Administracinė byla Nr. A-1335-556/2018
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02899-2016-0
Procesinio sprendimo kategorija 7.9
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. sausio 9 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo viešosios įstaigos „Senelių rojus“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos „Senelių rojus“ skundą atsakovui Socialinių paslaugų priežiūros departamentui prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas viešoji įstaiga (toliau – ir VšĮ) „Senelių rojus“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–6), prašydamas panaikinti Socialinių paslaugų priežiūros departamento prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) direktoriaus 2016 m. birželio 23 d. įsakymą Nr. VI-261 ,,Dėl VšĮ ,,Senelių rojus“ licencijos galiojimo panaikinimo“ (toliau – ir Įsakymas).
1.1. Pareiškėjas paaiškino, kad ginčijamu Įsakymu nuo 2016 m. liepos 27 d. buvo panaikintas licencijos „Institucinė socialinė globa (ilgalaikė, trumpalaikė) senyvo amžiaus asmenims“ Nr. L000000098 (toliau – ir Licencija) galiojimas, kadangi įstaiga pašalino ne visus nustatytus neatitikimus, dėl kurių nuo 2015 m. gruodžio 1 d. buvo sustabdytas Licencijos galiojimas. Šiame kontekste pažymėjo, kad pirmojo patikrinimo metu 2015 m. balandžio 7 d. nustatyti 11 neatitikimų, visi iš esmės yra pašalinti atsižvelgiant į Departamento nurodytas pastabas. Pažymoje ,,Dėl VšĮ ,,Senelių rojus“ nustatytų neatitikimų po licencijos galiojimo sustabdymo šalinimo vertinimo“ (toliau – ir Pažyma) yra nurodyti likę tik 4 neatitikimai, kurie šiuo metu yra arba užfiksuoti dėl nesusipratimo ir nevisiškai tinkamos komunikacijos su Departamento atstovėmis, arba lengvai pašalinami. Kai kuriais atvejais, įstaigai liko neaišku, ar atliekami darbai yra pakankami neatitikimams pašalinti, nes Departamento atstovės neteikė informacijos, kaip geriau pašalinti trūkumus, nors pagal Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo (toliau – ir SPĮ) 14 straipsnio 1 punktą jų pareiga buvo teikti metodinę pagalbą dėl socialinės globos normų taikymo, o ne formaliai ir paviršutiniškai įvertinti esamą padėtį.
1.2. Pareiškėjo teigimu, Departamento atstovės pastebėtas įrenginys, panašus į vaizdo kamerą, buvo neveikiantis patalpų apsaugos daviklis, per neapsižiūrėjimą likęs patalpoje. Tačiau Departamento atstovės, užfiksavusios minėtą faktą, Pažymoje šią aplinkybę įrašė kaip neatitikimą, kurį įvardino kaip filmavimo kamerų įrengimą. Šio nesusipratimo būtų buvę galima išvengti, jei Departamento atstovės būtų bendradarbiavusios su įstaigos atstovais ir atidžiau apžiūrėjusios įrenginį, o ne formaliai vertinusios patalpas. Pareiškėjas pabrėžė, kad globotinių privatumą ir orumą saugo bei gerbia. Todėl stebėjimo kameros ar kiti stebėjimo būdai nei Vaišvydavos, nei kituose padaliniuose nebuvo, nėra ir nebus naudojami. Be to, dar iki patikrinimo pabaigos šis įrenginys buvo demontuotas, t. y. jo kambaryje nebėra.
1.3. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Amalių padalinyje I-ame ir II-ame aukštuose esančios laiptų pakopos apribojo socialinių paslaugų gavėjų galimybes laisvai judėti, todėl įstaiga, spręsdama susidariusią situaciją, įsigijo dviejų dalių sulankstomą pandusą ir elektrinį kopiklį. Minėtų priemonių naudojimas užtikrino galimybes socialinių paslaugų gavėjams lengvai judėti įstaigos teritorijoje ir patalpose, saugiai naudotis poilsio ir rekreacijos zonomis. Tačiau Departamentas šias priemones įvertinto kaip netinkamas ir Pažymoje įvardijo kaip keliančias „nesaugumo jausmą ir psichologinį diskomfortą senyvo amžiaus asmenims“. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad šiuo atveju nėra aišku, kaip ir kokiais kriterijais remiantis Departamento atstovės nustatė „nesaugumo jausmo“ bei „diskomforto“ sukėlėją. Pareiškėjo manymu, tai yra tik Departamento atstovių niekuo nepagrįsta subjektyvi nuomonė. Pareiškėjas kartu akcentavo, kad nors judėjimo kliūčių nebuvo jau patikrinimo metu, siekdama pašalinti ateityje galimus nesusipratimus, iki 2016 m. liepos 15 d. įstaiga įrengs laiptų aukščių suvienodinimo pandusą. Pareiškėjo teigimu, šios aplinkybės patvirtina, kad globotiniais nuolat rūpinamasi ir pagal galimybes stengiamasi užtikrinti jų savarankiškumą bei laisvą judėjimą Amalių padalinio teritorijoje, tačiau Departamento atstovės, konstatuodamos neatitikimą, tinkamai neįvertino jau buvusių priemonių, išsprendžiančių judėjimo kliūčių problemą nurodytame padalinyje.
1.4. Pareiškėjas tvirtino, kad Departamento atstovės lifto nebuvimą Vaišvydavos padalinyje taip pat nepagrįstai vertino kaip neatitikimą. Šiame kontekste paaiškino, kad Socialinės globos normų aprašo (toliau – ir Aprašas), patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. vasario 20 d. įsakymu Nr. A1-46 „Dėl socialinės globos normų aprašo patvirtinimo“, 4 priede nustatytos Senyvo amžiaus asmenų ir suaugusių asmenų su negalia ilgalaikės (trumpalaikės) socialinės globos normos, taikomos socialinės globos namams ir grupinio gyvenimo namams (toliau – ir Normos), nenumato imperatyvaus reikalavimo išimtinai įrengti liftus. Normų 16.10 punkte tik nurodyta, kad turi būti „asmeniui užtikrintos galimybės lengvai judėti socialinės globos įstaigos teritorijoje ir patalpose, saugiai naudotis poilsio ir rekreacijos zonomis“. Tuo tarpu Vaišvydavos padalinys randasi Kauno marių regioninio parko teritorijoje ir keisti pastato aukštingumo nėra leidžiama. Tai patvirtina žemės sklypo, kuriame yra Vaišvydavos padalinys, nekilnojamojo turto registro išrašas, kuriame nurodyta, kad yra nustatytos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, ribojančios pastato aukštingumo keitimą. Todėl šiuo konkrečiu atveju lifto įrengimas techniškai yra neišsprendžiamas.
1.5. Be to, pareiškėjas nurodė, kad kaip alternatyvą yra numatęs galimybę įrengti nuožulnų keltuvą, sertifikuotą Europos Sąjungoje (toliau – ir ES) bei atitinkantį visus saugumo reikalavimus, numatytus tiek Normose, tiek Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo (toliau – ir Socialinės integracijos įstatymas) 11 straipsnyje, tiek kituose teisės aktuose. Paaiškino, kad nuožulnūs keltuvai yra įrengti ne vienoje Lietuvoje veikiančioje įstaigoje. Šiam tikslui pareiškėjas 2016 m. gegužės 20 d. sudarė sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Rol-automatikas“ dėl nuožulnaus keltuvo ŽN „Omega“ įrengimo. Nurodytas keltuvas atitinka Mašinų direktyvos Nr. 2006/42/EB normas, Europos Standartus, Normas bei kitus teisės aktus, tokio įrenginio ir jo montavimo darbų kaina yra 17 504 Eur. Tačiau patikrinimą atliekančios Departamento atstovės nepateikė atsakymo, ar įrengus tokį nuožulnų keltuvą bus pripažįstama, jog jis atitinka teisės aktų reikalavimus. Minėtu klausimu pareiškėjas 2016 m. kovo 1 d. elektroniniu paštu kreipėsi į Departamento atstovę, tačiau atsakymo negavo. Todėl šiuo metu negali pradėti vykdyti nuožulnaus keltuvo įrengimo montavimo darbų, nes tai yra didelė finansinė investicija, o sumokėjus avansą nuožulnaus keltuvo įsigijimui, jis nebūtų grąžinimas net ir tuo atveju, jei Departamentas nuspręstų, kad keltuvas neatitinka kokių nors teisės aktų reikalavimų. Taigi, kol nėra įrengtas nuožulnus keltuvas, siekdama užtikrinti galimybę globotiniams lengvai judėti socialinės globos įstaigos teritorijoje ir patalpose, įstaiga įsigijo kopiklius.
1.6. Pareiškėjas taip pat akcentavo, kad po 2015 m. lapkričio 18 d. patikrinimo pateikė Departamentui dokumentus, jog vyriausioji socialinė darbuotoja turi edukologijos bakalauro laipsnį su socialinio pedagogo profesine kvalifikacija ir vadovaujantis Socialinių paslaugų srities darbuotojų atestacijos tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. A1-92, 8 punktu yra išklausiusi bei atsiskaičiusi už 40 kreditų socialinio darbo dalykų. Nurodė, kad įstaiga vadovavosi jai pateiktais oficialiais dokumentais ir pagrįstai tikėjosi, jog vyriausioji socialinė darbuotoja atitinka jai keliamus kvalifikacinius reikalavimus. Tačiau siekdama išvengti ginčų, jau parengė ir pateikė Departamentui dokumentus, jog vyriausiąja socialine darbuotoja yra paskirtas asmuo, turintis socialinio darbo kvalifikacinį laipsnį.
1.7. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas tvirtino, kad nagrinėjamu atveju nebuvo nei teisinio, nei faktinio pagrindo priimti patį griežčiausią sprendimą – panaikinti Licenciją. Pareiškėjo manymu, Departamentas apsiribojo vien formaliu situacijos vertinimu. Pabrėžė, kad įstaiga užsiima socialinių paslaugų teikimu jau daugiau nei 5 metus, deda maksimalias pastangas vykdydama savo veiklą, rūpinasi socialinių paslaugų gavėjais ir laikosi Normų bei kitų teisės aktų nuostatų. Licencijos panaikinimas lemtų ne tik didelę finansinę žalą, bet ir nepatogumus socialinių paslaugų gavėjams, kurie būtų priverstinai iškeldinami į kitą socialinių paslaugų įstaigą, darbuotojai netektų darbo, nepaisant to, kad įstaiga geranoriškai pašalino iš esmės visus Departamento nurodytus trūkumus.
2. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 57–62) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
2.1. Atsakovas paaiškino, kad visų vertinimų metu naudojo įvairius metodus, tokius kaip stebėjimas, patalpų vertinimas, pokalbiai su gyventojais, darbuotojais, administracija, dokumentų ir gautų duomenų analizė. Vertinimus atliko skirtingi specialistai, jų metu buvo teikiamos konsultacijos, įvardijami neatitikimai ir galimi jų šalinimo būdai, neatitikimų daroma žala paslaugų gavėjams, pasekmės. Taip pat nustatyti trūkumai ir metodinės rekomendacijos buvo teiktos Pažymoje po pirmojo vertinimo. Vertinant globos namus, juose Departamento specialistus lydėjo direktoriaus pavaduotojas. Šis darbuotojas ne kartą telefonu kreipėsi į Departamento specialistus dėl nustatytų trūkumų šalinimo, buvo konsultuotas dėl būtinumo įrengti lifto tipo keltuvą ar liftą, dėl pandusams (nuolydžiams) keliamų reikalavimų. Tačiau direktoriaus pavaduotojas vertinimų ir konsultacijų metu nebuvo konstruktyvus, siekė trukdyti patikrinimams, kliudė fiksuoti trūkumus nuotraukose, užstodamas savimi fotografuojamus objektus. Atsižvelgęs į tai, atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad jam nebuvo teikiama informacija. Be to, pažymėjo, kad nuo pirmojo vertinimo pareiškėjui buvo suteikta ne mažiau nei 12 mėnesių nustatytiems neatitikimams pašalinti, todėl įstaiga turėjo pakankamai laiko padaryti viską, jog užtikrintų paslaugų gavėjų poreikius atitinkančias paslaugas.
2.2. Departamentas nurodė, kad nuotraukoje gyvenamajame kambaryje matomas įrenginys gali būti tik vaizdo stebėjimo kamera, pritaikyta stebėjimui tamsiu paros metu. Nuotraukoje matomas įrenginys yra toks pats, kaip rinkoje esančios stebėjimo kameros. Tokios pačios stebėjimo kameros buvo įrengtos ir ankstesnių dviejų vertinimų metu, kurias iš kitų gyvenamųjų kambarių pareiškėjas po įspėjimų išmontavo. Tuo tarpu, vadovaujantis Normų reikalavimais, asmens saugumas jo gyvenamajame kambaryje turi būti užtikrintas nepažeidžiant jo privatumo ir orumo, gyvenamosiose patalpose negali būti naudojamos stebėjimo kameros ar kiti stebėjimo būdai. Atsakovas sutiko su pareiškėju, kad šis trūkumas (kaip ir visi kiti) buvo ir yra lengvai pašalinamas, tačiau lieka neaišku, kodėl net po dviejų įspėjimų jis nebuvo pašalintas. Atsakovo manymu, pareiškėjo vangumas šalinant nustatytą neatitikimą rodo netinkamą jo požiūrį į asmens teises.
2.3. Atsakovas akcentavo, kad dėl pareiškėjo teiginio, jog įstaiga iki 2016 m. liepos 15 d. įrengs laiptų aukščių suvienodinimo pandusą, pasisakyti negali, nes neturi informacijos apie tai, kurioje vietoje ir kokie darbai yra atliekami ar atlikti, o patikrinimų metų jokie darbai nebuvo atliekami. Tačiau pabrėžė, kad pareiškėjo teiginys, jog atliekami laiptų aukščių suvienodinimo panduso įrengimo darbai, parodo, jog pareiškėjas supranta, kad jo naudojamos priemonės, tokios kaip sulankstomas pandusas ir elektrinis kopiklis, nėra saugios ir nėra tinkamos siekiant lengvai ir savarankiškai judėti globos namų patalpose ir teritorijoje.
2.4. Atsakovas taip pat pabrėžė, kad Normų reikalavimai nenumato, kokias konkrečias priemones įstaigoms taikyti siekiant įgyvendinti asmens teisę į laisvą judėjimą, taip paliekant teisę pačiai įstaigai pasirinkti būdus: teikti paslaugas vieno aukšto pastate, įsirengti lifto tipo keltuvą, liftą, pandusus. Tačiau tai nereiškia, kad galima pažeisti teisę į asmens lengvą, laisvą, savarankišką mobilumą tokiais būdais ir tokiu laiku, kurį jis pats pasirinks. Atsakovo manymu, tai, kad Vaišvydavos padalinyje nėra galimybės įrengti lifto, negali būti priežastimi nevykdyti teisės aktų reikalavimų ir pažeisti asmens teisę į mobilumą. Ribotos galimybės ar jų nebuvimas pritaikyti patalpas senyvo amžiaus neįgalių asmenų poreikiams negali būti priežastis teikti paslaugas netinkamose patalpose. Be to, pareiškėjas, siekdamas įgyvendinti reikalavimą dėl asmens lengvo judėjimo, šiose patalpose gali įrengti ne liftą, o žymiai paprastesnį įrenginį, kuris taip pat buvo rekomenduotas – lifto tipo keltuvą, arba teikti paslaugas I-ame aukšte. Taigi, pareiškėjas turėjo galimybę pasirinkti, kokiais būdais įgyvendinti privalomus ir asmens interesus užtikrinančius reikalavimus.
2.5. Dėl pareiškėjo nurodomo nuožulnaus keltuvo ŽN „Omega“ atsakovas pabrėžė, kad tokio tipo keltuvai yra su atvira erdve apribota specialiais bortais ir yra skirti tik asmenims, judantiems su neįgaliojo vežimėliu, tačiau netinkami asmenims, judantiems su pagalbinėmis priemonėmis, tokiomis kaip vaikštynė, ramentai ar lazdelė. Atvira erdvė kylant ar leidžiantis net ir visiškai sveikam žmogui sukelia nesaugumo jausmą, jau nekalbant apie asmenis, turinčius specifinių poreikių dėl amžiaus ar ligos. Be to, tokio tipo keltuvas valdomas mygtuko paspaudimu, t. y. keltuvas kyla, kol mygtukas laikomas nuspaustas. Norint išvengti susidūrimo su žmogumi, lipančiu laiptais, mygtuką reikia aktyviai valdyti reaguojant į situaciją, kas yra sudėtinga nevisiškai orientuotiems žmonėms. Taigi, tokio tipo keltuvais asmenims su specifiniais poreikiais faktiškai yra sudėtinga naudotis savarankiškai, be personalo pagalbos, todėl tokiu būdu jų judėjimo laisvė nėra užtikrinama. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Departamentas ne vieną kartą yra paaiškinęs, jog pareiškėjo atveju reikalinga įrengti lifto tipo keltuvą (vertikalų keltuvą), kuris įrengiamas šachtoje.
2.6. Atsakovas kartu pažymėjo, kad Normų 19.5 punktas numato, jog įstaigos turi pateikti visus prašomus dokumentus vertinimo vietoje metu. Tačiau pareiškėjas dokumentą dėl vyriausiosios socialinės darbuotojos išsilavinimo pateikė 2015 m. gruodžio 3 d., t. y. jau po atlikto vertinimo, Pažymos suformavimo ir išvadų pateikimo pareiškėjui, todėl pateikto dokumento turinys jau nebuvo aktualus ir nebuvo nagrinėjamas. Be to, pažyma dėl vyriausiosios socialinės darbuotojos išsilavinimo buvo išduota 2016 m. lapkričio 23 d. (po Departamento atlikto vertinimo vietoje), o pateikta 2015 m. gruodžio 3 d., todėl akivaizdu, kad pareiškėjas pats nebuvo įsitikinęs minėtos darbuotojos kvalifikacijos tinkamumu. Šiame kontekste atsakovas atkreipė dėmesį, kad Socialinių paslaugų srities darbuotojų atestacijos tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. A1-92, 8 punktas aiškiai įvardija, jog socialinis darbuotojas turi būti įgijęs socialinio darbo kvalifikacinį (profesinio bakalauro, bakalauro, magistro) laipsnį arba iki 2014 m. gruodžio 31 d. įgijęs kitą socialinių mokslų srities kvalifikacinį (profesinio bakalauro, bakalauro, magistro) laipsnį, išklausius ir atsiskaičius už ne mažiau kaip 40 kreditų socialinio darbo dalykų socialinius darbuotojus rengiančioje aukštojoje mokykloje. Todėl pareiškėjo teiginys, kad jis tikėjosi, jog priimta darbuotoja turi teisės aktuose nustatytą tinkamą išsilavinimą, neturi pagrindo. Atsakovo manymu, pareiškėjas skunde teismui sąmoningai pateikia minėto teisės akto punkto fragmentą, praleisdamas esminį dalyką, kad darbuotojas turėjo būti išklausęs 40 kreditų socialinio darbo dalykų socialinius darbuotojus rengiančioje aukštojoje mokykloje. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju vyriausiosios socialinės darbuotojos išsilavinimas neatitiko teisės aktų reikalavimų, nes jos Edukologijos bakalauro kvalifikacinis laipsnis įgytas Lietuvos sporto universitete (anksčiau Lietuvos kūno kultūros akademija), kuris nerengė ir nerengia socialinių darbuotojų. Atsakovas kartu nurodė, kad negali pasisakyti dėl pareiškėjo teiginio, jog vyriausiąja socialine darbuotoja jau yra paskirtas asmuo, turintis socialinio darbo kvalifikacinį laipsnį, nes ginčijamo Įsakymo priėmimo metu ši aplinkybė nebuvo žinoma. Tačiau pareiškėjo veiksmai, paskiriant kitą asmenį, patvirtina, kad Įsakymas panaikinti Licenciją yra pagrįstas, o nurodytas pažeidimas buvo padarytas.
2.7. Atsakovas nurodė, kad pagal SPĮ socialinę globą gali teikti tik tos įstaigos, kurių teikiama socialinė globa atitinka socialinės globos normas ir jos turi licenciją teikti socialinę globą. Šis reikalavimas socialinės globos teikėjams yra žinomas nuo 2006 m. Lietuvos Respublikos Seimui priėmus SPĮ. Privalomas licencijavimo terminas tuo metu buvo numatytas 2010 m. sausio 1 d., tačiau atsižvelgiant į tai, kad ne visos socialinės globos įstaigos buvo tam pasirengusios, terminas buvo atidėtas iki 2015 m. sausio 1 d., taip suteikiant galimybę socialinės globos įstaigoms kuo tinkamiau pasiruošti licencijavimo procesui ir užtikrinti asmenų poreikius atitinkančią socialinę globą (pritaikyti patalpas socialinės globos teikimui, įdarbinti reikiamą skaičių personalo ir pan.). Šiame kontekste atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas, prieš įgydamas Licenciją, privalėjo pritaikyti patalpas neįgaliųjų reikmėms ir socialinės globos teikimui. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjui, kaip ir kitoms įstaigoms, kurios licencijos kreipėsi iki 2015 m. sausio 1 d., Licencija buvo išduota neatliekant patikrinimo vietoje – atitiktis teisės aktų reikalavimams buvo grindžiama pačios įstaigos pateiktais duomenimis.
II.
3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 13 d. sprendimu (II t., b. l. 106–113) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
4. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:
4.1. Departamento direktoriaus pavedimu, Departamento specialistės 2015 m. kovo 4 d. lankėsi VšĮ ,,Senelių rojus“ įvertinti globos namų atitiktį Normose nustatytiems reikalavimams. Atlikusios vertinimą, 2015 m. balandžio 7 d. surašė pažymą Nr. ĮVP-20 (toliau – ir Pažyma Nr. 1), kurioje buvo konstatuoti neatitikimai teisės aktų reikalavimams. Apie nustatytus pažeidimus pareiškėją informavo 2015 m. balandžio 10 d. raštu, nurodė terminą, iki kurio pareiškėjas neatitikimus turėjo pašalinti, išaiškino, kad iki nustatyto termino nepašalinus visų trūkumų bus stabdomas Licencijos galiojimas.
4.2. Departamentas, siekdamas įvertinti, ar Pažymoje Nr. 1 nustatyti neatitikimai buvo pašalinti, 2015 m. spalio 28 d. pakartotinai lankėsi įstaigoje. Įvertinęs pateiktus dokumentus bei atlikęs pakartotinį vertinimą, Departamentas 2015 m. lapkričio 18 d. surašė pažymą Nr. ĮVP-71 (toliau – ir Pažyma Nr. 2), kurioje nustatė, jog ne visi Pažymoje Nr. 1 konstatuoti pažeidimai yra ištaisyti.
4.3. Departamentas 2015 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. VI-333 „Dėl licencijos galiojimo sustabdymo“ sustabdė Licencijos galiojimą iki 2016 m. birželio 1 d. ir informavo pareiškėją, kad nustatytus neatitikimus jis turi pašalinti iki 2016 m. birželio 1 d. bei apie tai informuoti atsakovą. Taip pat išaiškino, kad nustatytu terminų pažeidimų nepašalinus Licencija bus panaikinta.
4.4. Departamentas 2016 m. birželio 14 d. pakartotinai lankėsi įstaigoje, siekdamas įvertinti, kaip įstaiga pašalino neatitikimus, dėl kurių buvo sustabdytas Licencijos galiojimas. Įvertinęs pateiktus dokumentus bei atlikęs trečiąjį vertinimą, atsakovas 2016 m. birželio 23 d. surašė Pažymą, kurioje nustatė, jog ne visi Pažymoje Nr. 2 konstatuoti pažeidimai yra ištaisyti.
4.5. Departamentas, vadovaudamasis SPĮ 24 straipsnio 7 dalies 1 punktu ir Normomis, atsižvelgęs į Pažymoje pateiktas išvadas, priėmė 2016 m. birželio 23 d. įsakymą panaikinti VšĮ „Senelių rojus“ Licencijos galiojimą, nes nepašalinti Pažymoje Nr. 2 įvardinti neatitikimai, dėl kurių buvo sustabdytas Licencijos teikti socialinę globą galiojimas, t. y.: 1) globos namai neužtikrina pagarbos ir privatumo asmeniui: Vaišvydavos padalinyje gyvenamajame kambaryje įrengta stebėjimo kamera (Normų 12.7 p.); 2) globos namų patalpos neužtikrina galimybės gyventojams laisvai, savarankiškai ir saugiai judėti, kelia grėsmę gyventojų sveikatai ir gyvybei (Normų 16.10 p.); 3) ne visų darbuotojų, teikiančių socialinę globą, profesinis išsilavinimas atitinka teisės aktų reikalavimus (Normų 20.2 p.).
5. Pasisakydamas dėl Vaišvydavos padalinyje gyvenamajame kambaryje įrengtos stebėjimo kameros, teismas nurodė, kad Departamentas Pažymoje konstatavo, jog visų vertinimų metu buvo nustatyta, kad Vaišvydavos padalinyje gyventojų kambariuose buvo stebėjimo kameros (I-ojo vertinimo metu – visuose kambariuose, II-ojo vertinimo metu – dalyje kambarių, III-iojo vertinimo metu – viename kambaryje). Tuo tarpu Normų IV srities – Asmens teisių apsauga – 12.4 punkte nustatyta, kad asmens saugumas jo gyvenamajame kambaryje užtikrintas nepažeidžiant jo privatumo ir orumo. Socialinės globos įstaigos personalas į asmens gyvenamąjį kambarį įeina tik pasibeldęs, asmuo negali būti užrakinamas savo gyvenamajame kambaryje. Asmens gyvenamosiose patalpose nenaudojamos stebėjimo kameros ar kiti stebėjimo būdai. Su asmenimis, kuriems dėl sveikatos būklės ir visiško nesavarankiškumo reikia nuolatinės priežiūros, ar jų globėjais, rūpintojais susitarta dėl būdų ir formų, kaip tai bus daroma. Gyvenamuosiuose kambariuose, higienos kambariuose pagal galimybes yra įvesta pagalbos kvietimo sistema. Nors pareiškėjas teigė, kad atsakovo specialistės neteisingai įvertino kambaryje esantį įrenginį, įvardindamos, jog tai stebėjimo kamera, teismas sprendė, kad atsakovas, įvertinęs gyvenamajame kambaryje buvusio įrenginio, užfiksuoto nuotraukoje, ir rinkoje esančių stebėjimo kamerų specifikacijas, pagrįstai konstatavo, jog nuotraukoje gyvenamajame kambaryje matomas įrenginys gali būti tik vaizdo stebėjimo kamera, pritaikyta stebėjimui tamsiu paros metu. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas įrodymais nepaneigė šios atsakovo išvados, todėl skunde nurodytas teiginys, jog įrenginys buvo neveikiantis patalpų apsaugos daviklis, nepagrįstas. Be to, teismas pabrėžė, kad aplinkybė, jog pareiškėja po trečio įspėjimo išmontavo ir paskutinę užfiksuotą kamerą, nepaneigia fakto, kad trečiojo patikrinimo metu kamera buvo įrengta gyvenamajame kambaryje.
6. Dėl globos namų padaliniuose (Amalių ir Vaišvydavos) gyventojams nesudarytos galimybės lengvai ir saugiai judėti globos namų patalpose ir teritorijoje teismas nurodė, kad Normų V srityje – Aplinka ir būstas – 16.10 punkte nustatyta, jog asmeniui, turinčiam specialiųjų poreikių, ar darbingo amžiaus asmeniui su negalia užtikrinta pritaikyta aplinka, reikalinga kasdieniniam gyvenimui bei paslaugoms gauti. Asmeniui užtikrintos galimybės lengvai judėti socialinės globos įstaigos teritorijoje ir patalpose, saugiai naudotis poilsio ir rekreacijos zonomis, esančiomis socialinės globos įstaigos teritorijoje. Grupinio gyvenimo namuose asmenys, pagal galimybes, naudojasi saugiomis bendruomenės rekreacijos zonomis, sporto aikštelėmis ir pan. Teismas pažymėjo, kad antro vertinimo metu konstatuota: Amalių padalinyje I-ame ir II-ame aukšte esančios laiptų pakopos apriboja gyventojų galimybes laisvai judėti globos namuose. Nors I-ame aukšte yra sulankstomos rampos, kurios gali būti pastatomos ant laiptų, tačiau patys gyventojai šia įranga negali savarankiškai pasinaudoti, tam jiems reikalinga darbuotojų pagalba. Be to, tokia įranga nepakankamai palengvina sąlygas gyventojų laisvam judėjimui globos namuose. Trečio vertinimo metu konstatuota: Amalių padalinyje I-ame ir II-ame aukšte esančios laiptų pakopos apriboja gyventojų galimybes laisvai judėti. Globos namai I-ame aukšte judėjimui laiptais naudoja pagalbinę priemonę „kopiklį“, tačiau tai neužtikrina savarankiško, laisvo sunkiau judančių gyventojų bei gyventojų, judančių su techninės pagalbos priemonėmis (neįgaliojo vežimėliu, vaikštyne), judėjimo, taip pat gali kelti nesaugumo jausmą ir psichologinį diskomfortą senyvo amžiaus asmenims. II-ame aukšte ant laiptų naudojamos uždedamos mobilios konstrukcijos. Jos nėra pritvirtinamos prie laiptų, nestabilios, taip pat nesaugios naudotis dėl susidarančio stataus nuolydžio. Mobiliomis konstrukcijomis gyventojams, judamiems su technines pagalbos priemonėmis, yra nesaugu ir neįmanoma savarankiškai naudotis, naudojimasis šia priemone kelia grėsmę gyventojų ir darbuotojų saugumui. Teismo vertinimu, šios atsakovo nustatytos gyventojų judėjimo sąlygos leidžia konstatuoti, kad pareiškėjas nesudarė galimybės globos namų padaliniuose (Amalių ir Vaišvydavos) gyventojams lengvai ir saugiai judėti globos namų patalpose ir teritorijoje, todėl pažeidė Normų 16.10 punktą. Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje pateikti įrodymai ir pareiškėjo skundo teiginiai patvirtina, jog trečiojo patikrinimo metu laiptų aukščių suvienodinimo pandusas nebuvo įrengtas ar rengiamas, todėl teismas padarė išvadą, kad minėtas pažeidimas konstatuotas pagrįstai. Teismas kartu akcentavo, kad antro vertinimo metu konstatuota: Vaišvydavos padalinyje patalpų įrengimas ir išplanavimas apriboja laisvą gyventojų judėjimą. Pirmame aukšte yra įrengtos administracijos patalpos, valgykla, slaugytojo kabinetas, kompiuteris. Gyventojai gyvena II-ame ir III-ame aukštuose (I-ame aukšte įrengtas vienas kambarys), tačiau jie turi naudotis laiptais. Tai apriboja sunkiau judančių gyventojų judėjimą tarp aukštų, gali kelti grėsmę jų gyvybei ir sveikatai. Trečio vertinimo metu konstatuota: Vaišvydavos padalinyje patalpų įrengimas ir išplanavimas apriboja laisvą gyventojų judėjimą. Padalinio I–III-ą aukštus jungia lanku einantys laiptai, kuriais sunkiau judantys gyventojai bei gyventojai, judantys su techninės pagalbos priemonėmis negali pasinaudoti. Globos namai judėjimui laiptais naudoja pagalbinę priemonę „kopiklį“, tačiau tai neužtikrina savarankiško, laisvo sunkiau judančių gyventojų bei gyventojų, judančių su technines pagalbos priemonėmis, judėjimo, taip pat gali kelti nesaugumo jausmą ir psichologinį diskomfortą senyvo amžiaus asmenims, Vaišvydavos padalinyje nėra keltuvo (lifto), kuris užtikrintų saugų, orų ir laisvą gyventojų judėjimą. Šiuo aspektu teismas nurodė, kad pareiškėjas paaiškino, jog dėl nustatytų specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų neturi galimybės įrengti liftą, taip pat pažymėjo, kad Normos to neįpareigoja, tačiau, gavęs Departamento patvirtinimą dėl nuožulnaus keltuvo ŽN „Omega“ tinkamumo naudoti, įrengs jį. Teismas, vertindamas šiuos pareiškėjo Pažymoje Nr. 2 pateiktus paaiškinimus ir skundo teiginius, padarė išvadą, kad pareiškėjas supranta, jog globos namuose būtina užtikrinti asmenų lengvą judėjimą. Taigi, pareiškėjas pats pripažįsta, kad šių reikalavimų nėra užtikrinęs, ir tvirtina, jog šį trūkumą pašalins vėliau. Tačiau, įvertinęs Pažymoje ir Pažymoje Nr. 2 nustatytus trūkumus bei pareiškėjo paaiškinimus, teismas konstatavo, kad trečiojo patikrinimo metu šis pažeidimas nebuvo pašalintas, todėl Departamentas pagrįstai nustatė Normų 16.10 punkto pažeidimą.
7. Spręsdamas dėl darbuotojų, teikiančių socialinę globą, profesinio išsilavinimo atitikimo teisės aktų reikalavimams, teismas nurodė, kad antro vertinimo metu konstatuota: ne visų darbuotojų, teikiančių socialinę globą, profesinis išsilavinimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Globos namai nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad vyriausiosios socialinės darbuotojos išsilavinimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Trečio vertinimo metu konstatuota: Vyriausiosios socialinės darbuotojos išsilavinimas neatitinka teisės aktų reikalavimų. Minima darbuotoja Lietuvos sporto universitete (anksčiau Lietuvos kūno kultūros akademija) yra įgijusi Edukologijos bakalauro kvalifikacinį laipsnį, socialinio pedagogo profesinę kvalifikaciją ir yra pateikusi pažymą, kad yra išklausiusi 40 kreditų socialinio darbo dalykų. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos sporto universitetas nerengė ir nerengia socialinių darbuotojų, darbuotojos turima profesinė kvalifikacija neatitinka Socialinių paslaugų srities darbuotojų atestacijos tvarkas aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. A1-92, 8 punkto, kuris nustato, kad socialinis darbuotojas turi būti įgijęs socialinio darbo kvalifikacinį (profesinio bakalauro, bakalauro, magistro) laipsnį arba iki 2014 m. gruodžio 31 d. įgijęs kitą socialinių mokslų srities kvalifikacinį (profesinio bakalauro, bakalauro, magistro) laipsnį, išklausius ir atsiskaičius už ne mažiau kaip 40 kreditų socialinio darbo dalykų socialinius darbuotojus rengiančioje aukštojoje mokykloje. Teismas pažymėjo, kad Normų VI srities – Personalas – 20.2 punkte nustatyta, jog socialinės globos įstaigoje dirba personalas, turintis teisės aktuose nustatytą reikiamą profesinį išsilavinimą, išklausęs mokymus, įgijęs licencijas, atestacijos pažymėjimus. Tačiau byloje pateikta Lietuvos sporto universiteto 2015 m. lapkričio 23 d. pažyma ir bakalauro diplomo nuorašas patvirtina, kad globos namų vyriausioji socialinė darbuotoja yra įgijusi Edukologijos bakalauro kvalifikacinį laipsnį Lietuvos sporto universitete, kuris socialinių darbuotojų nerengė ir nerengia. Todėl darytina išvada, kad Departamentas pagrįstai konstatavo, jog vyriausiosios socialinės darbuotojos turima profesinė kvalifikacija neatitinka keliamų reikalavimų. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad šiuo metu vyriausiąja socialine darbuotoja jau yra paskirtas asmuo, turintis socialinio darbo kvalifikacinį laipsnį, nepaneigia fakto, jog patikrinimų metu vyriausioji socialinė darbuotoja neatitiko profesinei kvalifikacijai keliamų reikalavimų. Teismas kartu pažymėjo, kad pareiškėjo argumentai, jog kitiems globos namas taikomi kitokie kriterijai, nėra nagrinėjamos bylos dalykas.
8. Teismas nurodė, kad neturi pagrindo abejoti atsakovo atsiliepime pateiktais paaiškinimais, jog visų vertinimų metu atsakovo atstovai naudojo įvairius metodus, tokius kaip stebėjimas, patalpų vertinimas, pokalbiai su gyventojais, darbuotojais, administracija, dokumentų ir gautų duomenų analizė. Vertinimus atliko skirtingi specialistai, jų metu buvo teikiamos konsultacijos, įvardijami neatitikimai ir galimi jų šalinimo būdai, neatitikimų daroma žala paslaugų gavėjams, pasekmės. Teismo vertinimu, minėtus paaiškinimus patvirtina Departamento pažymose pateiktos metodinės rekomendacijos. Be to, atsakovas pažymėjo, kad vertinant globos namus juose atsakovo specialistus lydėdavo direktoriaus pavaduotojas, kuris ne kartą telefonu yra kreipęsis į Departamento specialistus dėl nustatytų trūkumų šalinimo, buvo konsultuotas dėl būtinumo įrengti lifto tipo keltuvą ar liftą, dėl pandusams (nuolydžiams) keliamų reikalavimų. Tačiau direktoriaus pavaduotojas vertinimų ir konsultacijų metu nebuvo konstruktyvus, siekė trukdyti patikrinimams, kliudė fiksuoti trūkumus, nuotraukose užstodamas savimi fotografuojamus objektus. Teismas sprendė, kad minėtos aplinkybės paneigia pareiškėjo teiginius, jog atsakovas neteikė jam informacijos.
9. Teismas atkreipė dėmesį, kad SPĮ nuostatos imperatyviai įtvirtina, jog Departamentas, nustatęs vietoje, kad įstaiga teikia socialinę globą, neatitinkančią socialinės globos normų, įteikia rašytinį įspėjimą pareikalaudamas per nustatytą terminą pašalinti pažeidimus. Šis terminas negali būti ilgesnis kaip 6 mėnesiai. Jei įstaiga teikia globą, neatitinkančią socialinės globos normų, ir, gavusi įspėjimą, per nurodytą terminą pažeidimų nepašalina, Departamentas sustabdo licencijos galiojimą, nustatydamas tam terminą atsižvelgiant į pažeidimų pobūdį (taip pat iki 6 mėn.). Ir tik tada, jei sustabdžius licencijos galiojimą įstaiga neištaiso įspėjime nustatytų pažeidimų, Departamentas panaikina licencijos galiojimą. Atitinkamai nagrinėjamu atveju nuo pirmojo vertinimo pareiškėjui buvo suteikta ne mažiau nei 12 mėnesių nustatytiems neatitikimams pašalinti, taigi pareiškėjas turėjo pakankamai laiko užtikrinti paslaugų gavėjų poreikius atitinkančias paslaugas. Teismo vertinimu, pareiškėjo skunde ir teismo posėdyje išdėstyti argumentai bei pateikti įrodymai apie sunkumus ir ketinimus šalinant pažeidimus nagrinėjamu atveju negali būti įrodymais, paneigiančiais Įsakymo teisėtumą, kadangi visų minėtų priemonių pareiškėjas ėmėsi jau po atliktų patikrinimų.
10. Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, ginčui aktualiomis teisės aktų nuostatomis, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, teismas konstatavo, kad skundžiamas Departamento direktoriaus 2016 m. birželio 23 d. įsakymas Nr. VI-261 ,,Dėl VšĮ ,,Senelių rojus“ licencijos galiojimo panaikinimo“ yra teisėtas ir pagrįstas, jį panaikinti dėl pareiškėjo skunde nurodytų motyvų bei argumentų nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
III.
11. Pareiškėjas VšĮ „Senelių rojus“ pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 116–125), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti jam iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
12. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išnagrinėjo šią administracinę bylą, netinkamai įvertino įrodymus ir teisiškai reikšmingas aplinkybes bei netinkamai taikė materialiosios teisės normas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Normų IV srities 12.4 punkto nuostatomis, kadangi šio punkto nuostatos nėra susijusios su asmens privatumo užtikrinimu ir atsakovas šio punkto pažeidimo nenustatė. Pareiškėjas nurodo, kad nagrinėjamu atveju turėjo būti vertinama, ar nebuvo pažeistas Normų 12.7 punktas, pagal kurį asmens gyvenamosiose patalpose nenaudojamos filmavimo kameros ar kiti stebėjimo būdai. Taigi, teismas aiškino ir taikė ne tas materialiosios teisės normas, kurios neturi jokios teisinės reikšmės nagrinėjamam ginčui.
12.2. Pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą ginčo šalims. Šiuo aspektu pareiškėjas nurodo, kad atsakovas turėjo pareigą pateikti įrodymus, kurie patvirtintų, jog neginčijamai egzistavo teisės akte nurodytas trūkumas. Tačiau teismo posėdžio metu atsakovo atstovai nurodė, kad jie laikosi nuomonės, jog atliekamos patikros metu nevertinama, ar vaizdo įrašymo įrenginys yra veikiantis ar ne, ar vaizdo įrašymo įrenginys priklauso gyventojui ar įstaigai, vis vien pripažįstama, kad tokie įrenginiai yra naudojami gyventojų stebėsenai. Atitinkamai nei vieno iš patikrinimų metu atsakovo darbuotojai nenustatė, kad bent vienas gyventojas būtų stebimas. Tokių aplinkybių nenurodė ir gyventojai. Tuo tarpu teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas paaiškino, kad ginčo patalpos nėra pareiškėjo nuosavybė, jos buvo naudojamos kitai paskirčiai prieš įkuriant globos įstaigą, pareiškėjas niekada neįrengė vaizdo kamerų, šie įrenginiai niekada nebuvo naudojami gyventojų stebėjimui, jie nebuvo veikiantys, nebuvo nei vaizdo ekranų, nei darbuotojo, kuris būtų atsakingas ir vykdytų gyventojų stebėjimą. Patikrinimus atlikusios specialistės taip pat nenustatė, kad įstaigoje buvo įrašomas vaizdas, kad jis buvo perduodamas į televizorius ar naudojamos kitos priemonės, kurios leistų stebėti gyventojus. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas prašo įvertinti Normų nuostatas, kurios aiškiai nurodo, kad trūkumas konstatuojamas ne dėl apskritai esamų vaizdo įrašymo įrenginių globos įstaigoje, kurie gali priklausyti gyventojams ir kuriems įstaiga negali drausti juos turėti, o tik dėl to, kad vaizdo ar kita įranga naudojama gyventojų stebėjimui. Pareiškėjas pažymi, kad toks faktas patikrinimo metu nebuvo nustatytas. Be to, pareiškėjas pabrėžia, kad paskutinis įrenginys buvo pašalintas ne po atsakovo trečio patikrinimo, o paties tikrinimo metu, t. y. dar iki patikros pabaigos. Pareiškėjo teigimu, atsakovo darbuotojai atliekamo patikrinimo pabaigoje fiksavo pašalinto įrenginio vietą, tačiau net pareiškėjui prašant pirmosios instancijos teismo išreikalauti iš atsakovo šias nuotraukas, teismas atmetė tokį prašymą, o atsakovo darbuotojai išsisukinėjo nepateikdami tokių nuotraukų. Pirmosios instancijos teismas taip pat atsisakė apklausti liudytoją R. B., kuri dalyvavo patikrinime ir galėjo patvirtinti įrenginio nuėmimo faktą dar nepasibaigus patikrinimui, todėl ginčijamame teismo sprendime nepagrįstai ir formaliai konstatuota, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių nurodytus pareiškėjo teiginius. Pareiškėjo manymu, aplinkybė, kad atsakovo darbuotojai vengia pateikti nuotraukas, kurios paneigtų jų pačių nurodytą teiginį, jog buvo naudojamas vaizdo įrenginys, turėtų būti vertinama pareiškėjo naudai, pripažįstant, kad atsakovas elgiasi nesąžiningai.
12.3. Visuose patikrinimuose dalyvavo ir atsakovo darbuotojas lydėjo pati įstaigos direktorė. Nei vieno patikrinimo metu atsakovo specialisčių nelydėjo ir patikrinimuose nedalyvavo direktorės pavaduotojas. Tik 2016 m. liepos 7 d., t. y. po trečiojo patikrinimo, kai atsakovo specialistės lankėsi pas pareiškėją, jas pirmą kartą lydėjo direktoriaus pavaduotojas. Taigi, pareiškėjo teigimu, atsakovo darbuotojai sąmoningai klaidino pirmosios instancijos teismą dėl patikrinimų eigos. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas prašo teismo išreikalauti iš atsakovo dokumentą, kurio pagrindu atsakovo darbuotojams buvo perduota vaizdo fiksavimo priemonė 2016 m. birželio 14 d. pareiškėjo patikrinimui, duomenis apie perduotą vaizdo fiksavimo įrenginį bei visus vaizdo įrašus ir nuotraukas, padarytas 2016 m. birželio 14 d. VšĮ „Senelių rojus“ patikrinimo metu, taip pat pateikti duomenis apie kiekvienos nuotraukos fiksavimo laiką vaizdo įrašo fiksavimo įrenginyje, duomenis iš vaizdo įrašymo įrenginio, kada buvo padarytos nuotraukos (priedas Nr. 5), kuriose neva užfiksuotas įstaigos direktoriaus pavaduotojas.
12.4. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl gyventojų galimybės laisvai ir saugiai judėti, turėjo įvertinti aplinkybes, kad visi globos namuose gyvenantys asmenys yra su sunkia negalia, t. y. nevaikščiojantys su nustatytais dideliais poreikiais. Tokie gyventojai nėra pajėgūs vaikščioti be kitų asmenų ir spec. priemonių pagalbos (reikalingas tiek vežimėlis, tiek lydintis darbuotojas). Taigi, tiek pagal atsakovo nuostatas, tiek pagal pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, pareiškėjas turėtų užtikrinti savarankišką judėjimą visiškai nesavarankiškų asmenų, kas yra nesuderinama su jų fizine sveikatos būkle. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismo išvados šiuo aspektu yra tik formalios, deklaratyvios ir niekuo nepagrįstos, padarytos neištyrus visų bylai teisiškai reikšmingų aplinkybių, t. y. neįvertinus gyventojų sveikatos sutrikimų masto. Be to, pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad pagal Normų 16.10 punktą galimybė lengvai ir saugiai judėti turi būti užtikrintą tik asmenims, kurie turi specialiųjų poreikių ar darbingo amžiaus asmenims, tačiau nagrinėjamu atveju patikrinimo akte tokie asmenys nenustatyti.
12.5. Teismas pripažinti, kad pareiškėjas nepašalino trūkumo dėl vertikalaus lifto ir yra pagrindas panaikinti jo turimą Licenciją, galėjo tik tuo atveju, jeigu toks reikalavimas būtų nustatytas imperatyvia forma įstatymo ar kitų teisės aktų. Tačiau Normos nėra teisės aktas, reglamentuojantis slaugos (stacionarių globos namų) įstaigų įrengimą. Patalpų įrengimą stacionariose globos įstaigose reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. V-133 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 125:2011 „Suaugusių asmenų stacionarios socialinės globos įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 125:2011) V skyrius „Patalpų įrengimo reikalavimai“. Būtent pagal šių normų reikalavimus turėjo būti įrengtos įstaigos patalpos, o vėliau – tikrinama, ar įstaiga laikosi šių reikalavimų. Tačiau Higienos normoje HN 125:2011 nėra jokio privalomo reikalavimo tokio pobūdžio įstaigai įsirengti liftą (vertikalų keltuvą), todėl nei pirmosios instancijos teismas, nei atsakovas negalėjo nustatyti neatitikimo žmonių judėjimo laisvai šiuo aspektu.
12.6. Atsakovas ir pirmosios instancijos teismas negalėjo nenagrinėti pareiškėjo pateiktų dokumentų dėl naudojamos įrangos saugumo atitikties tiek Lietuvos, tiek Europos Sąjungos teisės aktams. Tačiau nei atsakovo darbuotojai, nei pirmosios instancijos teismas neįvertino pareiškėjo pateiktos turimos įrangos kokybės atitikties sertifikatų, o tai lėmė netinkamą įstaigos vertinimą. Pareiškėjo manymu, pandusų ir kopiklių instrukcijos bei kiti dokumentai patvirtina, kad įstaigos naudojama įranga atitinka įstatymų reikalavimus ir yra saugi. Pareiškėjas kartu akcentuoja, kad antstolių faktinių aplinkybių konstatavimo protokolai patvirtina, jog tokios pačios priemonės, skirtos gyventojams, yra naudojamos kitų institucijų, turinčių tokią pačią licenciją.
12.7. Pirmosios instancijos teismas negalėjo padaryti vienareikšmiškos ir kategoriškos išvados dėl įstaigos vyriausiosios socialinės darbuotojos R. B. tinkamumo užimti šias pareigas. Pareiškėjas pabrėžia, kad R. B. buvo priimta dirbti socialine darbuotoja pagal 2012 m. kovo 28 d. darbo sutartį ir dirbo iki 2016 m. liepos 1 d., o atsakovo atstovė E. T. 2014 m. gegužės 5 d. konsultacijoje nurodė, kad, jos manymu, minėta darbuotoja galėtų dirbti socialine darbuotoja, jei kartu su diplomu pateiktų pažymėjimą, liudijantį apie išklausytus ir atsiskaitytus ne mažiau kaip 40 kreditų socialinio darbo dalykų. Atitinkamai R. B. yra įgijusi socialinės pedagogikos kvalifikaciją, o pagal viešai skelbiamą informaciją Lietuvos sporto universitetas turi pasitvirtinęs socialinės pedagogikos programą. Be to, pirmojo patikrinimo metu, kai atsakovo darbuotojoms buvo pateikta informacija ir užpildytas klausimynas dėl socialinių darbuotojų, jokių neatitikimų dėl R. B. nebuvo nustatyta, o po antrojo patikrinimo gavus papildomą pažymą apie studijas ir ją persiuntus atsakovui, iš jo nebuvo gautas neigiamas atsakymas, todėl pareiškėjas tikėjosi, kad šis nurodytas trūkumas buvo ištaisytas. Pareiškėjo manymu, dėl šio trūkumo, jeigu jis yra, atsakovo darbuotojai privalėjo jį informuoti, kad pateikti dokumentai nepatvirtina socialinio darbuotojo tinkamos kvalifikacijos. Tuo tarpu pareiškėjas, neturėdami atsakovo atsakymo, negalėjo nurodytos darbuotojos atleisti iš socialinio darbuotojo pareigų.
12.8. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad aplinkybė, jog kitiems globos namams taikomi kitokie kriterijai, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Šiuo aspektu pažymi, kad reikalavimas dėl vertikalaus lifto įrengimo buvo keliams tik pareiškėjui, o kitoms globos įstaigoms, kurios yra valstybinės, toks reikalavimas nėra keliamas – byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovas leido analogiškoms valstybinėms įstaigoms, turinčioms tokią pačią veiklos licenciją, įrengti nuožulnius keltuvus bei naudoti analogiškus kopiklius, nepanaikindamas jų turimų licencijų. Taigi, pareiškėjo teigimu, nagrinėjamu atveju buvo pažeistas visų asmenų lygybės prieš įstatymą principas. Atitinkamai pareiškėjas prašo teismo išreikalauti šių įstaigų (Blinstrubiškių socialinės globos namų, Josvainių socialinio ir ugdymo centro-senelių globos namų bei UAB „Senjorų namai“) 2015–2016 m. patikrinimo pažymas bei dėl jų priimtus atsakovo sprendimus.
13. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 130–135) prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimą nepakeistą, taip pat nepriteisti pareiškėjui iš atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų.
14. Atsakovas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
14.1. Akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas sprendime rėmėsi būtent Normų 12.7 punktu, o 12.4 punkto nurodymas laikytinas tiesiog rašymo apsirikimu.
14.2. Teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad trečiojo patikrinimo metu vaizdo stebėjimo kamera buvo įrengta gyvenamajame kambaryje. Tuo tarpu pareiškėjo pozicija šiuo aspektu yra prieštaringa ir nenuosekli: pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde pareiškėjas teigė, kad Vaišvydavos padalinyje esančiame gyvenamajame kambaryje atsakovo užfiksuotas įrenginys yra ne stebėjimo kamera, o neveikiantis patalpų apsaugos daviklis, per neapsižiūrėjimą likęs patalpoje, tačiau apeliaciniame skunde pareiškėjas jau laikosi pozicijos, kad tai stebėjimo įrenginys, bet neveikiantis ir niekada nenaudotas stebėjimui.
14.3. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginių, kad įstaigoje gyvena visiškai nesavarankiški asmenys, jų savarankiškas judėjimas yra nesuderinamas su jų fizine būkle, jie yra pajėgūs vaikščioti tik su kitų asmenų pagalba ir specialiomis priemonėmis, o Normų 16.10 punktas numato, jog pritaikyta aplinka ir laisvas judėjimas turi būti užtikrinamas specialiųjų poreikių asmenims ar darbingo amžiaus asmenims su negalia, tačiau įstaigoje nėra asmenų su specialiaisiais poreikiais ar darbingo amžiaus asmenų, atsakovas atkreipė dėmesį, kad socialinės globos paslaugas gauna ir jiems poreikį turi tik iš dalies ar visiškai nesavarankiški asmenys, kurie be abejo turi specifinių poreikių. Kitaip tariant, jei asmuo neturėtų specialiųjų poreikių, būtų savarankiškas, jam nereikėtų kompleksinių paslaugų ir nuolatinės specialistų pagalbos. Atitinkamai minėtos Normos apibrėžia privalomus reikalavimus socialinės globos įstaigoms, kuriose paslaugas gauna tik visiškai ar iš dalies nesavarankiški asmenys. Būtent šias paslaugas teikia pareiškėjas, ir būtent tik šie paslaugų gavėjai, turintys specialiųjų poreikių, gyvena pareiškėjo globos namuose. Tuo tarpu iš pareiškėjo pateiktos argumentacijos, kodėl globos namuose gyvenantiems asmenims nereikia užtikrinti orių gyvenimo sąlygų, matyti, kad pareiškėjas nesuvokia, kokia yra socialinių paslaugų esmė, kas yra specialieji poreikiai ir kaip jie turi būti tenkinami, nesuvokia senyvo amžiaus asmens psichologijos, jausmų ir poreikių.
14.4. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino, kad pareiškėjo ketinimas įrengti nuožulnų keltuvą, vietoje dabar naudojamo „kopiklio“, patvirtina, jog pareiškėjas supranta, kad globos namuose nėra užtikrintas asmenų laisvas judėjimas, todėl atsakovas pagrįstai konstatavo Normų 16.10 punkto pažeidimą. Atsakovo manymu, nuožulnaus keltuvo ZN „Omega“ įrengimas neužtikrintų laisvo asmenų judėjimo globos namuose. Be to, pats pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad įstaigoje paslaugas gaunantys asmenys yra sunkios sveikatos būklės, o tai reiškia, jog jiems reikalinga dar labiau pritaikyti aplinką, kad būtų užtikrintas visų paslaugų gavėjų mobilumas. Tuo tarpu orias ir poreikius atitinkančias sąlygas gali užtikrinti tik liftas ar vertikalus keltuvas, nes paslaugų gavėjai, būdami sunkios būklės, turi poreikį būti transportuojami kartu su lovomis. Tokio pobūdžio įranga taip pat užtikrintų seno asmens psichologinio saugumo poreikį.
14.5. Pareiškėjo pateikti dokumentai dėl naudojamos įrangos saugumo atitikties Lietuvos ir Europos Sąjungos teisės aktams nėra susiję su bylos pagrindu ar dalyku, kadangi tarp šalių nėra ginčo, ar pareiškėjo naudojamų įrenginių kokybė atitinka Lietuvos ir Europos Sąjungos teisės aktus. Tai, kad naudojama įranga turi atitikties sertifikatus, neturi nieko bendro su konkrečios globos įstaigos gyventojų galimybe laisvai ir saugiai judėti įstaigos viduje.
14.6. Normų 20.2 punktas nustato, kad socialinės globos įstaigoje turi dirbti personalas, turintis teisės aktuose nustatytą reikiamą profesinį išsilavinimą, išklausęs mokymus, įgijęs licencijas, atestacijos pažymėjimus, tačiau pareiškėjas nepateikė dokumentų, įrodančių, kad vyriausiosios socialinės darbuotojos R. B. išsilavinimas atitinka nustatytus reikalavimus. Tuo tarpu pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomas faktas, kad atsakovo darbuotoja E. T. 2014 m. gegužės 5 d. konsultacijoje nurodė, jog R. B. gali dirbti socialine darbuotoja, neatitinka tikrovės, kadangi E. T. niekada nedirbo pas atsakovą.
14.7. Pareiškėjo teiginys, kad atsakovas leido analogiškoms valstybinėms įstaigoms, turinčioms tokią pačią veiklos licenciją, įrengti nuožulnius keltuvus bei naudoti analogiškus kopiklius, nepanaikindamas licencijos, yra nepagrįstas. Kiekviena globos įstaiga yra unikali, turinti skirtingas patalpas, skirtingus paslaugų gavėjus su skirtingais poreikiais, todėl kiekvienos globos įstaigos poreikis užtikrinti gyventojų galimybę laisvai ir saugiai judėti yra skirtingas: įstaigoje gali gyventi neįgalūs asmenys, turintys psichikos sutrikimų ar proto negalią ir neturintys judėjimo sunkumų, įstaiga gali būti vieno aukšto, įstaigos I-ame aukšte gali gyventi judėjimo sunkumų turintys paslaugų gavėjai, o kituose aukštuose gyventi neįgalieji, neturintys judėjimo sutrikimų. Šiame kontekste atsakovas kartu pažymėjo, kad Blinstrubiškių socialinės globos namai, Josvainių socialinis ir ugdymo centras-senelių globos namai bei UAB „Senjorų namai“ nėra šioje byloje dalyvaujantys asmenys, jų patikrinimo medžiaga nėra susijusi su byloje nagrinėjamomis aplinkybėmis, todėl pateikti nurodytų įstaigų patikrinimų pažymas ir jų pagrindu priimtus sprendimus netikslinga ir nėra jokio pagrindo.
14.8. Atsakovas taip pat nurodė, kad neturi vaizdo fiksavimo priemonės perdavimo dokumentų, todėl negali jų pateikti.
15. Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą prijungti prie bylos papildomus įrodymus: prašymus dėl apgyvendinimo ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-3029-811/2017 (III t., b. l. 1–3).
16. Atsakovas prašo netenkinti pareiškėjo prašymo dėl papildomų įrodymų prijungimo.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
Dėl procesinio pobūdžio prašymų
17. Pareiškėjas (apeliantas) yra išreiškęs prašymus dėl papildomų dokumentų išreikalavimo (šio procesinio sprendimo 12.8 p.) bei pridėjimo prie bylos (15 p.), kurie, bylą nagrinėjančios teisėjų kolegijos vertinimu, atmestini, kadangi byloje nėra teisinio poreikio atlikti lyginamąją analizę su kitomis socialinės globos įstaigomis, prašomas pridėti prie bylos teismo procesinis dokumentas, priimtas kitoje byloje, teismui yra prieinamas naudojantis teismų informacine sistema LITEKO, o dar kitų dokumentų pridėjimas neatitinka sąlygų, numatytų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalyje. Taigi visi šie prašymai yra netenkinami.
Dėl bylos esmės
18. SPĮ 24 straipsnio 7 dalyje pasisakyta, kad Socialinių paslaugų priežiūros departamentas panaikina licencijos galiojimą, jeigu:
1) sustabdžius licencijos galiojimą, socialinės globos įstaiga per nurodytą terminą nepašalino pažeidimų;
2) socialinės globos įstaiga nepradėjo teikti socialinės globos per 12 mėnesių nuo licencijos išdavimo.
19. Departamentas skundžiamą Įsakymą priėmė 2016 m. birželio 23 d., vadovaudamasis SPĮ 24 straipsnio 7 dalies 1 punktu, dėl to, jog buvo nesilaikyta Aprašo Normų 12.7, 16.10, 20.2 punktų reikalavimų.
20. Gautoje patikrinti apeliacine tvarka administracinėje byloje ginčo dėl taikytinos teisės iš principo nekyla. Departamentas turėjo teisę priimti skundžiamą sprendimą (Įsakymą), nes tokius įgaliojimus jam suteikė įstatymų leidėjas (SPĮ 24 str. 6 ir 7 d.), tačiau aptariamo pobūdžio sprendimas yra galimas tik tada, jei socialinės globos įstaiga teikia globą, neatitinkančią socialinės globos normų, ir, gavusi įspėjimą su reikalavimu pašalinti pažeidimus per nurodytą terminą, šių pažeidimų nepašalina. Vadinasi, tam, kad būtų pritaikyta sankcija – licencijos galiojimo panaikinimas, būtina nustatyti: 1) socialinė įstaiga teikia globą; 2) teikia globą, neatitinkančią socialinės globos normų, po reikalavimo pašalinti pažeidimus per nurodytą terminą. Aptariamu atveju – Aprašo Normų 12.7, 16.10, 20.2 punktų reikalavimų, dėl kurių ir pasisakytina atskirai.
21. Normų 12.7 punkte inter alia pažymėta, kad asmens gyvenamosiose patalpose nenaudojamos filmavimo kameros ar kiti stebėjimo būdai. Pareiškėjui buvo inkriminuotas vienos stebėjimo kameros viename gyvenamajame kambaryje įrengimas. Pirmosios instancijos teismas patvirtino šią faktinę aplinkybę (stebėjimo kameros įrengimą), taip įtvirtindamas socialinės globos įstaigos nesilaikymą Normų 12.7 punkte esančios nuostatos.
22. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuomone, teisėkūros subjektas, siekdamas užtikrinti prižiūrimų asmenų privatumą, uždraudė socialinės globos įstaigai stebėti asmenis jų gyvenamosiose patalpose, t. y. buvo įtvirtintas draudimas naudoti bet kokias technikos priemones, kurių pagalba būtų galima atlikti asmenų stebėjimą. Tačiau tam, kad būtų konstatuotas nurodyto pobūdžio pažeidimas, yra būtina nustatyti ne tik specialios priemonės įrengimą globos įstaigos gyvenamosiose patalpose, bet reikalingas ir pats stebėjimo faktas – būtent minėtos aplinkybės nustatymas ir suponuoja Normų 12.7 punkte įtvirtintos taisyklės pažeidimą.
23. Šiuo konkrečiu atveju teigiama apie stebėjimo kameros įrengimą, bet duomenų apie tai, jog minėta kamera buvo atliekamas pats stebėjimas, nėra, t. y. tyrimo metu nebuvo nustatyta, kaip ir kokiu būdu atliktas stebėjimo faktas, kas paneigia galimybę kategoriškam tvirtinimui apie Normų 12.7 punkte apibrėžtos taisyklės pažeidimą.
24. Antra vertus, ir pats stebėjimo kameros įrengimas, pagal pateiktus faktinius duomenis, kelia abejonių, kurios tarnauja besikreipusio teisminės gynybos asmens naudai. Prie bylos pridėta foto nuotrauka, kurioje realiai neįžiūrimas joks techninis įrenginys (Priedas Nr. 6 dėl stebėjimo kameros, I t., b. l. 98). Nėra jokių įrodymų (technikos specialisto išvada ar pan.), kad, jei ir buvo įrengta stebėjimo kamera, ja galima filmuoti bei perduoti vaizdą bei garsą ar tik vaizdą, naudojant specialią programą, į kitas technikos priemones ir taip atlikti asmenų stebėjimą jų gyvenamosiose patalpose.
25. Darytina išvada, kad nesant nustatytos stebėjimo aplinkybės, kaip to reikalauja Normų 12.7 punktas, bei kylant abejonių dėl pačios stebėjimo kameros buvimo ir jos funkcinių galimybių, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo patvirtinti Įsakymo 1.1 punkte nurodyto pažeidimo.
26. Normų 16.10 punkte pasisakoma, jog asmeniui, turinčiam specialiųjų poreikių, ar darbingo amžiaus asmeniui su negalia užtikrinta pritaikyta aplinka, reikalinga kasdieniniam gyvenimui bei paslaugoms gauti. Asmeniui užtikrintos galimybės lengvai judėti socialinės globos įstaigos teritorijoje ir patalpose, saugiai naudotis poilsio ir rekreacijos zonomis, esančiomis socialinės globos įstaigos teritorijoje. Grupinio gyvenimo namuose asmenys, pagal galimybes, naudojasi saugiomis bendruomenės rekreacijos zonomis, sporto aikštelėmis ir pan.
27. Pareiškėjas (apeliantas) kaltinamas pažeidęs Normų 16.10 punktą ta apimtimi, jog globos namai neužtikrino galimybės laisvai, savarankiškai ir saugiai judėti, o tai kelia grėsmę gyventojų sveikatai ir gyvybei (Įsakymo 1.2 p.).
28. 2016 m. birželio 23 d. pažymoje, kaip sudėtinėje Įsakymo dalyje, minėtos kaltinimo ribos kiek tikslesnės – Vaišvydavos padalinyje nėra įrengta lifto (keltuvo), todėl būtų galima teigti, kad VšĮ „Senelių rojus“, siekdamas užtikrinti globos namuose gyvenančių asmenų galimybę laisvai, savarankiškai ir saugiai judėti, turėjo įrengti liftą (keltuvą).
29. Kaip jau buvo minėta šiame baigiamajame teisės akte (žr. 20 p.) tam, kad būtų konstatuotas pažeidimas, būtina nustatyti globos, neatitinkančios socialinės globos normų, teikimą. Normų 16.10 punktas yra blanketinė teisės norma, todėl vien nuoroda į ją buvo nepakankama. Departamentas, inkriminuodamas aptariamą pažeidimą, turėjo teisiškai pagrįsti, koks teisinis reguliavimas įpareigojo pareiškėją (apeliantą) įrengti liftą (keltuvą), o nesant tokio pagrindimo Normų 16.10 punkto inkriminavimas, kaip vienas iš pažeidimų, suponavusių poveikio priemonės taikymą, pripažintinas nepagrįstu. Esant tokiai situacijai, lifto (keltuvo) įrengimo privalomumas, kaip prielaida laisvai, savarankiškai ir saugiai judėti globos namuose, tampa subjektyvia Departamento nuomone, nuo kurios teisinė gynyba yra negalima.
30. Analogiška pozicija ir dėl laiptų pakopų (Amalių padalinys), kaip nepritaikytų sunkiau judantiems asmenims.
31. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) ne kartą yra pasisakęs Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio aspektu bei nurodęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti įvardyti pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011; 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). Todėl, atsižvelgiant į išdėstytas nuostatas, Įsakymo 1.2 punkte nurodytas pažeidimas eliminuotinas iš kaltinimo.
32. Normų 20.2 punkte nurodyta, kad socialinės globos įstaigoje dirba personalas, turintis teisės aktuose nustatytą reikiamą profesinį išsilavinimą, išklausęs mokymus, įgijęs licencijas, atestacijos pažymėjimus. Šiuo konkrečiu atveju teigiama, kad nesilaikyta Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 m. balandžio 5 d. įsakymo Nr. A1-92 8 punkto, nustatančio, kad socialinis darbuotojas turi būti įgijęs socialinio darbo kvalifikacinį (profesinio bakalauro, bakalauro, magistro) laipsnį, išklausęs ir atsiskaitęs už ne mažiau kaip 40 kreditų socialinio darbo dalykų socialinius darbuotojus rengiančioje aukštojoje mokykloje, reikalavimų (I t., b. l. 19).
33. Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. A1-92 buvo patvirtintas Socialinių darbuotojų atestacijos tvarkos aprašas (toliau – ir Tvarkos aprašas). Tvarkos aprašo (remtinasi teisės akto redakcija, kuri galiojo 2016 m. birželio 23 d. pažymos surašymo metu) 1 punkte buvo nustatyta, kad Aprašas reglamentuoja socialinių darbuotojų atestacijos uždavinius, socialinių darbuotojų kvalifikacines kategorijas ir jų nustatymo kriterijus, suteikimo ir panaikinimo bei skundų nagrinėjimo tvarką. Paminėtas teisinis reguliavimas leidžia teigti, kad Aprašas skirtas socialinių darbuotojų atestacijai, apibrėžia jų kvalifikacines kategorijas bei jų nustatymo kriterijus, taip pat suteikimo bei panaikinimo atvejus. Pagal Aprašą socialiniu darbuotoju gali būti ne tik asmuo, turintis socialinio darbuotojo kvalifikacinį laipsnį (8.1 p), bet ir kiti asmenys, kurie atitinka šias nuostatas:
„8.2. iki 2014 m. gruodžio 31 d. įgytą kitą kvalifikacinį (profesinio bakalauro, bakalauro, magistro) laipsnį ir turėti socialinio darbuotojo kvalifikaciją;
8.3. iki 2014 m. gruodžio 31 d. įgytą kitą kvalifikacinį (profesinio bakalauro, bakalauro, magistro) laipsnį ir būti baigę socialinio darbo studijų programą;
8.4. iki 2014 m. gruodžio 31 d. įgytą kitą socialinių mokslų studijų srities kvalifikacinį (profesinio bakalauro, bakalauro, magistro) laipsnį, išklausius ir atsiskaičius už ne mažiau kaip 40 kreditų socialinio darbo dalykų socialinius darbuotojus rengiančioje aukštojoje mokykloje;
8.5. iki 2014 m. gruodžio 31 d. įgytą kitą, ne socialinių mokslų studijų srities kvalifikacinį (profesinio bakalauro, bakalauro, magistro) laipsnį, išklausius ir atsiskaičius už ne mažiau kaip 60 kreditų socialinio darbo dalykų socialinius darbuotojus rengiančioje aukštojoje mokykloje;
8.6. socialinės pedagogikos kvalifikacinį (profesinio bakalauro, bakalauro, magistro) laipsnį ar socialinio pedagogo kvalifikaciją, jeigu jis dirbs su vaikais ir (arba) socialinės rizikos šeimomis“.
34. Toks teisinis reguliavimas leidžia tvirtinti, kad pareiškėjo (apelianto) vyriausiajai socialinei darbuotojai keltas reikalavimas turėti tik socialinio darbuotojo kvalifikacinį laipsnį, nepatikrinus kitų aplinkybių, buvo nepagrįstas, todėl irgi negalėjo tarnauti SPĮ 24 straipsnio 7 dalies 1 punkto taikymui ir taip pat šalintinas iš kaltinimo.
Dėl įrodymų vertinimo
35. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
36. Taigi apeliacinės instancijos teismas, apeliacinio skundo ribose patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 d.), įvertinęs byloje surinktus faktinius duomenis bei ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, atsižvelgiant į šiame baigiamajame teisės akte išdėstytas aplinkybes, neturi pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, todėl skundžiamą sprendimą naikina.
37. Be kita ko, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, priimdamas priešingą sprendimą, atkreipia dėmesį ir į atsakomybės už teisės pažeidimus proporcingumo aspektą. Teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai suponuoja, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimas).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Viešosios įstaigos „Senelių rojus“ apeliacinį skundą patenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Socialinių paslaugų priežiūros departamento prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2016 m. birželio 23 d. įsakymą Nr. VI-261 ,,Dėl VšĮ ,,Senelių rojus“ licencijos galiojimo panaikinimo“ panaikinti.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Ramūnas Gadliauskas
Arūnas Sutkevičius