Baudžiamoji byla Nr. 2K-400/2012
Teisminio proceso Nr. 1-05-1-07019-2008-4
Procesinio sprendimo kategorija: 2.1.7, 1.2.22.1
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. liepos 5 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Olego Fedosiuko ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. J. kasacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 28 d. nuosprendžio, kuriuo G. J. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 2 dalį (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) nuteistas teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimu trejiems metams, pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, nuteistas 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 3 dalimis, šios bausmės subendrintos visiško sudėjimo būdu ir G. J. paskirta galutinė bausmė – teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimas trejiems metams ir 2600 Lt bauda.
Iš G. J. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Pakrančių apsaugos rinktinei priteista 1406,54 Lt žalai atlyginti bei valstybei 28,10 Lt proceso išlaidų.
Skundžiama ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis, kuria nuteistojo G. J. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos A. Rakauskienės pranešimo ir susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga,
n u s t a t ė :
G. J. nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo šaudmenimis, t. y. nuo tyrimo metu tiksliai nenustatyto laiko, bet ne vėliau kaip iki 2008 m. gruodžio 18 d. 15 val. 30 min., Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šiaulių rinktinės Pasvalio užkardoje, esančioje Pasvalyje, (duomenys neskelbtini), savo darbo kabinete, neturėdamas leidimo, laikė šaudmenis: vienuolika 5,45X39 mm kalibro šovinių, vieną 7,62X53 mm kalibro šovinį, vieną 45 ACP kalibro šovinį, šešis 16-o kalibro medžioklinius šovinius, kurie 2008 m. gruodžio 18 d. 15 val. 30 min. šioje vietoje buvo paimti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Šiaulių rinktinės pareigūnams atliekant kratą.
G. J. nuteistas ir pagal BK 228 straipsnio 2 dalį dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, tačiau šios nuosprendžio dalies kasacine tvarka neskundžia.
Kasaciniu skundu nuteistasis G. J. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutarties dalį, kuria atmestas jo apeliacinis skundas dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 23 d. nuosprendžio dalies, kuria jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasatoriaus teigimu, jis nepagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, nes pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, tinkamai neištyrė ir nešališkai bei teisingai neįvertino visų byloje esančių įrodymų, taip padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies, 242 straipsnio 1 dalies, 331 straipsnio pažeidimus bei nukrypo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) formuojamos teismų praktikos. Be to, nuosprendyje išdėstytos išvados dėl jo kaltės padarius BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką neatitinka faktinių bylos aplinkybių, yra grindžiamos prielaidomis bei spėjimais.
Nuteistasis nurodo, kad, kvalfikuojant jo veiką pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, turėjo būti nustatyta jo tiesioginė tyčia neteisėtai, neturint leidimo, laikyti šaudmenis, t. y. turėjo būti įrodyta, kad jis suprato, jog neteisėtai laiko šaudmenis, ir to norėjo, tačiau teismai to nepadarė. Kasatorius pažymi, kad jis viso proceso metu nuosekliai parodė, jog nieko nežinojo apie šaudmenis, rastus prie jo tarnybinio kabineto, bei nurodė šią aplinkybę patvirtinančius faktinius duomenis. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog jis žinojo, kad jo tarnybinėse patalpose yra šaudmenys, kuriems laikyti jis neturėjo leidimo, grindžiama jo paties, bendradarbių liudytojų V. S., S. R., R. Z., P. V. bei kratą atlikusių policijos parigūnų R. G., A. S., V. Ž. ir R. S. parodymais, taip pat rašytiniais įrodymais, patvirtinančiais šaudmenų radimo faktą. Tačiau teismas neįvertino to, kad šaudmenys rasti ne jo darbo kabinete, o pagalbinėje patalpoje, kurioje buvo laikomi ne tik jo daiktai. Be to, nustatyta, kad jam pradėjus dirbti Pasvalio užkardos vadu ir ėmus naudotis tarnybinėmis patalpomis, kuriose buvo rasti šaudmenys, nebuvo surašytas šių patalpų ir juose esančių daiktų priėmimo-perdavimo aktas. Todėl kasatorius mano, kad nepaneigti jo teiginiai, jog šaudmenys galėjo būti padėti patalpoje dar iki jam pradedant dirbti. Nors apklausti bendradarbiai neigė vaikščioję į jo kabinetą ir mažesnę patalpą, tačiau nurodė, kad į šias patalpas galėjo patekti ir kiti asmenys. Teismas neįvertino aplinkybių, kad minėtos patalpos dažnai buvo nerakinamos ir į jas kiti asmenys galėjo patekti jo atostogų ar nedarbingumo laikotarpiais. Kasatorius pažymi ir tai, kad jo kaltė grindžiama liudytojų parodymais, jog jis naudojosi minėta patalpa, tačiau tų pačių liudytojų parodymus, kad jie nežinojo, jog jis neteisėtai laiko šaudmenis, teismas ignoravo. Liudytojai nepatvirtino, kad būtų matę, jog jis laiko šaudmenis neturėdamas leidimo, arba apie tai būtų girdėję iš kitų asmenų. Teismas neatkreipė dėmesio į liudytojos P. V. parodymų dalį apie tai, kad ji kartais valydavo minėtoje patalpoje grindis ir joje buvo likę senų daiktų. Šiuos parodymus iš dalies patvirtino ir kratą atlikęs pareigūnas R. G.. Be to, dalies liudytojų parodymai buvo nutylėti. Pavyzdžiui, liudytojas V. S. parodė, kad į tarnybines patalpas galėjo patekti ir kiti asmenys, šiose patalpose buvo daug spintų ir spintelių, kurių niekas netikrino dešimt metų. Neįvertinti ir liudytojų P. Z., A. B., S. R. parodymai apie tai, kad užkardoje buvo rengiamos šaudymo pratybos ir šaudmenys galėjo likti po šių pratybų. Kasatorius teigia, kad tokią versiją jis pateikė dėl to, jog atsiminė, kad vienas asmuo pratybose šaudė retais 45 ACP kalibro šaudmenimis, kurių vienas rastas tarnybinėse patalpose, tačiau ši versija liko neišnagrinėta. Be to, teismas išvadą, kad jis žinojo apie neteisėtai laikomus šaudmenis, grindė faktu, jog jis prašė policijos pareigūnų nefiksuoti kratos protokole rastų šaudmenų, tačiau nutylėjo tai, kad jau tuo metu jis sakė, jog šaudmenys jam nepriklauso (tai patvirtino kratą atlikę pareigūnai), nes jis neturėjo ginklo, tinkamo jais šaudyti. Byloje nenustatyta ir tai, kad jis būtų lietęs šiuos šaudmenis ar jų pakuotes. Be to, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad šaudmenys padėti jo leidimu, nurodymu ar jam žinant. Kartu nuteistasis atkreipia dėmesį ir į tai, kad nei jam pateiktame kaltinime, nei teismų sprendimuose nenustatyta, nuo kada jis tuos šaudmenis laikė. Pirmosios instancijos teismas tik išdėstė ikiteisminio tyrimo duomenis bei liudytojų parodymus, tačiau nuosprendyje nedetalizavo, kokie duomenys neginčijamai patvirtina esant inkriminuoto nusikaltimo sudėties požymiams. Dėl šių aplinkybių kasatorius mano, kad teismai, vertindami byloje surinktus įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimus.
Kasatorius taip pat nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai byloje netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes be pagrindo rastus vienuolika imitacinių šaudmenų pripažino BK 253 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos dalyku. Šie šaudmenys nėra pavojingi baudžiamosios teisės prasme, todėl jų laikymas negali būti baudžiamosios atsakmybės pagrindu. Tokį argumentą kasatorius grindžia Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimais baudžiamosiose bylose Nr. 1-414-719/2009, N1-761-749/2011 bei Klaipėdos apygardos teismo sprendimu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-184-174/2008, taip pat Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatomis, kuriose nurodytos šaudmens bei imitacinio šaudmens sąvokos. Nuteistojo teigimu, šioje byloje imitaciniai šaudmenys pripažinti BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos dalyku tik dėl to, kad jie skirti įvairiems A, B, C kategorijos graižtviniams šaunamiesiems ginklams. Tačiau byloje nėra duomenų, kad jis imitacinius šaudmenis būtų ruošęsis panaudoti taikiniui paveikti, rengęsis ar kėsinęsis įsigyti šaunamuosius ginklus šiems šaudmenims panaudoti ar šiuos šaudmenis perdirbti. Kasatoriaus nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas tik atkartojo dalį specialisto išvados bei specialisto paaiškinimą, tačiau nenurodė jokių motyvų, kurie paneigtų apeliacinio skundo argumentus dėl inkriminuoto nusikaltimo dalyko. Ramdamasis kasacine nutartimi Nr. 2K-263/2010 nuteistasis teigia, kad jam inkriminuotos veikos pavojingumas negali būti pripažintas tokiu dideliu, kad užtrauktų baudžiamąją atsakomybę.
Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, neišsamiai išnagrinėjo jo apeliacinį skundą, nes nutartyje nepateikė motyvų, paneigiančių skundo teiginius apie tai, kad nuteistasis nežinojo apie šaudmenų buvimą tarnybinėse patalpose, neįvertino visų liudytojų parodymų, nepaneigė nuteistojo nurodytų, jo nekaltumą patvirtinančių aplinkybių. Nuteistojo manymu, šis teismas privalėjo byloje atlikti įrodymų tyrimą (BPK 324 straipsnio 6 dalis), tačiau to nepadarė. Šios pareigos nevykdymas sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, o lakoniški nutarties teiginiai apie neteisėtą disponavimą šaudmenimis, natlikus visų įrodymų analizės, nepatikrinus iškeltų versijų apie šių šaudmenų atsiradimą tarnybinėse patalpose, motyvuotai neatsakius į skundo argumentą dėl vienuolikos imitacinių šaudmenų priskyrimo BK 253 straipsnyje numatyto nusikaltimo dalykui, leidžia spręsti, kad šis teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde. Kartu nuteistasis remdamasis kasacinėmis nutartimis Nr. 2K-340/2008, 2K-243/2009 ir kt. teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, neatsakydamas į visus jo apeliacinio skundo argumentus, buvo šališkas objektyviąja prasme.
Atsiliepimu į nuteistojo G. J. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras prašo jį tenkinti iš dalies, t. y. pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl G. J. nuteisimo pagal BK 253 straipsnio 1 dalį dėl vienuolikos imitacinių šaudmenų laikymo.
Prokuroras nurodo, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai, spręsdami G. J. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 253 straipsnio 1 dalį dėl vienuolikos imitacinių šaudmenų laikymo klausimą, neanalizavo galiojančių teisės aktų nuostatų bei nepagrįstai nesivadovavo teismų precedentais, neaptarė ir nenurodė motyvų, kodėl imitacinius šaudmenis pripažino šios nusikalstamos veikos dalyku. Prokuroro teigimu, pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimus ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką bylos bendrosios kompetencijos teismuose turi būti sprendžiamos ne kuriant naujus precedentus, o paisant jau įtvirintų. Galiojančioje teismų praktikoje, t. y. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiuose baudžiamosiose bylose Nr. 1-414-719/2009, N1-761-749/2011 bei Klaipėdos apygardos teismo nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-184-174/2008, išanalizuotos Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatos, apibūdinančios imitacinius šaudmenis ir šovinius. Šiuose teismų sprendimuose konstatuota, kad imitacinių šaudmenų nėra pagrindo tapatinti su šoviniais, kurie turi kaunamąją galią, ir juos priskirti BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos dalykui.
Kartu prokuroras atkreipia dėmesį, kad G. J. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį pripažintas kaltu ir dėl neteisėto vieno 7,62x53 mm kalibro šovinio, vieno 45 ACP kalibro šovinio bei šešių vienetų 16-o kalibro medžioklinių šovinių laikymo. Nuteisimo dėl šių šovinių laikymo nuteistasis kasacine tvarka iš esmės neskundė. Nors kasatorius neigia padaręs BK 253 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, tačiau tokia jo pozicija prieštarauja nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nepažeisdami BPK 20 straipsnio reikalavimų, savo sprendimuose išdėstė ir aptarė įrodymus, patvirtinančius nuteistojo G. J. kaltę dėl neteisėto šių šaudmenų laikymo. Kitoks teismo ištirtų įrodymų vertinimas, negu norėtų nuteistasis, negali būti pripažintas esminiu BPK pažeidimu, turinčiu įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui. Teismai aiškiai nurodė ir tinkamai motyvavo, kokias įrodymais remiantis buvo nustatyta G. J. padaryta nusikalstama veika ir kaip paneigta jo versija apie tai, kad šaudmenys jo tarnybiniame kabinete atsirado jam nežinant. Dėl šių aplinkybių prokuroras daro išvadą, kad G. J. nepagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį dėl neteisėto vienuolikos imitacinių šaudmenų laikymo ir ši nuosprendžio dalis keistina, tačiau dėl kasatoriaus padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 253 straipsnio 1 dalį jo skundas atmestinas.
Nuteistojo G. J. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl įrodymų vertinimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose bei apeliacinio proceso
Nuteistojo G. J. teiginiai bei juos pagrindžiantys argumentai, kad nuosprendis, kuriuo jis pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje, pagrįstas prielaidomis, kad išvados padarytos pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles, t. y. BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, kad apeliacinės instancijos teismas esmingai pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes esminių jo skundo argumentų neišnagrinėjo ir į juos neatsakė, atmestini.
Iš nuteistojo kasacinio skundo matyti, kad kasatorius iš esmės nesutinka su įrodymų vertinimu. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kaltininkui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad G. J. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje, įvertinus byloje ištirtų įrodymų visumą – liudytojų V. S., S. R., R. Z., P. V., R. G., A. S., V. Ž., R. S. parodymus, specialisto išvadas ir jo paaiškinimus, duomenis, užfiksuotus kratos, daiktų apžiūros protokoluose, ir kitus įrodymus. Nuosprendyje motyvai, paaiškinantys, kuo remiantis nuteistojo gynybos versija atmetama, taip pat nurodyti (BPK 305 straipsnio 1 dalis).
Nagrinėjamoje byloje baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kuriuos būtų pagrindas pripažinti esminiais, nebuvo padaryta. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, pripažino, kad teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, kad padarytos išvados pagrįstos ir teisingos. Teisėjų kolegija nesutikti su tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis neturi teisinio pagrindo.
Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir jeigu teismas nusprendžia apeliacinį skundą atmesti, pagal BPK 332 straipsnio 5 dalies reikalavimus priimamoje nutartyje nurodyti motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas šių baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė. Byla buvo patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, į esminius apelianto argumentus, kurie iš esmės pakartoti ir kasaciniame skunde, priimtoje nutartyje yra atsakyta ir paaiškinta, kodėl jie atmetami. Kartu atmestinas ir kasatoriaus argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo atlikti įrodymų tyrimą (BPK 324 straipsnio 6 dalis). Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį, apeliacinės instancijos teismas gali ir turi byloje atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai neištirtos esminės bylos aplinkybės, nepašalinti prieštaravimai tarp ištirtų įrodymų ir pan. Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo klaidų, aiškinantis bylos aplinkybes, tiriant įrodymus nenustatė, todėl neatliko įrodymų tyrimo. Teisėjų kolegija pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas privalėjo jį atlikti, t. y. jog tai buvo būtina padaryti, neturi jokio pagrindo.
Į esminius apeliacinio skundo argumentus priimtoje nutartyje yra motyvuotai atsakyta. Kasatoriaus nuorodos, kad apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas, argumentuojant tuo, kad, jo nuomone, teismas neatsakė į visus jo skundo argumentus, atmestinas kaip nepagrįstas. Baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių garantija į tai, kad baudžiamoji byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstinio nusistatymo proceso dalyvių atžvilgiu. Teismo šališkumas gali būti konstatuotas tik nustačius konkrečias aplinkybes, leidžiančias spręsti apie teismo suinteresuotumą išspręsti bylą palankiai vienai iš šalių ar apie proceso organizavimą taip, kad procesą stebinčiam ar jame dalyvaujančiam asmeniui galėtų susidaryti įspūdis, jog byla nėra nagrinėjama objektyviai. Nagrinėjamoje byloje tokių aplinkybių, kurios leistų spręsti, jog apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas, nėra.
Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 253 straipsnio 1 dalį
BK 253 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta atsakomybė už neteisėtą, t. y. neturint leidimo, šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų gaminimą, įgijimą, laikymą, nešiojimą, gabenimą ar realizavimą. Šiame BK straipsnyje nustatyto nusikaltimo objektas yra visuomenės saugumas, kuriam kyla pavojus dėl neteisėto šaunamųjų ginklų, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų disponavimo. Šio nusikaltimo dalykas yra tinkami naudoti šaunamieji ginklai, šaudmenys, sprogmenys ar sprogstamosios medžiagos, kurių apyvartos įstatyminį reguliavimą bei kontrolės priemones nustato Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad G. J. neteisėtai disponavo šaudmenimis, nes Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie LR VRM Šiaulių rinktinės Pasvalio užkardoje, savo darbo kabinete, neturėdamas leidimo, laikė šaudmenis: vienuolika 5,45X39 mm kalibro šovinių, vieną 7,62X53 mm kalibro šovinį, vieną 45 ACP kalibro šovinį, šešis 16-o kalibro medžioklinius šovinius, kol juos kratos metu surado ir paėmė Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai. Kasatorius skunde pagrįstai nurodo, kad jo darbo kabinete rasti vienuolika 5,45X39 mm kalibro šovinių negali būti pripažinti BK 253 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos dalyku. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje esančia 2010 m. vasario 9 d. specialisto išvada Nr. 40-25-IS1-0143 nustatyta, jog vienuolika 5,45X39 mm kalibro šovinių yra imitaciniai šaudmenys. Pagal 2002 m. sausio 15 d. Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2008 m. birželio 5 d. iki 2010 m. liepos 1 d., t. y. G. J. nusikalstamos veikos padarymo metu) 2 straipsnio 53 punktą, imitacinis šaudmuo – šaudmuo be sviedinio (susidedantis iš tūtos, kapsulės, parako užtaiso ir kamščio ar be kamščio) šūviui iš šaunamojo ginklo imituoti. Taigi imitaciniai šaudmenys neturi kaunamosios galios, nes jie neturi sviedinio, t. y. šaudmens dalies (kulkos, šratų, artilerijos sviedinio ar kt.), strėlės, kuriais paveikiamas taikinys, todėl konstatuotina, kad šie šaudmenys baudžiamosios atsakomybės prasme nėra pavojingi visuomenės saugumui ir negali būti pripažinti BK 253 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos dalyku. Dėl šios priežasties pripažintina, kad vienuolikos 5,45X39 mm kalibro imitacinių šovinių laikymas G. J. inkriminuotas nepagrįstai, todėl šių šaudmenų laikymas iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio bei apeliacinės instancijos teismo nutarties šalintinas pakeičiant šiuos teismų sprendimus. Kartu pažymėtina, kad šios nuosprendžio dalies pakeitimas neturi esminės įtakos sprendžiant G. J. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 253 straipsnio 1 dalį bei bausmės, paskirtos už šią nusikalstamą veiką, dydžio klausimą. Net ir pašalinus iš nuosprendžio vienuolika 5,45X39 mm kalibro neteisėtai laikytų imitacinių šovinių, byloje nustatyta, kad nuteistasis G. J. dar neteisėtai laikė vieną 7,62X53 mm kalibro šovinį, vieną 45 ACP kalibro šovinį, šešis 16-o kalibro medžioklinius šovinius. Šių šaudmenų, kurie pagrįstai pripažinti nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos dalyku, visiškai pakanka jo veikai kvalifikuoti pagal BK 253 straipsnio 1 dalį. Be to, už šios nusikalstamos veikos padarymą G. J., pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, paskirta švelnesnė negu įstatymo sankcijoje numatyta bausmė, todėl ją keisti taip pat nėra teisinio pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,
n u t a r i a :
Pakeisti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 28 d. nuosprendį ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 7 d. nutartį, pašalinant iš jų G. J. inkriminuotą vienuolikos vienetų 5,45X39 mm kalibro šovinių neteisėtą laikymą.
Kitas Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 28 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 7 d. nutarties dalis palikti nepakeistas.
Teisėjai Viktoras Aidukas
Olegas Fedosiukas
Aldona Rakauskienė