Civilinė byla Nr. e2A-634-258/2016

                  Teisminio proceso Nr. 2-68-3-20254-2015-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.1.3.1.; 2.5.3.; 3.3.1.18.62.1

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 4 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ritos Kisielienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vido Stankevičiaus, Liudos Uckienės apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės R. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 24 d. sprendimo pagal ieškovo UAB  „Jurisdictus“ ieškinį atsakovams J. L. ir R. D. dėl išlaidų priteisimo už transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

Ieškovas UAB  „Jurisdictus“ ieškiniu prašė priteisti  solidariai iš  atsakovų (R. D. (kaip transporto priemonės valdytojo) ir J. L. (kaip transporto priemonės savininko) 1623,90 EUR (5607,00 Lt) už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą; 12,52 Eur kitų išlaidų, susijusių su skolos išieškojimu, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško sprendimo įvykdymo bei lygiomis dalimis priteisti bylinėjimosi išlaidas. 

Ieškinyje nurodė, kad Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas ir UAB „Sauda“  2001 m. gegužės 4 d. sudarė sutartį, kuria UAB „Sauda“ įsipareigojo teikti priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugas. 2013 m. birželio 4 d. surašytas transporto priemonės AUDI 80 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) paėmimo protokolas ir nurodytas automobilis perduotas nuvežti jį į UAB „Sauda“ saugojimo aukštelę. Nurodytą automobilį sustabdė policijos pareigūnai ir paaiškėjo, kad jį vairavo neturintis vairuotojo teisių nepilnametis atsakovas R. D.. Jo atstovė pagal įstatymą yra motina J. D.. Automobilis nuosavybės teise priklauso atsakovui J. L., nors VĮ „Regitra“ transporto priemonės savininku buvo nurodytas M. A., kuris yra perleidęs transporto priemonę ir perleidimo sutartį pateikęs VĮ „Regitra“. Ieškovas nurodė, kad automobilis aikštelėje saugomas iki šiol. Ieškovo teigimu iki ieškinio pateikimo dienos saugojimo išlaidos sudaro 6230 Lt, tačiau ieškovas mažina išlaidas iki 5607,00 Lt, tai yra 1623,90 Eur.

Atsakovas R. D. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad  atsakovas transporto priemonės AUDI 80 valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nevaldė nei nuosavybės, nei patikėjimo, nei nuomos, nei panaudos, nei kokiais kitais pagrindais, nes, būdamas nepilnametis, net neturėjo tokios teisės nei įstatymo, nei civilinės teisės pagrindais, automobilis buvo valdomas be jokio teisinio pagrindo, todėl  jo atžvilgiu Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 str. 6 d. nėra taikytina, nes nėra išpildyta aiškiai įstatyme nustatyta sąlyga „automobilis valdomas teisiniu pagrindu“. Atsakovas nėra patrauktas administracinėn atsakomybėn, todėl nėra jo nei kaltės, nei neteisėto veiksmo, todėl jis negali atsakyti už išlaidas, kilusias dėl priverstinio transporto priemonės pervežimo - už šias išlaidas gali atsakyti tik savininkas ar teisėtas valdytojas. Priežastinis ryšys tarp atsakovo ir žalos (išlaidų už automobilio transportavimą) nebuvo neišvengiamas, nes pirminis kreditorius UAB „Sauda“, jei būtų veikusi profesionaliai, apdairiai ir rūpestingai pagal 2001-05-04  tarp UAB „Sauda“ ir Vilniaus m. VPK sutarties 2 ir 3 punktus nebuvo įpareigota tokiu atveju transportuoti automobilio. UAB „Sauda“ prieš paimdama saugoti automobilį turėjo įvertinti savo komercinę riziką, o kadangi to nepadarė, turi prisiimti to teisines pasekmes. Ieškinys nepagrįstas ir todėl, kad reikalavimo perleidimo sutartis sudaryta 2012-09-07, o transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktas surašytas 2013-06-04, tai yra po reikalavimo sutarties pasirašymo.

2. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 24 d. sprendimu ieškinį tenkino. Teismas priteisė ieškovui UAB „Jurisdictus“  solidariai iš atsakovo J. L. ir atsakovo R. D. 1623,90 EUR išlaidų, susijusių su priverstiniu automobilio nuvežimu ir saugojimu, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo 1623,90 EUR sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2015-06-10, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 12,52 EUR  išlaidų, susijusių su skolos išieškojimu bei iš atsakovo J. L. ir atsakovo R. D. po 163,50 EUR bylinėjimosi išlaidų.

Teismas konstatavo, kad dėl atsakovo R. D. neteisėtų veiksmų UAB „Sauda“ patyrė priverstinio automobilio nuvežimo ir saugojimo išlaidų, t. y. žalos. Tai, kad R. D. dėl savo amžiaus negali būti laikomas teisėtu transporto priemonės valdytoju, nesudaro pagrindo teigti, kad jis, kaip viešosios teisės pažeidėjas neatsako už jo padaryto pažeidimo pasekmių-atsiradusių išlaidų- šalinimą. Automobilį vairavusiam asmeniui R. D. automobilis buvo perduotas valdyti ne be automobilio savininko žinios ir sutikimo, šios transporto priemonės užvaldymas nusikalstamu ar neteisėtu būdu nenustatytas.  Teismas padarė išvadą, kad yra visos pastarojo atsakovo deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos (CK 6.246–6.249 straipsniai, 6.263 straipsnio 1, 2 dalys, 6.276 straipsnis). Dėl to jis turi pareigą atlyginti automobilio priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas, kaip kad nustato įstatymas.

Teismas nurodė, kad iš atsakovų reikalaujama priteisti suma paskaičiuota vadovaujantis Transporto priemonių specializuotų aikštelių ir techninės pagalbos įkainiais, kurie patvirtinti 2008-06-16 UAB „Sauda“ direktoriaus. Pagal minėtus įkainius taikytinas 15 Lt už parą pirmąjį automobilio statymo mėnesį tarifas, o už kitus mėnesius skaičiuojamas 240 Lt per mėnesį mokestis. Be to, iš priverstinai nuvežtos transporto priemonės savininko ar valdytojo yra imamas 260 Lt mokestis už transporto priemonės nuvežimą. Automobilio saugotojas, kai transporto priemonė saugoma priverstinio nuvežimo atveju, o transporto priemonės savininkas (valdytojas) neatsiima automobilio, neturi teisės pasirinkti saugoti transporto priemonę ar ne. Teismas konstatavo, kad transporto priemonės valdytojui ir savininkui nesiimant aktyvių veiksmų, siekiant susigrąžinti paimtą saugoti transporto priemonę, nesudaro pagrindo laikyti, kad ieškovas yra kaltas, kad transporto priemonė yra saugoma nuo 2013-06-04 iki dabar ir dėl to atsirastų pagrindas mažinti paskaičiuotas automobilio saugojimo išlaidas.

3. Apeliacinio skundo argumentai ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliantas (atsakovas) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 24 d. sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas absoliučiai nepaisė teisinės-faktinės aplinkybės, kad ieškovas UAB „Trade grupp“ yra profesionalus verslininkas, kurio tikslas savo veikloje yra siekti pelno. Todėl jam šioje byloje yra taikytini didesni apdairumo ir rūpestingumo standartai nei apeliantui.

2. SEAK įstatymo 33 str. 6 d nustatyta, jog išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Išlaidos turi būti atlygintos iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės. SEAK įstatymo 2 straipsnio 74 dalyje yra nustatyta, kad transporto priemonės valdytojas - asmuo, nuosavybės, patikėjimo, nuomos, panaudos ar kitokiu teisėtu pagrindu valdantis ir naudojantis transporto priemone. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad automobilis buvo valdomas be jokio teisinio pagrindo, todėl yra visiškai akivaizdu, jog apelianto atžvilgiu SEAK įstatymo 33 str. 6 d. nėra taikytina, nes nėra išpildyta aiškiai įstatyme nustatyta sąlyga, jog automobilis valdomas teisiniu pagrindu.

3. Apeliantas nuo pat automobilio priverstinio nuvežimo dienos nebegalėjo ir nebegali atsiimti transporto priemonės ir tokiu būdu nutraukti automobilio saugojimo išlaidų didėjimo.

4. Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas teisingumo protingumo ir sąžiningumo principus, klaidingai pritaikė CK 6.279 straipsnį, kuriame nustatyta, kad bendrai padarę žalos asmenys nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai.

5. UAB „Sauda“ ir UAB „Trade grupp“ sudaryta 2012-02-09 reikalavimo perleidimo sutartis Nr. 11/6 yra netinkamas teisinis pagrindas, nes, prašoma priteisti skola dėl automobilio pervežimo atsirado vėliau, t. y. tik 2013 m. birželio 4 d., taip pat nuo šios dienos pradėjo kauptis reikalaujamos saugojimo išlaidos. Todėl reikalavimo perleidimo sutartis yra neteisėta.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas UAB „Jurisdictus“ prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia argumentais:

1.LR SEAKĮ 33 str. 6 d. nustatyta, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui atlygina solidariai transporto priemonės savininkas ir valdytojas. To paties įstatymo 2 str. 74 d. nustatyta, kad transporto priemonės valdytojas – asmuo, nuosavybės, patikėjimo, nuomos, panaudos, ar kitokiu teisėtu pagrindu valdantis ir naudojantis transporto priemonę. Taigi įstatymas nustato nebaigtinį sąrašą teisėto valdymo pagrindų, kuomet asmuo laikomas teisėtu transporto priemonės valdytoju.

2. Pats apeliantas, ignoruodamas LR SEAKĮ 20 str. nustatytą transporto priemonių savininkų ar valdytojų pareigą rūpintis jiems nuosavybės ar kita teise priklausančia transporto priemone, nesiėmė jokių veiksmų, kad būtų informuotas asmuo, iš kurio apeliantas gavo transporto priemonę arba jos savininkas. Pats apeliantas teigia, jog transporto priemonę valdė be jokio teisinio pagrindo, padarė kelių eismo taisyklių pažeidimus, taigi ignoruodamas tiek civilinės, tiek administracinės teisės normas, pats sukuria tokią teisinę situaciją, kuomet policija atsisako grąžinti jam transporto priemonę, nes apeliantas nepateikia dokumentų, o šios situacijos pasekmes siekiama perkelti saugotojui, motyvuojant, kad šis pats augina skolą.

3. Nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas klaidingai pritaikė LR CK 6.279 str. reikalavimus, nenustatė neteisėtų veiksmų, kaltės, žalos ir priežastinio ryšio. Paties apelianto atsiliepime pridėtame 2013-06-11 nutarime nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną Nr. 10NT-2667044-13 konstatuota, jog R. D. padarė priešingą teisei veikimą, tačiau nėra sulaukęs amžiaus, nuo kurio taikoma administracinė atsakomybė, t. y. konstatuota, jog buvo neteisėti veiksmai.

4. CK 6.101 str. 3 d. numato jog galima perleisti ir būsimą reikalavimą. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs bylą konstatavo, jog „Reikalavimo perleidimo sutarties 1 punktas nustato, kad pirminis kreditorius UAB „Sauda“ perleidžia naujajam kreditoriui  UAB „Trade grupp“ reikalavimo teisę į visą skolą susidariusią ar ateityje susidarysiančią dėl konkrečios transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo paslaugų teikimo. Tai reiškia, kad perleidžiamas reikalavimas yra susietas su konkrečia transporto priemone ir skolos dydis kinta atsižvelgiant į saugojimo laikotarpį.

6. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).

Dėl naujų įrodymų

Apeliantas su apeliaciniu skundu pateikė rašytinius įrodymus –apelianto 2015-10-01 prašymą Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybai bei Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos atsakymą į šį prašymą.

CPK 314 straipsnis riboja naujų įrodymų apeliacinės instancijos teismui pateikimą, tačiau atsižvelgiant į tai, kad apelianto pateikti įrodymai susiję su teismo padarytų išvadų pagrįstumo vertinimu, priešingą suinteresuotumą turinčios bylos šalys yra susipažinusios su šiais įrodymais ir dėl jų pasisakė (turėjo galimybę pasisakyti) savo atsiliepimuose, apeliacinės instancijos teismas kartu su apeliaciniu skundu pateiktus įrodymus priima ir juos vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

              Dėl automobilio transportavimo ir saugojimo išlaidų atlyginimo

              Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui atlygina transporto priemonės savininkas ir valdytojas solidariai. Išlaidos turi būti atlygintos iki transporto priemonės paėmimo iš transporto priemonės stovėjimo aikštelės. Taigi šioje įstatymo normoje nustatyti du subjektai – transporto priemonės savininkas ir valdytojas, kurie privalo solidariai atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas. Šiuo reglamentavimu nepaneigiama saugotojo teisė tokio atlyginimo reikalauti iš pasirinkto skolininko, t.y. iš savininko ar teisėto valdytojo, atskirai.

              Apeliantas, nesutikdamas su pirmos instancijos teismo sprendimu, nurodo, jog jis nėra atsakingas už automobilio saugojimo išlaidas SEAK įstatymo 33 straipsnio 6 dalies prasme, nes pagal šio įstatymo SEAK įstatymo 2 straipsnio 74 dalį, transporto priemonės valdytojas - asmuo, nuosavybės, patikėjimo, nuomos, panaudos ar kitokiu teisėtu pagrindu valdantis ir naudojantis transporto priemonę, o apelianto automobilis buvo valdomas be jokio teisinio pagrindo.

              Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2013-06-04d. Viršuliškių sk. Vilniaus m. Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės vyr. patrulis sustabdė transporto priemonę, kurios valdytojas buvo atsakovas R. D. ir nustatė, jog atsakovas R. D. vairavo transporto priemonę neturėdamas šios teisės, tuo pažeisdamas KET 14 punktą. 2013-06-11 Vilniaus AVPK nutarimu buvo nutarta nutraukti (nepradėti) administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, kadangi R. D., padariusiam priešingą teisei veiką, nėra sukakę šešiolikos metų amžius. Pirmos instancijos teismas, įvertinęs šias faktines aplinkybes konstatavo, kad nors apeliantas dėl savo amžiaus negali būti laikomas teisėtu transporto priemonės valdytoju, nesudaro pagrindo teigti, kad jis, kaip viešosios teisės pažeidėjas neatsako už jo padaryto pažeidimo pasekmių-atsiradusių išlaidų- šalinimą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad automobilis jį vairavusiam asmeniui R. D. buvo perduotas valdyti ne be automobilio savininko žinios ir sutikimo, kadangi šios transporto priemonės užvaldymas nusikalstamu ar neteisėtu būdu nenustatytas. Todėl nėra jokio pagrindo sutikti su apelianto argumentais, kad jis automobilį valdė be jokio teisinio pagrindo.

              Iš bylos duomenų nustatyta, kad vadovaujantis UAB „Sauda“ ir Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato 2001 m. gegužės 4 d. sutartimi „Dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo“, atsakovo R. D. valdytas automobilis buvo priverstinai nuvežtas į saugomą UAB „Sauda“ aikštelę. Pagal Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalį, išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę atlygina transporto priemonės savininkas ir valdytojas solidariai. Byloje nustatyta, jog automobilio transportavimo išlaidos sudaro 75,30 Eur (b.l. 18). Šios išlaidos solidariai priteistinos iš atsakovų.

              Apeliantas, nesutikdamas su pirmos instancijos teismo sprendimo išvadomis, taip pat nurodo, kad apeliantas nėra automobilio savininkas ir niekaip negali įtakoti automobilio saugojimo trukmės, atsiimti automobilį iš saugojimo aikštelės. Todėl, apelianto teigimu, nesąžininga iš apelianto reikalauti atlyginti automobilio saugojimo išlaidas.

              Apeliantas bylos nagrinėjimo metu įrodinėjo, kad iškart po įvykio, kuomet buvo paimtas automobilis, apelianto mama kreipėsi į aikštelės, esančios Minsko pl. 21, Vilniuje, administraciją dėl automobilio atsiėmimo iš aikštelės siekdama išvengti galimų automobilio saugojimo išlaidų. Jai buvo paaiškinta kad apeliantas neturi teisės atsiimti automobilio, kadangi jis nėra automobilio savininkas. Šiuos apelianto paaiškinimus patvirtina kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai – tai visų pirma, Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato ir UAB „Sauda“ sutartis, kurios 4 ir 4.3 punktuose įtvirtinta nuostata, kad UAB „Sauda“ turi teisę transporto priemonę iš saugojimo aikštelės grąžinti tik jos savininkui ar jo įgaliotam asmeniui (b.l. 12).   Apeliantas su apeliaciniu skundu taip pat pateikė ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato kelių policijos raštą, kuriame nurodyta, kad Vadovaujantis LR (duomenys neskelbtini) str. (Daiktų ir dokumentų paėmimas, priverstinis transporto priemonės nuvežimas), nuostatomis ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. sausio 30 d. įsakymu Nr. 5-V-93 „Transporto priemonių priverstinio nuvežimo tvarkos aprašo“ 16 punktu, kai transporto priemonė priverstinai buvo nuvežta už administracinį teisės pažeidimą, kurio sankcijoje kaip viena iš nuobaudų nenumatytas transporto priemonės konfiskavimas, tokia transporto priemonė teisės aktų nustatyta tvarka grąžinama transporto priemonės savininkui (valdytojui) pateikus ūkio subjekto, saugančio priverstinai nuvežtą transporto priemonę, įgaliotam darbuotojui galiojanti asmens tapatybės patvirtinantį dokumentą ar vairuotojo pažymėjimą ir transporto priemonės registracijos liudijimą (laikiną transporto priemonės registracijos liudijimą). Rašte taip pat nurodoma, kad pateikus aukščiau išvardintus dokumentus transporto priemonė grąžinama.

          Byloje nėra duomenų, kad iki ieškovo kreipimosi į teismą dienos atsakovas J. L. būtų domėjęsis dėl automobilio susigrąžinimo ar už automobilio saugojimo išlaidų apmokėjimą. Pažymėtina ir tai, kad automobilio AUDI 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) registracija atsakovo J. L., įtraukto į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą atlikta 2013-06-19, t.y. po priverstinio nuvežimo. Atsakovui J. L. pranešimai apie sulaikytą, jo vardu registruotą transporto priemonę nebuvo siųsti. Pastarajam ir toliau nesirūpinant automobiliu, t.y. jo neatsiimant iš saugojimo aikštelės, didėja automobilio saugojimo išlaidos. Tokiu būdu susidarė situacija, kuomet automobilio saugotojas reikalauja iš atsakovų solidariai mokėti už transporto priemonės, kurios be kita ko, vertė yra 28,96 Eur (100 Lt), saugojimą, tačiau net ir apeliantui vienam sumokėjus už automobilio pasaugą - ieškovo reikalaujamą 1 561,12 Eur sumą - apelianto prievolė nepriklausomai nuo jo valios mokėti už pasaugą nepasibaigs. Byloje nustačius, kad tik atsakovas J. L. ar jo įgaliotas asmuo turi teisę atsiimti jam nuosavybės teise priklausantį automobilį, tačiau nesiima jokių veiksmų, kad tą padarytų, spręstina, jog šiuo atveju automobilio saugojimo išlaidų priteisimas iš apelianto prieštarautų CK 1.5 str. įtvirtintiems protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principams. Todėl pirmos instancijos teismo sprendimas keistinas, iš apelianto ir atsakovo J. L. solidariai ieškovo naudai priteisiant tik automobilio transportavimo išlaidas, tačiau automobilio saugojimo išlaidos (1 561,12 Eur) priteistinos tik iš atsakovo J. L..

              Dėl reikalavimo perleidimo sutarties teisėtumo

              Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad UAB „Sauda“ ir UAB „Trade grupp“ sudaryta 2012-02-09 reikalavimo perleidimo sutartis Nr. 11/6 yra neteisėta, nes prašoma priteisti skola dėl automobilio pervežimo atsirado vėliau, t. y. tik 2013 m. birželio 4 d.

              Byloje esantys rašytiniai įrodymai tvirtina, kad 2012-09-07 tarp UAB „Sauda“ (pirminis kreditorius) ir ieškovo UAB „Trade grupp“ (naujasis kreditorius), kurio pavadinimas bylos nagrinėjimo metu buvo pakeistas į UAB „Jurisdictus“ sudarė Reikalavimo teisės perleidimo sutartį Nr. 11/6, pagal kurią pirminis kreditorius perleido, o naujasis kreditorius priėmė reikalavimo teisę į patirtų išlaidų už suteiktas transporto priemonės transportavimo ir saugojimo paslaugas. Reikalavimo perleidimo sutarties 1 punkte įtvirtinta, kad pirminis kreditorius UAB „Sauda“ perleidžia naujajam kreditoriui  UAB „Trade grupp“ reikalavimo teisę į visą skolą susidariusią ar ateityje susidarysiančią dėl konkrečios transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo paslaugų teikimo.

              CK 6.101 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu; reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir labiau suvaržyti jo prievolės. Galima perleisti ir būsimą reikalavimą (CK 6.101 straipsnio 3 dalis).

              Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą bei reikalavimo sutarties nuostatą, kad pirminis kreditorius UAB „Sauda“ turėjo teisę perleisti ir būsimus reikalavimus į skolininkus, apelianto argumentas, kad perleidimo sutartis neteisėta, nes prašoma priteisti skola dėl automobilio pervežimo atsirado vėliau nei pati reikalavimo perleidimo sutartis, atmestinas kaip nepagrįstas.

              Dėl bylinėjimosi išlaidų

              Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai perskirstomos bylinėjimosi išlaidos patirtos pirmosios instancijos teisme. Ieškovas pirmos instancijos teisme patyrė 339,52 Eur bylinėjimosi išlaidų. Ieškinį tenkinus R. D. atžvilgiu 4,64 proc., ieškovo naudai iš atsakovo R. D. priteisiamos 15,75 Eur bylinėjimosi išlaidų, o iš atsakovo J. L. 323,77 Eur bylinėjimosi išlaidų.

              Atsakovas R. D. pirmos instancijos teisme patyrė 400 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atmestų ieškinio reikalavimų dalis sudaro 95,36 proc., todėl iš ieškovo atsakovo R. D. naudai priteisiama 381,44 Eur.

              Siekiant supaprastinti nutarties vykdymą, pritaikytinas priešpriešinių vienarūšių prievolių įskaitymas ir galutinai nustatytina, kad iš ieškovo atsakovo R. D. naudai priteisiama 365,69 Eur (381,44 Eur – 15,75 Eur) bylinėjimosi išlaidų.

              Apeliacinės instancijos teisme atsakovas R. D. patyrė 148,71 Eur bylinėjimosi išlaidų. Apeliacinį skundą tenkinus 95,36 proc., atsakovo naudai iš ieškovo priteisiama 141,81 Eur bylinėjimosi išlaidų suma apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 3 p., 331 str., teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 24 d. sprendimą ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovui UAB „Jurisdictus“, j.a.k 301851658, solidariai iš atsakovo J. L., a.k. (duomenys neskelbtini) ir atsakovo R. D., a.k. (duomenys neskelbtini) 75,30 Eur          išlaidų, susijusių su priverstiniu automobilio nuvežimu, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo 75,30 EUR sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2015-06-10, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti ieškovui UAB „Jurisdictus“, j.a.k 301851658, iš atsakovo J. L., a.k. (duomenys neskelbtini) 1 561,12 Eur išlaidų, susijusių su automobilio saugojimu, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo 1 561,12 EUR sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2015-06-10, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 323,77 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti atsakovui R. D., a.k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo UAB „Jurisdictus“, j.a.k 301851658, 365,69 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmos instancijos teisme.“

Priteisti atsakovui R. D., a.k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo UAB „Jurisdictus“, j.a.k 301851658, 141,81 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai                                                        Rita Kisielienė

Vidas Stankevičius

Liuda Uckienė