancijos teismas vienašalę restituciją taikė to nemotyvuojant ir ieškovei neprašant (ieškovė prašė taikyti dvišalę restituciją).
5. Ieškovės civilinis ieškinys R. S., pareikštas baudžiamojoje byloje, tenkintas, todėl šioje civilinėje byloje ginčo sandorį pripažinus negaliojančiu ir taikius vienašalę restituciją, sudarytos sąlygos dvigubam žalos atlyginimui, kylančiam tuo pačiu pagrindu. Nuosprendžiu R. S. nustatyta pareiga atlyginti visus iš jo neteisėtų sandorių UAB „Vevira“ ir jos kreditoriams sukeltus nuostolius (finansinius reikalavimus), įskaitant ir žalos atlyginimą, kylantį dėl ginčijamo sandorio sudarymo. Dvigubos atsakomybės už tą patį sutartinės prievolės pažeidimą taikymas prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 str.) bei sutartinės civilinės atsakomybės kompensacinei prigimčiai.
6. Reiškiant reikalavimą dėl nuosprendyje minimų sandorių pripažinimo negaliojančiais, įsiteisėjusiu sprendimu yra konstatuota, kad iš tokių sandorių galėjusi kilti žala jau yra priteista ieškovei (CPK 182 str. 3 p.) (Alytaus rajono apylinkės teismo 2015-06-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. A2-2199-979/2015; Kauno apygardos teismo 2015-09-17 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. A2-1915-343/2015).
7. Ginčo sandoris negali būti pripažintas negaliojančiu, nes jis buvo naudingas UAB „Vevira“ ir jos kreditoriams. Ieškovės finansinė padėtis buvo sunki tiek tuo metu, kai atsakovė pinigus įmonei skolino, tiek tada, kai juos grąžino atsakovei. Lietuvos apeliacinis teismas 2013-04-03 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-120/2013, konstatavo, kad paskolas grąžinant esant tokiai pat sunkiai įmonės finansinei padėčiai, kokia buvo teikiant paskolas, paskolų grąžinimas nepažeidžia kitų kreditorių teisių, o priešingas aiškinimas reikštų, kad nemokiai įmonei suteikus paskolas, kiti įmonės kreditoriai įgytų teisę patenkinti savo reikalavimus (jų dalį) iš įmonei skolintų lėšų. Atsižvelgiant į tokią praktiką, nagrinėjamu atveju 261 000 Lt (75 590,83 Eur) grąžinimas, pinigus įmonei skolinant esant sunkiai finansinei padėčiai, nelaikytinas įmonės ir (ar) jos kreditorių teisių pažeidimu.
8. Ieškovė, atstovaujama bankroto administratorės, praleido ĮBĮ 11 str. 4 d. 8 p. nustatytą 6 mėn. terminą pareikšti ieškinius teisme, kuris teismų praktikoje laikytinas ieškinio senaties terminu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-03-13 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2013 ir kt.) Analogiškas ieškinys teismui buvo pateiktas 2011-02-11 (dėl nežinomų priežasčių atsiimtas); antrą kartą į teismą kreiptasi po 5 metų, nors įmonei bankroto byla iškelta 2010-04-21, o nuosprendis baudžiamojoje byloje priimtas 2015-01-09.

16. Apeliaciniame skunde ieškovė, atstovaujama bankroto administratorės, teismo prašo: 1) Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gegužės 17 d. sprendimą palikti nepakeistą; 2) Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gegužės 17 d. sprendimo motyvus dėl actio Pauliana papildyti (pakeisti) apeliaciniame skunde nurodytų motyvų pagrindu, t. y. ieškovės ieškinį tenkinti ir actio Pauliana pagrindu.
17. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
1. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo konkrečiu atveju buvo praleistas vienerių metų ieškinio senaties terminas (CK 6.66 str. 3 d.), kaip viena iš actio Pauliana taikymo sąlygų:
1. Ieškovės bankroto procese keitėsi bankroto administratoriai, todėl pirminį ieškinį, kuris vėliau buvo atsiimtas, 2011-02-11 pateikė vienas subjektas (bankroto administratorė), o į teismą su 2016-01-09 ieškiniu 2016-01-14 kreipėsi naujoji ieškovės bankroto administratorė.
2. Pirmosios instancijos teismas nenustatė momento, nuo kada skaičiuojamas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Pagal CK 6.66 str. 3 d. actio Pauliana ieškiniui pareikšti senaties terminas skaičiuotinas nuo tos dienos, kurią kreditorius (bankroto administratorė) sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Teismo nurodyta 2012-03-28 data siejama su dokumentų perdavimu, bet ne sužinojimo momentu. BUAB „Vevira“ bankroto administratorei apie tai, kad ginčo sandoris pažeidžia bendrovės kreditorių teises, tapo žinoma 2015-02-09, kai įsiteisėjo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-01-09 nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-106-851/2015. Pačios bankroto administratorės ginčo sandorio vertinimas yra subjektyvus.
3. Ieškinys negali būti atmestas vien dėl praleisto ieškinio senaties termino, nes suinteresuoti asmenys aktyviai dalyvauja procese, teismui pateikti visi reikšmingi įrodymai.
2. Nagrinėjamu atveju ginčo sandoris yra neatlygintinis, todėl jis gali būti pripažintas negaliojančiu nepaisant trečiojo asmens (ne)sąžiningumo (CK 6.66 str. 2 d.). Tuo atveju, jei šioje byloje turėjo būti vertinamas abiejų ginčo šalių sąžiningumas, tai jų sąžiningumo prezumpcija laikytina paneigta pagal CK 6.67 str. 3 p. (BUAB „Vevira“ direktorius sudarė sandorį su savo žmona).
3. Nagrinėjamu atveju tenkintina ir kita actio Pauliana taikymo sąlyga – ginčo sandoris pažeidė kreditorių teises, nes jis buvo nusikaltimo (BK 208 str.) dalykas, o šio nusikaltimo pavojingi padariniai – turtinė kreditorių žala, pasireiškusi tuo, kad jų finansiniai reikalavimai nepatenkinti dėl finansinių reikalavimų tenkinimo tvarkos pažeidimo.
4. BK 208 str. įtvirtinta veika gali būti padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia, todėl laikytina, kad R. S. žinojo, jog ginčo sandorio sudarymas lems žalos atsiradimą kreditoriams. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad egzistuoja ir kita actio Pauliana taikymo sąlyga – skolininko nesąžiningumas.
18. Atsiliepimuose į atsakovės apeliacinį skundą, ieškovė, atstovaujama bankroto administratorės ir advokato G. Ž., teismo prašo skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.
19. Atsiliepimai į apeliacinį skundą grindžiami tokiais pagrindiniais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino CPK 182 str. 3 p. Nė vienoje iš atsakovės nurodytų kasacinio teismo nutarčių nėra pasisakyta, jog  faktai, nustatyti baudžiamojoje byloje, gali būti prejudiciniais civilinėje byloje tik tam pačiam asmeniui, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis. Baudžiamojo nuosprendžio prejudicinė galia gali būti taikoma visiems subjektams. Be to, yra civilinių bylų, kuriose baudžiamosiose bylose nustatyti faktai patenka į įrodinėjimo  dalyko sudėtį civilinėje byloje  - nusikalstama veika padarytos žalos dydis ir pobūdis, nusikaltimo tiesioginės pasekmės (kasacinio teismo nutartys, priimtos civilinėse bylose Nr. 3K-3-215/2008; 3K-3-554/2008; 3K-3-378/2009; 3K-3-493/2012). Todėl laikytina, kad priimtas nuosprendis turi prejudicinę galią atsakovei, o nuosprendžiu konstatuoti faktai patenka į civilinės bylos įrodinėjimo dalyką. Nuosprendžiu įvertinti civiliniai santykiai, sudarant ginčo sandorį.
2. Atsakovė dalyvavo ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo procese, tačiau jokių argumentų ar prieštaravimų dėl ginčo sandorio vertinimo nereiškė ir sutiko su teismo nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis, kad nuteistasis BUAB „Vevira“ direktorius R. S. padarė nusikaltimus, numatytus BK 208 str. 1 d., 223 str. 1 d. Taigi, nuosprendžiu nustatytos aplinkybės neturi būti iš naujo įrodinėjamos, nuosprendis turi privalomąją ir įrodomąją galią. Nuosprendžiu nustatytas skolininko baudžiamasis nesąžiningumas kartu lemia ir ginčo sandorio niekinio ir negaliojančio ab initio pobūdį.
3. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo sandoris yra vienašalis, aplinkybė, ar atsakovė jo sudarymo metu buvo sąžininga ar ne, nėra teisiškai reikšminga aplinkybė. Dėl tos pačios priežasties (vienašalio sandorio pobūdžio) baudžiamojoje byloje kaltinimai pareikšti tik R. S.. Nepaisant to, atsakovės veiksmai taip pat laikytini nesąžiningais – ji R. S. sutuoktinė, ginčo sandorį sudarė žinodama apie sunkią įmonės padėtį (atsakovės nesąžiningumas preziumuotinas). Be to, atsakovė paskolintus pinigus atgavo anksčiau nustatyto termino, nors tam nebuvo nei akcininkų, nei valdymo organo sprendimo.
4. Dėl to, kad BK 208 str. įtvirtintas nusikaltimas padaromas tiesiogine ar netiesiogine tyčia, laikytina, kad R. S. žinojo, kad ginčo sandorio sudarymas yra draudžiamas įstatymo, o tai atitinka CK 1.81 str. 1 d. įtvirtintą sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrindą (tiek viešosios tvarkos, tiek geros moralės aspektu neleistinas toks sandoris, kurį sudaryti draudžia įstatymas). Baudžiamojoje byloje teismas nagrinėjo civilinius santykius ir jų sąžiningumo aspektą, nuosprendžiu nustatytas ginčo sandorio prieštaravimas ir imperatyvioms CK nuostatoms, todėl iš naujo to įrodinėti nereikia. Tai, kad ginčo sudarymo tikslas buvo BUAB „Vevira“ veiklos tikslų pažeidimas, pagrindžia ir civilinė byla Nr. B2-397-569/2016, kuria BUAB „Vevira“ bankrotas pripažintas tyčiniu.
5. Nepriklausomai nuo to, kokiu pagrindu skolininkas gauna pinigų sumas, jų grąžinimas, esant sunkiai finansinei padėčiai ar nemokumui, gali sukelti žalą kitiems asmenims. Nagrinėjamu atveju sudarant ginčo sutartį buvo siekiama ne tik patenkinti išimtinai tik keleto kreditorių interesus, bet kartu ir elgtis priešingai teisei. Jeigu ginčo sutartis būtų buvusi naudinga įmonei, R. S. nebūtų nuteistas.
6. Aplinkybę, kad ginčo sandoris ne tik, kad yra nenaudingas įmonei (jos veiklos tikslams), bet ir akivaizdžiai žalingas, pagrindžia priimtas nuosprendis baudžiamojoje byloje.
7. Pirmosios instancijos teismas, panaikinęs ginčo sandorį, pagrįstai taikė restituciją, pagal kurią atsakovė įpareigota grąžinti visa tai, ką gavo niekinio sandorio pagrindu. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas konstatavo faktą, kad pagal paskolos sutartis bankrutuojanti įmonė su atsakove neatsiskaitė, todėl ji gali reikšti finansinį reikalavimą BUAB „Vevira“ bankroto byloje.
8. Tai, kad nuosprendžiu ir skundžiamu sprendimu spręsta dėl skirtingų subjektų, paneigia atsakovės poziciją dėl dvigubos atsakomybės taikymo, juolab, kad R. S. žalos neatlygino ir nežada atlyginti. Pažymėtina, kad žalos priteisimas netapatus jo atlyginimui, o pažeista materialinė teisė ar saugomas interesas gali būti ginamas visais būdais. Be to, ginčo sandorio suma (261 000 Lt (75 590,83 Eur) nebuvo ir negalėjo būti įtraukta į civilinį ieškinį, išnagrinėtą baudžiamojoje byloje, nes tuo metu ieškinio pagrindą sudarė tam momentui patvirtinti finansiniai reikalavimai.
9. Priešingai nei teigia apeliantė ĮBĮ 11 str. 5 d. 8 p. nustatytas 6 mėn. terminas nelaikytinas ieškinio senaties terminu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2015). Taigi, ieškinys pareikštas nepraleidus CK 1.125 str. įtvirtintų bendrų ieškinio senaties terminų.
20. Atsakovė atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą teismo prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir klausimą išspręsti iš esmės – atsakovės apeliacinį skundą tenkinti.
21. Atsakovės atsiliepimas į ieškovės apeliacinį skundą grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
1. Nesutiktina su ieškovės pozicija, jog ji nepraleido vienerių metų ieškinio senaties termino ieškiniui pagal actio Pauliana pareikšti. Ieškovė apie ginčo sandorį vėliausiai sužinojo           2011-02-11, be to, jai ĮBĮ nustatyta pareiga per 6 mėn. patikrinti įmonės sandorius, todėl pirmosios instancijos teismo išvada dėl praleisto ieškinio senaties termino yra teisėta ir pagrįsta. Kitoks actio Pauliana ieškinio senaties termino skaičiavimas pažeistų civilinių teisinių santykių stabilumą, teisėtų lūkesčių principą. Nežinojimas ar abejojimas dėl sudarytų sandorių prieštaravimo kreditorių interesams galėtų būti vertinamas tik kaip bankroto administratorės nekompetencija ir nesugebėjimas vykdyti jai paskirtų funkcijų.
2. Nesutiktina su ieškovės pasirinktu ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžios momentu, kurį sieja su nuosprendžio baudžiamojoje byloje įsiteisėjimu (2015-02-09). Norint kreiptis į teismą teisminės gynybos užtenka pagrįsto manymo dėl teisių pažeidimo. Galutinį vertinimą, ar sandoris pažeidžia kreditorių teises ar ne, pateikia teismas.
3. Nepriklausomai nuo suinteresuotų asmenų dalyvavimo procese ar reikšmingų įrodymų pateikimo, CK 6.66 str. 4 d. numatytas 1 metų senaties terminas visiems privalomas. Be to, ieškovė neprašė atnaujinti praleisto senaties termino.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

22. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.

Dėl papildomų įrodymų išreikalavimo

23. Lietuvos apeliaciniame teisme 2017-01-23 gautas ieškovės prašymas dėl baudžiamosios bylos Nr. 1-106-851/2015 išreikalavimo iš Vilniaus miesto apylinkės teismo. Ieškovė nurodo, kad baudžiamosios bylos medžiaga patvirtintų ginčo sandorio prieštaravimą viešajai tvarkai, taip pat ji paneigtų atsakovės argumentus dėl baudžiamojoje byloje esančių dokumentų ir nuosprendžio prejudicinės galios, kurie buvo iškelti tik apeliacinės instancijos teisme.
24. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju baudžiamosios bylos išreikalavimas ir pridėjimas prie bylos nėra tikslingas, nes byloje, taip pat informacinėje teismų sistemoje Liteko yra pakankamai duomenų bylai pagal šalių apeliacinius skundus išnagrinėti. Vilniaus miesto apylinkės teismo        2015-01-09 sprendime, priimtame baudžiamojoje byloje Nr. 1-106-851/2015, kuriuo rėmėsi pirmosios instancijos teismas, išdėstytos bylos aplinkybės, aprašyti liudytojų (R. S., V. P., Z. Z., G. M., I. J., M. T.) parodymai, specialisto išvada, o nagrinėjamu atveju iš šalių procesinių dokumentų matyti, kad ginčas kyla tik dėl šiame nuosprendyje nustatytų faktų prejudicinės galios, o kartu ir įrodinėjimo naštos paskirstymo (CPK 182 str. 3 p.). Be to, priešingai nei teigia ieškovė, atsakovės pirmosios instancijos teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose taip pat buvo pasisakoma dėl nuosprendžio prejudicinės galios, nuosprendžiu priteistos žalos iš R. S. įtakos reiškiamam ieškiniui atsakovei dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, tačiau klausimas dėl baudžiamosios bylos išreikalavimo nebuvo keliamas, o pati ieškovė procesiniuose dokumentuose rėmėsi nuosprendžiu, o ne visa baudžiamosios bylos medžiaga. Atsižvelgiant į tai, taip pat vadovaujantis civiliniame procese vyraujančiais proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principais (CPK 7 str.) teisėjų kolegija sprendžia nesant pagrindo tenkinti ieškovės prašymo dėl baudžiamosios bylos išreikalavimo ir jos pridėjimo prie šios civilinės bylos.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

25. Iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų (CPK 179 str. 3 d.) matyti, kad BUAB „Vevira“ bankroto byla iškelta 2010-04-21 (pagal V. P. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo), bankroto administratore paskirta UAB „Atveika“. Šiaulių apygardos teismo 2010-08-13 nutartimi patvirtinti įmonės 949 922,80 Lt dydžio finansiniai reikalavimai, kurie vėlesnėmis nutartimis (2010-09-07, 2010-09-17, 2010-09-20, 2010-09-22, 2010-10-27, 2010-11-08, 2010-12-17, 2011-01-18, 2011-07-05, 2012-01-19, 2012-02-29, 2015-07-27) buvo tikslinami.
26. 2010-09-08 įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, taikant supaprastintą bankroto procesą. Bankroto administratorės prašymas dėl supaprastinto bankroto proceso taikymo buvo grindžiamas tuo, kad pagal turto vertinimo ataskaitą lėšų, gautų už parduotą turtą, nebūtų užtekę administravimo išlaidoms padengti. Lietuvos apeliacinio teismo 2011-04-21 nutartimi Šiaulių apygardos teismo 2010-09-08 nutartis, kuria BUAB „Vevira“ buvo paskelbta likviduojama dėl bankroto, taikant supaprastintą bankroto procesą, panaikinta ir šis klausimas pirmosios instancijos teismui perduotas nagrinėti iš naujo. Šiaulių apygardos teismo 2011-05-23 nutartimi BUAB „Vevira“ pripažinta likviduojama dėl bankroto, taikant supaprastintą bankroto procesą (nutartis įsiteisėjo 2011-11-10).
27. Šiaulių apygardos teismo 2014-05-27 nutartimi supaprastintas bankroto procesas nutrauktas, atsižvelgiant į tai, kad baudžiamojoje byloje BUAB „Vevira“ pateiktas prašymas ją pripažinti civiline ieškove dėl 949 422,80 Lt sumos priteisimo iš R. S..
28. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad laikotarpiu nuo 2008-11-24 iki 2009-04-02 R. S. UAB „Vevira“ neatlygintinai paskolino 261 000 Lt (75 590,83 Eur):
1. 2008-11-24 R. S. suteikė 31 000 Lt dydžio paskolą UAB „Vevira“ (b. l. 4). Pagal šios sutarties 2 p., paskolos gavėja įsipareigojo suteiktą paskolą grąžinti iki 2009-05-24.
2. 2009-02-02 R. S. suteikė 80 000 Lt paskolą UAB „Vevira“ (b. l. 5). Pagal šios sutarties 2 p., paskolos gavėja skolą įsipareigojo grąžinti iki 2009-08-31.
3. 2009-04-02 R. S. suteikė 150 000 Lt paskolą UAB „Vevira“ (b. l. 6). Pagal šios sutarties 2 p., paskolos gavėja skolą įsipareigojo grąžinti iki 2009-10-01.
29. Pagal byloje esantį 2009-08-25 kasos išlaidų orderį Nr. 61, UAB „Vevira“ R. S. grąžino 261 000 Lt skolą (ginčo sandoris) (b. l. 7).
30. Buvusi BUAB „Vevira“ bankroto administratorė UAB „Atveika“ 2011-02-11 kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento 2009-08-25 sandorį, pagal kurį atsakovei R. S. buvo išmokėta 261 000 Lt (UAB „Vevira“ kasos išlaidų orderį Nr. 61) ir taikyti restituciją – iš R. S. BUAB „Vevira“ priteisti 261 000 Lt. Ieškinys buvo grindžiamas actio Pauliana sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrindu (b. l. 36-39). Šiaulių apygardos teismo 2011-10-12 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-709-124/2011, tenkintas ieškovės bankroto administratorės prašymas dėl ieškinio atsiėmimo. Lietuvos apeliacinio teismo 2012-10-12 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-93/2012, apeliacinis procesas pagal trečiojo asmens I. R. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2011-10-12 nutarties nutrauktas (CPK 179 str. 3 d.).
31. Šiaulių apygardos teismo 2012-07-10 nutartimi tenkintas bankroto administratorės UAB „Atveika“ prašymas ir nutarta atstatydinti ją iš BUAB „Vevira“ bankroto administratorės pareigų, o BUAB „Vevira“ bankroto administratore paskirta UAB „Kononenko ir ko“. Lietuvos apeliacinio teismo 2012-11-22 nutartimi Šiaulių apygardos teismo 2012-07-10 nutarties dalis, kuria BUAB „Vevira“ bankroto administratore paskirta UAB „Kononenko ir ko“, panaikinta; BUAB „Vevira“ bankroto administratore paskirta UAB ,,Administratoriai LT“.
32. Šiaulių apygardos teisme 2016-01-14 gautas BUAB „Vevira“ bankroto administratorės UAB „Administratoriai LT“ įgalioto asmens E. Š. ieškinys (atsakovė R. S., ieškinio suma – 75 590,83 Eur), kuriuo teismo prašoma sandorį dėl paskolos grąžinimo pagal 2009-08-25 kasos išlaidų orderį Nr. 61 pripažinti niekiniu ir negaliojančiu ir panaikinti nuo sudarymo momento bei taikyti restituciją iš atsakovės ieškovei priteisiant 75 590,83 Eur (261 000 Lt), taip pat 5 proc. dydžio procesines palūkanas. Ieškovė skolos grąžinimo sandorį (2009-08-25 kasos išlaidų orderį Nr. 61) prašė pripažinti negaliojančiu CK 6.66 str., 1.80 str., 1.81 str., 1.82 str. įtvirtintais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindais, kuriuos ieškovė grindė iš esmės Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-01-09 nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. 1-106-851/2015, ir jame nustatytomis aplinkybėmis.
33. Šiaulių apygardos teismas 2016-01-18 ieškinio reikalavimams užtikrinti taikė laikinąsias apsaugos priemones ieškinio reikalavimų ribose (75 590,83 Eur), areštuojant R. S. nuosavybės teise priklausančius nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus, leidžiant šiais daiktais naudotis, bet uždraudžiant juos išnuomoti, perduoti panaudai, parduoti ar kitaip perleisti nuosavybės teisę į juos bei įkeisti. Šiaulių apygardos teismo 2016-01-29 nutartimi taikytos papildomos laikinosios apsaugos priemonės – t. y. nesant atsakovei R. S. priklausančių nekilnojamųjų ir kilnojamųjų daiktų, ar daiktų esant nepakankamai, už trūkstamą sumą (neviršijant ieškinio sumos) areštuotos atsakovės piniginės lėšos, esančios banko sąskaitose.
34. Šiaulių apygardos teismo 2016-01-21 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. B2-397-569/2016, pagal bankroto administratorės prašymą, teisme gautą 2015-06-06, BUAB „Vevira“ bankrotas pripažintas tyčiniu, bankroto administratorei pavedant ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo teismo nutarties pripažinti bankrotą tyčiniu įsiteisėjimo dienos patikrinti įmonės sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareikšti ieškinius teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais.
35. Šiaulių apygardos teismas 2016-05-17 sprendimu ieškovės ieškinį tenkino – pripažino negaliojančiu ginčo sandorį CK 1.81 ir 1.82 str. įtvirtintais sandorių negaliojimo pagrindais ir taikė vienašalę restituciją iš atsakovės ieškovei priteisdama 75 590,83 Eur sumą. Teismas, tenkindamas ieškinį, iš esmės rėmėsi aplinkybėmis, nustatytomis nuosprendyje ir Šiaulių apygardos teismo 2016-01-21 nutartimi, kuria BUAB „Vevira“ bankrotas pripažintas tyčiniu.
36. Nagrinėjamu atveju pateikti du apeliaciniai skundai. Atsakovė (apeliantė) teismo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo ji įpareigota bankrutuojančiai įmonei sumokėti 75 590,83 Eur sumą (261 000 Lt), teismui 2009-08-25 kasos išlaidų orderis Nr. 61, kuriuo atsakovei grąžinta įmonei suteikta paskola, pripažinus negaliojančiu. Savo ruožtu ieškovė apeliaciniu skundu prašo pripažinti, kad 2009-08-25 kasos išlaidų orderis pripažintinas negaliojančiu ir actio Pauliana pagrindu. Taigi, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas šalių pateiktų apeliacinių skundų ribose.

Dėl ieškovės apeliacinio skundo (ne)pagrįstumo(dėl ginčo sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu)

37. Ieškovė apeliaciniame skunde teismo prašo skundžiamo teismo sprendimo motyvus papildyti (pakeisti), konstatuojant, kad ginčijamas paskolos grąžinimo atsakovei sandoris, įformintas           2009-08-25 kasos išlaidų orderiu Nr. 61, būtų pripažintas negaliojančiu ir CK 6.66 straipsnyje įtvirtintu actio Pauliana pagrindu.
38. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; kt.). Sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu ir taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pagal šią teisės normą pripažinti sandorį negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-268-415/2015).
39. Pirmosios instancijos teismas atsisakė ieškovės ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pripažinti CK 6.66 str. įtvirtintu pagrindu, nustatęs, kad ieškovė, atstovaujama bankroto administratorės, praleido vienerių metų ieškinio senaties terminą. Teisėjų kolegija, įvertusi bylos medžiagą, taip pat apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, neturi pagrindo daryti priešingos išvados.
40. Įstatyme ieškinio senatis apibrėžiama kaip įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o ši teisė atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis, 6.66 straipsnio 3 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.66 straipsnyje nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino pradžia turi būti siejama ne tik su kreditoriaus nurodomu laiku, kada jis faktiškai sužinojo apie sudarytą sandorį, bet ir su kreditoriaus pareiga sužinoti apie tokį sandorį laiku. Kiekvienu konkrečiu atveju byloje svarbu įvertinti kreditoriaus, skolininko veiksmus nuo teisės pažeidimo iki kreditoriaus nurodomo sužinojimo momento, kitas reikšmingas aplinkybes, nulėmusias kreditoriaus sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie jo teisės pažeidimą – skolininko sudarytą sandorį – laiką (Lietuvos Aukščiausiojo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta Nr. 3K-3-362/2011; 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Ieškinio senaties termino vienerių metų skaičiavimas pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį prasideda nuo tos dienos, kai kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie skolininko sudaryto sandorio faktą, taip pat aplinkybes, kad sudarytas sandoris pažeidžia jo, kaip kreditoriaus, teises. Vien sandorio fakto sužinojimas arba turėjimas galimybės sužinoti yra nepakankamas, kad būtų pradėtas ieškinio senaties termino skaičiavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2013; 2013 m. rugsėjo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-455/2013; 2014 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2014).
41. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė termino, nuo kurio buvo skaičiuojamas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Taip pat nurodoma, kad ieškinio senaties termino pradžia negali būti siejama su dokumentų perdavimo data (2012-03-28), nes pagal CK 6.66 str. 3 d., svarbus sužinojimo arba turėjimo sužinoti momentas, kurį apeliantė sieja su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-01-09 nuosprendžio įsiteisėjimo diena, nurodant, kad iki šio momento nebuvo neabejotinai aišku ir žinoma, kad ginčo sandoris pažeidžia ieškovės kreditorių teises.
42. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl šių apeliacinio skundo argumentų, pirmiausia pažymi, kad priešingai nei teigia apeliantė (ieškovė), iš skundžiamo teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad sutrumpinto ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžios momentu teismas laikė dokumentų bankroto administratorei perdavimo datą (2012-03-28), o toks senaties termino skaičiavimas, siejamas su dokumentų perdavimo momentu, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrįstas.
43. Pažymėtina, kad ginčo sandorį actio Pauliana pagrindu prašo pripažinti negaliojančiu bankrutuojančios įmonės bankroto administratorė, todėl nagrinėjamu atveju aktuali ĮBĮ 11 str. 5 d. 8 p. (anksčiau galiojusios redakcijos – 11 str. 3 d. 8 p.) įtvirtinta nuostata, pagal kurią bankroto administratorė ne vėliau kaip per 6 mėn. nuo dokumentų apie įmonės sandorių sudarymą gavimo dienos patikrina bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo dienos, ir pareiškia ieškinius teisme pagal bankrutuojančios įmonės buveinės vietą dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais, taip pat dėl tyčinio bankroto nustatymo. Šiuo atveju laikytina, kad administratorius apie sandorius sužinojo nuo dokumentų apie šių sandorių sudarymą gavimo dienos.
44. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, t. y. tai, kad įmonės dokumentai naujajai administratorei perduoti 2012-03-28, taip pat, kad į teismą su ieškiniu kreiptasi tik 2016-01-14 apeliaciniame skunde neginčijama, nors iš bylos medžiagos, taip pat nustatytų bylos aplinkybių spręstina, jog dokumentų perdavimo naujajai administratorei data laikytina 2012-12-07 (b. l. 74), atsižvelgiant į tai, kad BUAB „Vevira“ bankroto administratore UAB ,,Administratoriai LT“ paskirta Lietuvos apeliacinio teismo 2012-11-22 nutartimi (žr. į šio sprendimo 31 p.). Nepaisant netiksliai nustatyto dokumentų bankroto administratorei perdavimo momento, bylos aplinkybės ir teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju praleidus vienerių metų ieškinio senaties terminą, negalimas sandorio pripažinimas negaliojančiu CK 6.66 str. pagrindu.
45. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-01-09 nuosprendžio, priimto baudžiamojoje byloje        Nr. 1-106-851/2015, įsiteisėjimo dienos, nes toks aiškinimas neatitinka nei aukščiau nurodytų ĮBĮ nuostatų, nei formuojamos teismų praktikos, juolab, kad iš bylos aplinkybių matyti, jog buvusi ieškovės bankroto administratorė jau 2011-02-11 buvo kreipusis į teismą su ieškiniu dėl sandorio, kuris ginčijamas ir šioje byloje, pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu (ieškinys 2011-10-12 paliktas nenagrinėtas, ieškinį atsiėmus). CK 1.130 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ieškinio, kurį teismas paliko nenagrinėtą, pareiškimas ieškinio senaties termino nenutraukia, jeigu pareiškimas buvo paliktas nenagrinėtas dėl ieškovo kaltės. Atsižvelgiant į tai, kad į teismą su ieškiniu dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu buvo kreiptasi 2011-02-11, o jis paliktas nenagrinėtas ieškovei jį atsiėmus, laikytina, kad ieškinio senaties terminas nenutrūko, t. y. ieškinio senaties terminas suėjo dar iki naujosios bankroto administratorės paskyrimo, o bankroto administratorių pasikeitimo aplinkybės galėtų būti reikšmingos nebent sprendžiant ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą.
46. Pagal teismų praktiką, nors ieškinio senaties institutas, užtikrindamas civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, nustatytu terminu riboja galimybę ginti pažeistas teises, įstatyme įtvirtinta teismo teisė jį atnaujinti, kai teismas pripažįsta, jog terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Jei teismas konstatuoja, kad pareikštu ieškiniu siekiama apginti visuomenei svarbius interesus, ieškiniui pareikšti sudėtinga per įstatyme nustatytą terminą surinkti reikiamus duomenis, ar egzistavo kitos aplinkybės, sukliudžiusios jam laiku kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, ieškovas ėmėsi aktyvių veiksmų ginti pažeistas teises, o praleistas terminas nėra neprotingai ilgas, pareikšto ieškinio atmetimas dėl ieškinio senaties termino pasibaigimo neatitiktų ieškinio senaties instituto paskirties. Tokiu atveju viešasis interesas užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą nusveria interesą garantuoti teisinių santykių stabilumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje, bylos Nr. 3K-3-446/2009; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013; kt.).
47. Nagrinėjamu atveju aplinkybės, kurių pagrindu galimas praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimas, nenustatytos. Teisėjų kolegija pažymi, kad net ir įvertinus aplinkybes dėl bankroto administratorių pasikeitimo ir sprendžiant, kad naujai paskirta bankroto administratorė apie ginčijamą sandorį sužinojo nuo dokumentų perdavimo dienos, laiko tarpas nuo šio momento iki kreipimosi į teismą dienos (2016-01-14) yra nepagrįstai ilgas, o bankroto administratorės nurodoma nesikreipimo į teismą priežastis (Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėta baudžiamoji byla), nėra pagrindas, pateisinantis ieškinio senaties termino praleidimą ieškiniui dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana pagrindu pareikšti. Pagal ĮBĮ įtvirtintą teisinį reguliavimą būtent bankroto administratorius yra tas asmuo, kuris gina bankrutuojančios įmonės ir kreditorių interesus, yra kompetentingas tikrinti sandorius, o nustatęs jų priešingumą įmonės veiklos tikslams – reiškia ieškinius teisme. Baudžiamosios bylos nagrinėjimas tokios pareigos nepaneigia ir jai įgyvendinti netrukdo.
48. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė ginčo sandorį pripažinti negaliojančiu CK 6.66 str. pagrindu, ieškovei be svarbių priežasčių praleidus vienerių metų ieškinio senaties terminą, nepaisant to, ar jis būtų skaičiuotinas nuo pirmosios instancijos teismo nustatytos dokumentų perdavimo datos (2012-03-28), ar nuo apeliacinės instancijos teismo nustatytos 2012-12-07 dokumentų perdavimo datos, juolab, kad keičiantis administratoriams turėjo būti perduodami ne tik įmonės dokumentai ir turtas, bet ir kita medžiaga, susijusi su vykdytomis bankroto procedūromis, tarp jų ir buvusios bankroto administratorės reikšti reikalavimai atsakovei dėl ginčo sandorio pripažinimo negaliojančiu. Pagrindų atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nenustatyta. Teismui pagrįstai konstatavus nesant vienos iš actio Pauliana taikymo sąlygų (praleista ieškinio senatis), dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, susijusių su šio CK 6.66 str. taikymu, apeliacinės instancijos teismas nepasisako.

Dėl atsakovės apeliacinio skundo (ne)pagrįstumo (dėl ginčo sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.81 ir 1.82 straipsnių pagrindais)

49. Nagrinėjamu atveju apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ginčo sandoris prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei bei UAB „Vevira“ teisnumui.
50. Kaip nustatyta prie bylos faktinių aplinkybių, atsakovė 3 neatlygintinėmis paskolos sutartimis     (2008-11-24, 2009-02-02, 2009-04-02) ieškovei suteikė 261 000 Lt dydžio paskolą, kurią ieškovė atsakovei grąžino ginčijamu 2009-09-25 kasos išlaidų orderiu Nr. 61. Ginčo dėl pinigų pagal paskolos sutartis perdavimo byloje nebuvo.
51. Pirmosios instancijos teismas šį kasos išlaidų orderiu įformintą sandorį pripažino negaliojančiu CK 1.81 str. ir 1.82 str. įtvirtintais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindais iš esmės remdamasis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-01-09 nuosprendžiu, kuriuo R. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 208 straipsnį (skolininko nesąžiningumas) ir 223 straipsnio 1 dalį (aplaidus apskaitos tvarkymas), taip pat Šiaulių apygardos teismo 2016-01-21 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. B2-397-569/2016, kuria ieškovės bankrotas pripažintas tyčiniu, remiantis minėtame nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis (CPK 182 str. 3 p., CPK 179 str. 3 d.).
52. Nagrinėjamu atveju apeliantei (atsakovei) apeliaciniame skunde teigiant, kad nuosprendyje nustatytos aplinkybės negalėjo šioje byloje būti laikomos prejudiciniais faktais, todėl ieškovė turėjo įrodyti pagrindus, kuriais prašyta ginčo sandorį pripažinti negaliojančiu, o ieškovei su šią pozicija nesutinkant, teisėjų kolegija pasisako dėl nuosprendyje nustatytų faktų, kaip prejudicinių, nagrinėjant ginčą dėl sandorio (kasos išlaidų orderio), kuriuo grąžinti pinigai pagal šalis (ieškovę ir atsakovę) siejusius paskolos teisinius santykius, pripažinimo negaliojančiais CK 1.81 ir 1.82 str. pagrindais.
53. Pagal CPK 182 str. 3 p. įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nuosprendžiu baudžiamojoje byloje nustatyti faktai civilinėse bylose iš naujo neįrodinėjami. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CPK 182 str. 3 p. įtvirtintą prejudicinių faktų galią turi teismo nuosprendžiu konstatuoti nusikalstami veiksmai bei jų civiliniai teisiniai padariniai, patenkantys į civilinės bylos įrodinėjimo dalyką, taip pat tai, ar nusikalstamus veiksmus padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis. Šios aplinkybės, nustatytos įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, civilinėje byloje yra prejudiciniai faktai ir negali būti iš naujo įrodinėjamos. Kiti teismo nuosprendžiu nustatyti faktai prejudicinės galios civilinėje byloje neturi (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-53/2010; kt.). Remiantis pateiktais išaiškinimais, darytina išvada, kad sprendžiant, ar baudžiamojoje byloje nustatyti nusikalstamų veiksmų teisiniai padariniai vertintini kaip prejudiciniai civilinėje byloje, būtina nustatyti, ar jie patenka į įrodinėjimo dalyką civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-459-313/2016). Taigi, civilinę bylą nagrinėjantis teismas nesaistomas teismo nuosprendžio tais atvejais, kai sprendžiama dėl faktų, kurie nebuvo nagrinėti ir vertinti baudžiamąją bylą nagrinėjusio teismo.
54. Be to, priešingai nei teigia ieškovė, teismo nuosprendžiu nustatyti faktai turi ribotą prejudicinę galią civilinėje byloje. Teisiamojo veiksmai baudžiamojoje byloje tiriami ir vertinami baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu. To paties asmens veiksmai civilinėje byloje vertinami pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų reikalavimus. Įrodinėjimo dalykai baudžiamojoje ir civilinėje bylose paprastai yra skirtingi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-45/2014, 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2008).
55. Iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-01-09 nuosprendžio matyti, kad kaltinamasis R. S. nuteistas pagal BK 208 str. 1 d. (skolininko nesąžiningumas), dėl to, kad UAB „Vevira“ esant sunkioje ekonominėje padėtyje, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, patenkino tik keleto iš jų reikalavimus ir dėl to padarė turtinės žalos likusiems kreditoriams, taip pat pagal 223 str. 1 d. (aplaidus apskaitos tvarkymas) dėl to, kad kaltinamas R. S. aplaidžiai tvarkė teisės aktų reikalaujamą UAB „Vevira“ buhalterinę apskaitą. Nuosprendyje nustatyta, kad kaltinamasis kaltę pripažino visiškai – nurodė, kad atsiskaitė tik su keliais kreditoriais, prisipažino aplaidžiai tvarkęs įmonės buhalterinę apskaitą. Taip pat nurodyta, kad nuosprendis priimtas sutrumpinus įrodymų tyrimą (BPK 273 str. 1 d.).Vienas iš nuosprendyje nustatytų kaltinamojo veiksmų – 2009-08-25 kasos išlaidų orderiu Nr. 61 atliktas 261 000 Lt skolos pagal paskolos sutartis grąžinimas R. S..
56. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, baudžiamojoje byloje priimtas nuosprendis (jame esančios aplinkybės, susijusios su 2009-08-25 kasos išlaidų orderio pripažinimu negaliojančiu), negali būti laikomas prejudiciniu nagrinėjamoje civilinėje byloje (CPK 182 str. 3 p., 185 str.). Nuosprendyje nenustatyti atsakovės neteisėti veiksmai (ji apklausta kaip liudytoja), jame netirtos ir nevertintos aplinkybės dėl paskolų suteikimo fakto ir jų grąžinimo neteisėtumo civilinės teisės aspektu. Nuosprendyje ginčo sandoris minimas epizodiškai, nurodant, kad laikotarpiu nuo 2008 m. lapkričio mėnesio iki 2009 m. vasario mėnesio R. S. (nuo 2003 m. UAB „Vevira“ direktoriaus pavaduotoja, iki 2009-04-06 šios bendrovės akcininkė) suteikė UAB „Vevira“ paskolas bendrai 261 000 Lt sumai; 2009-08-25 iš UAB „Vevira“ kasos R. S. buvo išmokėta 261 000 Lt, o paskolos grąžinimas įvykdytas nesuėjus terminams. Taip pat nuosprendyje nustatyta, kad UAB „Vevira“ ekonominė padėtis iki 2009-08-25 išmokėjimo R. S. 261 000 Lt buvo sunki ir po pinigų išmokėjimo momento įmonės padėtis buvo sunki, o įmonės mokumo rodiklis po pinigų išmokėjimo momento sumažėjo tik 0,15 punkto.
57. Atkreiptinas dėmesys, kad už BK 208 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką nuteistas kitas asmuo – R. S., kuris šioje civilinėje byloje ginčijamu 2009-08-25 kasos išlaidų orderiu Nr. 61 grąžino atsakovei pagal paskolos sutartis įmonei suteiktą paskolą, t. y. už nuosprendyje nustatytus veiksmus R. S. nuteistas ir iš jo ieškovei priteistas žalos atlyginimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien nuosprendyje nustatytas pinigų grąžinimo atsakovei faktas, nereiškia, kad šioje civilinėje byloje, kurioje prašoma 2009-08-25 kasos išlaidų orderį pripažinti niekiniu ir negaliojančiu, nuosprendis (jame nustatytos aplinkybės) gali būti laikomas prejudiciniu nagrinėjamu atveju, t. y. lemti ginčo sandorio niekinį pobūdį.
58. Analogiška išvada darytina ir dėl pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime padarytų išvadų, remiantis nutartimi, kuria įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu, nes, kaip minėta, jame taip pat buvo remiamasi nuosprendyje nustatytais faktais, kaip prejudiciniais.
59. Teisėjų kolegijai konstatavus, kad nuosprendis nagrinėjamu atveju nėra laikomas prejudiciniu, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime negalėjo vien nuosprendyje nustatytų aplinkybių pagrindu pripažinti negaliojančiu ginčijamą sandorį, t. y. nesutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad priešingo viešajai tvarkai ir gerai moralei sandorio aplinkybės yra nustatytos įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, o jų įrodinėti nereikia, taip pat kaip ir aplinkybių, konstatuotų nutartyje, kurioje įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu, jog ginčo sandorio sudarymas prieštaravo UAB „Vevira“ veiklos tikslams, todėl jis pripažintinas niekiniu ir negaliojančiu taip pat ir CK 1.82 str. pagrindu. Ieškovei, siekiančiai sandorį pripažinti negaliojančiu CK įtvirtintais sandorių negaliojimo pagrindais, kyla pareiga tai įrodyti, išskyrus CK 1.78 str. 5 d. įtvirtintą atvejį, kai niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio.
60. Teisėjų kolegija pažymi, jog CK 1.78 straipsnio 5 dalis, įtvirtinanti nuostatą, kad niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva), reiškia, kad teismas turi teisę konstatuoti niekinio sandorio negaliojimo faktą ir taikyti padarinius net ir tada, kai dėl to nepareikštas savarankiškas reikalavimas ieškinyje, prašymas šalių procesiniuose dokumentuose ar pareikštas žodžiu. Tačiau ex officio (savo iniciatyva), nesant ginčo šalies reikalavimo, teismas pripažįsta sandorį niekiniu ir taiko niekinio sandorio ar akto teisinius padarinius tik tada, kai, nagrinėjant bylą, pagrindas pripažinti sandorį ar aktą niekiniu tampa akivaizdus. Tuo atveju, kai sandoris ar aktas nėra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių kokio nors sandorio ar akto negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį ar aktą negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma. Jeigu teismas, nesant šalies ieškinio reikalavimo pripažinti sandorį ar aktą negaliojančiu, imtųsi savo iniciatyva nagrinėti ir spręsti sandorio ar akto, kuris nėra akivaizdžiai niekinis, negaliojimo klausimą, tirti su tuo susijusius įrodymus, būtų pažeidžiami civilinio proceso dispozityvumo ir rungimosi principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-42/2011; 2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2009; Lietuvos apeliacinio teismo 2014-01-06 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-65/2014).
61. Nagrinėjamu atveju sutartys, kuriomis atsakovė suteikė paskolas įmonei, yra galiojančios, jų teisėtumas ir pagrįstumas nėra ir nebuvo kvestionuojamas. 31 000 Lt suma pagal 2008-11-24 sutartį turėjo būti grąžinta iki 2009-05-24, 80 000 Lt paskola pagal 2009-02-02 sutartį turėjo būti grąžinta iki 2009-08-31, 150 000 Lt suma pagal 2009-04-02 sutartį turėjo būti grąžinta iki 2009-10-01. Sutarčių 3 p. įtvirtinta, kad procentai ir netesybos pagal paskolos sutartis nėra nustatomi, t. y. paskolos sutartys – neatlygintinės.
62. CK 6.873 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka. Jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita, neatlygintinės paskolos sumą paskolos gavėjas turi teisę grąžinti prieš terminą (3 dalis). Jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita, paskolos suma pripažįstama grąžinta nuo jos perdavimo paskolos davėjui arba jos įskaitymo į paskolos davėjo sąskaitą banke momento (5 dalis). Šios CK nuostatos suponuoja išvadą, kad ieškovei ir atsakovei sudarius neatlygintines paskolos sutartis, kurios yra galiojančios, atsakovė turėjo teisę atgauti įmonei paskolintus pinigus, tiek suėjus terminui, tiek prieš terminą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo ex officio konstatuoti niekinio sandorio, kuriuo paskolos suma grąžinta atsakovei, fakto, t. y. šios aplinkybės turi būti įrodytos asmens, siekiančio sandorio pripažinimo negaliojančiu (CP 178 str.).
63. Nagrinėjamu atveju ieškovė, reikšdama ieškinį ir prašydama kasos išlaidų orderį, kuriuo grąžinta pinigų suma atsakovei, pripažinti negaliojančiu, nurodė CK 1.80 str., 1.81 str., 1.82 str., 6.225 str. nuostatas, tačiau jų neįrodinėjo, teisiškai negrindė, teigdama, kad visos sandorio neteisėtumo aplinkybės įrodytos ir pagrįstos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-01-09 nuosprendyje (pažymėtina, kad CK 1.80 str. ir 6.225 str. pagrindus, kaip nepagrįstus, atmetė ir pirmosios instancijos teismas, o šiais motyvais apeliacinis skundas negrindžiamas).
64. Atsižvelgiant į tai, kad minėtame nuosprendyje nustatytos aplinkybės negali būti laikomos prejudicinėmis šioje byloje, teismas ex officio nenustatė niekinio sandorio fakto, o ieškovė kitais argumentais neįrodinėjo ginčijamo sandorio negaliojimo (CPK 178 str.), taip pat į aukščiau nustatytas aplinkybes, jog ginčo sandoris (pinigų grąžinimas kasos išlaidų orderiu) buvo atliktas kito asmens veiksmais (įmonės vadovo neteisėtas veiksmas), už tai jis pripažintas kaltu pagal BK 208 str. 1 d., kartu tenkinant BUAB „Vevira“ civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo (apimant ir kasos orderiu išmokėtos sumos veiksmą), konstatuotina nesant pagrindo ginčo sandorio (kasos išlaidų orderio) pripažinti negaliojančiu. Padarius šią išvadą, dėl kitų atsakovės apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako.
65. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino proceso ir materialiosios teisės normas, dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir aukščiau nurodytų motyvų pagrindu priimtinas naujas sprendimas – ieškovės ieškinį atmesti (CPK 326 str. 1 d. 2 p., 329 str., 330 str.).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo

66. Pirmosios instancijos teismas ieškinio reikalavimams užtikrinti 2016-01-18 ir 2016-01-29 nutartimis atsakovės atžvilgiu taikė laikinąsias apsaugos priemones (žr. į šio sprendimo 33 p.).
67. CPK 150 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teismui atmetus ieškinį, laikinosios apsaugos priemonės, kurios buvo taikytos, paliekamos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Teismas laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą turi išspręsti sprendimu. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir ieškinys, kurio reikalavimams užtikrinti taikytos laikinosios apsaugos priemonės, atmestinas, laikinosios apsaugos priemonės, taikytos atsakovės turtui, naikintinos (CPK 302 str., 331 str. 6 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-333 straipsniais,

n u s p r e n d ž i a :

Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gegužės 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės BUAB „Vevira“, atstovaujamos bankroto administratorės UAB „Administratoriai LT“, ieškinį atmesti.

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2016 m. sausio 18 d. ir 2016 m. sausio 29 d. nutartimis, priimtomis civilinėje byloje Nr. 2-514-368/2016, taikytas laikinąsias apsaugos priemones atsakovės R. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) turtui.

Teisėjai                                                                       Konstantinas Gurinas

                                                                      Danguolė Martinavičienė

                                                                      Antanas Rudzinskas