
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. gegužės 16 d.
Panevėžys
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,
susidedanti iš
kolegijos pirmininkės pranešėjos Margaritos Dzelzienės,
kolegijos teisėjų: Laimanto Misiūno, Rimanto Savicko,
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo
pareiškėjo A. N. atskirąjį skundą dėl Panevėžio miesto
apylinkės teismo 2007 m. kovo 21 d. nutarties
civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. N. pareiškimą dėl
termino atnaujinimo suinteresuotiems asmenims Panevėžio apskrities viršininko
administracijai, N. K. P.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė:
Pareiškėjas A. N. 2006-05-17 pareiškimu prašė atnaujinti terminą prašymo dėl 0,06 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini),
pirkimo padavimui ir leisti sumokėti įmokas už įsigyjamą namų valdos žemės
sklypą. Nurodė, kad 1991 m. liepos 22 d. Panevėžio miesto valdybos potvarkiu
Nr. 377v jam buvo suteiktas nurodytas sklypas mūrinio gyvenamojo namo statybai.
Nuo sklypo suteikimo dienos jis mokėjo priklausančius mokėti žemės mokesčius.
Žemės nuomos mokestį jis mokėjo remdamasis Panevėžio apskrities mokesčių
inspekcijos teikiamais duomenimis dėl žemės nuomos dydžio. Panevėžio miesto
Žemėtvarkos skyrius jo 2006-03-29 dienos prašymo parduoti žemės sklypą netenkino dėl praleisto termino sumokėti įmokoms už žemės sklypą. Terminą yra
praleidęs dėl svarbių priežasčių- neturėjo galimybės pasinaudoti kvalifikuota
teisine pagalba. Mano, kad svarbia priežastimi laikytinas ir civilinių santykių
stabilumas. Jis visą laiką mokėjo mokesčius už jam paskirtą žemės sklypą ir
tikėjosi realizuoti teisę įsigyti žemės sklypą nuosavybėn.
2006 m. liepos 3 d. nutartimi Panevėžio miesto apylinkės teismas prašymą dėl
termino atnaujinimo atmetė. Konstatavo, kad nei viename iš teisės aktų,
reglamentuojančių valstybinės žemės pardavimą fiziniams asmenims, nėra
nustatytas terminas prašymo parduoti žemės sklypą pateikimui, o pagal LR Vyr. 1999-03-09 nutarimo Nr. l 260, 2.4 punktą LR piliečiai gali įsigyti nuosavybėn be
aukciono žemės sklypus, suteiktus iki 1992 m. vasario 7 d. miestuose ir iki 1992 m. kovo 15 d. – kitose vietovėse individualiems namams statyti, jeigu už juos
nustatyta tvarka įmokėtos įmokos pinigais ar valstybinėmis vienkartinėmis
išmokomis. Nurodė, kad Panevėžio apskrities viršininko administracijos
sprendimas, t. y. atsisakymas parduoti žemės sklypą yra susijęs su viešojo
administravimo subjekto veikla ir tokie ginčai nagrinėjami administraciniame
teisme (b. l. 34–35).
Pareiškėjas 2006-09-04 pareiškimu prašė CPK 366 straipsnio 9 punkto pagrindu atnaujinti procesą, panaikinti 2006-07-03 nutartį ir priimti naują nutartį – jo prašymą patenkinti. Nurodė, kad teismas padarė
aiškią teisės normos taikymo klaidą – pritaikė ir išaiškino negaliojančią
teisės normą – 1999-03-09 Vyriausybės nutarimo Nr. 260 2.4 punktą, negaliojantį
nuo 2004-11-18. Papildomai nurodė tas pačias aplinkybes, kaip ieškinyje.
Apylinkės teismas 2006 m. vasario 20 d. nutartimi atnaujino procesą (b. l. 110), o 2007 m. kovo 21 d. nutartimi atmetė A. N. prašymą panaikinti teismo 2006-07-03 nutartį, nes laikė, jog nurodyta nutartimi padaryta teismo išvada dėl
pareiškėjo pareiškimo nepagrįstumo ir jo atmetimo yra teisinga.
Teismas nutartyje nurodė, jog pagal LR Žemės įstatymo
(2004-01-27 įstatymo Nr. IX-1983 redakcija, įsigaliojusi nuo 2004-02-21) 10
str. 5 d. valstybinės žemės sklypai parduodami be aukciono, jeigu teisės aktų
nustatyta tvarka jie suteikti individualiems gyvenamiesiems namams statyti
miesto ir kaimo gyvenamosiose vietovėse ir už šiuos žemės sklypus nustatyta
tvarka įmokėtos įmokos pinigais ar valstybės vienkartinėmis išmokomis. Lietuvos
Vyriausybės 1999-03-09 nutarimu Nr. 260 (2004-11-15 Lietuvos Respublikos
Vyriausybės nutarimo Nr. 1442 redakcija) patvirtintų Naudojamų kitos paskirties
valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 2.3. punktu nustatyta,
kad pagal šias taisykles, tai yra be aukciono, naudojamus valstybinės žemės
sklypus, kuriuose nėra asmenims nuosavybės teise priklausančių statinių ar
įrenginių (statomų ar pastatytų), fiziniai asmenys gali įsigyti nuosavybėn,
jeigu žemės sklypas yra suteiktas iki 1992-02-07 miestuose ir iki 1992-03-15
kitose vietovėse individualiems (vienbučiams ir dvibučiams) gyvenamiesiems
namams statyti, taip pat apylinkių tarybų sprendimu iki Lietuvos Respublikos
žemės reformos įstatymo papildymo ir pakeitimo įstatymo (Žin., 1993, Nr. 32-727)
įsigaliojimo dienos (1993-07-28) suteiktus individualiems (vienbučiams ir
dvibučiams) gyvenamiesiems namams statyti kaimo gyvenamosiose vietovėse, jeigu
už juos iki Lietuvos Respublikos žemės įstatymo pakeitimo įstatymo (Žin., 2004,
Nr. 28-868) įsigaliojimo dienos (2004-02-21) įmokėtos įmokos valstybės
vienkartinėmis išmokomis ar pinigais. T. y. šiais teisės aktais yra nustatyti
valstybinės žemės pirkimo–pardavimo ne aukciono būdu subjektai. Teismas iš to,
kad įstatymu nustatyta tvarka A. N. 1991-07-22 Panevėžio
miesto valdybos potvarkiu Nr. 377 suteiktame 600 m2 žemės sklype
gyvenamojo namo statybai, nėra pareiškėjui nuosavybės teise priklausančių
statinių ar įrenginių, ir pareiškėjas iki 2004-02-21 nėra už šį žemės sklypą
įmokėjęs įmokų valstybės vienkartinėmis išmokomis ar pinigais, padarė išvadą,
jog jis negali būti valstybinės žemės pirkimo–pardavimo be aukciono subjektu.
Teismas laikė, kad nustatytas terminas, iki kurio
asmuo turėjo būti sumokėjęs už naudojamą kitos paskirties neužstatytą žemės
sklypą, yra naikinamasis, kuriam pasibaigus išnyko pareiškėjo civilinė teisė
pirkti iš valstybės žemės sklypą be aukciono ir šio termino teismas negali
atnaujinti (CK 1.117 str. 6 d.). Termino paduoti prašymui dėl žemės sklypo
pirkimo teisės aktai nenustatė, todėl nėra pagrindo spręsti šio termino
atnaujinimo klausimą.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas net du kartus yra
realizavęs savo teisę paduoti prašymą pirkti žemės sklypą ir jo prašymas buvo
svarstomas. Tačiau prašymai nebuvo patenkinti ne dėl to, kad jis praleido
terminą prašymui paduoti, bet dėl to, kad jis negali būti valstybinės žemės
pirkimo ne aukciono tvarka subjektu – neatitinka teisės aktais nustatytų
sąlygų.
Pareiškėjo nurodytas termino praleidimo priežastis:
nežinojimą, neturėjimą galimybės pasinaudoti teisine pagalba, teismas laikė
neįrodytomis ir vertindamas pareiškėjo elgesį atidumo, sąžiningumo aspektu bei
vadovaujantis CK 1.5 str. įtvirtintais protingumo, sąžiningumo ir teisingumo
principais darė išvadą, kad svarbiomis jos negali būti pripažįstamos .
Konstatavo, jog tvarka, pagal kurią pareiškėjas
galėjo įgyvendinti savo subjektinę teisę pirkti valstybei nuosavybės teise
priklausantį žemės sklypą, įmokėti už jį įmokas buvo patvirtinta 1992-02-07
Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 89 ir, nors ji buvo keičiama
vėliau priimtais nutarimais, tačiau pareiškėjas teisę pirkti sklypą bei įmokėti
už jį įmokas nustatyta tvarka galėjo realizuoti beveik dvylikos metų trukmės
laikotarpiu. Iki 2004-02-21 pareiškėjas realiai galėjo įmokėti valstybės
nustatyto dydžio įmokas už žemės sklypą, jeigu būtų buvęs bent minimaliai
atidus ir rūpestingas.
Atskiruoju skundu pareiškėjas A. N. prašo
šią nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės jo prašymą tenkinant Nurodo,
kad nutartis priimta netinkamai pritaikius ir išaiškinus materialinės ir
procesinės teisės normas, nukrypta nuo
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, nes: 1. Pareiškėjas nėra praleidęs jokių
naikinamųjų terminų. LR 2004-01-27 Žemės
įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. IX-1983 10 str. 5 d. 3 p. nebuvo numatytas terminas
per kurį suinteresuotiems subjektams būtų suteikta teisė atlikti tam tikrus
veiksmus, o nesant nustatyto termino apibrėžto kalendorine data arba metais,
mėnesiais ir pan., kaip tai numato CK 1.117
str. 1 d., nėra juridinių faktų sudėties dėl termino pripažinimo naikinamuoju,
nes subjektas objektyviai negalėjo šio
termino žinoti, tuo pačiu ir tokį terminą praleisti. LR CK 1.117 str. 2 d. taip pat negali būti
taikoma, nes įmokų sumokėjimas už įsigyjamą žemės sklypą negali būti
laikomas neišvengiamu įvykiu. Be to, taikyti
LR Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 2.3 p., kaip numatančio
terminą iki kurio galima buvo realizuoti subjektinę teisę, taip pat nėra
teisinio pagrindo, nes ši teisės norma įsigaliojo
tik 2004 m. lapkričio 18 d. ir numatė, kad įmokos turėjo būti sumokėtos iki 2004 m. vasario 21 d. CK 1.7 str. 2 d. nustatyta, kad
civiliniai įstatymai ir kiti civilinius teisinius santykius reglamentuojantys teisės aktai negalioja
atgaline tvarka, todėl ir terminas dėl subjektinių teisių realizavimo
negali būti nustatytas atgal. 2. Pareiškėjas neturėjo nei vienos objektyvios ar
subjektyvios galimybės realizuoti
subjektinę teisę ir sumokėti įmokas už jam paskirtą žemės sklypą, ko pirmosios
instancijos teismas ir nenustatė, nes
joks teisės aktas nenumatė termino teisei realizuoti, todėl negali būti
laikoma, kad jis (pareiškėjas)
suteiktos teisės sąmoningai nerealizavo ir nustatyto veiksmo neatliko iki
paskutinės termino dienos pabaigos. Pagal Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo praktiką,
svarbia priežastimi atnaujinti terminą yra civilinių teisinių santykių
stabilumas, subjektinių teisių realizavimas, todėl asmens, kuris visą laiką
sąžiningai mokėjo žemės nuomos mokestį už jam paskirtą žemės sklypą ir tikėjosi
realizuoti teisę įsigyti žemės sklypą nuosavybėn bei pastatyti žemės sklype
gyvenamąjį namą, civilinės teisės turi būti ginamos. Teismas privalo vadovautis ne tik LAT suformuota praktika dėl
aplinkybių, kurios turi būti pripažįstamos svarbiomis,
bet turi būti vadovaujamasi ir CK 1.5. str., nes pareiškėjas, būdamas civilinių
teisinių santykių subjektu ir
įgyvendindamas savo teises bei atlikdamas pareigas, veikė pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo
reikalavimus, todėl jo teisės turi būti ginamos vadovaujantis šiais principais.
Teigia, jog liko galioti nepakeista 2006 m. liepos 3 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartis, kuri 2006 m. gruodžio 14 d. Panevėžio apygardos teismo nutartimi buvo pripažinta neteisėta.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo N. K. P. prašo atskirąjį skundą atmesti ir palikti galioti
apylinkės teismo nutartį.
Atskirasis skundas atmestinas (CPK 337 str. 1 p.).
Įstatymas nustato terminus, per kuriuos asmuo gali ginti
savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį ar atlikdamas kitus veiksmus.
Įstatymų ar sandorių nustatytas arba teismo paskiriamas terminas nurodomas
kalendorine data arba nurodomas metais, mėnesiais, savaitėmis, dienomis ar
valandomis skaičiuojamas laikas. Terminas gali būti apibrėžiamas taip pat
nurodant įvykį, kuris neišvengiamai turi įvykti. Terminai gali būti
atnaujinamieji, įgyjamieji ir naikinamieji (CK 1.117 str.).
Bylos ginčas dėl išsipirkimo žemės sklypo, suteikto
statybai, tvarkos, praleidus įstatyme nustatytą terminą įmokų už suteiktą statybai
žemės sklypą įmokėjimui.
Apeliantas teigia, kad iki LR 2004-01-27 žemės įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. IX-1983, 10 str. 5 d. 3 p. nebuvo nustatytas
terminas per kurį laiką asmuo, ketinantis įsigyti asmeninėn nuosavybėn
naudojamą žemės sklypą turi įmokėti įmokas, o LR Vyriausybės 1999-03-09 nutarimu Nr. 260 2.3 punkto nuostatos, numačiusios terminą iki 2004-02-21 nurodytos subjektinės teisės realizavimui, negali būti taikomos, nes normos
įsigaliojimo laiku – 2004-11-18 terminas jau buvo pasibaigęs.
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2007-03-21 nutartimi išspręsdamas ginčą nustatė, kad Tvarka, pagal kurią pareiškėjas galėjo
įgyvendinti savo subjektinę teisę pirkti valstybei nuosavybės teise
priklausantį žemės sklypą, įmokėti už jį įmokas buvo patvirtinta 1992-02-07 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 89 ir nors ši tvarka buvo keičiama vėlesniais
nutarimais, ji išliko nepakitusi vėlesniuose nutarimuose ir todėl pareiškėjas
šią teisę galėjo realizuoti beveik dvylikos metų trukmės laikotarpiu, realiai
įmokėdamas iki 2004-02-21 valstybės nustatyto dydžio įmokas už žemės sklypą,
jeigu būtų buvęs bent minimaliai atidus ir rūpestingas. Kolegija su šia išvada
sutinka ir papildomai nurodo, kad LR Vyriausybė 1992-02-07 nutarimu Nr. 89 „Dėl žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai bei sodininkų bendrijų narių sodų sklypo
pardavimo ir nuomos tvarkos“, patvirtino Taisykles, nustatančiomis, kad asmuo,
turintis teisę įsigyti privatinėn nuosavybėn jo naudojamą valstybinės žemės
sklypą ir norintis tai padaryti, miesto (rajono) žemėtvarkos tarnybai turi
pateikti prašymą ir jį pagrindžiančius dokumentus. Nors Taisyklės nenumatė termino
iki kurio laiko šie veiksmai turi būti atlikti, kaip pagrįstai teigia
apeliantas, tačiau nustatė kitą aplinkybę – būtent, kad to nepadarius (nepateikus
prašymo), toks asmuo bus laikomas naudojamo sklypo nuomininku ir jam bus taikomos
Taisyklių nuostatos, reglamentuojančios žemės sklypų nuomos santykius. Taigi,
šiuo nutarimu buvo suteikta asmeniui pasirinkimo teisė arba naudojamą žemės
sklypą išsipirkti privatinėn nuosavybėn iš valstybės ne konkurso tvarka, mokant
už ją nominalią žemės sklypo kainą, nustatytą vadovaujantis LR Vyriausybės
1991-11-18 nutarimu Nr. 473 ir vėlesniais nutarimais, arba ją nuomotis. Kadangi
pareiškėjui žemės sklypas individualaus gyvenamo namo statybai buvo suteiktas
1991-07-22 Panevėžio miesto valdybos potvarkiu Nr. 377v (b. l. 7), tai šiuo 19992-02-07
nutarimu Nr. 89 jo teisė ir galimybė lengvatinėmis sąlygomis išsipirkti žemės
sklypą buvo siejama su statybos pradžia. Būtent minėtų Taisyklių 4.1.2 punkte
įtvirtinta, kad tuo atveju, jei piliečiui žemės sklypas buvo suteiktas individualiam
gyvenamam namui statyti iki šio nutarimo priėmimo ir jis per vienerius
metus nuo sklypo suteikimo naudotis dienos nepaklojo namo pamatų, šis sklypas
jam neperduodamas, o sklypo naudojimo (nuomos) sutartis miesto (rajono) valdybos
potvarkiu nutraukiama. Taigi, apeliantas, ketinantis įsigyti nuosavybėn
nuomojamą iš valstybės žemės sklypą, privalėjo pateikti tokį prašymą tuo
išreikšdamas savo valią tapti nuomojamos žemės savininku, kurio pagrindu apskaičiuojama
žemės sklypo vertė ir parengiama žemės pirkimo-pardavimo sutartis ir
pretendentas į žemės išsipirkimą, remdamasis priimtais aktais, galėjo mokėti
įmokos už perkamą iš valstybės žemės sklypą, arba, nesutikdamas su žemės sklypo
įkainavimu, ar sutartimi juos ginčyti nustatyta tvarka. Atkreiptinas dėmesys į
tai, jog galiojant šiam nutarimui pareiškėjas neturėjo teisės išsipirkti žemės
sklypo dėl to, kad jis nebuvo pradėjęs statybos. Iš bylos duomenų matyti, kad
ir šiuo metu pastatų jam suteiktame žemės sklype statybai, nėra. Nors pastarosios
nutarimo sąlygos, tiesiogiai siejamos teisės išsipirkti žemės sklypą
privatinėn nuosavybėn su statybos pradžia, neliko, tačiau pagrindinė nuostata,
jog asmuo, nepareiškęs Vyriausybės nustatyta tvarka pageidavimo išsipirkti
naudojamą žemės sklypą, laikomas naudojamo žemės sklypo nuomininku, vėlesniuose
nutarimuose liko nepakitusi (1993-07-21 nutarimas Nr. 550, 1995-07-17 nutarimas
Nr. 987 ir kt. ). Taigi, pareiškėjas neveikdamas – nepateikdamas prašymo leisti
lengvatinėmis sąlygomis išsipirkti nuomojamą žemės sklypą privatinėn
nuosavybėn, pasirinko teisę būti žemės sklypo nuomininku, kaip įtvirtinta aukščiau
nurodytuose Vyriausybės nutarimuose. Šia teise jis naudojasi ir dabar.
LR Vyriausybė 2004-11-15 nutarimu Nr. 1442 patvirtino Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių
tvarką, kurios 2.3. punktu nustatė termino įmokų už suteiktus žemės sklypus
įmokėjimui pabaigą – iki LR žemės įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo
dienos, t. y. iki 2004-02-21.
Esant šioms aplinkybėms, apylinkės teismas pagrįstai
konstatavo, kad teismo 2006-07-03 nutarties išvada, jog pareiškimas dėl praleisto termino atnaujinimo atmestas dėl jo nepagrįstumo – teisinga.
Teisės aktai, reglamentuojantys valstybinės žemės
įsigijimą be aukciono, nustatė asmenims, ketinantiems įsigyti žemės sklypą dvi
būtinas sąlygas: pirma, žemės sklypas turi būti suteiktas iki įstatyme
numatytos datos (miestuose – iki 1992-02-17), antra, už pretenduojamus įsigyti žemės sklypus iki 2004-02-21 turi būti įmokėtos įmokos valstybės vienkartinėmis išmokomis ar pinigais (LR Vyriausybės 2004-11-15 nutarimu Nr. 1442 (nuo 2004-11-18) patvirtintos Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir
nuomos ne žemės ūkio paskirties (veiklai) tvarkos 2.3punkto redakcija). Kaip
nustatė apylinkės teismas, pareiškėjui A. N. suteiktame
žemės sklype nėra statinių ar įrenginių (statomų ar pastatytų). Kadangi jis
nėra įmokėjęs įmokos valstybės vienkartinėmis išmokomis ar pinigais už jam
suteiktą žemės sklypą, todėl jis negali lengvatinėmis sąlygomis įsigyti
naudojamo žemės sklypo. Aukščiau nurodytu LR Vyriausybė 2004-11-15 nutarimu Nr. 1442 patvirtintos Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų
pardavimo ir nuomos taisyklių tvarkos 2.3. punktas nustatė termino įmokų už
suteiktus žemės sklypus įmokėjimui pabaigą – iki LR žemės įstatymo pakeitimo
įstatymo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2004-02-21. Teisės normų, leidžiančių asmenų, ketinančių lengvatinėmis sąlygomis išsipirkti iš valstybės naudojamus
žemės sklypus, prašymu atnaujinti dėl svarbių priežasčių praleistą terminą
įmokėjimui sumokėjimui, nėra. Esant nurodytoms aplinkybėms apylinkės teismo
išvada, jog terminas įmokėti už žemės sklypą pinigus – naikinamasis, vadinasi negali
būti teismo atnaujintas – pagrįstas (CK 1.117 str. 6 d.). Kadangi nurodytas
terminas naikinamasis tai neturi reikšmės jo praleidimo priežastys. Esant
nurodytoms aplinkybėms, apelianto teiginys, kad skundžiama nutartimi apylinkės teismas
nukrypo nuo L R Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos nustatančios, jog civilinių
teisinių santykių stabilumui atnaujintinas dėl svarbios priežasties praleistas terminas, nepagrįstas.
Į apelianto teiginį dėl apygardos teismo 2006-12-14 nutarties, kolegija nurodo, kad šia nutartimi apygardos teismas sprendė apylinkės teismo 2006-10-05 nutarties, kuria atmestas prašymas dėl proceso atnaujinimo, pagrįstumo ir
teisėtumo klausimas ir tik šią nutartį panaikino. Todėl apelianto teiginys,
jog šia nutartimi teismas pripažino negaliojančia 2006-07-03 nutartį – nepagrįsta. Kolegija sutinka su apeliantu, kad apygardos teismas savo nutartyje atkreipė
dėmesį į 2006-07-03 nutartį, nurodęs, jog joje yra aiški teisės taikymo klaida ta
prasme, kad apylinkės teismas ginčo sprendimui taikė 1999-03-09 nutarimo Nr. 260 redakciją, negaliojančią nuo 2004-11-18, o turėjo vadovautis jį pakeitusiu LR Vyriausybės 2004-11-15 Nutarimu Nr. 1442 „Dėl Lietuvos Respublikos
vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų valstybinės
žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai(veiklai)“ pakeitimo „patvirtintų
Taisyklių 2.3 punktu, nustatančiu, kad valstybiniai žemės sklypai privatinėn
nuosavybėn parduodami be aukciono suteikti iki 1992 m. vasario 7 d. miestuose ir iki 1992 m. kovo 15 d. – kitose vietovėse žemės sklypus individualiems
(vienbučiams ir dvibučiams) gyvenamiesiems namams statyti, taip pat apylinkių
tarybų sprendimu iki Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo papildymo
ir pakeitimo įstatymo (Žin., 1993, Nr. 32-727) įsigaliojimo dienos (1993 m. liepos
28 d.) suteiktus individualiems (vienbučiams ir dvibučiams) gyvenamiesiems
namams statyti kaimo gyvenamosiose vietovėse žemės sklypus, kuriuose nėra
asmenims nuosavybės teise priklausančių statinių ar įrenginių (statomų ar
pastatytų) ir už kuriuos iki Lietuvos Respublikos žemės įstatymo pakeitimo
įstatymo (Žin., 2004, Nr. 28-868) įsigaliojimo dienos (2004 m. vasario
21 d.) įmokėtos įmokos valstybės vienkartinėmis išmokomis ar pinigais. Būtent
šiuo nutarimu rėmėsi apylinkės teismas 2007 m. kovo 21 d. nutartyje palikdamas
galioti apylinkės teismo 2007-07-03 nutartį, kuria prašymas atnaujinti
praleistus terminus buvo atmestas dėl jų nepagrįstumo: nustatytu terminu
nesumokėtos įmokos ir naikinamasis terminas jų sumokėjimui – pasibaigęs.
Kolegija nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320
str.). Naikinti skundžiamą nutartį atskirojo skundo motyvais teisinio pagrindo
nėra (CPK 337 str. 1 d. 1 p.). Iš apelianto priteistinos teismo turėtos
išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą (CPK
88 str. 1 d. 3 p.).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso
kodekso 337 straipsnio pirmu punktu,
n u t a r ė :
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. kovo 21 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš A. N. 9,00 Lt (devynis litus) teismo
turėtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės
biudžetą.
Teisėjai
Margarita Dzelzienė
Laimantas
Misiūnas
Rimantas Savickas