Administracinė byla Nr. A-925-822/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02360-2015-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.1.2; 20.2.2; 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. sausio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Dalios Višinskienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas T. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 2–3, 13), kurį vėliau patikslino (I t., b. l. 113–130), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių TI nuo 2013 m. birželio 1 d. iki 2014 m. birželio 1 d. jis buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis. Pareiškėjas paaiškino, kad kameros buvo perpildytos. Sanitarinis mazgas buvo įrengtas netinkamai, nes nebuvo unitazo (tik anga grindyse), nebuvo atskiros oro šalinimo sistemos, be to, neužtikrino pareiškėjo privatumo naudojantis tualetu, nes sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atitvertas nuo likusio gyvenamųjų patalpų ploto. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad kamerose buvo labai didelė drėgmė, ant sienų veisėsi pelėsis, byrėjo tinkas, papildoma vėdinimo sistema nebuvo įrengta arba neveikė, o vėdinimo per langus neužteko. Pasak pareiškėjo, Šiaulių TI metaliniai gultai nebegalėjo būti eksploatuojami, nes jiems jau daugiau nei 10 metų. Nurodė, kad 15 min. dušas vieną kartą per savaitę, pasak pareiškėjo, yra tiesioginis kankinimo, orumo bei garbės pažeminimo įrodymas. Pareiškėjas paaiškino, kad buvo priverstas kamerose kvėpuoti tabako dūmais, o 1 val. per dieną pasivaikščiojimo gryname ore pareiškėjui neužteko. Be to, Šiaulių TI neužtikrino pareiškėjo teisės, kad būtų nemokamai išskalbiami ir išdžiovinami pareiškėjo rūbai. Šiaulių TI nesupažindino pareiškėjo su jo teisėmis.
3. Pareiškėjas taip pat prašė teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – Konstitucinis Teismas), kad būtų išaiškinta, ar Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 įsakymo Nr. V-241 nuostatos, pagal kurias asmenims suteikiama galimybė tik vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 21 straipsnio 2 daliai, kad žmogaus orumą gina įstatymas ir 21 straipsnio 3 daliai, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.
4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepimuose (I t., b. l. 17–24, 95–99, 177–180) prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.
5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo nuo 2013 m. spalio 25 d. iki 2014 m. balandžio 14 d. Paaiškino, kad įstaigoje taikoma praktika, kada į įstaigą atvykę asmenys jų pageidavimu yra paskiriami į dviejų tipų kameras – rūkančiųjų ir nerūkančiųjų. Nurodė, kad pareiškėjas 2013 m. lapkričio 20 d. pateikė prašymą jį kalinti kartu su nerūkančiais, visą kalinimo laikotarpį jis buvo kalinamas kartu su kitais nerūkančiais asmenimis, jokių nusiskundimų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis pareiškėjas įstaigai nėra pateikęs. Šiaulių TI paaiškino, kad pareiškėjas jo kalinimo laikotarpiu su skundais ar prašymais nesikreipė ir dėl kitų kalinimo sąlygų, taip pat nesikreipė ir į psichiatrą dėl depresijos ar kitų dvasinių išgyvenimų.
6. Šiaulių TI sutiko, kad dalį ginčo laikotarpio pareiškėjui teko mažiau gyvenamojo ploto nei nustatyta teisės aktuose, tačiau atkreipia dėmesį, kad neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlė pareiškėjui ilgalaikių neigiamų pasekmių. Šiaulių TI taip pat nurodė, kad ginčo laikotarpiu kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo atlikti patikrinimai dėl atitikimo higienos normos reikalavimams.
7. Šiaulių TI pažymėjo, kad asmenys, kurie reguliariai tvarko ir vėdina savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės. Paaiškino, kad sanitarinis mazgas kamerose yra atskirtas mūrine sienele, o praėjimas atitvertas durimis arba užuolaida.
8. Šiaulių TI tai pat paaiškino, kad visi įstaigoje laikomi asmenys į pirtį vedami ne rečiau kaip 1 kartą per savaitę ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Atitinkamai tas pats ir dėl 1 val. per dieną pasivaikščiojimų gryname ore. Be to, visiems asmenims yra sudaromos sąlygos už jų sąskaitose esančias lėšas skalbtis ir džiovintis viršutinius rūbus. Šiaulių TI nurodė, kad iš byloje esančių nuotraukų matyti, kad visose pareiškėjo buvimo kamerose gultai yra tvarkingi, suremontuoti ir atitinkantys higienos normas.

II.

9. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 4 d. sprendimu (II t., b. l. 155–168) iš dalies patenkino pareiškėjo T. V. skundą. Teismas priteisė pareiškėjui 1 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI.
10. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui, kurią jis nurodė patyręs dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI nuo 2013 m. spalio 25 d. iki 2014 m. balandžio 14 d. (toliau – ginčo laikotarpis).
11. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar  kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje apibrėžta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
12. Teismas nurodė, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto (Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punktas). Teismas nustatė, kad iš viso 134 dienas (iš 162) pareiškėjui tenkantis plotas kameroje neatitiko nustatytų reikalavimų. Teismas taip pat įvertino ir tai, kad kameros buvo užstatytos suimtųjų lovomis, kitais baldais ir buitiniai reikmenimis, dalį kameros ploto užėmė sanitarinis mazgas. Teismas konstatavo, kad tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui teko vos 2,49–3,32 kv. m gyvenamojo ploto.
13. Teismas iš byloje esančių Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų nustatė, kad kameroje Nr. 59, kurioje 2013 m. lapkričio 20–21 d. buvo laikomas pareiškėjas, pelėsio buvimo nenustatyta. Kitose kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, patikrinimų nebuvo atlikta. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas nepaneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių, teismas jas vertino pareiškėjo naudai ir sprendė, kad kamerose buvo šalta, drėgna, buvo pelėsis, nuo sienų byrėjo tinkas, t. y. kameros neatitiko higienos normų reikalavimų. Atitinkamai tas pats buvo konstatuota ir dėl paskirstymo kameros, kurioje pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo patalpintas 3 kartus, bei dėl karantino kameros, kurioje pareiškėjas buvo laikytas 1 parą.
14. Teismas nustatė, kad pareiškėjas teigė, jog netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas. Atsižvelgęs į tai, kad sanitarinio mazgo patalpa buvo atitverta nuo likusio kameros ploto pertvara, teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 21 punktu, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 14.5 punktu, pripažino, kad toks įrengimas atitinka sanitarinio mazgo įrengimui taikomus reikalavimus, todėl šį pareiškėjo argumentą teismas laikė nepagrįstu.
15. Teismas nustatė, kad pareiškėjas teigė, jog jam nepakako vieno karto per savaitę praustis duše. Pareiškėjas neneigė, jog jam buvo suteikta teisė vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu. Teismo vertinimu, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punkto, Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas) reikalavimų buvo laikomasi, todėl valstybei civilinė atsakomybė šiuo aspektu nekilo.
16. Teismas nustatė, kad, pareiškėjo teigimu, pasivaikščiojimo trukmė yra per trumpa, o pasivaikščiojimo kiemeliai netinkamai įrengti. Vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Europos Komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą bendrajame pranešime [CPT/Inf (92)3] 8 val. ar ilgesnis laikotarpis rekomenduojamas ne kardomojo kalinimo įstaigose laikomų asmenų pasivaikščiojimams lauke, o būtent jų užimtumui tam tikromis veiklomis ne jų kamerose (angl. k. outside their cells). Teismas konstatavo, kad pasivaikščiojimo kiemeliai yra pakankami ir tinkamai įrengti.
17. Teismas nustatė, kad pareiškėjas teigė, jog Šiaulių TI nesilaikoma reikalavimų dėl draudimo rūkyti gyvenamosiose patalpose. Teismas iš byloje esančios pareiškėjo sveikatos istorijos nustatė, kad pirminės gydytojų apžiūros metu (2013 m. spalio 28 d.) pareiškėjas prie savo žalingų įpročių nurodė ir rūkymą, o pareiškėjui pateikus prašymą jį laikyti su nerūkančiais asmenimis,  likusį ginčo laikotarpį pareiškėjas taip ir buvo laikomas. Atsižvelgdamas į tai, teismas Šiaulių TI neteisėto veikimo šiuo aspektu nenustatė. Teismas iš byloje esančių rašytinių įrodymų sprendė, kad pareiškėjas buvo pasirašytinai supažindintas su jo teisėmis, todėl šiuo aspektu pareiškėjo skundo argumentus atmetė.
18. Teismas pažymėjo, kad teisės aktuose nėra reglamentuotas nemokamas tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų rūbų skalbimas ir džiovinimas, todėl Šiaulių TI neteisėti veiksmai nekonstatuotini. Be to, pareiškėjas nenurodė, kad jis, neturėdamas pinigų, kreipėsi su prašymu išskalbi jo rūbus nemokamai, tačiau tai buvo atsisakyta padaryti, t. y. nebuvo atsižvelgta į tai, kad pareiškėjas neturi lėšų minėtai paslaugai apmokėti.
19. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui skirti gultai buvo netinkami naudoti, ar kad pareiškėjas būtų dėl to reiškęs kokias nors pretenzijas, todėl su tuo susijusius skundo argumentas teismas atmetė kaip nepagrįstus.
20. Teismas nustatė, kad byloje esantys medicininiai dokumentai nesudaro pagrindo teigti, kad dėl laikymo sąlygų Šiaulių TI pablogėjo pareiškėjo sveikata. Teismas sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma ir konstatavo, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina neturtinės žalos atlyginimo suma yra 1 200 Eur.
21. Dėl prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, nurodė, kad pareiškėjas nepateikė argumentų, pagrindžiančių prašomos ištirti Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalies prieštaravimą Konstitucijai, o teismui pagrįstų abejonių dėl šios teisės akto normos konstitucingumo nekyla, todėl darė išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

III.

22. Pareiškėjas T. V. apeliaciniu skundu (III t., b. l. 1–16) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti pareiškėjui 8 000 Eur.
23. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad apskaičiuojant gyvenamąjį plotą turėjo būti atsižvelgiama į baldų perteklių kamerose ir į sanitarinio mazgo užimamą plotą. Pasak pareiškėjo, jam visą kalinimo laikotarpį teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto.
24. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai nevertino sanitarinio mazgo įrengimo kaip pažeidžiančio pareiškėjo privatumą ir nepagrįstai šiuo aspektu nepripažino Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas, pažeidimo.
25. Pareiškėjas paaiškina, kad nerūkančiųjų kamerose buvo taip pat rūkoma, todėl buvo pažeista pareiškėjo teisė būti laikomam kamerose su nerūkančiais asmenimis. Pareiškėjo vertinimu, visi Šiaulių TI pateikti dokumentai, patvirtinantys pareiškėjo supažindinimą su jo teisėmis, turi būti vertinami kaip niekiniai. Dėl rūbų skalbimo ir galimybės praustis duše tik vieną kartą per savaitę pareiškėjas pakartoja argumentus, nurodytus pirmosios instancijos teismui.
26. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime (III t., b. l. 31–33) prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.
27. Pasak Šiaulių TI, teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Šiaulių TI vertinimu, teismas tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir vadovavosi  teismų praktika analogiško pobūdžio bylose. Šiaulių TI atkreipia dėmesį, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) yra nurodęs, kad tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Minimalaus žiaurumo laipsnio, akivaizdaus sveikatos pablogėjimo, sąmoningo siekimo pažeminti pareiškėją bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta. Pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą Šiaulių TI vertina, kaip siekį pasipelnyti iš susiklosčiusios padėties.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

28. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo prašomo priteisti neturtinės žalos atlyginimo dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo.
29. Administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcijos, galiojusios iki 2016 m. birželio 30 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).
30. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2013 m. spalio 25 d. iki 2014 m. balandžio 14 d. buvo kalinamas Šiaulių TI. Pareiškėjui tenkantis plotas 134 paras neatitiko Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatytos minimalios ploto normos – 3,6 kv. m. Teismas taip pat pripažino pagrįstais pareiškėjo skundo argumentus dėl kamerų, kuriose buvo pareiškėjas, neatitikimo higienos normų reikalavimams. Neteisėtų atsakovo veiksmų pagrindu pareiškėjui priteisė 1 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Kitų pareiškėjo argumentų (dėl prausimosi duše dažnumo, dėl laikymo kartu su rūkančiais, dėl trumpų pasivaikščiojimų lauke, dėl susidėvėjusių gultų, dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo ir dėl rūbų skalbimo) teismas nepripažino pagrįstais.
31. Nagrinėjant administracines bylas dėl žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo, pirmiausia, svarbu pažymėti, jog baudžiamajame įstatyme nustatytų sankcijų, susijusių su asmens laisvės ribojimu, sukeliamos neigiamos pasekmės sudaro būtinąjį bausmės elementą (Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimas). Valstybė, taikydama asmenims įstatyme įtvirtintus laisvės suvaržymus, prisiima dėl šių asmenų atsakomybę, inter alia (be kita ko) pozityvias pareigas užtikrinti, kad asmuo laisvės atėmimo vietose nepatirtų didesnių ribojimų nei tie, kurie paprastai būdingi laisvės atėmimo bausmės įgyvendinimui.
32. Šio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas akcentuoja, jog laisvės apribojimo metu asmenys iš esmės nenustoja naudotis fundamentaliomis teisėmis ir laisvėmis, todėl valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi tokiomis sąlygomis, kurios užtikrina, jog yra gerbiamas jų orumas bei kitos žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės, kurias įtvirtina tiek Konstitucija (21 straipsnio 3 dalis), tiek Konvencija (3 straipsnis) (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013 ir jame nurodytą EŽTT praktiką).
33. Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negali būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1498-525/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1162-525/2017).
34. Teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą byloje Belgian Linguistic prieš Belgiją, pareiškimo Nr. 1474/62 ir kt.). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms šalims vertinimo nuožiūros laisvę, ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo institucijoms (tarp jų ir teismams). EŽTT paskirtis yra įvertinti susitariančiųjų šalių Konvencijoje ir jos protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 straipsnis), tačiau nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 5493/72), 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 44362/04)).
35. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui.
36. Valstybė turi užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt., 2006 m. liepos 13 d. sprendimo byloje Popov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 26853/04).
37. Vertinant kalinimo sąlygas, turi būti atsižvelgiama į bendrą šių sąlygų poveikį, taip pat į konkrečius kaltinimus, kuriais remiasi pareiškėjas (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), taip pat LVAT 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3467-624/2016, 2016 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1336-822/2016, 2016 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-788-146/2016). Laiko tarpas, kuriuo asmuo yra laikomas konkrečiomis sąlygomis, taip pat turi būti vertinamas (žr. EŽTT 2005 m. lapkričio 8 d. sprendimo byloje Alver prieš Estiją, pareiškimo Nr. 64812/01). Vertinant kalinimo sąlygų tinkamumą atsižvelgiama ne tik į ploto, skiriamo vienam asmeniui, normas, bet ir kitas aplinkybes, susijusias su galimybe būti lauke, natūralia šviesa ir šviežiu oru, ventiliacija, šildymo adekvatumu, galimybe privačiai pasinaudoti tualetu ir pagrindiniais sanitariniais bei higienos reikalavimais.
38. Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2054-624/2017, 2017 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2006-624/2017, 2016 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1350-502/2016, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007 ir kt.).
39. Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 16034/90, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 20772/92, didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją , pareiškimo Nr. 30544/96; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).
40. Taigi, teisėjų kolegija, patikrinusi administracinę bylą, vertina pirmosios instancijos teismo sprendimo atitiktį ABTĮ keliamiems reikalavimams, plačiau pasisakydama tik dėl tų aplinkybių, su kurių vertinimu nesutinka.
41. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas 134 dienas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktų reikalavimus kamerų plotui. Ši teismo išvada nėra visiškai tiksli, atsižvelgiant į Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2016 m. vasario 11 d. pažymos (II t., b. l. 13–17) duomenis. Iš pažymos matyti, kad pareiškėjui teko mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto 2013 m. spalio 25–29, 31 d., 2013 m. lapkričio 1–3 d. (lapkričio 3 d. duomenys nepateikti, todėl vertintini pareiškėjo naudai), 2013 m. lapkričio 5–9, 13–15, 20–21, 22–28 d.,  2013 m. gruodžio 2–3, 5–16, 18–31 d., 2014 m. sausio 1–10, 17–31 d., 2014 m. vasario mėnesį, 2014 m. kovo 1–19, 30–31 d. ir 2014 m. balandžio 8–14 d. (iš viso 136 paras).
42. Dėl pareiškėjo argumentų, kad turi būti atsižvelgiama į kameroje esančio inventoriaus užimamą plotą teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017).
43. Iš Šiaulių TI Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2016 m. vasario 11 d. pažymos (II t., b. l. 13–17) matyti, kad pareiškėjas didelę dalį ginčo laikotarpio (daugiau nei 3 mėnesius) buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas, neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto, nesiekė net 3 kv. m ploto. Taigi pažeidimas kvalifikuotinas kaip Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, kuris draudžia kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį.
44. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad iš esmės visą pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpį pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinio mazgo patalpa nuo likusio kameros ploto buvo atitverta pertvara ir konstatavo, kad  tai atitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto bei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkto reikalavimus.
45. Dėl kalinimo perpildytose kamerose veiksnių, kurie yra svarbūs sprendžiant, ar nebuvo viršyta priimtina kentėjimo riba, EŽTT ne kartą yra akcentavęs, kad prie tokių veiksnių priskirtina galimybė privačiai naudotis tualetu. Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą (žr. 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 40119/09). EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų (pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimas byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15217/07; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Glotov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05).
46. Taigi, teisėjų kolegija atsižvelgia į pareiškėjo argumentą, jog jį besinaudojantį tualetu galėjo matyti kiti asmenys (tualetas nebuvo atskirtas nuo viso likusio kameros ploto), todėl konstatuoja, kad pareiškėjui būnant Šiaulių TI jam nebuvo užtikrintas minimalus privatumas naudojantis tualetu. Atsižvelgiant į kitus nustatytus pažeidimus (ploto kamerose trūkumą), jų ilgai besitęsiantį kumuliatyvų poveikį pareiškėjo patiriamai neturtinei žalai, nustatytas sanitarinio mazgo įrengimas Šiaulių TI pripažintinas Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų, draudžiančių kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį, pažeidimu.
47. Teisėjų kolegija pažymi, jog tokio požiūrio yra laikomasi ir aktualioje EŽTT praktikoje, kad tokio pobūdžio netinkamos kalinimo sąlygos, net ir nesant asmens teisės į tam tikrą laisvės atėmimo vietos, kurioje jis laikomas, plotą pažeidimo, kai neužtikrinamas naudojimosi tualetu privatumas, higienos reikalavimai ir pan., lemia jo teisės į orumą pažeidimą, kartu ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 70065/13).
48. Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose nebuvo unitazų (tik anga grindyse). Tai patvirtina byloje esančios Šiaulių TI pateiktos kamerų nuotraukos (I t., b. l. 164–166, 169–171). Teismų praktikoje unitazų neįrengimas tardymo izoliatoriaus kameroje, t. y. sanitariniai įrenginiai grindyse su šalto vandens nubėgimo sistema, laikomas Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimų neatitikimu (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2025-624/2017, 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-512-822/2017).
49. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų kitų aplinkybių (dėl pasinaudojimo dušu, dėl laikymo kartu su rūkančiais, dėl pasivaikščiojimo gryname ore, dėl supažindinimo su teisėmis, dėl gultų ir dėl rūbų skalbimo), iš esmės pakankamai detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Šiaulių TI sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl kitų pareiškėjo įvardytų nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde pareiškėjas apsiribojo nurodytų skunde argumentų atkartojimu, taigi šių aplinkybių nėra pagrindo plačiau nagrinėti ar vertinti kitaip nei įvertino pirmosios instancijos teismas.
50. Teisėjų kolegija pažymi, kad nustatytų pažeidimų visuma turi kumuliatyvų poveikį pareiškėjo patiriamai neturtinei žalai, todėl, sprendžiant dėl tinkamo neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui dydžio, turi būti įvertinti visi pažeidimai jo atžvilgiu ir atsižvelgta į jų trukmę.
51. Pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimas (1 200 Eur) už laikotarpį, kai pareiškėjas buvo laikomas netinkamomis kalinimo sąlygomis, nėra atitinkantis teismų praktikoje taikomus dydžius tais atvejais, kai nustatomi Konvencijos 3 straipsnio pažeidimai. Laikytina, kad šis neturtinės žalos atlyginimas nėra pakankamas visiems pareiškėjo patirtiems nepatogumams (tarp jų ir dėl to, kad nebuvo užtikrintas naudojimosi tualetu privatumas).
52. Byloje nustatyta, kad visą kitą pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laiką, nors ploto pažeidimas nebuvo nustatytas, nebuvo užtikrintas asmens naudojimosi tualetu privatumas. Minėta, kad esant kitiems kumuliatyvų poveikį turintiems pažeidimams, šis pažeidimas taip pat vertintinas kaip Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų pažeidimas, už kurį turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas.
53. Įvertinusi pažeidimo trukmę ir pažeidimų visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjui papildomai priteistinas 600 Eur neturtinės žalos atlyginimas.
54. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes, tačiau netinkamai kvalifikavo atsakovo padarytus pažeidimus, nepagrįstai netaikė Konvencijos 3 straipsnio ir priteisė pernelyg mažą neturtinės žalos atlyginimą. Todėl pareiškėjo apeliacinį skundą iš dalies tenkinant Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 4 d. sprendimas pakeistinas, padidinant priteistą neturtinės žalos atlyginimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo T. V. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 4 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjui T. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 1 800 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus eurų 00 ct) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                  Audrius Bakaveckas

                                                                                               Dalia Višinskienė

                                                                                                Skirgailė Žalimienė