Administracinė byla Nr. eI3-1607-484/2020
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04164-2019-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 12.16.1.1; 55.1.1
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. balandžio 16 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.
Teismas
n u s t a t ė :
Pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK, Komisija) 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimą Nr. S-147(7-l 19/2019) „Dėl A. M. skundo“; 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, Inspekcija, centrinis mokesčių administratorius) 2019 m. rugsėjo 2 d. sprendimą Nr. (21.222)FR0682-202 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad teismo baudžiamasis įsakymas ir jame konstatuotos aplinkybės, jog jis 2018 m. birželio 12 d. nenustatytoje vietoje iš nenustatyto asmens įgijo ir trečiojo asmens transportu gabeno 4 752 butelių nedenatūruoto etilo alkoholio skiedinio, tapo pagrindu Inspekcijai ir Komisijai konstatuoti, kad jis laikė (gabeno, turėjo savo žinioje) minėtas akcizais apmokestinamas prekes, dėl ko ir buvo apskaičiuotas ginčijamas 28 010 Eur akcizo mokestis ir 3 201,47 Eur šio mokesčio delspinigiai.
Pareiškėjas, sutikdamas su Komisijos ir Inspekcijos sprendimuose nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, kelia klausimą, ar akcizo mokesčio apskaičiavimas atitinka teisinį apmokestinimo pagrindą ir kiek proporcinga ir teisinga akcizais apmokestinti valstybės naikinamas prekes.
Pareiškėjas skunde teigia, kad akcizo mokestinė prievolė nėra solidari, todėl Inspekcija turėjo nustatyti, ar jis gabeno (savo žinioje turėjo) savo ar kito asmens prekes. Teismo baudžiamajame įsakyme apie tai nepasisakyta, todėl mano, jog jis neturi prievolės mokėti už kito asmens nuosavybėje esančias, bet jo gabenamas prekes.
Pareiškėjo nuomone, akcizo mokestinė prievolė atsiranda (akcizas tampa mokėtinu), įvykus apmokestinamajam įvykiui (tam, kuris įvyksta/nustatomas pirmiau): įsigijimui, gabenimui, laikymui. Kartą atsiradusi, ši prievolė yra vykdytina būtent dėl pirmojo apmokestinamojo įvykio ir paskesnis to paties asmens atliekamas prekių laikymas jau nebesukelia akcizo mokestinės prievolės. Teigia, kad patikrinimo aktu klaidingai konstatuotas gabenimo ir laikymo momentas 2019 m. birželio 13 d., o Komisijos sprendime apie apmokestinimo momentą apskritai nepasisakyta. Pažymi, kad į šiuos jo skunde iškeltus esminius apmokestinimui klausimus neatsakė nei Komisija, nei Inspekcija.
Pareiškėjo teigimu, baudžiamojoje byloje nenustatytas akcizais apmokestinamų prekių laikymo faktas. Akcizais apmokestinamas prekes iš Latvijos Respublikos į Lietuvos Respubliką atgabeno trečias asmuo, kuris, pareiškėjo nuomone, būdamas šių prekių savininkas, atitinka Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 8 punkto ir 10 straipsnio 8 dalies reikalavimus.
Pareiškėjas nesutinka ir centrinio mokesčių administratoriaus taikytu mokesčių apskaičiavimo būdu, numatytu Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 70 straipsnyje.
Pareiškėjas prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, pateikiant klausimą, ar Direktyvos 92/12 7 straipsnio 1, 2 ir 3 dalis ir 9 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad joms prieštarauja nacionalinės teisės normos, pagal kurias akcizo mokestis mokėtojui (įgyjančiam ir laikančiam asmeniui) tampa mokėtinu ne pirmojo valstybės institucijų nustatyto prekių įgijimo ar laikymo momentu, bet vėlesniu momentu (t. y. ar Direktyvos nuostatos nedraudžia nacionalinei teisei pasirinktinai (savo nuožiūra) atidėti apmokestinimo akcizais momentą nuo žinomo prekių įgijimo ar pirmojo laikymo/gabenimo dienos)? (b. l. 9-11).
Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovė atsiliepime nurodo, kad teismo baudžiamuoju įsakymu nustatyta, jog pareiškėjas laikė (gabeno transporto priemone) akcizais apmokestinamas prekes (4752 butelius, pripildytus nedenatūruoto etilo alkoholio skiedinio (mišinio), kurių turinė etilo alkoholio koncentracija yra nuo 35,4 proc. iki 36,8 proc., nepaženklintas nustatyto pavyzdžio banderolėmis, todėl jam atsirado prievolė mokėti akcizo mokestį.
Atsakovė nesutinka su pareiškėjo skundo argumentu, jog mokesčių apskaičiavimas pagal MAĮ 70 straipsnį yra nepagrįstas. Atsakovė, remdamasi Specialisto išvada, kurioje konstatuota, kad skysčiai 11-koje butelių su etiketėmis „M. K. v.“ 40 proc. (paimtų tyrimui) yra nedenatūruoto etilo alkoholio skiediniai, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija 35,4 proc. - 36,8 proc., už kuriuos mokesčių administratorius ir apskaičiavo 65,75 Eur (už 11 1 litro talpos buteliuose). Apskaičiuojant akcizo mokestį už etilo alkoholį, esantį netirtuose buteliuose, vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio nuostatomis taikytas mažiausias tyrimų metu buteliuose nustatytas etilo alkoholio tūrio proc. - 35,4 proc. ir už netirtą esantį etilo alkoholį apskaičiavo 27 944,60 EUR (už 4741 vnt. 1 L talpos butelius). Pabrėžia, kad už 4741 vnt. butelį mokesčių administratorius negalėjo nustatyti mokėtiną akcizų mokestį tiesiogiai, todėl, kad jie nebuvo ištirti ar deklaruoti, o 35,4 proc. etilo alkoholio tūris, nustatytas vadovaujantis protingumo ir objektyvumo kriterijais, pareiškėjo naudai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad mokesčių administratorius įgyja teisę apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą esant dviem būtinoms sąlygoms, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: pirma, mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka ir, antra, to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) negalima dėl to, jog mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas: (1) apskaičiuoti mokesčius; (2) bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi; (3) tvarkyti apskaitą; (4) saugoti apskaitos ar kitus dokumentus. Administracinių teismų praktikoje taip pat pažymima, kad MAĮ 70 straipsnio 1 dalies norma skirta ne tam, kad būtų nustatytas tikslus (t. y. objektyviais duomenimis paremtas) mokestinės prievolės dydis, o tam, kad būtų nustatytas mokėtinos prievolės dydis, atitinkantis protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingumo kriterijus (LVAT 2014 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-978/2014, LVAT 2016 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1302-602/2016, LVAT 2017 m. kovo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr.).
Inspekcija atsiliepime tvirtina, kad pareiškėjui laiku neįvykdžius savo pagrindinės prievolės laiku sumokėti akcizus, atsirado nauja prievolė – sumokėti delspinigius už pradelstą laikotarpį. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo (toliau – Akcizų įstatymas) 10 straipsnio 8 dalies nuostatomis, pareiškėjas privalėjo kitą darbo dieną po prievolės atsiradimo dienos, t. y. 2018 m. birželio 14 d. pateikti akcizų deklaraciją ir sumokėti akcizus. Pagal MAĮ 97 straipsnio 2 dalies nuostatas, už mokesčių administratoriaus administruojamą nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą mokesčių mokėtojo patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą nedeklaruotą deklaruojamą ar neapskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį, delspinigiai skaičiuojami nuo kitos dienos po to, kai pagal tuo metu galiojusius mokesčių teisės aktus, mokestis turėjo būti sumokėtas į biudžetą iki patikrinimo akto surašymo dienos (įskaitytinai). Pareiškėjui nesumokėjus 28 010 Eur akcizų, vadovaujantis Akcizų įstatymo 10 straipsnio 8 dalimi bei MAĮ 97 straipsnio 2 dalimi, už laikotarpį nuo 2018 m. birželio 14 d. iki 2019 m. liepos 3 d. apskaičiuota 3 201,47 Eur akcizų delspinigių.
Inspekcija atsiliepime atkreipia dėmesį, kad centrinis mokesčių administratorius vadovaudamasis non bis in idem principu (už tą patį nusikaltimą draudimas bausti du kartus) bei atsižvelgdamas į tai, jog Baudžiamuoju įsakymu pareiškėjas buvo nubaustas 200 MGL bauda, nuo papildomai apskaičiuoto mokėtino į biudžetą 28 010 Eur akcizų mokesčio pareiškėjui baudos nepaskyrė.
Inspekcija, atsakydama į pareiškėjo argumentą, kad akcizinių prekių, kurios valstybės yra konfiskuojamos ir sunaikinamos, apmokestinimas yra aiškiai neproporcingas ir neteisingas, teigia, kad prekių sunaikinimas neatleidžia pareiškėjo nuo akcizų mokesčių sumokėjimo, kadangi atleidimas nuo akcizų, sunaikinus nedenatūruoto etilo alkoholio skiedinius, Akcizų įstatyme nenumatytas, taip pat tokios nuostatos nėra reglamentuotos Europos Sąjungos direktyvose, bei tokios pat pozicijos nuosekliai formuojamoje teismų praktikoje laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (b. l. 38-42).
Teismas
konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Inspekcijos 2019 m. rugsėjo 2 d. sprendimo Nr. (21.222) FR0682-202 nurodymų pareiškėjui sumokėti 28 010 Eur akcizus ir 3 201,47 Eur akcizų delspinigius už neteisėtą 4 752 litrų nedenatūruoto etilo alkoholio skiedinio įsigijimą, gabenimą ir laikymą teisėtumo ir pagrįstumo.
Nustatyta, kad centrinis mokesčių administratorius, vykdydamas 2019 m. birželio 11 d. pavedimą tikrinti Nr. (21.222) FR0680-243 atliko pareiškėjo A. M. akcizų už laikotarpį nuo 2018 m. birželio 13 d. iki 2018 m. birželio 14 d. apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą ir 2019 m. liepos 3 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (21.222) FR0680-243 (toliau – Patikrinimo aktas), kuriame vadovaudamasis Akcizų įstatymo 21 straipsnio 3 dalimi bei MAĮ 66 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjui už 2018 m. birželio 13 d. neteisėtai gabentą ir laikytą etilo alkoholį apskaičiavo mokėtiną 28 010 Eur akcizų sumą (MGK byla, b. l. 17-18). Centrinis mokesčių administratorius, vadovaudamasis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 9 d. baudžiamuoju įsakymu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. 1-3563-932/2018, konstatavo, kad pareiškėjas 2018 m. balandžio 12 d. iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, turėdamas tikslą realizuoti, Latvijos Respublikoje neteisėtai įsigijo 4 752 litrus – 4 752 vnt. vieno litro talpos butelius su etiketėmis „M. K. v.“ 40 proc. (etiketė rusiškais rašmenimis), pripildytus nedenatūruoto etilo alkoholio skiedinio (mišinio), kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija yra 35,4 proc. - 36,8 proc. ir šiuos 4752 butelius, kurie buvo paslėpti po batų tepalo „E.“ pakuotėmis, gabeno UAB „(duomenys neskelbtini)“ vilkiku „S.“, v/n (duomenys neskelbtini) su puspriekabe, v/n (duomenys neskelbtini), vairuojamu nieko apie šią nusikalstamą veiką nežinojusio UAB „(duomenys neskelbtini)“ vairuotojo iki UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančio sandėlio, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kur 2018 m. birželio 13 d. apie 01.55 val., kratos metu minėtus nedenatūruoto etilo alkoholio skiedinius surado ir paėmė policijos pareigūnai. Patikrinimo akte nurodyta, kad 2018 m. birželio 14 d. apžiūros metu vilkike su puspriekabe rasta ir paimta 11 palečių su 528 kartoninėmis dėžėmis, kuriose viso buvo 4752 vnt. butelių, 1 litro talpos be akcizinių banderolių, 11 butelių su skysčiu paimta tyrimui. Lietuvos policijos kriminalinių tyrimų centro 2018 m. liepos 12 d. specialisto išvadoje Nr. 140-(3310) IS1-3950 (toliau – Specialisto išvada) konstatuota, kad skysčiai 11-koje butelių su etiketėmis „M. K. v.“ 40 proc. yra nedenatūruoto etilo alkoholio skiediniai, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija 35,4 proc.-36,8 proc. Tirti pateikti skysčiai nėra butelių etiketėse nurodyti alkoholiniai gėrimai, pagal rūšinę priklausomybę yra vienodi, bet skiriasi pagal tūrinę etilo alkoholio koncentraciją.
VMI 2019 m. rugsėjo 2 d. sprendimu Nr. (21.222) FR0682-202 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo” patvirtino 2019 m. liepos 3 d. Patikrinimo akte papildomai apskaičiuotus 28 010 Eur akcizų ir apskaičiavo 3 201,47 Eur akcizų delspinigių ( MGK byla, b. l. 8-10).
Pareiškėjas, nesutikdamas su VMI 2019 m. rugsėjo 2 d. sprendimu Nr. (21.222) FR0682-202 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo”, 2019 m. rugsėjo 25 d. pateikė skundą Komisijai (MGK byla, b. l. 1-3).
Komisija 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimu Nr.S-147 (7-119/2019) „Dėl A. M. skundo” patvirtino VMI 2019 m. rugsėjo 2 d. sprendimą Nr. (21.222) FR0682-202 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo” (MGK byla, b. l. 33-38).
Akcizų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatyta, kad prievolė mokėti akcizus atsiranda už laikomas banderolėmis nepaženklintas akcizais apmokestinamas prekes, kurios nustatyta tvarka privalo būti paženklintos banderolėmis. Prievolė mokėti akcizus už 9 straipsnio 1 dalyje nurodytas prekes atsiranda tuo metu, kai susidaro šio straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės. LVAT yra išaiškinęs, kad Akcizų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 8 punkte žodis „laikomas“ turėtų būti suprantamas kaip akcizais apmokestinamų prekių buvimas pas tam tikrą asmenį, t. y. taikant šią teisės normą žodis „laikyti“ apima visus nurodytų prekių buvimą pas tam tikrą asmenį atvejus (LVAT 2007 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-689/2007, 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-143-2007/2008). Prekių laikymas apima ir jų gabenimą, nes pagal šį punktą, prekių laikymas yra jų turėjimas savo žinioje. Asmuo, gabenantis prekes, kartu jas ir turi savo žinioje, o tai reiškia prekių laikymą Akcizų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 8 punkto prasme (LVAT 2007 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-689/2007).
Pagal Akcizų įstatymo 10 straipsnio 8 dalį bet kuris asmuo, kuriam prievolė mokėti akcizus atsiranda vadovaujantis šio įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 4 ir (ar) 5, ir (ar) 8, ir (ar) 10, ir (ar) 11 punktais, privalo ne vėliau kaip kitą darbo dieną po prievolės atsiradimo dienos pateikti akcizų deklaraciją ir joje deklaruoti mokėtiną akcizų sumą. Akcizų deklaracija pateikiama vietos mokesčių administratoriui, kurio veiklos teritorijoje asmuo registruotas mokesčių mokėtoju.
MAĮ 72 straipsnyje nustatyta, kad mokesčių administratorius turi teisę apskaičiuoti mokestį remdamasis kitų valstybės įstaigų ir institucijų aktais ar kitais dokumentais, surašydamas patikrinimo aktą šio įstatymo nustatyta tvarka. Nurodytu būdu mokesčiai apskaičiuojami tais atvejais, kai minėtoje dalyje nurodytos institucijos pagal įstatymuose nustatytą kompetenciją atlieka asmenų komercinės, ūkinės ar finansinės veiklos patikrinimus ir nustato mokesčių įstatymų pažeidimus, tačiau nėra įgaliotos šio įstatymo nustatyta tvarka atlikti mokesčių administravimo veiksmų. Tokiu atveju pakartotinai tikrinti mokesčių mokėtojo mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo mokesčių administratorius neprivalo.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 9 d. baudžiamuoju įsakymu neginčytinai nustatyta, kad pareiškėjas, turėdamas tikslą realizuoti, neteisėtai gabeno 4 752 vnt. butelių, 1 litro talpos be akcizinių banderolių, su nedenatūruoto etilo alkoholio skiediniais, kurių tūrinė etilo alkoholio koncentracija 35,4 proc.- 36,8 proc. (MGK byla, b. l. 19-25). Kaip matyti iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. lapkričio 9 d. baudžiamojo įsakymo, pareiškėjas savo kaltę neteisėtai disponavęs nurodytu alkoholio kiekiu, pripažino visiškai. Taigi, šios aplinkybės neginčytinai patvirtina, kad pareiškėjas, disponuodamas Patikrinimo akte nurodytu alkoholio kiekiu, šias prekes laikė, t. y. akcizais apmokestinamas prekes turėjo savo žinioje, todėl jam ir atsirado Akcizų įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta prievolė mokėti akcizus Lietuvos Respublikoje už laikomas banderolėmis nepaženklintas akcizais apmokestinamas prekes.
Pareiškėjas pripažįsta, kad jis akcizų deklaracijos nepateikė, mokėtinos akcizų sumos nedeklaravo ir jos nesumokėjo. Todėl centrinis mokesčių administratorius, vadovaudamasis Akcizų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 8 punktu ir 26 straipsniu, pagrįstai pareiškėjui už 4 752 1 litro talpos butelių nedenatūruoto etilo alkoholio skiedinio, kurio tūrinė etilo alkoholio koncentracija 35,4 proc.- 36, 8 proc. laikymą apskaičiavo mokėtiną 28 010 Eur akcizų sumą.
Pareiškėjui laiku neįvykdžius savo pagrindinės prievolės laiku sumokėti akcizus, atsirado ir prievolė sumokėti delspinigius už pradelstą laikotarpį. Vadovaujantis Akcizų įstatymo 10 straipsnio 8 dalies nuostatomis, pareiškėjas privalėjo kitą darbo dieną po prievolės atsiradimo dienos, t. y. 2018 m. birželio 14 d., pateikti akcizų deklaraciją ir sumokėti akcizus. Pagal MAĮ 97 straipsnio 2 dalies nuostatas, už VMI administruojamą nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą mokesčių mokėtojo patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą nedeklaruotą deklaruojamą ar neapskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį, delspinigiai skaičiuojami nuo kitos dienos po to, kai pagal tuo metu galiojusius mokesčių teisės aktus, mokestis turėjo būti sumokėtas į biudžetą iki patikrinimo akto surašymo dienos (įskaitytinai). Pareiškėjui nesumokėjus 28 010 Eur akcizų, Inspekcija, vadovaudamasi Akcizų įstatymo 10 straipsnio 8 dalimi bei MAĮ 97 straipsnio 2 dalimi, už laikotarpį nuo 2018 m. birželio 14 d. iki 2019 liepos 3 d. pagrįstai apskaičiavo 3 201,47 Eur akcizų delspinigių.
Akcizų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad akcizais yra apmokestinama, kaip yra apibrėžta šio Įstatymo 3 straipsnyje, etilo alkoholis ir alkoholiniai gėrimai. Akcizų įstatymo 3 straipsnio 10 punkte nurodyta, kad etilo alkoholis – visi šie produktai: 1) KN 2207 ir 2208 pozicijose klasifikuojami produktai, kurių faktinė alkoholio koncentracija, išreikšta tūrio procentais, yra didesnė kaip 1,2 procento tūrio; 2) KN 2204, 2205 ir 2206 pozicijose klasifikuojami produktai, kurių faktinė alkoholio koncentracija, išreikšta tūrio procentais, yra didesnė kaip 22 procentai tūrio; 3) etilo alkoholio turintys produktai nepaisant, ar tai mišinys, ar ne. Akcizų įstatymas nenumato jokių išimčių sprendžiant akcizo apmokestinimo klausimą nedenatūruoto etilo alkoholio skiediniams ir namų gamybos stipriems alkoholiniams gėrimams kaip akcizo objektui. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A6-238/2007 pažymėjo, kad „nei aktuali nagrinėjamai bylai ES teisė, nei Akcizų įstatymas, apibrėždami akcizų objektą, tiesiogiai neišskiria tik teisėtai pagaminto alkoholio. Savo ruožtu, kaip matyti iš Teisingumo Teismo praktikos, sprendžiant apmokestinimo netiesioginiais mokesčiais klausimus, fiskalinio neutralumo principas paprastai neleidžia daryti takoskyros tarp teisėtų ir neteisėtų sandorių bei teisėtų (teisėtai įsigytų ar sukurtų) ir neteisėtų (neteisėtai įsigytų ar sukurtų) prekių. Ši taisyklė netaikoma, kai prekės pasižymi atitinkamais požymiais, dėl kurių jų civilinė apyvarta valstybėse narėse yra absoliučiai draudžiama ir šios prekės jokia forma ir niekada negalės teisėtai dalyvauti civilinėje apyvartoje, kai tarp teisėto ir neteisėto ekonomikos sektorių negalima jokia konkurencija. Tačiau etilo alkoholis nėra absoliučiai uždraustas produktas. Jis yra civilinės apyvartos objektas, gali būti laikomas preke. Ūkio subjektai ir kiti asmenys, laikydamiesi teisės aktų reikalavimų, gali etilo alkoholį gaminti, perdirbti, laikyti, pirkti, parduoti, importuoti ir eksportuoti. Egzistuojant teisėtai alkoholio rinkai ir apyvartai, neteisėtai pagamintas alkoholis konkuruoja su teisėtai apyvartoje esančiu alkoholiu, gali daryti įtaką teisėtai alkoholio rinkai ir apyvartai. Todėl fiskalinio neutralumo principas šiuo atveju neleidžia mokestine prasme skirtingai vertinti teisėtai ir neteisėtai pagaminto etilo alkoholio. Atsižvelgdama į aukščiau paminėtą, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad etilo alkoholis, nors ir pagamintas neteisėtai (pavyzdžiui, naminė degtinė), gali būti akcizo objektu“. Todėl pareiškėjo skundo argumentai, kad pareiškėjo laikyti nedenatūruoto etilo alkoholio skiediniai negali būti apmokestinami akcizo mokesčiu, yra nepagrįsti. Akcizų įstatymas nenumato, kad sunaikintas neteisėtai pagamintas etilo alkoholis yra atleidžiamas nuo akcizų. Nustatyti tokį atleidimo nuo akcizų pagrindą neįpareigoja ir nagrinėjamoje byloje aktualios ES direktyvos.
Remiantis bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad pareiškėjas nevykdė pareigos apskaičiuoti mokesčius. Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Pareiškėjas nepateikė savo paskaičiavimų dėl mokesčio dydžio. Teismas nenustatė, kad mokesčio suma apskaičiuota neteisingai, pažeidžiant MAĮ 70 straipsnio nuostatas.
Teismas taip pat atmeta pareiškėjo skundo argumentus, kad jis neprivalo mokėti akcizo mokesčio, nes ne jis įvežė į Lietuvos Respubliką akcizines prekes, kadangi įstatymas aukščiau paminėtų teisės normų taikymo nesieja su šia aplinkybe.
Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn faktas atleistų jį nuo mokesčių mokėjimo. Pareiškėjo pareiga sumokėti mokesčius atsirado anksčiau, nei jis padarė baudžiamuoju įstatymu draudžiamą veiką. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A6-238/2007 pažymėjo, kad „pareiga mokėti mokesčius, atleidimo nuo jų pagrindai bei su tuo susiję klausimai yra reguliuojami mokesčių teisės aktais, todėl baudžiamosios ar administracinės atsakomybės klausimus reglamentuojantys įstatymai šiuo atveju netaikytini. Pareiga mokėti mokesčius atsiranda pagal mokesčių įstatymus, o baudžiamoji ar administracinė atsakomybė pagal kitus įstatymus, reguliuojančius su atitinkama atsakomybės rūšimi susijusius klausimus, t. y. skiriasi šių teisinių reiškinių pagrindai, skiriasi ir jų esmė bei tikslai, todėl tiek pareiga sumokėti mokesčius, tiek pareiga atsakyti už padarytą nusikaltimą, baudžiamąjį nusižengimą ar administracinės teisės pažeidimą gali egzistuoti vienu metu, kilti dėl vieno ir to paties veiksmo ar jo rezultato.
Pareiškėjo prašymas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą yra visiškai nemotyvuotas ir nepagrįstas, todėl netenkintinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 113 str. 2 d. 4 p.).
Komisija nustatė visas mokestiniam ginčui svarbias aplinkybes, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir išnagrinėjo mokestinį ginčą.
Panaikinti Inspekcijos ir Komisijos sprendimus nėra įstatymu numatytų pagrindų, todėl pareiškėjo skundas atmestinas.
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjo A. M. skundą atmesti.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja Ina Kirkutienė