Baudžiamoji byla Nr. 2K–237/2009

                                                                                  Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                                    1.1.3.3

                                                                                                    1.2.5.3

                                                                                                    1.2.25.4.6

                                                                                                    2.1.7

                                                                                                    2.1.15.1.2(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

              2009 m. gegužės 8 d.

Vilnius

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. P. kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. kovo 17 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. kovo 17 d. nuosprendžiu S. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 6 dalį dešimties metų laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1, 3 dalimis, 68 straipsniu, uždrausta naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones trejus metus. Pagal BK 144 straipsnį jis nuteistas vienerių metų aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė S. P. paskirta dešimt metų laisvės atėmimo, uždraudžiant vairuoti kelių transporto priemones trejus metus. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2007 m. lapkričio 8 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Pareikšti civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkinti visiškai – kiekvienam nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui priteista po 500 000 Lt: R. P., V. P., A. K., I. K., L. B., G. B. iš ADB „Balticums draudimas“ priteista 1726,40 Lt, šią sumą paskirsčius kiekvienam ieškovui atskirai po 287,73 Lt, ir iš S. P. po 499 712,27 Lt kiekvienam nukentėjusiajam.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas M. K., tačiau dėl šios nuosprendžio dalies kasacinių skundų nepaduota.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 5 d. nuosprendžiu Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. kovo 17 d. nuosprendis pakeistas. Iš šio nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinta nuoroda, kad nuteistojo S. P. atsakomybę sunkina aplinkybė, jog nusikalstama veika pagal BK 281 straipsnio 6 dalį padaryta mažamečiams. Pagal BK 281 straipsnio 6 dalį jam paskirta devynerių metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1, 3 dalimis, 68 straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti motorines kelių transporto priemones trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, ši bausmė apėmimo būdu subendrinta su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. kovo 17 d. nuosprendžiu paskirta bausme pagal BK 144 straipsnį ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas devyneriems metams ir uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti motorines kelių transporto priemones trejiems metams. Iš S. P. nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams R. P., V. P., A. K., I. K., L. B., G. B. priteista po 150 000 Lt kiekvienam neturtinei žalai atlyginti. Kita nuosprendžio dalis dėl S. P. palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą ir susipažinusi su byla,

n u s t a t ė :

S. P. nuteistas pagal BK 281 straipsnio 6 dalį už tai, kad 2007 m. lapkričio 7 d., apie 14 val., Skuodo r., Aleksandrijos k., Liepų g., apsvaigęs nuo alkoholio, pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 68 punkto reikalavimą, nes neblaivus vairavo kelių transporto priemonę – automobilį BMW 524 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini); 172 ir 174 punktų reikalavimus, nes viršijo leistiną 50 km/h greitį ir gyvenvietėje važiavo ne mažesniu kaip 105 km/h greičiu; 53 punkto reikalavimą, nes sukėlė pavojų kitiems eismo dalyviams – pėstiesiems vaikams, ėjusiems iš Aleksandrijos pagrindinės mokyklos Liepų gatvės važiuojamosios dalies kairės ir dešinės pusės pakraščiais, nesuvaldė automobilio, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo žmonės, t. y. S. P. vairuojamas nesuvaldytas automobilis išslydęs į važiuojamosios dalies kairę pusę partrenkė ta pačia kryptimi link gyvenvietės centro važiuojamosios dalies kairiuoju pakraščiu ėjusius tris mažamečius pėsčiuosius: A. P., gimusį 1997 m. liepos 9 d., M. K., gimusį 1997 m. vasario 7 d., S. B., gimusį 1997 m. birželio 2 d.; M. K.ir S. B. nuo patirtų kūno sužalojimų mirė įvykio vietoje, o A. P. nuo patirto sunkaus sveikatos sutrikdymo mirė 2007 m. lapkričio 7 d., 19.40 val. VšĮ Klaipėdos apskrities ligoninės Skuodo filialo chirurgijos skyriuje.

Taip pat S. P. nuteistas pagal BK 144 straipsnį už tai, kad, būdamas policininkas, dirbdamas (duomenys neskelbtini) patruliu, 2007 m. lapkričio 7 d., apie 14 val., Skuodo r., Aleksandrijos k., Liepų g., eismo įvykio metu automobiliu partrenkęs ir taip sukėlęs pavojų A. P., gimusio 1997 m. liepos 9 d., M. K., gimusio 1997 m. vasario 7 d., ir S. B., gimusio 1997 m. birželio 2 d., gyvybei, turėdamas pagal Kelių eismo taisyklių 269 punkto ir Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio l dalies 3 punkto reikalavimus pareigą rūpintis nukentėjusiais asmenimis, jiems nepagelbėjo, neiškvietė greitosios pagalbos, kai grėsė pavojus jų gyvybei, ir iš eismo įvykio vietos nuvažiavo, nors turėjo galimybę suteikti jiems pagalbą.

Kasaciniu skundu nuteistasis S. P. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. kovo 17 d. nuosprendį, Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 5 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

Skunde kasatorius ginčija jam pagal BK 281 straipsnio 6 dalį inkriminuotą apsvaigimą nuo alkoholio, teigdamas, kad teismai tokią išvadą padarė remdamiesi prielaidomis, o ne konkrečiais įrodymais, nepašalinę prieštaravimų, abejones vertindami kaltinimo naudai. Teismo įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Dėl to buvo padaryti esminiai BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalių pažeidimai. Teismai vadovavosi liudytojos R. K. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kad S. P. ir M. K. abu gėrė iš vienos taurelės, nors iš kitų jos parodymų akivaizdu, jog liudytoja tokias išvadas padarė tik dėl to, kad jie užsisakė butelį degtinės. Nei ikiteisminio tyrimo teisėjui, nei teismui ši liudytoja negalėjo vienareikšmiškai patvirtinti, kad tikrai pati matė, kaip kasatorius išgėrė bent vieną taurelę degtinės. Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad pats M. K. parodė, jog gėrė vienas. Teismai, darydami išvadas apie kasatoriaus neblaivumą, taip pat rėmėsi liudytojo M. V. parodymais. Teismas vadovavosi tuo, kad šis liudytojas kasatoriaus neblaivumą nustatė iš manierų, garsaus kalbėjimo, per daug energingo tarpusavio bendravimo. Tačiau kasatorius pastebi, kad tas pats liudytojas parodė, jog nematė kasatoriaus vartojant alkoholį, alkoholio kvapas nuo jo nesklido, kasatorius nesvyravo, be to, jis matė kasatorių pirmą kartą, todėl negalėjo žinoti jo bendravimo manierų, įprastinio kalbėjimo garsumo. Pažymima, kad tuo pačiu metu bare buvęs kitas liudytojas M. B., kuris pažinojo kasatorių, patvirtino, jog jam nekilo įtarimų dėl kasatoriaus blaivumo. Atsižvelgdamas į tai, kasatorius tvirtina, kad liudytojo M. V. parodymai laikytini tik samprotavimais ir jais negalima grįsti asmens blaivumo ar neblaivumo nustatymo fakto. Be to, atkreipiamas dėmesys į apeliacinio teismo nenuoseklumą: teismas liudytojo M. V. parodymais, kad kasatorius buvo neblaivus, patikėjo, o liudytojos R. K., kuri buvo tame pačiame bare ir kasatorių pažino, parodymais, jog jai atrodė, kad jis blaivus, – ne, nors pats teismas nurodė, kad tik pažįstant žmogų buvo galima atpažinti jo apsvaigimą. Teismai atsižvelgė ir į liudytojo V. J. parodymus, nors šie irgi tėra spėjimai, kuriuos jis padarė po pokalbio telefonu („garsiai kalbėjo, vienas kitą pertraukdami“) bei remdamasis tuo, kad buvo paraudę kasatoriaus žandai, nors teisme jis pats patvirtino, kad prie S. P., sėdinčio automobilyje, nebuvo priėjęs. Kasatoriaus manymu, liudytojo nurodyti kriterijai negali būti naudojami nustatant asmens neblaivumą; tai nėra klinikiniai girtumo požymiai. Teismai pripažino įrodymu ir liudytojo S. D. parodymus apie tai, kad kasatorius jam minėjo esą buvo išgėręs butelį ar bokalą alaus. Tačiau šie liudytojo parodymai prieštarauja teismo padarytoms išvadoms, kad kasatorius gėrė degtinę, bei kitų liudytojų parodymams. Nuosprendyje neblaivumo faktas pagrįstas apžiūros protokolu bei teisme peržiūrėta vaizdo medžiaga, tačiau juose nėra užfiksuota, kad M. K. būtų davęs kasatoriui pripiltą taurelę ir jis būtų ją paėmęs ir išgėręs. Išvadą apie neblaivumą pagrįsta ir specialisto V. Armono išvada, kurioje konstatuota, kad eismo įvykio metu kasatoriaus kraujyje buvo daugiau kaip 0,4 promilės alkoholio. Ši išvada yra tik teorinė ir pagrįsta spėjimu, kad kasatorius įvairiu laiku išgėrė įvairų kiekį – nuo 200 iki 500 g 40 proc. stiprumo degtinės. Byloje neįrodyta, kad kasatorius tokį alkoholio kiekį tikrai išgėrė. Taip pat teismai vadovavosi ir apžiūros protokolu, kuriame nustatyta, kad kasatorius pirko du butelius degtinės iš „Lukoil Baltija“ degalinės, nors pirkimo faktas niekaip negali patvirtinti aplinkybės, kad jis gėrė alkoholinius gėrimus. Kasatorius pastebi, kad teismas neatsižvelgė į degalinėje buvusių ir nešališkų liudytojų S. K. bei R. B. parodymus apie tai, kad šie nepajuto jokio alkoholio kvapo, sklindančio nuo jo. Teismų sprendimuose nenurodyta, kodėl nesivadovaujama šiais duomenimis. Nors tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdyje M. K., liudytojai J. Z., L. Z., M. B., S. K., R. B., A. V., A. M., G. K., R. M. patvirtino S. P. blaivumą, tačiau teismas, nenurodydamas jokių pagrįstų motyvų, šiais duomenimis nesivadovavo. Esminė aplinkybė, leidusi teismams konstatuoti kasatoriaus neblaivumą, buvo ta, kad jis pasišalino iš įvykio vietos. Kasatoriaus teigimu, tai tik apeliacinio teismo spėjimas. Teismas netyrė kasatoriaus parodymų, kad eismo įvykio metu jam buvo sumušta galva, o sužinojęs apie žuvusius vaikus, patyręs didelį šoką ir siekdamas nusižudyti pasišalinęs iš įvykio vietos (ir tą patvirtino liudytojų parodymai). Teismai neanalizavo, koks galimas asmens elgesys esant tokiai situacijai, ar jis gali logiškai mąstyti, ar gali staigiai parengti savo gynybos strategiją.

Toliau kasatorius tvirtina, kad teismai nepagrįstai ir remdamiesi spėjimais keliui, kuriame įvyko eismo įvykis, suteikė gyvenvietės kelio statusą ir nepagrįstai konstatavo, jog leistinas greitis buvo 50 km/h, nors pagal KET šiame kelio ruože leistinas greitis buvo 90 km/h. Šiuos teiginius kasatorius pagrindžia tokiais argumentais. Įvykio vietos apžiūros metu nustatyta, kad eismo įvykio vietoje nebuvo jokių kelio ženklų, ribojančių greitį, tarp jų ir kelio ženklų „Gyvenamoji zona“, „Gyvenvietės pradžia“. Pagal KET, už kurių nesilaikymą kasatorius nuteistas, imperatyviai nustatyta, kad kelias, turintis gyvenvietės kelio statusą, žymimas atitinkamu kelio ženklu, o jeigu tokio ženklo nėra, reiškia, jog kelias tokio statuso neturi. Pagal KET nėra galimybės vairuotojui asmeniškai vertinti kelią, teritoriją, per kurią važiuoja, ir subjektyviai riboti greitį. Jokie kiti teisės aktai kitokių taisyklių, kaip keliui suteikti gyvenvietės kelio statusą, nenumato. Taip pat teismas padarė prielaidą, kad S. P., kaip policijos pareigūnas ir asmuo, turintis nemažą vairuotojo stažą, žinojo, jog įvykio vieta yra gyvenvietė ir greitis tokioje vietoje negali būti didesnis kaip 50 km/h. Teismas netgi rėmėsi liudytojo V. A. parodymais, kad kaip patruliui S. P. tikrai buvo žinoma, kur Aleksandrijos gyvenvietės ribos. Tačiau teismas neatsižvelgė į tai, kad gyvenvietės ribos, kurios nustatomos kaip tam tikram Lietuvos Respublikos administraciniam vienetui, kurios ribas turi žinoti policijos patrulis, gali nesutapti su gyvenvietės ribomis, nustatomomis pagal KET. Be to, teismas atsižvelgė į liudytojo V. A. spėjimą, kad S. P. žinojo gyvenvietės ribas, nes anksčiau netoli įvykio vietos buvo ženklas „Gyvenvietės pradžia“, tačiau kasatorius teigia, jog akivaizdu, kad atitinkamoms žinyboms nuėmus šį ženklą pareigūnas turi atsižvelgti į pasikeitusią situaciją. Teismas taip pat rėmėsi šio liudytojo parodymais, kad šioje gyvenvietėje kasatorius yra patruliavęs, tačiau byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad kasatorius toje gyvenvietėje atliko policijos pareigūno pareigas ir kad apie gyvenvietės ribas buvo informuotas per patrulių mokymus. Kita vertus, netgi jeigu kasatorius žinojo, kad anksčiau toje vietoje buvo ženklas „Gyvenvietės pradžia“, tačiau važiuodamas keliu ir tokio ženklo neradęs jis neturėjo pareigos važiuoti ne didesniu kaip 50 km/h greičiu, kaip ir visi kiti eismo dalyviai. Tai, kad įvykio vietos atkarpoje buvo informacinis ženklas „Vaikai“, nepatvirtina, kad buvo viršytas leistinas greitis, nes šis ženklas nenustato greičio apribojimų. Be to, teismas, konstatuodamas, kad S. P. važiavo ne mažesniu kaip 105 km/h greičiu, rėmėsi prieštaringais ir nepatikimais liudytojų parodymais. Antai liudytojas J. Š. parodė, kad S. P. vairuojamas automobilis judėjo dideliu greičiu (apie 150 km/h), tą jis suprato iš automobilio variklio garso. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad šis liudytojas išvadas apie automobilio važiavimo greitį padarė pats važiuodamas automobiliu, t. y. pats judėdamas, ir negalėjo tinkamai įvertinti kito judančio objekto. Be to, nežinoma jokia moksliškai pagrįsta automobilio greičio nustatymo metodika pagrįsta automobilio variklio skleidžiamu garsumu. Kad liudytojo parodymai klaidingi, patvirtina tai, jog kiti asmenys nurodė kitokį greitį (liudytojas A. Š. – maždaug 100 km/h; liudytojas V. J. – apie 100 km/h; nepilnamečiai liudytojai D. D., P. B., S. O. – 100–200 km/h). Kasatoriaus manymu, liudytojų parodymai patvirtina, kad jis negalėjo važiuoti didesniu kaip 100 km/h greičiu. Teismas, spręsdamas apie kasatoriaus automobilio greitį, rėmėsi labai skirtingais liudytojų parodymais, o nurodomo greičio paklaida yra 100 km/h. Be to, nepilnamečiai asmenys dėl nepakankamai išvystyto erdvės ir laiko suvokimo nesugeba net apytikriai nustatyti važiuojančio automobilio greičio. Kasatoriui taip pat iškyla abejonių dėl specialisto išvados, kaip įrodymo, liečiamumo, ir jis teigia, kad visos tokios abejonės turi būti vertinamos jo naudai. Siekiant ištirti įvykio aplinkybes, 2007 m. lapkričio 7 d. atlikta eismo įvykio vietos apžiūra, o praėjus penkioms paroms – papildoma įvykio vietos apžiūra, kurios metu, skirtingai nuo pirminės apžiūros, jokių pėdsakų ant kelio važiuojamosios dalies neaptikta, tačiau aptikti įvairaus ilgio ir konfigūracijos pėdsakai ant šalikėlės žolės. Be to, ekspertas V. Pačebutas apeliacinės instancijos teisme paaiškino, kad, atliekant pakartotinę eismo įvykio vietos apžiūrą, kilo neaiškumų dėl atskaitos taško, todėl buvo iškviestas asmuo, sudaręs pirminę apžiūrą. Taip pat šis ekspertas patvirtino, kad buvo bandoma atsekti tą padėtį, nuo kurios pirminę apžiūrą atlikęs pareigūnas fiksavo pėdsakus. Akivaizdu, kad iš pirminės apžiūros protokolo nebuvo galima nustatyti įvykio vietoje esančių objektų tikslios buvimo vietos, nes buvo neaiškus atskaitos taškas, todėl kyla abejonių, ar tinkamai nustatytas pakartotinės eismo įvykio vietos apžiūros atskaitos taškas ir ar sutampa abejomis apžiūromis nustatytų daiktų išsidėstymas. Be to, ekspertas patvirtino, kad atliekant pakartotinę eismo įvykio vietos apžiūrą nebuvo užfiksuoti visi pėdsakai (juos buvo sudėtingiau atskirti), todėl pažeistas BPK 205 straipsnis. Teisme nebuvo aiškintasi, pagal kokius kriterijus ekspertas, atlikdamas pakartotinę apžiūrą, rastus pėdsakus priskyrė S. P. automobilio paliktiems pėdsakams, jeigu įvykio vieta penkias dienas nebuvo saugoma ir šie galėjo atsirasti nuo kitų automobilių. Nežiūrint to, kad įvykio dieną, atlikus įvykio vietos apžiūrą, prie šioje vietoje esančio S. P. automobilio buvo privažiavęs krovininis automobilis ir vilktimi jį užtempė ant platformos, o po to pakrautas krovininis automobilis išvažiavo iš eismo įvykio vietos, todėl šie veiksmai paliko pėdsakus lietaus įmerktoje dirvoje, abiejų įvykio vietos apžiūrų metu užfiksuoti duomenys buvo panaudoti atliekant specialisto išvadą. Kasatorius įsitikinęs, kad papildomos apžiūros metu fiksuojant ant šalikėlės žolės aptiktus pėdsakus nebuvo galimybių atskirti pėdsakų, paliktų eismo įvykio metu, ir pėdsakų, atsiradusių nutempiant šį automobilį. Kyla abejonių dėl byloje pateiktos specialisto išvados, nes pakartotinės apžiūros metu užfiksuoti papildomi pėdsakai, o galimybių nustatyti, kada šie palikti, nebuvo. Atliekant specialisto išvadą, buvo remtasi duomenimis, kai nėra neabejotinų įrodymų, kad tie duomenys susiję su eismo įvykiu. Tai, kad pakartotinės apžiūros metu buvo užfiksuoti pėdsakai, neatitinkantys eismo įvykio metu paliktų pėdsakų, matyti palyginus šių apžiūrų metu sudarytus planus. Be to, toje pačioje specialisto išvadoje remiamasi dviem duomenimis, kurie neatitinka tikrų faktinių aplinkybių ir turi esminę reikšmę išvados teisingumui, ypač kritinio greičio nustatymui. Pirma, tai manymas, kad įvykio vietoje leistinas greitis buvo 50 km/h. Dėl to ekspertas nepateikė įvykio vertinimo, jeigu leistinas greitis buvo 90 km/h, todėl liko neaišku, ar kasatorius, neviršijęs leistino 90 km/h greičio, važiavo saugiai. Antra, išvadoje nurodoma, kad automobilio BMW priekinių sėdynių apkrova buvo 75 kg, nors iš tiesų – 210 kg. Vien dėl šių duomenų pakeitimo įvykio modeliavimo eiga turėtų pasikeisti. Specialisto išvadoje nustatytas kritinis greitis 92 km/h, kurio nustatymui įtakos turi priekinių sėdynių apkrova, yra labai artimas leistinam šiame kelio ruože greičiui – 90 km/h, todėl, atlikus pakartotinę ekspertizę ir atsižvelgus į didesnę apkrovą bei leistiną greitį, akivaizdu, kad kritinis greitis būtų nustatytas mažesnis nei specialisto išvadoje. Be to, specialisto išvadoje klaidingai nurodyta, kad automobilis išslydo į dešinę gatvės šalikėlę, nors byloje neginčijamai nustatyta, kad jis išslydo į kairę gatvės šalikėlę ir ten buvo partrenkti vaikai.

Apibendrindamas pirmiau nurodytus argumentus, kasatorius tvirtina, kad buvo padaryti esminiai BPK 20 straipsnio 3, 5 dalių, BPK 7 straipsnio pažeidimai, teismų nuosprendžiais nepaneigtos abejonės dėl įrodymų liečiamumo, teismai nepašalino prieštaravimų, nesuabejojo byloje gauta specialisto išvada, pakartotinės specialisto išvados paskyrimo būtinumu, nors išanalizavus byloje esančios išvados tiriamąją dalį, liudytojų parodymus, atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes, negalima sutikti su tokia teismų pozicija. Byloje buvo būtina paskirti kompleksinę ekspertizę, kuria buvo galima nustatyti tikslesnį eismo įvykio mechanizmą, tačiau tokie gynybos prašymai nepagrįstai atmesti. Pažeistos ir BPK 286 straipsnio 7 dalies nuostatos dėl ekspertizės skyrimo. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendį patikrino formaliai ir bylos aplinkybių išsamiai netyrė. Taip pat teismai pažeidė BK 2 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes pripažino kasatorių kaltu nesant pakankamai įrodymų dėl jo kaltės ir nenustačius fakto, kad veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio.

Toliau skunde nurodoma, kad nusikaltimas, numatytas BK 281 straipsnio 6 dalyje, yra neatsargus ir gali būti padaromas tik viena iš neatsargios kaltės rūšių – arba dėl nusikalstamo pasitikėjimo, arba dėl nusikalstamo nerūpestingumo. Tačiau pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad S. P. padarytas nusikaltimas pasireiškė abejomis neatsargios kaltės rūšimis. Teismas netinkamai nustatė neatsargios kaltės rūšį ir taip susiaurino galimybę tinkamai gintis. Taigi netinkamai pritaikė BK 16 straipsnį ir pažeidė BPK 44 straipsnio 7 dalį bei 10 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismas šios klaidos nenagrinėjo ir neištaisė.

Teismai, skirdami kasatoriui bausmę, netinkamai pritaikė BK 54 straipsnį, buvo šališki ir paskyrė per griežtą bausmę. Teismai vienpusiškai įvertino bausmės skyrimo pagrindus, suteikdami per didelę reikšmę kasatoriaus asmenybės neigiamoms savybėms. Jie atsižvelgė į S. P. elgesį nusikaltimo padarymo metu ir iškart po to, tačiau dar būtina įvertinti kaltininko elgesį iki nusikaltimo padarymo. Tuo tarpu teismai visiškai neatsižvelgė į tai, kad kasatorius nusikalto pirmą kartą, anksčiau nebaustas net administracine tvarka, yra jauno amžiaus, darbe apibūdinamas teigiamai, pagal savo dorovines savybes tiko net dirbti policijoje, o padarytas nusikaltimas yra neatsargus. Taip pat nukrypta nuo teisminės praktikos analogiškose bylose, kai buvo paskirta švelnesnė bausmė (kasacinės bylos Nr. 2K-55/2008, 2K-151/2008, 2K-334/2007). Be to, teismai pažeidė protingumo ir teisingumo principus, nes kasatoriui paskirta bausmė yra žymiai griežtesnė negu asmenims, nuteistiems už tyčinius sunkius nusikaltimus. Teismai neatsižvelgė į tai, ar tokia bausmė leis užtikrinti nukentėjusiųjų asmenų interesus – ar bus atlyginta priteista žala. Ilgą laiką išbuvęs nelaisvėje, kasatorius praras socialinius ryšius, darbinius įgūdžius, taps nepaklausus darbdaviams, be to, visą gyvenimą dirbęs policijos pareigūnu, jis privalės persikvalifikuoti, todėl atlikęs bausmę, negalės įsidarbinti ir taip žalos atlyginimas taps neįmanomas.

Teismų sprendimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra neteisėtas, nes teismai padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies, 109 straipsnio, 113 straipsnio 2 dalies pažeidimus ir neteisingai taikė CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas. Nustatydami neturtinės žalos dydį, teismai neatsižvelgė į kasatoriaus turtinę padėtį, t. y. į tai, kad neturi jokio turto, vienintelės gautos pajamos buvo darbo užmokestis, kurio jis iškart po eismo įvykio neteko. Nors žalą padariusio asmens turtinė padėtis nėra lemiamas kriterijus nustatant neturtinės žalos dydį, tačiau į ją turi būti atsižvelgta (Nr. 2K-550/2008). Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad, sprendžiant dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, reikšminga atsižvelgti į šalies ekonominio gyvenimo rodiklius. Kasatoriaus teigimu, bendra neturtinės žalos atlyginimo suma, atsižvelgiant į jo padėtį, yra nepagrįstai didelė, nes kasatoriaus asmeniniai poreikiai negalėtų būti tenkinami net minimaliai. Teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą, atsižvelgė tik į kasatoriui nepalankias bylos aplinkybes, o aplinkybių, turinčių įtakos žalos sumažinimui, nevertino. Be to, vertindami CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos dydžio nustatymui reikšmingus kriterijus, teismai juos nepakankamai analizavo, todėl teismų sprendimai neteisėti ir nepagrįsti, o neturtinės žalos atlyginimas turi būti mažinamas. Be to, nukrypta nuo teisminės praktikos sprendžiant analogiškas bylas (Nr. 2K-465/2008, 2K-238/2008, 2K-830/2007).

Kaip S. P. padarytos nusikalstamos veikos, kvalifikuotos pagal BK 144 straipsnį, požymis nurodytas Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 3 punkto pažeidimas, nors, kasatoriaus manymu, šio teisės akto pažeidimas kitiems asmenims, nuteistiems pagal BK 144 straipsnį, nebūtų inkriminuojamas. Be to, kvalifikuojant veiką, nurodoma, kad kasatorius BK 144 straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė ne kaip šios veikos subjektas – vairuotojas, bet kaip specialusis subjektas – policijos pareigūnas, nors specialiojo subjekto požymio 2000 m. BK nenumato. Kasatorius tvirtina, kad pagal BK 144 straipsnį jis nuteistas netinkamai pritaikius BK 2 straipsnio 3, 4 dalis, 144 straipsnį, BPK 44 straipsnį bei jį diskriminuojant, palyginus su kitais asmenimis, padariusiais analogiškas nusikalstamas veikas. Be to, kasatorius patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, nors Policijos veiklos įstatyme nustatyta, kad policijos pareigūnui už šio įstatymo straipsnių pažeidimą taikoma tik drausminė atsakomybė. Kasatorius už šio įstatymo pažeidimą buvo nubaustas drausmine tvarka – atleistas iš tarnybos ir dar nuteistas pagal BK. Taip buvo pažeistas dvigubo baudžiamumo draudimo principas. Kasatorius teigia, kad atsakomybė pagal BK 144 straipsnį galima tik tuo atveju, jeigu pagalba nesuteikiama asmeniui, kuriam grėsė pavojus gyvybei. Teismai neatsižvelgė į tai, kad visiems nukentėjusiesiems įvykio metu buvo padaryti sunkūs kūno sužalojimai, M. K. ir S. B. mirė iš karto, jų mirties laikas skaičiuojamas minutėmis ir laiku suteikta medicinos pagalba, kaip parodė liudytojas specialistas R. Petrauskas, jiems nebūtų padėjusi. Teisme nustatyta, kad liudytojas V. J. po eismo įvykio užtikrino kasatorių, jog vaikai žuvo. Duomenų, kad šis liudytojas būtų sakęs, jog vaikai tik sužaloti, nėra. Kasatorius tvirtina, kad jis BK 144 straipsnyje numatyto nusikaltimo negalėjo padaryti, nes padėti vaikams jau nebuvo galima, o abejoti V. J. teiginiais, kad vaikai mirę, nebuvo pagrindo. Be to, skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad BK 144 straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas tik tyčia. Kadangi V. J. žodžiai apie vaikų mirtį jokių abejonių nekėlė, tai kasatorius negalėjo numatyti, kad vis dar turi pareigą suteikti vaikams pirmąją medicinos pagalbą. Taip pat eismo įvykio metu kasatoriui buvo sutrenka galva, dėl vaikų mirties jį ištiko šokas, todėl jis neadekvačiai sureagavo į susidariusią situaciją ir nesąmoningai pasišalino iš įvykio vietos. Toks elgesys, nors ir smerktinas moralės požiūriu, tačiau negali užtraukti baudžiamosios atsakomybės.

Įstatymai garantuoja visų asmenų lygybę įstatymui ir teismui (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis, BPK 6 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo nuostatos). Nors įstatymai draudžia bet kokią diskriminaciją, tačiau teismo nuosprendžiai, kuriais kasatorius nuteistas, yra pagrįsti diskriminacija dėl kasatoriaus socialinės padėties – einamų pareigų. Kasatorius buvo diskriminuojamas nuteisiant jį pagal BK 281 straipsnio 6 dalį, 144 straipsnį, taip pat paskiriant bausmę. Kasatoriaus kaltė pagal BK 281 straipsnio 6 dalį buvo įrodinėjama jo, kaip policijos pareigūno (o ne kaip eilinio KET pažeidėjo), išskirtinėmis pareigomis, savo elgesio pasekmių suvokimu bei išskirtinėmis galimybėmis: teismas konstatavo, kad kasatorius, būtent kaip policijos pareigūnas, žinojo girtumo nustatymo tvarką, pasišalinimo iš įvykio vietos pasekmes; teismas priskyrė jam, kaip pareigūnui, išimtines pareigas žinoti kiekvienos gyvenvietės ribas, nepriklausomai nuo kelio ženklų, pastatytų vadovaujantis KET, važiuoti ne tokiu greičiu, kokį leidžia KET, bet tokiu, koks, jo, kaip pareigūno, manymu, turėtų būti nustatytas tam tikroje kelio atkarpoje. Kasatorius buvo diskriminuojamas dėl savo einamų pareigų nuteisiant jį pagal BK 144 straipsnį. Teismas iš šiuo atveju jo kaltę įrodinėjo tuo, kad jis, kaip policijos pareigūnas, turėjo išskirtines pareigas ir galimybes bei išskirtinai kaip policijos pareigūnas suvokė savo elgesio pasekmes. Teismas konstatavo, kad šią nusikalstamą veiką jis padarė kaip specialusis subjektas (policijos pareigūnas), nors tokio subjekto 2000 m. BK nenumato, taip diskriminuojant dėl pareigų. Kaip nusikalstamos veikos požymis nurodytas Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 3 punkto pažeidimas, nors šio teisės akto pažeidimas kitiems asmenims, nuteistiems pagal BK 144 straipsnį, nebūtų inkriminuojamas; taip kasatorius buvo diskriminuojamas palyginus su kitais asmenimis, padariusiais analogiškas nusikalstamas veikas. Be to, nors už Policijos veiklos įstatymo atitinkamų straipsnių pažeidimą galima tik drausminė atsakomybė, vis dėlto kasatorius patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Toliau kasatorius teigia, kad teismai, motyvuodami bausmės paskyrimą, ypač akcentavo jo pareigas. Pirmosios instancijos teismas paskyrė maksimalią laisvės atėmimo bausmę, motyvuodamas kasatoriaus einamomis pareigomis (tarnyba policijoje), o apeliacinės instancijos teismas, nors ir sušvelnino bausmę, tokių žemesnės instancijos teismo bausmės skyrimo motyvų iš nuosprendžio nepašalino ir bausmės nesušvelnino, taip pažeidžiant ne tik bausmės skyrimo pagrindus, bet ir EŽTK 14 straipsnį, bei nukrypo nuo teisminės praktikos padarius analogiškas nusikalstama veikas, pažeidė protingumo ir teisingumo principus. Kasatorius įsitikinęs, kad teismas jam, tik kaip policijos pareigūnui, paskyrė tokią griežtą laisvės atėmimo bausmę. Taip pat skunde kasatorius tvirtina, kad nagrinėjamojoje byloje buvo pažeistas įstatymų garantuojamas asmens nekaltumo prezumpcijos principas, kad kiekvienas nusikalstamas veikos padarymu kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka (EŽTK 6 straipsnio 2 dalis, Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis), bei asmens teisė į teisingą nešališką teismą (Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis, BPK 44 straipsnio 5 dalis). Pagrįsdamas šiuo teiginius, kasatorius nurodo, kad jau kitą dieną po eismo įvykio per Lietuvos televiziją buvo parodytas reportažas, kurio metu Lietuvos Respublikos Prezidentas išreiškė nuomonę, kad S. P. bus griežtai nubaustas. Toks pareiškimas turėjo įtakos teismų sprendimams. Tai ypač akivaizdu pirmosios instancijos teismo priimtame nuosprendyje. Teismo procesas buvo labai veikiamas žiniasklaidos. Po įvykio dienraščiai, televizija, radijas, pažeisdami nekaltumo prezumpciją, tvirtino, kad eismo įvykio kaltininkas yra S. P., kad automobilį jis vairavo neblaivus, sąmoningai vengė neblaivumo patikrinimo ir kad nusipelnė pačios griežčiausios bausmės. Tokia žurnalistų nuomonė buvo perkelta į teismų nuosprendžius, neatsižvelgiant į nustatytas aplinkybes. Teismai pasidavė visuomenės spaudimui, net nesiaiškindami arba atmesdami aplinkybes, kurios būtų leidusios priimti išteisinamąjį nuosprendį. Teismai neužtikrino BPK 279 straipsnio reikalavimų, nes leido dar neapklaustiems liudytojams sužinoti jau apklaustų liudytojų parodymus. Žiniasklaidoje buvo aprašomi apklaustų liudytojų parodymai ir taip sudaromos sąlygos dar neapklaustiems liudytojams susipažinti su jais ir prie jų priderinti savo parodymus. Be to, asmenys, liudijantys kasatoriaus naudai, buvo smerkiami, taip kitiems liudytojams formuojant įsitikinimą, kad norint išvengti žiniasklaidos puolimo reikia duoti tik kaltinančius parodymus. Teismai leido daryti spaudimą liudytojams ir sudarė sąlygas šališkam teismui.

Atsileipimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras prašo nuteistojo S. P. kasacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra duomenų, leidžiančių teigti, jog nagrinėjant bylą pirmosios bei apeliacinės instancijų teismuose buvo padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Iš byloje esančių pirmosios instancijos teismo posėdžių protokolų matyti, kad šis teismas patikrino visus įrodymus: nuteistųjų S. P. bei M. K., nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų V. ir R. P., A. ir I. K., G. ir L. B., liudytojų R. K., V. J., M. V., A. M. bei kt. parodymus, teismo medicinos ir eismo įvykio specialistų išvadas, jų paaiškinimus, duotus teisme dėl pateiktų išvadų, įvykio vietos bei įvykyje dalyvavusios transporto priemonės apžiūros protokolus, kitus bylos duomenis. Nuosprendyje teismas išdėstė įrodymus, kuriais pagrindė savo išvadas dėl S. P. kaltės, taip pat nurodė motyvus, kuriais atmetė kitus nuteistąjį teisinančius įrodymus. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad teismai išvadas apie tai, jog jis automobilį vairavo apsvaigęs nuo alkoholio, grindė spėjimais ir prielaidomis. Įstatymas įsakmiai nenurodo, kokiais duomenimis turi būti įrodinėjamas asmens apsvaigimas nuo alkoholio; tai daroma pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles, kurias apibrėžia BPK 20 straipsnis. Byloje neginčytinai nustatyta, kad prieš pat eismo įvykį S. P. kartu su M. K. lankėsi kavinėje „Gintagnė“, kur su maistu užsisakė ir 0,5 l butelį degtinės. Iš byloje esančio kavinės „Gintagnė“ patalpų apžiūros protokolo ir pridėtos filmuotos medžiagos matyti, kaip S. P. ir M. K. vienas kitam paeiliui į tą pačią taurelę pila užsisakytą degtinę ir kaip M. K., išgėręs degtinę, pripildo stikliuką bei pastato jį prie S. P. Kaip liudytoja apklausta kavinės barmenė R. K. parodė mačiusi, kaip S. P. ir M. K. pilstė degtinę į stikliuką, ir pastebėjo, kad abu nuteistieji buvo išgėrę. Kavinės lankytojas M. V. irgi parodė supratęs, kad S. P. ir M. K. buvo apsvaigę nuo alkoholio. Liudytojas V. J., prieš eismo įvykį tiesiogiai bendravęs su S. P. ir M. K. bei po įvykio išvežęs nuteistuosius iš įvykio vietos, parodė, kad susitikęs su nuteistaisiais iš jų elgsenos suprato, jog šie apsvaigę nuo alkoholio. Alkoholio vartojimo prieš eismo įvykį faktą patvirtina ir liudytojo S. D., kuriam po eismo įvykio S. P. pasakojęs išgėręs alaus, parodymai, taip pat iš UAB „Lukoil“ paimta filmuota medžiaga, iš kurios matyti, kad S. P. degalinėje pirko degtinę. Kasatorius kaip blaivumo įrodymą nurodo specialistų išvadas, kad S. P. kraujyje ir šlapime etilo alkoholio nerasta. Teismai tinkamai įvertino šias specialistų išvadas. Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistasis S. P. po eismo įvykio pasišalino ir draugų padedamas pasislėpė viešbutyje Klaipėdoje, o į policijos komisariatą prisistatė praėjus daugiau nei 18 valandų. Byloje esančioje specialisto išvadoje nurodyta, kad nuteistojo fizinius duomenis atitinkančiam asmeniui per 17 valandų galima detoksikuoti net iki 4,25 promilės alkoholio. Įvertinę šias aplinkybes, teismai pagrįstai nustatė, kad eismo įvykio metu S. P. buvo apsvaigęs nuo alkoholio, jo kraujyje esantis alkoholio kiekis viršijo 0,4 promilės, o pasišalinimo iš įvykio vietos tikslas buvo išsiblaivyti. Nustatant šias aplinkybes, BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalių nuostatos nepažeistos. Prokuroro manymu, kaip nepagrįsti vertinti ir kasatoriaus teiginiai apie tai, kad teismai netinkamai pritaikė ir išaiškino Kelių eismo taisyklių reikalavimų pažeidimus, pripažinę, jog eismo įvykio kilimą lėmė viršytas greitis. Baudžiamojoje byloje yra pateikta eismo įvykio specialisto išvada, kurioje nustatyta, kad prieš eismo įvykį S. P. važiavo ne mažesniu kaip 105 km/h greičiu, o eismo įvykio pagrindinė sąlyga buvo tai, kad S. P., važiuodamas per dideliu greičiu, nesuvaldė vairuojamo automobilio, kuris išslydo į važiuojamosios dalies kairiąją pusę, kur tuo metu ėjo pėstieji. Šią išvadą specialistas patvirtino ir apklausos teisme metu. Tai, kad prieš eismo įvykį S. P. važiavo dideliu greičiu, parodė įvykio vietoje ir šalia jos buvę liudytojai D. D., P. B., A. Š. O tai, kad šių liudytojų parodymuose nurodytos greičio reikšmės skiriasi, nėra pagrindas jų parodymus laikyti neteisingais. Šie liudytojai nėra specialistai ir tikslaus greičio nustatyti negalėjo, tačiau jų parodymuose minimas didelis greitis yra gana svarbi aplinkybė vertinant eismo įvykio situaciją bei patvirtina specialisto išvados apie S. P. pasirinktą didelį ir nesaugų greitį teisingumą. Dėl to kasatoriaus teiginiai apie tai, kad teismai išvadą apie viršytą greitį grindė spėjimais ir nepagrįsta, neišsamia specialisto išvada, yra neteisingi. Be to, teismai, atmesdami nuteistojo ir jo gynėjo prašymus dėl naujos ekspertizės skyrimo, išdėstė motyvus, kodėl nauja ekspertizė neskirtina. Teismai nurodė, kad byloje esanti specialisto išvada išsami ir motyvuota, atlikta pateikus specialistams visą bylos medžiagą. Kartu teisme išvadą pateikęs specialistas pasisakė dėl tyrimo metu taikytų metodų ir naudotų duomenų, kurie gynybai sukėlė abejonių pateiktos išvados pagrįstumu. Dėl to, prokuroro teigimu, atmetus nuteistojo S. P. nepagrįstą prašymą ir nepaskyrus naujos ekspertizės, nebuvo pažeisti BPK 286 straipsnio 7 dalis bei BPK 7 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas. Taip pat pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pagrįstai pripažino, kad S. P. žinojo važiavęs gyvenvietės teritorija. Nors byloje nustatyta, kad ženklų „Gyvenvietės pradžia“ įvykio vietos kelio atkarpoje nebuvo, tačiau, įvertinus byloje surinktus duomenis, kad eismo įvykis kilo tankiai apgyvendintoje teritorijoje, kelio atkarpoje tarp mokyklos ir gyvenvietės centro, atsižvelgus į kelio dangos pasikeitimą bei tai, jog S. P., būdamas policijos pareigūnas, ne kartą patruliavo Aleksandrijoje, o policijos komisariate, kuriame jis dirbo, ne kartą buvo svarstomas kelio ženklo „Gyvenvietės pradžia“ atstatymas, akivaizdu, kad S. P. žinojo važiavęs gyvenvietės teritorija. Teismų nustatytomis aplinkybėmis, nuteistasis S. P., vairuodamas automobilį apsvaigęs nuo alkoholio, važiuodamas gyvenviete žymiai didesniu nei leistina joje važiuoti greičiu, nesuvaldė automobilio, todėl automobilis išslydo į pakelę, kur partrenkė tris mažamečius vaikus, kurie nuo eismo įvykio metu padarytų sužalojimų mirė. Kadangi S. P. pažeidė Kelių eismo taisyklių 68, 53, 172 ir 174 punktų reikalavimus, t. y. sukėlė eismo įvykį, dėl kurio žuvo trys žmonės, tai jo veika atitinka nusikaltimo, numatyto BK 281 straipsnio 6 dalyje, sudėtį ir jo veiksmai pagal BK 281 straipsnio 6 dalį kvalifikuoti teisingai. Toliau atsiliepime nurodoma, kad, pripažinęs nuteistąjį S. P. kaltu pagal BK 281 straipsnio 6 dalį, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė jo kaltės formą – neatsargumą. Tai, kad teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje neišskyrė neatsargios kaltės rūšies ir nurodė jas abi – nusikalstamą nerūpestingumą bei nusikalstamą pasitikėjimą, – nelaikytina kasatoriaus teisių į gynybą suvaržymu, nes iš nuosprendžio pakankamai aiškiai matyti, kuo pasireiškė nuteistojo padaryta nusikalstama veika, ir tai netrukdė kasatoriui ginti savo pozicijos. Prokuroro tvirtinimu, atmestini ir kasatoriaus argumentai, kad jis buvo diskriminuojamas dėl einamų pareigų ir kad esminę įtaką jo nuteisimui turėjo aukštų pareigūnų pasisakymai, žiniasklaidos formuojama nuomonė, nes iš nuosprendžių matyti, jog teismai, spręsdami S. P. kaltės pagal BK 281 straipsnio 6 dalį klausimą, savo išvadas grindė byloje esančių įrodymų visuma. O tai, kad S. P. buvo policijos pareigūnas ir turėdamas specialių žinių apie girtumo nustatymo tvarką bei girtumo teisines pasekmes sąmoningai jomis pasinaudojo, tik sustiprina teismo išvadų pagrįstumą. Prokuroro manymu, kasatorius taip pat neteisus teigdamas, kad teismas, pripažinęs jį kaltu pagal BK 144 straipsnį, nustatė, jog jis šį nusikaltimą padarė ne kaip vairuotojas, bet kaip specialusis subjektas – policijos pareigūnas. Iš apkaltinamojo nuosprendžio nustatomosios dalies matyti, kad teismas, pripažinęs S. P. kaltu pagal BK 144 straipsnį, pažymėjo, jog pareigą rūpintis nukentėjusiuoju asmeniu jis turėjo ne tik kaip policijos pareigūnas, bet ir kaip eismo dalyvis pagal Kelių eismo taisyklių 269 punktą. Taip pat nepagrįstais laikytini kasatoriaus teiginiai, kad jis būdamas policininkas einamų pareigų pagrindu negalėjo būti BK 144 straipsnyje numatyto nusikaltimo subjektas. BK 144 straipsnyje numatyto nusikaltimo subjektu pripažįstamas bet kuris asmuo, kuris sukėlęs pavojų ar turėdamas pareigą rūpintis nukentėjusiuoju jam nepagelbėjo, nors tokią galimybę turėjo. Byloje nustatyta, kad S. P. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo policijos pareigūnas. Policijos pareigūno veiklos pagrindus, tarp jų ir pareigas, reglamentuoja Policijos veiklos įstatymas, kurio 21 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato pareigą suteikti neatidėliotiną pagalbą asmeniui, nukentėjusiam nuo teisės pažeidimo ar esančiam bejėgiškos būklės. Dėl to teismas pagrįstai pripažino, kad nuteistasis S. P., būdamas policijos pareigūnas, turėjo pareigą rūpintis nukentėjusiaisiais ne tik kaip transporto priemonės vairuotojas, bet ir kaip policijos pareigūnas. Taip pat prokuroras teigia, kad teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė bei įvertino S. P. pasišalinimo iš įvykio vietos aplinkybes. Byloje apklaustas kaip liudytojas V. J. parodė, kad, iš karto po eismo įvykio pamatęs tris sužalotus vaikus, jis liepęs S. P. ir M. K. prieiti prie nukentėjusiųjų, tačiau šie atsisakė tai daryti bei liepė greičiau vežti juos iš įvykio vietos, taip pat nurodė, kur nuvežti. Liudytojai S. D., A. M. parodė, kad po įvykio atvykęs S. P. pasakojo apie įvykio aplinkybes. Iš byloje esančių S. P. pokalbių išklotinių matyti, kad šis bendravo su asmenimis, kurie jam po įvykio padėjo pasislėpti ir išsiblaivyti. Dėl to, prokuroro manymu, nuteistojo S. P. skundo teiginiai, kad įvykio vietoje buvęs liudytojas V. J. užtikrino, jog vaikai mirę, ir kad jis šoko būsenos negalėjo suteikti vaikams būtinosios medicinos pagalbos, atmestini. Skundo motyvas, kad eismo įvykio metu buvo sukelti mirtini padariniai ir kasatoriaus pagalba būtų buvusi beprasmė, nėra pagrindas jį išteisinti pagal BK 144 straipsnį. BK 144 straipsnyje nustatyta nusikaltimo sudėtis yra formalioji, todėl nusikaltimas laikomas baigtu nesuteikus pagalbos galint ją suteikti, neatsižvelgiant į tai, sukėlė tai kokių nors padarinių nukentėjusiajam ar ne. Prokuroras tvirtina, kad nuteistasis S. P., sukėlęs pavojų nukentėjusiųjų gyvybėms ir turėdamas pareigą bei galimybę suteikti jiems pagalbą, tyčia jos nesuteikė ir iš įvykio vietos pasišalino, todėl pagal BK 144 straipsnį nuteistas pagrįstai. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad kasaciniame skunde nuteistasis didžiąja dalimi atkartoja tuos pačius motyvus, kuriuos buvo nurodęs apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo šią bylą laikydamasis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrųjų nuostatų. Iš teismo nutarties matyti, kad teismas išsamiai patikrino pirmosios instancijos teismo išvadų teisingumą, dar kartą įvertino įrodymus ir savo nutartyje išdėstė motyvus, paaiškinančius, kodėl pirmosios instancijos išvados dėl S. P. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas yra teisingos. Taip pat prokuroras nesutinka su kasatoriaus teiginiais, kad skirdami bausmes teismai netinkamai taikė Baudžiamojo kodekso bendrojoje dalyje numatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. 2K-209/2006 („Teismų praktika“, Nr. 25) išaiškinta, kad BK 61 straipsnio 2 dalies dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytos bausmės rūšies ar nustatyti jos dydžio, tačiau pagal įstatymą reikalaujama motyvuoti atitinkamą sprendimą bei nurodoma, jog bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę S. P., atsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes: įvertinta nuteistojo asmenybė, kaltės forma, padariniai, atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą peržiūrėjo bausmės skyrimo klausimą ir, nepripažinęs pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvados dėl S. P. atsakomybę sunkinančios aplinkybės, kad eismo saugumo taisyklių pažeidimą, sukėlusį nukentėjusiųjų mirtį, šis padarė prieš mažamečius, bei atsižvelgęs į BK 61 straipsnio 2 dalies reikalavimus, atitinkamai sumažino bausmę. Prokuroro įsitikinimu, keisti S. P. paskirtą bausmę nėra pagrindo. Toliau atsiliepime prokuroras teigia, kad kasatorius S. P. skunde nepagrįstai nurodo, kad teismai pažeidė BPK 113 straipsnio nuostatas ir netinkamai taikė Civilinio kodekso normas, reglamentuojančias neturtinės žalos dydžio nustatymą. Kadangi civilinis įstatymas nenustato neturtinės žalos minimumo ir maksimumo, pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui. Klaipėdos apygardos teismas, pagal nuteistojo S. P. skundą peržiūrėjęs pirmosios instancijos teismo išspręstus nukentėjusiųjų pateiktus civilinius ieškinius ir nustatęs naujus priteistinos neturtinės žalos dydžius, atsižvelgė į bendruosius neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, numatytus CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, bei įstatymų reikalavimų nepažeidė.

Nuteistojo S. P. kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl įrodymų leistinumo, liečiamumo ir jų vertinimo (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4, 5 dalys)

Kasaciniame skunde kasatorius S. P. ginčija jam inkriminuotą faktinę aplinkybę – apsvaigimą nuo alkoholio, kuris kaip kvalifikuojamasis požymis, apibūdinantis transporto priemonę vairuojančio asmens būklę, yra tiesiogiai susijęs su baudžiamojo įstatymo – BK 281 straipsnio 6 dalies – taikymu. Laikoma, kad asmuo yra apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje yra 0,4 promilės ir daugiau alkoholio (BK 281 straipsnio 8 dalis). Skunde kasatorius išdėsto argumentus dėl atskirų bylos duomenų, kurių pagrindu nustatytas jo apsvaigimas nuo alkoholio, vertinimo.

Išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai daro įvertinę byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos, tačiau teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai.

Kasacinės instancijos teismo kompetencija įrodymų vertinimo srityje yra ribota, nes kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje esančių įrodymų netiria, jų nevertina ir nedaro išvadų dėl naujų faktinių bylos aplinkybių nustatymo. Tačiau kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylas kasacine tvarka, tikrina, ar vertinant įrodymus buvo laikomasi BPK nustatytų reikalavimų. Taigi įrodymų vertinimas kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas yra tik tada, kai jis susijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais.

Apsvaigimas nuo alkoholio paprastai nustatomas medicininės apžiūros metu vadovaujantis galiojančiais teisės aktais (Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklės (toliau – Neblaivumo nustatymo taisyklės), patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 452 (Žin., 2006, Nr. 56‑2000), Medicininės apžiūros neblaivumui (girtumui) ar apsvaigimui nuo psichiką veikiančių medžiagų nustatyti atlikimo metodika ir Bendros asmens būklės įvertinimo metodika, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. V-505 (Žin., 2006, Nr. 71-2641).

Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad asmuo turi būti pristatomas į sveikatos priežiūros įstaigą atlikti medicininės apžiūros ne vėliau kaip per vieną valandą nuo eismo įvykio (Neblaivumo nustatymo taisyklių 10 punktas). Tai svarbi nuostata, nes atlikus medicininę apžiūrą šiam terminui praėjus, jos rezultatai ne visada gali būti laikomi patikimais. Tačiau medicininės apžiūros metu gauti duomenys vertinami vadovaujantis tomis pačiomis taisyklėmis kaip ir kiti įrodymai, todėl, abejojant medicininės apžiūros rezultatais, apsvaigimas nuo alkoholio gali būti nustatomas ir kitais duomenimis, pavyzdžiui, liudytojų, tiesiogiai bendravusių su kaltininku iki eismo įvykio ar po jo, parodymais ir pan. Tokia praktika nepažeidžia įstatymo reikalavimų, nes asmens apsvaigimą siejat tik su biologinės terpės (kraujo, šlapimo) bandinių tyrimo rezultatais, būtų sudaromos prielaidos kaltininkams, pavyzdžiui, pasišalinusiems iš eismo įvykio vietos ir dėl to nesant galimybės atlikti medicininės apžiūros, išvengti griežtesnės baudžiamosios atsakomybės. Be to, BPK nenustato kokių nors privalomų įrodinėjimo būdų, todėl apsvaigimas nuo alkoholio įrodinėjamas pagal bylos duomenų pripažinimo įrodymais taisykles. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas ar teisėjas, kurio žinioje yra byla.

Kolegija, nedetalizuodama skunde nurodytų liudytojų parodymų turinio ir jų vertinimo, išdėstyto abiejų instancijų teismų nuosprendžiuose, atkreipia dėmesį į pagrindinius skundo momentus, kuriais grindžiami esminiai BPK pažeidimai.

Skunde kasatorius liudytojų M. V. ir V. J. parodymus apie kasatoriaus manieras, išvaizdą, iš kurių jie nusprendė, kad šis buvo neblaivus, laiko tik liudytojų spėjimais ir samprotavimais, kuriais teismai negalėjo vadovautis, tačiau tokie skundo argumentai nepagrindžia BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo fakto, nes, nustatant asmens apsvaigimą, kaip jau minėta, liudytojų, mačiusių kaltininką iki įvykio ir po jo, parodymai apie šio būseną ir elgesį atitinka leistinumo bei liečiamumo reikalavimus pagal BPK 20 straipsnio 1, 3 ir 4 dalis. Negalima sutikti su skundo motyvu, kad teismų rėmimasis šių liudytojų parodymais, darant išvadas apie kasatoriaus neblaivumą, tėra prielaidos, nes šių duomenų vertinimas, pateiktas teismų sprendimuose, atitinka baudžiamojo įstatymo reikalavimus.

Taip pat teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad teismai netinkamai vertino liudytojos R. K. parodymus. Ikiteisminio tyrimo metu pirminėje apklausoje aiškiai parodžiusi, kad matė S. P. vartojantį alkoholį, vėliau ši liudytoja nebuvo tokia kategoriška ir iš dalies atsisakė tokių savo parodymų, nurodžiusi, jog nepamena ir negali to pasakyti, tačiau tiek ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui, tiek teisme ji patvirtino, kad abu – S. P. ir M. K. – bare kilnojo bei pilstė degtinę. Be to, teisme ji paaiškino, kad buvo matyti, jog išgėrę, o ikiteisminio tyrimo metu geriau atsiminė visas įvykio aplinkybes. Įvertinę šios liudytojos parodymus kitų bylos duomenų kontekste, teismai pagrįstai laikė, kad šios liudytojos parodymai patvirtina alkoholio vartojimą įvykio dieną.

Teismai nuteistojo M. K., liudytojų M. B., A. V., A. M., G. K., R. M. ir kitų asmenų, nurodžiusių apie S. P. blaivumą, parodymus įvertino kritiškai, motyvuodami tokias savo išvadas tuo, kad vieni iš jų yra S. P. kolegos, kiti – pažįstami ir draugai, todėl jų parodymai dėl S. P. blaivumo vertintini kaip subjektyvūs, siekiant padėti kasatoriui, palengvinti jo teisinę padėtį, be to, juos paneigia byloje surinkti kiti faktiniai duomenys. Kartu apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad S. P. draugas A. M. apklausiamas teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad vienu metu jam vis dėlto kilo įtarimas, jog S. P. buvo išgėręs įvykio dieną.

Skunde atkreipiamas dėmesys į liudytojų S. K., R. B. parodymų vertinimą, teigiant, kad jie irgi patvirtino apie kasatoriaus blaivumą, tačiau, kasatoriaus tvirtinimu, teismai dėl šių duomenų jokių pagrįstų motyvų nenurodė. Iš tiesų šių liudytojų parodymams, kuriais jie patvirtino, kad įvykio dieną S. P. būnant degalinėje ir perkant degtinę nepajutę nuo jo dvelkiančio alkoholio kvapo, neskirta didesnio dėmesio. Tik pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad šie liudytojai patvirtino, jog iki įvykio S. P. du kartus pirko po butelį degtinės. Tačiau, kolegijos nuomone, didesnio dėmesio šių liudytojų parodymams neteikimas neturi įtakos įrodymų vertinimo rezultatams ir negali būti pripažįstamas esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad liudytoja R. B. S. P. pirmą kartą matė dar tik perkant alkoholį (todėl tuo metu kasatorius negalėjo būti neblaivus), antrą kartą – praėjus maždaug tik pusvalandžiui, o liudytojas S. K. apskritai nematė, ką konkrečiai pirko S. P., ir susidūrė su juo epizodiškai, prasilenkdamas parduotuvės tarpduryje. Teigtina, kad tokie liudytojų parodymai nebuvo esminiai ir jais iš esmės negalima nei patvirtinti, nei paneigti S. P. neblaivumo įvykio metu.

Taip pat kasatorius iš esmės be pagrindo ginčija liudytojo S. D. duotų parodymų pripažinimą tinkamu įrodymu. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai atsižvelgė į šio liudytojo netiesioginius parodymus, kad S. P. užsiminė jam, jog įvykio dieną, ryte, po mokymų, išgėrė butelį ar bokalą alaus. Kolegijos nuomone, tokie liudytojo parodymai teismų sprendimuose panaudoti kaip tam tikras teismo vidinį įsitikimą – kad įvykio dieną buvo vartojamas alkoholis – formuojantis veiksnys ir neleidžia laikyti, kad, pasiremiant šiuo įrodymu, buvo esmingai pažeisti baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai. Tokie patys argumentai tinka ir dėl apžiūros protokolo, kuriame užfiksuota, kad kasatorius pirko du butelius degtinės iš „Lukoil Baltija“ degalinės. Šio apžiūros protokolo duomenys, kaip teisingai nurodo kasatorius, dar nepatvirtina, kad nusipirkęs degtinės būtinai ją išgėrė, tačiau, kolegijos manymu, negalima paneigti to, kad šie duomenys yra teismo vidinį įsitikinimą formuojantis veiksnys.

Nors kasatorius nesutinka su tuo, kad teismai jo pasišalinimą iš įvykio vietos vertino kaip dar vieną aplinkybę, patvirtinančią jo neblaivumą įvykio metu, tačiau nesutikimas nereiškia baudžiamoji įstatymo pažeidimo. Kolegija neabejoja, kad ši aplinkybė įvertinta tinkamai, atsižvelgiant į bylos duomenų visumą bei kontekstą, ir pagrįsta logika bei racionalumu.

Taip pat nekyla abejonių dėl įrodinėjimo tvarkos laikymosi, teismams vertinant apžiūros protokolo ir vaizdo medžiagos, kuriuose užfiksuoti įvykiai kavinėje „Gintagnė“, duomenis bei specialisto V. Armono išvadą Nr. 29000/07(03), kuria nustatyta, kad pagal konkrečius S. P. duomenis ir išgerto alkoholio kiekį bei laiką eismo įvykio metu jo kraujyje buvo daugiau kaip 0,4 promilės alkoholio. Nors apžiūros protokole ir vaizdo medžiagoje iš kavinės neužfiksuota, kad S. P. paima ir išgeria degtinės pripiltą taurelę, tačiau prie stalelio, kur sėdėjo M. K. ir S. P., tuo metu, kai buvo geriamas alkoholis, kitų asmenų nebuvo, o barmenei atnešus 0,5 l degtinės butelį, vieną 50 ml talpos taurelę M. K., kiekvieną kartą išgėręs degtinės iš šios taurelės, ją pripildydavo ir perduodavo S. P. pusėn, ir tai vyko 8 kartus (vieną kartą degtinė iš taurelės buvo išpilta), kol degtinės butelis ištuštėjo. Taigi, vertindami šiuos įrodymus atskirai ir kitų bylos duomenų kontekste, teismai padarė teisingą išvadą, kad S. P. kavinėje vartojo degtinę ir jo išgertas alkoholio kiekis buvo ne mažesnis kaip 200 ml. Tuo tarpu specialisto išvada pagrįsta ne tik teoriniais metodais, bet ir patvirtinta realiais faktiniais bylos duomenimis apie minimaliai išgertą alkoholio kiekį ir S. P. antropologinius bei medicininius duomenis.

Skunde taip pat ginčijimas teismų nustatytas S. P. vairuojamo automobilio greitis eismo įvykio metu. Kasatorius neigia važiavęs 105 km/h greičiu, ginčija įrodymų, kurių pagrindu jam inkriminuota ši faktinė aplinkybė, vertinimą pagal BPK 20 straipsnį, tarp jų specialisto išvados, kaip esminio įrodymo konstatuojant šį faktą, atitikimą BPK 20 straipsnio 3 dalies reikalavimams.

Kaip nepagrįstus kolegija atmeta kasacinio skundo argumentus, kad teismai vadovavosi nepatikimais liudytojų, tiesiogiai mačiusių S. P. vairuojamo automobilio greitį, parodymais. Šių liudytojų (J. Š., A. Š., V. J., nepilnamečių D. D., P. B., S. O.) parodymai yra apytikriai nurodantys automobilio greitį prieš eismo įvykį ir vienareikšmiškai patvirtinantys, kad jis buvo nesaugus, didelis, siekęs maždaug 100 km/h ir daugiau. Tai, kad šių liudytojų vizualinis įspūdis apie didelį automobilio greitį buvo tikrai teisingas, patvirtina ir ta aplinkybė, jog liudytojas V. J., važiuodamas paskui S. P. automobilį, galėjo stebėti savo automobilio spidometro rodmenis, o teisme jis patvirtino, kad pats važiavo apie 100 km/h, tačiau jam nepavyko pavyti S. P. automobilio. Be to, byloje dar buvo apklausti ir S. P. pažįstami A. M. bei S. D., kurių parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme, kaip netiesioginiai įrodymai, patvirtina, kad S. P. jiems prisipažino važiavęs 120–130 km/h. Taigi kolegijai nekyla jokių abejonių iš šių įrodymų šaltinių – liudytojų parodymų – gautų duomenų patikimumu ir įrodomąja jų reikšme, darant išvadas dėl konkretaus S. P. vairuojamos transporto priemonės greičio.

Skunde daug dėmesio skiriama specialisto išvados, kaip pagrindinio įrodymo, nustatant BMW 524 automobilio greitį eismo įvykio metu, atitikimui baudžiamojo proceso įstatymo nuostatoms. Tačiau kolegija nesutinka su skundo motyvais, kuriais ginčijama šio įrodymo atitiktis liečiamumo reikalavimui pagal BPK 20 straipsnio 3 dalį.

Bylos duomenys patvirtina, kad nagrinėjamoje byloje buvo gauta specialisto išvada dėl eismo įvykio. Specialistui buvo pateikti visi tuo metu galimi surinkti bylos duomenys: pirminės eismo įvykio vietos apžiūros protokolas, papildomos eismo įvykio vietos apžiūros protokolas, jų priedai – planai, nuotraukos – automobilio, kelio, Liepų gatvės būklės apžiūrų protokolų duomenys bei likusi bylos medžiaga. Teisme, siekiant paaiškinti gautą specialisto išvadą, vienas iš ją pateikusių specialistų V. Pačebutas buvo šaukiamas į teismo posėdį ir apklausiamas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose. Specialistas buvo apklaustas ir dėl tų aplinkybių, kurios nurodomos kasaciniame skunde. V. Pačebutas patvirtino savo, kaip specialisto, išvadą ir atsakė į jam pateiktus teismo bei proceso dalyvių klausimus. Taigi teismai neapsiribojo vien tik byloje esančios specialisto išvados tyrimu teisme, bet, siekdami patikrinti šio įrodymo patikimumą, išsamiai išnagrinėti bylos aplinkybes, apklausė šią išvadą pateikusį specialistą.

Bylos faktiniai duomenys patvirtina, kad pirminės eismo įvykio vietos apžiūros protokole ir jo plane užfiksuoti automobilio palikti pėdsakai važiuojamojoje kelio dalyje. Tačiau jau prie to paties apžiūros protokolo pridėtose nuotraukose matyti ir pėdsakai, palikti šalikėlėje. Dėl to, siekiant nustatyti visas įvykio aplinkybes, užfiksuoti visus įvykio metu paliktus pėdsakus, buvo atlikta papildoma eismo įvykio vietos apžiūra. Šios apžiūros metu užfiksuoti papildomi pėdsakai, kurių sąsajumu su eismo įvykiu abejoja kasatorius. Specialistas V. Pačebutas teisme patvirtino, kad papildomos įvykio vietos apžiūros metu buvo fiksuojami abejonių nekeliantys, aiškūs pėdsakų fragmentai. Pasak specialisto, jie pagal savo formą, susiformavimo būdą akivaizdžiai rodė, kad buvo palikti nenormaliai judančio (slystančio šonu) automobilio. Tie pėdsakai, kurie kėlė abejonių, buvo chaotiški, persipynę ar akivaizdžiai buvo matyti, kad nesusiję su įvykiu, nebuvo fiksuojami šios apžiūros metu. Taigi negalima sutikti su kasatoriumi, kad papildomos įvykio vietos apžiūros metu galėjo būti užfiksuoti ir tie pėdsakai, kurie nesusiję su eismo įvykiu, o tam tikrų pėdsakų nefiksuojant, iškilus abejonių dėl jų priklausomybės BMW automobilio paliktiems pėdsakams ir jų sąsajumo su įvykiu, buvo padarytas BPK 205 straipsnio pažeidimas. Kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad, nors kuo tikslesnis įvykio metu paliktų pėdsakų fiksavimas procesiniuose dokumentuose yra svarbus ir siektinas veiksnys, tačiau tam, kad būtų galima nustatyti tikėtiną eismo įvykio mechanizmą, nebūtina užfiksuoti visus eismo įvykio metu paliktus pėdsakus.

Apeliacinės instancijos teisminio nagrinėjimo metu specialistas V. Pačebutas iš tiesų patvirtino, kad pagal atliktą pirminę įvykio vietos apžiūrą buvo neaiškus atskaitos taškas, nuo kurio buvo atliekami matavimai, nes juo buvo pasirinktas šalutinis keliukas, esantis kairėje pusėje nuo kelio, kuriame įvykio eismo įvykis, tačiau jis buvo kreivas, su dideliais apvalinimais, todėl iškilo neaiškumų. Būtent į šią aplinkybę atkreipiamas dėmesys kasaciniame skunde, teigiant, kad dėl to kyla abejonių, ar tinkamai nustatytas papildomos apžiūros atskaitos taškas ir ar sutampa abejomis apžiūromis nustatytų daiktų išsidėstymas. Specialistas V. Pačebutas teisme paaiškino ir paneigė tokias abejones, nurodydamas, kad, kilus neaiškumų dėl atskaitos taško pirminės apžiūros plane, atliekant papildomą eismo įvykio vietos apžiūrą buvo išsikviestas pareigūnas (kuris atliko pirminę įvykio vietos apžiūrą ir fiksavo įvykio vietoje likusius pėdsakus), kad nurodytų konkrečią vietą, kaip atskaitos tašką. Kaip paaiškino specialistas, tokiu būdu buvo „atsekta“ įvykio vieta. Taip pat specialistas paaiškino apie galimas skaičiavimo paklaidas, kurios galėjo atsirasti pasirenkant atskaitos tašką bei fiksuojant tik tai, kas aiškiai buvo matyti, tačiau patvirtino, kad jos neturi lemiamos reikšmės duotos išvados rezultatams.

Skunde taip pat ginčijamas išvados patikimumas tuo aspektu, kad specialistas, atlikdamas skaičiavimus, pagal programą modeliuodamas situaciją, rėmėsi duomenimis, jog priekinių automobilio sėdynių apkrova buvo 75 kg (vieno keleivio svoris), nors vien kasatoriaus svoris įvykio metu buvo gerokai didesnis, o dar automobilio priekinėje keleivio sėdynėje sėdėjo ir M. K. Kasatoriaus teigimu, bendra sėdynių apkrova galėjo būti apie 200 kg ir tai turėjo įtakos specialisto atlikto tyrimo rezultatams. Teisme buvo aiškintasi ir dėl šių aplinkybių ir šiuo pažiūriu tikrinamas specialisto išvados patikimumas. Specialistas patvirtino, kad tokie nauji duomenys turi įtakos modeliavimo procesui, tačiau gauti greičio rezultatai iš esmės nesiskirs, nes bet kokiu atveju sumodeliuota automobilio judėjimo trajektorija tik artima buvusiai faktinei situacijai ir tokie pokyčiai neperžengia galimų paklaidų ribų. Kita vertus, kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad padidinus priekinių sėdynių apkrovą (taip, kaip nurodoma kasaciniame skunde), automobilio judėjimo stabilumas kelyje tik didėja, todėl greitis, nuo kurio prasideda ratų šoninis slydimas kelio vingyje, gali būti tik dar didesnis nei nustatytas specialisto išvadoje. Teisminio nagrinėjimo metu taip pat buvo paneigta abejonė, kad užduotyje atlikti eismo įvykio tyrimą nurodžius nusikalstamos veikos aplinkybes, kurias, beje, pagal BPK 209 straipsnio 3 dalį būtina nurodyti, specialistas derino savo atliekamo tyrimo rezultatus prie nurodytų aplinkybių ir tai turėjo įtakos specialisto išvados teisingumui.

Kasaciniame skunde teisingai teigiama, kad specialisto išvadoje yra padaryta klaida, nurodant, jog automobilis priekiniais ratais išslydo į gatvės dešinę šalikėlę ir ten buvo partrenkti vaikai. Tačiau tiek iš specialisto išvados tiriamosios dalies, tiek iš jo paaiškinimų teisme, taip pat byloje nustatytų faktinių aplinkybių, akivaizdu, kad tai yra rašymo apsirikimas, kuris neturi esminės įtakos nuosprendžio teisėtumui ir jo pagrįstumui. Be to, ir pats kasatorius skunde jokiais teisiniais argumentais nepagrindžia, kaip ši klaida susijusi su esminiais BPK pažeidimais.

Išanalizavusi kasacinio skundo motyvus ir atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvados, kad abiejų instancijų teismams nustatant skunde ginčijamas faktines bylos aplinkybes – S. P. apsvaigimą nuo alkoholio ir jo vairuojamo automobilio greitį eismo įvykio metu – nebuvo laikomasi įrodymų vertinimo reikalavimų pagal BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalis. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad teismai pagal savo vidinį įsitikinimą motyvuotai, išsamiai ir nešališkai įvertino visus reikšmingus bylos duomenis, susijusius su šių aplinkybių nustatymu. Įrodymai gauti teisėtais būdais – baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK nustatytomis priemonėmis patikrintas teismo nagrinėjimo metu. Bylą nagrinėję teismai patikrino kiekvieno įrodymo liečiamumą, leistinumą, jų pakankamumą, tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius svarbius įrodymus kaip visumą. Apeliacinės instancijos teismas ėmėsi priemonių visoms iškilusioms abejonėms pašalinti, motyvuotai pasisakė dėl esminių skundo argumentų ir baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų nepažeidė.

Dėl BK 281 straipsnio 6 dalies taikymo

BK 281 straipsnyje numatytų veikų požymiai įtvirtinti blanketinėje dispozicijoje, todėl atskleidžiant jų turinį privalu remtis teisės aktais, galiojančiais greta baudžiamojo įstatymo ir reglamentuojančiais įvairaus pobūdžio kelių eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles. Nagrinėjamoje byloje S. P. pagal BK 281 straipsnio 6 dalį nuteistas už kelių transporto eismo saugumo taisyklių pažeidimus, todėl kvalifikuojant veiką nuosprendžio aprašomojoje dalyje privalo būti nurodyti kaltininko pažeisti Kelių eismo taisyklių punktai, atskleidžiant jų turinį bei pažymint pažeidimo esmę.

Kasatorius ginčija jam inkriminuotą KET 174 punktą, nustatantį, kad „gyvenvietėse visoms transporto priemonėms leidžiama važiuoti ne didesniu kaip 50 km/h greičiu“, ir teigia, kad ši nuostata negalėjo būti pažeista, įvykio vietos kelio ruože nesant greitį ribojančio ženklo ir jam nesuvokiant apie pažeidimą, t. y. tai, jog įvykio vieta yra gyvenvietė ir greitis tokioje vietoje negali būti didesnis kaip 50 km/h.

Nekyla abejonių, kad objektyviai KET 174 punkto reikalavimo nebuvo laikomasi, nes bylos duomenimis nustatyta, kad Aleksandrijos kaime, t. y. gyvenvietėje, S. P. važiavo ne mažesniu kaip 105 km/h greičiu. Tačiau byloje taip pat nustatyta, kad eismo įvykio vietos, kuri iš tiesų yra gyvenvietė, kelio ruože nebuvo kelio ženklų „Gyvenamoji zona“ ar „Gyvenvietės pradžia“, kurie riboja greitį tokiame kelyje, todėl skunde keliamos abejonės dėl padarytos nusikalstamos veikos subjektyvaus požymio – kaltės – įrodytumo.

Kaltė yra pagrindinis subjektyvusis nusikalstamos veikos sudėties požymis, todėl turi būti įrodinėjamas kiekvienoje baudžiamojoje byloje. BK 2 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad „asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką <...>“. Įrodinėjant kaltę baudžiamoje byloje būtina nustatyti kaltės formą, rūšį ir kaltės turinį. Nustatant konkrečios nusikalstamos veikos kaltės turinį apibrėžiamos kaltės įrodinėjimo ribos, nustatoma, kokio turinio asmens psichinį santykį su objektyviaisiais konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymiais privalu nustatyti, norint kvalifikuoti veiką pagal konkretų BK specialiosios dalies straipsnį. Kaltės turinys įrodinėjamas atsižvelgiant į visas padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, apie kurias duomenis gaunama atlikus įvairius procesinius veiksmus. Subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai turi atitikti objektyviuosius, tik tada padaryta nusikalstama veika bus teisingai teisiškai įvertinta.

Pagal baudžiamąjį įstatymą abiejų neatsargios kaltės rūšių turinį sudaro kaltininko psichinis santykis su kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimu ir BK 281 straipsnyje numatytais padariniais. Nagrinėjamos bylos kontekste S. P. ginčija tik vieną iš kaltės turinio elementų – jo psichinį santykį su kelių transporto eismo saugumo taisyklių pažeidimu, teigdamas, kad nesuvokė pažeidęs KET 174 punktą.

Kolegija nesutinka su tokiais kasacinio skundo argumentais. Byloje nustatyta pakankamai faktinių aplinkybių, kurios patvirtina S. P. kaltę padarius šį pažeidimą.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Aleksandrijos kaimas yra gyvenvietė, anksčiau kelio ruože, kur įvyko eismo įvykis, buvo ženklas „Gyvenvietės pradžia“, tačiau po to, kai buvo nulaužtas, jis buvo nuimtas ir tai įvyko prieš vienerius dvejus metus iki įvykio. Prie kitų įvažiavimų į Aleksandriją kelio ženklai išliko. S. P. turėjo nemažą vairuotojo stažą, ilgą laiką dirbo Skuodo rajono policijoje ir jo darbas buvo tiesiogiai susijęs su eismo priežiūra (buvo patruliu). Pats S. P. teisme nurodė, kad yra patruliavęs Aleksandrijos kaime, seniau yra važiavęs į Aleksandriją vesti pamokų dėl saugaus eismo, o kelių patruliai pagal savo pareigas turėjo pranešti, kur gyvenvietėje trūksta ženklų. Skuodo rajono PK VP VTS viršininkas V. A., kurio parodymais teismai neturėjo jokio pagrindo abejoti, taip pat patvirtino, kad S. P. ne kartą yra dirbęs Aleksandrijos gyvenvietėje, nes tai įeina į jo darbo veiklos sferą, be to, jis išreiškė nuomonę, kad S. P., kaip ir visi kiti patruliai, tikrai turėtų žinoti, kur yra Aleksandrijos gyvenvietės ribos. Tai, kad įvykio vieta turi gyvenvietės statusą, aiškiai rodė žmonių tankiai apgyvendinta teritorija, asfalto danga, įspėjamasis kelio ženklas „Vaikai“, kuris ne gyvenamojoje zonoje nenaudojamas.

Dėl BK 281 straipsnio 6 dalyje numatytos nusikalstamos veikos kaltės rūšies

BK 281 straipsnyje numatyti nusikaltimai yra neatsargūs. Jie gali būti padaromi arba dėl nusikalstamo pasitikėjimo, arba dėl nusikalstamo nerūpestingumo.

Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad S. P. padaryta veika, kvalifikuota pagal BK 281 straipsnio 6 dalį, buvo padaryta dėl nusikalstamo pasitikėjimo ir nusikalstamo nerūpestingumo, t. y. nustatė abi neatsargios kaltės rūšis. Kaip teisingai nurodoma kasaciniame skunde, tokia situacija negalima. Negali būti, kad ta pati veika būtų padaryta ir dėl nusikalstamo pasitikėjimo, ir dėl nusikalstamo nerūpestingumo, nes atskirų šios kaltės formos rūšių atvejais asmens psichinis santykis su nusikalstama veika ir jos padariniais yra skirtingas. Esant nusikalstamam pasitikėjimui, asmuo suvokia daromos veikos rizikingą pobūdį, numato pavojingų padarinių kilimą, tačiau lengvabūdiškai tikisi jų išvengti; tuo tarpu, esant nusikalstamam nerūpestingumui, asmuo nesuvokia daromos veikos pavojingo ar rizikingo pobūdžio, nenumato, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti įstatymo numatyti pavojingi padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti.

Taigi pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė S. P. padarytos veikos, kvalifikuotos pagal BK 281 straipsnio 6 dalį, kaltės rūšį. Nors teismas ir pripažino, kad S. P. padarytas kelių eismo saugumo taisyklių pažeidimas buvo neatsargus, tačiau nurodė abi šios kaltės rūšis, nors turėjo nurodyti tik vieną iš jų, ir neatskleidė jos turinio. Tai nuosprendžio trūkumas, tačiau kaltės formos rūšies nenurodymas ar netinkamas nurodymas veikos kvalifikavimo nekeičia ir neturi reikšmės BK 281 straipsnio taikymui. Veika kvalifikuojama pagal BK 281 straipsnį nepriklausomai nuo to, ar ji padaryta dėl nusikalstamo pasitikėjimo, ar dėl nusikalstamo nerūpestingumo. Šis trūkumas šalintinas, nustatant S. P. padarytos neatsargios veikos, kvalifikuotos pagal BK 281 straipsnio 6 dalį, kaltės rūšį ir jos turinį.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų įvykio aplinkybių ir šiuose sprendimuose išdėstytų veikos kvalifikavimo motyvų analizė leidžia daryti išvadą, kad S. P. įvykdytas kelių eismo saugumo pažeidimas buvo padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo. Jis suprato, kad gyvenvietėje vairuodamas kelių transporto priemonę apsvaigęs nuo alkoholio, viršydamas šiame kelio ruože leistiną greitį ir išvydęs kelio šalikelėje vaikus bei suvokdamas, kad kelia pavojų jų saugumui, numatė, kad dėl tokių jo KET pažeidimų gali įvykti eismo įvykis, kurio metu gali žūti žmogus arba žmonės, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi to išvengti.

Nors pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė neatsargios kaltės rūšį, tačiau negalima sutikti su kasacinio skundo argumentais, kad šis nuosprendžio trūkumas suvaržė kasatoriaus gynybos teises. Toks nuosprendžio trūkumas veikos kvalifikavimo nekeičia. Be to, kasatorius nevaržomai galėjo savo teises ginti paduodamas apeliacinį skundą ir nurodydamas atitinkamus argumentus, tačiau konkrečių teisinių argumentų dėl to apeliaciniame skunde nepateikė.

Dėl BK 144 straipsnio taikymo

Kasatorius skunde ginčija BK 144 straipsnio taikymą, tačiau dalis su šio įstatymo taikymu susijusių teisinių argumentų nebuvo nurodyti apeliaciniame skunde ir jie nebuvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme: drausminės ir baudžiamosios atsakomybės atribojimas, BK 144 straipsnyje numatyto subjekto požymiai. Atsižvelgdama į BPK 367 straipsnio 3 dalies nuostatą, nurodančią, kad kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme, kolegija pasisako tik dėl tų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme: tyčios padarius BK 144 straipsnyje numatytą veiką, šios nusikalstamos veikos baigtumo momento, jos dalyko (nukentėjusiojo, kuriam grėsė pavojus gyvybei) požymio.

BK 144 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas sukėlęs pavojų ar turėdamas pareigą rūpintis nukentėjusiu asmeniu jam nepagelbėjo, kai grėsė pavojus šio žmogaus gyvybei, nors turėjo galimybę suteikti jam pagalbą. Kadangi ši nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, veikos baigtumo momentas siejamas su jos padarymo momentu (pavojingų padarinių įrodinėjimo ir jų nustatymo nereikalaujama), t. y. kai asmuo, turintis pareigą rūpintis nukentėjusiuoju arba kuris pats sukėlė tą pavojų nukentėjusiajam, nepagelbėjo jam, nors turėjo tokią galimybę. Ši veika padaroma tik tiesiogine tyčia. Kaltės turinys apibrėžiamas tuo, jog kaltininkas supranta, kad kito asmens gyvybei gresia pavojus ir kad jam būtina pagalba, taip pat tai, kad gali pagelbėti, tačiau sąmoningai susilaiko nuo pagalbos suteikimo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad S. P. padarius eismo įvykį, kurio metu buvo partrenkti ir sužaloti trys mažamečiai vaikai, jis šiems nukentėjusiesiems nepadėjo, nesiėmė neatidėliotinų veiksmų padariniams sušvelninti, neiškvietė greitosios medicinos pagalbos, nepasirūpino, kad kiti nugabentų vaikus į ligoninę. S. P. nesidomėjo jais, prie jų nepriėjo, neapžiūrėjo, t. y. pats neįsitikino jiems padarytų sužalojimų sunkumu ir grėsmės gyvybei akivaizdumu. Priešingai, kasatorius paprašė liudytojo V. J. išvežti jį iš eismo įvykio vietos. Teismai nenustatė jokių aplinkybių, trukdžiusių S. P. suteikti pagalbą nukentėjusiesiems, t. y. nei pagalbos suteikimą ribojančių fizinių sužalojimų, nei psichinių sutrikimų. Nustatyta, kad S. P. įvykio metu padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, jis buvo sąmoningas, taigi turėjo realią galimybę suteikti pagalbą nukentėjusiesiems.

Kasaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad nukentėjusiesiems buvo padaryti sunkūs kūno sužalojimai, jų mirties laikas skaičiuojamas minutėmis, todėl jiems nebuvo galima padėti, baudžiamosios atsakomybės nepašalina, nes veika pagal BK 144 straipsnį kvalifikuojama nepriklausomai nuo to, ar asmeniui suteikiama pagalba sukelia kokių nors teigiamų padarinių, ar ne. Net ir tuo atveju, kai nukentėjusiajam padaromas sunkus kūno sužalojimas ir jo mirties laikas skaičiuojamas minutėmis, toks žmogus taip pat atitinka nukentėjusiojo, kuriam gresia pavojus gyvybei, požymį. Be to, tokių aplinkybių, kad nukentėjusiesiems padaryti sunkūs sveikatos sutrikdymai ir jų mirties laikas skaičiuojamas minutėmis, S. P. įvykio metu nežinojo. Be to, nukentėjusysis A. P. po eismo įvykio dar išgyveno daugiau kaip penkias valandas. Skundo motyvas, kad liudytojo V. J. parodymais, jog nukentėjusieji yra mirę, nebuvo jokio pagrindo netikėti, taip pat nekeičia veikos kvalifikavimo, nes kasatorius pats neįsitikino, ar liudytojas bandė suteikti pagalbą nukentėjusiesiems, ar tinkamai juos apžiūrėjo ar kitais būdais stengėsi jais pasirūpinti. Pažymėtina, kad vėliau liudytojams pasakodamas įvykio aplinkybes, S. P. negalėjo visiškai tiksliai nurodyti, ar vaikai žuvo, ar jie tik buvo sužaloti.

Atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad, sukėlęs pavojų nukentėjusiųjų gyvybėms ir turėdamas pareigą jiems padėti, S. P. šios pareigos sąmoningai nevykdė, suvokdamas, kad vaikams gresia pavojus gyvybei, bei turėdamas galimybę jiems padėti, todėl jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 144 straipsnį.

Dėl neturtinės žalos

Nusikalstama veika asmeniui padarytos neturtinės žalos samprata ir jos apskaičiavimo kriterijai nustatyti CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas, nustatydamas konkretų neturtinės žalos dydį, privalo įvertinti ne tik CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus, bet atsižvelgti ir į kitas reikšmingas bylos faktines aplinkybes, kurios mažina ar didina žalos atlyginimą. CK normos taip pat nenustato maksimalios ir minimalios neturtinės žalos dydžio ribos. Tai palikta teismo diskrecijai. Tačiau kasacinės instancijos teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (lot. restitutio in integrum) objektyviai negali būti pritaikytas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma kompensuoti. Teismo funkcija – kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo asmens patirtą dvasinį skausmą ir kitus neigiamus neturtinio pobūdžio išgyvenimus.

Nagrinėjamoje byloje nėra ginčijama nukentėjusiųjų teisė reikalauti neturtinės žalos atlyginimo. Ginčijamas neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų vertinimas ir tuo pagrindu nustatytas neturtinės žalos dydis.

Abiejų instancijų teismai, nustatydami nukentėjusiesiems priteistiną neturtinės žalos, atsiradusios dėl jų mažamečių vaikų netekties eismo įvykio metu, dydį, vadovavosi kriterijais, nurodytais CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, atskleisdami jų turinį ir motyvuodami konkrečiomis bylos aplinkybėmis. Teismai atsižvelgė į tai, kad dėl eismo įvykio metu patirtų sunkių sužalojimų mirė nukentėjusiųjų mažamečiai sūnūs – A. P., M. K., S. B. Pasekmės neatitaisomos – atimtos trijų mažamečių vaikų gyvybės, jos skaudžios, mirusiųjų artimiesiems neįkainojamos. Dėl savo vaikų tragiškos netekties tėvai patyrė daug skausmo, dvasinių sukrėtimų, išgyvenimų, ilgalaikį emocinį stresą. Įvertinta tai, kad S. P. transporto priemonę vairavo neblaivus, neteisėtą veiką padarė šiurkščiai pažeisdamas kelių eismo saugumo reikalavimus, elgėsi neatsargiai, tačiau nuteistojo turtinė padėtis nėra itin gera, nes jis neturi jokio nekilnojamojo turto ir transporto priemonių, jo pajamas sudarė tik gaunamas darbo užmokestis, kurio jis nebegauna.

Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiųjų pareikštus civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo visiškai patenkino ir kiekvienam iš S. P. bei ADB „Balticums draudimas“ priteisė po 500 000 Lt (bendra suma 3 000 000 Lt). Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad pirmosios instancijos teismas neturtinės žalos dydžius nustatė remdamasis įstatyme nurodytais kriterijais, konstatavo, jog šis teismas nepakankamai teisingai įvertino visas neturtinei žalai apskaičiuoti reikšmingas aplinkybes, priteistas žalos dydis neatitinka protingumo ir teisingumo kriterijų, teismų praktikos tokio pobūdžio bylose, taip pat šalies ekonominės situacijos, žmonių gyvenimo lygio, nuteistojo realių galimybių atlyginti priteistą žalą bei nepateisina pačių nukentėjusiųjų tesėtų lūkesčių gauti jiems priteistą materialinį atlygį. Žalos atlyginimą sumažinęs daugiau nei tris kartus, teismas jį nustatė 150 000 Lt kiekvienam nukentėjusiajam (bendra suma 900 000 Lt).

Skunde klaidingai teigiama, kad teismai neatsižvelgė į kasatoriaus turtinę padėtį ir nepakankamai analizavo neturtinės žalos dydžio nustatymui reikšmingus kriterijus. Teismų sprendimų turinys patvirtina, kad į kasatoriaus turtinę padėtį buvo atsižvelgta, teisingai nurodant, jog kaltininko turtinė padėtis nenulemia neturtinės žalos dydžio. Be to, apeliacinės instancijos teismas detaliai išanalizavo ir įvertino visus reikšmingus neturtinės žalos dydžio apskaičiavimo kriterijus (tarp jų ir teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose), argumentuotai pagrįsdamas kiekvieno iš jų taikymą nagrinėjamos bylos faktinėmis aplinkybėmis, jų visumos reikšmę bei įtaką sprendžiant apie teisingą piniginės kompensacijos už neturtinių vertybių pažeidimą dydį, visapusiškai vertino nagrinėjamą specifinę situaciją ir pašalino pirmosios instancijos teismo padarytas klaidas. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 109 straipsnio, 113 straipsnio 2 dalies reikalavimų ir tinkamai pritaikė įstatymą – CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Dėl kitų skundo argumentų

Skunde kasatorius ginčija BK 54 straipsnio taikymą, nurodydamas, kad teismai visapusiškai neįvertino kasatoriaus asmenybės, būtent neatsižvelgė į jo elgesį iki nusikalstamos veikos padarymo, taip pat nesvarstė, ar paskirta griežta laisvės atėmimo bausmė užtikrins nukentėjusiųjų interesus gauti žalos atlyginimą. Tokie skundo argumentai viršija kasacinio skundo ribas, nes šie klausimai nebuvo keliami apeliacinio bylos nagrinėjimo metu. Atsižvelgdama į BPK 367 straipsnio 3 dalies nuostatą, nurodančią, kad kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme, kolegija šiuos argumentus palieka nenagrinėtus. Skunde ginčijamas ir bausmės dydis, tačiau bausmės dydis, jeigu jis nesusijęs su netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu, pats savaime nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Taip pat kolegija neturi pagrindo manyti, kad ta aplinkybė, jog skiriant bausmę S. P. buvo atsižvelgta į jo pareigas iki nusikalstamų veikų padarymo (policijos pareigūnas), konstatuojant, kad tokio pobūdžio nusikaltimų padarymas nesuderinamas su policijos pareigūno pareigomis, patvirtina teismo šališkumą ir diskriminaciją jo atžvilgiu.

Skunde išdėstomi ir kiti argumentai, kuriais grindžiama diskriminacija S. P. atžvilgiu, pažeidžiant BPK, Konstitucijos nuostatas ir tarptautinės teisės aktus, tačiau jie, kaip neatitinkantys BPK 367 straipsnio 3 dalies reikalavimų, paliktini nenagrinėti.

Skunde atkartojami apeliacinio skundo teiginiai, kad teismas neužtikrino apklaustų liudytojų susižinojimo su neapklaustaisiais. Dėl teismo šališkumo motyvuotai pasisakė apeliacinės instancijos teismas ir šių motyvų kasacinio skundo argumentai nepaneigia.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti S. P. kasacinį skundą.

Teisėjai                                                                                                                                                                                               Valerijus Čiučiulka

                                                                                                                                                                                               Olegas Fedosiukas

                                                                                                                   Antanas Klimavičius