Civilinė byla Nr. 3K-3-408/2009 (S) Procesinio
sprendimo kategorijos: 44.2.4.1; 44.2.4.2; 114.11.
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. spalio 13 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito
Gurevičiaus, Sigitos Rudėnaitės (pranešėja) ir Janinos Stripeikienės (kolegijos
pirmininkė),
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. B. kasacinį skundą
dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009
m. balandžio 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. B.
ieškinį atsakovui VšĮ Kauno medicinos universiteto klinikoms dėl turtinės ir
neturtinės žalos priteisimo, tretieji asmenys – M. Č., J. B., R. S., T. V., N.
V., R. M.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl turtinės ir neturtinės žalos,
padarytos teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, atlyginimo.
Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš
atsakovo: 1) jai 46 378,13 Lt turtinei žalai ir 200 000 Lt neturtinei žalai
atlyginti; 2) mažamečiam sūnui E. I. 800 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; 3)
E. I. slaugai po 1 minimalų mėnesinį atlyginimą kiekvieną mėnesį iki E. I.
mirties.
Ieškovė nurodė, kad 1998 m. lapkričio 11 d. jai gimė
pernešiotas kūdikis, kuriam 1999 m. gegužės 4 d. buvo nustatytas invalidumas
dėl cerebrinio paralyžiaus. Ieškovės teigimu, jos kūdikio sveikata sutriko dėl
atsakovo darbuotojų kaltės. Dėl gydytojo M. Č. kaltės į Kauno medicinos
universiteto klinikų Gimdymo skyrių ieškovė paguldyta tik 1998 m. lapkričio 10
d., t. y. jau konstatavus vaisiaus pernešiojimą. Gimęs kūdikis buvo perkeltas į
Naujagimių patologijos skyrių, nurodant, kad jo būklė vidutinio sunkumo, pats
nevalgo, išlieka vangus. Išsiunčiant ieškovę ir jos sūnų iš ligoninės, vaiko
būklė apibūdinta kaip ,,visiškai patenkinama“, nurodant ieškovei toliau ją sekti.
Ieškovės teigimu, dėl gydytojų kaltės gimęs pernešiotas, laiku ir intensyviai
negydytas jos sūnus be tolesnio gydymo rekomendacijų išsiųstas į namus. Būklei
pablogėjus, jis vėl paguldytas į ligoninę. Apie sunkią vaiko būklę atsakovo
darbuotojai ieškovei pranešė labai šiurkščiai, tiesiogiai nurodydami, kad
ieškovės sūnus bus neįgalus. Ieškovė nurodė, kad kreipėsi į nepriklausomus
kitos valstybės ekspertus, kurie pateikė teismo medicinos tyrimo išvadą,
kurioje konstatuota nepakankama ieškovės iki gimdymo ir per gimdymą priežiūra,
kuri galėjo turėti įtakos ieškovės sūnaus E. I. sveikatos sutrikimams, taip pat
konstatuota, kad E. I. gydymas nebuvo adekvatus jo sveikatos būklei. Ieškovės
nuomone, jai ir jos vaikui suteiktos atsakovų darbuotojų paslaugos neatitiko
medicinos mokslo principų, neužtikrintas maksimalus atidumo, rūpestingumo ir
atsargumo, teikiant paslaugas, laipsnis t. y. suteiktos paslaugos buvo
nekokybiškos ir dėl jų atsirado neigiamų padarinių. Ieškovė nurodė, kad jai
priteistiną materialinę žalą sudaro: išlaidos vaistams - 322,62 Lt, išlaidos
vaiko higienos priemonėms – 3400 Lt, slaugos išlaidos – 33 680 Lt, ekspertų
paslaugos, nustatant teiktų medicinos paslaugų kokybę, tyrimai, kelionės į
Sankt-Peterburgą išlaidos – 3163,41 Lt, dokumentų vertimo paslaugos – 5741 Lt,
medicininių dokumentų dauginimas – 71,10 Lt, iš viso - 46 378,13 Lt. Ieškovė
nurodė, kad dėl netinkamų atsakovo darbuotojų veiksmų ji patyrė didelių
dvasinių išgyvenimų, nuolatinį nerimą, nevisavertiškumą, kurį taip pat patiria
ir jos sūnus, todėl jai priteistinas 200 000 Lt, o jos sūnui - 800 000 Lt
neturtinės žalos atlyginimas.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijų teismų sprendimų (nutarčių) esmė
Kauno apygardos teismas 2006 m.
spalio 12 d. sprendimu ieškinio netenkino.
Teismas nustatė, kad ieškovei 1998 m. lapkričio 11 d.
gimė sūnus E. I. 1999 m. gegužės 4 d. vaikui nustatytas neįgalumas, kurio
priežastis - cerebrinis paralyžius, psichomotorinio vystymosi atsilikimas.
Ieškovės būklė nuo 1998 m. kovo 16 d. buvo stebima VšĮ Kauno centro
poliklinikoje. Į atsakovo įstaigą ieškovė kreipėsi pirmą kartą 1998 m. spalio
30 d., vėliau (1998 m. lapkričio 5 d. ir 1998 m. lapkričio 10 d.) - asmeniškai
į įstaigoje dirbantį gydytoją M. Č. Ieškovė į Kauno medicinos universiteto
klinikų Gimdymo skyrių paguldyta 1998 m. lapkričio 10 d., t. y. praėjus 13
dienų (1998 m. spalio 27 d. pagal ultragarsinį tyrimą) arba 17 dienų (1998 m.
spalio 23 d. pagal paskutines menstruacijas) po nustatyto gimdymo termino.
Teismas nesutiko su ieškovės
teiginiu, kad per gimdymą ir po jo atsakovas jai teikė nekokybiškas medicinines
paslaugas, skyrė netinkamus vaistus. Remdamasis bylos dokumentais, teismas
nustatė, kad 1998 m. lapkričio 10 d., kai ieškovė buvo paguldyta į ligoninę,
jos pačios ir vaisiaus būklė buvo gera. Kadangi nėštumas buvo užsitęsęs, tai
1998 m. lapkričio 11 d. ieškovei sužadintas gimdymas. Po gimdymo nustatyta, kad
vaikas gimė lengvai hipoksijai prilygstančios būklės. Teismas, įvertinęs byloje
pateiktus įrodymus, sprendė, kad gimdymas vyko sklandžiai, naujagimiui teikta
pagalba, naudotos medicininės priemonės ir gydymas buvo adekvatus naujagimio ir
gimdyvės būklei. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad dėl per gimdymą
teiktų gydymo ir priežiūros paslaugų gimusiam vaikui galėjo būti pakenkta ir
dėl to išsivystė nustatytas negalavimas. Teismas, remdamasis byloje pateiktais
medicininiais duomenimis, sprendė, kad vaikas iki tol, kol buvo išleistas į
namus, buvo intensyviai gydomas; išleidžiant į namus, ieškovei paaiškinta vaiko
priežiūra, tolesnio stebėjimo taktika. Teismas priėjo prie išvados, kad byloje
nėra objektyvių duomenų, pagrindžiančių ieškovės ieškinio pagrindą dėl
netinkamai suteiktų atsakovo medicininių paslaugų ir dėl to atsiradusių
neigiamų pasekmių. Teismas nenustatė atsakovo kaltės, priežastinio ryšio tarp
atsakovo veiksmų ir ieškovės įrodinėjamų neigiamų pasekmių. Teismas atmetė
ieškovės pateiktus įrodymus – Sankt Peterburgo gydytojų išvadas, nes kartu su
jomis nepateikti išvadas davusių gydytojų kvalifikaciją patvirtinantys
įrodymai, nėra žinoma, kokie duomenys buvo perduoti Sankt Peterburgo
gydytojams, šias išvadas paneigia kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai,
išvados neatitinka byloje nustatytų objektyvių aplinkybių.
Lietuvos apeliacinio teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. balandžio 10 d. nutartimi
Kauno apygardos teismo 2006 m. spalio 12 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Apeliacinės instancijos teismas iš naujo tyrė ir papildomai rinko įrodymus
(skyrė byloje komisinę ekspertizę ieškovės sūnaus sveikatos sutrikimo priežastims
nustatyti ir suteiktų gydymo paslaugų kokybei įvertinti, apklausė ekspertus).
Teisėjų kolegija pripažino, kad gydytojas M. Č. pažeidė nustatytą pacientų
priėmimo tvarką, ir dėl to buvo keliamas jo baudžiamosios, administracinės ir
drausminės atsakomybės klausimas, tačiau kartu konstatavo, kad nėra
priežastinio ryšio tarp gydytojo veiksmų ir vaiko sveikatos sutrikimo. Byloje
nėra duomenų, kad vaiko gimimas po 42 nėštumo savaičių lėmė susirgimą, taip
pat, kad vaikas būtų gimęs sveikas, jei gimdymas būtų buvęs skatinamas
anksčiau. 1998 m. lapkričio 10 d., ieškovei atvykus į ligoninę, vaisiaus būklė
buvo normali, o vaiko pernešiojimas vaiko ligoms neturėjo įtakos tokiu
laipsniu, kad būtų galima konstatuoti esant priežastinį ryšį tarp vėlesnio
gimdymo ir vaiko sveikatos būklės. Nors ieškovės nėštumas užsitęsė, tačiau toks
užsitęsimas neviršijo normos ribų ir, nesant kitokių pavojingų požymių, kaip
kad konstatavo ekspertai, nėra pagrindo manyti, jog tai padarė esminę įtaką
vaiko sveikatai. Teisėjų kolegija nustatė, kad gydytojų veiksmai ieškovei
gimdant ir po gimdymo buvo daug kartų tirti ir vertinti, atlikta ne viena
ekspertizė nagrinėjant šią bylą, taip pat baudžiamojoje byloje. Teisėjų
kolegija sprendė, kad ieškovės sūnaus susirgimą cerebriniu paralyžiumi lėmė ne
gydytojų veiksmai, o liga – simptominė generalizuota epilepsija (Westo
sindromas), kurios atsiradimo priežastys nenustatytos. Ieškovei ir jos sūnui
suteiktos gydymo paslaugos buvo tinkamos. Lietuvos gydymo įstaigos vadovaujasi
Pasaulio sveikatos organizacijos rekomenduotomis medicinos paslaugų teikimo
metodikomis, kurios skiriasi nuo Rusijos Federacijoje galiojančių nuostatų,
taip paaiškinami skirtumai vertinant atsakovo gydytojų veiksmus.
Remdamasi bylos duomenimis,
teisėjų kolegija sprendė, kad atsakovo darbuotojai, išsiųsdami ieškovę ir jos
sūnų iš ligoninės, suteikė jai išsamią informaciją apie tolesnį vaiko
stebėjimą, taip pat apie tai, kada ir kur reikėtų atvykti kitiems tyrimams ir
gydymui. Ekspertų konstatuota aplinkybė, kad nebuvo nurodytas tolimesnis
rekomenduotinas medicininis gydymas, nesuteikia pagrindo teigti, jog gydytojai
atliko neteisėtus veiksmus, kurie lemia jų civilinės atsakomybės atsiradimą,
nes nenustatyta priežastinio ryšio tarp rekomendacijų dėl tolimesnio gydymo
vaistais nepateikimo ir sūnaus sveikatos būklės. Vykdydama gydytojų nurodymus,
ieškovė privalėjo stebėti vaiką, tolesnis gydymas vaistais galėjo būti
skiriamas tik nustačius tam tikrus sutrikimus. Kad sprendimas ieškovę su vaiku
1999 m. sausio 8 d. išrašyti iš ligoninės ir tęsti gydymą namuose buvo
pagrįstas, patvirtina ir medicinos ekspertų išvados.
Dėl ieškovės teiginių, kad
atsakovo darbuotojai jai šiurkščiai pranešė vaiko diagnozę ir įžeidžiamai su ja
elgėsi, teisėjų kolegija nurodė, kad tokias aplinkybes ieškovė privalo įrodyti
pagal bendrąsias civiliniame procese galiojančias įrodinėjimo taisykles.
Teisėjų kolegija sprendė, kad nagrinėjamu atveju ieškovė aptariamų teiginių
neįrodė. Medicinos etikos komisijos išvadoje, padarytoje atlikus ieškovės
santykių su atsakovo personalu tyrimą, konstatuota, kad Vaikų neurologijos
skyriaus personalas, informuodamas ieškovę apie sūnaus ligą ir toliau jį
gydydamas, nesugebėjo tinkamai bendrauti, nepažeisdamas medicinos etikos;
gydytojams paskirti įspėjimai. Išvados priėmimo priežastys, motyvai išvadoje
nėra nurodyti, todėl, teisėjų kolegijos nuomone, vien gydytojų įspėjimo faktas
kaip toks, jo tinkamai nemotyvuojant, neduoda pagrindo spręsti, kad gydytojai
su ieškove elgėsi šiurkščiai ir tokiu elgesiu sukėlė jai neturtinę žalą. Byloje
yra duomenų, kad pačios ieškovės elgesys yra konfliktiškas, su ja sunku
bendrauti.
III. Kasacinio skundo
ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu
skundu ieškovė prašo pripažinti neteisėtais ir panaikinti Kauno apygardos
teismo 2006 m. spalio 12 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m.
balandžio 10 d. nutartį ir priimti naują sprendimą, patenkinant ieškinį.
Kasacinis skundas grindžiamais tokiais teisiniais argumentais:
1. Teismai, spręsdami gydymo įstaigos atsakomybės klausimą ir nustatę,
kad kasatorės vaisius buvo pernešiotas dėl atsakovo darbuotojo M. Č. kaltės,
tačiau atmesdami kasatorės ieškinį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
formuojamos teisės taikymo praktikos (2001 m. lapkričio 14 d. nutartis
civilinėje byloje L. M. S. ir kt. v. Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninė, bylos
Nr. 3K-3-1140/2001; 2003 m.
gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje R. V. ir kt. v. Kauno 2–oji
klinikinė ligoninė, bylos Nr. 3K-3-1180/2003; 2004 m. vasario 18 d. nutartis
civilinėje byloje O. R. ir kt. v. Vilniaus universiteto Santariškių
klinikos, bylos Nr. 3K-3-16/2004, 2005 m.
kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje J. R. ir kt. v. Vilniaus universiteto
Santariškių klinikos, bylos Nr. 3K-3-206/2005). Apeliacinės instancijos
teismas nesivadovavo kasacinio teismo formuojama praktika, kad, vertinant
gydytojo veiksmus ir sprendžiant civilinės atsakomybės už paciento sveikatos
sužalojimą klausimą, turi būti taikomas atidaus, dėmesingo, rūpestingo, kvalifikuoto
gydytojo elgesio standartas.
2. Bylą
nagrinėję teismai pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias
teisės normas.
Teismai atmetė visus byloje esančius ekspertų argumentus dėl vaiko pernešiojimo
ir su tuo susijusių pasekmių. Kasatorės teigimu, dėl užsitęsusio nėštumo yra
kaltas ją prieš gimdymą konsultavęs gydytojas M. Č., kurio kaltę patvirtina
tai, jog šis gydytojas dėl padarytų pažeidimų, nukreipiant ieškovę gimdyti,
buvo traukiamas administracinėn atsakomybėn, atleistas iš skyriaus vedėjo
pareigų. Dėl M. Č. kaltės į Kauno medicinos universiteto klinikų Gimdymo skyrių
kasatorė paguldyta tik 1998 m. lapkričio 10 d. (praėjus 17 d. nuo preliminarios
gimdymo datos), t. y. užsitęsus nėštumui. Teismai neatsižvelgė į Kauno
apskrities viršininko administracijos 1999 m. liepos 12 d. raštą Nr. B-813D
,,Dėl sūnaus gydymo“ ir 2000 m. lapkričio 21 d. Valstybinės teismo medicinos
tarnybos Kauno apygardos skyriaus komisijinės teismo medicinos ekspertizės aktą
Nr. 38, kuriuose nustatyta, kad nuo kasatorės siuntimo į ligoninę iki jos
paguldymo į ligoninę, praėjo 11 dienų, tačiau Kauno medicinos universitetinėse
klinikose atliktų tyrimų registracija nevesta, negalima nustatyti, ar
pakankamai sekta vaisiaus būklė, vaikas gimė pernešiotas – lengvos hipoksijos,
ir tai yra netinkamai suteiktos medicininės pagalbos pasekmė. Tikroji vaiko
susirgimo priežastis nenustatyta, tačiau apeliacinės instancijos teismas,
neigdamas dalies tyrimą atlikusių ekspertų gydytojų padarytas išvadas,
mokslinių straipsnių teiginius ir rekomendacijas, kasatorės nuomone, buvo
šališkas. Kasatorės teigimu, vaikui nekonstatuotas genetinės prigimties
susirgimas, o gydymo įstaigos atsakomybei atsirasti nebūtina, kad pernešiojimas
būtų lemiama susirgimo priežastis. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai
sprendė, kad atsakovo darbuotojai, išsiųsdami kasatorę ir jos vaiką iš
ligoninės, suteikė išsamią informaciją apie tolesnį vaiko stebėjimą, taip pat
apie tai, kada ir kur reikėtų atvykti kitiems tyrimams ir gydymui. Kasatorės
teigimu, tokia teismo išvada padaryta, remiantis vienais ekspertų teiginiais ir
atmetant kitus, nenurodant kasatorės argumentus patvirtinančių išvadų ydingumo.
3. Bylą
nagrinėję teismai nesivadovavo teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais
ir neatsižvelgė į atsakovo darbuotojų elgesį su kasatore pogimdyminiu
laikotarpiu, neįvertino, kad kasatorė apie vaiko ligą buvo informuota ciniškai,
šiurkščiai, jai nesuteikta jokia psichologinė pagalba. Dėl atsakovo veiksmų
kasatorė patyrė didelių dvasinių išgyvenimų, kančių, t. y. neturtinės žalos,
kurią privalo atlyginti atsakovas.
Atsiliepimu į
kasacinį skundą atsakovas prašė skundą atmesti. Atsakovo nuomone, teismai,
vertindami byloje surinktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimo kriterijų,
teisingai nustatė konkrečius faktus. Kasaciniame skunde iš esmės keliami fakto
klausimai, nors, remiantis CPK 353 straipsnio 1 dalimi, kasacinis teismas
patikrina apskųstus teismų procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu.
Atsakovo nuomone, teismai pagrįstai sprendė, kad, kasatorei ir jos sūnui
gydantis ligoninėje, jiems buvo laiku ir tinkamai suteiktos sveikatos
priežiūros paslaugos, medicinos darbuotojų kaltės dėl netinkamo gydymo
nenustatyta. Kasatorės sūnaus neįgalumas nesusijęs su suteiktomis sveikatos
priežiūros paslaugomis. Kadangi nėra nustatytų būtinų sąlygų, kurioms esant
gali atsirasti gydymo įstaigos atsakomybė už padarytą turtinę ir neturtinę
žalą, tai kasatorės reikalavimai dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinami.
Teisėjų
kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl
gydytojų civilinės profesinės atsakomybės sąlygų
Nagrinėjamoje byloje
kilo ginčas dėl valstybinės sveikatos priežiūros įstaigos darbuotojų įstatymo
pagrindu teiktų gydymo paslaugų kokybės, todėl šiam ginčui spręsti taikytinos
deliktinės civilinės atsakomybės taisyklės (už įstatymo reikalavimų pažeidimą
kylanti civilinė atsakomybė savo prigimtimi yra deliktinė). Deliktinės
atsakomybės institutas yra grindžiamas visuotine pareiga laikytis tokio elgesio
taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų žalos kitam asmeniui (CK
6.263 straipsnis). Asmeniui, kuris šią pareigą pažeidžia, kyla prievolė
atlyginti padarytą žalą. Įstatyme yra numatyti ir tokie atvejai, kai prievolė
atlyginti žalą kyla asmeniui, kuris pats žalos nepadarė, bet yra atsakingas už
žalą padariusio asmens veiksmus (netiesioginė civilinė atsakomybė), taip pat
atsakomybės be kaltės atvejai (griežtoji civilinė atsakomybė); teisėjų kolegija
pabrėžia, kad civilinė atsakomybė jokiu atveju negalima, jeigu nėra žalos
(nuostolių) ar (ir) priežastinio ryšio tarp kalto asmens neteisėtų veiksmų ir
padarytos žalos.
Gydytojų civilinė
atsakomybė už netinkamą gydymą yra profesinė atsakomybė, tai yra specialisto
atsakomybė už netinkamą profesinių pareigų vykdymą, ji yra specifinė neteisėtų
veiksmų ir kaltės, kaip civilinės atsakomybės sąlygų, aspektais. Gydytojo
profesinės atsakomybės pobūdis yra nulemtas sveikatos priežiūros, kaip
visuomenės veiklos srities, reikšmingumo ir su tuo susijusios būtinybės
garantuoti tinkamą sveikatos priežiūros paslaugų teikimą visuomenei. Gydytojas,
kaip profesionalas, turi specialiųjų žinių, t. y. žmogui gyvybiškai svarbiais
klausimais žino ir gali daugiau negu kiti, be to, jis turi pripažintą teisę
specialiąsias žinias taikyti ir kvalifikaciją patvirtinančius dokumentus;
specialisto turima kvalifikacija sukuria teikiamų paslaugų kokybės prezumpciją,
žmogus, pasikliovęs specialistu, turi jaustis saugus, todėl atitinkamos
profesijos asmeniui yra taikomi griežtesni atidumo, atsargumo bei rūpestingumo
reikalavimai. Tai yra esminis profesionalo atsakomybės bruožas. Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas bylose dėl žalos, padarytos netinkamu gydymu, laikosi
pozicijos, kad, vertinant gydytojo veiksmus ir sprendžiant civilinės
atsakomybės už paciento sveikatos sužalojimą klausimą, turi būti taikomas
atidaus, dėmesingo, rūpestingo, kvalifikuoto gydytojo elgesio standartas;
pacientą ir gydytoją (sveikatos priežiūros įstaigą) sieja prievolė, kurios
turinį sudaro gydytojo (sveikatos priežiūros įstaigos) pareiga užtikrinti, kad
ši prievolė būtų vykdoma dedant maksimalias pastangas, t. y. užtikrinant
maksimalų atidumo, rūpestingumo, atsargumo ir kvalifikuotumo laipsnį;
sprendžiant dėl gydytojo veiksmų teisėtumo turi būti remiamasi ne tik teisės
aktų, reglamentuojančių medicininių paslaugų teikimą, bet ir gydytojų
profesinės etikos, medicinos praktikos nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 18 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje O. R. ir kt. v. VšĮ Vilniaus
universiteto ligoninės Santariškių klinikos, bylos Nr. 3K-3-16/2004; 2005
m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. R. ir kt. v. VšĮ
Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos, bylos Nr.
3K-3-206/2005; 2008 m. spalio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B.
v. VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos, bylos Nr.
3K-3-478; ir kt.).
Nurodytų teismų praktikos
nuostatų taikymas konkrečiu atveju reiškia, kad gydytojo veiksmų neteisėtumas
ir kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, gali būti konstatuojami esant
lengvesnio laipsnio pareigos elgtis rūpestingai ir apdairiai pažeidimui, negu
įprastu civilinės atsakomybės atveju. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad bendrieji
protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principai neleidžia gydytojo profesinės
atsakomybės suabsoliutinti. Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad
gydytojo atsakomybė nėra atsakomybė už nepasiektą rezultatą, gydytojo
atsakomybė nėra atsakomybė be kaltės. Formalios teisinės gydytojo atsakomybės
ribos apibrėžtos įstatymų. Ginčo teisinių santykių atsiradimo metu galiojusios
Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 1998 m. gegužės 21 d.
redakcijos 14 straipsnyje ,,Pacientams padarytos žalos samprata“ buvo
nustatyta, kad pacientams padaryta žala, už kurią privalo atsakyti gydymo
įstaiga, yra žala, atsiradusi kaip pacientų gydymo ar medicininio tyrimo
pasekmė, dėl infekcijos ar uždegimo, siejamų su pacientų tyrimu ar gydymu,
atsiradusi dėl diagnostinės procedūros ar pjūvio, jei tai nepagrįstai sukelia
ilgalaikius sveikatos sutrikimus, ar atsiradusi dėl medicinos aparatūros
trūkumų; visuotinai pripažintais medicinos praktikos ir mokslo principais ar
standartais pagrįsto gydymo pasekmės, kurių negalima buvo išvengti kitu
lygiaverčiu efektyviu gydymo metodu, nėra vertinama kaip pacientams padaryta
žala.
Šiuo metu
galiojančiame įstatyme (2004 m. liepos 13 d. įstatymo Nr. IX-2361 redakcija)
yra pateikiama sveikatos priežiūros įstaigos ir darbuotojų kaltės apibrėžtis: laikoma,
kad yra sveikatos priežiūros įstaigos ir jos darbuotojų kaltė, jei teikiant
sveikatos priežiūros paslaugas buvo pažeisti sveikatos priežiūros paslaugų
teikimą reglamentuojantys teisės aktų reikalavimai, patvirtintos diagnostikos
bei gydymo metodikos ir tie pažeidimai sukėlė paciento sveikatos pablogėjimą ar
mirtį; taip pat laikoma, kad yra sveikatos priežiūros įstaigos ir jos
darbuotojų kaltė, jei nurodyti reikalavimai nebuvo pažeisti, bet paciento
sveikatos pablogėjimą ar mirtį sukėlė sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių
asmenų tyčia arba šie asmenys nebuvo tiek rūpestingi ir apdairūs, kiek
atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (įstatymo 14 straipsnis).
Be formaliųjų
teisinių, gydytojo profesinė atsakomybė turi ir objektyviąsias ribas, jas
nubrėžia objektyvūs žmogaus organizme vykstantys biologiniai procesai bei
medicinos mokslo ir praktikos raidos lygis ir jų galimybių ribos. Medicina,
kaip ir visas visuomenės pažinimo procesas, plėtojasi ir tobulėja, tačiau
neišvengiamai tenka susitaikyti su realybės faktu, kad gydytojas gali apsaugoti
ne nuo visų ligų, ir ne visos ligos gali būti išgydytos, gydydamas pacientą,
gydytojas negali padaryti daugiau nei leidžia medicinos galimybės ir ligonio
būklė. Civilinėje atsakomybėje galioja principas impossibilium nulla obligatio est
(lot. - iš nieko negalima reikalauti to, kas neįmanoma), todėl
sprendžiant dėl gydytojų atsakomybės už netinkamą gydymą reikšminga aplinkybė
yra ir tai, kokias objektyvias galimybes medicinos mokslo ir praktikos lygis
suteikia gydytojui. Jeigu gydytojas savo darbą atliko rūpestingai, atidžiai ir
taip, kaip yra tikimasi iš kvalifikuoto gydytojo, bet žala vis dėlto atsirado,
nuo atsakomybės gydytojas turi būti atleidžiamas ir žala laikoma atsitiktine.
Dėl sveikatos
priežiūros įstaigos civilinės atsakomybės nagrinėjamoje byloje
Remiantis byloje
ištirtomis ekspertų išvadomis ir mokslinės literatūros duomenimis nustatyta,
kad kasatorės sūnui diagnozuotos ligos - cerebrinio paralyžiaus - priežasčių
šiuolaikinis medicinos mokslas nėra pakankamai ištyręs ir įvardijęs, yra žinomi
tik rizikos faktoriai, t.y. aplinkybės, kurioms esant padidėja tikimybė šia
liga susirgti (vėlyvas gimdyvės amžius, nėštumo metu persirgtos infekcijos,
baltoji rasė ir kt.). Nežinant priežasčių, kurios sukelia ligą, neįmanoma su
jomis kovoti, tai reiškia, kad esant šiuolaikiniam medicinos plėtros lygiui,
gydytojai negali užtikrinti, kad kūdikis cerebriniu paralyžiumi nesusirgtų.
Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad nė vienoje iš ekspertų išvadų
nekonstatuota, jog kasatorės sūnus susirgo cerebriniu paralyžiumi dėl netinkamo
vaisiaus ir motinos priežiūros nėštumo laikotarpiu, netinkamai suteiktos
pagalbos gimdymo metu, netinkamo vėlesnio gydymo ar kitokių nerūpestingų, neatidžių
(kartu ir neteisėtų) gydytojų veiksmų. Ekspertų išvadose teigiama, kad
tikimybė, jog kūdikiui buvo pakenkta dėl užsitęsusio nėštumo, laikytina tik
viena iš daugelio galimų veiksnių, galėjusių sukelti vaiko cerebrinio
paralyžiaus susiformavimą, tarp jų įvardyti ir ieškovės persirgta infekcija bei
antiobiotikų vartojimas. Toks tikimybės laipsnis nepakankamas teisiniam
priežastiniam ryšiui konstatuoti. Priežastinis ryšys, kaip gydytojo profesinės
atsakomybės sąlyga, nėra preziumuojamas, jis turi būti ne paneigiamas, o
įrodomas, jį turi įrodyti žalos atlyginimo siekiantis asmuo. Iš esmės visi
įrodymai, į kuriuos skunde apeliuoja kasatorė, yra susiję su gydytojų veiksmų
teisėtumo vertinimu, tačiau jie nepagrindžia priežastinio ryšio tarp atsakovo
darbuotojų veiksmų ir kasatorės sūnaus sveikatos būklės. Tokio pobūdžio
teiginių nėra ir kasatorės pateiktose Sankt-Peterburgo ekspertų išvadose – jose
Rusijos gydytojai neigiamai vertina kai kuriuos atsakovo gydytojų veiksmus,
tačiau neteigia, kad šie veiksmai sukėlė vaiko cerebrinį paralyžių.
Priežastinio ryšio tarp atsakovo darbuotojų veiksmų ir ieškovės sūnaus
sveikatos pakenkimo byloje nenustatyta, todėl teismai padarė pagrįstą išvadą,
kad gydytojų civilinės atsakomybės prievolė nekyla.
Kasatorė byloje
laikosi pozicijos, kad atsakovo prievolė atlygtini jai ir sūnui padarytą žalą
kilo ne tik dėl kūdikio sveikatos sutrikimo, bet ir dėl to, kad teikiant
sveikatos priežiūros paslaugas nebuvo užtikrintas maksimalus atidumo,
rūpestingumo, atidumo lygis, medicinos darbuotojai su ja elgėsi šiurkščiai,
kūdikis gimė pernešiotas. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad byloje
atliktų ekspertizių tyrimo objektas buvo ir kasatorei bei jos kūdikiui teiktų
priežiūros ir gydymo paslaugų tinkamumas: įvertinę ekspertų išvadas teismai
kasatorės argumentus dėl netinkamo gydymo ir pagalbos gimdant atmetė, nes visos
Lietuvos ekspertinių įstaigų pateiktos išvados šiuo klausimu yra
vienareikšmės: specialistų nuomone, gimdymo priežiūros planas ir taktika buvo
teisingi, naujagimiui skirta gydymas teisingas ir kryptingas, gydytojų
diagnozės, sprendimai, teikta medicininė pagalba atitiko klinikinius ligos
požymius, gydymas - pasaulinius Westo sindromo gydymo standartus, teikiant
medicinos paslaugas kasatorei ir jos kūdikiui nenusižengta Pasaulio sveikatos
organizacijos rekomenduotiems gydymo metodams ir mokslo įrodymais pagrįstiems
medicinos faktams. Taigi, šioje byloje yra įvertintas ne tik kasatorei ir jos
sūnui suteiktų paslaugų atitikimas Lietuvos sveikatos priežiūros įstaigose nustatytiems
standartams, bet ir gydymo metodikų parinkimo teisingumas. Apeliacinės
instancijos teismas įvertino ir Sankt-Peterburgo specialistų pateiktas išvadas,
kuriose iš dalies nesutinkama su atsakovo medikų taikytais gimdymo priežiūros
ir gydymo metodais, ir atmetė juos remdamasis kitų bylos įrodymų visuma bei ta
aplinkybe, kad Lietuvos gydymo įstaigos vadovaujasi oficialiomis Pasaulio
sveikatos organizacijos rekomendacijomis, kuriose kai kurie taktikos aspektai
skiriasi nuo galiojančių Rusijos Federacijoje, ir taip paaiškinami skirtumai
skirtingų valstybių specialistų vertinimuose. Tokia teismo pozicija pagrįsta
ekspertų pateiktais duomenimis, teisėjų kolegija neturi pagrindo priešingai
išvadai. Apeliacinės instancijos teismas atskirai vertino ir bylos duomenis
(ekspertų vertinimus bei mokslo literatūros duomenis), susijusius su kasatorės
teiginiu, kad dėl atsakovo gydytojų kaltės jos kūdikis gimė pernešiotas, ir
padarė išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, jog kūdikio gimimas esant 42
savaičių nėštumui savaime reiškia žalos kūdikiui ar nėščiajai padarymą; toks
vaisiaus pernešiojimas neviršija normos ribų, normalaus nėštumo trukmė gali
varijuoti nuo 37 iki 42 savaičių, konkrečios metodikos (skatinti gimdymą ar
laukti natūralaus gimdymo) parinkimas priklauso nuo individualios situacijos,
byloje nustatyta, kad kūdikio būklė iki gimdymo ir 28 valandas po to buvo
normali, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad neskatindami gimdymo anksčiau
gydytojai pažeidė taikytinas gimdymo priežiūros metodikas. Bylą nagrinėję
teismai nustatė, kad išrašant kasatorę su kūdikiu iš ligoninės jai buvo
suteikta tinkama informacija, kaip prižiūrėti naujagimį ir stebėti jo būklę,
kada kreiptis medicininės pagalbos, todėl pagrįstai vertino, kad ta aplinkybė,
jog atsakovei nebuvo pateiktos tolesnio gydymo rekomendacijos negali būti
pripažinta žalos padarymu. Kasatorės teiginiai dėl grubaus medicinos darbuotojų
elgesio teismų atmesti kaip neįrodyti. Teisėjų kolegija neturi pagrindo
išvadai, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai ištyrė bylos aplinkybes. Byloje
atlikta daug ekspertizių kasatorės sūnaus sveikatos sutrikimo priežastims
nustatyti ir gydytojų suteiktų paslaugų tinkamumui įvertinti, be to, teismų
išvados pagrįstos ir medicinos mokslo duomenimis. Teismai vertino visus byloje
esančius įrodymus, tarp jų ir tuos, kuriais skundą grindžia kasatorė,
argumentuotai motyvavo, kodėl vienų duomenis atmetė, o kitais rėmėsi. Kasacinės
instancijos teismas faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja ir įrodymų
nevertina (CPK 353 straipsnio 1 dalis), išnagrinėjus bylą kasacine tvarka
nenustatyta įrodinėjimą reglamentuojančių procesinės teisės normų pažeidimų,
kurios keltų pagrįstų abejonių teismų išvadomis dėl nustatytų faktų, todėl
teisėjų kolegija konstatuoja, kad visos galimos įrodinėjimo priemonės byloje
yra išnaudotos. Kasacinio skundo motyvais dėl įrodymų vertinimo išreiškiamas
kasatorės nesutikimas su teismų išvadomis, tačiau nenurodomos teisės taikymo
klaidos, dėl kurių šios išvados būtų neteisingos.
Kasacinio skundo
motyvas dėl skundžiamų teismų sprendimų prieštaravimo teismų praktikai deramai
neargumentuotas, kasatorės nurodytose nutartyse kasacinis teismas skirtingų
faktinių aplinkybių pagrindu sprendė dėl gydytojų civilinės atsakomybės
taikymo, jose suformuluotomis teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėmis tinkamai
vadovavosi šią bylą sprendę teismai.
Dėl nurodytų aplinkybių
visumos teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nenustatyta įstatyminių
pagrindų skundžiamam teismo sprendimui panaikinti ar pakeisti.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio
10 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš D.
B. 131,40 Lt (vieną šimtą trisdešimt vieną litą keturiasdešimt centų) išlaidų,
susijusių su bylos nagrinėjimu, valstybei.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Sigitas
Gurevičius
Sigita
Rudėnaitė
Janina
Stripeikienė