Civilinė byla Nr. 2-1627/2014

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00310-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija: 126.5; 126.8, 32.6.2.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 15 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Nijolės Piškinaitės ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo bankrutavusios akcinės bendrovės Ūkio banko atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 25 d. nutarties, kuria kreditoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Investicijų ir verslo garantijos“ finansinis reikalavimas priskirtas prie įkeitimu ir / ar hipoteka užtikrintų reikalavimų, civilinėje byloje Nr. B2-745-254/2014 pagal kreditoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Investicijų ir verslo garantijos“ prašymą  pripažinti finansinį reikalavimą užtikrintu įkeitimu.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutartimi akcinei bendrovei (toliau – ir AB) Ūkio bankui iškelta bankroto byla; AB Ūkio banko (toliau – ir Ūkio bankas) administratoriumi paskirta uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Valnetas“; 2013 m. spalio 17 d. nutartimi patvirtintas kreditoriaus UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ 47 170 965,66 Lt finansinis reikalavimas (46 824 179,74 Lt pagrindinis reikalavimas ir 346 785,92 Lt palūkanos ir / ar delspinigiai), nurodant, kad jis tenkinamas ketvirtąja eile; 2014 m. liepos 2 d. nutartimi Ūkio bankas pripažintas bankrutavusiu ir likviduojamu dėl bankroto. 

Kauno apygardos teisme buvo gautas kreditoriaus atskirasis skundas dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 17 d. nutarties, kuria patvirtintas kreditoriaus 47 170 965,66 Lt finansinis reikalavimas nurodant, kad jis tenkinamas ketvirtąja eile. Kauno apygardos teismas 2014 m. sausio 6 d. nutartimi atskirąjį skundą atsisakė priimti, o klausimą dėl kreditoriaus UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ finansinio reikalavimo tenkinimo tvarkos paskyrė nagrinėti teismo posėdyje žodinio proceso tvarka.

Kreditorius UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ atskirajame skunde ir vėlesniuose paaškinimuose, nesutikdamas su Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 17 d. nutarties dalimi, kuria kreditoriaus reikalavimas priskirtas prie tenkinamų ketvirtąja eile, nurodė, kad jis aiškiai išreiškė savo poziciją būti įtrauktu į įkeitimu ir / ar hipoteka užtikrintų reikalavimų sąrašą bei pateikė tai patvirtinančius įrodymus: tarp kreditoriaus ir atsakovo 2012 m. gruodžio 7 d. sudarytas Maksimalaus (sąlyginio) įkeitimo sutartis, pagal kurias atsakovas kreditoriui užtikrino 2009 m. gegužės 12 d. Tikslinės paskolos sutarties Nr. IKPF-100-09-02 (toliau – ir MK2 sutartis) ir 2009 m. liepos 7 d. Atviros kredito linijos sutarties Nr. IKPF-AKF-09-02 (toliau – ir AKF sutartis) (kuriomis bendrai kreditorius atsakovui suteikė 46 824 179,74 Lt tikslinę paskolą išskolinimui) tinkamą įvykdymą, įkeisdamas įkeitimo sutartyse nurodytose Ūkio banko sąskaitose visas esančias lėšas ir visas būsimas įplaukas į jas, taip pat esamas ir būsimas turtines (reikalavimo) teises, kylančias iš Ūkio banko pagal AKF ir MK2 sutartis sudarytų kredito sutarčių su trečiaisiais asmenimis; Centrinės hipotekos įstaigos 2012 m. gruodžio 7 d. pranešimus apie sutartinio įkeitimo įregistravimą hipotekos registre. Kreditorius nurodė, kad jo naudai nustatyta įkeitimo teisė niekada nebuvo ir nėra ginčijama pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.185 straipsnio 5 dalį, todėl Hipotekos registro duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymo nustatyta tvarka, o atsakovas nepagrįstai įkeistas sąskaitas priskiria prie sąskaitų, atidaromų banko sąskaitos sutarties tarp banko ir kliento pagrindu. Kreditorius neturėjo reikalavimo teisės į sąskaitose buvusias lėšas, neturėjo galimybės jomis disponuoti. Lėšos tokioje vidinėje banko sąskaitoje yra banko turtas be koresponduojančio įsipareigojimo klientui pagal banko sąskaitos sutartį. Vidinės banko sąskaitos yra įprastinė bankininkystės praktika. Kreditorius taip pat nurodė, kad tarp jo ir Ūkio banko buvo sudarytos finansų inžinerijos priemonių (tikslinių paskolų, skirtų lengvatinėms paskoloms teikti) sutartys, reglamentuojamos Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės. AKF ir MK2 sutartimis AB Ūkio bankas įsipareigojo atidaryti atskiras banko sąskaitas, skirtas išimtinai paskolų fondo lėšoms, bei paskolų fondo lėšas apskaityti atskirai nuo kitų Ūkio banko lėšų, kaip to reikalauja ES reglamentai. Kreditoriaus nuomone, nagrinėjamu atveju tarp UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ ir AB Ūkio banko buvo kreditoriaus ir skolininko santykiai pagal AKF ir MK2 sutartis, bet ne banko kliento (sąskaitos savininko) ir banko santykiai pagal banko sąskaitos sutartį.

Dėl įkeistų reikalavimo teisių į trečiuosius asmenis pagal kreditų sutartis (tiek pagal kreditų sutartis, kurios buvo įvardytos įkeitimo sutarčių prieduose, tiek pagal būsimas kreditų sutartis), UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ nurodė, kad abiejų įkeitimo sutarčių specialiųjų sąlygų 11 punktai aiškiai apibrėžia momentą, nuo kurio įkeitimo objektai laikomi įkeistais, – įkeitimo sutarties, mažo kredito sutarties ar AKF kredito sutarties pasirašymo momentas. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 749 straipsnio 2 dalis nustato, kad reikalavimo teisių, susijusių su piniginėmis išmokomis areštas taikomas ir būsimoms išmokoms, taigi būsimos išmokos išieškojimo procese yra pripažįstamos neatskiriama reikalavimo teisių, kaip įkeitimo objekto, dalimi. Tai, kad bankroto atveju administratorius disponuoja bankrutuojančios įmonės turtu, nedaro įtakos CPK apibrėžtai išieškojimo iš įkeitimo objekto apimčiai, todėl išieškojimas turi būti nukreiptas ne tik į reikalavimo teises, bet ir į pinigines išmokas, gautas pagal įkeistas reikalavimo teises.  

Bylą nagrinėjant teisme, šalys suderino savo pozicijas dėl kreditoriaus finansinio reikalavimo užtikrinimo banko turimų reikalavimo teisių įkeitimu pagal 2014 m. gegužės 15 d. pažymas Nr. 110-194-1134 ir Nr. 110-195-1135 (AKF sutarties atveju) ir pagal pažymą Nr. 110-194-1136 (MK2 sutarties atveju).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2014 m. birželio 25 d. nutartimi UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ prašymą tenkino: patikslino kreditoriaus 47 170 965,66 Lt finansinio reikalavimo atsakovui AB Ūkio bankui tenkinimo tvarką ir priskyrė jį prie įkeitimu ir / ar hipoteka užtikrintų reikalavimų.  

Teismas nurodė, kad atsakovas, atidarydamas MK2 sutarties 16 punkte nurodytą sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), įvykdė MK2 sutarties 9.1 punkte įtvirtintą banko prievolę įsteigti paskolų fondą, skirtą visų su paskolų fondo lėšomis susijusių piniginių srautų apskaitai tvarkyti, ir atskirą banko sąskaitą, skirtą išimtinai paskolų fondo lėšoms. Teismas pažymėjo, kad pagal MK2 sutarties 1.11 punkto nuostatas, paskolų fondas suprantamas kaip atskira banko sąskaita, iš kurios vykdomas pagal sutartį suteiktų mažų kreditų išdavimas, todėl sutikti su atsakovu, kad nebuvo suformuotas paskolų fondas ir kad ši sąskaita turi banko sąskaitos sutarties teisinį statusą, nėra pagrindo. Teismas nurodė, kad UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ tikslinės paskolos sutarties pagrindu perdavus bankui lėšas, jas pervedant į sutartyje nurodytą sąskaitą, bankas tapo jų savininku. Pinigai yra finansinio turto rūšis, o finansinis turtas pagal galiojančias daiktinės teisės normas priskirtinas „kito turto“ kategorijai, todėl jei specialūs finansų rinkų įstatymai ar juos įgyvendinantys aktai nenustato kitaip, šiam turtui perleisti taikytina bendroji daiktinės teisės norma, pagal kurią turto nuosavybės teisė pagal sandorius pereina įgijėjui nuo turto perdavimo momento ir todėl paskolos teisinių santykių pagrindu perduotos atsakovui lėšos gali būti turto įkeitimo objektu, į kurį galimas išieškojimo nukreipimas. Teismas taip pat nurodė, kad vien ta aplinkybė, jog pats kreditorius negali įgyti teisės tvarkyti sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) nuo teisės nukreipti išieškojimą į šį įkeitimo objektą atsiradimo momento (nes banko bankroto atveju banko turtą tvarko banko administratorius) nereiškia, jog šis įkeitimas tapo nerealizuojamu, o ta aplinkybė, kad bankas šioje sąskaitoje esančias lėšas naudojo savo įprastinei veiklai, įkeitimui įtakos neturi. Teismas pažymėjo, kad AKF lėšoms pervesti buvo atidarytos sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagal įkeitimo sutartį taip pat buvo įkeitimo objektais. Kreditoriaus reikalavimų tenkinimo iš jų tvarka yra analogiška pirmiau nurodytai dėl MK2 sutarties ir MK2 įkeitimo sutarties. Teismas taip pat konstatavo, kad įkeitimo sutarčių 4.3 punkto nuostatos (suteikiančios teisę kreditoriui nukreipti išieškojimą į visas šia sutartimi įkeistose banko sąskaitose esančias lėšas (esamas ir būsimas), nepriklausomai nuo įkeitimo objektų vertės) iš esmės atitinka CPK 749 straipsnio 2 dalies nuostatas dėl išieškojimo iš būsimų išmokų, o lėšų, atsakovo gaunamų pagal MK2 ir AKF sutartis, apskaitymas kitose sąskaitose ar kitame banke nedaro įtakos pačioms užtikrinimo priemonėms egzistuoti ar išlikti.

Spręsdamas dėl reikalavimo teisių įkeitimo pagal abi įkeitimo sutartis, teismas pažymėjo, kad bylą nagrinėjant teisme, šalys suderino, jog UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ finansiniai reikalavimai realiai yra užtikrinti turimomis atsakovo reikalavimo teisėmis, kylančiomis iš sąraše nurodytų MK2 kreditų, kurių likutis 2013 m. gegužės 2 d. buvo 15 468 695,38 Lt, bei AKF kreditų, kurių likutis tą pačią datą buvo 10 881 827,27 Lt ir 1 667 086,07 EUR. Teismas pažymėjo, kad būsimos reikalavimo teisės, apimančios ir gautinas lėšas, buvo įkeistos sąlyginiu įkeitimu, o sąlyga nagrinėjamu atveju laikoma įvykusia, nes jau nuo sprendimo paskelbti banko veiklos moratoriumą ir paskirti banko laikinąjį administratorių bankui draudžiama vykdyti įsipareigojimus mokėti ar perleisti banko turtą, jei šie įsipareigojimai kyla iš sutarčių ar kitų juridinių faktų, atsiradusių iki banko veiklos apribojimo (moratoriumo) paskelbimo dienos, ir kreditorius turėjo pagrindą nutraukti sutartis ir pradėti išieškojimą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atsakovas bankrutavusi AB (toliau – ir BAB) Ūkio bankas atskirajame skunde prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 25 d. nutartį, nustatant, kad: 1) 20 934 175,82 Lt dydžio UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ finansinio reikalavimo dalis yra užtikrinta BAB Ūkio banko turimų reikalavimo teisių pagal kredito sutartis, nurodytas BAB Ūkio banko 2014 m. gegužės 15 d. pažymoje Nr. 110-194-1134 „Dėl litais suteiktų AKF paskolų“, BAB Ūkio banko 2014 m. gegužės 15 d. pažymoje Nr. 110-195-1135 „Dėl eurais suteiktų AKF paskolų“ įkeitimu; 2) 26 236 789,84 Lt dydžio finansinio reikalavimo dalis yra užtikrinta BAB Ūkio banko turimų reikalavimo teisių pagal kredito sutartis, nurodytas BAB Ūkio banko 2014 m. gegužės 15 d. pažymoje Nr. 10-194-136 „Dėl suteiktų MK2 paskolų“, įkeitimu; kitą UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ prašymo dalį atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismas neteisingai aiškino lėšų banko sąskaitose teisinį statusą ir įkeitimo objektu laikė lėšas kaip tokias, atsiedamas jas nuo banko sąskaitos. Banko sąskaitoje esančius negrynuosius pinigus teismas iš esmės prilygino kilnojamam turtui, o pačią banko sąskaitą – tik tokio turto buvimo vietai, nors banko sąskaita per se identifikuoja prievolinį santykį tarp sąskaitos savininko ir banko dėl toje sąskaitoje apskaitomų negrynųjų pinigų, o ne fizinę tų negrynųjų pinigų buvimo vietą. Pats kreditorius neneigė, kad įkeistos banko sąskaitose esančios lėšos, o ne tiesiog banko pinigai. Banko sąskaita yra vienintelis aptariamų įkeitimo objektų požymis. Lėšų konkrečiose banko sąskaitose įkeitimas reiškia ne kilnojamojo turto, o turtinių (reikalavimo) teisių į banką, kuriame yra lėšos, įkeitimą. Šios reikalavimo teisės ir yra finansinis turtas. Ginčo atveju už Ūkio banko prievoles buvo įkeista sąskaitos savininko reikalavimo teisė į Ūkio banką. Jeigu sąskaita priklauso pačiam Ūkio bankui, – reiškia, kad Ūkio bankas už savo prievoles įkeitė reikalavimo teises į save patį. Jeigu sąskaitos savininkas yra kreditorius, tai už Ūkio banko prievoles kreditoriui buvo įkeistos kreditoriaus reikalavimo teisės į Ūkio banką. Abiem atvejais toks įkeitimas yra neveiksmingas ir gali būti suprantamas kaip kreditoriaus finansinio reikalavimo teisės, tenkintinos Lietuvos Respublikos bankų įstatymo (toliau – ir BĮ) 87 straipsnio nustatyta tvarka, įkeitimas.
2. MK2 sutartyje nurodytas paskolų fondas, kaip savarankiškas, sąskaitos požymių neturintis institutas, nebuvo ir negalėjo būti sukurtas, be to, MK2 sutartyje įtvirtinta paskolų fondo sąvoka apibrėžiama per banko sąskaitos sąvoką ir dėl to jai taip pat taikytinos CK 6 knygos XLVI skyriaus nuostatos.
3. Į kito banko sąskaitą patekusios Ūkio banko (kaip sąskaitos savininko) lėšos, tampa ne Ūkio banko, o kito banko nuosavybe nuo jų perdavimo į banko sąskaitą dienos, tuo pat metu Ūkio bankui įgyjant reikalavimo teises į kitą banką. Kadangi įkeitimo sutartyse Ūkio banko lėšų, esančių kito banko sąskaitose, įkeitimas nenustatytas, įkeistų reikalavimo teisių į trečiuosius asmenis išplėtimas neatitinka įkeitimo sutarčių esmės ir pažeidžia atsakovo kreditorių interesus. Tuo tarpu įkeitimo sutarčių 3.3 punkte nurodyta nuostata nesukuria naujo įkeitimo objekto, o aptaria to paties objekto techninių pakeitimų reikšmę įkeitimui. Procesinius antstolio vykdomo išieškojimo klausimus reguliuojanti CPK 749 straipsnio 2 dalis negali pakeisti materialiosios teisės (CK 4.221 straipsnio) nuostatų.
4. Moratoriumo metu bankui draudžiama vykdyti įsipareigojimus mokėti ar perleisti banko turtą, todėl įkeitimo sutartyse nurodyta sąlyga nelaikytina įvykdyta, o pranešimas apie draudžiamo atlikti veiksmo vykdymą tokio veiksmo neligitimuoja.
5. Įkeitimo objektai negali būti aiškinami plečiamai – jie yra užfiksuoti įkeitimo lakštuose ir nepildomi įkeitimo realizavimo metu. Kadangi kreditoriaus veikla išimtinai yra susijusi su tikslinių paskolų išdavimu ir šis subjektas negali būti laikomas nepatyrusiu ir / ar silpnesne šalimi, neteisingo įkeitimo sutarčių formulavimo pasekmės tokiam kreditoriui nėra neadekvačios.

Kreditorius UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 25 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. CK pripažįsta, kad civilinių teisių objektu gali būti ne tik daiktai ar turtinės teisės, bet ir kitas turtas. Kilnojamojo turto kategorija apima ir CK 1.97 straipsnio 1 dalyje įvardytus civilinių teisių objektus, t. y. kilnojamuosius daiktus, pinigus, vertybinius popierius ir kitą turtą, taip pat ir kitas turtines vertybes. Teismų praktikoje aiškiai pasisakyta, kad lėšos banko sąskaitose yra finansinis turtas ir yra tinkamas įkeitimo objektas. Banko sąskaita gali būti atidaroma ne tik klientui, bet ir paties banko sau. Tokia sąskaita skirta priimti ir apskaityti banko lėšas, kurios pasiekia banką kitais pagrindais negu banko sąskaitos sutartis ar banko indėlio sutartis. Lėšos tokioje sąskaitoje yra banko turtas be koresponduojančio įsipareigojimo pagal banko sąskaitos sutartį klientui. Kreditorius neturėjo teisių disponuoti aptariamose sąskaitose esančiomis lėšomis (ką gali daryti klientas – sąskaitos savininkas), todėl kreditorius nelaikytinas Ūkio banke esančių sąskaitų savininku. Kadangi kreditorius neturėjo reikalavimo teisės į sąskaitose buvusias lėšas, šių sąskaitų atžvilgiu neegzistavo prievolinių santykių tarp dviejų subjektų (sąskaitos savininko ir banko). Šios sąskaitos yra paties banko sukurtas instrumentas savo finansiniam turtui (lėšoms) gauti ir apskaityti.
2. Turtinės teisės kaip įkeitimo objektai suteikia įkaito turėtojui teises, nustatytas CK 4.220 straipsnyje, kurio 1 ir 2 dalys įgalina kreditorių reikalauti perduoti jam įkeistą teisę arba įkeistos turtinės teisės administravimą nuo to momento, kai jis įgyja teisę nukreipti išieškojimą į įkeitimo objektą ir iš gautų lėšų, administruojant įkeistas turtines teises, tenkinti savo reikalavimą. Būsimos išmokos išieškojimo procese yra pripažįstamos neatskiriama reikalavimo teisių, kaip įkeitimo objekto, dalimi. Bankroto procese kreditorius negali nedelsdamas realizuoti CK 4.220 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos teisės, tačiau tai nereiškia, kad įkeistos turtinės teisės vertė mažėja vien todėl, kad prievolė pagal ją yra vykdoma bankroto administratoriui. Aplinkybė, kad lėšos pagal įkeistas turtines teises yra mokamos į sąskaitas atidarytas kituose bankuose, niekaip nedaro įtakos įkeitimo apimčiai. Išmokos yra daromos bankroto administratoriui, o ne tiesiai kreditoriui, vien todėl, kad to reikalauja bankroto proceso taisyklės, tačiau tai nepaneigia kreditoriaus teisės į minėtas išmokas ir todėl nėra pagrindo teigti, kad teismas išplėtė įkeitimo objektų ribas.
3. Atsakovas netinkamai aiškina BĮ 76 straipsnio 7 dalies 3 punkto ir 85 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostatas. Tai, kad moratoriumo metu bankui draudžiama vykdyti įsipareigojimus mokėti ar perleisti banko turtą, nepaneigia kreditoriaus teisės imtis savo interesų apsaugai skirtų veiksmų –notaro vykdomojo įrašo gavimas ar notaro pranešimo skolininkui išsiuntimas, kurie sudaro išieškojimo proceso dalį. Kai banko veikla nebeatnaujinama ir pradedama bankroto procedūra, iki bankroto pradėti išieškojimai yra toliau vykdomi Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 18 straipsnyje nustatyta tvarka.

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi atskirąjį skundą, absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatė.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad atsakovas ir kreditorius 2009 m. gegužės 12 d. sudarė Tikslinės paskolos sutartį, pagal kurią kreditorius atsakovui suteikė 26 000 000 Lt dydžio tikslinę paskolą išskolinimui pagal priemonę „Mažų kreditų teikimas – 2 etapas“, o 2009 m. liepos 7 d. sudarė Atviros kredito linijos sutartį (2012 m. gruodžio 3 d. nauja redakcija), pagal kurią kreditorius atsakovui suteikė 20 824 179,74 Lt dydžio kreditą išskolinimui smulkiam ir vidutiniam verslui. Minėtomis sutartimis be kita ko siekiama įgyvendinti 2007–2013 metų Ekonomikos augimo veiksmų programos tikslus, visų pirma didinti verslo produktyvumo lygį.

Invegos fondas, kurio valdytoju paskirtas UAB „Investicijų ir verslo garantijos“, įsteigtas pagal Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ 2009 m. balandžio 7 d. pasirašytą finansavimo sutartį, įgyvendinant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. liepos 23 d. nutarimu Nr. 788 „Dėl Ekonomikos augimo veiksmų programos priedo patvirtinimo“ patvirtintą priemonę VP2-2.3-ŪM-01-K „Kontroliuojantieji fondai“.

Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. 1K-334 patvirtintos Finansų inžinerijos priemonių administravimo ir finansavimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės). Pagal Taisyklių 2 punktą taisyklės parengtos vadovaujantis 2006 m. liepos 11 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1083/2006, nustatančio bendrąsias nuostatas dėl Europos regioninės plėtros fondo, Europos socialinio fondo ir Sanglaudos fondo bei panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1260/1999 (toliau – ir Reglamentas Nr. 1083/2006) ir 2006 m. gruodžio 8 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1828/2006, nustatančio Tarybos reglamento (EB) Nr. 1083/2006 ir Europos Parlamento bei Tarybos reglamento (EB) Nr. 1080/2006 dėl Europos regioninės plėtros fondo, įgyvendinimo taisykles (toliau – ir Reglamentas Nr. 1828/2006), nuostatomis. Pagal Taisyklių 3 punktą finansų inžinerijos priemonės valdytojas – juridinis asmuo, atrinktas pagal Stebėsenos komiteto patvirtintus projektų atrankos kriterijus konkrečiai finansų inžinerijos priemonei valdyti. Finansų inžinerijos priemonės galutinis naudos gavėjas – juridinis asmuo, finansuojamas finansų inžinerijos priemonės valdytojo, įgyvendinančio finansų inžinerijos priemonę. Kontroliuojantysis fondas (angl. holding fund) – fondas, kurio paskirtis – sudaryti galimybę investuoti į kelias finansų inžinerijos priemones, kontroliuojamas jo valdytojo, kaip tai apibrėžta Reglamento Nr. 1083/2006 44 straipsnyje. Kontroliuojančiojo fondo valdytojas – juridinis asmuo, su kuriuo pasirašoma finansavimo sutartis ir kuriam pervedamos lėšos, kuriant kontroliuojantįjį fondą pagal Reglamento Nr. 1083/2006 44 straipsnio nuostatas. Taisyklių 16 punktas nustato, kad įsteigus kontroliuojantįjį fondą, pastarasis sudaro dvišales finansavimo sutartis su finansų inžinerijos priemonių valdytojais, o 19 straipsnyje nustatyta, kad finansų inžinerijos priemonėms įgyvendinti skirtos lėšos pervedamos kontroliuojančiojo fondo valdytojui arba konkrečios finansų inžinerijos priemonės valdytojui (jei kontroliuojantysis fondas nėra steigiamas) finansavimo sutartyje nustatyta tvarka.

Iš MK2 sutarties (I t., b. l. 188-199) 1.12 punkto matyti, kad paskolų fondas – tai mažų kreditų, suteiktų pagal sutartyje numatytas mažų kreditų teikimo sąlygas, portfelis. Paskolų fondas suprantamas kaip atskira banko sąskaita, iš kurios bus vykdomas suteiktų mažų kreditų išdavimas. Paskolų fondo lėšos – tai į paskolų fondą Invegos fondo pervestos lėšos ir iš mažų kreditų grįžusios lėšos. MK2 sutartis 3 punkte nustatyta, kad už naudojimąsi suteikta tiksline paskola Ūkio bankas moka Invegai palūkanas. Tikslinės paskolos grąžinimo terminui pasibaigus, lėšos turi būti sugrąžinamos į Invegos nurodytą Invegos fondo banko sąskaitą. Sutarties 9.1 punkte Ūkio bankas įsipareigojo įsteigti paskolų fondą, kaip atskirą apskaitos vienetą (bankas privalo atidaryti atskirą paskolų fondo sąskaitą, skirtą visų su paskolų fondo lėšomis susijusių finansinių srautų apskaitai tvarkyti, ir atskirą sąskaitą, skirtą išimtinai paskolų fondo lėšoms), kurio buhalterinė apskaita tvarkoma atskirai. Sutarties 16 punkte nustatyta, kad tikslinės paskolos lėšas Invega perveda dalimis bankui į banko paskolų fondo sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB Ūkio banke.

AKF sutarties (II t., 18-32) 1.2 punkte nustatyta, kad AKF lėšos – tai Invegos fondo lėšos, skirtos priemonei „Atviras kreditų fondas“ įgyvendinti, t. y. kreditams teikti. Pagal 1.11 punktą kreditų portfelis – tai bankui pervestos ir į Invegos fondą negrąžintos AKF lėšos. Kreditų portfelis apskaitomas kaip atskiras apskaitos vienetas. AKF sutarties 2 punkte nustatyta, kad sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka Invega suteikia bankui teisę naudotis AKF lėšomis teikiant kreditus kreditų gavėjams. Bankas, suteikdamas kreditus, įsipareigoja laikytis sutartyje nustatytų sąlygų, už naudojimąsi AKF lėšomis Invegai mokėti nustatyto dydžio palūkanas, kredito gavėjui grąžinus kreditą ar jo dalį, AKF lėšas grąžinti į Invegos fondą. AKF sutarties 9.1 punkte bankas įsipareigojo suformuoti kreditų portfelį, kuris suprantamas kaip atskiras apskaitos vienetas (bankas privalo atidaryti atskirą kreditų portfelio sąskaitą, skirtą visų su AKF lėšomis susijusių finansinių srautų apskaitai tvarkyti, ir atskirą banko sąskaitą, skirtą išimtinai AKF lėšoms), kurio buhalterinė apskaita tvarkoma atskirai. AKF sutarties 9.6 punkte, bankas įsipareigojo įkeisti esamas ir būsimas lėšas, esančias banko sąskaitoje, nurodytoje sutarties 31 punkte, taip pat esamas ir būsimas lėšas, esančias banko specialiosiose sąskaitose, kuriose kaupiamos ir (ar) laikomos lėšos, skirtos sutartyje nustatytiems banko įsipareigojimams vykdyti, jei bankas tokias specialiąsias sąskaitas atidaro ir naudoja. Bankas taip pat įsipareigojo įkeisti banko reikalavimo teises, kylančias iš visų jau sudarytų kredito sutarčių, ateityje įkeičiant reikalavimo teises ir į naujai sudaromas kredito sutartis. Įkeitimo sutartyje papildomai turi būti numatyta, kad banko reikalavimo teisių įkeitimas taip pat apima visus ir bet kuriuos banko naudai atliktus kredito gavėjo mokėjimus pagal kredito sutartį po to, kai įkaito gavėjas informuoja įkaito davėją apie išieškojimo veiksmų pradžią (9.7 punktas), 31 punkte nustatyta, kad konkretaus kredito finansavimui skirtas AKF lėšas, pagal Ūkio banko pateiktus prašymus išmokėti AKF lėšas, Invega perveda Ūkio bankui į Ūkio banko kreditų portfeliui apskaityti skirtą multivaliutinę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią Ūkio banke. Avanso lėšos turėjo būti pervestos Ūkio bankui į banko kreditų portfeliui apskaityti skirtą multivaliutinę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią Ūkio banke. Už AKF lėšas bankas įsipareigojo mokėti Invegai sutartyje nustatytas palūkanas (41 punktas).

Pažymėtina, kad minėtose sutartyse buvo nurodyta, kad gautos iš Invegos fondo lėšos turi būti apskaitomos atskirai nuo Ūkio banko lėšų (žr. sutarčių 9.1 punktus).

Taigi, kaip matyti iš nustatytų bylos aplinkybių, MK2 ir AKF sutarčių, pagal kurias tarp UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ bei AB Ūkio banko susiklostė paskolos (MK2 atveju) ir kreditavimo (AKF atveju) teisiniai santykiai, sudarymas, o taip pat ir sutartyse nurodytų sąskaitų AB Ūkio banke atidarymas yra susijęs su Europos struktūrinės paramos lėšų panaudojimu ir specialiu tam skirtu reguliavimu, nulėmusiu ir ypatingos nagrinėjamoje byloje teisinės situacijos susidarymą: Invegos fondo lėšų perdavimą paskolos ir kreditavimo sutarčių pagrindu Ūkio bankui, kuris šias lėšas privalėjo apskaityti atskirose sąskaitose (kurios nebuvo atidarytos banko sąskaitos sutarčių pagrindu) ir išskolinti galutiniams naudos gavėjams – nustatytas sąlygas atitinkančioms mažoms ir vidutinėmis įmonėms. Pagal sutartis UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ gauna tiesioginę ekonominę naudą gaudama palūkanas iš tikslinės paskolos ir kredito, o kreditų įstaigos (AB Ūkio banko) ekonominė nauda – galimybė gauti pajamas iš smulkaus ir vidutinio verslo subjektų, kartu įgyvendinant Ekonomikos augimo veiksmų programos tikslus. Pažymėtina, kad aptartos MK2 ir AKF sutartys bei jų sąlygos nėra nuginčytos ir yra galiojančios, be to, byloje nėra ginčo ir dėl to, kad atsakovui AB Ūkio bankui minėtų sutarčių pagrindu buvo suteikta paskola ir kreditas.

Iš bylos medžiagos taip pat nustatyta, kad MK2 įvykdymą užtikrinančia įkeitimo sutartimi (I t., b. l. 96-101) atsakovas įkeitė: 1) visas atsakovo sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) esančias lėšas bei visas būsimas įplaukas į šią sąskaitą (įkeitimo objektas Nr. 1). Šio įkeitimo objekto vertė įkeitimo metu šalių susitarimu yra lygi 26 000 000 Lt; 2) visas turtines (reikalavimo) teises, kylančias iš mažo kredito sutarčių, sudarytų pagal MK2 sutartį, įskaitant ir visas reikalavimo teises į visas Ūkio banko gautinas sumas pagal mažo kredito sutartis po to, kai UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ informuoja Ūkio banką apie išieškojimo veiksmų pradžią (įkeitimo objektas Nr. 2). Šio įkeitimo objekto vertė įkeitimo metu šalių susitarimu yra lygi 26 000 000 Lt; 3) visas būsimas reikalavimo teises pagal visas ateityje būsiančias pagal MK2 sutartį sudarytas mažo kredito sutartis, įskaitant ir visas reikalavimo teises į visas Ūkio banko gautinas sumas pagal mažo kredito sutartis po to, kai UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ informuoja Ūkio banką apie išieškojimo veiksmų pradžią (įkeitimo objektas Nr. 3). Prie šio objekto buvo nurodyta, kad maži kreditai identifikuojami pagal įkaito davėjo kreditoriui teikiamas mėnesines ataskaitas tikslinės paskolos sutartyje nustatyta tvarka, tokiu atveju sutartis 1 priedas nėra pildomas. Šio įkeitimo objekto vertė įkeitimo metu šalių susitarimu yra lygi 10 000 000 Lt. Įkeitimo sutarties 8 punkte nurodyta, kad įkeitimo objektų savininkas yra AB Ūkio bankas. Įkeitimo objektai paliekami pas įkaito davėją (9 punktas). Įkeitimo sutarties 11 punkte nustatyta, kad įkeitimo objektų Nr. 1 ir Nr. 2 įkeitimo momentas yra įkeitimo sutarties pasirašymo momentas, o įkeitimo objekto Nr. 3 – mažo kredito sutarties pasirašymo momentas.

AKF įvykdymą užtikrinančia įkeitimo sutartimi (I t., b. l. 2-26) atsakovas kreditoriui įkeitė: 1) visas sąskaitose (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) esančias lėšas bei visas būsimas įplaukas į šias sąskaitas (įkeitimo objektai Nr. 1 ir Nr. 2); 2) visas turtines (reikalavimo) teises, kylančias iš kredito sutarčių, sudarytų pagal AKF sutartį, įskaitant ir visas reikalavimo teises į visas Ūkio banko gautinas sumas pagal kredito sutartis po to, kai UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ informuoja Ūkio banką apie išieškojimo veiksmų pradžią (įkeitimo objektas Nr. 3); 3) visas būsimas reikalavimo teises pagal visas ateityje būsiančias pagal AKF sutartį sudarytas kredito sutartis, įskaitant ir visas reikalavimo teises į visas Ūkio banko gautinas sumas  pagal kredito sutartis po to, kai UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ informuoja Ūkio banką apie išieškojimo veiksmų pradžią (įkeitimo objektas Nr. 4). Šio įkeitimo objektų bendra vertė 88 000 000 Lt (pagal objektus: 40 000 000 Lt, 8 000 000 Lt,  20 000 000 Lt ir 20 000 000 Lt). Įkeitimo sutarties 8 punkte nurodyta, kad įkeitimo objektų savininkas yra Ūkio bankas, sutarties 9 punkte nurodyta, kad įkeitimo objektai paliekami pas įkaitos davėją. Įkeitimo sutarties 11 punkte įtvirtinta, kad įkeitimo objektų Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 3 atvejais įkeitimo momentas yra šios sutarties pasirašymo momentas, o įkeitimo objekto Nr. 4 – AKF kredito sutarties pasirašymo momentas.

Taigi būsimos reikalavimų teisės buvo įkeistos sąlyginiu įkeitimu. Be to, nagrinėjamu atveju ypač svarbu pažymėti ir tai, kad abiejų sutarčių 3.3 punktas nustato, jog lėšų įkeitimas išlieka, nežiūrint į tai, kad pasikeičia sutartyje nurodyti sąskaitų, kuriose laikomos įkeistos lėšos, numeriai, banko kodai, banko padalinių, kuriame atidarytos sąskaitos adresai, pavadinimai ir kiti rekvizitai, o 3.4 punkte nustatyta, kad įkaito davėjas be kreditoriaus žinios ir išankstinio raštiško sutikimo įsipareigoja neperleisti tretiesiems asmenims savo teisių ir pareigų, kylančių iš kredito sutarčių, iš kurių kylančios reikalavimo teisės yra įkeičiamos. Abiejų įkeitimo sutarčių bendrųjų sąlygų 4.2 punkte nustatyta, kad iki kreditoriaus teisės reikalauti įvykdyti užtikrintą prievolę pagrindo atsiradimo, įkaito davėjas turi teisę panaudoti įkeistose sąskaitose esančius pinigus, vykdydamas įprastinę veiklą, kiek tai neprieštarauja tikslinės paskolos sutartims. Kreditorius įgyja teisę tvarkyti įkeistą įkaito davėjo banko sąskaitą nuo teisės nukreipti išieškojimą į įkeitimo objektą atsiradimo momento. Sutarčių 5.1 punkte įkaito davėjas ir skolininkas patvirtino, kad įkeitimo objektai priklauso jam nuosavybės teise.

Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, Centrinės hipotekos įstaigos 2012 m. gruodžio 7 d. pranešimai Nr. HR2/12/041138 ir Nr. HR2/12/041143 patvirtina įkeitimo sutarčių įregistravimą Hipotekos registre (I t., b. l. 41,42), o 2013 m. gruodžio 23 d. išsamus išrašas iš šio registro (I t., b. l. 11-20), taip pat 2014 m. vasario 12 d. išrašas (I t., b. l. 79-88) patvirtina, kad jos neišregistruotos. Be to, minėtos įkeitimo sutartys nėra nuginčytos ir yra galiojančios. Šioje byloje taip pat nebuvo pareikšti reikalavimai dėl įkeitimo sutarčių ar jų tam tikrų sąlygų pripažinimo negaliojančiomis.

Iš nurodytų MK2 ir AKF sutarčių, taip pat abiejų įkeitimo sutarčių nuostatų analizės matyti, kad įkeitimo sutartimis buvo siekiama, jog Europos struktūrinės paramos lėšos būtų tinkamai naudojamos ir sutartyse nurodytu terminu būtų grąžintos Invegos fondui, todėl įkeitimo sutarčių sąlygos suformuluotas taip, kad mažėjant vieno įkeitimo objekto apimčiai, didėja kito įkeitimo objekto apimtis. Kitaip tariant, kai sumažėja lėšų nurodytose sąskaitose (dėl jų išskolinimo galutiniams naudos gavėjams), pasikeičia reikalavimo teisių į naudos gavėjus (kreditų gavėjus) apimtys.

Tačiau, atsakovo įsitikinimu, pinigai nurodytose sąskaitose nėra tinkamas įkeitimo objektas, nes nuosavybės teisės objektu gali būti daiktai ir kitas turtas (CK 4.38), o į kito turto (bei į finansinio turto) sąvoką, atsakovo nuomone, patenka būtent turtinės teisės, o ne lėšos kaip tokios. Atsakovas taip pat nurodo, kad lėšų sąskaitoje įkeitimas reiškia ne kilnojamojo turto, o turtinių teisių įkeitimą, nes banko sąskaita per se identifikuoja prievolinį santykį tarp sąskaitos savininko ir banko. Apeliacinės instancijos teismas šių apelianto argumentų nepripažįsta pagrįstais.

Pagal CK 1.100 straipsnį pinigai, kaip civilinių teisių objektai, gali būti ir lėšos sąskaitose. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pinigai, piniginio reikalavimo teisės ir finansinės priemonės yra finansinio turto rūšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2013; 2013 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-470/2013). Lėšų, esančių banko sąskaitoje, įkeitimas – tai įkaito davėjo finansinio turto įkeitimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2008). Remiantis nurodyta teismų praktika, ne tik reikalavimo teisės į tam tikrą pinigų sumą, bet ir lėšos kaip tokios yra laikomos finansinio turto rūšimi, galinčia būti įkeitimo objektu.

Tai, kad kilnojamojo turto sąvoka įkeitimo atveju suprantama gana plačiai (apimant ir finansinį turtą), netiesiogiai patvirtina ir CK 4.202 straipsnio nuostatos, iš kurių matyti, kad įkeičiamą turtinį kompleksą sudaro kilnojamasis turtas, į kurį įskaitomos net tik atsargos, įrenginiai, bet ir pavyzdžiui reikalavimo teisės ir pan., t. y. neapsiribojant vien tik kilnojamaisiais daiktais ir nesutapatinant kilnojamojo turto ir kilnojamųjų daiktų kategorijos.

Kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad į finansinį turtą asmuo pagal CK 4.37 gali įgyvendinti savo absoliučias teises, įskaitant teisę disponuoti šiuo turtu. Finansinis turtas pagal Lietuvoje galiojančias daiktinės teisės normas priskirtinas CK 4.38 straipsnyje nurodyto „kito turto“ kategorijai. CK ketvirtosios knygos normos ir kitos CK normos, reglamentuojančios daiktus, jų apyvartą ir daiktinių teisių į šį turtą gynimą kito turto teisiniam statusui apibrėžti ir jo apyvartai bei gynimui reglamentuoti taikomos bendra tvarka, išskyrus, kai tai prieštarauja šio turto pobūdžiui ar iškreipia šio turto teisinę prigimtį. Tai galioja ir finansinio turto teisiniam režimui, todėl jei specialūs finansų rinkų įstatymai ar juos įgyvendinantieji aktai nenustato kitaip, šio turto perleidimui taikytina CK 4.49 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji daiktinės teisės norma, pagal kurią turto nuosavybės teisė pagal sandorius pereina įgijėjui nuo turto perdavimo momento (lot. traditio). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2013; 2013 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-470/2013). Taigi, kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ perduotos bankui lėšos paskolos ir kreditavimo teisinių santykių pagrindu tapo banko nuosavybe ir gali būti įkeitimo objektu, į kurį galimas išieškojimo nukreipimas.

Pažymėtina, kad ir pats atsakovas iš esmės neginčija, kad pinigai buvo perduoti paskolos ir kreditavimo teisinių santykių pagrindu ir tapo banko nuosavybe, tačiau, jo manymu, bet kuriuo atveju Ūkio banke atidarytai banko sąskaitai taikytinos CK 6 knygos XLVI skyriaus nuostatos ir todėl laikytina, kad ginčo atveju galėjo būti įkeistos tik reikalavimo teisės į AB Ūkio banką, kurių įkeitimas, nepriklausomai nuo to, kas laikytinas šių reikalavimo teisių savininku (pats bankas ar UAB „Investicijų ir verslo garantijos“) yra neveiksmingas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šis atsakovo argumentas nepagrįstas, kadangi, kaip nurodyta anksčiau, minėtos sąskaitos atidarymas banke nulemtas specifinių santykių, užtikrinančių Europos struktūrinės paramos lėšų tinkamą panaudojimą, atskirimą nuo kitų banke esančių lėšų ir savalaikį grąžinimą, ir todėl CK 6 knygos XLVI skyriaus nuostatos, reguliuojančios banko sąskaitos savininko ir banko santykius, šiuo atveju negali būti taikomos besąlygiškai. Banko sąskaitos sutarties atveju klientas neteikia paskolos ar kredito bankui, nors bankas ir gali disponuoti sąskaitoje esančiomis lėšomis su sąlyga, kad užtikrinama kliento teisė netrukdomai disponuoti tomis lėšomis. Kitaip tariant klientas, sudaręs banko sąskaitos sutartį, nepraranda reikalavimo teisės į šias lėšas, skirtingai nei paskolos davėjas, kuris nebeturėdamas nuosavybės teisės į paskolintas lėšas, nebeišsaugo ir reikalavimo teisės į šias sumas iki paskolos sutarties termino suėjimo datos. Be to, klientas apmoka už banko suteiktas paslaugas ir atliktas operacijas banko sąskaitos sutartyje nustatymais sąlygomis ir tvarka (CK 6.919 straipsnio 1 dalis). O nagrinėjamu atveju, kaip buvo nurodyta anksčiau, būtent bankas moka palūkanas kreditoriui už pastarojo paskolintas lėšas, tuo tarpu kreditorius lėšomis sąskaitoje nedisponuoja ir nemoka bankui už banko su šiomis lėšomis atliktas operacijas.

Taigi banko nuosavybėn AKF ir MK2 sutarčių pagrindu perduotos lėšos buvo laikomos banko atidarytoje vidinėje sąskaitoje, kurios savininku ir laikytinas pats bankas. Tokiu būdu, atsižvelgiant į galiojančias ir nenuginčytas sutartis, ir buvo įforminti paskolų fondas bei kreditų portfelis. Akivaizdu, kad vidinės sąskaitos buvimas AB Ūkio banke buvo susijęs su ypatingu Europos struktūrinės paramos lėšoms panaudoti nustatytu reguliavimu, inter alia ta aplinkybe, kad šias lėšas Invega fondo valdytojas būtent skolina kredito įstaigoms, o ne perduoda naudotis kitu pagrindu, išlaikydamas reikalavimo teises į šias sumas. Būtent todėl susiklostė ypatinga teisinė situacija, kad bankas, kaip įkaito davėjas, įkeitė jo vidinėje sąskaitoje esančias lėšas, ir MK2 ir AKF sutartyse nurodytų sąskaitų atidarymas negali būti prilygintas banko sąskaitos atidarymui CK 6 knygos XLVI skyriaus prasme, ir todėl, net ir nenustačius, kad iš tikrųjų buvo tinkamai sukurtas sutartyse įvardytas paskolų fondas, kaip atskiras nuo sąskaitos vienetas (t. y. iš dalies sutinkant su apelianto pozicija šiuo klausimu), esančiose sąskaitose, kurios, kaip teisingai nurodė kreditorius, buvo sukurtos paties banko finansiniam turtui gauti ir apskaityti, esamos ir būsimos lėšos priklauso bankui nuosavybės teise, kurias jis galėjo įkeisti UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ finansiniam reikalavimui užtikrinti. Pažymėtina, kad netiesiogiai banko galimybę turėti vidines sąskaitas patvirtina ir paties apelianto nurodomo CK 6 knygos XLVI skyriaus 6.927 straipsnio 3 dalies nuostata, pagal kurią nutraukus banko sąskaitos sutartį, sąskaitoje esantis pinigų likutis, jeigu klientas nedavė nurodymo pervesti lėšas į kitą sąskaitą, pervedamas į banko vidines sąskaitas.

Atsižvelgdamas į pirmiau nurodytas teisines ir faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su apelianto argumentu, kad kadangi lėšų sąskaitoje įkeitimo realizavimas įmanomas tik per teisę tvarkyti skolininko sąskaitą, tokios teisės praradimas aiškiai rodo, kad įkeitimas yra nerealizuojamas.

CK 4.221 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai prievolės įvykdymui užtikrinti buvo įkeistos lėšos, esančios įkaito davėjo banko sąskaitoje, kreditorius įgyja teisę tvarkyti įkaito davėjo banko sąskaitą nuo teisės nukreipti išieškojimą į įkeitimo objektą atsiradimo momento. Apeliacinės instancijos teismas sutinka pirmosios instancijos teismo išvada, kad vien tik ta aplinkybė, jog banko bankroto atveju banko turtą tvarko administratorius ir pats kreditorius negali laisvai disponuoti sąskaitose esančiais pinigais, niekaip nesumažina nei įkeitimo apimties, nei paties įkeitimo efektyvumo. Bankroto procedūros specifika nulėmė tai, kad banko sąskaitą tvarkančiu subjektu tapo ne pats kreditorius, o administratorius, tačiau tai niekaip nepaneigė kreditoriaus teisės reikalauti, kad nurodytose sąskaitose buvusios lėšos atsiskaitymo su bankrutavusio banko kreditoriais metu pirmiausia būtų panaudotos būtent įkaito gavėjo finansiniam reikalavimui patenkinti. Taip pat pažymėtina, kad CK 4.224 straipsnyje nustatyti įkeitimo teisės pasibaigimo pagrindai, tarp kurių nėra pagrindo, susijusio su bankroto bylos iškėlimu įkaito davėjui.

Kadangi po moratoriumo paskelbimo kreditų gavėjų grąžinamos piniginės lėšos nebebuvo apskaitomos MK2 ir AKF sutartyse nurodytose sąskaitose, tačiau bankas įkeitė kreditoriui net tik esamas, bet ir būsimas įplaukas (taip užtikrindamas, kad bendra įkeitimo objektų vertė nesumažėtų ir Invegos fondui būtų grąžintos visos paskolintos lėšos), ir būsimos įplaukos, jeigu nebūtų paskelbtas bankrotas, tikėtina ir toliau būtų apskaitomos nurodytose sąskaitose, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vien lėšų, atsakovo gaunamų MK2 ir AKF sutarčių pagrindu, apskaitymas kitose sąskaitose ar kitame banke nedaro įtakos pačiai užtikrinimo priemonei egzistuoti ar išlikti. Nurodytą išvadą susistiprina ir tai, kad šalių yra suderintas aiškus baigtinis sudarytų su naudos gavėjais kredito sutarčių sąrašas ir todėl pagal sutartis gautinas lėšas, kurios įkeistos UAB „Investicijų ir verslo garantijos“, bus įmanoma atskirti nuo kitų banko gaunamų lėšų, taip užtikrinant ir kitų kreditorių interesus. Taigi ir apelianto argumentas, kad teismas plečiamai aiškina įkeitimo objektą, taip pažeisdamas kitų kreditorių interesus, yra nepagrįstas.

Apeliacin?s instancijos teismas taip pat nesutinka su apelianto argumentu, kad n?ra atsiradusi sutartyse nustatyta s?lyga (informavimas apie išieškojimo veiksmø prad?i?), lemianti gin?ijamø ?keitimo objektø (reikalavimų teisių į visas Ūkio banko gautinas sumas pagal kredito sutartis) atsiradim?. Apelianto ?sitikinimu, ?ios s?lygos atsiradimas nebuvo galimas d?l to, kad i?ie?kojimas banko moratoriumo ir bankroto procesuose yra draud?iamas.

BĮ 76 straipsnio 7 dalies 3 punkte nustatyta, kad nuo sprendimo paskelbti banko veiklos apribojimą (moratoriumą) ir paskirti banko laikinąjį administratorių pateikimo bankui dienos: bankui draudžiama vykdyti įsipareigojimus mokėti ar perleisti banko turtą, jei šie įsipareigojimai kyla iš sandorių ar kitų juridinių faktų, atsiradusių iki banko veiklos apribojimo (moratoriumo) paskelbimo dienos, išskyrus mokėjimus, būtinus apribotai banko veiklai apribojimo (moratoriumo) metu užtikrinti. Banko veiklos apribojimo (moratoriumo) metu netesybos už banko prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą neskaičiuojamos ir nemokamos. Palūkanos pagal banko prievoles skaičiuojamos, tačiau išmokamos tik pasibaigus banko veiklos apribojimo (moratoriumo) terminui. BĮ 85 straipsnio 3 dalies 2 punktas nustato, kad draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, tarp jų - mokėti palūkanas, netesybas, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas, taip pat iš bankrutuojančio banko išieškoti skolas teismo ar ne ginčo tvarka. Iš nurodytų nuostatų matyti, kad banko moratoriumo (taip pat ir bankroto) metu bankui draudžiama vykdyti įsipareigojimus, t. y. pavyzdžiui išmokėti lėšas kreditoriui ar perleisti pastarajam atitinkamos sąskaitos tvarkymą, tačiau tai savaime nepaneigia kreditorių turimų reikalavimų į banką, ir jų teisės imtis jų interesų apsaugai reikalingų veiksmų, užtikrinančių, kad ateityje jų reikalavimas (ar bent jo dalis) bus vis dėlto patenkinti. Moratoriumo paskelbimas ir bankroto procedūra pakeičia kreditorių interesų apsaugos pobūdį, t. y. kreditorius neįgijo teisės tvarkyti banko sąskaitą ar pats realizuoti reikalavimo teises, tačiau papildomos bankroto procedūrinės taisyklės savaime nepaneigia nei kreditoriaus finansinio reikalavimo nei jam užtikrinti sudarytų įkeitimo sutarčių, todėl kreditorius, atsižvelgdamas į moratoriumo paskelbimą ir sudarytų su AB Ūko banku sutarčių nuostatas, turėjo teisę nutraukti sutartis ir pranešti atsakovui apie išieškojimo veiksmų pradžią. Notaro vykdomųjų įrašų gavimas nesuteikė jokių papildomų privilegijų kreditoriui ir nepaneigė BĮ nuostatų. Kadangi bankui buvo iškelta bankroto byla, išieškojimas jau bus vykdomas ne įprasta tvarka, bet atsižvelgiant į BĮ bei ĮBĮ nuostatas.

ĮBĮ 34 straipsnis nustato, kad įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrinti kreditoriaus reikalavimai tenkinami pirmiausia iš lėšų, gautų pardavus įkeistą įmonės turtą, arba perduodant įkeistą turtą. Jei įkeistas turtas parduodamas už didesnę kainą negu įkeitimu ir(arba) hipoteka užtikrintų reikalavimų suma, šių lėšų likutis skiriamas kitų kreditorių reikalavimams tenkinti šio įstatymo 35 straipsnyje nustatyta tvarka.

Nagrinėdamas atskirojo skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, CK 4.220 ir CPK 749 straipsniai nelaikytini tarpusavy konfliktuojančiais ir gali būti aiškinami ir taikomi kartu, kaip nustatantys (kaip teisingai pastebėjo ir kreditorius), kad būsimos išmokos išieškojimo procese yra pripažįstamos neatskiriama reikalavimo teisių, kaip įkeitimo objekto, dalimi, ypač atsižvelgiant į tai, kad šalys ginčo nagrinėjimo metu aiškiai identifikavo įkeistas reikalavimo teises, taigi įkeitimo objektas yra pakankamai apibrėžtas. Pagal CK 4.220 straipsnio 1 dalį, kai įkeitimo objektas yra turtinės teisės, įkeitimo objektas realizuojamas perleidžiant kreditoriui iš įkeistos turtinės teisės atsirandančius įkaito davėjo reikalavimus ar jų dalį, atitinkančią skolinio įsipareigojimo dydį, arba perduodant kreditoriui teisę administruoti turtines teises ir iš gautų lėšų tenkinti savo reikalavimą. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kreditorius įgyja teisę reikalauti perduoti jam įkeistą turtinę teisę arba įkeistos turtinės teisės administravimą nuo to momento, kai jis įgyja teisę nukreipti išieškojimą į įkeitimo objektą. Pagal CPK 749 straipsnio 1 dalį išieškojimas iš turtinių teisių vykdomas antstoliui priėmus patvarkymą areštuoti skolininko turtines teises. Šis patvarkymas prilyginamas turto arešto aktui. Reikalavimų teisių, susijusių su piniginėmis išmokomis, areštas taikomas ir būsimoms išmokoms (CPK 749 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad piniginės reikalavimo teisės realizavimas ir pasireiškia atitinkamos pinigų sumos gavimu, taigi kredito gavėjui grąžinus reikalavimo teisę atitinkančią pinigų sumą, bankas iš esmės nebetenka reikalavimo teisės į savo prievolę įvykdžiusį kredito gavėją, todėl pripažinimas, kad reikalavimo teisių įkeitimas neapima pagal jas gautinas sumas, atsižvelgiant ir į tai, kad pačios savaime reikalavimo teisės (kol jas atitinkančios prievolės dar nėra įvykdytos) ir jų administravimas šiuo metu negali būti perduotas kreditoriui, iš esmės paneigtų įkeitimo esmę ir tikslą, nes įkeitimu būtent ir siekiama, kad kreditoriaus finansinis reikalavimas būtų pirmiausia patenkintas iš įkeistų reikalavimo teisių realizavimo procese gautinų lėšų, nes tik taip bus užtikrintas Europos struktūrinės paramos lėšų grąžinimas į Invegos fondą. Kitoks įkeitimo objekto interpretavimas iš esmės paneigtų kreditoriaus pirmenybės teisę, kuri, kaip nurodė kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-517/2013), susieta su lėšomis, gaunamomis realizuojant perimtas turtines teises.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atskirojo skundo argumentus, atsikirtimus į atskirąjį skundą, bylos medžiagą, įvertinusi pirmosios instancijos teismo nustatytas šiai bylai išspręsti teisiškai reikšmingas aplinkybes bei padarytas išvadas, konstatuoja, kad atskirojo skundo motyvai nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo nutartį, nes pirmosios instancijos teismo išvada, jog kreditoriaus UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ 47 170 965,66 Lt finansinis reikalavimas AB Ūkio banko bankroto byloje yra priskirtinas prie įkeitimu ir / ar hipoteka užtikrintų reikalavimų, yra pagrįsta ir teisėta. Dėl šių priežasčių atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.  

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2014 m. birželio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                         Kazys Kailiūnas

Nijolė Piškinaitė

Dalia Višinskienė