Civilinė byla Nr. 2T-69/2014
Teisminio proceso Nr. 2-60-3-00044-2014-6
Procesinio sprendimo kategorijos:
116.10.3; 130.3.2.
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. gruodžio 5 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Artūras Driukas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens bankrutavusios akcinės bendrovės Ūkio bankas prašymą išaiškinti Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2T-69/2014 pagal pareiškėjo Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikos bendrovės Fabrika Glinice „Birač“ A. D. Zvornik prašymą pripažinti Lietuvos Respublikoje Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikos Bijeljinos apygardos komercinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartį byloje Nr. 059 0 St 025717 13 St dėl bankroto bylos iškėlimo.
Teismas, išnagrinėjęs prašymą,
n u s t a t ė:
I. Civilinės bylos Nr. 2T-69/2014 esmė
Pareiškėjas Bosnijos ir Hercegovinos bendrovė Fabrika Glinice „Birač“ A. D. Zvornik (toliau tekste – Fabrika Glinice „Birač“ A.D.) kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą, prašydamas pripažinti Lietuvos Respublikoje Bijeljinos apygardos komercinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartį byloje Nr. 059 0 St 025717 13 St, kuria pareiškėjui bendrovei Fabrika Glinice „Birač“ A.D. iškelta bankroto byla. Pareiškėjas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones - kol bus išspręstas Bosnijos ir Hercegovinos teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutarties, kuria pareiškėjui iškelta bankroto byla, pripažinimo Lietuvos Respublikoje klausimas ir įsiteisės atitinkama Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, uždrausti Lietuvos Respublikos teritorijoje bet kokį pareiškėjui Fabrika Glinice „Birač“ A.D. priklausančių piniginių lėšų, esančių banko sąskaitose ir pas trečiuosius asmenis, materialaus ir nematerialaus turto (įskaitant turtines ir neturtines teises) realizavimą ir (arba) išieškojimą iš pareiškėjo turto pagal vykdomuosius dokumentus ar sandorius, taip pat sustabdyti bet kokį pradėtą pareiškėjo Fabrika Glinice „Birač“ A.D. turto išieškojimą, išskyrus jeigu jis vykdomas pareiškėjo Fabrika Glinice „Birač“ A.D. bankroto byloje.
Suinteresuotas asmuo BAB Ūkio bankas atsiliepimu nesutiko su pareiškėjo reikalavimu taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir prašė minėtą pareiškėjo prašymą atmesti.
Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. gegužės 27 d. nutartimi pareiškėjo Fabrika Glinice „Birač“ A. D. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino iš dalies, areštavo Bosnijos ir Hercegovinos bendrovės Fabrika Glinice „Birač“ A. D. priklausančias pinigines lėšas, materialų ir nematerialų turtą (įskaitant turtines ir neturtines teises), nurodė sustabdyti Fabrika Glinice „Birač“ A. D. priklausančio turto realizavimą ir (arba) išieškojimą pagal vykdomuosius dokumentus ar sandorius, išskyrus atvejus, kai išieškojimas iš skolininko turto vykdomas pareiškėjo Fabrika Glinice „Birač“ A.D. bankroto byloje. Lietuvos apeliacinis teismas minėta nutartimi sprendė, kad pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neturi įtakos bendrovės Fabrika Glinice „Birač“ A. D. kreditorių ir trečiųjų asmenų daiktinėms teisėms į minėtai užsienio valstybės bendrovei priklausantį Lietuvos Respublikoje esantį turtą. Teismas išaiškino, jog bankroto bylos iškėlimas tam tikroje valstybėje, vadovaujantis tarptautinės nemokumo teisės principais, neįtakoja kitos valstybės subjektų daiktinių teisių į nemokios bendrovės turtą.
Suinteresuotas asmuo BAB Ūkio bankas 2014 m. gegužės 29 d. atsiliepimu prašė Lietuvos apeliacinio teismo Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikos teismo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo pareiškėjui pripažinimo klausimą spręsti teismo nuožiūra.
Pareiškėjas bendrovė Fabrika Glinice „Birač“ A. D. 2014 m. liepos 4 d. prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo prašė pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutarties dalį, kurioje nurodyta, kad laikinosios apsaugos priemonės neturi įtakos bendrovės Fabrika Glinice „Birač“ A. D. kreditorių ir trečiųjų asmenų daiktinėms teisėms į minėtai bendrovei priklausantį Lietuvos Respublikoje esantį turtą, pripažįstant, kad ši 2014 m. gegužės 27 d. nutarties dalis negalioja; palikti galioti Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutarties dalį, kurioje nutarta areštuoti bendrovei Fabrika Glinice „Birač“ A. D. priklausančias pinigines lėšas, materialų ir nematerialų turtą (įskaitant turtines ir neturtines teises), sustabdyti bendrovei Fabrika Glinice „Birač“ A. D. priklausančio turto realizavimą ir (arba) išieškojimą pagal vykdomuosius dokumentus ar sandorius, išskyrus atvejus, kai išieškojimas iš skolininko turto vykdomas bendrovės Fabrika Glinice „Birač“ A. D. bankroto byloje.
Suinteresuotas asmuo BAB Ūkio bankas 2014 m. liepos 14 d. atsiliepime prašė pareiškėjo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo atmesti.
Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. liepos 15 d. nutartimi pareiškėjo Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikos bendrovės Fabrika Glinice „Birač“ A. D. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo civilinėje byloje Nr. 2T-69/2014 pakeitimo atmetė, o kita 2014 m. liepos 15 d. nutartimi pripažino Lietuvos Respublikoje Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikos Bijeljinos apygardos komercinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartį byloje Nr. 059 0 St 025717 13 St.
II. Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2T-69/2014 vykdymo eiga
Fabrika Glinice „Birač“ A.D. dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, vykdymo kreipėsi į antstolę Astą Stanišauskaitę, kuri, vykdydama minėtą Lietuvos apeliacinio teismo nutartį (šiuo pagrindu užvesta vykdomoji byla Nr. 0177/14/01083), nustačiusi, kad skolininkui Fabrika Glinice „Birač“ A.D. nuosavybės teise priklauso 119 022 998 vnt. vardinių paprastųjų įmonės AB „Birač Europe“ akcijų, 2014 m. gegužės 30 d. turto aprašu šį turtą aprašė. Antstolė 2014 m. gegužės 30 d. patvarkymu nurodė BAB Ūkio bankas įvykdyti Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartyje nurodytus reikalavimus ir pateikti antstolei įvykdymą patvirtinančius duomenis. Dėl šio antstolės patvarkymo suinteresuotas asmuo BAB Ūkio bankas pateikė skundą, įrodinėdamas, jog šis apriboja banko teises ir pažeidžia aptariamos Lietuvos apeliacinio teismo nutarties nuostatas.
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi BAB Ūkio bankas skundą dėl antstolės veiksmų atmetė, motyvuodamas tuo, kad antstolė, priimdama skundžiamą patvarkymą ir vykdydama Lietuvos apeliacinio teismo nutartį, veikė laikydamasi įstatymų, reglamentuojančių vykdymo veiksmų atlikimo tvarką, reikalavimų. Teismas nutartyje pažymėjo, kad vykdomoje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje numatyta išimtis dėl daiktinių teisių yra netaikoma BAB Ūkio bankas teisėms į Fabrika Glinice „Birač“ A.D. turimas AB „Birač Europe“ akcijas, nes bankas, siekdamas įgyvendinti savo daiktines teises į šias akcijas, turėjo į jas nukreipti išieškojimą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.216 straipsnio 1 dalį. Tačiau suinteresuotas asmuo BAB Ūkio bankas, teismo teigimu, išieškojimo į akcijas pagal įkeitimo sutartį nenukreipė ir nuosavybės teisės į jas neperėmė – minėtas bankas perėmė tik turtines ir neturtines teises, kylančias iš šių akcijų. Kadangi suinteresuotas asmuo, teismo teigimu, neįgyvendino jam priklausančių daiktinių teisių į įkeistą turtą, Vilniaus miesto apylinkės teismas sprendė, jog skundžiamas antstolės patvarkymas yra pagrįstas ir teisėtas. BAB Ūkio bankas, nesutikdamas su tokia Vilniaus miesto apylinkės teismo išvada, padavė atskirąjį skundą, teigdamas, kad teismas neteisingai interpretavo Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 15 d. nutartį.
Vilniaus apygardos teismas 2014 m. lapkričio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-2258-467/2014 Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 7 d. nutartį panaikino ir išsprendė klausimą iš esmės - panaikino antstolės Astos Stanišauskaitės 2014 m. gegužės 30 d. patvarkymą vykdomojoje byloje Nr. 0177/14/01083. Teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismo nutartis negali būti teisėta ir pagrįsta, nes pirmosios instancijos teismui apskųstas antstolės Astos Stanišauskaitės 2014 m. gegužės 30 d. patvarkymas vykdomojoje byloje Nr. 0177/14/01083 taip pat yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes juo neteisingai interpretuota vykdoma Lietuvos apeliacinio teismo nutartis. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad „akivaizdu ir aišku, kad Lietuvos apeliacinis teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, siekė užtikrinti, kad pritaikius tokias priemones nenukentėtų įkeitimu apsaugoti Fabrika Glinice „Birač“ A.D. kreditoriai, tarp jų ir pareiškėjas BAB Ūkio bankas“.
III. Prašymo dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 15 d. nutarties dėl užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimo, priimtos civilinėje byloje Nr. 2T-69/2014, išaiškinimo esmė
Suinteresuotas asmuo BAB Ūkio bankas 2014 m. lapkričio 3 d. kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą, prašydamas išaiškinti Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2T-69/2014, kuria Lietuvos Respublikoje pripažinta Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikos Bijeljinos apygardos komercinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei Fabrika Glinice „Birač“ A.D. Suinteresuotas asmuo prašo teismo pasisakyti dėl aptariamos Lietuvos apeliacinio teismo nutarties padarinių šiais aspektais: 1) ar nutarties dėl Fabrika Glinice „Birač“ A.D. bankroto pripažinimas Lietuvos Respublikoje neturi įtakos visoms kreditorių ir trečiųjų asmenų turimoms daiktinėms teisėms į Fabrika Glinice „Birač“ A.D. priklausantį Lietuvos Respublikoje esantį turtą, tarp jų ir toms, kurių įgyvendinimas pradėtas, tačiau dar neužbaigtas; 2) ar nutarties dėl Fabrika Glinice „Birač“ A.D. bankroto pripažinimas Lietuvos Respublikoje neriboja BAB Ūkio bankas teisės nukreipti išieškojimą į jam įkeistą Fabrika Glinice „Birač“ A.D. turtą - AB „Birač Europe“ akcijas po Fabrika Glinice „Birač“ A.D. bankroto pripažinimo Lietuvos Respublikoje.
Prašymas dėl teismo procesinio sprendimo išaiškinimo grindžiamas šiais argumentais:
- Teismo nutartis dėl užsienio valstybės teismo spendimo, kuriuo užsienio įmonei iškelta bankroto byla, pripažinimo Lietuvos Respublikoje savo esme nėra vykdytina. Situacija, kuomet teismo nutartis nereikalauja vykdymo, tačiau jos įvykdymo užtikrinimui buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, kelia itin daug neaiškumų, susijusių tiek su laikinųjų apsaugos priemonių likimu po nutarties dėl pripažinimo priėmimo, tiek su pačiais nutarties dėl pripažinimo padariniais. Lietuvos apeliacinio teismo nutarties dėl Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikos teismo procesinio sprendimo pripažinimo padarinių neaiškumas yra esminė tarp šalių kilusio ginčo priežastis, todėl, siekiant užtikrinti tinkamą Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 15 d. vertinimą, teismui būtina išaiškinti jos sukeliamus teisinius padarinius Lietuvos Respublikoje.
- Pareiškėjas Fabrika Glinice „Birač“ A.D. Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 15 d. nutarties dėl kitos valstybės teismo sprendimo pripažinimo sukeliamus padarinius vertina visiškai priešingai, nei BAB Ūkio bankas. Pareiškėjas minėtos nutarties padarinių neaiškina atsižvelgiant į Lietuvos apeliacinio teismo nutartyse, kuriose buvo nagrinėjami su laikinosiomis apsaugos priemonėmis susiję klausimai, išdėstytus argumentus bei motyvus. Pareiškėjo Fabrika Glinice „Birač“ A.D. bankroto administratorius BAB Ūkio bankas bankroto administratoriui UAB „Valnetas“ yra pateikęs raštą, kuriuo reikalaujama susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, susijusių su bendrovės Fabrika Glinice „Birač“ A.D. suinteresuotam asmeniui BAB Ūkio bankas naudai įkeistomis AB „Birač Europe“ akcijomis. Šiame rašte taip pat nurodoma, kad po to, kai Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. liepos 15 d. nutartimi pripažino užsienio valstybės teismo sprendimą, BAB Ūkio bankas, norėdamas įgyvendinti savo reikalavimo teisę į Fabrika Glinice „Birač“ A.D., privalo dalyvauti šios bendrovės bankroto byloje pagal Bosnijos ir Hercegovinos įstatymus. Taigi, suinteresuoto asmens teigimu, Fabrika Glinice „Birač“ A.D. nemano, kad minėtos Lietuvos apeliacinio teismo nutarties padariniai BAB Ūkio bankas teisėms ir pareigoms yra tokie, kokie yra išdėstyti Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartyje, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, bei 2014 m. liepos 15 d. nutartyje, kuria atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą dėl jų pakeitimo.
- Antstolis 2014 m. gegužės 30 d. priėmė patvarkymą vykdomojoje byloje Nr. 0177/14/01083, kuriuo aprašė BAB Ūkio bankas įkeitimo teise valdomas AB „Birač Europe“ akcijas. BAB Ūkio bankas minėtą patvarkymą apskundė, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-29647-872/2014 aptariamą antstolio patvarkymą paliko galioti, motyvuodamas tuo, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo numatyta išimtis dėl daiktinių teisių yra netaikoma BAB Ūkio bankas turimoms teisėms į AB „Birač Europe“ akcijas.
Prašymas netenkinamas.
Pagal civilinio proceso kodekso (toliau tekste – CPK) 278 straipsnio 1 dalį, tuo atveju, jeigu teismo sprendimas (nutartis) yra neaiškus, tai jį priėmęs teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu, taip pat savo iniciatyva išaiškinti savo sprendimą, nekeisdamas jo turinio. Pagal CPK 278 straipsnio 2 dalį teismo procesinis sprendimas gali būti išaiškintas, jeigu jis dar neįvykdytas ir nepasibaigė tokio sprendimo priverstinio vykdymo terminas ar šis terminas neatnaujintas. Teismo sprendimo (nutarties) aiškinimo paskirtis – pašalinti neaiškumus tam, kad toks sprendimas (nutartis) galėtų būtų tinkamai įvykdomas. Sprendimo išaiškinimo tikslas – pašalinti netikslaus ar neaiškaus teismo sprendimo trūkumus, jį sukonkretinant. Kasacinio teismo konstatuota, kad teismo sprendimas gali būti išaiškinamas, jeigu yra neaiškiai (nesuprantamai arba nevienareikšmiškai) suformuota sprendimo rezoliucinė dalis ir dėl to nėra visiškai aišku, kaip turi būti vykdomas sprendimas; teismas, aiškindamas sprendimą, negali keisti jo turinio ir esmės ar išeiti už byloje, kurioje priimtas aiškinamas sprendimas, išspręstų klausimų ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ Naujapilė“ v. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, bylos Nr. 3K-7-183/2006; 2007 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. R. G., bylos Nr. 3K-3-533/2007; 2009 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjos antstolės N. Šiugždaitės pareiškimą, bylos Nr. 3K-7-242/2009; ir kt.).
CPK 18 straipsnyje įtvirtintas teismo sprendimo privalomumo principas, pagal kurį įsiteisėjęs teismo sprendimas tampa privalomas valstybės ar savivaldybės institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams ir juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tačiau teismo procesinio sprendimo priėmimas dažniausiai per se nereiškia civilinio proceso pabaigos – tam, kad būtų realiai apgintos sprendime nustatytos byloje dalyvaujančių asmenų teisės ir teisėti interesai, būtina jį įvykdyti. Tuo atveju, jeigu teismo procesinis sprendimas nevykdomas geranoriškai, jis gali būti įvykdomas priverstinai. Priverstinio teismo procesinių sprendimų vykdymo veiksmus atlieka antstolis – valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė yra suteikusi vykdomųjų dokumentų vykdymo funkcijas (Antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Vykdymo proceso tikslas – kuo greičiau ir ekonomiškiau įstatymų nustatyta tvarka įvykdyti sprendimą. Vykdomųjų dokumentų vykdymo funkcijas antstolis atlieka vadovaudamasis CPK VI dalies normomis bei jų įgyvendinimo tvarką reglamentuojančia Sprendimų vykdymo instrukcija bei kitais norminiais teisės aktais. Sprendimų vykdymo instrukcijos ir kitų norminių teisės aktų reikalavimai atliekant vykdymo veiksmus privalomi visiems asmenims (CPK 583 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad vykdymo procesas yra grindžiamas bendraisiais teisiniais teisėtumo, interesų derinimo ir proporcingumo principais, kurie reiškia, kad antstolis, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, privalo imtis visų teisėtų priemonių išieškotojo interesams tinkamai apginti, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų (Antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad teismų sprendimų vykdymo taisyklės reikalauja iš antstolio, kaip viešosios teisės subjekto, veikti tik pagal jam suteiktus įgaliojimus (kompetenciją) (intra vires), o bet koks ultra vires veikimas vertintinas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. B. v. antstolis A. Selezniovas ir kt., bylos Nr. 3K-7-277/2008; 2010 m. vasario 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje antstolis G. Jonauskas v. M. Chilman IĮ ir kt., bylos Nr. 3K-3-40/2010; 2012 m. gegužės 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Agrokoncernas“ v. UAB „Robusta“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-157/2012; kt.). Minėtos nuostatos ir jų išaiškinimai kasacinio teismo praktikoje suponuoja išvadą, kad antstolio pareiga siekti kuo greitesnio ir realaus sprendimo įvykdymo turi būti atliekama, atsižvelgiant į tai, jog nebūtų pažeidžiami įstatymo reikalavimai ir vykdymo proceso dalyvių teisės ir teisėti interesai.
CPK 152 straipsnio 6 dalis numato, jog teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių antstoliai vykdo teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka. Vadovaujantis CPK 584 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismo nutartys yra vykdytinos pagal CPK VI dalyje išdėstytas taisykles. CPK 586 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad vykdymo veiksmų atlikimo pagrindas yra CPK XLI skyriaus nustatyta tvarka pateiktas vykdyti vykdomasis dokumentas. Be vykdomojo dokumento atlikti vykdymo veiksmus draudžiama (CPK 586 straipsnio 2 dalis). CPK 587 straipsnio 4 punktas numato, jog teismo nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra vykdomieji dokumentai. Vadovaujantis CPK 675 straipsnio 3 dalimi, vykdydamas teismo nutartį areštuoti turtą, antstolis CPK 677 straipsnyje nustatyta tvarka sudaro areštuojamo turto aprašą. Šiuo atveju turto arešto akto antstolis nesurašo. Taigi teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių – turto arešto – taikymo yra turto arešto aktas, t. y. dokumentas, kuriuo įforminamas valstybės institucijos sprendimas priverstinai tam tikram laikui apriboti nuosavybės teises į turtą (Turto arešto aktų registro įstatymo 2 straipsnio 4 dalis). Jeigu teismas areštuoja viešajame registre įregistruotą turtą ir taikomas vien draudimas disponuoti šiuo turtu, teismo nutarties dėl turto arešto įvykdymui pakanka įregistruoti areštą turto arešto aktų registre (CPK 675 straipsnio 3 dalis), t.y. tokiu atveju kreditorius apskritai neturi kreiptis į antstolį dėl areštuojamo turto aprašo sudarymo. Tuo tarpu tais atvejais, kai areštuojamas viešajame registre neregistruojamas kilnojamasis daiktas ar nutarties priėmimo dieną teismui nėra žinoma atsakovo turto sudėtis, suinteresuotas asmuo dėl turto suradimo ir aprašymo turi kreiptis į antstolį (CPK 147 straipsnio 6 dalis).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas Fabrika Glinice „Birač“ A.D. pateikė antstoliui vykdyti Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartį, siekdamas atlikti vykdomuosius veiksmus pagal minėtą teismo procesinį sprendimą, kuriuo taikytos laikinosios apsaugos priemonės: 1) areštuotas pareiškėjo turtas - jam priklausančios piniginės lėšos, materialusis ir nematerialusis turtas; 2) nurodyta sustabdyti šiai užsienio bendrovei priklausančio turto realizavimą ir (arba) išieškojimą pagal vykdomuosius dokumentus ar sandorius, išskyrus atvejus, kai išieškojimas iš skolininko turto vykdomas jo bankroto byloje; 3) numatyta išimtis dėl daiktinių teisių – nurodyta, kad teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neįtakoja bendrovės Fabrika Glinice „Birač“ A. D. kreditorių ir trečiųjų asmenų daiktinių teisių į minėtai bendrovei priklausantį Lietuvos Respublikoje esantį turtą. Antstolis, nepaisant minėtoje nutartyje nurodytos aiškios išlygos dėl kreditorių daiktinių teisių į skolininko įkeistą turtą, 2014 m. gegužės 30 d. turto aprašu aprašė BAB Ūkio bankas naudai pareiškėjo Fabrika Glinice „Birač“ A.D. įkeistą nematerialųjį turtą.
Daiktinės teisės objektai gali būti tiek materialūs, tiek ir nematerialūs. Įkeitimas – daiktinė teisė į svetimą daiktą (lot. ius in re aliena), kuri veikia ir kaip esamos ar būsimos turtinės prievolės vykdymo užtikrinimas. Įkeičiami gali būti tiek materialūs, tiek nematerialūs objektai, įkeitimas gali būti tiek posesoriškas, tiek neposesoriškas ir tai nekeičia įkeitimo, kaip daiktinės teisės, pobūdžio. Įkeitimo daiktinė teisinė prigimtis itin aiškiai pasireiškia tuo, jog įkeitimas yra susietas ne su skolininku ar trečiuoju asmeniu (kaip, pvz., laidavimas arba garantija), o su konkrečiu kreditoriaus naudai įkeistu turtu (specifiškumo principas). Įkeitimas – absoliutaus pobūdžio teisė – pagrindinės prievolės neįvykdymo atveju kreditorius gali patenkinti reikalavimą, net jei skolininkas tam prieštarauja. Tai – daiktinės teisės bruožas. Antra, daiktinės teisės veikia prieš visus (lot. erga omnes), trečia – jos turi būti išviešinamos ir (arba) registruojamos, ketvirta - jos seka paskui daiktą (droit de suite doktrina) – įkeistu daiktu galima disponuoti, tačiau apsunkinimas seka paskui įkeistą daiktą. Penkta, įkeitimas turi prioritetą prieš prievolines teises, o įkaitu apsaugotas kreditorius – privilegijuotas – turi teisę gauti reikalavimo patenkinimą iš skolininko ar trečiojo asmens įkeisto turto pirmiau, nei kiti skolininko kreditoriai. Taigi, įkeitimas yra daiktinė teisė, nepriklausomai nuo, to kokios rūšies turtas – materialusis ar nematerialusis – yra įkeičiamas. Aplinkybė, jog tam tikri subjektai šį faktą interpretuoja priešingai, nedaro teismo procesinio sprendimo neaiškiu ir nėra pagrindas prašyti teismo papildomų išaiškinimų, kai jie objektyviai nėra reikalingi – proceso įstatymas numato asmenims galimybę skųsti teismui galbūt neteisėtus ir nepagrįstus antstolio veiksmus, taip pat instancine tvarka apskųsti aukštesniam teismui ir tokio skundo pagrindu užvestoje byloje priimtą pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą, ką suinteresuotas asmuo savo ruožtu ir padarė. Iš bylos medžiagos ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos teismas 2014 m. lapkričio 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-2258-467/2014 panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 7 d. nutartį ir išsprendė klausimą iš esmės - panaikino antstolės Astos Stanišauskaitės 2014 m. gegužės 30 d. patvarkymą vykdomojoje byloje Nr. 0177/14/01083. Kadangi dalis suinteresuoto asmens kreipimosi į Lietuvos apeliacinį teismą dėl teismo nutarties išaiškinimo tikslo realizuota jau minėta Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 26 d. nutartimi, teismas dėl atitinkamos BAB Ūkio bankas prašymo dalies nepasisako.
Nepaisant to, kas pasakyta, pažymėtina, kad CPK 589 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu teismo procesinio sprendimo vykdymo tvarka yra neaiški, antstolis kreipiasi į procesinį sprendimą priėmusį teismą, jog šis išaiškintų sprendimo vykdymo tvarką. Vykdymo procesą reglamentuojančios normos nenustato antstoliui teisės pačiam imtis aiškinti teismo sprendimo. Taigi, kilus abejonių dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. nustatytų įpareigojimų pobūdžio, ribų ir kt., antstolė privalėjo kreiptis į sprendimą priėmusį teismą dėl vykdymo išaiškinimo. Tačiau antstolė, užuot įvykdžiusi šį proceso įstatyme nustatytą įpareigojimą, nepagrįstai aprašė turtą, kurio atžvilgiu Lietuvos apeliacinis teismas laikinųjų apsaugos priemonių netaikė apskritai, tokiu būdu, be kita ko, užprogramuodama papildomo ginčo dėl antstolio veiksmų kilimą.
Suinteresuotas asmuo BAB Ūkio bankas nurodo, kad, nors Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, kuria pripažintas užsienio valstybės teismo procesinis sprendimas, savo esme nėra vykdytina, jos įvykdymo užtikrinimui buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Tokia situacija, suinteresuoto asmens teigimu, kelia itin daug neaiškumų, susijusių tiek su laikinųjų apsaugos priemonių likimu po nutarties dėl pripažinimo priėmimo, tiek su pačiais nutarties dėl užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimo padariniais.
Kaip jau minėta Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartyje, kitos valstybės teismo sprendimo pripažinimas – jo teisinės galios išplėtimas iš tokio sprendimo kilmės valstybės į pripažįstančiosios valstybės teritoriją. Taigi pripažinus teismo sprendimą, iš esmės perkeliamos jo sukeliamos teisinės pasekmės. Bosnijoje ir Hercegovinoje priimto konstatuojamojo pobūdžio teismo sprendimo dėl bankroto bylos iškėlimo sukeliamas teisines pasekmes, išskyrus tam tikras išimtis, pavyzdžiui, ankstesnėmis nutartimis jau aptartą kreditorių įkaito turėtojų teisinę padėtį, reglamentuoja pastarosios valstybės teisės aktai. Bankroto bylos iškėlimas paprastai sukelia atitinkamos valstybės teisės aktuose nurodytas reikšmingas teisines pasekmes – bankrutuojančio skolininko kreditoriai netenka teisės individualiai gauti savo finansinių reikalavimų patenkinimą įprasta civilinio proceso tvarka, o savo teises bei teisėtus interesus turi įgyvendinti specialiųjų nemokumo klausimus reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Kita reikšminga bankroto bylos iškėlimo teisinė pasekmė yra ta, kad yra įšaldoma nemokaus skolininko turto masė. Nors, kaip teisingai nurodo suinteresuotas asmuo, Bosnijos ir Hercegovinos teismo procesinis sprendimas savaime nėra vykdytinas, nes juo konstatuota, kad skolininkas yra nemokus bei nustatyti tam tikri įpareigojimai ir draudimai kitiems subjektams, taip pat Lietuvos apeliacinio teismo nutartis dėl minėto užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimo nėra vykdytina, tokio pobūdžio situacijoje konservacinio pobūdžio laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos užsienyje iškeltos bankroto bylos teisinių pasekmių užtikrinimui Lietuvos Respublikoje. Taip yra todėl, kad, kaip jau minėta ankstesnėje nutartyje, nepripažinti užsienio valstybių teismų sprendimai Lietuvos Respublikoje teisinių padarinių nesukelia (CPK 809 straipsnio 1 dalis). Taigi, tam, kad būtų galima taikyti Bosnijos ir Hercegovinos teisės aktuose numatytas bankroto bylos iškėlimo teisines pasekmes, įskaitant turto masės apsaugos funkcijos realų įgyvendinimą, reikalingas teismo sprendimo pripažinimas, o tam, kad skolininko kreditoriai ir pats skolininkas neturėtų galimybės atlikti vienokių ar kitokių turtinių operacijų iki Lietuvos apeliacinio teismo nutarties, priimtos pagal prašymą pripažinti tokį teismo sprendimą, įsiteisėjimo, galimas laikinųjų apsaugos priemonių taikymas. Taigi Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės skirtos užtikrinti ne per se vykdytinumo nereikalaujančios Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 15 d. nutarties dėl užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimo vykdymą, bet: 1) apsaugoti skolininko kreditorius bankroto byloje (perleidus skolininko turtą kitoje valstybėje, bankroto byla galėtų nebetekti prasmės); 2) apsaugoti pareiškėjo Fabrika Glinice „Birač“ A.D. turto masę nuo Lietuvos Respublikos kreditorių reikalavimų, atsiradusių iki bankroto bylos iškėlimo šiam skolininkui, reiškiamų ne šio skolininko bankroto byloje užsienio valstybėje. Tai reiškia, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis, kol dar nėra pripažintas užsienio valstybės teismo sprendimas dėl bankroto bylos iškėlimo, siekiama išvengti nemokaus skolininko finansinės padėties dar reikšmingesnio pablogėjimo. Tuo tarpu pripažinus Lietuvos Respublikoje Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikos Bijeljinos apygardos komercinio teismo 2013 m. balandžio 8 d. nutartį, jos sukeliamos teisinės pasekmės, įskaitant skolininko turto masės apsaugą, išplėstos į Lietuvos Respubliką – skolininko turto masės apsaugos funkciją nuo šiol de jure atlieka ne pripažįstančiosios valstybės teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, o pripažinto užsienio valstybės teismo spendimo kilmės valstybės teisės aktai bei pačiame pripažintame sprendime suformuluoti draudimai ir įpareigojimai. Tačiau, susiklosčius tokiai situacijai, kokia susidarė nagrinėjamoje byloje, kai tarp bankroto bylą iškėlusios valstybės ir pripažįstančiosios valstybės nėra jokio tarptautinio teisinio reglamentavimo nemokumo teisės klausimais, tam tikrų procesinių veiksmų atlikimas Lietuvos Respublikoje pripažinto užsienio valstybės teismo procesinio sprendimo dėl bankroto bylos iškėlimo pagrindu, pavyzdžiui, užsienio valstybės teismo procesiniu sprendimu nustatytų draudimų ir įpareigojimų išviešinimas Lietuvos Respublikoje, atsižvelgiant į objektyvias aplinkybes (atstumas, Bosnijos ir Hercegovinos bei Lietuvos Respublikos teisinių sistemų skirtumai ir kt.), gali užtrukti. Todėl situacija, kai užsienio valstybėje yra iškelta bankroto byla o šiuo pagrindu priimtas teismo procesinis sprendimas pripažintas, tačiau jo efektyviai įgyvendinti tam tikrą laiką negalima, neatitiktų realaus bei veiksmingo teisių gynybos principo reikalavimų. Iškėlus bankroto bylą, įmonės turtą valdo ir juo disponuoja bankroto administratorius. Todėl tik jis, veikdamas įmonės ir jos kreditorių interesais, gali būti suinteresuotas laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimu, jeigu jos trukdo bankroto administratoriui įgyvendinti jo įgaliojimus. Todėl Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 15 d. nutartimi pripažinus Lietuvos Respublikoje Bosnijos ir Hercegovinos Serbų Respublikos teismo procesinį sprendimą, laikinosios apsaugos priemonės galioja iki tol, kol teismo nebus panaikintos pagal bankroto procedūros administratoriaus prašymą arba iki bankroto proceso pabaigos užsienio valstybėje.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 278 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a:
Netenkinti suinteresuoto asmens bankrutavusios akcinės bendrovės Ūkio bankas prašymo dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 15 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2T-69/2014, išaiškinimo.
Teisėjas Artūras Driukas