Baudžiamoji byla Nr. 1A-91-658/2023

            Teisminio proceso Nr. Nr. 1-01-1-05332-2017-6

             Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.4.1; 2.4.6.4.2; 2.4.6.4.4; 1.1.8.1.1; 1.1.8.6.2; 1.1.8.6.3; 1.2.1.4.5.1; 1.2.6.2.2 

                                                        (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 14 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Meilučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Justo Namavičiaus ir Ernesto Rimšelio,

sekretoriaujant Daliai Lukoševičienei,

dalyvaujant prokurorui Egidijui Keriui,

nuteistajam G. D. ir jo gynėjui advokatui Linui Belevičiui,

nukentėjusiųjų E. T. ir E. P. atstovui advokatui Daliui Poviliui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Egidijaus Kerio (toliau ir – prokuroro) ir nukentėjusiųjų E. T. ir E. P. atstovo advokato Daliaus Poviliaus apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 4 d. nuosprendžio, kuriuo G. D. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį (dėl sukčiavimo P. G. atžvilgiu) 55 MGL (2 071,30 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl sukčiavimo P. G. atžvilgiu) 53 MGL (1995,80 Eur) dydžio bauda;

- pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (dėl sukčiavimo E. P. atžvilgiu) 51 MGL (1920,66 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir nustatyta galutinė bausmė 100 MGL (3 766 (trijų tūkstančių septynių šimtų šešiasdešimt šešių) Eur) dydžio bauda.

Nustatyta, kad paskirtą baudą G. D. turi sumokėti per vienerius metus nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos į pasirinktą Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 6801.

Iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikta galioti kardomoji priemonė – 8000 Eur užstatas, kurį, nuosprendžiui įsiteisėjus, nustatyta grąžinti užstato davėjui.

Iš nuteistojo G. D. nukentėjusiajam P. G. priteistas 4 911,95 Eur (keturių tūkstančių devynių šimtų vienuolikos eurų 95 centų) turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas, nukentėjusiajam P. G. priteistas 4 982,28 Eur (keturių tūkstančių devynių šimtų aštuoniasdešimt dviejų eurų 28 centų) turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas, nukentėjusiajam E. P. priteistas 2 857,18 Eur (dviejų tūkstančių aštuonių šimtų penkiasdešimt septynių eurų 18 centų) turtinės ir neturtinės žalos atlyginimui. Nukentėjusiojo E. T. ieškinys dėl 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo atmestas.

G. D. dėl kaltinimo pagal BK 147 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Skundžiamu nuosprendžiu išspręstas ir daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas.

Teisėjų kolegija,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.       G. D. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį už tai, kad, įgijęs nukentėjusiojo P. G. pasitikėjimą, laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 4 d. iki 2013 m. lapkričio 15 d., apgaule, savo naudai įgijo svetimą turtą. G. D., 2013 m. spalio 4 d. susipažinęs ir vėliau bendraudamas su tuometiniu (duomenys neskelbtini) vaikų globos namų auklėtiniu P. G., įgijo jo pasitikėjimą, ir pasinaudodamas jo, kaip vaikų globos namų gyventojo, socialinių įgūdžių stoka, jo jaunu amžiumi bei naivumu, panaudodamas apgaulę – pažadėdamas jam padėti įsitvirtinti, pradedant savarankišką gyvenimą, t. y. įsikurti jo surastame nuolatiniame būste, surasti darbą bei jį įdarbinti, tokiu būdu įtikino jį parašyti prašymą išeiti iš (duomenys neskelbtini) vaikų globos namų, tam, kad įgytų teisę gauti vienkartinę išmoką įsikurti. Tęsdamas savo nusikalstamą sumanymą, 2013 m. spalio 30 d. (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės administracijos patalpose deklaravo P. G. gyvenamą vietą savo tuometinėje gyvenamoje vietoje (duomenys neskelbtini), bei nurodė P. G. kreiptis į (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės administracijos socialinės paramos skyrių 9 750 Lt (2 823,80 Eur) vienkartinei išmokai įsikurti gauti, o P. G. gavus išmoką patvirtinančius dokumentus, jis 2013 m. lapkričio 4 d. savo naudai, už P. G. skirtą vienkartinę išmoką įsikurti, įgijo svetimą, P. G. turtą – minkštąjį kampą „Eliot“ už 2 445 Lt; stalą „Col102“ už 1 997 Lt; pufą už 600 Lt; dangtį su garų reguliatoriumi už 37,90 Lt; keptuvę už 83,80 Lt; grindų šepetį už 73 Lt; šaldytuvą „Daewoo“ už 659,99 Lt; televizorių „Sony“ už 1 399 Lt; sulčiaspaudę „Kuvings“ už 1 249 Lt; trintuvą „Philips“ už 229 Lt, mikrobangų krosnelę „Samsung“ už 399 Lt, dulkių siurblį „Philips“ už 555 Lt, dulkių maišelį „Electrolux“ už 19 Lt, kurių bendra vertė 9 746,19 Lt (2 822,69 Eur), tačiau duoto pažado apgyvendinti P. G. nuolatiniame būste bei jį įdarbinti neįvykdė. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, panaudodamas apgaulę – pažadėdamas investuoti P. G. vaikų globos namuose sutaupytas pinigines lėšas, laikytas jo bankinėje sąskaitoje, ir melagingai nurodydamas, kad tokiu būdu uždirbs jam dar daugiau pinigų, iš kurių jis galės gyventi, įtikino P. G. iš savo sąskaitos išimti sukauptus pinigus ir juos perduoti jam. P. G. 2013 m. lapkričio 5 d. ir 2013 m. lapkričio 15 d. prekybos ir pramogų centre „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini), esančiame banke (duomenys neskelbtini), iš savo sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) per tris kartus išgrynino savo sukauptas asmenines pinigines lėšas – 3 400 Lt, 552,97 Lt ir 1 534,41 Lt, kuriuos perdavė G. D., o G. D. tokiu būdu savo naudai įgijo svetimą turtą – nukentėjusiam P. G. priklausančias pinigines lėšas – 5 487,38 Lt, (1 589,25 Eur) ir jas nusavino. Šiais veiksmais G. D., panaudodamas apgaulę, savo naudai iš viso įgijo svetimo, nukentėjusiajam P. G. priklausančio turto už 15 234,07 Lt (4 412,09 Eur).

2.       Be to, G. D. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir už tai, kad įgijęs nukentėjusiojo P. G. pasitikėjimą, laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 4 d. iki 2013 m. gruodžio 9 d., apgaule, savo naudai įgijo svetimą turtą. 2013 m. spalio 4 d. susipažinęs ir vėliau bendraudamas su tuometiniu (duomenys neskelbtini) vaikų globos namų auklėtiniu P. G. įgijo jo pasitikėjimą ir, pasinaudodamas jo, kaip vaikų globos namų gyventojo, socialinių įgūdžių stoka, jo jaunu amžiumi bei naivumu, panaudodamas apgaulę – pažadėdamas investuoti P. G. vaikų globos namuose gyvenamojo laikotarpio metu sutaupytas pinigines lėšas, laikytas jo bankinėje sąskaitoje ir melagingai nurodydamas, kad tokiu būdu uždirbs jam dar daugiau pinigų, iš kurių jis galės gyventi, įtikino P. G. iš savo sąskaitos išimti sukauptus pinigus ir juos perduoti jam. P. G. 2013 m. lapkričio 29 d. banko (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), iš savo sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išgrynino savo sukauptas asmenines pinigines lėšas – 4 000 Lt (1 158,48 Eur), kurias perdavė G. D., o G. D. tokiu būdu savo naudai įgijo svetimą turtą – nukentėjusiajam P. G. priklausančias pinigines lėšas – 4 000 Lt (1 158,48 Eur) ir jas nusavino. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, panaudodamas apgaulę – pažadėdamas P. G. padėti įsitvirtinti, pradedant savarankišką gyvenimą, t. y. įsikurti jo surastame nuolatiniame būste, surasti darbą bei jį įdarbinti, tokiu būdu įtikino jį parašyti prašymą išeiti iš (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės vaikų globos namų, tam kad įgytų teisę gauti vienkartinę išmoką įsikurti. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2013 m. gruodžio 2 d. (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės administracijos patalpose deklaravo P. G. gyvenamą vietą savo tuometinėje gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini), bei nurodė P. G. kreiptis į (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės administracijos socialinės paramos skyrių 9 750,00 Lt (2 823,80 Eur) vienkartinei išmokai įsikurti gauti, o P. G. gavus išmoką patvirtinančius dokumentus, jis nuo 2013 m. gruodžio 4 d. iki 2013 m. gruodžio 9 d. savo naudai, už P. G. skirtą vienkartinę išmoką įsikurti, įgijo svetimą, P. G. turtą – lovą „R-Baldparpa“ už 1 100 Lt, komodą „R-Baldparpa“ už 800 Lt, lentynų spintą „R- aldparpa“ už 350 Lt, čiužinį „Classic“ už 799 Lt, darbo stalą „R-Baldparpa“ už 1 200 Lt, darbo spintelę „R-Baldparpa„ už 1 000 Lt, mobiliojo ryšio telefoną „Samsung“ už 1 749 Lt, kėdes 6 vnt. už 2 278,02 Lt, kurių bendra vertė 9 276,02 Lt (2 686,52 Eur), tačiau duoto pažado apgyvendinti P. G. nuolatiniame būste bei jį įdarbinti neįvykdė. Tokiu būdu G. D., panaudodamas apgaulę, savo naudai iš viso įgijo svetimo, nukentėjusiajam P. G. priklausančio turto už 13 276,02 Lt (3 845 Eur).

3.       Be to, G. D. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir už tai, kad įgijęs nukentėjusiojo E. P. pasitikėjimą, laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo mėnesio, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos dienos, iki 2014 m. lapkričio 21 d., apgaule, savo naudai įgijo svetimą turtą. Nuo 2014 metų rugsėjo mėnesio iki tiksliai nenustatytos dienos, susipažinęs ir vėliau bendraudamas su tuomečiu (duomenys neskelbtini) vaikų globos namų auklėtiniu E. P. įgijo jo pasitikėjimą, pasinaudodamas jo, kaip vaikų globos namų gyventojo, socialinių įgūdžių stoka, jo jaunu amžiumi bei naivumu, panaudodamas apgaulę – pažadėdamas išgryninti pinigus, skiriamus už vienkartinę pašalpą įsikurti, daiktams įsigyti ir toliau tuos pinigus jam perduoti, įtikino jį parašyti prašymą išeiti iš (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės vaikų globos namų, tam kad įgytų teisę gauti vienkartinę išmoką įsikurti. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2014 m. lapkričio 11 d. nuvežė E. P. į (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės administraciją, kur E. P. deklaravo savo gyvenamą vietą (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybėje bei 2014 m. lapkričio 12 d. įtikino E. P. kreiptis į (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės administracijos socialinės paramos skyrių 9 750 Lt (2 823,80 Eur) vienkartinei išmokai įsikurti gauti, o E. P. gavus išmoką patvirtinančius dokumentus, jis nuo 2014 m. lapkričio 13 d. iki 2014 m. lapkričio 21 d. savo naudai, už E. P. skirtą vienkartinę išmoką įsikūrimui įgijo svetimą, E. P. turtą – lovą už 3 420 Lt, komodą už 860 Lt, mobiliojo ryšio telefoną „Samsung Note 4“ ir mobiliojo ryšio telefono „Samsung Note 4“ dėklą už 2 495 Lt, dėklą „Apple iPad“ už 129,99 Lt, planšetinį kompiuterį „iPad Air 2“ už 2 460 Lt, kurių bendra vertė 9 364,99 Lt (2 712,29 Eur), tačiau pažadėtų išgryninti pinigų E. P. neperdavė. Tokiu būdu G. D., panaudodamas apgaulę, savo naudai iš viso įgijo svetimo, nukentėjusiajam E. P. priklausančio turto už 9 364,99  Lt (2 712,29 Eur).

4.       Taip pat G. D. buvo kaltinamas pagal BK 147 straipsnio 2 dalį už tai, kad pasinaudodamas nukentėjusiųjų asmenų pažeidžiamumu, jų priklausomumu, panaudodamas apgaulę, verbavo ir gabeno du asmenis į Jungtinę Karalystę, siekdamas, kad nukentėjusieji būtų išnaudojami iš jų darbo gautų pajamų neteisėtam pasisavinimui. G. D., pasinaudodamas E. T. ir E. P. materialiniu priklausomumu, kilusiu dėl iš pastarųjų, kaip buvusių (duomenys neskelbtini) vaikų globos namų auklėtinių, apgaulės būdu įgytų vienkartinių socialinės paramos išmokų įsikūrimui, bei pažeidžiamumu, t. y. jų sunkia materialine padėtimi, socialinių įgūdžių stoka, jų gyvenimišku nepatyrimu ir jaunu amžiumi, panaudodamas apgaulę – melagingai E. T. žadėdamas padėti jam viskuo Jungtinėje Karalystėje bei rūpintis juo kaip savo vaiku, susirašinėjimų internetinės programos „Facebook Messenger“ metu, laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 18 d. iki 2015 m. spalio 28 d. kalbino E. T., o per pastarąjį ir E. P. atvykti į Jungtinę Karalystę dirbti, tokiu būdu juos verbavo, turėdamas tikslą juos išnaudoti iš jų Jungtinėje Karalystėje dirbamo darbo gautų pajamų neteisėtam pasisavinimui. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, G. D. organizavo šių dviejų nukentėjusiųjų asmenų gabenimą į Jungtinę Karalystę, t. y., G. D. surado iš (duomenys neskelbtini) į X miestą Jungtinėje Karalystėje vykstantį mikroautobusą bei pranešė E. T. apie jo išvykimo laiką ir vietą, t. y., 2015 m. spalio 29 d. apie 15–16 val. prie prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“ aikštelėje, (duomenys neskelbtini), kur E. T. ir E. P. įsėdo į mikroautobusą ir išvyko į Jungtinę Karalystę. 2015 m. spalio 31 d. apie 5 val. E. T. ir E. P. atvykus į Jungtinę Karalystę, X miestą, ten juos pasitiko G. D. bei mikroautobuso vairuotojui sumokėjo už kelionę, t. y., tokiu būdu G. D. gabeno du nukentėjusiuosius – E. T. ir E. P. iš Lietuvos Respublikos į Jungtinę Karalystę, turėdamas tikslą juos išnaudoti iš jų Jungtinėje Karalystėje dirbamo darbo gautų pajamų neteisėtam pasisavinimui. Tęsdamas savo nusikalstamą sumanymą, G. D. į Jungtinę Karalystę atvykusius E. T. bei E. P. įdarbino tiksliai nenustatytose auto plovyklose, statybų ir konteinerių krovos darbuose bei nurodė, kad jie jam yra skoloje už kelionės išlaidas, būsto nuomą ir maistą, bei tokiu būdu jiems tapus finansiškai priklausomais nuo G. D., jis reikalavo už šias jo nurodytas skolas perduoti jam jų uždirbamas pinigines lėšas, kurių didžiąją, tiksliai nenustatytą dalį, neadekvačią jo nurodytam įsiskolinimui, tiek E. T. laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 31 d. iki 2016 m. gegužės mėn., tiek E. P. laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 31 d. iki 2016 m. birželio mėn. atiduodavo G. D..

5.       Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu G. D. dėl kaltinimo pagal BK 147 straipsnio 2 dalį išteisintas, konstatavus, kad jis nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina, jog nukentėjusieji E. T. ir E. P. buvo verbuojami vykti į Jungtinę Karalystę, taip pat nenustatyta, kad prieš nukentėjusiuosius buvo panaudota apgaulė, G. D. turint tikslą, nukentėjusiesiems atvykus į Jungtinę Karalystę, juos išnaudoti, neteisėtai pasisavinant jų gautas darbo pajamas.

II. Apeliacinių skundų argumentai, proceso dalyvių prašymai

6.       Apeliaciniame skunde Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Egidijus Kerys prašo Šiaulių apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 4 d. nuosprendį pakeisti: (1) panaikinti nuosprendžio dalį, kuria G. D. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį – pripažinti G. D. kaltu pagal BK 147 straipsnio 2 dalį ir paskirti jam 7 metų laisvės atėmimo bausmę; (2) pakeisti nuosprendžio dalį ir panaikinti teismo pripažintas G. D. atsakomybę lengvinančias aplinkybes, numatytas BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose; (3) pakeisti nuosprendžio dalį, kuria G. D. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (3 nusikalstamos veikos) paskirtos baudos ir paskirti G. D. už šias nusikalstamas veikas laisvės atėmimo bausmes: už nusikalstamą veiką dėl sukčiavimo P. G. atžvilgiu – 1 metų ir 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmę; už nusikalstamą veiką dėl sukčiavimo P. G. atžvilgiu – 1 metų ir 1 mėnesio laisvės atėmimo bausmę; už nusikalstamą veiką dėl sukčiavimo E. P. atžvilgiu – 1 metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis ir 5 dalies 2 punktu, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, ir G. D. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 7 metams. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

6.1.                      Pirmosios instancijos teismas, išteisindamas G. D. dėl kaltinimo pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, vieniems byloje esantiems įrodymams nepagrįstai teikė prioritetą, t. y., kaip patikimus ir teisingus išskirtinai vertino savo kaltės dėl minėto kaltinimo nepripažinusio nuteistojo parodymus bei pagal nuteistojo ir jo gynėjo prašymus kviestų, teisme apklaustų liudytojų parodymus, motyvuodamas, jog šių liudytojų parodymai atitinka G. D. parodymus ir juos patvirtina. Tuo tarpu kaip neteisingus bei nenuoseklius teismas nepagrįstai vertino nukentėjusiųjų E. T. bei E. P. parodymus bei liudytojo A. L. teisme duotus nuteistajam nepalankius parodymus apie nukentėjusiųjų išnaudojimą, pasisavinant jų iš darbo santykių gautą atlygį, ir šiais parodymais nepagrįstai nesivadovavo. Be to, teismas nevertino ir neaptarė duomenų bei faktinių bylos aplinkybių, pagrindžiančių G. D. kaltę dėl kaltinimo pagal BK 147 straipsnio 2 dalį. Taip pat pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė BK 147 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių – verbavimo ir apgaulės panaudojimo, todėl nepagrįstai konstatavo, kad G. D. nesiekė nukentėjusiųjų išnaudoti, turėdamas tikslą neteisėtai pasisavinti iš jų darbo gautas pajamas.

6.2.                      Teismas nuosprendyje detalizavo nukentėjusiųjų ikiteisminio tyrimo metu bei teisme duotus parodymus ir dėl neesminių aplinkybių, nesusijusių su inkriminuota nusikalstama veika, nesutapimo nepagrįstai pripažino juos nepatikimais. Tačiau vertindamas G. D. parodymus, nuosprendyje paminėjo tik jo teisme duotus parodymus ir juos nepagrįstai vertino kaip teisingus, bet neatsižvelgė į jo ikiteisminio tyrimo metu duotus nenuoseklius, faktinių bylos aplinkybių neatitinkančius parodymus. Nuteistasis 2019 m. sausio 29 d. ikiteisminio tyrimo metu vykusioje apklausoje parodė, kad „važiuodami iš Lietuvos jie žinojo, kur dirbs, kad darbas bus vištų fabrike. Jis juos apie tai buvo informavęs, nurodęs adresą, o jie patys ten darbinosi. Pradžioje jie atvykę dirbo vištų fabrike, bet po savaitės buvo išmesti“, tačiau byloje nustatyta, kad nukentėjusieji iš anksto nieko nežinojo apie būsimo darbo pobūdį, vištų fabrike nedirbo ir patys nesidarbino nei šiame, nei kitame darbe ir iš ten išmesti nebuvo, nes tokiame darbe nedirbo. Kitoje 2019 m. lapkričio 29 d. vykusioje apklausoje G. D. parodė, kad „jie savo noru darbinosi, kur norėjo“, tačiau byloje nustatyta, kad darbus jiems surado ir įsidarbinti padėjo G. D.. Juolab, kad 2020 m. liepos 21 d. apklausos metu nuteistasis parodė, kad „jiems padėjo įsidarbinti automobilių plovyklose, nes jie nežinojo anglų kalbos, taip pat nebūtų žinoję, nuo ko reikia pradėti darbinantis“. Tuo tarpu proceso metu nukentėjusieji visą laiką nuosekliai teigė, kad dirbdami konteinerių krovos darbus jie niekada negavo darbo užmokesčio, nes G. D. su darbdaviais buvo sutaręs jį pervesti G. D.. G. D. ikiteisminio tyrimo metu tokias aplinkybes neigė, aiškino, jog nukentėjusieji patys gaudavo atlygį ir patys juo laisvai disponavo. 2020 m. liepos 21 d. vykusioje apklausoje G. D. parodė, jog „kol jie dirbdavo prie konteinerių krovos, pas juos atvažiuodavo pasiimti skolos, gal kartą į savaitę ar kas dvi savaites. Pinigus jie gaudavo grynais į rankas. Jam atvykus, E. T. paduodavo po 100 svarų, o kartą yra buvę, kad ir 150 svarų skolos. E. P. jam padavė gal 200 svarų skolos, per visą buvimo Y mieste laikotarpį. Teisme G. D. parodymus davė po visų proceso dalyvių apklausų, žinodamas tiek apie nukentėjusiųjų parodymus, kad jie atlygio dirbdami konteinerių krovos darbus negaudavo, pinigai buvo pervedami tiesiai G. D., kuris jiems atveždavo tik maisto ir apmokėdavo už jų nuomą. Išgirdęs šiuos nukentėjusiųjų parodymus patvirtinančius liudytojo D. L. parodymus, o taip pat liudytojo E. V. parodymus, kad darbo užmokestis buvo pervedamas ir į nuteistojo sąskaitą, liudytojo J. L. parodymus apie atsiskaitymą už darbą ir pinigų pervedimą ir į G. D. sąskaitą, nuteistasis teisme parodė, kad „E. su E. buvo paprašę, kad jų atlyginimą pervestų pas jį į sąskaitą, nes jie tuo metu, neturėjo sąskaitų. Buvo padaryti kokie trys mokėjimai į jo sąskaitą, t. y. P., T., L. ir V. atlyginimai. Tuo laiku P. ir T. paprašė nupirkti maisto produktų. Supirkęs maistą, jį nuveždavo, paduodavo sąskaitą, o likusius pinigus, kuriuos pervesdavo į jo sąskaitą, perduodavo jiems“. Taigi, teismas nuoseklius, objektyviai pagrįstus nukentėjusiųjų parodymus, susijusius su aplinkybėmis apie atlygio ne gavimą asmeniškai, o jo pervedimą G. D., nepagrįstai vertino kaip nepatikimus, o nenuoseklius G. D. parodymus vertino kaip patikimus ir akivaizdžiai teisingus.

6.3.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstais kaip teisingus vertino nuteistojo bei jo gynėjo iniciatyva kviestų liudytojų parodymus, kuriais vadovaudamasis paneigė visus nukentėjusiųjų E. P. ir E. T. parodymus bei faktines bylos aplinkybes dėl BK 147 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo. Visi minėti liudytojai apklausti praėjus beveik šešeriems metams po nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo, kas objektyviai apsunkina prisiminti ir teisingai nurodyti aplinkybes apie tiems liudytojams nereikšmingų asmenų – nukentėjusiųjų E. T. bei E. P. – elgesį, gyvenimo būdą (kokius gėrimus ar medžiagas vartojo, kiek pinigų turėjo, kaip juos leido ir pan.) Pirmosios instancijos teismas turėjo skirti išskirtinį dėmesį aptartų parodymų analizei, jų patikimumui, gretinti šiuos parodymus su kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis ir nustatytus prieštaravimus vertinti kritiškai, tačiau to nepadarė ir visus šių liudytojų parodymus išskirtinai vertino kaip teisingus, kaip papildančius nuteistojo duotus parodymus ir kaip paneigiančius nukentėjusiųjų parodymus ir kaltinimo aplinkybes, o tai lėmė neteisingas išvadas dėl G. D. nekaltumo padarymą. Taip pat teismas turėjo atsižvelgti ir į tai, kad G. D. prašymu apklaustas liudytojas A. L. teisme parodė, kad jis buvo gavęs prašymą duoti G. D. palankius parodymus, nurodant, kad E. ir E. blogai elgėsi, išlaidavo, ką iš esmės parodė minėti nuteistojo ir jo gynėjo iniciatyva teisme apklausti liudytojai. Be to, pirmosios instancijos teismas vadovavosi liudytojo A. B. parodymais, kuris su nukentėjusiaisiais nei kartu dirbo, nei gyveno viename kambaryje, nei su jais bendravo, nes, kaip parodė minėtas liudytojas, jis buvo vyresnio amžiaus ir tik kažkuriuo trumpu laikotarpiu su nukentėjusiaisiais gyveno viename viešbutyje („hostelyje“). Tačiau šis liudytojas parodė apie nukentėjusiuosius tokias aplinkybes, kaip „prigerdavo sidro, užsigerdavo degtine“, net įvardijo alkoholinio gėrimo pavadinimą - „Rasputin“, teigė, kad „po to žolės parūkydavo, savaitgalį gaudavo pinigus, „užbaliavodavo“, pirmadieniais nebeidavo į darbą“; „jiems netrūkdavo pinigų, nes jie pirkdavo maistą, rūkalus, alkoholį“; „E. su E. prie tų konteinerių dirbo apie mėnesį, paskui prisiskolino pinigų ir pabėgo“, nors byloje objektyviai nustatyta, jog E. P. konteinerių krovos darbus dirbo tik kelias savaites, o E. T. apie 3 mėnesius, ir byloje nėra duomenų apie nukentėjusiųjų turėtas skolas, pabėgimą iš darbo. Ir šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tokiems neobjektyviems liudytojo A. B. (kaip ir kitų liudytojų) parodymams suteikė išskirtinę reikšmę, juos vertino kaip teisingus, paneigiančius nukentėjusiųjų parodymus.

6.4.                      Aplinkybę, kad nukentėjusysis E. P. konteinerių krovos darbus dirbo gana trumpą laiką (iki kelių savaičių), patvirtina jo paties ir nukentėjusiojo E. T. parodymai bei E. T. žinutės broliui. Byloje nustatyta, kad nukentėjusieji dirbti konteinerių krovos darbus buvo nuvežti po 2015 m. šv. Kalėdų, o jau 2016 m. sausio 10 d. E. T. kreipėsi į G. D., kad šis paimtų E. P. atgal į X miestą. Taip pat byloje nustatyta, kad dirbant konteinerių krovos darbus buvo du darbdaviai: J. L. ir vėliau D. L.. Liudytojas E. V. teisme parodė, kad jis konteinerių krovos darbus kartu komandoje dirbo su A. L. ir E. T.. Keletą dienų padirbo pas J. L., po to persikėlė dirbti pas D. L., ir tuo metu E. P. konteinerių krovos darbų jau nedirbo, su juo susipažino tik po šių darbų iš Y miesto atvykęs į X miestą. Taigi šios aplinkybės patvirtina, kad E. P. konteinerių krovos darbus dirbo trumpą laiką, ir jo darbdavys buvo tik J. L., pas kitą darbdavį – D. L. jis nedirbo. Iš E. T. susirašinėjimo turinio akivaizdu, jog pas darbdavį D. L. jis pradėjo dirbti nuo 2016 m. sausio 17 d., ir tai patvirtina tą dieną jo rašyta žinutė broliui, kad išsikrausto į kitus namus prie uosto laivų. Liudytojai, kurie buvo apklausti nuteistojo ir jo gynėjų iniciatyva, D. L. ir T. Ž. parodė, kad E. T. ir E. P. jiems žinomi, kad jie dirbo pas D. L., kad T. Ž. apie mėnesį laiko su jais dirbo vienoje komandoje ir darbdavio D. L. prašymu apmokė juos dirbti. T. Ž. parodė ir tai, kad nukentėjusiuosius vadino „žolėdžiais“, nes jie nuolat „rūkydavo žolę“, be to, nukentėjusieji turėjo pinigų nusipirkti ir alkoholio, maisto. D. L. parodė, kad E. T. ir E. P. pas jį įmonėje dirbo apie porą mėnesių vasaros laikotarpiu nuo birželio iki rugpjūčio, kad su jais, kaip ir su kitais dirbusiais, atsiskaitydavo kiekvieną penktadienį po darbo, atlygis jiems būdavo išmokamas grynaisiais „į rankas“, nes jie neturėjo angliškos sąskaitos banke. Į kitų pašalinių asmenų sąskaitas jis pinigų niekada nepervedinėdavo ir tikrai G. D. pinigų nevedė. Taigi ir šiuo atveju minėti liudytojai parodė apie su nukentėjusiojo E. P. gyvenimo būdu susijusias aplinkybes, tačiau realiai jie jo nepažinojo, nes byloje nustatyta, kad nukentėjusysis pas D. L. nedirbo. Be to, liudytojas D. L. parodė, jog jis E. T. ir E. P. (kuris, kaip minėta, pas jį net nedirbo) atlygį išmokėdavo grynaisiais, asmenų uždarbio į kitų asmenų sąskaitą nevesdavo ir tikrai G. D. jų pinigų nevedė. Tačiau nukentėjusysis E. T., liudytojai A. L., E. V. parodė, kad ir E. T., ir jų pačių atlyginimai, dirbant pas D. L., buvo pervedami į G. D. sąskaitą. Šių parodymų pirmosios instancijos teismas neanalizavo, neaptarė ir vadovavosi prieštaringais bei neteisingais liudytojo D. L. parodymais. Be to, kad atlygis, dirbant pas D. L., buvo mokamas pavedimu, patvirtino ir pas jį dirbęs liudytojas T. Ž.. Liudytojas J. L. parodė, kad pas jį įmonėje konteinerių krovos darbus vienu metu dirbdavo apie 50 žmonių, darbuotojai nuolat keisdavosi, ir iš viso pasikeitė keli tūkstančiai darbuotojų. Tačiau paklaustas apie nukentėjusiuosius, kurie jo įmonėje dirbo prieš šešerius metus ir tik mažiau nei tris savaites, jis parodė, kad jie, kaip ir dauguma jaunimo, rūkydavo, vartodavo alkoholį, teigė, kad jis gerai prisimena kambarį, kuriame jie gyveno, nes kai jie išvažiavo, išnešė iš to kambario tris maišus šiukšlių, butelių, skardinių.

6.5.                      Pirmosios instancijos teisme 2022 m. kovo 9 d. vykusiame teisiamajame posėdyje papildomai buvo apklaustas nukentėjusysis E. T.. Tačiau skundžiamame nuosprendyje šie jo parodymai neaptarti ir neįvertinti.

6.6.                      Teismas nuosprendžio 5.5. ir 5.5.1. punktuose nepagrįstai, vien tik dėl neesminių aplinkybių kaip neteisingus ir nenuoseklius vertino nukentėjusiųjų parodymus. Viso proceso metu nukentėjusieji kategoriškai patvirtino esmines, su jų išnaudojimu Jungtinėje Karalystėje susijusias aplinkybes.

6.7.                      Teismas, kaip nepatikimus, nukentėjusiųjų parodymus vertino dar ir todėl, kad nukentėjusieji tariamai turėjo pagrindą duoti neteisingus parodymus bei bandyti save pristatyti kaip aukas, nes G. D. yra apgavęs E. P., iš kurio pasisavino įsikūrimui skirtą pašalpą, o E. T. tokiu pat būdu nukentėjo nuo G. D. pažįstamo asmens, ir tai turėjo įtakos nukentėjusiųjų neigiamam nusistatymui. Tačiau apgaule nukentėjusiojo E. P. turtas buvo užvaldytas 2014 m., o nukentėjusiojo E. T. – 2015 m., ir jie dėl prieš juos padarytų nusikalstamų veikų į teisėsaugos institucijas nesikreipė. Nukentėjusieji, kaip prekyba žmonėmis aukos, buvo išnaudojami nuo 2015 m. spalio 31 d. iki 2016 m. birželio mėnesio, ir ikiteisminis tyrimas dėl šių neteisėtų veiksmų buvo pradėtas praėjus daugiau nei pusei metų po nukentėjusiųjų grįžimo į Lietuvą, kai ikiteisminio tyrimo pareigūnai vaikų globos namuose skaitydami pranešimą apie prekybą žmonėmis, sužinoję galimas nukentėjusių išnaudojimo aplinkybes, atliko procesinius veiksmus. Tai patvirtina, kad nukentėjusieji neturėjo jokio tikslo apkalbėti G. D., ant jo nepyko ir patys į teisėsaugos institucijas nesikreipė. Be to, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl G. D. nusikalstamų veiksmų, susijusių su sukčiavimu, vadovavosi nukentėjusiųjų parodymais, o dėl kaltinimo, susijusio su prekyba žmonėmis, tų pačių nukentėjusiųjų parodymus vertino kaip nepatikimus ir neteisingus. Tuo tarpu nuteistojo, kuris 2019 m. sausio 29 d. ir 2019 m. vasario 5 d. ikiteisminio tyrimo metu vykusiose apklausose savo kaltę dėl sukčiavimo neigė, parodymais vadovavosi ir jais pagrindė išteisinamąjį nuosprendį.

6.8.                      Skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai nurodyta ir kita nukentėjusiųjų parodymų vertinimo, kaip nepatikimų, priežastis – namui X mieste, kuriame gyveno nukentėjusieji, buvo padaryta pakankamai didelė – virš 2000 svarų žala. Tačiau nors proceso metu nuteistasis siekė pagrįsti, kad ši žala atsirado dėl nukentėjusiųjų veiksmų, tačiau nukentėjusieji kategoriškai tokią galimybę neigė. Be to, liudytojas E. V. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jis ir kiti gyvenantys name nieko nesulaužė ir nesugadino, jam išvykstant namas buvo toks kaip ir atvykus. Teisme liudytojas M. M. ne tik parodė apie minėtam namui padarytą žalą, tačiau teismui pateikė dokumentus, susijusius su sutarties sudarymu, jos nutraukimu bei su žalos nustatymu. Iš jų matyti, kad namo nuomos sutartis buvo sudaryta 2015 m. spalio 19 d. su R. P., o nutraukta 2017 m. kovo 11 d. Namui padaryta žala užfiksuota 2017 m. kovo 9 d., kurią atlygino G. D.. Teisme apklausti nukentėjusieji bei šiame name gyvenę liudytojai patvirtino, kad name nuolat gyveno 5-6 asmenys. Byloje nustatyta, kad E. T. iš Jungtinės Karalystės išvyko 2016 m. gegužės mėnesį, o E. P. - 2016 m. birželio mėnesį, o tai reiškia, kad nuo šių laikotarpių nukentėjusieji name, esančiame X mieste, negyveno. Tuo tarpu žala namui buvo užfiksuota tik 2017 m. kovo mėnesį, t. y., po 9–10 mėnesių po nukentėjusiųjų išvykimo, ir tai patvirtina, kad jie ne tik nepadarė, bet ir neturėjo galimybės padaryti žalos, dėl kurios teismas visiškai nepagrįstai, kaip nepatikimus, vertino jų parodymus.

6.9.                      Teismas motyvuojamoje nuosprendžio dalyje padarė išvadą, kad nukentėjusiųjų parodymus iš esmės atitinka teisiamajame posėdyje duoti liudytojo A. L. parodymai, kuris be kitų aplinkybių parodė ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu jo duoti parodymai neteisingi, nes G. D. prašė duoti jam palankius parodymus, žadėdamas už tai sumokėti. Tačiau teismas nuosprendžio 5.6.1. bei 5.6.2. punktuose minėto liudytojo teisme duotus parodymus vertino kaip nenuoseklius ir prieštaringus ir jais nesivadovavo, o kaip išsamius ir nuoseklius vertino jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Nuosprendyje nurodyta, kad „liudytojas A. L. pripažino, kad prieš apklausą šiame teisme jis G. D. draugų prašė 1000 Eur, bet jų negavo“, ir dėl šių aplinkybių konstatavo, kad „A. L. yra akivaizdžiai priešiškai nusiteikęs kaltinamojo atžvilgiu, yra reikalavęs iš jo pinigų už parodymų davimą, tačiau jų negavęs, galimai nusiteikęs duoti priešiškus, kaltinamajam nepalankius parodymus“. Tačiau šioje nuosprendžio dalyje yra netinkamai pacituoti liudytojo A. L. teisme duoti parodymai. 2022 m. kovo 31 d. vykusio teismo posėdžio metu A. L. parodė, kad pinigų iš G. D. prašė ne už parodymų davimą (parodymų turinį), o prašė jo gražinti skolą, kuri buvo 1 000 svarų. Be to, liudytojo A. L. parodymų nuoseklumą patvirtina ir tai, kad jis su nukentėjusiaisiais ryšio nepalaikė, todėl konstatavus, kad jo parodymai atitinka nukentėjusiųjų parodymus, darytina ir išvada, kad liudytojas su nukentėjusiais dėl parodymų turinio nesitarė, jie visi teismui nurodė objektyviai teisingas jiems žinomas aplinkybes, pagrindžiančias G. D. kaltę. Be to, liudytojas teisme parodė ir tai, kad buvo sulaukęs prašymo duoti nuteistajam palankius parodymus ir neteisingai parodyti, kad nukentėjusieji elgėsi blogai, išlaidavo, leisdavo pinigus, tačiau iš tikrųjų nukentėjusieji galvodavo, iš kur gauti pinigų, buvo skundęsi, kad G. D. neduoda pinigų.

6.10.                      Skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai neaptarti ir nevertinti nukentėjusiųjų parodymus patvirtinantys liudytojų T. R. (t. 6, b. l. 176–178), V. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kurie buvo perskaityti pirmosios instancijos teisme, liudytojo E. B. teisme duoti parodymai. Taip pat netinkamai vertintos nukentėjusiojo E. T. broliui E. B. 2015 m. lapkričio 14 d. ir 2016 m. vasario 8 d. „Facebook“ paskyroje rašytos žinutės, nes nukentėjusysis teisme paaiškino, kad būtent 2016 m. vasario 8 d. jis broliui rašė tiesą, o pirmoje žinutėje nurodyta informacija išgalvota, nes buvo gėda prisipažinti, jog būdamas Anglijoje nieko neturi. Be to, vertinant 2015 m. lapkričio 14 d. žinutės turinį, akivaizdu, kad E. T., gaudamas 35 svarų per dieną darbo užmokestį, per dvi savaites niekaip nebūtų galėjęs sutaupyti 900 svarų sumos.

6.11.                      Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad nukentėjusieji nebuvo verbuojami vykti dirbti į Jungtinę Karalystę. Priešingai, būtent G. D., susirašinėdamas su nukentėjusiuoju E. T., pasiūlė šiam vykti į Jungtinę Karalystę, žadėdamas jam padėti, rūpintis kaip savo vaiku ir pan., ir tai nulėmė nukentėjusiojo apsisprendimą išvykti. Taip pat byloje esantys duomenys patvirtina ir tai, kad prieš nukentėjusiuosius, kaip valios palenkimo būdas, buvo panaudota apgaulė, kuri pasireiškė melagingais pažadais jiems viskuo padėti bei jais rūpintis (turėti gerą darbą ir gerai gyventi), tačiau nuteistojo tikslas buvo išnaudoti nukentėjusiuosius ir pasipelnyti, nusavinant iš jų darbo gautas pajamas. Taip pat apgaulės požymiu laikytinas ir sąmoningas G. D. nutylėjimas nukentėjusiesiems apie būsimas jų skolas bei skolos dydžio didinimą, kai šie atvyks į Jungtinę Karalystę.

6.12.                      Išnaudojimas, turint tikslą pasisavinti kitų asmenų (nukentėjusiųjų) iš darbo gautas pajamas (kas ir buvo inkriminuota G. D.), nėra tradicinis įstatymo leidėjo BK 147 straipsnio dispozicijoje nurodytas išnaudojimo būdas, todėl jis priskirtinas prie kitų išnaudojimo tikslų. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas kaltininko galimai turėtą išnaudojimo tikslą, pasisakė visai apie kitus išnaudojimo tikslus – išnaudojimą vergijai ar panašiomis į vergiją sąlygomis bei išnaudojimą priverstiniam darbui, nors šie išnaudojimo tikslai G. D. nebuvo inkriminuoti. Nukentėjusiųjų, liudytojo A. L. parodymai, taip pat minėtas nukentėjusiojo E. T. susirašinėjimo su broliu turinys bei kiti prokuroro baigiamojoje kalboje nurodyti duomenys patvirtina, kad nukentėjusiesiems atvykus į Jungtinę Karalystę buvo pranešta apie jų turimus įsiskolinimus G. D. už kelionę, kambario nuomą ir užstatą už šią nuomą bei buvo nurodytas reikalavimas, kaip skolos grąžinimą, ateityje atiduoti visas jų gautas darbo pajamas. Atidavus uždirbtus pinigus, vėliau tariamos skolos dydis buvo didinamas. Ši situacija lėmė, kad nukentėjusieji, nuolat dirbdami ir gaudami už tai darbo užmokestį, negalėjo savarankiškai disponuoti uždirbtais pinigais, nes dėl G. D. veiksmų jie užsidirbtų pinigų arba iš viso negaudavo, arba gaudavo ženkliai mažesnę sumą, ir tokiu būdu buvo suvaržyta bei apribota jų laisvė, jie buvo visiškai priklausomi nuo G. D. (jie savarankiškai negalėjo įsigyti maisto, susimokėti už nuomą, pirkti prekių bei paslaugų).

6.13.                      Apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad G. D. padarė BK 147 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl bausmės paskyrimo, taip pat turėtų būti iš naujo nagrinėjami ir patenkinti nukentėjusiųjų E. T. ir E. P. ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo.

6.14.                      G. D. savo kaltę dėl trijų nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 1 dalyje, pripažino tik iš dalies, t. y. jis prisipažino užvaldęs nukentėjusiems priklausiusį, kaltinime išvardintą turtą, tačiau neigė turėjęs tyčią šį nukentėjusių turtą užvaldyti apgaule ir teigė, kad nukentėjusiems pinigų negražino tik todėl, kad turėjo finansinių sunkumų. Be to, nuteistasis proceso metu nė karto neišreiškė nuoširdaus gailesčio dėl sukčiavimo nukentėjusiųjų atžvilgiu. Taip pat G. D. proceso metu neigė ir faktines nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, parodydamas, kad nukentėjusieji patys kreipėsi į jį dėl valstybės skiriamų įsikūrimo pašalpų išgryninimo, jie patys savo iniciatyva ruošėsi išeiti iš vaikų globos namų. Tačiau byloje nustatyta, kad nuteistasis ieškojo vaikų globos namuose gyvenančių greitai pilnametystės sulauksiančių vaikų ir siūlė išgryninti jų gautas įsikūrimo pašalpas, aiškino jiems, kokia šios procedūros tvarka ir eiga.

6.15.                      Pirmosios instancijos teismas G. D. atsakomybę lengvinančia aplinkybe nepagrįstai pripažino ir tai, kad jis nukentėjusiesiems E. P. ir P. G. atlygino dalį žalos. Ikiteisminio tyrimo metu atlyginta tik nežymi turtinės žalos dalis (apie 12,5 procento), turtinė žala nukentėjusiajam P. G. iš viso neatlyginta, o per beveik dvejus metus vykusį teisminį bylos nagrinėjimą nuteistasis likusios turtinės žalos dalies nukentėjusiesiems neatlygino.

6.16.                      Pirmosios instancijos teismas už nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 1 dalyje, G. D. paskyrė per švelnios rūšies bausmes, nes nepagrįstai pripažino jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, neįvertino, kad nusikalstamos veikos padarytos prieš paties jautriausio socialinio sluoksnio asmenis – vaikų globos namų auklėtinius, iš kurių sukčiavimo būdu buvo įgytos ne tik valstybės skiriamos vienkartinės socialinės pašalpos, bet nukentėjusiųjų P. G. ir P. G. per visą gyvenimo vaikų globos namuose laikotarpį sukauptos lėšos. Be to, skirdamas bausmes, teismas nevertino po padarytų nusikalstamų veikų kilusių pasekmių, t. y., kad dėl G. D. apgaulės P. G. ir P. G. buvo įtikinti išeiti iš vaikų globos namų, iš kurių išėję, jie neturėjo susitaupytų ir iš valstybės gautų piniginių lėšų, gyvenamosios vietos, todėl, neturėdami į ką kreiptis pagalbos, jie darė nusikalstamas veikas ir buvo nuteisti laisvės atėmimo bausmėmis. Taip pat skundžiamame nuosprendyje neįvertintas nuteistojo elgesys po nusikalstamų veikų P. G. ir P. G. atžvilgiu padarymo. Nukentėjusiesiems išėjus iš vaikų namų, G. D. kelias savaites su jais bendravo, o po to, kai nukentėjusieji paprašė pinigų, šis davė 20 Lt, pasakė daugiau nesirodyti, o pareikalavus grąžinti jiems pasisavintas lėšas, nuteistasis pagrasino ir leido suprasti, kad pinigų nukentėjusiesiems grąžinti jis neketina.

7.       Nukentėjusiųjų E. T. ir E. P. atstovas advokatas Dalius Povilius apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 4 d. nuosprendžio dalį, kuria G. D. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 147 straipsnio 2 dalį ir šioje dalyje priimti dėl G. D. apkaltinamąjį nuosprendį; paskirti G. D. už nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 1 dalyje, straipsnio sankcijos vidurkį viršijančias laisvės atėmimo bausmes. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

7.1.                      G. D. ir nuketėjusiųjų niekada nesiejo jokie draugystės ar šeiminiai santykiai, todėl nuteistojo elgesys, kai po kurio laiko, nuvykęs į Jungtinę Karalystę, jis vėl prisiminė asmenis, iš kurių be jokių pasekmių jam pavyko gauti neteisėtos naudos, gali būti vertinamas tik kaip dar vienas jo sumanymas šiuos asmenis išnaudoti. Byloje nėra jokių duomenų, kad G. D. per laikotarpį po padaryto sukčiavimo iki nukentėjusiųjų atvykimo į Jungtinę Karalystę būtų pakeitęs gyvenimo būdą ir pradėjęs padėti sunkiai visuomenėje besiadaptuojantiems asmenims.

7.2.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi nuteistojo G. D. ir su juo susijusių asmenų parodymais, o nukentėjusiųjų parodymus vertino kaip nepatikimus. Byloje yra duomenų, kad G. D. darė įtaką liudytojų parodymų turiniui, todėl šie davė neteisingus parodymus. Liudytojas A. L. teisme patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis jam pasakė, kokius parodymus reikia duoti apklausos metu, tačiau pirmosios instancijos teismas vadovavosi ikiteisminio tyrimo metu duotais šio liudytojo parodymais, nevertindamas priežasčių, kodėl pirmosios instancijos teisme liudytojas davė kitokius parodymus. Be to, kaip patikimi buvo įvertinti G. D. parodymai, neatsižvelgiant į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistojo parodymai kito, taip pat skyrėsi jo ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoti parodymai.

7.3.                      Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusieji E. T. ir E. P. būtų įtakoję kokius nors asmenis duoti jiems palankius parodymus. Nepriklausomai nuo to, kad nukentėjusieji teisme parodymus davė apie įvykius, buvusius prieš daugiau nei 7 metus, jų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoti parodymai apie esmines byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybes yra nuoseklūs.

7.4.                       Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai nurodė, kad nukentėjusiųjų E. T., E. P., taip pat ir liudytojo A. L. parodymai yra vertintini kritiškai, nes nuteistasis nukentėjusiesiems yra padaręs žalos. Pirmosios instancijos teismas tokioje savo išvadoje pasisako apie žalą, atsiradusią dėl sukčiavimo, dėl ko G. D. skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu. Be to, E. T., kuris G. D. siūlymu vyko į Jungtinę Karalystę ir vėliau nuo jo nukentėjo, atžvilgiu nuteistasis nesukčiavo, todėl minėtas nukentėjusysis neturėjo jokios priežasties duoti G. D. nepalankius parodymus. Taip pat minėta teismo išvada reiškia, kad visais atvejais nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai turėtų būti vertinami kaip nepatikimi, nes nuteistieji nukentėjusiųjų atžvilgiu padarė nusikalstamas veikas, o liudytojai, nepritardami nusikalstamam asmens elgesiui, jau savaime yra nusiteikę neigiamai prieš kaltininkus.

7.5.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, kaip patikimus, vertino G. D. prašymu apklaustų liudytojų V. D., T. R., E. V., T. Ž., A. B., R. M., J. L., D. L., R. B. parodymus. Kai kurie iš šių liudytojų yra nuteistojo giminaičiai, beveik visi jų gyvena Jungtinėje Karalystėje kaip ir pats nuteistasis, todėl galėjo būti jo įtakojami. Byloje nėra jokių duomenų, to nepatvirtina ir liudytojų teismui pateikti rašytiniai dokumentai, kad minėti liudytojai nusikalstamos veikos padarymo metu turėjo kokį nors kontaktą su nukentėjusiaisiais E. T. ir E. P., t. y., kartu dirbo, kokia nors forma valdė gyvenamąjį plotą, kur gyveno nukentėjusieji ir pan. Be to, patys liudytojai pripažino, kad per daugiau nei 7 metų laikotarpį nuo nusikalstamos veikos padarymo iki bylos nagrinėjimo teisme, jie dirbo ir su panašiais kaip nukentėjusieji asmenimis susitiko šimtus ar net tūkstančius kartų. Tačiau duodami parodymus, jie puikiai prisiminė nukentėjusiuosius ir davė apie juos išsamius parodymus, palankius nuteistajam, nors kitų tuo pat metu kartu su nukentėjusiaisiais gyvenusių, dirbusių asmenų liudytojai prisiminti negalėjo, o jei ir prisiminė – jų parodymai apie tai skiriasi.

7.6.                      Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl nuteistojo veiksmų, susijusių su padarytu sukčiavimu, vadovavosi nukentėjusiųjų parodymais, tačiau logine tąsa susijusioje situacijoje, kai nukentėjusiaisiais ir vėl buvo pasinaudota, nukentėjusiųjų parodymai vertinami kaip nepatikimi.

7.7.                      Skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai konstatuota, kad byloje nebuvo nustatytas apgaulės, kaip būtino nusikaltimo, numatyto BK 147 straipsnyje, požymis. Nukentėjusiesiems, juos kviečiant atvykti į Jungtinę Karalystę, tikrai niekas nenurodė, kad iš jų sistemingai bus paimamas jų darbo užmokestis. Teismo posėdyje nukentėjusieji taip pat parodė, kad jeigu jie būtų žinoję, kokios sąlygos jų laukia Jungtinėje Karalystėje, jie tikrai nebūtų ten vykę.

7.8.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad G. D. prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 1 dalyje, ir nuoširdžiai gailisi nusikaltęs. Nuteistasis savo kaltę dėl sukčiavimo pripažino tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kai byloje buvo surinkti visi jo kaltę patvirtinantys įrodymai. Be to, 2022 m. balandžio 25 d. vykusiame teismo posėdyje nuteistasis pareiškė, kad jokio sukčiavimo jis nepadarė, nes nukentėjusieji P. G., P. G., E. P. jam pinigus paskolino. Nuteistasis taip pat pareiškė, kad likusių pinigų E. P. jis negrąžins, nes šis jam taip pat yra padaręs žalos. Kad nuteistojo prisipažinimas nebuvo nuoširdus, patvirtina ir tai, kad į dalį jam teisiamajame posėdyje užduodamų klausimų jis atsisakė atsakyti. Be to, viso proceso metu G. D. nesigailėjo nusikaltęs.

7.9.                      Skundžiamu nuosprendžiu G. D. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį paskirtos per švelnios rūšies bausmės. Jis yra linkęs nusikalsti, sistemingai darydamas nusikalstamas veikas prieš labiausiai pažeidžiamus visuomenės asmenis naudojo apgaulę, jiems melavo. Švelnių bausmių paskyrimas nesustabdo G. D. nuo pakartotinio nusikalstamų veikų darymo.

8.       Atsiliepimų į apeliacinius skundus nepateikta.

9.       Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdžio metu prokuroras ir nukentėjusiųjų E. T. ir E. P. atstovas prašė apeliacinius skundus patenkinti, o nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinius skundus atmesti.

II.       Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro Egidijaus Kerio ir nukentėjusiųjų E. T. ir E. P. atstovo advokato Daliaus Poviliaus apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

10.       Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinių skundų argumentus, pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus ir išklausiusi proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino G. D. dėl kaltinimo pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, nustatęs, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Tačiau teisėjų kolegijos įsitikinimu, skundžiamo nuosprendžio dalis dėl G. D. paskirtų bausmių pagal BK 182 straipsnio 1 dalį nėra teisinga. Šioje nuosprendžio dalyje, nepagrįstai nustačius G. D. atsakomybę lengvinančias aplinkybes, numatytas BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose, netinkamai įvertinus G. D. padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą, pobūdį, taip pat jo asmenybę, jam už BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų padarymą buvo paskirtos pernelyg švelnios bausmės. Taip pat skundžiamu nuosprendžiu netinkamai išspręstas E. T. civilinis ieškinys. Todėl skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, neteisingai paskirtų bausmių ir netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 straipsnio 1, 2, 4 punktai).

 Dėl BK 147 straipsnio 2 dalies taikymo

11.       Pagal BK 147 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pardavė, pirko, kitaip perleido ar įgijo, verbavo, gabeno ar laikė nelaisvėje žmogų panaudodamas fizinį smurtą ar grasinimus arba kitaip atimdamas galimybę priešintis, arba pasinaudodamas nukentėjusio asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu, arba panaudodamas apgaulę, arba priimdamas ar sumokėdamas pinigus, arba gaudamas ar suteikdamas kitokią naudą asmeniui, kuris faktiškai kontroliuoja nukentėjusį asmenį, jeigu kaltininkas žinojo arba siekė, kad nukentėjęs asmuo, nesvarbu, ar jis sutiko, būtų išnaudojamas vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, prostitucijai, pornografijai ar kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, priverstiniam darbui ar paslaugoms, įskaitant elgetavimą, nusikalstamai veikai daryti arba kitais išnaudojimo tikslais. Pagal BK 147 straipsnio 2 dalį atsakomybė kyla tam, kas, be kita, BK 147 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką padarė dviem ar daugiau nukentėjusiems asmenims (įstatymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2012 m. liepos 13 d.).

12.       Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodyta, kad BK 147 straipsnyje nustatyta prekybos žmonėmis veika – tai įvairūs sandoriai, kurių objektas yra žmogus (pardavimas, pirkimas, kitoks perleidimas ar įgijimas, verbavimas, gabenimas ar laikymas nelaisvėje žmogaus) ir kurie sudaromi siekiant išnaudoti tą žmogų. Prekybos žmonėmis atveju svarbu, kad su asmeniu yra elgiamasi lyg su daiktu, juo disponuojama kaip preke, varžoma jo laisvė ir valia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-13-719/2020, 2K-165-976/2022).

13.       Aiškinant prekybą žmonėmis pagal BK 147 straipsnį, pabrėžtini tokie esminiai šios nusikalstamos veikos sudėties elementai: priešingumas asmens laisvei; bent vienos iš alternatyvių veikų padarymas (verbavimas, pardavimas, pirkimas, gabenimas ir kt.); bent vieno iš alternatyvių veikos padarymo ir nukentėjusiųjų laisvės pažeidimo būdų panaudojimas (fizinis smurtas, grasinimai, apgaulė, pasinaudojimas priklausomumu ar pažeidžiamumu ir kt.); tyčinis veikos pobūdis ir jos padarymo tikslas – įtraukti kitą asmenį į tam tikrą išnaudojimo sritį.

14.       G. D. šioje baudžiamojoje byloje buvo kaltinamas tuo, kad pasinaudodamas nukentėjusiųjų asmenų pažeidžiamumu, jų priklausomumu, panaudodamas apgaulę, verbavo ir gabeno du asmenis į Jungtinę Karalystę, siekdamas, kad nukentėjusieji būtų išnaudojami iš jų darbo gautų pajamų neteisėtam pasisavinimui.

15.       Verbavimas teismų praktikoje suprantamas kaip kito žmogaus skatinimas (įtikinėjimas, pažadai, siūlymai) išnaudojimo tikslais atlikti veiksmus (duoti sutikimą, vykti į užsienį ir pan.), kurie leistų vėliau tą žmogų išnaudoti laisvę varžančios kontrolės sąlygomis. Tai iš esmės aktyvūs kaltininko veiksmai, kuriais siekiama palenkti nukentėjusiojo valią ir jį perimti savo ar kito asmens kontrolėn. Verbavimas gali pasireikšti kaltininko pasiūlymais ir pažadais dėl materialinio atlyginimo, gero, viskuo aprūpinto gyvenimo, nulėmusiais nukentėjusiųjų valios palenkimą bei sprendimą atlikti veiksmus, kurie lemtų jų išnaudojimą. Verbavimu kaltininkai siekia sutelkti potencialias aukas bet kuriai iš galimų išnaudojimo formų. Asmens verbavimas gali vykti tiek slepiant, tiek neslepiant fakto, jog jis bus išnaudojamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-43-942/2016, Nr. 2K-13-719/2020).

16.       Kaltinime buvo nurodyta, kad nagrinėjamu atveju verbavimas pasireiškė tuo, kad G. D. susirašinėjimų internetinės programos „Facebook Messenger“ metu, laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 18 d. iki 2015 m. spalio 28 d. kalbino E. T., o per jį ir E. P., atvykti į Jungtinę Karalystę dirbti.

17.       Iš byloje esančio apžiūros protokolo, kuriame perrašyti E. T. paskyros, esančios www.facebook.com, duomenys, matyti, kad kaltinime nurodytu laikotarpiu E. T. susirašinėjo su G. D. taip pat ir apie vykimą ir darbą Jungtinėje Karalystėje. 2015 m. rugpjūčio 18 d. G. D. rašė E. T. „Nu pakentek greit į uk atleksi; sule gali net nesirasyti“. 2015 m. rugpjūčio 21–22 d. G. D. rašė „Ka tu waikinas?“, „Ruosies pas mane i Anglija“, į ką E. T., kaip nurodyta apžiūros protokole, atsakė, kad ruošiasi, o G. D. paprašo niekam apie tai nepasakoti („Nk tik nekalbek“) ir parašo, kad „Tu atleksi pas mane as turiu jau tau kambariuka“. E. T. paklausus, ar šis padės jam „dėl teisių“, G. D. atrašo, kad „Wiskuom cia, Tu busi mano waikas“. Tą pačią dieną G. D. taip pat rašė E. T. „Bet sutwarkom tawe ir pas mane ok mazyli?“. 2015 m. rugpjūčio 26 d. E. T. rašė G. D. klausdamas „Ta ko nepasuki tetuk ;)“. Tą pačia diena E. T. ir G. D. taip pat susirašinėjo apie E. T. išėjimą iš vaikų globos namų, kad jam bus reikalinga kita gyvenamoji vieta, o G. D. pažada jam surasti „kur prisiglausti“, liepia neišleisti turimų pinigų, nes pažįsta asmenis, kurie nuomoja butus. 2015 m. rugpjūčio 30 d. E. T. informavo G. D., kad E. P. „taip pat nori į UK“. Kitas jų susirašinėjimas apie vykimą į Jungtinę Karalystę užfiksuotas po beveik 3 savaičių, kai 2015 m. rugsėjo 18 d. G. D. parašė E. T. klausdamas „Kada i uk atleksi? Darbai laukia“. Į šį klausimą E. T. neatsakė ir rašė apie kitus dalykus, susijusius su gautos vienkartinės išmokos realizavimu per kitą asmenį. 2015 m. rugsėjo 28 d. G. D. parašė E. T., kad „Yra draugas gryzes“ (ikiteisminio tyrimo metu E. T. patikslino, kad pokalbis vyko apie R. P.; t. 5, b. l. 182–183), o į tai E. T. atsako, kad „jo mes jau viska surasem ka reikia sendien nuvezu lapa ir jai viskas ok si penktadieni turetume jau atvaryt i uk“. Dar po beveik mėnesio 2015 m. spalio 23–24 d. G. D. teiravosi, kaip E. T. sekasi, taip pat klausė, ar kas nors moka anglų kalbą („Tai anglu kalbas turit kas is jusu 3ieju“; iš bylos medžiagos žinoma, kad į Jungtinę Karalystę su E. T. ir E. P. vyko ir T. R.) bei parašo, kad kitą savaitę gali atvykti („atlekit kita savaite“). E. T. pasidomėjus, kaip jiems nusipirkti kelionės bilietą, G. D. atsako, kad jie atvyks su mikroautobusu. Taip pat E. T. pasakius, kad jis neturi pinigų, G. D. atrašo „Tai kodel neturit 4tadieni mikras“ ir parašo, kad už kelionę jis sumokės „Tai ...<>...as sumokesiu wel pasiduosit“ ir dar kartą pasidomi, ar vaikai moka anglų kalbą. 2015 m. spalio 27–28 d. G. D. informuoja, kad ketvirtadienį suplanuotas išvykimas į Jungtinę Karalystę, kur jis juos atvykusius pasitiks (t. 5, b. l. 98–104).

18.       Teisėjų kolegija, įvertinusi šių susirašinėjimų turinį, sutinka, kad iniciatyva bendrauti apie vykimą į Jungtinę Karalystę beveik visais užfiksuotais atvejais kilo iš G. D.. Tačiau pats susirašinėjimų turinys, iš esmės tik paklausiant, ar E. T. planuoja vykti į Jungtinę Karalystę, kada ten atvyks, bei nurodant, kad G. D. turės jį kur apgyvendinti, įdarbinti, kas, be kita ko, ir buvo įgyvendinta, tačiau aktyviai neskatinant ir neįtikinėjant atvykti, taip pat susirašinėjimų apie atvykimą į Jungtinę Karalystę intensyvumas, o tiksliau – jo nebuvimas, kai tarp šių susirašinėjimų užfiksuotas ir kelių savaičių ar beveik mėnesio laikotarpis (ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme E. T. parodė, kad su G. D. apie vykimą į Jungtinę Karalystę kalbėjosi ir telefonu, bet daugiau apie tai susirašinėjo Facebook paskyroje; t. 6, b. l. 6–12; t. 12, b. l. 177–186), neleidžia konstatuoti, kad E. T. buvo verbuojamas vykti į Jungtinę Karalystę dirbti, G. D. turint tikslą jį išnaudoti.

19.       Byloje esantys įrodymai taip pat nepatvirtina ir kitų kaltinime nurodytų aplinkybių, kad minėtų Facebook Messenger internetinėje programoje vykusių susirašinėjimų su E. T. metu G. D. vykti į Jungtinę Karalystę per E. T. verbavo ir E. P.. Iš aukščiau aptarto byloje esančio tarp G. D. ir E. T. vykusio susirašinėjimo turinio yra žinoma, kad E. T. tik informavo G. D., kad vykti į Jungtinę Karalystę taip pat nori ir E. P., ir šiame susirašinėjime nėra jokių duomenų, kad G. D. įtikinėjo ir skatino, jog į Jungtinę Karalystę kartu su E. T. vyktų ir E. P.. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teisme E. P. parodė, kad vykti į Jungtinę Karalystę jam pasiūlė G. D., tačiau tuo pačiu teigė, kad „dėl tos kelionės jis šiaip ne su manimi bendravo, paskui tik pradėjo man žinutes rašyti per Facebook mesendžerį“ (t. 10, b. l. 163–168). Tačiau byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad G. D. Facebook Messenger internetinėje programoje apie vykimą į Jungtinę Karalystę būtų bendravęs ir su E. P.. E. T. pirmosios instancijos teisme taip pat parodė, kad G. D. jo klausė, gal šis norėtų, kad ir E. P. važiuotų kartu, tačiau tuo pačiu kelis kartus parodė ir tai, kad „aš ir pats E. buvau pasakęs, kad G. man siūlo važiuoti į Angliją ir pasiūliau jam važiuoti kartu. Kadangi mes nuo vaikystės buvome draugai, jis sutiko ir mes važiavome kartu“; „kaip jau minėjau, E. vykti kartu pasiūliau aš, kai G. paskambinęs man pasiūlė atvažiuoti pas jį į Angliją. Aišku, E. nenorėjo palikti manęs, geriausio draugo, todėl jis sutiko vykti kartu“ (t. 10, b. l. 177–187). Taigi, spręstina, kad nukentėjusysis E. P. apie galimybę vykti į Jungtinę Karalystę sužinojo ne iš G. D., kuris, bendraudamas su E. T. neatliko jokių aktyvių veiksmų, turėjusių įtakos E. P. apsisprendimui vykti į minėtą valstybę. Pirmosios instancijos teisme E. P. taip pat parodė, kad dėl vykimo į Jungtinę Karalystę jam įtakos niekas, taip pat ir E. T., nedarė, nieko nežadėjo (t. 10, b. l. 163–168).

20.       Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad net ir nustačius, jog G. D. Facebook Messenger internetinėje programoje bendravo su E. T. apie jo atvykimą į Jungtinę Karalystę, o apie jų bendravimą ir galimybę vykti į minėtą valstybę iš E. T. sužinojo ir E. P., tačiau vien tik minėto pobūdžio bendravimas nagrinėjamu atveju negali būti pripažintas pakankamu pagrindu konstatuoti, jog abu nukentėjusieji buvo verbuojami, turint tikslą juos išnaudoti iš jų Jungtinėje Karalystėje dirbamo darbo gautų pajamų neteisėtam pasisavinimui.

21.       Sprendžiant klausimą dėl kitos kaltinime nurodytos ir BK 147 straipsnio 2 dalyje numatytos alternatyvios veikos pagrįstumo – nukentėjusiųjų gabenimo – galima daryti išvadą, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog E. T. ir E. P. į Jungtinę Karalystę nuvyko G. D. jiems surastu mikroautobusu, už kurį jis ir sumokėjo. Šių aplinkybių pirmosios instancijos teisme neneigė ir nuteistasis G. D., parodydamas, kad surado mikroautobusą, kuriuo E. T. ir E. P. atvyko į Jungtinę Karalystę, taip pat už šią jų kelionę jis ir sumokėjo (t. 12, b. l. 2–11). Tačiau sprendžiant, ar G. D. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 147 straipsnio 2 dalyje, vien tik pačios veikos – gabenimo (kas savaime nėra prekyba žmonėmis) – nustatymo nepakanka. Byloje turi būti konstatuoti ir kiti būtinieji prekybos žmonėmis sudėties požymiai, t. y. BK numatyti ir kaltinime inkriminuoti nusikalstamos veikos padarymo būdai – apgaulė, pasinaudojimas nukentėjusiųjų pažeidžiamumu ir (ar) priklausomumu, o taip pat ir tikslas išnaudoti nukentėjusiuosius.

22.       Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad prieš nukentėjusiuosius kaip valios palenkimo būdas buvo panaudota apgaulė, kurią panaudojus, šie buvo išgabenti į Jungtinę Karalystę, turint tikslą juos išnaudoti. Apgaulė kaip prekybos žmonėmis požymis gali pasireikšti netikrų žinių pranešimu ar tiesos nutylėjimu. Prekybos žmonėmis auka gali būti suklaidinama dėl visko, kas su ja daroma, arba tik dėl tam tikrų aplinkybių. Apgaulė dėl būsimo darbo ir jo sąlygų paprastai yra požymis, bylojantis apie prekybą žmonėmis, kai aukos išnaudojimas yra pridengtas savotišku aukos ir kaltininko susitarimu. Taigi apgaulė kaip poveikio aukai priemonė yra būdinga „savanoriškos vergijos“ byloms (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-344-942/2016).

23.       Kaltinime nurodyta, kad apgaulė šiuo atveju nukentėjusiųjų atžvilgiu pasireiškė tuo, kad G. D. nukentėjusiajam E. T. melagingai pažadėjo viskuo jam Jungtinėje Karalystėje padėti bei rūpintis juo, kaip savo vaiku. Kaip jau buvo minėta, tokio turinio G. D. pasakymas yra užfiksuotas tarp G. D. ir E. T. vykusiame susirašinėjime (t. 5, b. l. 98–104). Tačiau vertinant tokį G. D. pasakymą baudžiamojo įstatymo ir nuteistojo turėto tikslo kontekste, teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad šiuo atveju buvo panaudota apgaulė kaip poveikio aukai priemonė ir būdas išgabenti nukentėjusiuosius į Jungtinę Karalystę, turint tikslą juos išnaudoti.

24.       Visų pirma, tokia išvada yra daroma atsižvelgiant į susirašinėjimo, kuriame G. D. šią frazę parašė, turinį: E. T. jau patvirtinus, kad ruošiasi atvykti į Jungtinę Karalystę ir paklausus, ar jam atvykus į minėtą valstybę, G. D. padės jam įsigyti vairuotojo teises, G. D. atsakė, kad „Wiskuom cia, Tu busi mano vaikas“. Sutiktina, kad pažadą „viskuo padėti“ nukentėjusysis, kuris labai pasitikėjo G. D., galėjo nepagrįstai pervertinti, interpretuoti savaip. Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis E. T. taip pat parodė, kad Facebook Messenger internetinėje programoje G. D. jam rašė, kad atvykęs į Jungtinę Karalystę, jis bus aprūpintas kaip jo sūnus, jis turės viską, bus „teisės išlaikytos“, G. D. padės jam „atsistoti ant kojų“; taip pat parodė, kad G. D. jam žadėjo, kad ten jis viską turės, gyvenimas ten jam bus geras; kad turės, ko tik norės, kad visiškai nieko netrūks; kad žadėjo jį išlaikyti (t. 10, b. l. 177-187). Tačiau minėtame susirašinėjime tokių G. D. pažadų dėl gero, viskuo aprūpinto gyvenimo, gerai apmokamo darbo ar gerų gyvenimo sąlygų nėra. Minėtame susirašinėjime, kuris, kaip minėta, ir buvo pagrindinė bendravimo apie vykimą į Jungtinę Karalystę priemonė, taip pat nėra duomenų, kad G. D. E. T. būtų žadėjęs kokį nors konkretų darbą, konkretų užmokestį už jį, taip pat nėra duomenų, kad jis būtų šiam siūlęs konkrečią gyvenamąją vietą. Nukentėjusysis E. T. pirmosios instancijos teisme taip pat parodė nepamenantis, kad G. D. jam būtų žadėjęs nemokamą apgyvendinimą, jis tik pasakė, kad bus kur gyventi, taip pat nukentėjusysis parodė nesidomėjęs, kiek Jungtinėje Karalystėje kainuoja butų nuoma, kokios bus sąlygos, taip pat su G. D. iki išvykimo nekalbėjo ir apie konkretų darbą (t. 10, b. l. 177–187). Nukentėjusysis E. P., kuris su G. D. apie vykimą į Jungtinę Karalystę nebendravo, pirmosios instancijos teisme parodė, kad vykdamas į Jungtinę Karalystę jis tikėjosi atgauti iš jo apgaulės būdu G. D. įgytą turtą, taip pat tikėjosi gero darbo, tačiau teigė, kad jokių pažadų nebuvo, buvo tik pasiūlytas darbas, niekas nežadėjo, kad bus nemokamas pragyvenimas ir nereikės mokėti už būstą, niekas taip pat nežadėjo ir nemokamo maitinimo (t. 10, b. l. 163–168).

25.       Taigi, iš aptartų nukentėjusiųjų parodymų darytina išvada, kad E. T. apsisprendimą vykti dirbti į Jungtinę Karalystę iš esmės nulėmė jo paties įsivaizdavimas ir G. D. parašymo viskuo jam Jungtinėje Karalystėje padėti ir pasirūpinti kaip vaiku savitas interpretavimas, nevertinant to, kad gyvenimui užsienio valstybėje, geram darbui ir uždarbiui taip pat yra reikalingas ir išsilavinimas, ir lėšos pragyvenimui. E. P. sprendimą vykti į Jungtinę Karalystę priėmė savarankiškai ir iš esmės vien todėl, kad žinojo, jog ten dirbti vyksta E. T.. Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis E. P. taip pat parodė, kad važiuoti į Jungtinę Karalystę nusprendė pats. Kita vertus, nukentėjusieji tikėjosi, kad G. D. jais pasirūpins, padėdamas susirasti darbą bei gyvenamąją vietą, ir tai, kaip minėta, buvo įgyvendinta. Kitų duomenų, patvirtinančių, kad G. D. nukentėjusiesiems apgaulingai nurodė būsimo darbo, gyvenimo sąlygas, būsimo uždarbio dydį – byloje nėra, nukentėjusieji taip pat patvirtino, kad jie apie būsimas darbo, gyvenimo sąlygas nesidomėjo, tiesiog tikėjosi, kad Jungtinėje Karalystėje jiems bus lengviau gyventi ir užsidirbti.

26.       Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad apgaulė negali būti vertinama atsietai nuo kaltininko turėto tikslo, kuris nagrinėjamu atveju pagal kaltinime nurodytas aplinkybes buvo išnaudoti nukentėjusiuosius iš jų Jungtinėje Karalystėje dirbamo darbo gautų pajamų neteisėtam pasisavinimui. Pažymėtina, kad skundžiamo nuosprendžio 6.3. punkte, vertinant G. D. galimai turėtą išnaudojimo tikslą, pasisakyta apie išnaudojimą vergijai ar panašiomis į vergiją sąlygomis bei išnaudojimą priverstiniam darbui, tačiau šie išnaudojimo tikslai G. D. nebuvo inkriminuoti, todėl plačiau apie juos nebus pasisakoma.

27.       Išnaudojimo tikslas kaip prekybos žmonėmis elementas siejamas su tokiomis nesąžiningo naudojimosi kitu žmogumi formomis, kurios pasižymi pakankamu pavojingumu, šiurkščiai pažeidžia žmogaus teises bei orumą ir nedera su civilizuotos visuomenės taisyklėmis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-551-788/2015).

28.       Proceso metu abu nukentėjusieji teigė, kad kaltinime nurodytas nuteistojo turėtas tikslas – išnaudoti nukentėjusiuosius iš jų Jungtinėje Karalystėje dirbamo darbo gautų pajamų neteisėtam pasisavinimui – buvo realizuotas, t. y., nukentėjusieji tvirtino, kad jie beveik visą gaunamą darbo užmokestį, dirbant automobilių plovyklose, statybose, kraunant konteinerius, atiduodavo G. D. kaip tariamą skolą, o jiems buvo paliekama tik itin maža uždirbtų pinigų dalis, ši tariama skola nuolat augo. Taip pat nukentėjusieji parodė, kad jiems būnant Jungtinėje Karalystėję, jų darbo vietos G. D. iniciatyva būdavo keičiamos, o išvykti iš Jungtinės Karalystės jie negalėjo, nes bijojo nuteistojo, jiems buvo grasinama susidorojimu. Prokuroro apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad nukentėjusiesiems atvykus į Jungtinę Karalystę buvo pranešta apie jų turimus įsiskolinimus G. D. už kelionę, kambario nuomą ir užstatą už šią nuomą, taip pat buvo nurodytas reikalavimas, kaip skolos grąžinimą, ateityje atiduoti visas jų gautas darbo pajamas. Atidavus uždirbtus pinigus, vėliau tariamos skolos dydis buvo didinamas. Ši situacija lėmė, kad nukentėjusieji, nuolat dirbdami ir gaudami už tai darbo užmokestį, negalėjo savarankiškai disponuoti uždirbtais pinigais, nes dėl G. D. veiksmų jie užsidirbtų pinigų arba iš viso negaudavo, arba gaudavo ženkliai mažesnę sumą, ir tokiu būdu buvo suvaržyta bei apribota jų laisvė, jie buvo visiškai priklausomi nuo G. D. (jie savarankiškai negalėjo įsigyti maisto, susimokėti už nuomą, pirkti prekių bei paslaugų). Pasak prokuroro, šias aplinkybes be nukentėjusiųjų parodymų, visų pirma, patvirtina ikiteisminio tyrimo metu duoti liudytojų T. R., V. K. parodymai.

29.       Liudytojas T. R. ikiteisminio tyrimo metu be kitų aplinkybių parodė ir tai, kad atvykęs kartu su nukentėjusiaisiais į Jungtinę Karalystę, kartu su jais gyveno apie tris savaites, per tą laikotarpį, nukentėjusiesiems dirbant automobilių plovykloje, visus už darbą gautus pinigus paimdavo G. D.. Liudytojas teigė bandęs sakyti nukentėjusiesiems, kad šie žiūrėtų, kas vyksta, bet jie kažkodėl G. D. bijojo, vėliau sužinojo, kad E. P. nuo G. D. „gavo per ausį“ (t. 6, b. l. 176–178). Tačiau pirmosios instancijos teisme, perskaičius ikiteisminio tyrimo metu jo duotus parodymus, liudytojas nors ir parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu geriau viską prisiminė, davė teisingus parodymus, tačiau teigė neprisimenantis minėtų ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kad visus nukentėjusiųjų pinigus iš jų paimdavo G. D. („Nelabai pamenu tos aplinkybės, kurią nurodžiau ikiteisminio tyrimo metu, kad visus pinigus už jų darbą pasiimdavo D.“; „Jie pinigus turėjo atiduoti ir už nuomą, ir už kelionę“). Be to, šios apklausos metu liudytojas kelis kartus parodė, kad tuo metu, kai Jungtinėje Karalystėje gyveno kartu su nukentėjusiaisiais, jie pinigų turėjo, pinigų gavo iš darbdavio ir visada buvo pavalgę, parūkę; nukentėjusieji turėjo pinigų maistui, cigaretėms, ir jis nežino, ar G. D. kasdien nuvažiuodavo į mašinų plovyklą ir pasiimdavo jų pinigus; G. D. neatvažiuodavo kasdien, porą kartų buvo atvažiavęs. Liudytojas parodė ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu parodytą aplinkybę, kad E. P. nuo G. D. „gavo per ausį“ jis sužinojo tik apklausos metu (t. 11, b. l. 71–74).

30.       Pirmosios instancijos teisme buvo perskaityti liudytojos V. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (t. 11, b. l. 119). Nors ši liudytoja parodė, kad E. T. ir E. P. buvo išvežti į Jungtinę Karalystę, jie ten dirbo tik už maistą, kad visus jų uždirbtus pinigus pasisavino G. D., tačiau liudytoja parodė ir tai, kad labai artimai su nukentėjusiaisiais ji nebendravo, jie jai nieko nepasakojo, ir nurodytas aplinkybes ji sužinojo iš kitų vaikų globos namų auklėtinių, kurių konkrečiai nurodyti negali (t. 7, b. l. 118–120).

31.       Teisėjų kolegijos vertinimu, nors dalis liudytojų T. R. ir V. K. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, atitinka nukentėjusiųjų parodymų dalį, kad G. D. iš jų paimdavo uždirbtus pinigus, tačiau šie jų parodymai patys savaime neleidžia daryti kategoriškos išvados, kad nukentėjusieji būdami Jungtinėje Karalystėje buvo išnaudojami G. D. ir, kad prieš nukentėjusiesiems atvykstant į Jungtinę Karalystę, G. D. turėjo tikslą juos išnaudoti. Liudytojas T. R. pirmosios instancijos teisme negalėjo patvirtinti ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kad per šį laikotarpį nukentėjusiųjų uždirbtus pinigus ar jų dalį pasiimdavo G. D., teigdamas, kad nukentėjusieji G. D. turėjo grąžinti skolą už kelionę ir apgyvendinimą. Liudytoja V. K. parodė apie nurodytas aplinkybes sužinojusi iš trečiųjų asmenų, pati su nukentėjusiaisiais apie jų darbą Jungtinėje Karalystėje nebendravo, jie jai nieko nepasakojo, nors, kaip parodė liudytojas E. B., grįžęs iš Jungtinės Karalystės, E. T. apsigyveno būtent pas V. K. (t. 11, b. l. 18–19).

32.       Pirmosios instancijos teisme taip pat buvo apklausti liudytojai V. D., J. L., D. L., T. Ž., A. B., R. M., R. B., E. V.. Kaip nurodyta ir apeliaciniuose skunduose, šie liudytojai pirmosios instancijos teisme buvo apklausti nuteistojo ir jo gynėjo iniciatyva (t. 11, b. l. 54–55, 153), liudytojas E. V. ikiteisminio tyrimo metu apklaustas nuteistojo iniciatyva, o liudytojas D. L., priešingai nei nurodyta nukentėjusiųjų atstovo apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teisme apklaustas prokuroro prašymu (t. 11, b. l. 119). Byloje nustatyta, kad beveik visi liudytojai, kaip ir nuteistasis G. D., gyveno (arba ir šiuo metu gyvena) Jungtinėje Karalystėje, vieni daugiau, kiti mažiau yra pažįstami ar šeiminiais ryšiais susiję su nuteistuoju (liudytojas A. B. parodė, kad G. D. visai nepažįsta). Tačiau vien šios aplinkybės savaime nepatvirtina, kad liudytojai dėl to davė neteisingus ir G. D. palankius parodymus ar buvo jo įtakojami, kaip tai nurodoma apeliaciniuose skunduose. Objektyvių duomenų, patvirtinančių šiuos apeliacinių skundų argumentus, byloje nėra, todėl vien toks argumentas nėra pakankamas, kad būtų nepripažinti įrodymais duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1, 3 ir 4 dalių reikalavimus. Be to, visi iš apklaustų liudytojų patvirtino ir tai, kad su nukentėjusiaisiais jie taip pat daugiau ar mažiau yra pažįstami dėl bendro gyvenimo ir (ar) kartu dirbto darbo Jungtinėje Karalystėje. Taip pat pažymėtina, kad viena iš kaltinamojo teisių yra teikti įrodymus (BPK 22 straipsnio 3 dalis), o bylos teisme nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti juos tiriant, pateikti prašymus, taip pat ir dėl apklaustinų asmenų, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jai teisingai išspręsti (BPK 7 straipsnis). Pažymėtina ir tai, kad šių liudytojų parodymų neteisingumo nepatvirtina ir tai, kad pirmosios instancijos teisme papildomai apklaustas E. T. iš esmės paneigė visų jų parodymus, teigdamas, kad jų arba visai nepažįsta, arba jų nurodytų aplinkybių nebuvo (t. 11, b. l. 184–187). Tačiau visi apklausti liudytojai iš esmės taip pat parodė ir apie darbo pobūdį, ir atsiskaitymą už jį, gyvenimo sąlygas, laisvalaikį, jų parodymai sutampa tarpusavyje ir iš esmės patvirtina nuteistojo G. D. poziciją, kad nukentėjusiųjų jis neišnaudojo, jų nekontroliavo, uždirbtus pinigus, kurie buvo jam pervesti, jiems perduodavo.

33.       Liudytojas V. D. parodė, kad Jungtinėje Karalystėje jis dirbo statybų sektoriuje ir jam reikėjo pagalbinių darbininkų. G. D. (brolio) paklausė, gal šis ką nors pažįsta, kas norėtų dirbti tokio pobūdžio darbą. Tokiu būdu statybose pradėjo dirbti E. T. ir E. P.. Liudytojas parodė, kad darbų užsakovas buvo anglas, kuris kas savaitę ir mokėdavo kiekvienam darbuotojui pinigus – kiekvieną penktadienį arba šeštadienį jis paduodavo kiekvienam darbininkui vokelį su atlyginimu. Pagalbinių darbininkų atlyginimas tuo metu buvo apie 50 svarų per dieną, nukentėjusieji tokį atlyginimą ir gavo. Nukentėjusieji statybose dirbo apie 1-2 mėnesius. Liudytojas teigė nematęs, kad iš nukentėjusiųjų būtų paimami pinigai, jie jam nesiskundė, kad G. D. juos skriaudžia (t. 11, b. l. 128–131).

34.       Liudytojas J. L., pas kurį nukentėjusieji dirbo konteinerių krovos darbus Y mieste, apie nukentėjusiesiems mokėtą užmokestį parodė, kad E. P. ir E. T. pradėjus dirbti konteinerių krovos darbus, jiems neturint banko sąskaitų, atlyginimas du kartus, jų pačių prašymu, buvo pervestas į G. D. banko sąskaitą, o trečias (paskutinis) darbo užmokestis nukentėjusiesiems buvo sumokėtas grynaisiais pinigais. Liudytojas teigė nežinantis, ar G. D., kuris nebuvo jo draugas, perdavė nukentėjusiesiems pinigus, tačiau paklausus nukentėjusieji patvirtino, kad pinigus iš G. D. gavo, taip pat atvykę dirbti nukentėjusieji jam nesakė, kad neturi pinigų iki jiems bus sumokėtas pirmas darbo užmokestis (t. 11, b. l. 113–118).

35.       Liudytojas D. L., pas kurį nukentėjusieji taip pat dirbo konteinerių krovos darbus Y mieste, parodė, kad G. D. asmeniškai nepažįsta, matė vieną ar du kartus, jo prašymu jokių asmenų neįdarbino, į nuteistojo bankinę sąskaitą tikrai nepervedė dirbusių asmenų darbo užmokesčio - visiems darbuotojams darbo užmokesčius mokėdavo arba bankiniu pavedimu, arba grynaisiais pinigais asmeniškai, nukentėjusiesiems darbo užmokestį mokėdavo „grynais į rankas“. Liudytojas parodė ir tai, kad jokių priekaištų iš nukentėjusiųjų gyvenamosios vietos apie jų elgesį jis nėra gavęs, taip pat iš nukentėjusiųjų jis negirdėjo, kad su jais kas nors elgtųsi netinkamai, o kokie jų santykiai buvo su nuteistuoju – teigė nežinantis (t. 11, b. l. 169–173).

36.       Prokuroro apeliaciniame skunde, teigiant, kad liudytojo D. L. parodymai yra prieštaringi ir neteisingi, nurodoma, kad šis liudytojas papasakojo apie su nukentėjusiuoju E. P. susijusias aplinkybes, nors šis nukentėjusysis pagal byloje esančius duomenis pas šį darbdavį nedirbo, jis dirbo tik pas darbdavį J. L., ir tai patvirtina liudytojo E. V., nukentėjusiojo E. T. parodymai, jo rašyta žinutė E. B.. Tačiau pažymėtina, kad objektyvių duomenų, patvirtinančių, kokiu laikotarpiu nukentėjusieji dirbo konkrečius krovos darbus, byloje nėra, to negalėjo patvirtinti ir patys nukentėjusieji. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis E. P. parodė, kad konteinerių krovos darbus jis dirbo trumpai, apie savaitę laiko, nes jam pradėjo skaudėti nugarą. Pas kokį darbdavį ar darbdavius jis tuo metu dirbo – neparodė. Pirmosios instancijos teisme apie minėtą darbą parodė nieko neatsimenantis („nieko neatsimenu kas vyko prie jūrinių konteinerių, man tada sveikata buvo pablogėjusi“). Nukentėjusysis E. T. ikiteisminio tyrimo metu taip pat parodė, kad po darbo statybose G. D. jį ir E. P. nuvežė į Y miestą, kur turėjo dirbti konteinerių krovos darbus. Šį darbą E. P. dėl nugaros skausmų dirbo trumpai – vieną, dvi savaites, paskui jis grįžo į X miestą ir dirbo automobilių plovykloje, o jis (E. T.) pasiliko Y mieste dirbti konteinerių krovos darbus. Nukentėjusysis parodė ir tai, kad atvežti į Y miestą, jie su E. P. buvo apgyvendinti buvusioje senoje bažnyčioje, o iš pirmosios instancijos teisme duotų nukentėjusiojo parodymų yra žinoma, kad į bažnyčią panašiuose svečių namuose jis gyveno tuo metu, kai dirbo pas D. L.. Liudytojas A. L. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad konteinerių krovos darbus su E. T. ir E. P. jis dirbo pas darbdavį D., pirmosios instancijos teisme parodė, kad, kai atvyko į Y miestą, gyveno darbdavio J. valdomose patalpose su E. ir E., paskui gyvenamąją vietą pakeitė ir vėl gyveno visi kartu. Kad E. P. nedirbo pas D. L., nepatvirtina ir prokuroro apeliaciniame skunde nurodyti liudytojo E. V. parodymai. Nors liudytojas pirmosios instancijos teisme parodė, kad konteinerių krovos darbus dirbo ir pas J. L., ir pas D. L. kartu su E. T. ir A. L., o su E. P. susipažino vėliau, kai iš Y miesto grįžo į X miestą ir dirbo automobilių plovykloje, tačiau ikiteisminio tyrimo metu šis liudytojas parodė, kad Y mieste su E. T. ir A. L. dirbo tik pas darbdavį D. (t. 7, b. l. 179–182), kas leidžia daryti išvadą, kad jis į Y miestą atvažiavo po to, kai E. P. jau buvo išvykęs į X miestą dirbti automobilių plovykloje. Liudytojas D. L. taip pat parodė, kad vienas iš nukentėjusiųjų jo bendrovėje dirbo trumpiau, nes jam skaudėjo nugarą, kas taip pat patvirtina, kad liudytojas D. L. parodymus davė būtent apie E. P..

37.       Iš nukentėjusiojo E. T. rašytų žinučių E. B. ir G. D. taip pat yra žinoma tik tai, kad E. T. ir E. P. 2016 m. sausio 6 d. jau dirbo konteinerių krovos darbus, 2016 m. sausio 17 d. E. T. keitė gyvenamąją vietą (t. 5, b. l. 125), ir pagal kitus byloje esančius duomenis yra žinoma, kad jis perėjo dirbti pas D. L., o 2016 m. sausio 10 d. E. T. rašė G. D., kad E. P. darbas per sunkus, jis nori grįžti į X miestą (t. 5, b. l. 101). Tačiau ir šiuose susirašinėjimuose nėra duomenų, iš kurių galima būtų spręsti, kada E. P. išvyko iš Y miesto ar, kad jis pas D. L. nedirbo ir name, kuriame gyveno pas D. L. dirbę darbininkai, negyveno. Nuteistasis pirmosios instancijos teisme taip pat parodė, kad padirbę pas J. L., nukentėjusieji perėjo dirbti pas D. L., ir po kurio laiko jis sulaukė prašymo padėti E. P. persikelti į X miestą, nes jam buvo per sunku dirbti, skaudėjo nugarą (t. 12, b. l. 2–11).

38.       Liudytojas A. B. pirmosios instancijos teisme parodė, kad nuteistojo G. D. nepažįsta, su nukentėjusiaisiais kartu nedirbo, tačiau su jais gyveno tame pačiame name, kuriame gyveno darbininkai, dirbę konteinerių krovos darbus. Liudytojas parodė nežinantis, kokie buvo nuteistojo ir nukentėjusiųjų santykiai, nes nuteistojo visiškai nepažinojo. Liudytojas teigė, kad, jo manymu, nukentėjusieji turėjo pinigų, nes turėjo iš ko nusipirkti maisto, alkoholio, rūkalų, jis pats matė juos grįžtančius su tokiais pirkiniais (t. 11, b. l. 98–101). Pažymėtina, kad liudytojas parodė ir tokias aplinkybes, kurių nepatvirtina kiti byloje esantys įrodymai, t. y., parodė, kokį tiksliai alkoholį vartodavo nukentėjusieji („prigerdavo sidro, užsigerdavo degtine „Rasputin, po to žolės parūkydavo“), kad nukentėjusieji konteinerių krovos darbus dirbo mėnesį, paskui pasiskolino pinigų ir pabėgo iš darbo. Tačiau liudytojo parodytas aplinkybes, kad nukentėjusieji vartodavo alkoholį, narkotines medžiagas, ne visada nueidavo į darbą („savaitgalį gaudavo pinigus, „užbaliavodavo“, pirmadieniais nebeidavo į darbą“), priešingai nei nurodoma prokuroro apeliaciniame skunde, patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai. E. T. pirmosios instancijos teisme parodė, kad gyvendamas Jungtinėje Karalystėje pirkdavo, vartodavo alkoholį, narkotinėmis medžiagomis vaišindavo kitas asmuo (t. 10, b. l. 177–187; t. 11, b. l. 184–187). Nukentėjusysis E. P. taip pat neneigė vartojęs alkoholį (t. 10, b. l. 163–168). Liudytojas R. B. parodė, kad E. P. vartodavo alų, parūkydavo žolės, taip pat būdavo atvejų, kai neateidavo į darbą (t. 11, b. l. 181–183). Liudytojas E. V. pirmosios instancijos teisme taip pat parodė, kad su E. T., E. P. parūkydavo žolės, vartodavo kitas narkotines medžiagas, būdavo, kad neišsimiegodavo ir todėl nenueidavo į darbą (t. 11, b. l. 74–79). Liudytojas R. M. taip pat parodė, kad su nukentėjusiaisiais vartodavo alkoholį (t. 11, b. l. 101–103). Liudytojas E. B. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jam brolis E. T., būdamas Jungtinėje Karalystėje, vienu metu rašė, kad gyvena atskirai nuo E. P., nes šis tingi dirbti (t. 7, b. l. 122–124). Liudytojas J. L. parodė, kad nukentėjusieji konteinerių krovos darbus iš esmės dirbo tik 3–4 dienas per savaitę, o to priežastis buvo alkoholio vartojimas. Buvo keli atvejai, kai nukentėjusieji pirmadienį neatvyko į darbą, nes buvo apsvaigę nuo alkoholio. Liudytojas taip pat parodė, kad yra jautęs pagal kvapą, jog nukentėjusieji yra parūkę žolės (t. 11, b. l. 113–118).

39.       Liudytojas T. Ž. pirmosios instancijos teisme parodė, kad su G. D., E. P. ir E. T. susipažino Jungtinėje Karalystėje. Nukentėjusiuosius, D. L. prašymu, jis apmokė dirbti konteinerių krovos darbus, taip pat jis su nukentėjusiais gyveno tame pačiame name. Liudytojas parodė nepastebėjęs, kad G. D. būtų netinkamai elgęsis su nukentėjusiaisiais darbo vietoje ar namuose, kur kartais atvažiuodavo, taip pat liudytojas parodė nežinantis, ar nukentėjusieji turėjo skolų, jam atrodė, kad jie pinigų turi, nes turėjo iš ko nusipirkti maisto, alkoholio, jie jam nesiskundė, kad pinigų neturi. Liudytojas, kaip teigia ir prokuroras, parodė ir tai, kad atlyginimas tiek jam, tiek nukentėjusiesiems buvo išmokamas bankiniu pavedimu. Tačiau jis tuo pačiu patvirtino nežinantis, ar nukentėjusieji turėjo banko sąskaitą (t. 11, b. l. 95–98), ir tokie liudytojo parodymai nepaneigia D. L. parodymų, kad nukentėjusiesiems, kurie banko sąskaitos neturėjo, atlyginimas buvo išmokamas grynaisiais pinigais, taip buvo atsiskaitoma ir su nukentėjusiaisiais. Liudytojo T. Ž. parodymų neteisingumo nepatvirtina ir tai, kad pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis E. T. negalėjo tiksliai prisiminti T. Ž., vis dėlto neatmesdamas galimybės, kad liudytojas kartu su juo dirbo, nes jį dirbti apmokė kiti darbuotojai, kaip tai parodė ir liudytojas T. Ž..

40.       Liudytojas R. M., kuris G. D. pažįsta, jis yra jo draugo pusbrolis, o su nukentėjusiaisiais dirbo automobilių plovykloje ir gyveno tame pačiame name, parodė, kad nukentėjusieji jam nesiskundė, jog neturi pinigų, jiems pinigų užtekdavo ir maistui, ir alkoholiui, ir cigaretėms, taip pat nukentėjusieji jam sumokėdavo už nuvežimą į darbą ir parvežimą iš jo, todėl jis matė, kad jie turi pinigų. Liudytojas teigė nematęs, kad kas nors iš nukentėjusiųjų pinigus paimtų. Liudytojas parodė matęs nukentėjusiuosius grįžtančius su pirkiniais, į parduotuvę apsipirkti nuvažiuodavo ir kartu, taip pat matė, kad nukentėjusieji nusipirko kompiuterį, telefonus. Nukentėjusieji jam sakė, kad G. D. yra skolingi už kelionę, o apie kitas jų skolas jis nežinojo. Su G. D. nukentėjusieji bendravo normaliai, jie neatrodė išgąsdinti (t. 11, b. l. 101–103).

41.       Liudytojas R. B., kuris Lietuvoje kartu mokėsi su nukentėjusiaisiais, o Jungtinėje Karalystėje kartu su E. P. dirbo automobilių plovykloje ir su abiem nukentėjusiaisiais gyveno G. D. nuomotame name, parodė nematęs, kad kas nors automobilių plovykloje ar gyvenamojoje vietoje iš E. P. būtų paėmęs jo uždirbtus pinigus, taip pat parodė nematęs, kad G. D. būtų lankęsis automobilių plovykloje, E. P. jam taip pat nesakė, kad kas nors prieš jį smurtautų, paimtų pinigus, jis pinigų turėjo, pirko maisto, cigarečių, žolės, papildymus telefono sąskaitai. Liudytojas parodė ir tai, kad turėjo įsiskolinimą G. D. už nuomą ir užstatą, jam šiuos pinigus atidavė dalimis per mėnesį ar ilgesnį terminą. Kiek pamena, nukentėjusieji taip pat turėjo skolą G. D. ir ją grąžindavo „po biškį“, skolos nebuvo mažos, nes jie „tai dirbdavo, tai nedirbdavo“, E. P. kartais nenueidavo į darbą, nes tingėdavo. Liudytojas teigė matęs, kad E. P. paduodavo pinigus G. D., o ar tai buvo grąžinama skola, ar pinigai už nuomą – nežino, neskaičiavo, kiek paduodavo (t. 11, b. l. 181–183).

42.       E. V. pirmosios instancijos teisme parodė, kad su E. T. (taip pat ir A. L.) dirbo ir konteinerių krovos darbus pas J. L. ir D. L., su E. P. konteinerių krovos darbų nedirbo, su juo susipažino po to, kai atvažiavo į X miestą ir dirbo automobilių plovykloje. Pereiti pas kitą darbdavį su E. T. ir A. L. nusprendė savarankiškai, nes buvo girdėję, kad pas D. L. yra geresnės darbo sąlygos. Liudytojas taip pat parodė, kad dirbant konteinerių krovos darbus, kol neturėjo banko sąskaitų, buvo keli kartai, kad jų darbo užmokestis buvo pervedamas į G. D. sąskaitą, kuris vėliau pinigus jiems atiduodavo grynaisiais, ir jis matė, kai pinigai buvo perduoti ir E. T., tačiau jo pinigų neskaičiavo. Kaip minėta, liudytojas J. L., pas kurį taip pat dirbo E. V., neneigė, kad darbuotojams, neturėjusiems banko sąskaitos, atlyginimas, jų pačių prašymu, galėjo būti pervedamas į G. D. sąskaitą. Liudytojas E. V. teigė matęs, kad E. T. turi pinigų, pirkdavo maisto, bet būdavo, kad jo nupirkdavo ir G. D., kuris taip pat kartais paskolindavo ir pinigų. Jis savo skolas nuteistajam grąžindavo, o kaip elgėsi E. T. – teigė nežinantis. E. T. jam nesiskundė, kad G. D. jį būtų apgavęs, pasisavinęs jo pinigus, neatiduotų jo uždarbio ar pan. Nedirbti konteinerių krovos darbų ir išvažiuoti į kitą miestą dirbti automobilių plovykloje jie nusprendė savarankiškai, G. D. tam įtakos nedarė. Dirbant automobilių plovykloje, nukentėjusieji taip pat nesiskundė, kad jų uždirbtus pinigus paima nuteistasis (t. 11, b. l. 74–79).

43.       Apie nukentėjusiųjų darbą ir gyvenimą Jungtinėje Karalystėje proceso metu parodymus davė ir A. L., su kurio parodymų vertinimu nesutinkama apeliaciniuose skunduose. Jis ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad su nukentėjusiaisiais dirbo automobilių plovykloje ir konteinerių krovos darbus pas darbdavį D., taip pat kartu gyveno X ir Y miestuose. Paaiškindamas apie mokėtą darbo užmokestį, skolas, liudytojas parodė, kad, dirbant automobilių plovykloje, nukentėjusieji reiškė nepasitenkinimą dėl susidariusių skolų, kurių negali sumokėti, ir nors nei skolos dydžio, nei kam yra skolingi neįvardijo, tačiau liudytojas parodė supratęs, kad jie yra skolingi G. D.. A. L. paaiškino, kad ir jis buvo nuteistajam skolingas už namo nuomą, užstatą, kelionę, tačiau šią skolą per tris mėnesius jam grąžino. Liudytojas parodė nežinantis, ar G. D. paimdavo nukentėjusiųjų uždirbtus pinigus, šiems palikdamas pinigų tik maistui. Apie darbą, kraunant konteinerius, liudytojas parodė, kad atlyginimą kartą per savaitę jam sumokėdavo darbdavys D., kaip buvo mokama kitiems – nežino. Būdavo atvejų, kai nukentėjusieji neturėdavo pinigų, tuomet skambindavo G. D., kad šis atvežtų maisto, cigarečių. Liudytojas teigė manantis, kad tokios išlaidos nukentėjusiesiems buvo skaičiuojamos kaip skola, tačiau jis iš nukentėjusiųjų negirdėjo, kad skola buvo didinama nepagrįstai ar, kad buvo nusavinami visi jų uždirbti pinigai. Po kurio laiko E. P. „atkrito“ ir išvažiavo, šiame darbe jis toliau dirbo su E. T. ir E. V.. Šios apklausos metu liudytojas taip pat parodė, kad nukentėjusiesiems konteinerių krovos darbus dirbti nelabai sekėsi, nes jiems buvo per sunku, E. P. kartais nenueidavo į darbą, nes tingėdavo, liudytojas teigė matęs, kad nukentėjusieji kartais turėjo pinigų, nes nusipirkdavo kažkokių daiktų ar maisto, E. P. buvo nusipirkęs sportinį kostiumą, kažkuris iš nukentėjusiųjų – telefoną, ausines (t. 7, b. l. 194-197).

44.       Nors ir pirmosios instancijos teisme liudytojas A. L. dalį parodymų pakeitė, teigė, kad skolos nukentėjusiesiems (taip pat ir jam pačiam) buvo didinamos neadekvačiai, jie negaudavo visų uždirbtų pinigų, pinigus darbdaviai mokėdavo ne nukentėjusiesiems, o G. D., kuris turėjo juos perduoti nukentėjusiesiems (t. 11, b. l. 193–196), tačiau tokius pirmosios instancijos teisme duotus parodymus paneigia kiti byloje esantys įrodymai bei paties A. L. paaiškinimai, duoti pirmosios instancijos teisme. Visų pirma, teigdamas, kad ikiteisminio tyrimo metu daug ko nepasakė, o teisme ketina viską pasakyti, liudytojas parodė, jog pinigus, kuriuos uždirbdavo E. ir E., paimdavo G. D.. Tačiau paaiškindamas išsamiau, liudytojas teigė, kad dalį pinigų G. D. atiduodavo nukentėjusiesiems, nuskaičiuodamas išlaidas už keliones, už kurą, už nuomą ir už „kur ką davęs“. Toks, nors iš dalies ir savavališkas, skolos atsiėmimas savaime nėra nukentėjusiųjų išnaudojimas BK 147 straipsnio 2 dalies prasme. Patys nukentėjusieji, o taip pat ir liudytojas A. L. pripažino, kad neužsirašydavo, kiek yra realiai skolingi G. D.. Be to, liudytojas A. L. pirmosios instancijos teisme teigdamas, kad darbo užmokestis buvo mokamas tam, kas surasdavo darbą, o jo ir nukentėjusiųjų atveju tai buvo G. D., parodė ir tai, kad dirbdamas automobilių plovykloje pinigus pasiimdavo pats, iš darbdavio D. L., nusprendęs grįžti į Lietuvą, paskutinį atlyginimą (500 svarų) taip pat pasiėmė pats. Liudytojas D. L. pirmosios instancijos teisme kategoriškai paneigė, kad į nuteistojo bankinę sąskaitą pervedė dirbusių asmenų darbo užmokestį (t. 11, b. l. 169–173). Liudytojas E. V., kaip minėta, taip pat patvirtino, kad pereiti dirbti pas darbdavį D. L. su E. T. ir A. L. nusprendė savarankiškai, t. y., be G. D. pagalbos. Kad nuteistasis pasisavindavo nukentėjusiųjų uždirbtus pinigus, nepatvirtina ir liudytojo A. L. pirmosios instancijos teisme nurodyta aplinkybė, kad tuo metu, kai jis ir nukentėjusieji dirbo konteinerių krovos darbus pas darbdavį J., tai darbdavys paduodavo G. D. jų uždirbtus pinigus, o jis turėjo su jais (A. L. ir nukentėjusiaisiais) atsiskaityti. Paaiškindamas išsamiau, liudytojas parodė, kad „mes juk neisime kiekvieną dieną ir neprašysime savo pinigų. Buvo sutarta, kad pinigus gaus G. D., o mes iš jo pasiimame. Apmokėjimo periodiškumas buvo – kas savaitę gaudavome pinigus. G. D. už savaitę man duodavo“. Taigi, ir šiuo atveju liudytojas pripažino, kad uždirbti pinigai jam buvo perduoti kas savaitę, o liudytojas J. L. pirmosios instancijos teisme parodė, kad E. P. ir E. T. pradėjus dirbti konteinerių krovos darbus, jiems neturint banko sąskaitų, atlyginimas du kartus, jų pačių prašymu, buvo pervestas į G. D. banko sąskaitą, o trečias (paskutinis) darbo užmokestis nukentėjusiesiems buvo sumokėtas grynaisiais pinigais (t. 11, b. l. 113–118).

45.       Pažymėtina ir tai, kad teisiamajame posėdyje išklausius liudytojo A. L. parodymus, buvo aiškinamasi ir parodymų keitimo, lyginant su ikiteisminio tyrimo metu jo duotais parodymais, priežastis. Liudytojas parodė, kad prieš apklausą ikiteisminio tyrimo metu jo buvo prašoma duoti parodymus G. D. naudai. Paaiškindamas išsamiau, liudytojas vienu atveju teigė, kad prašymo sulaukė iš nuteistojo, kitu – iš jo draugų, taip pat prieštaringai parodė ir tai, kokiu būdu sulaukė šio prašymo, vienu atveju teigdamas, kad G. D. draugai buvo pas jį atvykę, kitu – galbūt tokio prašymo sulaukė telefonu. Patikslindamas dėl tokio jam išsakyto prašymo turinio, liudytojas parodė, kad buvo nurodytas prašymas papasakoti, kad nukentėjusieji blogai elgėsi, išlaidavo, nors iš tikrųjų taip nebuvo, o teisme pasakytas teiginys, kad buvo neadekvačiai didinamos skolos, yra teisingas, tačiau taip pat pripažino, kad parodymų turinio jam niekas nediktavo, buvo liepta sugalvoti, ką sakyti, papasakoti „kaip kas buvo“.

46.       Iš bylos medžiagos yra žinoma, kad liudytojas A. L. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas nuteistojo prašymu, šią aplinkybę pirmosios instancijos teisme patvirtino ir nuteistasis G. D., teigdamas, kad per bendrus pažįstamus buvo perduotas prašymas A. L. nueiti į policijos įstaigą ir papasakoti, kaip iš tikrųjų viskas buvo (t. 12, b. l. 2–11). Pažymėtina ir tai, kad ir iš pačių nukentėjusiųjų parodymų yra žinoma, kad jie, būdami Jungtinėje Karalystėje, nusipirkdavo ne pirmo būtinumo daiktų, kartais nenueidavo į darbą, kas taip pat patvirtina A. L. parodymus, kaip jis teigė, apie blogą nukentėjusiųjų elgesį. Pirmosios instancijos teisme liudytojas A. L. pripažino ir tai, kad prieš apklausą pirmosios instancijos teisme, jis prašė G. D. pinigų. Ir nors liudytojas parodė, kad pinigų jis prašė ne už parodymų turinį, o prašė grąžinti skolą, tačiau šios aplinkybės, vertinant jas su kitais liudytojo pirmosios instancijos teisme duotais parodymais, iš kurių žinoma, kad dėl Jungtinėje Karalystėje patirtų nesėkmių, nesusijusių su šia baudžiamąja byla, jis kaltina G. D., leidžia pagrįstai abejoti liudytojo pirmosios instancijos teisme duotų parodymų teisingumu. Pirmosios instancijos teisme nuteistasis taip pat parodė, kad A. L. Jungtinėje Karalystėje buvo suimtas, dėl to kaltino jo draugą, o prieš teismo posėdį pirmosios instancijos teisme reikalavo pinigų bei grasino duoti G. D. nepalankius parodymus. Esant šioms aplinkybėms, kurios aptartos ir skundžiame nuosprendyje, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pirmosios instancijos teisme duoti liudytojo parodymai apie nesumokėtą darbo užmokestį, nepagrįstai didintas skolas yra neobjektyvūs, o ikiteisminio tyrimo metu jo duotus parodymus patvirtina kiti byloje esantys įrodymai.

47.       Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nustatė nukentėjusiųjų parodymų nenuoseklumą ir prieštaringumą dėl proceso metu skirtingai parodytų aplinkybių, susijusių su iš G. D. gautomis pinigų sumomis, kurios išdėstytos skundžiamo nuosprendžio 5.5. ir 5.5.1. punktuose. Kaip pagrįstai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, nukentėjusieji vienais atvejais teigė, kad, būdami Jungtinėje Karalystėje, jie uždirbtų pinigų niekada negaudavo, kad juos nuteistasis pasiimdavo kasdien, kitais – kad kartą per savaitę, taip pat parodė, kad pinigų negavo ištisus 3 mėnesius ir panašiai. Tačiau pažymėtina, kad nukentėjusieji teigdami, jog pinigų negaudavo ar gaudavo retais atvejais, kad visus pinigus arba didžiąją jų dalį pasiimdavo G. D., kaip tariamą skolą, jie pirmosios instancijos teisme parodė, kad jų įvardijamą skolą G. D. sudarė išlaidos už jų kelionę į Jungtinę Karalystę, kas savaitę už būstą, kuriame jie gyveno, mokamą nuomą, užstatą už šią nuomą, jiems perkamą maistą, kitas prekes, už ką apmokėdavo G. D., ir šios aplinkybės paneigia, kad skola G. D. buvo tariama, taip siekiant nukentėjusiuosius išnaudoti. E. T. parodė ir tai, kad maistą jiems visada atveždavo G. D., tačiau jie ir patys jo nusipirkdavo. Cigarečių dažniausiai atveždavo taip pat G. D., tačiau jų nusipirkdavo ir pats, o alkoholio patys nusipirkdavo. Kai savavališkai pradėjo duoti G. D. mažiau pinigų, iš tų pinigų nusipirko maisto, rūbų, alkoholio. Nukentėjusysis teigė neprisimenantis, kas sumokėdavo mobiliojo telefono sąskaitas, taip pat negalėjo prisiminti, ar jis pats, ar G. D. nupirko jam kortelę telefonui. E. T. parodė ir tai, kad kai dirbo statybose, maisto atveždavo G. D., buvo, kad su juo nuvažiuodavo ir kažkur papietauti (t. 10, b. l. 177–187). Nukentėjusysis E. P. pirmosios instancijos teisme parodė, kad prieš pradėdamas konteinerių krovos darbus, pirko drabužių, taip pat iš susitaupytų pinigų nusipirkdavo maisto, kokių nors daiktų, taip pat yra nusipirkęs kompiuterį, kolonėlę, telefoną, įsigydavo ir maisto, cigarečių (t. 10, b. l. 163–168). Apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nukentėjusysis E. P. parodė ir tai, kad lankydavosi ir žaisdavo kazino, buvo nusipirkęs Xbox žaidimų konsolę (t. 6, b. l. 129–132). Ir nors nukentėjusieji kai kuriais atvejais teigė, kad pirko nebrangius daiktus (pavyzdžiui, kompiuteris kainavo 50 svarų, kolonėlė – 10 svarų, cigaretes pirko ir kontrabandines, alkoholį – už nedidelę sumą ir panašiai), tačiau visuma nukentėjusiųjų parodymų nesuteikia pagrindo išvadai, kad G. D. iš nukentėjusiųjų pasiimdavo ne tik realiai susidariusią skolą, bet visus jų uždirbtus pinigus, jiems palikdamas tik 10–20 svarų sumą savaitei.

48.       Iš byloje esančio apžiūros protokolo, kuriame perrašyti E. T. paskyros, esančios www.facebook.com, duomenys, taip pat matyti, kad E. T. būdamas Jungtinėje Karalystėje, bendravo su G. D., nurodė reikiamų maisto produktų sąrašą, prašydami jį nupirkti ir atvežti, taip pat klausė, kiek jam yra skolingas, į ką G. D. atsakė, kad jis neskaičiavo, sakė skolas užsirašyti patiems („edwa as neskaiciawau sakiau rasykite paskui wejai cia bus“) bei paklausė, ar nukentėjusieji „pasiskaiciawe kiek sia sawaite?“. Ir nors G. D. patikslino, kad jis klausia ne apie skolą, o apie konteinerių krovos darbus, nes ketino nukentėjusiesiems išnuomoti kitą būstą, tačiau E. T. atsakymas, kad „nuomai 65, cigaretėms 60, maistui 10“, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat patvirtina, jog G. D. iš nukentėjusiųjų atsiimdavo realiai jų reikmėms išleistus pinigus ir tai taip pat paneigia kaltinime nurodytą aplinkybę, kad nukentėjusieji buvo išnaudojami (t. 5, b. l. 98–104). Be to, proceso metu nukentėjusieji parodė, kad jų reikmėms nuteistasis galėjo išleisti apie 2 000–2 400 svarų sumą, ikiteisminio tyrimo metu E. T. parodė, kad G. D. galėjo jo reikmėms išleisti 3 300 svarų sumą, tačiau realiai paimdavo iš jų visus ar beveik visus pinigus. Tačiau iš byloje esančios E. T. R. P. rašytos žinutės turinio matyti, kad paklaustas, ar ketina dar grįžti į Jungtinę Karalystę, E. T. atrašė, kad jeigu grįžtų, tai vėl G. D. būtų skolingas 2 000 svarų (kas ir atitinka pačių nukentėjusiųjų nurodytos realios skolos dydį), tačiau nieko neparodė apie tai, kad dirbdamas Jungtinėje Karalystėje jis atlyginimo iš viso negaudavo, kaip tai parodė proceso metu (t. 5, b. l. 102–104).

49.       Kaltinime nurodytos aplinkybės, kad nuteistasis turėjo tikslą išnaudoti nukentėjusiuosius iš jų darbo gautų pajamų neteisėtam pasisavinimui, nepatvirtina ir E. T. broliui E. B. rašyta žinutė bei su tuo susiję jų abiejų parodymai. Iš byloje esančio apžiūros protokolo, kuriame perrašyti E. T. paskyros, esančios www.facebook.com, duomenys, matyti, kad 2016 m. vasario 8 d. E. T. E. B. rašė, kad į Jungtinę Karalystę jis atvežtas vergauti, kad negali grįžti į Lietuvą, kad visus pinigus iš jo pasiima G. D., todėl jau keturis mėnesius jis neturi pinigų, maisto, neturi už ką nusipirkti drabužių, nusikirpti, taip pat rašė, kad G. D. grasina, jog pabėgimo atveju jį užmuš, ir prašė E. B. pagalbos, t. y., paimti prisijungimo prie jo bankinės sąskaitos duomenis, kaip matyti iš kitų žinučių turinio, kad E. T. turėtų pinigų grįžimui į Lietuvą (t. 5, b. l. 124). Šios rašytos žinutės turinys atitinka ir nukentėjusiojo proceso metu duotus parodymus, kad G. D. paima iš jo uždirbtus pinigus, pirmosios instancijos teisme E. T. taip pat paaiškino, kad rašydamas šią žinutę broliui, parašė tiesą. Liudytojas E. B. taip pat patvirtino gavęs tokio turinio E. T. žinutę, parodė, kad grįžęs į Lietuvą, E. T. neturėjo pinigų ar kokių nors nusipirktų daiktų (t. 11, b. l. 18–19). Tačiau svarbu pažymėti, kad prieš šį susirašinėjimą siųstose žinutėse E. B. E. T. nieko neužsiminė, kad Jungtinėje Karalystėje jis yra išnaudojamas. 2015 m. lapkričio 14 d. jis E. B. rašė, kad gerai uždirba („Viskas ok, jau turiu 900 svarų, dirbu plovykloje, gaunu į dieną 50 svarų“), 2016 m. sausio 6 d. rašė, kad dirba kitame mieste, kitame darbe, uždirba 600 svarų. Be to, 2016 m. sausio 10 d. ir 17 d. nukentėjusysis rašė E. B., kad nėra patenkintas gyvenimo sąlygomis, tačiau tokį nepasitenkinimą jis siejo ne su G. D., o su kitų kartu su juo gyvenusių asmenų netinkamu elgesiu. Pažymėtina ir tai, kad ir vėliau, po 2016 m. vasario 8 d. vykusio susirašinėjimo E. B. siųstose žinutėse E. T. neužsiminė apie jo išnaudojimą, rašė, kad gyvena gerai, pasidžiaugė E. B. pasidaryta tatuiruote, planavo grįžęs Lietuvoje pabūti tik 1–2 savaites (t. 5, b. l. 154, 156). Nukentėjusiojo ketinimą grįžti į Jungtinę Karalystę patvirtina ir 2016 m. birželio 10 d. R. P. ir 2016 m. birželio 12 d. G. D. E. T. rašytos žinutės tuo metu, kai E. T. jau buvo Lietuvoje (t. 5, b. l. 102), tokio turinio žinutė tarp G. D. ir E. T. yra užfiksuota ir prie apžiūros protokolo esančiame pridėtame kompaktiniame diske. Be to, kitų užfiksuotų žinučių turinys patvirtina ir tai, kad E. T., jau būdamas Lietuvoje, su G. D. bendravo draugiškai, rašė, kad norėtų grįžti į Jungtinę Karalystę, nes Lietuvoje jam nepatinka, dėkojo G. D. už viską, ką dėl jo padarė. Visa tai rodo, kad E. T. iš esmės pats sprendė dėl savo tolesnio gyvenimo ir jo apsisprendimo laisvės iš esmės nebuvo nei atimta, nei tokiu būdu suvaržyta, kad dėl susiklosčiusių jo ir G. D. santykių jis negalėtų nuspręsti pats.

50.       Be to, nukentėjusieji atvykę į Jungtinę Karalystę buvo ir fiziškai laisvi. Nukentėjusysis E. T. pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad jis anglų kalbą mokėjo, asmens dokumentus, telefoną turėjo ir galėjo juo laisvai naudotis, niekas nekontroliavo, su kuo jis kalba ar susirašinėja, internetas name, kurį nuomojo G. D., buvo, savaitgaliais, po darbo valandų, niekas nekontroliavo nei jo, nei E. P. buvimo vietos, elgesio, ką norėjo, tą galėjo daryti. Ikiteisminio tyrimo metu E. T. pateikti dokumentai patvirtina ir tai, kad jam nuo 2016 m. vasario 8 d. buvo suteiktas nacionalinis draudimo numeris (t. 5, b. l. 89–90, 94–96). Nors E. T. teigė, kad šiais dokumentais Jungtinėje Karalystėje nesinaudojo, tačiau parodė, kad dokumentus jam perdavė G. D., paaiškindamas, jog tai yra oficialūs dokumentai, su kuriais jis galės dirbti legaliai (t. 6, b. l. 6–10). Nukentėjusysis E. P. taip pat parodė, kad Jungtinėje Karalystėje jo išėjimas į miestą nebuvo ribojamas, savo asmens dokumentus, telefoną turėjo, o jam nusprendus grįžti į Lietuvą, niekas nebandė jo priversti pasilikti (t. 10, b. l. 163–168).

51.       Svarbu pažymėti ir tai, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina ir nukentėjusiųjų parodymų, kad jie darbus keisdavo ne savarankiškai, o G. D. iniciatyva. Iš liudytojo E. V. parodymų yra žinoma, kad pereiti dirbti dėl geresnių darbo sąlygų jie su E. T. nusprendė savarankiškai. E. T. rašyta žinutė E. B. taip pat patvirtina, kad Y mieste jis keitė gyvenamąją vietą dėl kartu su juo name gyvenusių asmenų netinkamo elgesio. Liudytojas D. L. taip pat parodė, kad G. D. jo neprašė įdarbinti kokių nors žmonių, nukentėjusieji įsidarbino savarankiškai. E. T. G. D. rašytoje žinutėje taip pat užfiksuota, kad, kai E. P. nenorėjo dirbti konteinerių krovos darbų, G. D. buvo paprašyta, kad jis nukentėjusįjį parvežtų į X miestą, kur E. P., kaip žinoma iš jo paties parodymų, savarankiškai įsidarbino automobilių plovykloje. Tai, kad G. D. padėjo tik atvykusiems nukentėjusiesiems įsidarbinti pirmoje darbovietėje, po to kartu su jais dirbo statybose, o kai ten baigėsi darbai – skelbime surado darbą pas J. L. taip pat negali būti vertinama kaip nukentėjusiųjų laisvės kontrolė ir siekis juos išnaudoti, juolab, kad nuteistasis pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad jis tuo metu gyveno kitame mieste, ir atstumas iki nukentėjusiųjų darbo vietos, kur nukentėjusieji dirbo pas J. L., buvo apie 2 valandos kelio. Pažymėtina ir tai, kad nukentėjusiesiems, kaip patys parodė, savarankiškai, G. D. nežinant dirbant automobilių plovykloje, pats E. T. parašė G. D., kur dirba ir prašė šio pagalbos dėl reikalingų dokumentų (t. 5, b. l. 101).

52.       Sprendžiant dėl nukentėjusiųjų parodymų vertinimo, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas kaip galimą nukentėjusiųjų parodymų neteisingumą lėmusią aplinkybę nurodė tai, kad G. D. Jungtinėje Karalystėje iš jų reikalavo grąžinti skolą už namui padarytą žalą. Iš liudytojo M. M. parodymų (t. 11, b. l. 125–128) bei teismui pateiktų dokumentų (t. 11, b. l. 139–144) matyti, kad žala namui užfiksuota 2017 m. kovo 9 d., t. y., nukentėjusiesiems jau išvykus iš Jungtinės Karalystės 2016 m. gegužės–birželio mėnesiais. Ir nors G. D. pirmosios instancijos teisme parodė manantis, kad šią žalą padarė name gyvenę nukentėjusieji, tačiau ir pats patvirtino, kad jos atlyginimo iš nukentėjusiųjų reikalavo jiems jau būnant Lietuvoje (t. 12, b. l. 2–11). Tačiau net ir nevertinant to, kad iš nukentėjusiųjų Jungtinėje Karalystėje buvo reikalaujama atlyginti žalą, byloje liko nepaneigta, kad neigiamą nukentėjusiųjų nusistatymą nuteistojo atžvilgiu galėjo lemti jų Jungtinėje Karalystėje nesusiklostęs gyvenimas.

53.       Byloje taip pat nenustatyti ir kiti kaltinime G. D. inkriminuoti nusikalstamos veikos, numatytos BK 147 straipsnio 2 dalyje, padarymo būdai – pasinaudojimas nukentėjusiųjų pažeidžiamumu ir jų priklausomumu.

54.       Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad vien to, jog yra įrodytas asmens pažeidžiamumas, nepakanka norint pagrįsti baudžiamąjį persekiojimą ir kad tokiais atvejais patikimais įrodymais turi būti nustatytas tiek nukentėjusio asmens pažeidžiamumas, tiek ir piktnaudžiavimas tuo pažeidžiamumu, toks piktnaudžiavimas turi būti pakankamai rimto pobūdžio ir masto, kad būtų paneigta nukentėjusio asmens sutikimo reikšmė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. Nr. 2K-1-1073/2023). Nagrinėjamu atveju nekyla abejonių, kad E. T. ir E. P. materialinė ir socialinė padėtis prieš jiems išvykstant į Jungtinę Karalystę buvo sunki – jie abu augo vaikų globos namuose, oficialiai niekur nedirbo, jie buvo menkai išsilavinę, pakankamai jauno amžiaus, iš esmės neturėjo artimųjų, gyvenimiškos patirties, ir šios aplinkybės, kurios buvo žinomos ir nuteistajam, leidžia spręsti apie nukentėjusiųjų pažeidžiamumą. Tačiau, atsižvelgiant į byloje esančius įrodymus, kurie nepatvirtina jokių BK 147 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių, nėra pagrindo byloje nustatytų G. D. veiksmų laikyti nukentėjusiųjų verbavimu ir (ar) gabenimu, pasinaudojant jų pažeidžiamumu.

55.       Byloje nenustatytas ir kitas kaltinime G. D. inkriminuotas nusikalstamos veikos padarymo būdas – pasinaudojimas nukentėjusiųjų priklausomumu, kilusiu dėl iš jų apgaulės būdu įgytų vienkartinių socialinės paramos išmokų. Byloje neginčijamai nustatyta, kad G. D. apgaule, savo naudai įgijo svetimą E. P. priklausantį turtą. Tačiau byloje nenustatyta, kad G. D. siūlė šiam nukentėjusiajam vykti į Jungtinę Karalystę ar, kad turėjo tikslą Jungtinėje Karalystėje E. P. išnaudoti. Kaip minėta, pasiūlymą vykti į Jungtinę Karalystę jis gavo iš E. T., su kuriuo kartu ir išvyko. Spręsti apie G. D. pasinaudojimą kaltinime nurodytu E. T. priklausomumu taip pat nėra teisinio pagrindo, nes byloje nėra duomenų, kad G. D. piktnaudžiavo savo veiksmais sukurta E. T. laisvę varžančia padėtimi. Pagal byloje esančius duomenis, šio nukentėjusiojo gauta vienkartine socialine paramos išmoka įsikūrimui pasinaudojo ne G. D., o kitas asmuo.

56.       Pažymėtina ir tai, kad G. D. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duoti parodymai, kaip nurodoma ir apeliaciniuose skunduose, skyrėsi. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis parodė ir tokias aplinkybes, kurių nepatvirtina kiti byloje esantys duomenys – pavyzdžiui, kad prieš vykdami į Jungtinę Karalystę, nukentėjusieji žinojo, kad dirbs vištų fabrike ir tokį darbą dirbo atvykę, tačiau buvo iš jo išmesti; ikiteisminio tyrimo metu jis neparodė, kad atvykdavo pas nukentėjusiuosius atsiimti skolos. Tačiau šie nuteistojo parodymuose esantys prieštaravimai, nesant byloje jokių kitų G. D. kaltę neginčijamai patvirtinančių įrodymų, nesudaro pagrindo išvadai, kad nuteistasis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 147 straipsnio 2 dalyje. Pažymėtina ir tai, kad ne bet kokie teisės pažeidimai darbo santykių srityje ir ne bet kokia apgaulė, tarp jų ir susijusi su darbo sąlygomis ar žadamo atlyginimo dydžiu, gali būti vertinama kaip prekyba žmonėmis. Tam, kad veika būtų kvalifikuojama kaip prekyba žmonėmis, būtina nustatyti, jog verbavimu ir apgaule buvo siekiama taip palenkti ar suvaržyti aukos laisvę, kad ši fiziškai arba dėl palaužtos valios pakliūtų kaltininko įtakon, būtų kontroliuojama, negalėtų pasirinkti kitokio elgesio varianto, kaip tik paklusti kaltininko valiai būti išnaudojamai (kasacinės instancijos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-104-719/2021). Tokios aplinkybės šioje byloje nebuvo nustatytos. Bylos duomenys patvirtina, kad nukentėjusieji galėjo laisvai pasirinkti savo elgesio variantą, galėjo išeiti iš darbo ir nedirbti, keisti darbo ir gyvenimo vietą, nekontroliuojamai leisti laisvadienius, turėti ryšio priemones, bendrauti su kitais, taip pat lietuviškai kalbančiais asmenimis, kada panorėję išvykti iš Jungtinės Karalystės, ką jie ir padarė.

57.       Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad G. D. veiksmuose nenustačius nusikaltimo, numatyto BK 147 straipsnio 2 dalyje, sudėties objektyviosios ir subjektyviosios pusės požymių, jis pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu dėl šio kaltinimo išteisintas pagrįstai.

Dėl G. D. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį paskirtų bausmių

58.       Skundžiamu nuosprendžiu G. D. buvo pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (trys nusikalstamos veikos) už tai, kad panaudodamas apgaulę, savo naudai įgijo svetimo, nukentėjusiesiems P. G., P. G. ir E. P. priklausančio turto. Apeliaciniuose skunduose neginčijamos teismo nustatytos šių nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės, jų kvalifikavimas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, tačiau nesutinkama su nustatytomis G. D. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis (prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis bei savanoriškas žalos nukentėjusiesiems atlyginimas) bei su už šiuos nusikaltimus paskirtomis bausmėmis – baudomis, nurodant, kad jos yra per švelnios.

59.       BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo nustatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamas veikas pagal kasacinės instancijos teismo praktiką yra teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai kaltininkas savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuotų nusikalstamų veikų faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017, 2K-326-303/2019 ir kt.). Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytų nusikaltimų yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamas veikas, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.). Ši aplinkybė parodo asmens požiūrį į padarytas nusikalstamas veikas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017 ir kt.). Pažymėtina, kad pagal kasacinės instancijos teismo praktiką BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimas nepripažįstamas tais atvejais, kai kaltininkas, duodamas parodymus, neigia esmines įvykio aplinkybes, kritiškai nevertina savo elgesio, arba nors ir pripažįsta esmines įvykio aplinkybes, bet tik verčiamas surinktų įrodymų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-412/2014, 2K-372-697/2017, 2K-326-303/2019 ir kt.).

60.       Teisėjų kolegija, įvertinusi viso proceso metu duotus nuteistojo parodymus, sugretinusi juos su pirmosios instancijos teismo neginčijamai nustatytomis nusikalstamų veikų padarymo aplinkybėmis, konstatuoja, kad nuteistasis G. D., duodamas parodymus apie padarytas nusikalstamas veikas, nebuvo nuoširdus, savanoriškai neatskleidė visų tikrųjų padarytų nusikaltimų aplinkybių, pirminėje proceso stadijoje jas neigė, o vėliau, nors ir parodė, kad kaltę pripažįsta, tačiau sąmoningai nutylėjo tam tikrus bylai reikšmingus faktus, t. y., nuteistasis neparodė, kad įgijęs nukentėjusiųjų pasitikėjimą, panaudodamas apgaulę, įtikino nukentėjusiuosius išeiti iš vaikų namų tam, kad šie įgytų teisę į vienkartinę išmoką, kurios pagrindu jis įgijo nukentėjusiesiems priklausantį turtą. Proceso metu nuteistasis, siekdamas sušvelninti savo baudžiamąją atsakomybę, parodė, kad nukentėjusieji, patys nusprendę išeiti iš vaikų globos namų, pasiūlė jam schemą, kaip išgryninti pinigus už jų gautas vienkartines išmokas. Nuteistasis sau palankiai interpretavo ir pinigų negrąžinimo priežastis, teigdamas, kad pinigų už šį turtą nukentėjusiesiems neperdavė dėl staiga užklupusių finansinių problemų, nors byloje nustatyta, kad nuteistasis to nepadarė sąmoningai, turėdamas iš anksto susiformavusią tyčią pasielgti nusikalstamai. Nuteistasis pirmose ikiteisminio tyrimo metu vykusiose apklausose kategoriškai neigė ir tai, kad įgijo P. G. ir P. G. banko sąskaitose laikytas santaupas. Ir nors vėlesnėse apklausose jis pripažino santaupų įgijimą, tačiau su tuo susijusias aplinkybes taip pat aiškino sau palankia linkme, teigdamas, kad nukentėjusieji pinigus jam paskolino, jis ketino juos investuoti, tačiau investicija nepavyko, todėl pinigų ir negrąžino. Pirmosios instancijos teisme apie visas nusikalstamas veikas, susijusias su sukčiavimu, nuteistasis parodė, kad viskas įvyko natūraliai, jokios prievartos nebuvo, sukčiavimo, apgaulės jis nenaudojo, uždarbio neieškojo, į vaikų globos namus važiavo dėl draugystės, o ne ieškoti asmenų, kuriems greit sueis aštuoniolika metų. Pažymėtina ir tai, kad viso proceso metu nuteistasis parodė, kad nukentėjusieji P. G. ir P. G., išėję iš vaikų namų, kurį laiką gyveno jo namuose, taip sudarydamas įspūdį, kad jis nukentėjusiaisiais rūpinosi, stengėsi jiems, kaip vaikų globos namų auklėtiniams, padėti. Tačiau byloje nustatyta, kad nukentėjusieji iš vaikų globos namų išėjo įkalbėti G. D., o jų apgyvendinimas jo namuose buvo ne draugiškumo ar atjautos gestas, o būtinybė nuteistajam pasinaudoti nukentėjusiesiems skirta vienkartine įsikūrimo išmoka. Priešingai nei nurodyta skundžiamame nuosprendyje, prieštaravimai tarp nuteistojo parodymų ir byloje nustatytų faktinių bylos aplinkybių negali būti pateisinami tuo, kad G. D. savitai, pagal savo teisinį išprusimą interpretavo nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes ir motyvus. Visos išdėstytos aplinkybės leidžia daryti kategorišką išvadą, kad nuteistojo parodymų davimas baudžiamojo proceso metu nebuvo savanoriškas, nuteistasis nebuvo nuoširdus ir savo elgesio nevertino kritiškai. Iš esmės visos bylai reikšmingos aplinkybės buvo nustatytos kitais surinktais, ištirtais ir įvertintais įrodymais (nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais, rašytiniais duomenimis).

61.       Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo ir išvadai, kad G. D. nuoširdžiai gailėjosi nusikaltęs. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio taip pat nėra aišku, koks nuteistojo elgesys buvo pripažintas nuoširdžiu gailėjimusi, tai susiejant tik su pirmosios instancijos teismo nustatytu prisipažinimu padarius nusikalstamas veikas.

62.       Pirmose ikiteisminio tyrimo metu vykusiose apklausose nuteistasis savo kaltę neigė. Tik vėliau ikiteisminio tyrimo metu, taip pat ir pirmosios instancijos teisme parodė, kad savo kaltę dėl sukčiavimo pripažįsta, gailisi nusikaltęs, tačiau, kaip minėta, jis nuoširdus nebuvo ir sau palankiai interpretavo bylai reikšmingas aplinkybes, sumenkindamas ir savo atliktus nusikalstamus veiksmus, ir tyčią įgyti nukentėjusiųjų turtą. Byloje esantys duomenys nepatvirtina, kad nuteistasis kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Nuteistojo parodymų analizė, juos įvertinus kartu su kitais byloje esančiais įrodymas, sudaro pagrindą išvadai, jog nuteistojo pozicija dėl kaltės pripažinimo ir gailėjimosi padarius nusikalstamas veikas neatitinka BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės.

63.       Skundžiamu nuosprendžiu taip pat nuteistojo G. D. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte, pripažinta tai, kad jis dalinai savo noru atlygino padarytą turtinę žalą nukentėjusiesiems E. P. ir P. G..

64.       Teismų praktikoje ši lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygino ar pašalino visą (tiek turtinę, tiek neturtinę) žalą iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose 2K-7–287/2009, 2K-579/2010, 2K-534/2013, 2K-345/2013, 2K-211/2014, 2K-560/2014, 2K-21-942/2016). Teismas, vadovaudamasis BK 59 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, atsakomybę lengvinančia aplinkybe gali pripažinti ir dalinį žalos atlyginimą, tačiau tokiais atvejais atlygintos žalos dydis turi būti pakankamai didelis, sudaryti pagrįstas prielaidas nukentėjusiesiems tikėtis neuždelsto likusios žalos dalies atlyginimo, o kaltininko pastangos atlyginti likusią padarytos žalos dalį – nuoširdžios (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-579/2010, 2K-345/2013, 2K-21-942/2016, 2K-66-976/2019, 2K-75-222/2020 ir kt.).

65.       Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusieji pareiškė civilinius ieškinius ir prašė iš nuteistojo G. D. P. G. priteisti 4 411,95 Eur turtinės ir 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (t. 7, b. l. 35–37), P. G. – 3 982,28 Eur turtinės ir 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (t. 6, b. l. 191–194), E. P. – 2757,18 Eur turtinės ir 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (t. 6 t., b. l. 79–81). E. T. šioje baudžiamojoje byloje civilinį ieškinį pareiškė dėl 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo dėl prieš jį galimai padaryto BK 147 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos (t. 5, b. l. 170–172). Taip pat byloje nustatyta, kad iki teismo nuosprendžio priėmimo G. D. nukentėjusiesiems E. P. ir P. G. atlygino dalį žalos (P. G. atlygino 500 Eur, E. P. – 900 Eur). Pirmosios instancijos teismas iš G. D. nukentėjusiesiems turtinei ir neturtinei žalai atlyginti priteisė: nukentėjusiajam P. G. 4 911,95 Eur, nukentėjusiajam P. G. – 4 982,28 Eur, nukentėjusiajam E. P. – 2 857,18 Eur. Nukentėjusiojo E. T. ieškinį dėl 30 000 Eur neturtinės žalos priteisimo pirmosios instancijos teismas atmetė.

66.       Taigi, vertinant dviem nukentėjusiesiems atlygintos žalos dydį visos jiems padarytos žalos kontekste, nėra jokio pagrindo spręsti, kad atlygintos žalos dalis yra pakankamai didelė. Pažymėtina, kad nukentėjusiajam P. G. žala iš viso neatlyginta, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę G. D. už nusikalstamą veiką šio nukentėjusiojo atžvilgiu. Pažymėtina ir tai, kad dalį dviem nukentėjusiesiems padarytos žalos nuteistasis, kaip minėta, atlygino dar ikiteisminio tyrimo metu, o per beveik dviejų metų laikotarpį trukusį bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme nuteistasis žalos neatlygino, paaiškindamas, kad „kažkuriam aš negaliu dabar pinigų persiųsti, negaliu atlyginti to, nes nurodytos sąskaitos nėra teisingos“ (t. 12, b. l. 2–11). Taigi, nuteistasis nurodė priežastį, kodėl negali atlyginti žalos vienam nukentėjusiajam, bet nieko nepaaiškino apie kitus du, kuriems žala (visa ar dalis jos) taip pat nėra atlyginta, juolab, kad pirmosios instancijos teisme nukentėjusieji P. G. ir P. G. patvirtino, kad gali pateikti savo banko sąskaitas, į kurias būtų pervestas žalos atlyginimas (t. 11, b. l. 35–37, 37–39). Toks nuteistojo elgesys, teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrįstų prielaidų nukentėjusiesiems tikėtis neuždelsto likusios žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad konstatuojant dalies žalos atlyginimą kaip atsakomybę lengvinančią aplinkybę nepakanka simbolinio tikrajai žalai atlyginimo.

67.       Kad nukentėjusiesiems atlygintos turtinės žalos dalis yra pakankamai ženkli, o nuteistojo pastangos ją atlyginti sudaro prielaidas tikėtis nukentėjusiesiems P. G., P. G. ir E. P. neuždelsto žalos atlyginimo, nepatvirtina ir G. D. E. P. ir E. T. pervestas, kaip nurodyta mokėjimo pavedime „žalos atlyginimas pagal 2022-08“ (abiems po 1 000 Eur) bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Pažymėtina, kad G. D. šioje baudžiamojoje byloje pagal BK 147 straipsnio 2 dalį buvo kaltinamas dėl prekybos žmonėmis ir E. T. atžvilgiu, jis dėl šio kaltinimo yra išteisintas, o E. T. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos priteisimo, kaip nurodyta skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje - atmestas. Dėl sukčiavimo E. T. atžvilgiu G. D. skundžiamu nuosprendžiu nėra pripažintas kaltu. Todėl ir minėtos pinigų sumos pervedimas E. T. neturi jokios įtakos sprendžiant klausimą dėl G. D. atsakomybę lengvinančios aplinkybės dėl nusikalstamų veikų, padarytų kitų trijų nukentėjusiųjų atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teisme E. P. papildomai sumokėtas 1 000 Eur žalos atlyginimas, vertinant šį dydį nukentėjusiajam priteistos žalos kontekste (2 857,18 Eur), taip pat nelaikytinas pakankamai reikšmingu. Nors ir teisėjų kolegija pripažįsta, kad žalos atlyginimo procesas yra realizuojamas, tačiau vien aplinkybė, kad nuteistasis sumokėjo dar dalį žalos atlyginimo apeliacinės instancijos teismui klausantis baigiamųjų kalbų, savaime nėra nuoširdus.

68.       Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad G. D. atsakomybę lengvina tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei savo noru atlygino padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Tačiau apeliacinės instancijos teismas įvertina nuteistojo dedamas žalos atlyginimo pastangas individualizuojant jam bausmę.

69.       Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes, pagrįstai atsižvelgė, kad G. D. nusikalstamas veikas padarė būdamas baustas administracine tvarka, jis dirba, yra vedęs, jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo ir jų pobūdžio, paminėdamas tik tai, kad padaryti 3 nesunkūs tyčiniai baigti turtinio pobūdžio nusikaltimai, taip pat įvertino ne visus kaltininko asmenybę apibūdinančius duomenis, o tai reiškia, kad teismas netinkamai įvertino bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes.

70.       Byloje nustatyta, kad G. D. nusikalstamas veikas padarė trijų itin pažeidžiamo socialinio sluoksnio asmenų, t. y., vaikų globos namų auklėtinių, atžvilgiu. Nuteistasis sukčiaudamas iš nukentėjusiųjų ne tik įgijo turto už jiems valstybės skirtas vienkartines išmokas įsikurti, tačiau iš nukentėjusiųjų P. G. ir P. G. taip pat apgaulės būdu įgijo ir jų sukauptas visas pinigines lėšas. Pažymėtina ir tai, kad nukentėjusieji apgaulės būdu buvo įtikinti išeiti iš vaikų globos namų, P. G. ir P. G. taip pat buvo pažadėta juos apgyvendinti nuolatiniame būste bei įdarbinti, tačiau šie pažadai, kaip nustatyta pirmosios instancijos teismo, įvykdyti nebuvo. Be to, nusikalstamomis veikomis nukentėjusiesiems buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala, taip pat pirmosios instancijos teisme nukentėjusieji P. G. ir P. G. parodė ir tai, kad nusikalstami G. D. veiksmai sukėlė itin neigiamus padarinius ir tolimesniam jų gyvenimui. Įvertinus nusikalstamų veikų laikotarpį, darytina ir išvada, kad šios G. D. nusikalstamos veikos nebuvo atsitiktinės (nusikalstamos veikos prieš P. G. ir P. G. padarytos nuo 2013 m. spalio 4 d. iki 2013 m. lapkričio 15 d. ir nuo 2013 m. spalio 4 d. iki 2013 m. gruodžio 9 d., o nusikalsta veika prieš E. P. – nuo 2014 m. rugsėjo mėnesio iki 2014 m. lapkričio 21 d.). Šios visos išdėstytos aplinkybės nebuvo įvertintos skundžiamame nuosprendyje.

71.       Taip pat pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, nurodė, kad G. D. nusikalstamas veikas padarė būdamas neteistas. Tačiau iš byloje esančio įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašo apie fizinį asmenį matyti, kad G. D. Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. vasario 1 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal BK 186 straipsnio 1 dalį, jam paskirta viešųjų darbų bausmė 6 mėnesiams, iš įskaitos G. D. išbrauktas 2011 m. rugpjūčio 29 d. (t. 9, b. l. 155–158). Vadinasi, vadovaujantis BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto a) papunkčiu, šioje byloje nagrinėjamas nusikalstamas veikas, numatytas 182 straipsnio 1 dalyje, padarytas prieš P. G. ir P. G. jis padarė būdamas teistas. Be to, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 6 d. baudžiamuoju įsakymu, t. y., po byloje nagrinėjamų nusikalstamų veikų padarymo, G. D. pripažintas kaltu pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 21 straipsnio 1 dalį, 216 straipsnio 1 dalį (t. 9, b. l.9, b. l. 159–171), ir tai taip pat neigiamai charakterizuoja nuteistąjį.

72.       Taigi, teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi visų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą – nuteistąjį charakterizuojančius duomenis, jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, šio apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstytas aplinkybes, patvirtinančias, kad nusikalstamos veikos nebuvo pavienės ar atsitiktinės, taip pat nusikalstamų veikų pavojingumą, jų pobūdį, nusikaltimais padarytą žalą ir dalinį jos atlyginimą E. P. ir P. G., vadovaudamasi BK 61 straipsnio 1, 2 dalių nuostatomis, konstatuoja, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti tik paskyrus nuteistajam G. D. už kiekvieną padarytą nusikalstamą veiką BK 182 straipsnio 1 dalies sankcijose numatytą laisvės atėmimo bausmę, skirtinų bausmių dydžius nustatant mažesnius nei sankcijos vidurkis. Individualizuojant bausmes, atsižvelgiama į tai, kad G. D. dviem nukentėjusiesiems atlygino dalį žalos - E. P. 1 900 Eur, P. G. 500 Eur.

73.       G. D. už BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą nukentėjusiojo P. G. atžvilgiu skiriamos laisvės atėmimo bausmės dydis nustatomas 1 metai 2 mėnesiai laisvės atėmimo, už BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą nukentėjusiojo P. G. atžvilgiu skiriamos laisvės atėmimo bausmės dydis nustatomas 1 metai 1 mėnuo, o už BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą nukentėjusiojo E. P. atžvilgiu skiriamos laisvės atėmimo bausmės dydis nustatomas 8 mėnesiai laisvės atėmimo.

74.       Paskyrus naujas bausmes už atskiras nusikalstamas veikas, iš naujo sprendžiamas ir bausmių bendrinimo klausimas. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bausmė, paskirta pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (nusikalstama veika padaryta P. G. atžvilgiu) su kitomis bausmėmis, paskirtomis pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, bendrintinos dalinio sudėjimo būdu, prie griežčiausios paskirtos bausmės iš dalies pridedamos švelnesnės paskirtos bausmės. Pridedamos bausmės dydis nustatomas atsižvelgiant į visas anksčiau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes.

Dėl kitų nuosprendžio klausimų

75.       Civilinį ieškinį byloje buvo pareiškęs ir nukentėjusysis E. T., prašydamas iš nuteistojo priteisti jam 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (t. 5, b. l. 170–172). G. D. išteisinus dėl kaltinimo pagal BK 147 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, pirmosios instancijos teismas E. T. civilinį ieškinį atmetė. Tačiau pagal BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktą, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas palieka civilinį ieškinį nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Ši pirmosios instancijos teismo padaryta procesinio pobūdžio klaida iš esmės pasunkino E. T. padėtį, nes atmetus ieškinį, jis prarandą teisę jį reikšti civiline tvarka. Tuo tarpu ieškinį palikus nenagrinėtu, ieškinys gali būti reiškiamas civilinio proceso tvarka. Vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalimi, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Nagrinėjamu atveju prokuroro apeliaciniame skunde yra prašymas dėl E. T. civilinio ieškinio išsprendimo, todėl ši pirmosios instancijos teismo padaryta įstatymo taikymo klaida ištaisytina.

76.       Nukentėjusiųjų E. T. ir E. P. atstovas advokatas Dalius Povilius 2022 m. lapkričio 23 d. teismo posėdžio metu pateikė prašymą iš nuteistųjų VšĮ „Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras“ naudai priteisti 900 Eur dydžio atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidas, pridėjo šias išlaidas patvirtinančius dokumentus (t. 20, b. l. 106-107, 132). Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, be kita ko, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Viena iš nukentėjusiųjų dalyvavimo savo teisių gynimo apeliaciniame procese formų yra atstovo advokato dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Todėl išlaidos dėl atstovo advokato dalyvavimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje gali būti apmokėtos. BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatos galioja ir apeliacinės instancijos teisme, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, 2K-118-489/2019, 2K-135-693/2019). Sprendžiant ar yra pagrindas priteisti visą prašomą atstovavimo išlaidų sumą, turi būti įvertinama, ar nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra ne per didelė (Lietuvos A. T. nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-102-222/2016, 2K-152-303/2017, 2K-347-976/2018). Nagrinėjamu atveju VšĮ „Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras“ naudai prašoma priteisti advokato atstovavimo nukentėjusiesiems E. T. ir E. P. išlaidų suma nelaikytina per didele, nes advokatas parengė apeliacinį skundą, kuris šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu tenkinamas iš dalies, taip pat dalyvavo teismo posėdžiuose. Dėl to VšĮ „Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras“ iš nuteistojo G. D. priteistina visa nukentėjusiųjų atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų suma, t. y. 900 Eur.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 328 straipsnio 2 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

n u s p r e n d ž i a:

Šiaulių apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 4 d. nuosprendžio dalį dėl G. D. nustatytų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, jam paskirtų bausmių, jų bendrinimo, ir nukentėjusiojo E. T. civilinio ieškinio išsprendimo pakeisti:

panaikinti G. D. atsakomybę lengvinančias aplinkybes, numatytas BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte (kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi) ir BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte (kaltininkas savo noru atlygino padarytą žalą).

G. D. už nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskirti bausmes:

pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (nukentėjusysis P. G.) laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams ir 1 (vienam) mėnesiui,

pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (nukentėjusysis P. G.) laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams,

pagal 182 straipsnio 1 dalį (nukentėjusysis E. P.) laisvės atėmimą 8 (aštuoniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, pagal BK 182 straipsnio 1 dalį paskirtą bausmę (nukentėjusysis P. G.) su kitomis bausmėmis, paskirtomis pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, subendrinti dalinio sudėjimo būdu, prie griežčiausios bausmės pridedant dalį švelnesnių bausmių, ir paskirti subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams ir 7 (septyniems) mėnesiams.

Bausmės pradžią G. D. skaičiuoti nuo jo sulaikymo bausmei atlikti momento.

Pradėjus vykdyti nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę, G. D. paskirtą kardomąją priemonę – 8 000 eurų piniginį užstatą panaikinti ir piniginį užstatą grąžinti užstato davėjui.

Nukentėjusiojo E. T. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą.

Kitą Šiaulių apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 4 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Iš nuteistojo G. D. priteisti VšĮ „Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras“ naudai 900 eurų už turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti.

Teisėjai        Nerijus Meilutis

        Justas Namavičius

        Ernestas Rimšelis