Baudžiamoji byla Nr. 1-17-487/2012

Teisminio proceso Nr. 1-18-1-01342-2007-0

Procesinio sprendimo kategorija:

(S)

1.2.14.5.2.; 1.2.29.1

NUOSPRENDIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. balandžio 18d.

Vilnius

              Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo teisėja Jolanta Čepukėnienė,

sekretoriaujant Živilei Vološinienei, Galinai Levickienei,

dalyvaujant prokurorui Žydrūnui Katkevičiui,

gynėjams advokatams Arnui Paliukėnui ir J. Burkui,

nukentėjusiajam, civiliniam ieškovui S. C.,

nukentėjusiojo atstovui advokatui Jonui Korsakui,

vertėjai Audronei Adomavičienei,

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

V. J., a.k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), lietuvis, LR pilietis, aukštojo išsilavinimo, nevedęs, ūkininkas, gyv. (duomenys neskelbtini), neteistas,

kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 22 str. 1d., 182 str. 2d., 300 str. 1d.,

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė:

Kaltinamasis V. J. kaltinamas tuo, kad pagamino netikrą dokumentą ir jį panaudojo, pasikėsino apgaule savo naudai įgyti didelės vertės turtinę teisę, o būtent:

jis, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės turtinę teisę, turėdamas popieriaus lapą, ant kurio buvo tik S. C. parašas ir S. C. personalinės įmonės antspaudas, 2007-02-19, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, savo namuose, adresu (duomenys neskelbtini), pasinaudojęs minėtu popieriaus lapu, spausdintuvu atspausdino jame tekstą, kaip 2001-02-03 paskolos sutartį dėl neva jo S. C. paskolintų 70000 litų, tokiu būdu pagamino netikrą dokumentą, kurį laikė iki 2007-05-04, kuomet šį netikrą dokumentą panaudojo, pridėdamas prie civilinio ieškinio, kurį pateikė nagrinėti Vilniaus apygardos teismui dėl S. C. neva jam negrąžintų 70000 litų, tokiu būdu apgaule savo naudai pasikėsino įgyti didelės vertės turtinę teisę į S. C. priklausantį turtą, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, kadangi Vilniaus apygardos teismas nepriėmė sprendimo dėl minėto civilinio ieškinio.

Kaltinamasis V. J. dėl pareikštų kaltinimų kaltu neprisipažino ir parodė, kad su S. C. jie pažįstami apie 20 metų, bendrų verslo reikalų jie neturėjo, išskyrus tai, kad S. C. iš kaltinamojo skolinosi pinigus savo verslui, t.y. automobilių gabenimui ir prekybai jais. Apie 1999 V. J. sužinojo, kad S. C. smarkiai lošia ir geria, todėl nusprendė daugiau pinigų nebeskolinti. Palaipsniui S. C. visas skolas V. J. grąžino ir kurį laiką pinigų nebesiskolino. Po kurio laiko S. C. vėl intensyviai ėjo ir prašė pinigų, ne kartą tuo tikslu siuntė ir savo giminaitį J. M., tačiau J. M. V. J. pinigų neskolino, nes jo nepažinojo. Maždaug 2000m. po smarkaus S. C. spaudimo V. J. sutiko paskolinti pinigų pagal paskolos raštelį. S. C. prašė 20 000 JAV dol. S. C. pasiskolinti pinigų atvažiavo pas V. J. į namus adresu (duomenys neskelbtini), kartu atvažiavo J. M. ir dar trečias asmuo, kurio V. J. gerai nebeprisimena, jie jį vadino J., šis asmuo visąlaik sėdėjo mašinoje. Tuo metu V. J. namuose, išskyrus jį, nieko nebuvo. Namie buvo tik dalis pinigų, likusią dalį V. J. prašymu atvežė G. T.. Kurie pirmi atvažiavo, V. J. nebeprisimena. V. J. padavė pinigus S. C., S. C. su J. M. perskaičiavo,  buvo tik 17 500 JAV dol. Daugiau tuo metu grynų pinigų V. J. neturėjo. J. M. su G. T. liko pirmame aukšte, gėrė arbatą, kavą, o V. J. su S. C. užlipo į antrą aukštą ir sudarė paskolos sutartį. Paskolos sutartis buvo tipinė, V. J. iš anksčiau ištraukė pavyzdį iš interneto ir, aptarę sąlygas su S. C., jį prisitaikė sau. Sutartyje nurodytas datas pasiūlė S. C., sakykim, skaičiuoti nuo 1 dienos, nuo mėnesio pradžios ir pan., kad, neva, taip būtų lengviau skaičiuoti palūkanas ir t.t. Tačiau sutartyje nurodyta data nereiškia, kad jie tą sutartį tą pačią dieną ir padarė. Buvo tiesiog sutartinis terminas, nuo kurio turi būti skaičiuojamos palūkanos ar pan., o pati sutartis gali skirtis savaite, dviem., trim ar mėnesiu. Tuo metu V. J. nekreipė į tai dėmesio, nes nemanė, kad tai reikšminga. Sutartis buvo padaryta vienu egzemplioriumi, kadangi jam tai atrodė teisinga, t.y. kai yra grąžinami pinigai, yra grąžinamas ir originalus sutarties variantas, tiesiog apsikeičiama. V. J. buvo matęs vekselį, kurio irgi būna vienintelis egzempliorius. V. J. kompiuteriu surinko sutarties tekstą, atspausdino namuose esančiu printeriu ant S. C. atsinešto blanko. S. C. ją pasirašė. Toliau S. C. paprašė tos sutarties kopijos ir V. J. ją padarė kažkokioje parduotuvėje. V. J. tvirtina, kad blankas, kurį jam padavė S. C., jau buvo su antspaudu. S. C. tuos lapus atsinešė, jis jų ne vieną turėjo segtuve, ir rodė, ar kad parašas tikras ar kad antspaudas tikras, V. J. dėl praėjusio ilgo laiko tarpo nebegali atsiminti. V. J. sutarties kopiją dar sykį pas S. C. matė, tikrai žino, kad jis ją turėjo, kadangi V. J. ant tos kopijos pasirašė, kai S. C. V. J. dalį skolos 3000 litų grąžino. Kada tai buvo, V. J. nežino, kadangi buvo taip, kad S. C. ilgą laiką delsė, neatidavė tų pinigų, o paskui užrašė kažkokią datą, kad atseit iki tos datos yra tie 3000 Lt grąžinti ir nuo tos datos vėl vyksta palūkanų skaičiavimas. S. C. pats nurodydavo tas datas, V. J. neprieštaravo, nes jam jos neturėjo didelės reikšmės. V. J. manymu, po sutarties sudarymo po 1 metų, 1,5 ar netgi dviejų metų dalis pinigų buvo grąžinta. Daug laiko praėjo. S. C. vengė grąžinti skolą, skundėsi, kad automobiliai sunkiai parduodami. Todėl V. J. vieną kartą bandė susigrąžinti dalį pinigų, suradęs žmogų, kuris nupirktų S. C. automobilį, tai buvo I. B.. Tačiau jos sumokėtų už automobilį pinigų S. C. jam neatidavė. Tada iš kitų asmenų V. J. sužinojo, kad S. C. tuos paskolintus pinigus perdavė J. M., kuris važiuodavo į Vokietiją užpirkti jam automobilių, o S. C. juos Lietuvoje pardavinėjo. Vėliau V. J. sužinojo, kad J. M., atseit, apiplėšė, vėliau paaiškėjo, kad iš  tikrųjų J. M. tuos pinigus pralošė Lenkijoje kazino. Maždaug po 3 metų nuo paskolos sudarymo momento, S. C. atvežė J. M. ir norėjo įteigti V. J., kad, kadangi J. M. pralošė V. J. duotus pinigus, tai V. J. dabar skolingas J. M., o ne pats S. C.. V. J. su tuo nesutiko. Šitas jų derybas girdėjo adv.V. V., pas kurį S. C. atvežė tą J. M. ir pareikalavo advokato sudaryti sutartį jau ne tarp S. C. ir V. J., o tarp J. M. ir V. J. ir paskui, kad tas J. M. dar skolingas ir S. C.. V. J. turi V. V. paruoštas sutartis - paskolos raštą tarp V. J. ir J. M. ((58 000 lt – 14 500 JAV dol.), taip pat kad J. M. dar skolingas  ir S. C. (50 000 lt-12 500 dol.). Adv. V. V. pagal V. J. pateiktą sutartį tarp jo ir S. C. padarė kažką labai panašaus. Tada V. J. S. C. keletą kartų įspėjo, kad J. M. pardavinėja namą, kad S. C. pasižiūrėtų, kad dar neatgaus pinigų, atitinkamai ir V. J. negalės atiduoti. S. C. pasakė, kad, jei V. J. reikės pinigų, jis parduos savo namą ir tuos pinigus grąžins. Sutartį su J. M. V. J. paėmė kaip papildomą garantiją, nors iš tikrųjų J. M. V. J. nebuvo skolingas. Ikiteisminio  tyrimo metu V. J. sakė, kad tos sutartys yra dingusios, bet jis specialiai taip padarė, kadangi dar už kelių metų, kai S. C. V. J. negrąžino pinigų, ir pokalbio su V. J. metu S. C. ėmė jį kolioti, įžeidinėti, grasinti, kad susidoros su V. J. ir jo vaikais. Jis sakė, kad žino, kur gyvena V. J. vaikai, kad juos nušausiąs, nužudysiąs, o V. J. susprogdins su visa mašina, sakė, kad pažįsta kažkokį nusikalstamo pasaulio autoritetą, kuris ateis ir tai padarys.

Kitų pokalbių metu S. C. su juo kalbėjo taip pat. Tokius pokalbius girdėjo ir G. T., O. L., nes V. J. įjungdavo mobiliojo ryšio telefono mikrofoną. Paskui S. C. pats V. J. skambino ir grasino. Maždaug 2006-2008 metais V. J. elektroniniu paštu savo advokatui J. B. nusiuntė kompiuterine programa „Word“ sukurtą šio paskolos raštelį ir advokatas kaltinamajam patarė kreiptis į teismą dėl pinigų išieškojimo, o dėl grasinimų, jei jie bus rimti, - kreiptis į prokuratūrą. V. J. grasinimų nesureikšmino, todėl ir niekur nesikreipė. Paskui jo atžvilgiu buvo pradėta baudžiamoji byla dėl dokumento padirbimo. Pas V. J. buvo padaryta krata ir paimtas kompiuteris. Kompiuteris buvo paimtas iš antro namo aukšto, nors tuo metu V. J. name buvo 5 kompiuteriai. Šie kompiuteriai buvo iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri buvo  panaikinta, jie visi buvo identiški. Pareigūnai, atėję daryti kratos, iš karto nuėjo į antrą aukštą, nėjo nei į rūsį, nei į pirmą aukštą, nei į kitus kambarius, todėl, V. J. nuomone, S. C. labai gerai žinojo, kuriuo kompiuteriu buvo surašyta minima sutartis, ir nurodė tyrėjams konkrečią vietą, kur buvo reikalingas kompiuteris. Teisme apklausiami liudytojai nurodė tas pačias aplinkybes, kaip ir jis, netgi ir nukentėjusiojo S. C. pusėje liudijęs J. M.. Jeigu S. C. teigia, kad jis niekada nebuvo pas V. V. ir jokios sutarties nerašė, tai J. M. parodė, kad rašė. Jeigu S. C. parodė, kad jis niekada nelošė, negirtavo ir t.t., tai J. M. patvirtino tą, kad jis lošdavo dažnai iš pinigų. S. C. susipainiojo ir savo parodymuose, ikiteisminio tyrimo metu jis teigė, kad pas V. V. su V. J. ir J. M. niekada nebuvo, o teisminio tyrimo metu jau sakė, kad buvo. V. J. nuomone, tyrimas galėjo pradanginti dokumentus – jo turėtą sutartį tarp S. C. ir J. M., kurią darė V. V., nes ikiteisminio tyrimo metu jis turėjau šio dokumento kopiją su parašais, taip pat buvo originalas draudimo poliso, bet kratos metu šie dokumentai dingo. Be to, V. J. manymu, tyrimas vyko tendencingai, jo metu buvo padaryta daug pažeidimų.

Atsakydamas į prokuroro klausimus, V. J. nurodė, kad sutartis buvo sudaryta S. C. iniciatyva, anksčiau sutarčių, kai V. J. jam skolindavo pinigus, jie nesudarinėjo. Jis pinigus skolino S. C. automobiliams iš Vokietijos gabenti. Datos, kada buvo sudaryta sutartis, V. J. neprisimena, nes tai buvo prieš dešimt metų. Jis pinigus S. C. perdavė namuose, pirmame aukšte, tiksliau neprisimena dėl praėjusio laiko tarpo, tai matė J. M. ir G. T..  Sutartį S. C. pasirašė po atspausdinimo. Kada V. J. darė sutarties kopiją, jis neprisimena, tai galėjo būti kitą dieną, o gal po savaitės, o gal ir po mėnesio, ją padavė S. C. vieno iš susitikimų metu. Pagal sutarties sąlygas pinigus S. C. turėjo grąžinti iki 2003-02-04. Šios sutarties V. J. nedeklaravo VMI.

Atsakydamas į nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo S. C. atstovo adv. J. K. klausimus, V. J. nurodė, kad dokumento kompiuterinės programos „Word“ variantą jis advokatui galėjo persiųsti iš to kompiuterio, kuris buvo paimtas kratos metu. Sutartį jis buvo išsisaugojęs kompiuteryje. V. J. skaičiavo pinigus, perskaičiavo ir padavė S. C.. Tai matė S. C., G. T. ir J. M.. Paskui V. J. su S. C. su visais pinigais ėjo į antrą aukštą, kur jis jau turėjo preliminariai surašęs sutartį. S. C. sutarties sąlygos tiko. Sutartis sudaryta individualios S. C. įmonės vardu, kadangi S. C. teigė, kad automobilius veža per savo įmonę. V. J. skolino pinigus S. C., o ką jis sumąstė iš anksto, V. J. nežino. Pas V. V. buvo baisi įtampa, kilo vos ne muštynės tarp S. C. ir J. M.. Pas V. V. buvo pasirašyta sutartis,V. V. galėjo padaryti ir kitą sutartį, jis V. J. padavė lankstų diskelį, kuriame buvo tos sutartys. V. J. parsinešė diskelį namo. V. J. manymu, minėtas diskelis buvo paimtas ikiteisminio tyrimo metu. V. J. daugiau V. V. jokių sutarčių neprašė padaryti.

Atsakydamas į nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo S. C. klausimus, V. J. nurodė, kad jam buvo žinoma apie S. C. laimėtą prieš stiklo fabriką AB „Aleksotas“ bylą, ieškinio suma 40 000 Lt. V. J. prašė pinigų, bet S. C. pasakė, kad turi daugiau įsiskolinimų ir visus pinigus jau išdalino skoloms padengti. V. J. buvo daug kartų skolinęs pinigus ir daug kartų jie nebūdavo grąžinami laiku, tačiau iki šios sutarties, kiek S. C. buvo pasiskolinęs, tiek yra grąžinęs. Dėl to V. J. iki 2007 m. ir nesikreipė į teismą.  Grasinimai prasidėjo nuo 2003, 2004, 2007 metais, prieš kreipiantis į teismą. V. J. buvo pasiskolinęs iš S. C. 1000 JAV dol. 1994-1995 metais, kai jam reikėjo pinigų, nes pirko balninį vilkiką. Klientai paprašė sumokėti grynais, todėl V. J. paprašė S. C. paskolinti pinigų. Tačiau S. C., nesulaukęs aptarto termino, paprašė skolą grąžinti, todėl V. J. po trijų dienų pinigus, nuėmęs iš banko, grąžino S. C..

Vienu momentu V. J. paprašė S. C. grąžinti nors dalį pinigų ir S. C. ar jo žmona, V. J. neatsimena, davė jam 3000 Lt, kurie nurodyti ant sutarties egzemplioriaus. Pinigų perdavimo data buvo nurodyta ne tikroji, o S. C. sugalvota ir nurodyta, kad lengviau būtų skaičiuoti palūkanas.

V. J. J. M. nėra skolingas ir sutartį tarp S. C. ir J. M. jis paėmė kaip užstatą. V. J. su J. M. jokių piniginių santykių neturėjo, jam jokių piniginių reikalavimų nekėlė.

Atsakydamas į teismo klausimus, V. J. nurodė, kad dokumentuose įrašytas datas visada kurdavo S. C., V. J. pora dienų įtakos neturėjo, jis ne kartą sakė, kad atiduotų pagrindinę skolą ir niekas tų palūkanų nereikalautų. Kiek dokumentuose įrašyta data gali skirtis nuo realios, V. J. neatsimena. Realiai pinigai S. C. buvo duoti ir sutartis pasirašyta tą pačią dieną, tačiau sutartyje data galėjo būti nurodyta vėlesnė ar ankstesnė.

V. J. dėl jam pareikšto kaltinimo kaltės nepripažįsta, nukentėjusiojo civilinio ieškinio nepripažįsta.

Teisminio įrodymų tyrimo metu nesurinkta objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad V. J. padarė jam įkaltintas nusikalstamas veikas.

Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nurodyta, kad įrodymų vertinimas priklauso teismo kompetencijai. Baudžiamojo proceso įstatymas reikalauja, kad teisėjai įrodymus vertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir vadovaudamiesi įstatymu. Pagal šią normą teisėjai įrodymus vertina ne atskirai vienas nuo kito, o jų visumą, nustatydami, kiek jie tarpusavyje sutampa ir atitinka faktines bylos aplinkybes.  Teismas remiasi teisės principu, kad prielaidomis bei tikėtinomis išvadomis, abejonėmis ar dviprasmiškais samprotavimais negalima grįsti kaltinimo.

Konstatuotina, kad baudžiamojoje byloje ištirtais įrodymais nepatvirtinta kaltinamojo V. J. kaltė dėl jam įkaltinto kaltinimo tuo, kad jis suklastojo tikrą dokumentą ir jį panaudojo, pasikėsino apgaule savo naudai įgyti didelės vertės turtinę teisę. Baudžiamojoje byloje nesurinkta objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kad jis

Nukentėjusysis S. C. paaiškino, kad jis pažįsta kaltinamąjį V. J., santykiai tarp jų yra normalūs, ne konfliktiniai. V. J. suklastojo dokumentus, pateikė S. C. paskolos raštą, kad jis V. J. skolingas didelę sumą pinigų. Tai S. C. buvo didelis šokas, nes jis iš tikrųjų jokių pinigų V. J. nebuvo skolingas.

Apie paskolos sutartį S. C. sužinojo tada, kai 2007 m. gavo iš teismo šaukimą. Nuvažiavęs į teismą, jis sužinojo, koks pateiktas paskolos raštas, ir pastebėjo, kad ant rašto yra jo individualios įmonės antspaudas ir jo parašas. S. C. prisiminė, kad raštas su tokiu parašu ir tokiu antspaudu buvo siųstas per jo advokato V. V. kontorą į antstolių kontorą dėl skolos išieškojimo byloje su AB „Aleksotas“. Advokatą V. V. S. C. parekomendavo V. J.. S. C. tuo laikotarpiu daug važinėjo į užsienį ir vienu metu V. V., kad netrukdytų S. C., paprašė jo ant tuščio popieriaus lapo uždėti jo įmonės antspaudą ir pasirašyti. S. C. galvojo, kad, kai reikės atstovauti antstoliams, tai V. V. galės tai padaryti be jo, galės išsiųsti raštą be jo. V. V. taip ir padarė, tik surašė raštą ant jo duoto lapo kopijos ir išsiuntė antstoliui. S. C. paklausė V. V., ar jis išsiuntė, šis atsakė, kad išsiuntė, viskas normaliai. Antstoliai patvirtino, kad gavo tokį raštą ir kad Kauno bendrovės pinigai buvo grąžinti S. C.. Kaip suprato S. C., V. V. minėtą raštą antstoliui atspausdino kompiuteryje, kopiją išsiuntė, o originalą pasiliko sau. Kadangi V. V. su V. J. buvo geriausi draugai, tai V. V. po to lapą su jo įmonės antspaudu ir parašu atidavė V. J., nes kitokiu būdu lapas iš V. V. kontoros pas V. J. niekaip negalėjo patekti. Ikiteisminio tyrimo metu atlikta ekspertizė patvirtino, kad vienas raštas yra kopija, o kitas originalas ir tai yra du tie patys raštai – ir parašas ir antspaudas atitinka pilnai.

S. C. supažindino V. J. su savo pusseserės vyru J. M., kuris kartu su V. J. pardavinėjo mašinas ir pastarasis davė J. M. pinigų daryti verslą, jie ten tarpusavyje susitarė ir, kiek S. C. yra žinoma, J. M. negrąžino V. J. kažkokios dalies pinigų. Tada V. J. nutarė, kad tuos pinigus galima atgauti iš S. C., kadangi J. M. tuo metu neturėjo pinigų ir verslas su automobiliais jam nepasisekė. Pats J. M. S. C. sakė, kad jie su V. J. darė bendrą verslą, kad J. M. buvo pasiskolinęs pinigų iš V. J., verslas su automobiliais jam nepasisekė, kad jis tuo metu negali sugrąžinti V. J. pinigų ir kad tuos pinigus jis sugrąžins. Bet V. J. nelaukė ir nusprendė tuos pinigus pasiimti iš S. C.. Kiek pinigų J. M. negrąžino V. J., S. C. nežino. V. J. S. C. sakė, kad jis nusprendė pinigus paimti iš S. C. už tai, kad jis supažindino V. J. su J. M..

V. J. S. C. tikrai nebuvo paskolinęs pinigų 2001 m. vasario 3 d., tuo metu S. C. tikrai pas jį į namus nebuvo nuvažiavęs.

Atsakydamas į teismo klausimus, S. C. nurodė, kad jie su V. J. vienas kitam skolindavo nedideles pinigų sumas. Kai V. J. vykdė verslą ir jam trūkdavo pinigų, S. C. jam paskolindavo kokį 1000 dolerių, ir S. C. iš V. J. pasiskolindavo po 1000 dolerių. Bet jie vienas kitam grąžindavo, nebūdavo jokių problemų. Skolos jie paprastai niekaip neįformindavo, susitardavo žodžiu. V. J. niekada nėra mokėjęs S. C. palūkanų ir jis V. J. palūkanų nėra mokėjęs. S. C. žino apie tai, kad tarp J. M. ir V. J. buvo paskoliniai santykiai. Buvo toks atvejis maždaug 2003 m., kai J. M., V. J. ir S. C. buvo pas V. V., buvo surašytas raštas, kad J. M. skolingas V. J. 12000 dolerių, kad nebūtų tarp jų jokių problemų. S. C. taip pat dalyvavo pokalbyje, ar buvo įrašytas kaip dalyvavęs asmuo – neatsimena, bet jam atrodo, kad jie tarpusavyje susirašė. S. C. akivaizdoje buvo surašytas raštelis, kad V. J. paskolina 12000 J.M., bet buvo tik raštelis, pinigai tuo metu nebuvo sumokėti, jie buvo paimti kažkada anksčiau. J. M. niekada tos skolos neatsisakė ir niekada nesakė, kad tos skolos negrąžins V. J..

Advokatas V. V. atstovavo S. C. individualią įmonę, tvarkė jo dokumentus, bet jis neatsimena, ar turėjo teisę S. C. vardu pasirašyti dokumentus. Jis taip pat negali pasakyti, ar institucijoms buvo rašyti kokie nors raštai ne su S. C. antspaudu ir vardu, bet kuriuos pasirašydavo pats V. V.. Advokatas V. V. atstovavo S. C. tik AB „Aleksotas“ civilinėje byloje. Kitų reikalų jie neturėjo.

Atsakydamas į gynėjo adv. J. B. klausimus, S. C. nurodė, kad V. V. buvo palikęs tik vieną tuščią lapą su individualios įmonės antspaudu ir parašu  2002 m. Jis žinojo, kokiu tikslu palieka tą lapą V. V., žinojo, kad raštas bus išsiųstas į antstolių kontorą. Tuo metu jis daug važinėjo į užsienį pirkti automobilių ir V. V. pasakė, kad jis neturi laiko surašyti S. C. raštą, todėl S. C. turi palikti popierių su jo parašu ir antspaudu, o V. V. paskui surašys raštą antstoliui. Paduodant V. V. tą lapą, dar dalyvavo S. C. žmona, nes jie dažniausiai važiuodavo kartu, ji visa tai girdėjo. Nors galutinę nutartį civilinėje byloje su Aleksoto stiklo fabriku Auščiausiasis teismas  priėmė 2000-03-20, iš karto jie nesikreipė dėl priteistos skolos išeiškojimo, nes AB „Aleksotas“ pagal tarpusavyje suderintą grafiką buvo įsipareigojusi sumokėti skolą. Kai bendrovė susitarimo nevykdė, S. C. su advokatu ir nutarė kreiptis pas antstolius dėl priverstinio vykdymo. Kada jie nutarė kreiptis - S. C. neprisimena. Jis V. V. 2002 metų kovo mėnesį paliko tik vieną tuščią lapą su savo parašu ir IĮ antstpaudu, daugiau tokių lapų jis nėra palikęs. S. C., gavęs V. J. ieškinį, persiųstą iš teismo, per 2-3 dienas suprato, kad ieškinys remiasi 2002-02-03 paskolos sutartimi, kuri surašyta ant S. C. V. V. palikto pasirašyto tuščio lapo su įmonės antspaudu, jis atpažino lapą. Kitaip S. C. negali paaiškinti tokios sutarties atsiradimo. Pavartęs savo turėtus bylos dokumentus, S. C. rado tokį pat atšviestą lapą. Tada jie kreipėsi į Kauno antstolius, gavo vykdomąją bylą ir ten rado V. V. surašytą raštą. V. V. S. C. negrąžino to tuščio blanko, S. C. ir neprašė, nes V. V. jį informavo, kad raštas išsiųstas į Kauną. S. C. per antstolius sužinojo, kad Kaune toks raštas yra gautas ir jam net nekilo mintis, kad tas raštas galėjo pasilikti pas V. V., nes V. V. visada buvo pareigingas, visada raštus išsiųsdavo, nebuvo tokios problemos, kad koks nors raštas nenueitų.

S. C. ikiteisminio tyrimo metu nesakė apie tai, kad J. M. negrąžino kažkokios skolos V. J. ir tada V. J. nutarė reikalauti tų pinigų iš S. C., nes to jo niekas neklausė. Tyrimo metu jis paaiškino, kad J. M. supažindino su V. J., taip pat sakė, kad J. M. buvo skolingas V. J., tik, matyt, pamiršo tyrėjams pasakyti, kad V. J., jo nuomone, reikalavo iš S. C. pinigų už tai, kad J. M. skolingas V. J.. S. C. žinojo, kad J. M. ir V. J. darė bendrą biznį perkant-parduodant automobilius. Su jų bizniu S. C. neturėjo nieko bendro.

2001-2007 m. laikotarpiu V. J. yra reikalavęs iš S. C. sugrąžinti paskolintus pinigus, skolos sumos neminėjo, S. C. manė, kad V. J. turėjo galvoje 12000 dolerių J. M. skolą. Tie reikalavimai buvo pateikti telefonu. Kada tai buvo – S. C. negali pasakyti. Tuo metu, kai V. J. ėmė reikalauti grąžinti skolą, S. C. pats asmeniškai V. J. nieko nebuvo skolingas. Taip pat nebuvo taip, kad S. C. būtų pasiskolinęs pinigus iš V. J. ir po to juos perskolintų J. M..

S. C. nuomone, 2001 m. V. J. net negalėjo turėti tokios sumos pinigų, kokia yra įrašyta suklastotoje sutartyje. V. J. turėjo ne vieną firmą ir galėjo turėti „juodų“ pinigų. Iš VMI gauti duomenys, kad V. J. pinigų niekur nerodė.

Jie yra pažįstami daug metų, S. C. yra buvęs pas V. J. namuose, taip pat ir V. J. yra buvęs pas S. C. namuose. V. J., darydamas verslą, yra skolinęsis pinigų iš S. C., tai buvo ir 1000, ir 2000, ir 5000 dolerių, dabar tiksliai nepamena, nes praėjo didelis laiko tarpas. Iš kur V. J. paimdavo daugiau pinigų verslui –S. C. nežino, V. J. darė verslą su J. M..

S. C. reiškia civilinį ieškinį dėl 55000 Lt, tame tarpe 50000 Lt dėl neturtinės žalos atlyginimo ir 5000 Lt už advokato atstovavimo paslaugas. Jis grindžia neturtinę žalą tuo, kad dėl kaltinamojo V. J. veiksmų buvo areštuotas S. C. turtas 140000 Lt sumai, tuo metu, esant kainų pakilimui, jis ruošėsi parduoti savo namą, bet dėl arešto to negalėjo padaryti. Taip pat neturtinė žala jam atsirado dėl to, kad nuo 2007 m. vyksta teismai, byla sustabdyta, jis neteisingai apkaltintas didelės skolos negrąžinimu. Dėl to S. C. negali paimti paskolų, negali vykdyti ir plėsti savo verslo, taip pat negalėjo įsigyti automobilio lizingo būdu. Nors V. J. ieškinio pareiškimo momentui ir šiuo metu S. C. namas yra įkeistas „Parex“ bankui, kuriame jis yra paėmęs 300000 Lt paskolą, tačiau dalį paskolos jau yra grąžinęs, visada mokėjo tvarkingai, nė vienos dienos nepradelsė. Esant šitokiai paskolai, kliuvinys gauti naujas paskolas buvo antrinis turto areštas.

Papildomai apklaustas, nukentėjusysis ir civilinis ieškovas S. C., atsakydamas į teismo klausimus, nurodė, kad baudžiamojoje byloje esantį dokumentą – prašymą dėl išieškojimo vykdymo antstoliui (t.1 bl. 11), kurį jis pateikė policijos įstaigai su pareiškimu, jis gavo iš advokato V. V., nes, kai byla buvo pasibaigusi, pastarasis S. C. buvo grąžinęs dalį bylos medžiagos, kuri jam buvo nebereikalinga. Tarp grąžintų dokumentų buvo atšviestas ir tas prašymas. Kai buvo gautas raštas apie skolą, žmona prisiminė, kad reiktų patikrinti, peržiūrėti visus popierius ir jie atrado tą atšviestą V. V. lapą. Lapą, ant kurio esantys rekvizitai rodo, kad jis yra gautas faksu, S. C. gavo iš advokato V. V., kuris savo kompiuteriu surašė ir išsiuntė raštą antstoliams. S. C. tyrimui pateikė 1 egzempliorių, o antrą egzempliorių, nuvažiavęs į Kauną ir kreipęsis į antstolius, gavo iš jų. Nors jis ikiteisminio tyrimo metu sakė, kad V. V. jam jokių dokumentų po to nebegrąžino, V. V. iš tikrųjų jam nebereikalingų dokumentų papkę grąžino, tame tarpe ir jo surašytą ant S. C. duoto tuščio popieriaus lapo su antspaudu ir parašu užklausimą antstoliams, jo S. C. iš niekur kitur nebūtų galėjęs gauti. Tas dokumentas buvo atšviestas. V. V. S. C. parodė, kad buvo išsiųstas faksas ir, patvirtindamas, kad jis savo darbą padarė, padavė minimą dokumentą. V. V. padavė atšviestą dokumentą, kadangi jis originalą turėjo išsiųsti į Kauną paštu. Jis visąlaik taip darydavo. Antstolio vykdomojoje byloje originalo, siųsto paštu, nėra, nukentėjusysis nesiteiravo V. V., kodėl taip atsitiko. Sužinojęs iš antstolių, kad jie prašymą gavo ir pinigus pervedė, jis nesidomėjo, buvo originalas ar ne, jam tai nebuvo aktualu. V. V. jis davė tuščią lapą su savo parašu ir antspaudu originaliu, o V. V. jam davė jo ruošto rašto kopiją. Iš jam parodytų dokumentų - dokumento, esančio baudžiamosios bylos apimtyje 1 t. b.l. 11 ir dokumento, esančio prie baudžiamosios bylos pridėtame voke, neturinčio žymų apie išsiuntimą faksu ir, kaip matyti iš ekspertizės centro antspaudo, tirto ekspertų, nukentėjusysis S. C. nurodė iš V. V. gavęs dokumentą, esantį baudžiamosios bylos apimtyje, kuriame siuntimo faksu rekvizitai, kuris yra V. V. padaryta kopija, kadangi originalas, kaip suprato S. C., V. V. buvo išsiųstas į Kauną į vykdomąją bylą. Susitarimas dėl originalių dokumentų siuntimo su advokatu V. V. buvo ir šis pats spręsdavo, kokiais atvejais tai buvo reikalinga padaryti. Komentuoti ekspertizės išvadų apie minėto dokumento surašymą jis negali, kaip tas dokumentas buvo surašytas – jis nežino, tačiau jis pats asmeniškai negalėjo nieko padaryti, nes neturėjo ir šiuo metu neturi kompiuterio.

Jis su V. J. ir J. M. buvo susitikę advokato V. V. kontoroje vieną kartą, susitiko tam, kad būtų surašyti paskolos raštai, jog V. J. skolina pinigus J. M. ir kad J. M. skolingas S. C. apie 12 000 dolerių. Tas sutartis pasirašė tik J. M., S. C. jų nepasirašė, jis nepamena, ar buvo nurodyti grąžinimo terminai, jam tai nebuvo labai svarbu. S. C. J. M. buvo paskolinęs pinigus anksčiau, pas V. V. kontoroje jis pinigų neturėjo. Advokatas V. V., sakydamas, kad surašė sutartį, jog S. C. skolina J. M. tam tikrą sumą pinigų, yra teisus. Tačiau S. C. nesutinka, kad jie pas V. V. norėjo perrašyti sutartį, kad V. J. galėtų reikalauti skolą iš J. M.. Tokio prašymo net nebuvo. S. C. važiavo kartu V. J. prašymu. Nuvažiavus pas V. V., S. C. pasakė, kad J. M. skolingas ir jam ir, kadangi V. J. su J. M. sudarinėjo sutartį, tai prie to paties ir S. C. sudarė sutartį, kad J. M. skolingas jam. V. V. skolos sutartį sudarinėjo iš savo laikmenos (lanksčiojo diskelio), ir, kiek S. C. prisimena, atidavė tą lankstųjį diskelį su sutartimi V. J.. Kaip ta sutartis atrodė, S. C. sunkiai prisimena, pats faktas vyko tarp V. J. ir J. M., jie tarpusavyje sudarė sutartį, nes J. M. neneigė, kad jis skolingas V. J., S. C. buvo kaip liudininkas. Nukentėjusiajam parodžius baudžiamosios bylos apimtyje esančią paskolos  sutartį tarp V. J. ir J. M. (t.3 b.l. 32), jis patvirtino, kad tokios formos turėjo būti sutartis ir tarp jo bei J. M.. Data buvo nurodyta ne ta, kurią buvo sudarinėjama sutartis, nes, kiek S. C. pamena, tos sutartys buvo sudarinėjamos 2003 metais, o pinigai buvo paskolinti žymiai anksčiau. V. J. ir J. M. tarpusavyje nustatė datą 2000-08-10 d., o kokia data nurodyta S. C. sutartyje, jis nebeprisimena, bet sutartyje nurodyta data gali neatitikti sutarties sudarymo laiko arba gali atitikti. Ikiteisminio tyrimo metu aukščiau paminėto lankymosi pas V. V. S. C. nepaminėjo, kadangi niekas jo to neklausė, be to, tai su visu šituo reikalu neturėjo nieko bendro.

S. C. nuomone, V. J. iš kitų šaltinių galėjo sužinoti jo individualios įmonės kodą, registracijos adresą, nurodytą toje sutartyje, kurios sudarymo aplinkybes nukentėjusysis neigia ir kurios suklastojimu yra kaltinamas V. J.. Be to, tuos duomenis jis galėjo gauti iš advokato V. V., kuris šešis metus atstovavo S. C. individualią įmonę, ir kuris yra geriausias V. J. draugas. Jo manymu, sutarties, dėl kurios suklastojimo yra kaltinamas V. J., sudaryme dalyvavo ir advokatas V. V., iš kurio V. J. galėjo gauti jo duotą tuščią popieriaus lapą su antspaudu ir parašu.

S. C. prie pareiškimo policijos įstaigai nepateikė prašymo egzemplioriaus be jokių išsiuntimo duomenų ant to lapo, su fakso išsiuntimo duomenimis ant atskiro lapelio, esančio baudžiamosios bylos apimtyje (t.1 b.l.11), jis galėjo būti pateiktas atskirai, galbūt tyrėja papildomai atsišvietė ir pridėjo prie pareiškimo, ką gavo ir Kauno

Pagarsinama 2010-06-01 (t.1 bl. 35 ) nukentėjusiojo apklausa, kur nukentėjusysis S. C. be kitako paaiškino, kad nuo 2002 metų jis su V. V. jokių reikalų nebeturi. Kol jį atstovavo, į advokato V. V. kontorą ateidavo dažnai, nes juos siejo darbiniai santykiai. Tokio fakto, kad jis kartu su V. J. ir dar kažkokiu asmeniu būtų atėjęs pas advokatą V. V. į kontorą ir kalbėjęs su juo apie paskolą ar pinigus automobiliui įsigyti ar kažką panašaus, tokio fakto tikrai nebuvo. Advokatas V. V. nei jam, nei V. J. jokios tipinės sutarties pavyzdžio nedavė, apskritai su advokatu V. V. niekada nebuvo kalbėta apie jokią paskolą, kad jis būtų skolinęsis pinigus iš V. J.. Jo personalinė įmonė buhalterio niekada neturėjo, visus buhalterinius dokumentus tvarkydavo jis pats. Visi personalinės įmonės dokumentai saugomi įmonės registracijos adresu, t.y. pas jį namuose. Todėl jis pats asmeniškai ir patvirtina, kad jo personalinės įmonės buhalteriniuose dokumentuose paskolos sutarties fakto fiksuota nebuvo ir nėra, nes pinigai iš V. J. jo įmonės vardu skolinti niekada nebuvo. Pas V. J. namuose yra buvęs, nes su juo buvo pažįstamas, jie bendraudavo, tačiau 2001-02-03, kai neva tarp jo ir V. J. buvo pasirašyta paskolos sutartis, jis pas V. J. namuose tikrai nebuvo, todėl pasakyti kažką daugiau apie šią dieną jis tikrai negali, nes pas V. J. nebuvo, su juo tą dieną jokių reikalų neturėjo

Komentuodamas, kodėl jis ikiteisminio tyrimo metu nepasakė apie faktą, kad pas V. V. buvo sudaromos jo paminėtos sutartys dėl paskolų, S. C. sakė, kad  pas V. V. jokios kalbos apie paskolą ar pinigus automobiliui pirkti kalbos tikrai nebuvo. Tai skirtingi dalykai. S. C. paskolino J. M. pinigus per kelis kartus, po vieną, po du tūkstančius, viso 12 000 dolerių sumą, kuri  susirinko maždaug per 4-5 metus, gal nuo kokių 1996 iki 2000 metų. J. M. užsiiminėjo normaliu verslu, pas jį buvo keli verslai, tarp jų ir verslas automobiliais. Paskolą S. C. suteikė verslo plėtrai, nedetalizuojant, kurio verslo.S. C. kategoriškai teigia, kad tarp V. J. ir S. C. advokatas V. V. jokios paskolos nesudarinėjo.

Liudytojas G. T. parodė, kad pažįsta ir kaltinamąjį, ir nukentėjusįjį - V. J. - kaip vienintelį akcininką UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurioje jis dirbo direktoriumi, santykiai su juo ne tik darbiniai, bet ir pakankamai draugiški.  Su S. C. jis susipažino per V. J., santykiai su juo buvo normalūs.

Tikslios dienos neatsimena, tai buvo žiemą, rytą jam paskambino V. J. ir pasakė, kad S. C. nori iš jo pasiskolinti pinigų. Kadangi G. T. buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, bendrovės veiklos spektras buvo pakankamai platus, pas jį buvo V. J. asmeniniai pinigai - doleriai. Bendrovė pirkdavo žuvį, veždavo perdirbti, turėjo sutarčių su prekybos tinklais. V. J. pasakė, kad S. C. nori pasiskolinti apie 20 000 dolerių.  G. T. atvažiavo pas V. J. ir atvežė pinigus, virtuvėje bendravo su V. J.. Po kiek laiko atvažiavo trys žmonės, tarp kurių buvo S. C., J. ir dar vienas jaunas žmogus, kurio nei vardo, nei pavardės neatsimena. Jie pakilo į antrą namo aukštą, kur buvo V. J. kabinetas, stalas, kompiuteris. Paskui maždaug po 20 minučių jie visi nusileido į virtuvę ir visi dar išgėrė kavos ar arbatos. Sprendžiant iš žmonių nuotaikos, G. T. suprato, kad pinigai buvo paskolinti, jis matė popierių, jo turinys jam nežinomas, bet matė, kad lapelis buvo su tekstu, kiek jis suprato, tai buvo kažkoks raštas dėl paskolintų pinigų, ant jo matė ir antspaudą, parašus. Pokalbis tarp jų visų buvo normalus, draugiškas, kalba ėjo apie tai, kad Vokietijoje užperkami naudoti automobiliai, tai buvo S. C. ir jo draugo biznis.

UAB „(duomenys neskelbtini)“ automobilių iš Vokietijos gabenimu ir pardavimu neužsiiminėjo. Bendrovė vežė medieną iš Rusijos į Švediją, taip pat vežė iš Ukrainos žalias sūdytas odas, bandė jas išdirbti Kėdainiuose, bet daugiausiai veždavo jas į Ispaniją, Italiją. 1999-2002 metais UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagrindinis verslas buvo neišdirbtų odų gabenimas. V. J. buvo įdėjęs pinigų Ukrainoje, odos buvo vežamos dideliais kiekiais ne tik per UAB „(duomenys neskelbtini)“, bet ir per kitas įmones – (duomenys neskelbtini), M. personalinę įmonę. Dar bendrovė bandė pirkti žuvį Klaipėdoje.UAB „(duomenys neskelbtini)“ ne bankrutavo, bet veiklos faktiškai nevykdo. Veikla sustojo 2002-2003 metais ir galutinai baigėsi, kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą. Taip pat bendrovė 2002 ar 2003 m. užsiėmė mobiliojo ryšio telefoninių pokalbių administravimu, jie turėjo sutartį su UAB „Omnitel“, tačiau padarius klaidą - ėmus atidėlioti mokėjimą už paslaugas, jų veikla sužlugo.

Kas turėjo rankoje popieriaus lapą, kai jie keturiese nusileido iš V. J. darbo kabineto, G. T. neprisimena. Prie jo popieriaus lapo niekas nepasirašinėjo, kaip jis suprato, kad viskas vyko viršuje darbo kabinete. Kiek ten buvo pinigų – jis nebeprisimena, galėjo būti ir 10 000, ir 12 000, 15 000. Pas jį buvo vokas su V. J. pinigais, už kuriuos planavo užpirkinėti Klaipėdoje žuvį ir jam buvo pasakyta atvežti visus, jis ir atvežė. Jis nematė momento, kada ir kam V. J. perdavė pinigus, nes jie trise atvažiavę pakilo į viršų, o jis liko virtuvėje. Dėl to, kas pas V. J. atvažiavo anksčiau – G. T. ar tie trys asmenys, ar iš jų vienas asmuo galėjo pasilikti lauke, liudytojas G. T. šiouo metu dėl praėjusio didelio laiko tarpo neprisimena.   Paskui, po kokių dviejų-trejų metų, vasarą ar pavasarį, jam važiuojant su V. J. automobiliu, G. T. girdėjo V. J. ir S. C. pokalbį telefonu, kurio metu S. C. sakė, kad jis nieko V. J. neskolingas, kad šis atstotų ir jeigu dar trukdys, tai bus blogai.

Iki 2001-02-03, bendraujant su V. J., G. T. iš jo buvo girdėjęs, kad jis skolino S. C. pinigus, ir ne vieną kartą. Ar tai buvo kokiu nors būdu įforminta, jis nežino, taip pat nežino, ar tas paskolas S. C. V. J. grąžindavo.

Teismo salėje sėdintį J. (liudytojas nurodo į J. M.) G. T. buvo matęs gal du kartus, jis buvo atvažiavęs pas V. J.. G. T. buvo žinoma, kad S. C. ir J. M. skolindavosi pinigus iš V. J., J. M. yra S. C. partneris automobilių biznyje. O ar J. M. skolindavosi iš V. J. asmeniškai ar per S. C. – G. T. šitų niuansų nežino. J. M. yra žmogus, kuris atėjo pas V. J. per S. C..

              Papildomai apklaustas liudytojas G. T., atsakydamas į nukentėjusiojo, civilinio ieškovo atstovo advokato klausimus, nurodė, kad tiksliai pasakyti, ar 2001-02-03 sutartis buvo surašyta prie jo, kai jis atvežė pinigus, jis dėl praėjusio laiko tarpo negali pasakyti. Prašo remtis jo ikiteisminio tyrimo metu ir ankstesnio teismo posėdžio metu duotais parodymais. Pinigai, kuriuos jis atvežė V. J. jo prašymu, buvo skirti UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinei veiklai, o bendrovė kaip tik buvo nusipirkę žuvies ir planavo dar toliau tęsti. Kokia suma buvo duota, jis nepamena, praėjo daug metų. Tie pinigai buvo ofise, stalčiuje, o gal seife, tiksliai nepamena, jie buvo jo, kaip bendrovės direktoriaus žinioje, jo kabinete, kuris buvo rakinamas, o raktą turėjo tik jis vienas. G. T. tuos pinigus, sudėtus į voką, paėmė ir nuvežė V. J.. Kiek tiksliai pinigų buvo tame voke, jis neatsimena, jis mano, kaip sakė ir ikiteisminio tyrimo metu,  kad tai galėjo būti apie 7000 JAV dolerių.

Iš 2010-06-10 akistatos protokolo (t.1 b.l.38-40) matyti, kad liudytojas G. T. akistatos su nukentėjusiuoju S. C. metu patvirtino savo parodymus.

Liudytojas V. V. parodė, kad pažįsta tiek kaltinamąjį, tiek nukentėjusįjį, kaip buvusius klientus, jų santykiai dalykiški. S. C. jis atstovavo nuo 1998 m. iki 2002 m. pavasario ar vasaros, Kauno apygardos teisme nagrinėjant civilinę bylą pagal ieškovo S. C., kurį jis atstovavo, ieškinį atsakovui AB „Aleksotas“. Jis neprisimena, ar pagal teisinių paslaugų sutartį jis turėjo teisę pasirašyti už S. C., bet praktiškai S. C. visus procesinius dokumentus pasirašydavo pats. Jis pats vykdavo į bylos nagrinėjimą ir kartu veždavo V. V..

Maždaug 2001 m. vasarą  Lietuvos Apeliacinis teismas priėmė galutinį sprendimą, prasidėjo vykdymo procesas ir S.C. dalyvavimas praktiškai nebuvo būtinas, nes visus užklausimus jis rašydavo ant savo blankų. 2002 m. balandžio mėnesį S. C. buvo davęs V. V. blanką su jo įmonės antspaudu ir parašu. Bet, V. V. supratimu, ten buvo blanko kopija, o ne originalas, kadangi V. V. jo blanko užklausimui nereikėjo. Užklausimą reikėjo operatyviai išsiųsti, ką jis ir padarė. Tuo metu S. C. skubėjo, paliko jam blanko kopiją ir paprašė skubiai išsiųsti faksu užklausimą. Po to, kai tas dokumentas buvo išsiųstas faksu, S. C. pasiėmė jį pats tą pačią dieną vakare ar sekančią dieną, tiksliai V. V. nepamena. S. C. tuo metu skubėjo, neturėjo laiko forminti ir jis, grįždamas iš Gariūnų turgaus, pasiėmė tą išsiųstą faksimilę. Pas jį buvo visi dokumentai nuo 2001 m. liepos 1 ar 7 dienos, kadangi praktiškai vykdymo procese liudytojui V. V. tų dokumentų nereikėjo. Jis nežino, kodėl S. C. davė jam ne originalų blanką su originaliu parašu ir antspaudu, o jo kopiją. Jis tuo metu irgi skubėjo ir neatkreipė į tai dėmesio. V. V. tik kompiuterine programa „Word“ paruoštame variante atsimatavo, kur yra antspaudas su parašu, atspausdino tekstą ir išsiuntė faksu, o S. C. šį dokumentą tą pačią ar sekančią dieną pasiėmė. Tokiu būdu V. V. siuntė tik tą vieninyelį dokumentą. Paprastai vykdymo metu, jeigu reikėdavo, S.C paskambindavo V. V. ir šis pats ant savo blankų duodavo užklausimus faksu. Juos jis pasirašydavo pats, kaip S. C. advokatas. Kodėl minimu atveju reikėjo S. C. įmonės blanko, V. V. negali pasakyti. Tai buvo užklausimo dėl vykdymo proceso dokumentas, kurį V. V. galėjo atlikti ir ant savo blanko. Užklausimus su savo blanku ir savo parašu V. V. galėjo siųsti ir paštu, ir faksu, bet jis dažniausiai naudodavosi faksu, kadangi taip operatyviau.

Jokios paskolos sutarties V. V. kaltinamajam V. J. nėra perdavęs. Kažkokiu momentu 2003 m. ar 2005 m., į V. V. kontorą atvažiavo S. C., V. J. ir dar vienas žmogus, kurį matė teisme, kaip liudytoją. Jie atvažiavo į darbo pabaigą, neįspėję V. V., pasakė, kad reikia skubiai sudaryti paskolos sutartį, skolą permesti atitinkamai nuo vieno asmens kitam, kaip reikalavimo teisių perleidimą. To jis nedarė, tik sudarė tarp S. C. ir J. M. paskolos sutartį ir pasakė, kad jie toliau reikalus spręstų be jo. V. J. atvažiavo lygtai kažkokios skolos reikalauti iš S. C., kadangi jau buvo kažkokia paskolos sutartis ir tą paskolos sutartį S. C. norėjo perrašyti, kad V. J. reikalautų skolą iš J. M.. Pagal tą V. V. sudarytą paskolos sutartį J. M. tapo skolingas S. C. apie 50000 ar 60000 Lt. Kaip jis tuo metu suprato, S. C. buvo skolingas V. J., todėl S. C. norėjo reikalavimo teises iš J. M. perleisti V. J..

V. V. surašytą sutartį turėjo pasirašyti J. M. ir S. C.. V. J. tuo metu irgi buvo kabinete ir, kiek prisimena, net fotografavo. Tas J. M. lyg tai buvo S. C. verslo partneris, kuris ar tai prasiskolino, ar tai pralošė pinigus kazino Vokietijoje,V. V. tiksliai nežino. Tarp S. C. ir V. J. jis sutarties nesudarė. V. V. ją tik matė tuo metu, V. J. V. V. ją parodė. V. V. pasakė, kad jis nenori perrašinėti jokių reikalavimo teisių perleidimo. V. J. jam parodė tą paskolos su S. C. sutartį, kuri buvo ant blanko, su antspaudu ir S. C. pasakė, kad nori, jog J. M. skola būtų perrašyta, kad S. C. nėra skolingas. o V. J. atitinkamai reikalautų tą skolą iš J. M.. V. V. atsisakė sudarinėti reikalavimo teisių perleidimą, o kadangi S. C. ir J. M. tarpusavyje neturėjo jokios paskolos sutarties, jis tą sutartį sudarė, jie, kiek prisimena, vietoje pasirašė ir jis atidavė sutartį jiems. Laikmeną (lankstųjį diskelį), kurioje buvo ta sutartis tarp J. M. ir S. C., V. V. tą pačią dieną atidavė, jis atidavė V. J., kadangi jis vienintelis turėjo kompiuterį. Niekam kažkaip ir nekilo klausimų, kodėl laikmeną paėmė V. J.. Kokiais tiksliai tai metais buvo, jis negali pasakyti - gal 2003, gal 2004, gal 2005 metais. Bet buvo praėję jau gerokai laiko po to, buvo baigta vykdymo byla su S. C.. Tarp J. M. ir V. J. V. V. nesudarinėjo sutarties. Vienintelę jis sudarė tik tarp S. C. ir J. M., sutartyje buvo nurodyta suma 12500 dolerių, kiek pamena, jo kabinete jokie pinigai nebuvo perduodamim sutartis buvo daroma atgaline data.

Procesinius dokumentus S. C. pasirašydavo pats, jis buvo skrupulingas, buvo suinteresuotas bylos baigtimi. Jeigu reikėdavo parengti kažkokį procesinį dokumentą, jie susitikdavo iš anksto, suredaguodavo, tada jis pasirašydavo, uždėdavo antspaudą. O vykdymo procese jo procesinių dokumentų V. V. nereikėjo, kadangi jis, kaip jo advokatas,  pats galėjo teikti užklausimus, naudodamas savo blankus.

Tas atvejis, kada buvo panaudotas S. C. blankas, tai S. C. pats jį iš ryto atvežė ir paliko bei pasakė, kad reikia skubiai ant jo blanko duoti užklausimą faksu. Jis pats taip pasakė, kadangi vykdymo procese užstrigo atsiskaitymas, kuris ėjo per jo individualios įmonės sąskaitą ir jis kontroliuodavo pinigų gavimą iš antstolių kontoros. Vykdymo procese V. V., kaip C. advokatas, veikdamas pagal atstovavimo sutartį, turėjo teisę pasirašyti užklausimus už S. C.. Net ir teikimą išieškojimui, kiek jis prisimena, V. V. teikė pats ant savo blanko ir su savo parašu.

Kai V. J., S. C. ir J. M. atvažiavo į V. V. kontorą jo neįspėję, jie pasakė, kad yra tokia situacija, reikia įforminti tokius dalykus: S. C. sakė, kad jo verslo partneris J. M. yra pralošęs Vokietijoje kazino didelę pinigų sumą ir nėra apiforminęs jokios paskolos ir jokių dokumentų. S. C. sakė, kad J. M. yra jam skolingas o jis pats yra V. J. skolingas, tai reikia apiforminti taip, kad iš to J. M. skolą reikalautų V. J.. V. V. paklausė, ar jis turi tokio tipo paskolos sutartį su J. M.. Kai S. C. atsakė, kad neturi, V. V. sudarė sutartį tarp jų. Dėl reikalavimo teisių perleidimo su V. J., jis atsisakė daryti, kadangi matė interesų konfliktą, jie abu buvo V. V. klientai, o J. M. jis matė pirmą kartą gyvenime, neturėjo duomenų apie jo turtinę padėtį. V. V. nežinojo apie V. J. ir J. M. turtinius santykius,  kad J. M. skolingas S. C. - sužinojo sutarties sudarymo metu. S. C. norėjo, kad tą J. M. skolą prisiimtų V. J.. V. V. visada paskolos sutartis sudaro vieninteliu egzemplioriumi ir atiduoda jį kreditoriui, kadangi pagal civilinio kodekso nuostatas turi būti tik vienintelis egzempliorius. Šiuo atveju sudarytą paskolos sutartį jis padėjo ant stalo, kadangi ją turėjo pasirašyti J. M. ir S. C.. Kas tą sutartį pasiėmė, jis nesidomėjo. Pagal jį ta sutartis turėjo būti pas S. C., kaip kreditorių. V. J. turėjo kažkokią sutartį, V. V. pasižiūrėjęs suprato, kad vos ne kažką analogišką padarė, tačiau į tuos dalykus nekreipė dėmesio. Jo manymu, dėl skolos buvimo fakto niekas pas jį kabinete nesiginčijo. Kaip taisyklė, sutartis jie prašydavo rašyti atgalinėmis datomis.

              Papildomai apklaustas liudytojas V. V. parodė, kad jis surašė ir išsiuntė faksu 2002-04-04 prašymą antstoliui, kurį S. C. tą pačią ar sekančią dieną atžyma, kad išsiųsta faksu, pasiėmė. Klientas, pasiėmęs raštą, dar išsiųsdavo jį registruotu laišku. O  kaip S. C. pasielgė, ar jis išsiuntė to rašto originalą, V. V. nežino. Žinodamas, kad teisinėje praktikoje priimta faksu išsiunčiamus dokumentus vėliau siųsti paštu, tokią praktiką taikė ir jis, tačiau pats asmeniškai neidavo į paštą ir realiai laiškų nesiųsdavo. Tokio susitarimo nebuvo ir su S. C.. Pastarasis pateikė blanką, V. V. tą pačią dieną atspausdino, išsiuntė faksu, S. C. tą pačią ar sekančią dieną pasiėmė su faksograma. Faksograma – ataskaita, lapukas su žyma, kad išsiųsta, priimta atitinkamai faksu dokumentas. Tą dokumentą, kokį V. V. surašė ir išsiuntė faksu, jis S. C. ir atidavė, kadangi visi ankstesni dokumentai, įsiteisėjus civilinei bylai, buvo atiduoti, visas segtuvas, jokių blankų, nieko pas V. V. nebuvo likę. 2002-04-04 d. S. C. tuščią lapą su parašu ir antspaudu atsivežė vienintelį. V. V. to dokumento kopijos nedarė, kadangi jam jokių kopijų nereikėjo, visi dokumentai buvo saugomi pas S. C. ir, atidavus dokumentus, jam buvo pasakyta, kad būtų geriausiai juos saugoti minimaliai 10 metų, kaip to reikalauja dokumentų saugojimo tvarka. V. V. nurodė, kad ką S. C. jam davė, tą jis ir pasiėmė. Koks buvo antspaudas ir parašas S. C. duotame lape, V. V. neprisimena, kadangi ir pats skubėjo dėl užimtumo, o ir S. C. skubėjo palikdamas, tačiau S. C. turėjo pastebėti, kokį jis dokumentą pasiima atgal. V. V. atspausdino tekstą vienu kartu, prieš tai sumaketavęs, panaudojęs jo turėtą S. C. individualios įmonės logotipą, tekstą rašė S. C. prašymu, kad reikia duoti užklausimą antstolių kontorai. Atvažiavęs S. C. paaiškino, ką reikia operatyviai padaryti, pasakė, kad V. V. tą pačią dieną skubiai išsiųstų į antstolių kontorą, nors S. C. ir pats turėjo telefaksą. Ko S. C. prašė, tą V. V. padarė ir S. C. tą patį prašymą pasiėmė su fakso atžyma. Jokių pretenzijų nebuvo. Jei S. C. būtų pateikęs originalą, o V. V. jam būtų grąžinęs kopiją, S. C. būtų klausęs, kur jis pradangino originalą. S. C., kaupdamas dokumentus, buvo  kruopštus ir atidus.  V. V. nurodė, kad jo santykiai ir su S. C., ir su V. J. kaip su klientais, nei  vienas, nei kitas, nebuvo V. V. nei draugai, nei giminės, tiek vienas, tiek kitas jam už paslaugas mokėjo. Su V. J. jo reikalai baigėsi 2003 metais.

Iš 2010-10-06 akistatos protokolo (t.1 b.l. 83-85) matyti, kad liudytojas V. V. akistatos su nukentėjusiuoju S. C. metu patvirtino savo parodymus.

              Liudytojas J. M. parodė, kad jis pažįsta kaltinamąjį ir nukentėjusįjį, jie anksčiau buvo draugai, jo paties santykiai su jais normalūs. 2001-02-03 jis nebuvo Lietuvoje, nes, kaip matyti iš jo seno paso, kur yra antspaudai, jis tuo metu buvo išvykęs į kelionę, į Vokietiją.  Minėtą dieną jis pas V. J. namuose nebuvo. Yra buvę gal du kartai, kai jie trise susirinkdavo pas V. J. namuose. J. M. buvo pasiskolinęs iš V. J. 10 000 JAV dolerių, mokėjo už juos procentus. Tai nebuvo niekaip įforminta, tik žodžiu. Kada tai buvo, jis negali pasakyti, maždaug prieš 8-9 metus. Kada J. M. skolinosi pinigus iš V. J., tada buvo ir S. C.. S. C. su V. J. tada buvo geri draugai, o J. M. su V. J. buvo mažai pažįstamas. Jis su S. C. kartu atvažiavo pas V. J. ir paprašė paskolinti jam pinigų. V. J. pinigus jam paskolino, susitarė žodžiu, kad atiduos ir kiek mokės per mėnesį. J. M. minėtos skolos visos dar negrąžino, tik dalį, dabar jis skolos nemoka, kokią sumą liko skolingas – negali pasakyti. V. J. jo į teismą nepadavė. Jis bendro verslo su V. J. neturėjo.

Jis prisimena atvejį, kai trise – J. M., V. J. ir S. C. važiavo pas advokatą V. V. sudaryti sutartį apie tai, kad J. M. buvo pasiskolinęs iš V. J. pinigus. Sutartyje buvo įrašyta, kad J. M. skolingas V. J. 10 000 JAV dolerių. Ta sutartis buvo sudaryta gal po metų po to, kai jis pasiskolino pinigus iš V. J. ir po maždaug trijų mėnesių, kai pasiskolino iš S. C.. S. C. važiavo pas V. V. kartu, nes J. M. buvo ir iš jo pasiskolinęs 10 000 JAV dolerių. Pas advokatą V. V. buvo rašomos dvi sutartys - viena, kad jis skolingas V. J. ir kita, kad jis skolingas S. C.. Kokią sumą jis skolingas S. C. – jis nebeprisimena, 10000, ar 12000 JAV dolerių. Pinigai sutarčių pasirašymo metu nebuvo perduodami. Jis sutarčių teksto beveik neskaitė, todėl negali tiksliai pasakyti, ar jos buvo sudaromos atgaline data, bet pinigus jis buvo pasiskolinęs anksčiau, prieš metus. V. J. jam paskambino ir pasakė, kad reikia sudaryti sutartį dėl skolos, su juo susitiko ir V. J. automobiliu jie nuvažiavo pas V. V. į kontorą. Kas apie tai informavo S. C. – jis nežino, jis V. J. automobiliu kartu su  jais nevažiavo. Sudaryti sutartį tarp J. M. ir S. C. dėl skolos buvo S. C. iniciatyva. J. M. sutiko pasirašyti ant abiejų sutarčių atgaline data, nes šito reikalavo V. J. ir S. C.. J. M. tuo metu nebuvo atidavęs jiems skolų, todėl sutartyse buvo teisingai nurodyta, kad jis skolingas tam tikrą pinigų sumą. Jokios prievartos pasirašyti sutartis nebuvo. Jis patvirtina, kad skola sutarčių pasirašymo dienai buvo. Jam neteko girdėti, kad S. C. būtų skolingas V. J.. Kiek jam yra žinoma, būdavo anksčiau, kad jie vienas kitam padėdavo, skolino nedideles pinigų sumas. J. M. nepasisekė verslas, turėjo nuostolių, todėl reikėjo skolintis ir neturėjo galimybės grąžinti skolų. Jis yra lošęs, tačiau tame nemato problemos.

Kai jis skolinosi 10000 JAV dolerių, pas V. J. namuose buvo su S. C., datos tiksliai neatsimena. Ar su jais tuo metu buvo dar kitas žmogus – jis neprisimena. J. M. nematė ir negirdėjo, kad pas V. J. namuose S. C. prašytų V. J. suteikti S. C. paskolą.

              Liudytoja I. B. parodė, kad ji pažįsta kaltinamąjį V. J., jis yra jos draugas. Nukentėjusįjį S. C. ji yra mačiusi tik vieną kartą. Maždaug prieš 7-8 metus, bendraudama su V. J., I. B. jam pasakė, kad norėtų nusipirkti automobilį. V. J. pasakė, kad jis turi pažįstamą, kuris turi daug automobilių ir pasiūlė nuvažiuoti pas jį. Jie nuvažiavo pas nukentėjusįjį S. C. į namus, ten buvo daug automobilių, ji vieną išsirinko ir jie formino dokumentus. Važiuojant pas nukentėjusįjį S. C. V. J. jai sakė, kad tas žmogus jam skolingas pinigų. Ji tuo metu mažai pažinojo V. J. ir pagalvojo, kad, kai ji išsirinks automobilį, V. J. norės atsiimti skolą, todėl manė, kad įsigys prastą automobilį. Kai jie formino pirkimo-pardavimo dokumentus ir reikėjo atiduoti pinigus, ji norėjo paduoti pinigus už automobilį V. J., paklausė prie stalo sėdinčių V. J., S. C., jo žmonos, kam duoti pinigus. Nors pinigus norėjo paimti V. J., S. C. prašė jo palaukti, kad jam dar reikia prasukti biznį. V. J. su S. C. tarpusavyje kalbėjo apie skolą, V. J. prašė po truputį atiduoti pinigus,  o S. C. sakė, kad parduos  automobilius ir atiduos. Skolos suma įvardinta nebuvo, bet iš pokalbio su V. J. ji suvokė, kad tai didelė suma. Apie kokias nors savo finansines problemas V. J. jai nieko neminėjo.

Automobilio pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudarinėjama iš karto, kas buvo joje įrašytas kaip automobilio pardavėjas – ji nebeprisimena.

              Liudytoja V. D. V. parodė, kad ji pažįsta kaltinamąjį V. J., nukentėjusiojo nepažįsta. Ji turi personalinę įmonę, yra muitinės tarpininkė. 1996-1997 m. ar 1998 m. V. J. pas ją atvyko kaip įmonės „Š.“ atstovas ir jie sudarė darbo sutartį. Jis veždavo iš Ukrainos krovinius per Lietuvą į Ispaniją, Italiją, Slovakiją ir Vokietiją ir V.D. V. jam tvarkė visus krovinio dokumentus. Pagal pas ją likusią knygutę, kurioje užrašyta, kiek krovinių jie gabeno 1999 m., užrašyti net automobilių numeriai, būdavo po 10-17 mašinų kiekvieną dieną ir V. J. pajamos tikrai buvo labai didelės. V. J. dirbo su įmonėmis (duomenys neskelbtini), „(duomenys neskelbtini)“, K. M. įmone ir, atrodo, (duomenys neskelbtini). Buvo vežamos odos iš Ukrainos į Lietuvą, per Lietuvą į Ispaniją, Italiją, Vokietiją ir Slovakiją, taip pat vežama ir mediena. Dėl visų šių įmonių sprendimus priimdavo V. J., jis pasirašydavo visas sutartis ir atlikinėjo visus atsiskaitymus. Kasdien važiavo daug automobilių, kurie buvo pakrauti sūdytomis galvijų odomis, po 24 tonas. Iš forminamų muitinės deklaracijų V.D. V. matydavo krovinio sumas, tai buvo didžiulės sumos. V. J. jai už darbą mokėjo, kaip ir buvo sutarta pagal sutartį, pagal įkainius, mokėdavo visada laiku, sąskaitas išrašydavo kartais už savaitę, kartais už mėnesį. Jos nuomone, V. J. buvo pasiturintis žmogus, nes jis galėdavo dideliais kiekiais užpirkti Ukrainoje sūdytas galvijų odas, už dyką juk niekas neduodavo. Kas apmoka už krovinius – ar jis pats iš savo sąskaitos, ar jo partneriai Ukrainoje, jai nebuvo žinoma. Ji su V. J. toliau palaiko darbinius santykius, sutartis galioja. Kai tik jam reikia, jis kreipiasi ir V.D. V. jam atlieka muitinės procedūras.

Liudytojas R. S. parodė, kad jis pažįsta kaltinamąjį V. J. ir nukentėjusįjį S. C., santykiai tarp jų normalūs, ne konfliktiniai. Jis yra įmonės (duomenys neskelbtini) savininkas, šiuo metu įmonės veikla sustabdyta, o jis pats gyvenu Anglijoje. Maždaug 1998 ar 1999 metais V. J. buvo išsinuomojęs jo įmonę ir nuomojo apie metus laiko. R. S. įmonė neveikė, kol jos neišsinuomojo V. J.. Jis tvarkė visus dokumentus, o R. S. tuo metu buvo kažkur šalia, nes tai jo įmonė. Kai V. J. išsinuomojo įmonę, jis vežė iš Ukrainos sūdytas odas. Toliau tos odos buvo vežamos į Ispaniją, Italiją ir kitur. R. S. įmonės apyvarta nebuvo kažkokia ypatingai didelė, bet ji buvo, nes V. J. mokėjo mokesčius VSDFV ir mokėjo jam apie 1000 litų atlyginimą, kaip įmonės savininkui, už nuomą, taip pat R. S. padėdavo kažką nuvežti, parvežti. Praktiškai jis buvo įdarbintas savo įmonėje. Kiek liudytojui žinoma, tuo metu V. J. dirbo kelios įmonės ir jo buvo viena iš jų. Kokia buvo apyvarta, dėl praėjusio ilgo laiko tarpo jis nebeatsimena. V. J. minimu laikotarpiu buvo geroje finansinėje padėtyje, nes galėjo šimtais sunkvežimių gabenti tokias brangias odas, be to ir transportas, ir visa kita brangiai kainuoja. Jo manymu, iš Lietuvos pusės tai buvo V. J. lėšos, o kaip iš Ukrainos pusės – jis nežino. V. J. dalyvaudavo, užperkant odas, bet R. S. nesikišo į jo finansinius reikalus. V. J. visą laiką gyveno labai pasiturinčiai, turėjo du džipų markės automobilius, namą ir t.t. R. S. matydavo dokumentus, kas susiję su jo įmone, pagal juos už krovinius sumokėdavo R. S. įmonė, tai yra V. J., nes jis nuomojosi įmonę iš R. S.. Jis su V. J. buvo sudarę sutartį dėl jo įmonės nuomos, ar sutartis buvo sudaryta su V. J., kaip fiziniu asmeniu – jis dėl ilgo laiko tarpo nebeprisimena. R. S. negali pasakyti, koks buvo pelnas nuo parduotos produkcijos tuo metu, kai R. S. įmonę buvo išsinuomavęs V. J., bet R. S. matydavo, kiek V. J. sumokėdavo mokesčių. Pelnas buvo didelis, kadangi sumokėti mokesčiai irgi būdavo nemaži.

              Liudytojas K. M. parodė, kad jis pažįsta kaltinamąjį V. J. ir nukentėjusįjį S. C.. Nukentėjusysis yra jo žmonos giminaitis, o kaltinamasis yra K. M. draugas. Santykiai tarp jų normalūs.

1991 m. jis įkūrė individualią K. M. įmonę, bet ypatingos veiklos nevykdė. Veikla buvo vykdoma 1997, 1998, 1999 m. iki maždaug 2001 m., buvo teikiamos tarpininkavimo paslaugos. Jis susitarė su V. J., kad pastarasis naudosis jo įmone. Už įmonės naudojimą jis K. M. mokėdavo iki 1000 litų per mėnesį. V. J. vertėsi odų prekyba. K. M. smulkiai nesidomėjo, kokia buvo įmonės apyvarta, buhalterė užpildydavo deklaracijas, K. M. priduodavo. Per mėnesį per K. M. įmonę buvo parduodama nuo 30 iki 50 sunkvežimių su odomis, viename sunkvežimyje būdavo maždaug po 24 tonas sūdytų galvijų odų, kurios buvo vežamos iš Ukrainos į Europos šalis. Kiek tai sudaro pinigine išraiška, liudytojas negali pasakyti, kadangi finansinius reikalus tvarkydavo V. J.. K. M. nuomone, V. J. finansinė padėtis buvo gera, nes tas odas reikėdavo pirkti, niekas dykai nieko neduodavo, jis mano, kad odas V. J. pirkdavo už savo lėšas, apie kitus finansavimo šaltinius liudytojui nėra žinoma. K. M. įmonė turėjo reikalų tik su V. J., su kitais asmenimis jokių santykių dėl finansavimo nebuvo. Įmonės veikla nutrūko dėl to, kad 2001 m., kiek jam yra žinoma, ar tai nebuvo pratęstos, ar tai anuliuotos kažkokios prekybos sutartys tarp Ukrainos ir Lietuvos. Toliau K. M. jokios veiklos įmonėje nevykdė ir dirbo samdomą darbą, kurį dirba iki šiol. V. J. turėdavo buhalterį, kuris visus deklaravimo reikalus tvarkydavo ir K. M. tas deklaracijas priduodavo Valstybinei mokesčių inspekcijai. V. J. K. M. paaiškino, dėl ko jam reikėjo išsinuomoti pastarojo įmonę - kadangi reikėjo skubiai vykdyti veiklą, o UAB atidarinėti būdavo sudėtinga ir užtrukdavo laiko. Kiek jam yra žinoma, V. J. turėjo savo įmonę, tačiau jeigu paprašė išsinuomoti įmonę, vadinasi, jam reikėjo. K. M. tai buvo galimybė uždirbti, kadangi jis tuo metu neturėjo darbo ir jokios veiklos įmonėje nevykdė.

Apie V. J. ir S. C. tarpusavio paskolinius santykius K. M. nenori kalbėti, kadangi S. C. yra jo žmonos giminaitis, o V. J. yra jo draugas, todėl jis nenori niekam pakenkti. Jis nematė, ar V. J. skolino pinigus S. C.. K. M. atvyko į teismą V. J. prašymu paliudyti apie įmonę. 

Liudytojas O. L. parodė, kad jis pažįsta kaltinamąjį V. J., santykiai tarp jų draugiški, dalykiniai. O. L. gimė, užaugo, mokėsi Lietuvoje, tik paskui išvyko į Ukrainą, Lietuvoje liko gyventi jo giminaičiai. O. L. susipažino su S. C. ir V. J. 1990 metais. Jie visi trys vienu bizniu nesivertė. O. L. turėjo verslą ir su S. C., O. L. pirko gaminius iš gintaro, S. C. už tai gavo savo dalį, gintaro verslas buvo 1990 metais. S. C. taip pat su O. L. sesers vyru važiavo į Kijevą dėl spalvoto metalo 20 tonų, tačiau įvyko nesusipratimas, kurio metu O. L. suprato, kad su S. C. geriau neturėti reikalų, jis nemėgsta atiduoti pinigų. Jie su S. C. po to įvykio su metalu bendro verslo nedarė.  

O. L. su kaltinamuoju V. J. seniai dirba kartu, bendradarbiauja. Paskutinis didelis darbas buvo 1995-2002 (2003) metais, kai liudytojas užsiėmė prekyba žaliavomis (stambių raguotų gyvūnų oda) dideliais kiekiais. Lietuva ir Latvija buvo vienintelės valstybės, į kurias buvo galima vežti tokią žaliavą, todėl praktiškai visa žaliava ėjo į Lietuvą. Jie su V. J. bendrais pinigais vystė šį verslą – O. L. vežė žaliavas į Lietuvą, o V. J. jas vežė toliau į Italiją ir kitas Europos valstybes, taip pat tam tikra dalis žaliavos buvo perdirbama Lietuvoje. Per mėnesį jie padarydavo 1500 000 – 2000 000 JAV dolerių apyvartos. Pelnas sudarė apie 10 procentų nuo minėtos sumos, kurį jie dalijosi pusiau. Verslas buvo vystomas per kelias bendroves, iš kurių pačios didžiausios -  (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Joms vadovavo V. J., kadangi O. L. jį pažinojo, juo pasitikėjo. V. J. materialinė padėtis buvo labai gera. Jis buvo visiems geras, padėdavo. S. C. yra buvęs liudytojo O. L. kaimynas, jis būdavo nuolat skolingas V. J.. O. L. sakė V. J., kad neskolintų jam pinigų, nes tų pinigų nepamatys. Jo žiniomis, V. J. yra skolinęs S. C. 1000, 2000, 5000 JAV dolerių. S. C. užsiėmė prekyba automobiliais, jam reikdavo pinigų, todėl V. J. paskolindavo, tai buvo 5 metų bėgyje, maždaug 1995-1999 (2000) metais. Iš V. J., K. M. jis žino apie dabartinę V. J. situaciją, dėl ko jam iškelta baudžiamoji byla. O. L. pats pinigų skolinimo fakto nematė, nes tuo metu nebuvo Lietuvoje, nors jis Vilniuje būdavo beveik kartą per savaitę. G. T. jam sakė, kad matė, kaip surašė raštelį, kai skolino pinigus S. C..

              Iš 2007-05-23 S. C. pareiškimo bei priedų prie jo (t.1 b.l.1-2, 3-13) matyti, kad 2007-05-23 S. C. kreipėsi į policijos įstaigą dėl V. J. veiksmų, suklastojant paskolos sutartį ir ją pateikiant Vilniaus apygardos teismui bei tokiais veiksmais siekiant nepagrįstai prisiteisti iš jo didelės vertės, t.y. 142 962,77 Lt vertės turtą, šiuose veiksmuose esant nusikaltimų, numatytų LR BK 182 str. ir 300 str. požymių. Taip pat S. C. pareiškime nurodė galimą suklastojimo būdą – V. J. galėjo panaudoti iš advokato V. V. gautą tuščią popieriaus lapą su S. C. parašu ir Individualios įmonės antspaudu, kurį jis maždaug 2002 m. kovo mėn. buvo davęs advokatui V. V. užklausimo antstolių kontorai (dėl įsiskolinimo išieškojimo iš AB stiklo fabriko „Aleksotas“) parašymui ir išsiuntimui, ir ant to tuščio lapo surašyti paskolos sutartį arba technikos pagalba perkelti jo parašą ir antspaudą ant kito lapo, ant kurio surašė minimą suklastotą paskolos sutartį. Prie pareiškimo S. C. pateikė V. J. 2007-05-04 ieškininį pareiškimą Vilniaus apygardos teismui, V. J. surašytą (S. C. nuomone, suklastotą) 2001-02-03 paskolos sutartį (kopiją) su atžyma, kad 2002-04-01 V. J. 3000 Lt gavo, S. C. individualios įmonės įgaliojimą advokatui V. V. dėl skolos išieškojimo iš AB stiklo fabriko „Aleksotas“, teismų sprendimus, patvirtinančius, kad S. C. iš AB stiklo fabriko „Aleksotas“ 2001 m. buvo priteistas įsiskolinimas, taip pat 2002-04-04 S. C. individualios įmonės prašymą Kauno miesto apylinkės teismo antstolei V. Č. dėl išieškojimo vykdymo su žyma, kad minėtas raštas 2002-04-04 20.12 val. fakso aparatu išsiųstas iš advokato V. V. kontoros. Taip pat S. C. pateikė Vilniaus apygardos teismo 2007-05-10 nutartį, kuria pritaikytos laikinos apsaugos priemonės ir uždėtas areštas S. C. 137218,40 Lt vertės turtui.

Iš dokumentų pateikimo protokolo (t.1 b.l.21-23) matyti, kad nukentėjusysis S. C. pateikė paso kopiją su duomenimis apie sienos kirtimą, iš kurių matyti, kad jis 2002-04-01 buvo išvykęs iš Lietuvos į Vokietiją (2002-03-29 kirto Lazdijų pasienio postą ir grįžo per tą patį postą 2002-04-10). Atitinkama informacija gauta ir iš Asmenų, kirtusių Lietuvos Respublikos sieną, duomenų bazės (t.1 b.l.24-28).

Iš 2007-06-19 kratos protokolo, 2007-09-06 kratos protokolo (t.1 b.l.114-115, 118-119) matyti, kad iš V. J. gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini) rasti ir paimti procesorius „Pentium“, spausdintuvas „Minolta“qMS, garantinis talonas, kompiuterio standžiojo disko detalės.

Iš 2007-08-31 reikalaujamų dokumentų pateikimo protokolo (t.1 b.l.123-124) matyti, kad  iš Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjos D. K. žinioje esančios civilinės bylos Nr. (duomenys neskelbtini) paimtas 2001-02-03 paskolos sutarties tarp V. J. ir S. C. originalas.

Iš 2007-08-13 dokumentų pateikimo protokolo (t.1 b.l.126) matyti, kad nukentėjusysis S. C. pateikė prašymo dėl išieškojimo vykdymo kopiją.

Iš 2007-08-23 Kauno miesto apylinkės teismo rašto Nr. (duomenys neskelbtini) (t.1 b.l.128-129) matyti, kad ikiteisminiam tyrimui pateikta įvykdyta vykdomoji byla Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje išieškotojas buvo S. C. IĮ, skolininkas AB „Aleksotas“ dėl 136007,02 Lt išieškojimo.

Iš 2010-12-16 apžiūros protokolo (t.1 b.l. 163-166) matyti, kad apžiūrėta vykdomoji byla Nr. (duomenys neskelbtini) (naujas numeris (duomenys neskelbtini)), kurioje išieškotojas S. C. IĮ, skolininkas AB stiklo fabrikas „Aleksotas“.

V. J. teisminio įrodymų tyrimo metu pateikė 2000-08-10 paskolos sutarties, sudarytos tarp J. M. ir V. J. dėl 58000 Lt skolos suteikimo, kopiją (t.3 b.l.32).

Iš 2008-04-15 specialisto išvados Nr. 140-(9115)-IS1-2963 (t.1 b.l.136-138) matyti, kad parašas, esantis pateiktos tyrimui 2001-02-03 paskolos sutarties tarp S. C. ir V. J. eilutėje „Skolininkas, pinigus gavau, S. C.“, pasirašytas S. C. vardu, yra pasirašytas natūraliai (normaliomis pasirašymo sąlygomis), nesinaudojant kitomis techninėmis priemonėmis (perspausdinimo, kopijavimo ir panašiai) bei minėtą parašą tikriausiai pasirašė S. C.. Išvada pateikiama tikėtinoje formoje, kadangi tiriami ir lyginamieji S. C. parašai yra labai paprastos ir nesudėtingos konstrukcijos, mažo grafinio informatyvumo, didelis lyginamųjų parašų pavyzdžių variantiškumas, neleidžiantis duoti kategoriškos išvados. Atsakyti į specialistui pateiktą klausimą, ar pateiktame tyrimui 2002-04-04 S. C. prašyme antstolei V. Č., esantį parašą, pasirašytą S. C. vardu, pasirašė S. C. ar kitas asmuo, nėra galimybės, kadangi tyrimui pateiktas dokumentas yra elektrografinė kopija, iš kurių (kopijų) parašai ir rašysena dėl galimo techninio jų klastojimo, nėra tiriamos.

Iš 2008-05-29 specialisto išvados Nr. 140-(9116)-IS1-4200 (t.l  b.l.140-141) matyti, kad yra tikėtina, jog dažančiosios medžiagos, kuriomis atspausdintas tyrimui pateiktas dokumentas - 2001-02-03 paskolos sutartis, ir dažančios medžiagos spausdintuve „MINOLTA QMS Page Pro 1200 W“, ser. Nr. 4211034462, yra vienodos cheminės kokybinės sudėties. Kategoriškai teigti negalima, kadangi LP KTC cheminių tyrimų skyriuje nėra technininių galimybių gautus rezultatus patvirtinti kitais tyrimo metodais.

Iš 2008-04-09 specialisto išvados Nr. 140-(9114)-IS1-2840 (t.l b.l.143-149) matyti, kad pateiktos tirti 2001-02-03 paskolos sutarties visas juoda spalva spausdintas tekstas atliktas elektrografinės spaudos būdu, antspaudo „*LIETUVOS RESPUBLIKA*VILNIUS C. PERSONALINĖ ĮMONĖ“ atspaudas po tekstu yra atliktas mėlynos spalvos dažais reljefine kliše, du asmenų parašai (skolininko ir kreditoriaus) atlikti ranka rašymo priemonėmis.

Atsakyti į klausimą, ar 2001-02-03 paskolos sutartis atspausdinta pateiktu tirti nespalviniu lazeriniu spausdintuvu „MINOLTA QMS PagePro“, serijinis numeris 4211034462, nėra galimybės, kadangi minėtame dokumente nėra atsispindėjusių individualiųjų požymių, leidžiančių identifikuoti pagaminimui naudotą konkretą spausdintuvą.

Pateiktoje tirti 2001-02-03 paskolos sutartyje pirminio turinio rekvizitų pakeitimų požymių nėra.

Atsakyti į klausimą, koks pateiktoje tirti 2001-02-03 paskolos sutartyje esančių rekvizitų (atspaudo, parašų, teksto) atlikimo eiliškumas, t.y. kas atlikta pirmiau, nėra galimybės, kadangi minėtų rekvizitų nė vienas iš štrichų nesikerta tarpusavyje, todėl nėra požymių, leidžiančių nurodyti šių rekvizitų palikimo tvarką.

Pateiktoje tirti 2001-02-03 paskolos sutartyje po tekstu esančio anstaudo „*LIETUVOS RESPUBLIKA*VILNIUS C. PERSONALINĖ ĮMONĖ“ atspaudas galėjo būti atliktas S. C. IĮ antspaudu, kurio eksperimentiniai (lyginamieji) atspaudų pavyzdžiai atlikti tyrimo metu. Išvada pateikiama tikėtinai, nes tyrimo metu nustatyta individualių požymių visuma nėra pakankama kategoriškai išvadai pateikti (yra galimybė, kad tyrimo metu atspauduose nustatyti defektai gali būti ir kitoje klišėje, pagamintoje panaudojant tas pačias priemones).

Pateiktame tirti 2002-04-04 prašyme dėl išieškojimo vykdymo apatinėje dalyje esantys antspaudo „*LIETUVOS RESPUBLIKA*VILNIUS C. PERSONALINĖ ĮMONĖ“ atspaudas ir parašas ties S. C. pavarde yra nukopijuoti (perkelti) nuo 2001-02-03 paskolos sutarties su tokiais pačiais rekvizitais, panaudojus technines priemones - yra atlikti elektrografinės spaudos būdu, t.y. atspausdinti kopijavimo aparatu arba lazeriniu spausdintuvu).

2001-02-03 paskolos sutartyje ir 2002-04-04 prašyme dėl išieškojimo vykdymo esantys minėti antspaudų atspaudai ir parašai tarpusavyje visiškai sutampa, t.y. atitinka pagal tų pačių raidžių, skaičių, simbolių bei elementų turinį, šrifto tipą, išdėstymą tarpusavio atžvilgiu, pasukimo kampą, dydį ir formą.

Iš 2010-05-06 specialisto išvados Nr. 140-(9113)-IS1-3446 (t.l b.l.153-155) matyti, kad nustatyti tyrimui pateikto kompiuterio sisteminio bloko, kuris buvo paimtas bute, esančiame (duomenys neskelbtini), ir jo pagrindinių sudedamųjų dalių sąrašas, pagaminimo data ir individualieji numeriai, standžiojo disko „seagate“ pagaminimo data ir individualieji numeriai, spausdintuvo „MINOLTA QMS“ pagaminimo data ir individualieji numeriai.

Tyrimui pateikto garantinio paso duomenys atitinka tyrimui pateikto kompiuterio sisteminio bloko, kuris buvo paimtas bute, esančiame (duomenys neskelbtini), standžiojo disko, pagaminto 2005 m. 05 mėn., duomenis, t.y. pateiktas garantinis pasas yra išrašytas minėtam standžiajam diskui.

Atlikus tyrimą, pateikto kompiuterio sisteminio bloko standžiajame diske ir atskirai pateiktame standžiajame diske „Seagate“ nebuvo rasta failų ar duomenų fragmentų, kurie atitiktų tyrimui pateiktą dokumentą - 2001-02-03 paskolos sutartį.

Iš specialisto A. V. paaiškinimų ikiteisminio tyrimo metu (t.l b.l.157-158) matyti, kad, atlikus tyrimą, pateikto kompiuterio standžiajame diske informacijos apie 2001-02-03 paskolos sutartį nerasta, t.y. nėra jokių duomenų, kad ši paskolos sutartis buvo atidaryta ar redaguojama pateiktu kompiuteriu. Buvo rasta kompiuterio vartotojo „Vilnius“ nuoroda, kad 2007-02-19 buvo atidarytas failas pavadinimu „S. C. PASKOLOS SUTARTIS.doc“, tačiau nebuvo rasta jokių dokumentų apie galimą šio failo turinį. Šis failas buvo atidaromas iš lanksčiojo 3.5 colių diskelio. Paprastai, perinstaliavus Windows operacinę sistemą, negrįžtamai dingsta dalis duomenų. Kitą dalį duomenų galima atstatyti, tačiau jų kiekis priklauso nuo įdiegtų programų dydžio, opracinės sistemos naudojimo trukmės ir kitų faktorių.

Teismo posėdyje apklausta specialistė E. A. – G. nurodė, kad ji tyrė ikiteisminio tyrimo institucijų pateiktus dokumentus tuo aspektu, koks buvo suformuluotas prokurorės tyrimo užduotyje, šiuo atveju tyrė paskolos sutartyje ir 2002-04-04 prašyme dėl išieškojimo vykdymo esančius antspaudų atspaudus ir parašus. Jos duotoje išvadoje (t.1 bl. 148) yra nufotografuoti minėtų dokumentų jos tirti fragmentai, fotonuotraukoje matyti ant 2002-04-04 prašymo dėl išieškojimo vykdymo esantis pašalinis užrašas „užklausti V. dėl“ (juodos spalvos užrašas, atliktas pieštuku). Jis laikomas dokumento dalimi. Atlikus tyrimą, dokumentai buvo grąžinti tyrimą paskyrusiai institucijai, šiuo atveju prokurorei E. B., nes ji buvo šio tyrimo iniciatorė. Teismo posėdžio metu specialistei pateikus apžiūrai prie baudžiamosios bylos atskirame voke pateiktoje vykdomojoje byloje, jos l.25 esantį dokumentą-2002-04-04 prašymą dėl išieškojimo vykdymo, specialistė E. A.-Gagienė nurodė, kad jai buvo pateiktas tirti ne šis dokumentas, kadangi ant jo nėra jų įstaigos žymos.

Tyrimo metu buvo nustatyta ir duota išvada, kad prašyme dėl išieškojimo vykdymo antspaudo atspaudas ir parašas ties S. C. pavarde galėjo būti nukopijuotas nuo 2001-02-03 paskolos sutarties. Tai yra tikėtinos formos išvada, kuria nurodoma, kad atspaudai ir parašai visiškai sutampa tarpusavyje abiejuose dokumentuose, jų spaudos būdas sako apie tai, kad ant prašymo dėl išieškojimo jie buvo netikri, t.y. padaryti, pasinaudojant techninėmis priemonėmis, atspausdinti elektrografinės spaudos būdu, tai reiškia, kad, kadangi jie sutampa, jie buvo nukopijuoti. Išvada dėl to, kad atspaudai ir parašai yra nukopijuoti yra kategoriška, nes nustatytas visiškas jų sutapimas.

Klausimas, kuris dokumentas pirmiau pagamintas, nebuvo užduotas ir toks tyrimas nebuvo daromas. Tyrimu buvo pateiktas klausimas dėl tam tikrų rekvizitų eiliškumo - kas buvo atliktas pirmiau – parašas ar atspaudas, į jį išvadoje buvo atsakyta, kad nėra galimybės nustatyti eiliškumo, nes  jie nesikerta tarpusavyje.

              Teismas, teisminio įrodymų tyrimo metu šalindamas iškilusias abejones dėl baudžiamosios bylos apimtyje (voke prie pirmojo bylos tomo) esančio 2002-04-04 prašymo dėl išieškojimo vykdymo su prisegtu vienu lapeliu, pažymėto atspaudu „KTC“ egzemplioriaus atitikimo S. C. pateiktam 2002-04-04 prašymo dėl išieškojimo vykdymo dokumentui, kuris buvo pateiktas tirti ir ištirtas Lietuvos Policijos KTC, skyrė teismo dokumentų techninę ekspertizę.

Iš Lietuvos Teismo ekspertizės centro 2011-11-17 ekspertizės akto Nr.11-2790 (11) (t.3 b.l.58-62) matyti, kad tirti pateikto 2002-04-04 prašymo dėl išieškojimo vykdymo apatinėje pusėje buvo grafitiniu pieštuku parašyti rankraštiniai įrašai: „Užkl. V. dėl originalo“. Šie įrašai buvo pašalinti mechaniniu būdu (ištrinant).

Tirti pateiktas 2002-04-04 prašymo dėl išieškojimo vykdymo egzempliorius ir 2002-04-04 prašymas dėl išieškojimo vykdymo, kuris buvo tirtas Lietuvos Policijos KTC (2008-04-09 specialisto išvada Nr.140-(9114)-ISI-2840), yra tas pats dokumentas.

Tirti pateiktas 2002-04-04 prašymas dėl išieškojimo vykdymo yra pagamintas montažo būdu ir buvo spausdinamas per du kartus: vienu spausdinimo veiksmu išspausdinant atspaudą ir parašą, kitu – likusį dokumentą. Didelė tikimybė, kad vienas dokumento spausdinimas – dokumento montažas, buvo padarytas kopijavimo arba daugiafunkciniu aparatu.

Nustatyti, ar kompiuteriu surinktas tekstas yra pirminis, tai yra, ar jis išspausdintas lazeriniu spausdintuvu ant popieriaus lapo su jame esančiais, išspausdintais ekelktrografiniu būdu atspaudo ir parašo vaizdais, ar jų vaizdai išspausdinti vėliau, nei išspausdintas prašymo tekstas, negalima, nes nėra metodikos vienodu elektrografiniu būdu atliktiems rekvizitams eiliškumui nustatyti. Nustatyti, ar tyrimui pateiktas, montažo būdu padarytas 2002-04-04 prašymas dėl išieškojimo yra jo pirmas  egzempliorius, ar padaryta jo kopija, negalima, nes abiem atvejais visų rekvizitų spausdinimo požymiai yra tokie patys.

2002-04-04 prašymo dėl išieškojimo vykdymo viršutinėje dalyje esantis tekstas: “S.C INDIVIDUALI ĮMONĖ (duomenys neskelbtini) tel/fax (duomenys neskelbtini)“ bei kitas dokumente esantis tekstas yra atspausdinti tuo pačiu elektrografiniu būdu, tik skirtingu šriftu.

Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nurodyta, kad įrodymų vertinimas priklauso teismo kompetencijai. Baudžiamojo proceso įstatymas reikalauja, kad teisėjai įrodymus vertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir vadovaudamiesi įstatymu. Pagal šią normą teisėjai įrodymus vertina ne atskirai vienas nuo kito, o jų visumą, nustatydami, kiek jie tarpusavyje sutampa ir atitinka faktines bylos aplinkybes.

Baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai neduoda teismui pagrindo padaryti išvadą, kad kaltinamasis V. J. įvykdė jam inkriminuotą nusikalstamas veikas. Išanalizavus kaltinamojo V. J., nukentėjusiojo S. C., liudytojų parodymus bei kitą baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuotina, jog teisminio įrodymų tyrimo metu nenustatyta  objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad kaltinamojo veiksmuose buvo nusikalstamų veikų sudėtis.

Kaltinamajam V. J. buvo pareikštas kaltinimas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį bei 300 straipsnio 1 dalį dėl dokumento suklastojimo ir jo panaudojimo, pasikėsinimo apgaule savo naudai įgyti didelės vertės turtinę teisę. Pagal BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas pagamino netirkrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą ir jį panaudojo. Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje.
              Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip asmens (turto valdytojo) suklaidinimo ir turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Apgaulė tai turto savininko, teisėto valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimas dėl kaltininko turimos tariamos teisės į turtą arba dėl jo ketinimų ir tokiu būdu „privertimas“ jų perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybėn ar laikinam valdymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis 2K-620/2010). Lietuvos Auščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje pažymima, kad apgaulė sukčiaujant turi būti esminė, tai yra suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui.

Kaltinimas V. J. buvo suformuluotas, kad jis, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės turtinę teisę, turėdamas popieriaus lapą, ant kurio buvo tik S. C. parašas ir S. C. personalinės įmonės antspaudas, pasinaudojęs minėtu popieriaus lapu, spausdintuvu atspausdino jame tekstą, kaip 2001-02-03 paskolos sutartį dėl neva jo S. C. paskolintų 70000 litų, tokiu būdu pagamino netikrą dokumentą ir šį dokumentą panaudojo, pridėdamas prie civilinio ieškinio, pateikto Vilniaus apygardos teismui dėl S. C. neva jam negrąžintų 70000 litų, tokiu būdu apgaule savo naudai pasikėsino įgyti didelės vertės turtinę teisę į S. C. priklausantį turtą, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių.

Kaltinimas iš esmės grindžiamas nukentėjusiojo S. C. parodymais, kad tokios paskolos sutarties su V. J. jis tikrai nesirašė, bei jo nurodytais duomenimis, kad jis 2002m. kovo mėn. buvo palikęs savo advokatui V. V. tuščią popieriaus lapą su S. C. IĮ antspaudu ir jo parašu užklausimo antstolių kontorai surašymui, pastarasis šį lapą atidavė V. J., kuris ant jo surašė 2001-02-03 paskolos sutartį, o taip pat specialisto išvada, kad tiek 2001-02-03 paskolos sutartyje, tiek V. V. paruoštame 2002-04-04 užklausime antstolių kontorai dėl vykdymo esantys S. C. IĮ antspaudas ir S. C. parašas tarpusavyje visiškai sutampa, t.y. atitinka pagal tų pačių raidžių, skaičių, simbolių bei elementų turinį, šrifto tipą, išdėstymą tarpusavio atžvilgiu, pasukimo kampą, dydį ir formą.

              Teismas, vertindamas kaltinamajam V. J. pareikšto kaltinimo pagrįstumą, pirmiausia turėjo nustatyti dokumento - 2001-02-03 paskolos sutarties atsiradimo aplinkybes. Teisminio įrodymų tyrimo metu surinktų įrodymų pagrindu negalima kategoriškai teigti, kad ši sutartis buvo suklastota, t.y. joje nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys, ir kad šią sutartį suklastojo kaltinamasis V. J., tam tikslui panaudodamas turėtą tuščią lapą su S. C. individualios įmonės atspaudu ir S. C. parašu.

Kaltinamasis V. J. kategoriškai paneigė sutarties suklastojimo faktą, nurodė, kad pinigines lėšas S. C. skolino, tuo metu be jo ir S. C. buvo G. T., J. M., jis surašė sutartį vienu iš namuose buvusių kompiuterių, atspausdino ant S. C. pateikto popieriaus lapo, ant kurio jau buvo uždėtas jo individualios įmonės antspaudo atspaudas, ar lape buvo S. C. parašas -  pasakyti negali dėl praėjusio ilgo laiko tarpo. Sutartis buvo atspausdinta namuose buvusiu spausdintuvu. S. C. pageidavimu sutartyje data buvo nurodyta kita, nei jos surašymo dienos, nes taip bus geriau skaičiuoti procentus už skolą, taip pat ir įrašas apie grąžintą skolos dalį 3000 Lt S. C. pageidavimu buvo įrašytas kita data, šiam paaiškinus, kad taip bus geriau skaičiuoti procentus už skolą. V. J. manymu, S. C. numatė galimą skolos negrąžinimą, dėl to jam davė tuščią lapą su jau uždėtu individualios įmonės antspaudo atspaudu ir galimai su savo parašu. Tai, kad S. C. dalyvavo sutarties surašyme, V. J. nuomone, patvirtina tai, kad ikiteisminio tyrimo metu S. C. nurodė tyrėjams vieną iš kelių jo gyvenamojoje vietoje buvusių kompiuterių - kompiuterį, kuriuo sutartis buvo surašyta, ir spausdintuvą, kuriuo sutartis buvo atspausdinta. Kratos metu paimtame ir ištirtame kompiuteryje neliko žymių apie sutarties surašymą, nes po sutarties pasirašymo iki ikiteisminio tyrimo veiksmų kompiuteris buvo remontuotas ir jame pakeistos dalys, dėl ko jame buvusi informacija neišliko. Kompiuteryje rasti požymiai, kad 2007m. iš lanksčiojo diskelio buvo atidarytas failas pavadinimu -S. C. paskolos sutartis,V. J. nuomone, rodo ne paties dokumento sukūrimo datą, o tai, kad kaltinamasis minėtą dokumentą siuntė advokatui ieškininio pareiškimo surašymui. Kaltinamasis V. J. kategoriškai paneigė, kad iš advokato V. V. gavo tuščią popieriaus lapą su S. C. IĮ antspaudo atspaudu ir jo parašu, sužinojo S. C. IĮ kodą, kuris yra nurodytas paskolos sutartyje, kaltinamasis pažymėjo, kad su V. V. palaikė tik dalykinius santykius, kaip kliento su advokatu, iš jo jokios informacijos, susijusios su S. C. ar jo įmone negavo.

              Kaltinamojo parodymus dėl sutarties sudarymo patvirtino liudytojas  G. T., nurodęs, kad V. J. nurodymu į V. J. namus atvežė pinigus, kuriuos pastarasis planavo paskolinti S. C., matė, kaip buvo atvažiavę S. C., J. M. ir nenustatytas asmuo; V. J. ir S. C. nusileidus iš namo antrojo aukšto, kažkuris iš jų turėjo dokumentą, kaip jis suprato - sudarytą sutartį, taip pat iš vėlesnių V. J. ir S. C. pokalbių telefonu, kuriuos jam (G. T.) teko girdėti, žino, kad S. C. po kurio laiko ėmė neigti skolos faktą. Aplinkybę, kad S. C., J. M. yra buvę kartu pas V. J. namuose patvirtino taip pat liudytojas J. M.. Liudytojas V. V. nurodė, kad S. C., V. J. ir J. M. buvo atvažiavę pas jį į advokato kontorą ir prašė sudaryti skolos perdavimo dokumentą, nes J. M. skolingas S. C., o S. C. skolingas V. J., kad V. J. galėtų reikalauti skolos iš J. M.; V. V., kadangi jam trūko informacijos dėl tokio sandorio sudarymo, surašė tik dvi sutartis, kad J. M. skolingas V. J. ir J. M. skolingas S. C.. Šią aplinkybę teisminio įrodymų tyrimo metu patvirtino ne tik kaltinamasis V. J., paaiškinęs atitinkamas aplinkybes, taip pat pateikęs jį liečiančią V. V. sudarytą sutartį su J. M., taip pat iš dalies patvirtino ir pats nukentėjusysis S. C., kuris, apklausiamas teismo posėdyje, prisiminė, buvęs pas V. V. kartu su V. J. ir J. M. daugiau kaip liudytojas, o tuo pačiu V. V. sudarė sutartį dėl J. M. skolos S. C.. S. C. skolos V. J. aplinkybę taip pat nurodė liudytoja I. B., paaiškinusi, kad, norėdama pirkti automobilį, ji su V. J. vyko pas S. C. ir V. J. jai sakė, kad S. C. jam skolingas ir jos už automobilį sumokėtus pinigus V. J. tikėjosi atgauti kaip dalinį skolos sugrąžinimą. Nors nukentėjusysis S. C., neigdamas skolinimosi pagal 2001-02-03 paskolos sutartį faktą, tvirtino, kad kaltinamasis minėtu laikotarpiu nedeklaravo VMI paskolos sudarymo fakto ir net neturėjo skolinimui reikalingų piniginių lėšų, liudytojais teismo posėdyje apklausti V.D. V., R. S., K. M., O. L. nurodė, kad minėtu laikotarpiu V. J. verslas buvo vykdomas sėkmingai ir teikė jam atitinkamo dydžio pajamas.

Nukentėjusiojo S. C. argumentas, apkaltinant kaltinamąjį V. J. paskolos sutarties suklastojimu - kad sutartyje nurodytą jos sudarymo dieną J. M. buvo išvykęs iš Lietuvos ir negalėjo, kaip nurodė V. J., dalyvauti tuo metu įvykusiame skolinimesi pas V. J. namuose, paneigtas tiek kaltinamojo, tiek paties nukentėjusiojo, tiek liudytojų J. M., V. V. parodymais, kad piniginių lėšų skolinimosi atvejais būdavo, kad pirma būdavo paskolinami pinigai, po kiek laiko surašomas dokumentas arba perduodami pinigai ir surašomas dokumentas. Tokiu atveju dokumento surašymo diena dažnai nesutapdavo su pinigų skolinimosi data ar su dokumente įrašyta data, o būdavo pasirenkama, kad būtų lengviau skaičiuoti palūkanas už skolą. Tai taip pat paneigia ir nukentėjusiojo S. C. argumentą, kad įrašo sutartyje apie 3000 Lt skolos grąžinimą dieną jis pats buvo išvykęs iš Lietuvos ir negalėjo grąžinti V. J. pinigų.

Teismas teisminio įrodymų tyrimo metu taip pat aiškinosi kaltinimo aplinkybę, kad V. J. sutarties suklastojimui panaudojo jo turėtą tuščią lapą su S. C. individualios įmonės antspaudu ir parašu. Baudžiamojoje byloje surinktais objektyviais įrodymais nėra galimybės kategoriškai teigti, kad kaltinamasis jį gavo ne iš nukentėjusiojo S. C..

Nukentėjusiojo S. C. tvirtinimu, jis vienintelį kartą tokį lapą davė jo individualią įmonę atstovavusiam V. V., kadangi turėjo išvažiuoti, o skubiai reikėjo parašyti užklausimą antstolių kontorai. Todėl advokatas V. V. ant lapo kopijos parašė užklausimą, o originalą atidavė kaltinamajam V. J.. Teisminio įrodymų tyrimo metu ši aplinkybė neįrodyta jokiais objektyviais ir neginčijamais įrodymais. Kaltinamasis V. J. kategoriškai paneigė, gavęs iš advokato V. V. tokį lapą. Liudytojas V. V. taip pat paneigė, kad būtų turėjęs to lapo originalą ir jį kam nors atidavęs. Jis parodė, kad S. C. atvežė jam popieriaus lapą su antspaudu ir parašu bei paprašė surašyti užklausimą antstolių kontorai. V. V. nematė būtinybės, kad užklausimas turėjo būti pasirašytas S. C., nes pats turėjo pastarojo įmonės įgaliojimą ir su antstolių kontora susirašinėjo pagal įgaliojimą. S. C. prašymu jis ant pateikto lapo surašė raštą, jį išsiuntė kontoroje buvusiu fakso aparatu ir tos pačios dienos vakarą ar kitą dieną atidavė atvažiavusiam S. C.. Pastarasis atsiimdamas galėjo iš karto kelti klausimą, kur dokumento originalas, jei tokį būtų pateikęs. Tarp jų nebuvo susitarimo, kad advokatas turėtų fakso aparatu išsiųstus raštus siųsti ir paštu, kaip originalus, jis S. C. nurodydavo, kuriuos reikia išsiųsti ir originalius, pastarasis juos pats ir išsiųsdavo, nukentėjusysis buvo skrupulingas su dokumentais, juos patikrindavo, pasirašydavo, taip pat saugodavo. Tai buvo vienintelis atvejis, kai nukentėjusysis jam davė lapą su antspaudu ir parašu.

Teismas neturi pagrindo netikėti liudytojo V. V. parodymais, jis nėra suinteresuotas baudžiamosios bylos baigtimi, kaltinimas dėl bendrininkavimo su V. J. jam nebuvo pareikštas. Liudytojo V. V. nurodytas aplinkybes patvirtino ekspertizės aktas, iš kurio išvados matyti, kad 2002-04-04 prašymas dėl išieškojimo vykdymo yra pagamintas montažo būdu ir buvo spausdinamas per du kartus: vienu spausdinimo veiksmu išspausdinant atspaudą ir parašą, kitu – likusį dokumentą; didelė tikimybė, kad vienas dokumento spausdinimas – dokumento montažas, buvo padarytas kopijavimo arba daugiafunkciniu aparatu.

Nukentėjusysis S. C., teisme duodamas parodymus apie šias aplinkybes, nebuvo nuoseklus – iš pradžių aiškino, kad iš V. V. surašyto rašto neatsiėmė, vėliau tvirtino, kad po kiek laiko V. V. jam, kaip patvirtinimą, kad surašė raštą, atidavė jo egzempliorių su ant jo esančiais įrašais, kurie, teismo nuomone, rodo ne tai, kad šis raštas išsiųstas iš V. V. fakso aparato, o tai, kad jis buvo gautas faksu ir jame yra išsiuntėjo fakso aparato duomenys bei išsiuntimo data. Po to, kai buvo gauta teismo dokumentinės ekspertizės akto išvada, S. C., papildomai apklausiamas, nurodė, kad, nors jis ikiteisminio tyrimo metu sakė, jog V. V. jam jokių dokumentų po to nebegrąžino, V. V. iš tikrųjų jam nebereikalingų dokumentų papkę grąžino, tame tarpe ir jo surašytą ant S. C. duoto tuščio popieriaus lapo su antspaudu ir parašu užklausimą antstoliams, jo S. C. iš niekur kitur nebūtų galėjęs gauti. Tas dokumentas buvo atšviestas. V. V. S. C. parodė, kad buvo išsiųstas faksas ir, patvirtindamas, kad jis savo darbą padarė, padavė minimą dokumentą. V. V. padavė atšviestą dokumentą, kadangi jis originalą turėjo išsiųsti į Kauną paštu. Jis visąlaik taip darydavo.

Apžiūrėjus vykdomąją bylą Nr. (duomenys neskelbtini) (naujas numeris (duomenys neskelbtini)), kurioje išieškotojas S. C. IĮ, skolininkas AB stiklo fabrikas „Aleksotas“, matyti, kad joje yra S. C. individualios įmonės įgaliojimas ją atstovauti advokatui V. V., įgaliojimas galioja iki 2001-12-31. Raštai antstoliui yra parašyti advokato V. V. (net ir praėjus įgaliojimo terminui), išskyrus 2002-04-04 prašymą dėl išieškojimo vykdymo, 2002-04-04 prašymo turinys analogiškas prieš tai 2002-03-04 V. V. rašytam ir pasirašytam užklausimui. Kaip matyti iš susirašinėjimo ir lėšų pervedimų, 2002-04-04 prašymas dėl išieškojimo vykdymo nebuvo nei labai skubus, nei būtinai reikalingas, o tuo labiau būtinai pasirašytas išskirtinai S. C. individualios įmonės savininko S. C..

Tokiu būdu, teisminio įrodymų tyrimo metu nepaneigta kaltinamojo V. J. ir liudytojo V. V. iškelta abejonė, kad nukentėjusysis S. C. galėjo numatyti galimą skolos negrąžinimą ir originalaus lapo, kurį padavė V. J. ir ant kurio šis surašė paskolos sutartį, kopiją pateikti V. V., kad ateityje galėtų bandyti nuginčyti skolinimosi faktą.

Dokumento - 2001-02-03 paskolos sutarties klastojimo aplinkybės nėra neginčijamai nustatytos, visos abejonės, kurių teismas negali pašalinti objektyviais duomenimis, turi būti traktuojamos kaltinamojo naudai, asmeniui pareikštas kaltinimas turi būti pagrįstas neabejotinais įrodymais, todėl teismas laiko, kad teisminio bylos įrodymo metu nebuvo neginčijamai nustatyta, kad kaltinamasis V. J. pagamino netikrą dokumentą.

Teisminio įrodymų tyrimo metu neginčijamai nenustačius netikro dokumento pagaminimo fakto, tuo pačiu nėra pagrindo konstatuoti kaltinamojo veiksmuose sukčiavimo sudėtį, t.y. kad jis tyčia apgaule pasikėsino įgyti didelės vertės turtinę teisę. Nors Vilniaus apygardos teismas sprendimu V. J. ieškinį S. C. atmetė, konstatavęs, kad byloje pagal pateiktus duomenis nustatyta didesnė pinigų neperdavimo tikimybė, o, nesant būtinųjų sandorio sudarymui sąlygų, realinė sutartis, kokia laikoma paskolos sutartis, laikytina nesudaryta, teismas, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatydamas kaltinamojo baudžiamosios atsakomybės atsiradimo pagrindus, neturi galimybės kategoriškai, remiantis objektyviais ir neginčytinais baudžiamojoje byloje esančiais įrodymais, konstatuoti, kad kaltinamasis pagamino netikrą dokumentą ir panaudojęs jį, apgaule tyčia siekė savo naudai įgyti didelės vertės turtinę teisę.

Kaltinamajasis V. J. iš kaltinimo pagal LR BK 22 str.1d., 182 str.2d., 300 str.1d. išteisintinas, nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo požymių (BPK 303 str.5d.1p.). Nukentėjusiojo S. C. civilinis ieškinys paliktinas nenagrinėtu. LR BPK 94 str. pagrindu išspręstinas daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas.

                          Teismas, vadovaudamasis LR BPK 302-303 str.,

n u s p r e n d ė:

V. J. iš kaltinimo pagal LR BK 22 str.1d., 182 str.2d., 300 str.1d. išteisinti, nepadarius  veikų, turinčių nusikaltimo požymių (BPK 303 str.5d.1p.).

Nukentėjusiojo S. C. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtu

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti:

1.              Kompiuterio sisteminį bloką „Pentium“, spausdintuvą „Minolta QMS“, standujį diską „Seagate“, kurio modelis ST3390A, kompiuterio detales HDD Samsung SP0812N 80Gb 7200 8 Mb U133 Fluid, serijos Nr. S00MJ10Y506517, garantinį pasą, kurie pagal 2010-12-17 kvitą Nr. 016130 (t.1 b.l.162) saugomi Vilniaus aps. VPK Vilniaus m. 5 PK daiktų saugojimo patalpose, nuosprendžiui įsiteisėjus, grąžinti V. J..

2. S. C. personalinės įmonės antspaudą, kuris pagal 2010-12-17 kvitą Nr. 016130 (t.1 b.l.162) saugomą Vilniaus aps. VPK Vilniaus m. 5 PK daiktų saugojimo patalpose, nuosprendžiui įsiteisėjus, grąžinti S. C..

2. Vykdomąją bylą Nr. 2336-25/2001, kurią sudaro 43 lapai, 2001-02-03 Paskolos sutarties originalą (1 lapas), 2002-04-04 prašymą dėl išieškojimo vykdymo su prisegtu vienu lapeliu (1 lapas), 2004-12-24 sutartį iš vieno lapo su prisegtu draudimo sutarties liudijimu (polisu), saugomus prie bylos medžiagos, nuosprendžiui įsiteisėjus, palikti saugoti prie baudžiamosios bylos.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto 2 apylinkės teismą.

           Teisėja                                                                                             Jolanta Čepukėnienė