Civilinė
byla Nr. 3K-3-117/2010
Procesinio
sprendimo kategorijos: 11.9.10.8; 15.3.2;
18.3; 16.2.4
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VARDU
2010 m. kovo 23 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Virgilijaus
Grabinsko (pranešėjas),
rašytinio
proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Kauno
2-osios klinikinės ligoninės ir ieškovės R. B. kasacinius
skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal
ieškovės R. B. ieškinį atsakovui VšĮ Kauno 2-ajai
klinikinei ligoninei dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į
darbą, darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą priteisimo, neturtinės žalos
atlyginimo, palūkanų priteisimo.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I.
Ginčo esmė
Byloje aktualūs teisės
normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą pagal DK 136 straipsnio
3 dalies 2 punktą, t. y. kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo
pareigas (DK 235 straipsnis), DK 297 straipsnio 3, 4 dalyse įtvirtintų
alternatyvių darbuotojo teisių gynimo būdų ir DK 250 straipsnyje įtvirtinto
neturtinės žalos atlyginimo, nustačius neteisėtą darbo sutarties nutraukimo
atvejį, nuostatų bei CPK teisės normų, reglamentuojančių apeliacinį procesą, aiškinimo
ir taikymo klausimai.
Ieškovė R. B. prašė teismo pripažinti neteisėtu ir panaikinti
atsakovo VšĮ Kauno 2-osios klinikinės ligoninės direktoriaus (vyr. gydytojo) 2008
m. vasario 6 d. įsakymą Nr. P-271, kuriuo jai skirta drausminė nuobauda –
atleidimas iš darbo, grąžinti ją į darbą, priteisti iš atsakovo vidutinį darbo
užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką, 80 000 Lt neturtinės žalos, 5
procentų procesines palūkanas.
Byloje nustatyta,
kad pagal 1998 m. lapkričio 2 d. darbo sutartį ieškovė priimta į darbą pas
atsakovą direktoriaus pavaduotojos medicinai pareigoms. VšĮ Kauno 2-osios
klinikinės ligoninės direktoriaus (vyr. gydytojo) 2008 m. vasario 6 d. įsakymu
Nr. P-271 ieškovė buvo atleista iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2
punktą, 235 straipsnio 2 dalies 3, 11 punktus. Darbdavys (atsakovas) nustatė,
kad pagal 2007 m. liepos 4 d. Vidaus audito ataskaitą Nr. 8 2006-2007 m.
gegužės laikotarpiu buvo atrinkti 467 gimdymo atvejai, kai sveikatos priežiūros
specialistai teikė sveikatos priežiūros paslaugas ne savo darbo metu, tačiau
pacientės nemokėjo įstaigai už suteiktas mokamas akušerijos ginekologijos
paslaugas pagal galiojančius įkainius. Nustatęs šiuos pažeidimus atsakovas
atleido ieškovę iš darbo, nes, atsakovo nuomone, ji nevykdė pareigos
kontroliuoti diagnostikos, gydymo procesų valdymą, žinojo apie šiuos tęstinius
pažeidimus, dirbdama ir gydytojo akušerio ginekologo darbą, pati nevykdė
sveikatos apsaugos ministro 1999 m. liepos 30 d. įsakymo Nr. 357 „Dėl mokamų
asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąrašo, kainų nustatymo ir jų indeksavimo
tvarkos bei šių paslaugų teikimo ir apmokėjimo tvarkos“ ir VšĮ Kauno 2-osios
klinikinės ligoninės direktoriaus 2004 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. 41.
II.
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Kauno apygardos
teismas 2009 m. balandžio 3 d. sprendimu patenkino ieškinio dalį – pripažino
ieškovės atleidimą iš darbo neteisėtu, panaikino VšĮ Kauno 2-osios klinikinės ligoninės
direktoriaus (vyr. gydytojo) 2008 m. vasario 6 d. įsakymą Nr. P-271, grąžino ieškovę
į darbą – į VšĮ Kauno 2-osios klinikinės ligoninės direktoriaus pavaduotojos
medicinai pareigas, priteisė ieškovei iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už
priverstinės pravaikštos laiką nuo 2008 m. vasario 7 d. iki teismo sprendimo
priėmimo dienos - 81 418,89 Lt, ir nuo 2009 m. balandžio 4 d. iki sprendimo
įvykdymo dienos, skaičiuojant vienos darbo dienos vidutinį darbo užmokestį po
279,79 Lt, 4000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines
palūkanas už priteistą sumą nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos iki visiško
teismo sprendimo įvykdymo, paskirstė bylinėjimosi išlaidas; likusią ieškinio
dalį atmetė.
Teismas nustatė,
kad tiesioginė atsakomybė už 2007 m. liepos 4 d. Vidaus audito ataskaitoje Nr.
8 konstatuotus pažeidimus tenka skyrių vedėjams (VšĮ Kauno 2-osios klinikinės
ligoninės direktoriaus 2001 m. gruodžio 20 d. įsakymas Nr. 425, 2004 m. sausio
29 d. įsakymo Nr. 41/1 5 punktas), už ką ir buvo nubausti atitinkamai pastaba
ir papeikimu Akušerijos-ginekologijos skyrių vedėjai, kurie šioje veiklos
srityje buvo atskaitingi Finansų tarnybai. Ieškovės kaip direktoriaus (vyr.
gydytojo) pavaduotojos medicinai pareiginėje instrukcijoje nustatyta pareiga
kontroliuoti diagnostikos, gydymo, reabilitacijos procesų valdymą ir profesinę
kokybę; tiesiogiai nenustatyta pareigos kontroliuoti ligoninės direktoriaus
įsakymais Nr. 41, 41/1, 425 nustatytos tvarkos vykdymą. Ieškovė buvo tiesiogiai
pavaldi ligoninės direktoriui, šalys ilgą laiką konfliktavo. Pagal byloje
esančius duomenis, ligoninėje nebuvo pakankamos finansinės kontrolės, nustatyti
pažeidimai tęsėsi ne vienerius metus, už kuriuos pirmiausia atsakingas pats
įstaigos vadovas (VšĮ Kauno 2-osios klinikinės ligoninės administracijos darbo
reglamento 3 punktas). Tačiau pagal byloje esančius duomenis nustatyti septyni
gimdymo atvejai 2006 m., kai ieškovė suteikė paslaugas ne savo darbo laiku,
tačiau už šias pacientės nesumokėjo įstaigai. Taigi ieškovė, atlikdama akušerės
ginekologės pareigas, nevykdė nustatytų reikalavimų, ir kaip direktoriaus pavaduotoja
medicinai, žinodama apie ligoninėje nustatytą tvarką dėl mokamų paslaugų
teikimo, jos nesilaikė, rodydama kitiems nederamą pavyzdį. Ieškovės padarytas
darbo drausmės pažeidimas nepripažintinas šiurkščiu ir paskirta nuobauda -
atleidimas iš darbo DK 235 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu – yra aiškiai
per griežta. Ieškovė drausminėmis nuobaudomis ankščiau nebuvo bausta, tiesiogiai
atsakingi asmenys už Vidaus audito ataskaitoje Nr. 8 nurodytus padarinius
nubausti švelnesnėmis nuobaudomis, ligoninėje nebuvo atitinkamos finansinės
kontrolės ne dėl ieškovės kaltės. Ieškovė teisme ginčija Vidaus audito ataskaitos
išvadas, jų pagrįstumą, tačiau šio dokumento neskundė įstatymų nustatyta
tvarka, teismui nėra pagrindo abejoti šiuo oficialiuoju rašytiniu įrodymu, nes
jis turi didesnę įrodomąją galią nei kiti įrodymai (CPK 197 straipsnis).
Ieškovės pareigybė panaikinta vykstant teisminiam ginčui dėl jos atleidimo iš
darbo, todėl ši aplinkybė nėra kliūtis tenkinti ieškovės prašymą grąžinti ją į
darbą.
Dėl neturtinės
žalos atlyginimo priteisimo teismas nustatė, kad ieškovės reikalavimas
priteisti jai 80 000 Lt neturtinei žalai atlyginti pagrįstas ir tenkintinas iš
dalies, nes atsakovo neteisėti veiksmai dėl neteisėto atleidimo iš darbo
sukėlė ieškovei dvasinius išgyvenimus, reputacijos pablogėjimą, įtampą. Remiantis
kasacinio teismo praktika bylose dėl neteisėto atleidimo iš darbo priteisiama
nuo 500 iki 10 000 Lt neturtinės žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 4 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje A. K. v. AB „Vievio
paukštynas“, bylos Nr. 3K-3-10/2006; 2007 m. balandžio 27 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje V. S. v. Lietuvos
kariuomenė, bylos Nr. 3K-3-204/2007; kt.). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė
pas atsakovą dirbo daugiau kaip devynerius metus, atsakovas nėra finansiškai
pajėgus, ieškovė turėjo galimybę toliau dirbti pas atsakovą akušere ginekologe
pagal kitą darbo sutartį (atleista pagal DK 127 straipsnį pačios prašymu),
teisingumo ir sąžiningumo principus atitinkantis neturtinės žalos dydis yra
4000 Lt.
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. spalio 5 d.
nutartimi pakeitė Kauno apygardos teismo 2009 m. balandžio 3 d. sprendimą:
panaikino sprendimo dalį, kuria ieškovė grąžinta dirbti į VšĮ Kauno 2-osios
klinikinės ligoninės direktoriaus pavaduotojos medicinai pareigas ir priteista
81 418, 89 Lt už priverstinės pravaikštos laiką iki 2009 m. balandžio 3 d.
ir kompensacija už priverstinę pravaikštą nuo 2009 m. balandžio 4 d. iki
sprendimo įvykdymo, skaičiuojant vienos darbo dienos vidutinį darbo užmokestį
po 279,79 Lt; negrąžino ieškovės į ankstesnį darbą ir priteisė 29 377,95 Lt
išeitinės pašalpos ir 117 511,80 Lt už priverstinės pravaikštos laiką, iš viso
neatskaičius mokesčių – 146 889,75 Lt; nustatė, kad ieškovės darbo sutartis
nutraukta teismo sprendimu nuo 2009 m. spalio 5 d.; kitą teismo sprendimo dalį
paliko nepakeistą.
Dėl ieškovės
apeliacinio skundo argumentų, kuriais nesutinkama su pirmosios instancijos teismo
sprendimu neturtinės žalos priteisimo klausimu, teismas nurodė, kad byloje nenustatyta,
jog atsakovas sąmoningai siekė sukelti ieškovei neturtinės žalos ir tam tikslui
naudojo įstaigos resursus. Ieškovės negalavimai yra įrodyta aplinkybė, patvirtinanti
ieškovės patirtą neturtinę žalą, todėl negalima tvirtinti, kad ši aplinkybė pirmosios
instancijos teismo sprendime neįvertinta.
Teismas netenkino
ieškovės prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl sveikatos
apsaugos ministro 1999 m. liepos 30 d. įsakymo Nr. 357 ,,Dėl mokamų asmens
sveikatos priežiūros paslaugų sąrašo, kainų nustatymo ir jų indeksavimo tvarkos
bei šių paslaugų teikimo ir apmokėjimo tvarkos“ atitikties Sveikatos sistemos
įstatymo nuostatoms, nes byloje sprendžiamas darbo ginčas, o mokamų medicinos
paslaugų teikimą reglamentuojantys aktai aptariami ne kaip ginčo sprendimui
taikytini teisės aktai, o kaip aktai, dėl kurių taikymo ligoninėje kilo darbo
ginčas.
Dėl atsakovo
apeliacinio skundo teismas nurodė, kad atsakovas nepagrįstai sprendė, jog ieškovė
padarė DK 235 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytą šiurkštų darbo pareigų
pažeidimą, nes, būdama ligoninės direktoriaus pavaduotoja, toje pat ligoninėje
užėmė 0,25 dalį gydytojos akušerės ginekologės etato, ir toks pareigų derinimas
nedraudžiamas. Teismas konstatavo, kad nė viename ligoninės lokaliniame
norminiame akte nėra tiesiogiai nustatyta, jog direktoriaus pavaduotojas
medicinai organizuoja ir kontroliuoja mokamų paslaugų teikimą, pagal pareiginę
instrukciją ieškovė kontroliuoja diagnostikos, gydymo, reabilitacijos procesų
valdymą. Ieškovė pareiginę instrukciją pažeidė nepasirūpindama, kad pagal
galiojančią tvarką būtų apmokėtos jos pačios asmeniškai suteiktos medicininės
paslaugos. Įstaigos norminiais aktais aiškiai nebuvo nustatytos tiesioginės
ieškovės atsakomybės už mokamų paslaugų teikimo organizavimą ir kontrolę, todėl
tokie jos padaryti darbo pareigų pažeidimai nėra pagrindas skirti griežčiausią
drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo.
Dėl ieškovės
grąžinimo į ankstesnį darbą teismas konstatavo, kad pagal suformuotą teismų
praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2005 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje V. Ž. v. AB aviakompanija ,,Lietuvos avialinijos“,
bylos Nr. 3K-3-178/2005) DK 297 straipsnio 4 dalyje nustatytą alternatyvų
darbuotojo teisių ir teisėtų interesų gynimo būdą (negrąžinant į darbą, o
priteisiant atitinkamas išmokas) teismas gali taikyti savo iniciatyva, ir nėra
saistomas darbuotojo (ieškovo) nurodyto ieškinio dalyko. Byloje nepateikta
įrodymų, patvirtinančių, kad ligoninės administracijos etatų pertvarkymo
projektas yra sukurtas personaliai taikant ieškovei, nes pagal jį sumažėja 1,5
administracijos darbuotojų etato, ir nėra duomenų, kad realiai projektas nebūtų
įgyvendintas. Ieškovės konfliktas su ligoninės administracija yra įsisenėjęs ir
nesiliaujantis, pasireiškiantis daugkartinėmis drausminėmis nuobaudomis ir jų
ginčijimu, taip pat nepriimtina ieškovės reakcija ir netinkamu jos darbo
pareigų atlikimu. Taigi ieškovei gali būti sudarytos nepalankios sąlygos
dirbti, todėl yra pagrindas taikyti DK 297 straipsnio 4 dalyje nustatytą
alternatyvų jos teisių gynimo būdą. Be to, konfliktinė situacija veikia viso
kolektyvo, visos visuomenei svarbios viešosios įstaigos – ligoninės darbą.
III.
Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus argumentai
Kasaciniu skundu
atsakovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2009 m. balandžio 3 d.
sprendimo dalį, kuria ieškinys buvo patenkintas, ir Lietuvos apeliacinio teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutarties dalį,
kuria paliko galioti Kauno apygardos teismo 2009 m. balandžio 3 d. sprendimą,
ir priimti naują sprendimą – šią ieškinio dalį atmesti, priteisti iš ieškovės
atsakovui bylinėjimosi išlaidas. Nurodomi šie kasacinio skundo argumentai:
1. Dėl DK 235
straipsnio taikymo. Teismai netinkamai vertino ieškovės pareiginę instrukciją,
pagal kurią ieškovė savo darbe vadovaujasi Konstitucija, įstatymais ir
norminiais aktais, reglamentuojančiais sveikatos priežiūrą, vidaus darbo
tvarkos taisyklėmis, administracijos darbo reglamentu bei savo pareigine
instrukcija; kontroliuoja diagnostikos, gydymo, reabilitacijos procesų valdymą
ir profesinę kokybę, turi teisę reikalauti atskaitomybės iš skyrių vedėjų, tai,
atsakovo nuomone, apima ir teikiamų mokamų paslaugų kainyno reikalavimų
vykdymą. Ieškovė dirbo gydytojos akušerės ginekologės darbą, sulygtą atskira
darbo sutartimi, ir būtent ji, kaip pavaduotoja medicinai, dalyvaudavo kasrytiniuose
gydytojų akušerių ginekologų susirinkimuose, jų metu pirmininkaudavo ir jai
buvo gerai žinomi teikiamų akušerinių ginekologinių paslaugų aplinkybės ir
tęstiniai pažeidimai. Ieškovė, užuot užkirtusi kelią tęstiniams pažeidimams,
turėdama įgalinimus duoti nurodymus, reikalauti atskaitomybės, pati pažeidinėjo
teisės aktų reikalavimus, savo elgesiu rodydama nederamą pavyzdį kitiems
sveikatos priežiūros specialistams. Faktą, kad yra padarytas šiurkštus darbo
pareigų pažeidimas, patvirtina nenuginčyta 2007 m. liepos 4 d. Vidaus audito
ataskaita Nr. 8.
2. Dėl DK 238
straipsnio taikymo. Skiriant nuobaudą buvo įvertintas ieškovės padaryto
darbo drausmės pažeidimo sunkumas, padariniai, kaltė, atsižvelgta į aplinkybes,
kuriomis šis pažeidimas buvo padarytas, taip pat į ankstesnį ieškovės darbą. Apeliacinės
instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad dėl to, jog įstaigos lokaliniais norminiais
teisės aktais aiškiai nebuvo nustatytos tiesioginės ieškovės atsakomybės už
mokamų paslaugų teikimo organizavimą ir kontrolę, jos padaryti darbo pareigų
pažeidimai nėra pagrindas skirti griežčiausią drausminę nuobaudą - atleidimą iš
darbo. Šie argumentai prieštarauja kitiems nutartyje išdėstytiems argumentams,
pagal kuriuos ieškovė neatliko privalomų funkcijų.
3. Dėl proceso
teisės normų, reglamentuojančių įrodymus ir įrodinėjimą (CPK 178, 189 straipsnius),
Lietuvos Aukščiausio Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo „Dėl
Civilinio proceso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“,
kasacinio teismo praktikos taikymo. Apeliacinės instancijos teismas privalo
aptarti ir įvertinti kiekvieną pagrįstą ir su nagrinėjama byla susijusį
apeliacinio skundo argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje 305-oji DNSB „Bokštas“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr.
3K-3-416/2002). Įgyvendinant Konstitucijos 109 straipsnyje, Teismų įstatymo 1
straipsnio 1 dalyje, CPK 6 straipsnyje įtvirtintą teisingumo vykdymą,
pagrindinė teismo funkcija – teisingai išspręsti šalių ginčą. Esminė šio reikalavimo
įgyvendinimo sąlyga – teisingai nustatytos ir ištirtos bylos aplinkybės,
tinkamai taikytos teisės normos. Teismai netinkamai vertino byloje surinktus
įrodymus (CPK 185 straipsnis), nes vertino tik ieškovės pateiktus įrodymus,
nepasisakydami dėl atsakovo pateiktų dokumentų. Pirmosios instancijos teismo
motyvai prieštaringi, nes konstatuota, kad ieškovės atleidimas iš darbo yra
neteisėtas dėl to, kad ji nepadarė darbo drausmės pažeidimo, o vėliau – kad
ieškovės atleidimas iš darbo DK 235 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu yra
per griežtas. Teismai nepagrįstai konstatavo, kad tiesioginė atsakomybė už Vidaus
audito ataskaitoje Nr. 8 konstatuotus pažeidimus atitenka skyriaus vedėjams,
kurie buvo atskaitingi Finansų tarnybai.
4. Dėl
neturtinės žalos priteisimo. Ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių jos neturtinę
žalą (CK 6.250 straipsnis). Priešingai, byloje pateikti ieškovės rašytiniai
įrodymai patvirtina, kad dvidešimt penkerius metus ieškovė serga įvairiomis
ligomis, iki atleidimo iš darbo ji gydėsi, nuolat vartojo vaistus. Ieškovė
neįrodė neturtinės žalos fakto ir dydžio. Esant nustatytam faktui, kad ieškovė
padarė darbo drausmės pažeidimą, nėra pagrindo priteisti neturtinės žalos
atlyginimą.
Atsiliepimu į atsakovo
kasacinį skundą ieškovė prašo atmesti kasacinį skundą ir palikti nepakeistas
atsakovo skundžiamas teismų procesinių sprendimų dalis dėl ieškovės atleidimo
iš darbo pripažinimo neteisėtu, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės
pravaikštos laiką priteisimo, neturtinės žalos padarymo fakto nustatymo; dėl
kitų skundžiamų teismų procesinių sprendimų dalių spręsti pagal ieškovės
pateiktą kasacinį skundą; priteisti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas
apeliaciniame ir kasaciniame procesuose. Nurodomi šie argumentai:
1. Dėl
darbuotojo veikos vertinimo. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas nesugebėjo
nurodyti, kokia ieškovės veikla buvo draudžiama ar nesuderinama su nustatytomis
pareigomis (DK 235 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Ieškovės pareiginė
instrukcija yra nekonkreti, nors darbdavys turi aiškiai ir nedviprasmiškai
suformuoti darbuotojui darbo ribas ir atsakomybę (DK 227 straipsnio 1 dalis,
229-232 straipsniai). Ieškovė kontroliavo medicininius ir su paslaugų
profesinės kokybės gerinimu susijusius klausimus jos kontroliuojamoje
diagnostikos, gydymo ir reabilitacijos srityje (Sveikatos sistemos įstatymo 20
straipsnis, CK 6.725 straipsnio 2 dalis). Atsakovas įsakymais nepavedė jų vykdymo
kontrolės ieškovei, priešingai, nurodyti tiesiogiai atsakingi skyrių vadovai,
finansines ataskaitas teikiantys Finansų skyriui. Ieškovė, kaip direktoriaus
pavaduotoja medicinai, nėra nei sveikatos apsaugos ministro 1999 m. liepos 30
d. įsakymo Nr. 357 „Dėl mokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąrašo,
kainų nustatymo ir jų indeksavimo tvarkos bei šių paslaugų teikimo ir
apmokėjimo tvarkos“, nei VšĮ Kauno 2-sios klinikinės ligoninės direktoriaus
2004 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. 41 vykdytoja, nes pavaduotojas medicinai
neteikia nė vienos iš nurodytų paslaugų, jų neorganizuoja. Konkrečią mokamų
paslaugų teikimo tvarką įpareigotas nustatyti sveikatos priežiūros įstaigos
vadovas (sveikatos apsaugos ministro 1999 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. 357 patvirtintos
Mokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir apmokėjimo tvarkos 10.6
papunktis), tačiau to nebuvo padaryta. Pagal 2007 m. liepos 4 d. Vidaus audito
ataskaitą Nr. 8 auditu nebuvo tiriama ieškovės veika, nebuvo nustatyta
konkrečių direktoriaus pavaduotojos medicinai padarytų pažeidimų, pažeistų
teisės aktų, kaltės, veiklos trūkumų, jų šalinimo galimybių, priemonių, terminų.
Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai Vidaus audito ataskaitą Nr. 8 laikė prima
facie įrodymu (CPK 197 straipsnis). Teismų praktika dėl DK 238 straipsnio
taikymo suformuota (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K. v. Zarasų rajono savivaldybės taryba,
bylos Nr. 3K-3-59/2006; 2009 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje D. C. v. VšĮ Alytaus sporto ir rekreacijos
centras, bylos Nr. 3K-3-393/2009; kt.). Atsakovas nepateikė įrodymų, kad
finansiniai nuostoliai yra išimtinai ieškovės veikos rezultatas. Ieškovė viso
ginčo metu įrodinėjo, kad reikalauti atlygio iš pacienčių už gimdymo ir
akušerijos paslaugas, kai jos teikiamos pacientės pasirinkto sveikatos
priežiūros specialisto, nėra galimybės, nes tai prieštarautų aukštesnės galios
teisės aktams (Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 5
straipsnis, Sveikatos sistemos įstatymo 5 straipsnio 10 punktas, 49 straipsnis,
47 straipsnio 2 dalis, 84 straipsnio 6, 7 punktai, Sveikatos draudimo įstatymo
6 straipsnio 4 dalies 4 punktas). Pažymėtina, kad pats atsakovas 2004 m.
gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 606 patvirtintomis Vidaus tvarkos taisyklėmis
mokamoms paslaugoms nurodytų ginčo paslaugų nepriskyrė. Darbo drausmės
pažeidimas, sukeliantis drausminę atsakomybę, yra tada, kai vienu metu yra
visos drausminės atsakomybės sąlygos; darbuotojui teisme ginčijant jam paskirtą
drausminę nuobaudą, pareiga įrodyti drausminės atsakomybės sąlygų buvimą tenka
darbdaviui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2007 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. M. v. UAB „Kelio“ restoranai, bylos Nr.
3K-3-69/2007).
2. Dėl
neturtinės žalos priteisimo. Ieškovė nurodė, kad jos sveikata sutriko
atsakovui siekiant ją atleisti iš darbo. Pirmosios instancijos teismas nustatė,
kad tarp šalių yra kilęs konfliktas, atsakovas buvo skyręs ieškovei tris
drausmines nuobaudas, kurios panaikintos įsiteisėjusiais teismo sprendimais; atsakovas
tendencingai siekė atleisti ieškovę iš darbo; ieškovė drausminėmis nuobaudomis
nebausta. Darbo pajamų netekimas nedarbo laikotarpiu sukėlė finansinių sunkumų,
dėl to ji taip pat patyrė dvasinių išgyvenimų. Atsakovo įstaiga yra pirma ir
vienintelė ieškovės darbo įstaiga, kurioje ji dirbo dvidešimt penkerius metus,
visada buvo jai lojali ir pareiginga, nuosekliai kilo karjeros laiptais, buvo
vertinama tiek bendradarbių, tiek pacientų. Dėl to realiai negrąžinant ieškovės
į buvusį darbą, esant neteisėtam atleidimui, ieškovės interesai nėra faktiškai
apginami, o neturtinė žala yra didinama, nes įteisinami tendencingi, neteisėti
atsakovo veiksmai siekiant ieškovę atleisti iš darbo.
Kasaciniu skundu
ieškovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutarties dalį, kuria buvo panaikinta
Kauno apygardos teismo 2009 m. balandžio 3 d. sprendimo dalis grąžinti ieškovę
dirbti į VšĮ Kauno 2-osios klinikinės ligoninės direktoriaus pavaduotojos
medicinai pareigas ir priteisti ieškovei 81 418,89 Lt už priverstinės
pravaikštos laiką iki 2009 m. balandžio 3 d. ir kompensaciją už priverstinę
pravaikštą nuo 2009 m. balandžio 4 d. iki sprendimo įvykdymo, skaičiuojant
vienos darbo dienos vidutinį darbo užmokestį po 279,79 Lt, ir palikti galioti šią
Kauno apygardos teismo 2009 m. balandžio 3 d. sprendimo dalį; pakeisti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m.
spalio 5 d. nutarties dalį ir Kauno apygardos teismo
2009 m. balandžio 3 d. sprendimo dalį dėl neturtinės žalos
priteisimo ir priteisti iš atsakovo 20 000 Lt neturtinės žalos
atlyginimo; pašalinti teismų procesinių sprendimų išvadą, kad ieškovė padarė
darbo drausmės pažeidimą; priteisti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas
apeliaciniame ir kasaciniame procesuose. Nurodomi šie kasacinio skundo
argumentai:
1. Dėl DK 297
straipsnio 4 dalies taikymo. Pagal Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalį asmuo
turi teisę pasirinkti darbą ir turėti saugią aplinką. Ši ieškovės konstitucinė
teisė pasirinkti darbą buvo apribota taikant alternatyvią priemonę - nepaisant
jos reikalavimo grąžinti į darbą, ji nebuvo į jį grąžinta saugant nuo
nepalankių darbo sąlygų, hiperbolizuojant ieškovės ir atsakovo vadovo
konfliktą, neatkuriant socialinio teisingumo, o sukeliant itin skausmingų
padarinių neteisėtai atleistam darbuotojui. Pagal kasacinio teismo praktiką DK
297 straipsnio 3, 4 dalys taikytinos tam, kad būtų įvykdytas socialinis
teisingumas, šie gynimo būdai skirti darbuotojų interesams ginti (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m.
balandžio 27 d. nutartyje, priimta civilinėje byloje V. S. v.
Lietuvos kariuomenė, bylos Nr. 3K-3-204/2007; 2008 m. lapkričio 17 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje R. U. v.
Šiaulių universitetas, bylos Nr. 3K-3-545/2008). Lietuvos Aukščiausiasis
Teismas yra pažymėjęs, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos
taip pat (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės
teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BAB
„Statūna“ v. UAB „Parama“, byla Nr. 3K-7-57/2008; Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. V. v. V. Š., bylos
Nr.3K-3-61/2009; kt.). Lietuvoje esant dideliam nedarbo lygiui, teismo
sprendimas negrąžinti ieškovės į darbą yra neteisėtas. Ieškovės teigimu, ji
buvo atleista iš darbo už vadovo kritiką, nors ši jos teisė garantuota Konstitucijos
33 straipsnio 2 dalyje. Ieškovė už netinkamą darbą nebuvo bausta, jai
pretenzijų iki atsakovo vadovo veiklos kritikos nebuvo reikšta, paskirtos
nuobaudos teismų buvo panaikintos, priešingai, kasacinis teismas yra
konstatavęs atsakovo nesąžiningumo faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 14 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje R. B. v. VšĮ Kauno
2-oji klinikinei ligoninė, bylos Nr. 3K-3-472/2008). Ieškovė nori
dirbti ir mano, kad yra pajėgi dirbti ir nepalankiomis sąlygomis, kurių
neturėtų būti, nes atsakovas privalo sudaryti normalias darbo sąlygas. Ieškovės
nuomone, jos argumentai atitinka kasacinio teismo praktiką dėl darbuotojo
grąžinimo į darbą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinė byloje K. Ž. v. Vilniaus universiteto Onkologijos
institutas, bylos Nr. 3K-3-218/2008).
Ieškovės nuomone, remiantis
Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo 29 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 30
straipsnio 2 dalimi, VšĮ Kauno 2-osios klinikinės ligoninės įstatais
administracijos pertvarkymas atliktas neteisėtai, be steigėjo sutikimo.
2. Dėl
apeliacinės instancijos teismo pareigos pasisakyti dėl apeliacinio skundo ir
atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentų. Pirmosios instancijos teismo
sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal visus apeliaciniame skunde
nurodytus argumentus nagrinėjant tiek fakto, tiek teisės klausimus. Apeliacinės
instancijos teismas sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje privalo
glausta forma nurodyti nustatytas bylos aplinkybes, įrodymų, kuriais grindžia
savo išvadas apie nustatytas aplinkybes, įvertinimą, argumentus, dėl kurių
atmetė kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymus ir kitus teisės aktus bei
kitus teisinius argumentus, kuriais vadovavosi darydamas išvadas (CPK 331
straipsnio 4 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB
DK „Lindra“ v. V. B. individuali įmonė, bylos Nr.
3K-3-169/2005; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB
„NTService“ v. Latvijos įmonė SIA „Radio Telecommunication Network“, bylos
Nr. 3K-3-231/2008; kt.). Tai, kad į atsiliepime nurodytus argumentus ir
daromas nuorodas į įrodymus būtina atsižvelgti, patvirtina formuojama praktika
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007
m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos regiono
aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“, byla Nr.
3K-3-416/2007; 2008 m. birželio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB
„Penkių kontinentų“ bankinės technologijos v. UAB „Kriptonika“, byla Nr.
3K-3-355/2008; kt.). Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių
buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau
tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 19 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas
v. UAB „Marių žvejys“, bylos Nr. 3K-3-416/2007; kt.). Skundžiamoje
apeliacinės instancijos teismo nutartyje nėra konkrečių ieškovės argumentų
analizės, atmetimo motyvų, išvados padarytos nesilaikant įrodinėjimo procesą
reglamentuojančių teisės normų, tai lėmė neteisėto sprendimo priėmimą;
nenurodytos ieškovės argumentų atmetimo priežastys.
3. Dėl
neturtinės žalos dydžio. Ieškovės nuomone, teismas, nustatydamas neturtinės
žalos dydį, turi atsižvelgti į padarinius, žalą padariusio asmens kaltę, jo
turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės
bylos aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijus. CK
6.250 straipsnyje nėra baigtinio kriterijų, į kuriuos būtina atsižvelgti
nustatant neturtinės žalos dydį, sąrašo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 18 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje L. Z. v. VšĮ
Marijampolės ligoninė, bylos Nr. 3K-7-255/2005; 2009 m. balandžio 14 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje G. Š. v. UAB
„Yazaki Wiring Technologies Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-174/2009; kt.). Atsakovo
veiksmų tęstinumas, kryptingumas ir tendencingumas daro įtaką neturtinės žalos
atlyginimui. Šiuo atveju ieškovė buvo nepagrįstai apkaltinta keturiais darbo drausmės
pažeidimais, finansiniu nusižengimu, sukėlusiu didelės žalos atsakovui, buvo
sumenkinti ieškovės administraciniai gebėjimai, pablogėjo jos materialinė būklė,
lėmusi ieškovės įsipareigojimų tretiesiems asmenims nevykdymą. Priteisiant
neturtinę žalą teismo sprendime nekonstatuota atsakovo padarytų neteisėtų
veiksmų kaltės forma.
4. Dėl
darbuotojo veikos vertinimo. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai
vertino ieškovės kaip gydytojos akušerės ginekologės funkcijų atlikimą. Teismas
konstatavo netinkamą darbo funkcijų atlikimą ieškovei nesiimant priemonių, kad
įstaigoje nustatyta mokamų medicininių paslaugų teikimo tvarka maksimaliai
atitiktų įstaigos ir pacientų interesus bei galiojančius norminius aktus, tačiau
kokių konkrečių veiksmų turėjo imtis, nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas
direktoriaus 2001 m. gruodžio 20 d. įsakymą Nr. 425 nepagrįstai įvertino kaip
nustatantį mokamų paslaugų teikimo tvarką. Mokamų paslaugų teikimo tvarkos
ydingumas yra atsakovo, o ne ieškovės kaltė (sveikatos apsaugos ministro 1999
m. liepos 30 d. įsakymu Nr. 357 patvirtintos Mokamų asmens sveikatos priežiūros
paslaugų teikimo ir apmokėjimo tvarkos 10.6 papunktis).
5. Dėl darbo
drausmės pažeidimo (DK 234, 236 straipsniai). Darbo drausmės pažeidimas,
sukeliantis drausminę atsakomybę, yra tada, kai vienu metu yra visos drausminės
atsakomybės sąlygos; darbuotojui teisme ginčijant jam paskirtą drausminę
nuobaudą, pareiga įrodyti drausminės atsakomybės sąlygų buvimą tenka darbdaviui
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007
m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. M. v.
UAB „Kelio“ restoranai, bylos Nr. 3K-3-69/2007). Darbdavys privalo tinkamai
organizuoti darbą – visų pirma užtikrindamas, kad darbuotojai tiksliai žinotų
savo pareigas, jų atlikimo tvarką – supažindinti su darbo tvarkos taisyklėmis,
pareigybės aprašymu ir darbo nuostatais (DK 227 straipsnio 1 dalis,
229-232 straipsniai). Apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino
byloje esančius įrodymus, nepasisakė dėl ieškovės argumentų, kad ginčo
paslaugos negali būti priskiriamos mokamoms paslaugoms, kad jos neatitinka įstatyme
nustatytų kriterijų, kad nėra teisinių prielaidų reikalauti iš pacienčių
susimokėti už paslaugą, kuri pagal įstatymą nepriskiriama mokamai paslaugai. Ieškovė,
kaip nustatyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nėra atsakinga už teikiamų
mokamų paslaugų organizavimą ir kontrolę, todėl negali pažeisti darbo drausmės
šioje srityje.
6. Dėl kreipimosi
į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą. Ieškovė pateikė prašymą
kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminio akto
neteisėtumo pripažinimo, tačiau apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai
atsisakė tenkinti šį prašymą.
7. Dėl Vidaus
audito ataskaitos Nr. 8 vertinimo. Teismai netinkamai vertino atsakovo
pateiktą įrodymą – Vidaus audito ataskaitą Nr. 8.
Atsiliepimu į ieškovės
kasacinį skundą atsakovas prašo jos kasacinį skundą atmesti, o atsakovo
kasacinį skundą tenkinti, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodomi
šie argumentai:
1. Dėl DK 297
straipsnio taikymo. Šiame DK straipsnyje įtvirtinta teismo prerogatyva
parinkti tinkamą ieškovo teisių gynimą, atsižvelgiant į byloje surinktus
įrodymus, šalių tarpusavio santykius, į galimybę grąžinti darbuotoją į darbą
dėl ekonominių ar kitų priežasčių. Byloje pateiktais įrodymais patvirtinta, kad
yra panaikintas direktoriaus (vyr. gydytojo) pavaduotojo medicinai etatas. Be
to, byloje buvo pateikti daugumos ligoninės darbuotojų prašymai, kuriuose
užfiksuotas nenoras dirbti kartu su ieškove. Taigi ieškovei bus sudarytos
nepalankios sąlygos dirbti kartu su ligoninės darbuotojais. Apeliacinės
instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į įstaigos veiklos specifiką,
teikiamas paslaugas, visuomeninę įstaigos reikšmę ir viešąjį interesą. Ieškovė
ieškinio reikalavimo panaikinti priimtus įsakymus dėl nustatytos naujos
struktūros nereiškė (CPK 265 straipsnis), tačiau etatų nustatymas pagal
ligoninės įstatus yra vadovo teisė ir pareiga, steigėjo sutikimo tokiu atveju
nereikia. Šioje byloje nebuvo nagrinėjamas ieškinio reikalavimas dėl atleidimo
iš darbo DK 129 straipsnio pagrindu, todėl nėra pagrindo vadovautis ieškovės
nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2007 m. vasario 26 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje M.
M. v. UAB „Kelio“ restoranai, bylos Nr. 3K-3-69/2007.
2. Dėl neturtinės
žalos priteisimo. Ieškovės nurodytos kasacinio teismo nutartys priimtos
kitokiose faktinių aplinkybių aspektu bylose. Ieškovė nepateikė įrodymų,
patvirtinančių, kad ji patyrė neturtinę žalą (CK 6.250 straipsnis). Byloje
pateikti ieškovės rašytiniai įrodymai patvirtina aplinkybę, kad dvidešimt
penkerius metus ieškovė serga įvairiomis ligomis, ieškovei iki atleidimo iš darbo
buvo skirtas gydymas, ji nuolat vartojo vaistus. Esant nustatytam faktui, kad
ieškovė padarė darbo drausmės pažeidimą, nėra pagrindo priteisti jai neturtinę
žalą.
3. Dėl darbo
drausmės pažeidimo. Byloje pateikti įrodymai, patvirtinantys ieškovę atlikus
šiurkštų darbo pareigų pažeidimą (DK 136 straipsnio 3 dalis, 235 straipsnis). Ieškovės
pareiginėje instrukcijoje nustatyta, kad ji, kaip direktoriaus pavaduotoja
medicinai, vadovaujasi Konstitucija, įstatymais ir norminiais aktais,
reglamentuojančiais sveikatos priežiūrą, vidaus darbo tvarkos taisyklėmis,
administracijos darbo reglamentu bei savo pareigine instrukcija; kontroliuoja
diagnostikos, gydymo, reabilitacijos procesų valdymą ir profesinę kokybę; turi
teisę reikalauti atskaitomybės iš skyrių vedėjų. Faktas, kad pareiginėje
instrukcijoje nedetalizuota kiekviena konkreti pareiga, nepatvirtina, kad
ieškovė neprivalėjo vykdyti teisės aktų ir atsakovo vadovo įsakymų. Pareiginėje
instrukcijoje įtvirtintas reikalavimas kontroliuoti diagnostikos, gydymo, reabilitacijos
procesų valdymą ir profesinę kokybę, neginčytinai apima ir teikiamų mokamų
paslaugų kainyno reikalavimų vykdymą. Ieškovė pati dirbo gydytojos akušerės
ginekologės darbą, sulygtą atskira darbo sutartimi, ir būtent ji, kaip
pavaduotoja medicinai, dalyvaudavo kasrytiniuose gydytojų akušerių ginekologų
susirinkimuose, jų metu pirmininkaudavo ir jai buvo žinomi teikiamų akušerinių
ginekologinių paslaugų aplinkybės ir tęstiniai pažeidimai, tačiau, būdama
atsakinga už diagnostikos ir gydymo kontrolę, nevykdė teisės aktų reikalavimų. Tai
lėmė atsakovo patirtus nuostolius – 200 000 Lt. Be to, ji pati pažeidinėjo
teisės aktų reikalavimus, savo elgesiu rodydama nederamą pavyzdį kitiems
sveikatos priežiūros specialistams. Faktą, kad yra padarytas šiurkštus darbo
pareigų pažeidimas, patvirtina 2007 m. liepos 4 d. Vidaus audito ataskaita Nr.
8, kuri nenuginčyta; teismai ataskaitą vertino kartu su kitais įrodymais.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Civiliniame
procese galiojant dispozityvumo principui, teisminio nagrinėjimo dalyko
nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teismas nagrinėja ginčą
neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Viena iš šio principo įgyvendinimo
išraiškų yra įtvirtinta CPK 353 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad kasacinis
teismas patikrina byloje priimtus teismų procesinius sprendimus teisės taikymo
aspektu, o kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų. CPK
353 straipsnio 1 dalyje taip pat įtvirtinta nuostata, kad kasacinė funkcija
vykdoma remiantis bylą nagrinėjusių teismų procesiniuose sprendimuose
nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, t. y. kasacinis teismas
nenustatinėja bylos faktų. Vadovaudamasi šiomis nuostatomis, kolegija pasisako dėl
kasaciniuose skunduose keliamų teisės normų, reglamentuojančių darbo sutarties
nutraukimą pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, t. y. kai darbuotojas
vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas (DK 235 straipsnis), aiškinimo
ir taikymo, taip pat dėl DK 297 straipsnio 3, 4 dalyse įtvirtintų alternatyvių
darbuotojo teisių gynimo būdų ir dėl DK 250 straipsnyje įtvirtinto neturtinės
žalos atlyginimo, nustačius neteisėtą darbo sutarties nutraukimo atvejį, nuostatos
aiškinimo ir taikymo. Šių teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimai yra
esminiai bei turintys lemiamą reikšmę galutiniam teisiniam rezultatui
nagrinėjamoje byloje. Kiti kasaciniuose skunduose keliami klausimai arba susiję
su jau nurodytų teisės normų aiškinimu ir taikymu, arba teisiškai nereikšmingi
galutiniam bylos rezultatui, todėl kolegija dėl jų iš esmės nepasisako.
Dėl šiurkštaus
darbo drausmės pažeidimo, kaip darbuotojo drausminės atsakomybės taikymo
pagrindo
Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo praktikoje suformuluotos principinės nuostatos dėl darbuotojo drausminės
atsakomybės pagrindų ir sąlygų, kurie reikšmingi sprendžiant drausminės
nuobaudos skyrimo klausimą, pasisakyta dėl drausminės nuobaudos parinkimo
kriterijų ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2005 m. gruodžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje I. P. v. VšĮ Radviliškio ligoninė,
bylos Nr. 3K-3-669/2005; 2007 m. gruodžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje J. C. v. individuali L.
Š. įmonė „Meškėnas“, bylos Nr. 3K-3-560/2007; 2009 m. spalio 12 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje D. C. v.
Alytaus sporto ir rekreacijos centras, bylos Nr. 3K-3-393/2009; kt.). Darbo
sutarties nutraukimas dėl šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo yra drausminė
nuobauda, kuri gali būti taikoma, kai yra drausminės atsakomybės pagrindas (DK
10 straipsnio 1 dalis, 136 straipsnio 4 dalis). Drausminės
atsakomybės pagrindas – tai darbo drausmės pažeidimas, t. y. darbo pareigų
nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės (DK 234 straipsnis).
Bendrosios visų darbuotojų pareigos įtvirtintos DK 228 straipsnyje, o nurodytas
pareigas sukonkretina ir detalizuoja kiti teisės aktai.
Pagal DK 136
straipsnio 3 dalies 2 punktą darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį su
darbuotoju, vieną kartą šiurkščiai pažeidusiu darbo pareigas. DK 235 straipsnio
1 dalyje nustatyta, kad šiurkštus darbo pareigų pažeidimas - tai darbo drausmės
pažeidimas, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos tiesiogiai darbuotojo darbą
reglamentuojančių įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nuostatos arba kitaip
šiurkščiai nusižengiama darbo pareigoms ar nustatytai darbo tvarkai. Šiurkščiu,
t. y. itin netoleruotinu, kvalifikuojamas darbo pareigų pažeidimas, darbo
teisiniuose santykiuose pripažįstamas kaip vienas sunkiausių darbo sutarties
pažeidimų, todėl darbuotojas, kurio darbo sutartis pasibaigia tokiu pagrindu,
darbo rinkoje vertinamas nepalankiai ir turi blogas sąlygas konkuruoti su
kitais pretendentais į darbo vietas. Dėl šios priežasties darbdavys atleisti
darbuotoją šiuo pagrindu gali tik tada, kai yra pakankamai duomenų, patikimai
patvirtinančių, kad toks atleidimas bus pagrįstas ir teisėtas. Kai už tokį
šiurkštų darbo pareigų pažeidimą atleistas darbuotojas teisme ginčija darbo
sutarties nutraukimo teisėtumą, darbdavys turi pateikti įrodymus (teisinius
argumentus), pagrindžiančius darbuotojo nusižengimo kvalifikavimą šiurkščiu, o
teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, kiekvienu atveju turi
įvertinti, ar darbdavys padarytą nusižengimą pagrįstai kvalifikavo kaip šiurkštų
darbo drausmės pažeidimą.
Sprendžiant,
ar darbuotojo veiksmai yra neteisėti, būtina įvertinti jo darbo pareigas, darbo
tvarką reglamentuojančius aktus. Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo
konstatuoti, kad ieškovė (kasatorė) būtų padariusi darbo drausmės pažeidimą,
kvalifikuotiną šiurkščiu, t. y. būtų šiurkščiai pažeidusi tiesiogiai jos, kaip
ligoninės direktoriaus (vyr. gydytojo) pavaduotojos medicinai, darbą
reglamentuojančių įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nuostatas arba kitaip
šiurkščiai nusižengusi darbo pareigoms ar nustatytai darbo tvarkai. Tinkamai
organizuoti darbą privalo darbdavys– visų pirma, užtikrindamas, kad darbuotojai
tiksliai žinotų savo pareigas, jų atlikimo tvarką – supažindinti su darbo
tvarkos taisyklėmis, pareigybės aprašymuose ir nuostatuose (DK 227 straipsnio 1
dalis, 229-232 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 22 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje G. K. v. UAB „Baltijos parkai“,
bylos Nr. 3K-3-351/2006). Atsakovas (kasatorius) tiek VšĮ Kauno 2-osios
klinikinės ligoninės administracijos darbo reglamente (3.1 punktas), tiek
ligoninės direktoriaus (vyr. gydytojo) pavaduotojos medicinai pareiginėje
instrukcijoje nustatydamas šią pareigybę užimančios darbuotojo kompetencijos
ribas, šiam darbuotojui, be kitų funkcijų ir pareigų, nustatė diagnostikos,
gydymo reabilitacijos procesų valdymo ir profesinės kokybės kontrolės funkciją.
Abstrakčiai suformuluoto kontrolės funkcijos turinio jokiu kitu lokaliniu
norminiu teisės aktu nesukonkretino, tačiau, spręsdamas drausminės nuobaudos
ieškovei taikymo klausimą, 2008 m. vasario 6 d. įsakymu konstatavo, kad ieškovė
pagal savo pareigines funkcijas buvo atsakinga ir už ligoninėje teikiamų mokamų
medicininių paslaugų organizavimą ir kontrolę, tiksliau – kad diagnostikos,
gydymo reabilitacijos procesų valdymo ir profesinės kokybės kontrolės funkcija
apėmė ir ligoninėje teikiamų mokamų medicininių paslaugų organizavimą ir
kontrolę. Minėta, kad darbdavys privalo tinkamai organizuoti darbą – visų
pirma, užtikrindamas, kad darbuotojai tiksliai žinotų savo pareigas, jų
atlikimo tvarką. Taigi logiška išvada, kad darbdavys negali reikalauti iš
darbuotojo atlikti tas darbo funkcijas, kurių atlikimas jam nebuvo pavestas,
ir, suprantama, tam darbuotojui negali taikyti drausminės atsakomybės, nes drausminės
atsakomybės pagrindas – tai darbo drausmės pažeidimas, t. y. darbo pareigų
nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės (DK 234
straipsnis). Kadangi jokio lokalinio norminio teisės akto nebuvo nustatyta, kad
ieškovė pagal savo pareigines funkcijas buvo atsakinga ir už ligoninėje
teikiamų mokamų medicininių paslaugų organizavimą ir kontrolę, t. y. kad
jos profesinė veikla ligoninėje apėmė ne tik medicininius veiklos, bet ir
finansinės veiklos aspektus, nebuvo pagrindo konstatuoti, kad ieškovė
šiurkščiai pažeidė tiesiogiai jos darbą reglamentuojančių įstatymų ar kitų
norminių aktų nuostatas arba kitaip šiurkščiai nusižengė darbo pareigoms ar
nustatytai darbo tvarkai – tiesiog atsakovas (darbdavys) neįrodė, kad ieškovei
(darbuotojai) buvo pavedęs kontroliuoti ligoninėje teikiamų papildomai apmokamų
medicininių paslaugų kontrolės funkciją, o ji šios funkcijos atlikimą pažeidė
(DK 235 straipsnio 2 dalis 11 punktas). Šiuo aspektu papildomai pažymėtina, kad
pagal sveikatos apsaugos ministro 1999 m. liepos 30 d. įsakymu Nr.
357 patvirtintos Mokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir
apmokėjimo tvarkos 10 punkto nuostatas turėjo būti sprendžiamas asmens, kuris
būtų atsakingas už mokamų paslaugų teikimo tvarkos organizavimą, už šių
paslaugų apskaitą ir finansinę atskaitomybę paskyrimo klausimas. Minėta, kad ieškovė
tokiu asmeniu nebuvo paskirta, todėl, dirbdama ligoninės direktoriaus (vyr.
gydytojo) pavaduotoja medicinai, bet nebūdama atsakinga už mokamų paslaugų
teikimo tvarkos organizavimą, už šių paslaugų apskaitą ir finansinę
atskaitomybę, tačiau kartu, pagal atskirą darbo sutartį dirbdama akušere ginekologe,
ji negalėjo būti baudžiama neproporcingai griežčiau, nei buvo nubausti
Akušerijos-ginekologijos skyriuose medicinos paslaugas teikiantys kiti
darbuotojai už sveikatos apsaugos ministro 1999 m. liepos 30 d.
įsakymo Nr. 357 „Dėl mokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąrašo, kainų
nustatymo ir jų indeksavimo tvarkos bei šių paslaugų teikimo ir apmokėjimo
tvarkos“ bei atsakovo 2004 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. 41 tiesioginį
nevykdymą. Akušerijos-ginekologijos skyriuose medicinos paslaugas teikiantiems
kitiems medicinos darbuotojams buvo paskirtos drausminės nuobaudos-pastabos, o
vienam iš jų – papeikimas. Nors DK 238 straipsnyje nustatyti kriterijai, į
kuriuos turi būti atsižvelgiama skiriant darbuotojams drausmines nuobaudas už
darbo drausmės pažeidimus ir šie kriterijai suteikia darbdaviui galimybę
individualizuoti skiriamos nuobaudos rūšį, tačiau skiriama nuobauda turi būti
adekvati padarytam darbo drausmės pažeidimui ir negali būti skiriamos
neproporcingai skirtingos nuobaudos atskiriems darbuotojams už panašaus pobūdžio
drausmės pažeidimus. Dėl to konstatavus, kad ieškovė nepadarė tokio nusižengimo,
kuriuo šiurkščiai pažeidžiama darbo tvarka, jai negalėjo būti skiriama
griežčiausia drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo (DK 136 straipsnis 3
dalis 2 punktas).
Nurodytais
kasacinio teismo teisėjų kolegijos argumentais atmetami darbdavio (atsakovo)
kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo DK 235, 238 straipsnių aiškinimo ir
taikymo bylos nagrinėjimo teismuose proceso metu.
Dėl DK
297 straipsnio 3, 4 dalių aiškinimo ir taikymo
Nagrinėdamas
darbuotojo (ieškovo) reikalavimus dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu,
teismas turi patikrinti ir nustatyti, ar yra pagrindas darbuotojo atleidimą iš
darbo pripažinti neteisėtu ir, jeigu yra, tai kuris iš DK 297 straipsnio 3, 4
dalyse nustatytų alternatyvių darbuotojo teisių gynimo būdų taikytinas. Bylą
dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu nagrinėjantis teismas nėra
saistomas darbuotojo (ieškovo) nurodyto ieškinio dalyko: nustatęs, kad tenkinti
pareikštą reikalavimą visa apimtimi nėra pagrindo, teismas gali savo
iniciatyva, kai yra pagrindas, taikyti alternatyvų darbuotojo darbo teisių
gynimo būdą (CPK 418 straipsnis). Teismas gali keisti ieškinio dalyką bylose
dėl grąžinimo į darbą, jeigu nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali
būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių
priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti
(DK 297 straipsnio 4 dalis). Aplinkybes, reikšmingas DK 297 straipsnio 4 dalies
taikymui, teismas nagrinėja nepriklausomai nuo to, ar kuri nors iš proceso
šalių jomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. DK
297 straipsnio 4 dalyje nurodytos priežasties – darbuotojui gali būti
sudarytos nepalankios sąlygos dirbti – egzistavimas nustatomas atsižvelgiant į
konkrečios bylos konkrečias faktines aplinkybes, nesuabsoliutinant nė vienos iš
ginčo šalių pozicijos bei interesų. Nustatęs, kad darbuotojas į pirmesnį darbą
negali būti grąžinamas dėl DK 297 straipsnio 4 dalyje nurodytų priežasčių,
teismas taiko šioje teisės normoje nustatytą pažeistų darbuotojo teisių gynimo
būdą, o tokių priežasčių nenustatęs – DK 297 straipsnio 3 dalyje nustatytą
gynimo būdą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2005 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V.
Ž. v. AB aviakompanijai ,,Lietuvos avialinijos“, bylos Nr.
3K-3-178/2005; 2006 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. V. v. AB „Kauno energija“, bylos Nr.
3K-3-333/2006; 2007 m. birželio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. D. v. VĮ Mažeikių miškų urėdija, bylos Nr.
3K-3-231/2007).
Minėta, kad
nustatęs, jog yra pagrindas darbuotojo atleidimą iš darbo pripažinti neteisėtu,
teismas turi nuspręsti, kuris iš DK 297 straipsnio 3, 4 dalyse nurodytų
alternatyvių darbuotojo teisių gynimo būdų yra taikytinas. Bylą nagrinėję
teismai ieškovės pažeistas darbo teises gynė taikydami skirtingus pažeistų
teisių gynimo būdus – pirmosios instancijos teismas DK 297 straipsnio 3 dalies
pagrindu grąžino ieškovę į pirmesnį darbą, apeliacinės instancijos teismas
konstatavo, kad yra teisinis pagrindas ieškovės teises ginti taikant
alternatyvų darbuotojo teisių gynimo būdą – DK 297 straipsnio 4 dalies
nuostatas, t. y. nustačius ieškovės darbo teisių pažeidimą jos į darbą
negrąžinti, priteisti įstatymo nustatytas pinigines išmokas.
Teisėjų kolegija
konstatuoja, kad būtent apeliacinės instancijos teismo išvados dėl šalių
teisinio ginčo išsprendimo atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes ir
yra pagrįstas tinkamu darbo teisės normų taikymu. Priimdamas sprendimą grąžinti
ieškovę į darbą pas atsakovą, pirmosios instancijos teismas nesvarstė DK 297
straipsnio 4 dalyje suformuluotos nuostatos, kurios pagrindu galima neteisėto
darbo sutarties nutraukimo fakto konstatacija, kartu pripažįstant, kad darbuotojas
negali būti grąžinamas į darbą dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios
sąlygos dirbti. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, atsižvelgiant į šios konkrečios
bylos konkrečias faktines aplinkybes, buvo būtina šią įstatymo nuostatos
taikymą svarstyti. Tai atliko apeliacinės instancijos teismas. Aptariamo
įstatymo dispozicijos formuluotė „gali būti sudarytos nepalankios sąlygos
dirbti“ yra išdėstyta prielaidos forma, tačiau, kaip žinoma, galutinis teismo
sprendimas negali būti grindžiamas prielaida (CPK 260, 263 straipsniai).
Aptariamos formuluotės įgyvendinimas, t. y. prielaidos forma išdėstyto įstatymo
taikymas, priskiriamas teismo diskrecijai ir teismas tokį įstatymą turi taikyti
vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK
2 straipsnio 7 dalis). Dėl to nuspręsdamas, kad, neteisėtai atleistą
darbuotoją grąžinus į darbą jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti,
teismas turi nustatyti, kad dėl kilusio darbo ginčo ar dėl kitų priežasčių ne
atsiras, o jau realiai egzistuoja aplinkybės, kurios itin suvaržo ar apskritai
eliminuoja galimybę neteisėtai atleistam darbuotojui grįžti į darbą pas
darbdavį ir produktyviai bei saugiai dirbti. Galimos faktinės situacijos, kada
dėl saugios, sveikos ir produktyvios darbo aplinkos sukūrimo atsiranda
būtinumas nutraukti kelių įmonės darbuotojų bendrą veiklą, o toks poreikis gali
stipriai padidėti, kada darbuotojai turi ir administracinių įgalinimų.
Apeliacinės instancijos teismas nustatė ir nutarties motyvuojamojoje dalyje
nurodė faktines aplinkybes, kurių pagrindu padarė išvadą, kad ieškovę grąžinus
į darbą jai palankios darbo sąlygos nebus sudarytos, o konfliktinė situacija,
kurios dalyvė yra ir ieškovė, turi įtakos visuomenei svarbios viešosios įstaigos
– ligoninės darbui (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Gilų konflikto ligoninėje
pobūdį (kas, suprantama, negatyviai veikia ligoninėje dirbantį kolektyvą ir
atitinkamai viešosios įstaigos – ligoninės veiklą) patvirtina ir tai, kad pagal
pateiktus byloje dokumentus nemaža kolektyvo dalis yra įsitraukusi į ligoninės
administracijos, konkrečiai – direktoriaus (vyr. gydytojo) ir ieškovės –
direktoriaus (vyr. gydytojo) pavaduotojos medicinai konfliktą. Dėl to, esant
apeliacinės instancijos teismo nustatytoms aplinkybėms, kasacinio teismo
teisėjų kolegija pripažįsta, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo
pagrindą taikyti alternatyvų, t. y. DK 297 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą,
ieškovės pažeistų darbo teisių gynimo būdą. Taikydamas alternatyvų pažeistų
ieškovės darbo teisių gynimo būdą, teismas taikė įstatyme įtvirtintą teisių
gynimo būdą (Konstitucijos 109 straipsnis 3 dalis). Parinkti konkrečiu atveju
tinkamiausią teisių gynimo būdą yra teismo diskrecinė teisė, todėl nėra pagrindo
pripažinti, kad įstatymo nustatyto pažeistų teisių gynimo būdo parinkimas gali
pažeisti ar pažeidžia asmens darbo teises.
Pripažinus,
kad alternatyvus ieškovės darbo teisių gynimo būdas byloje yra taikytas
tinkamai, nebelieka teisinio pagrindo analizuoti kasatorės (ieškovės) argumentų
dėl kreipimosi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą teisinio poreikio,
Vidaus audito ataskaitos Nr. 8 įrodomosios galios bei atsakovo įstaigoje
atliktų struktūrinių pertvarkymų administracijoje teisėtumo.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo
Šio teisės instituto
taikymas yra aktualus abiem ginčo šalims, kurios kasaciniuose skunduose
pateikia argumentus dėl, jų manymu, netinkamo neturtinės žalos atlyginimą
reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo. Tačiau kolegija su šalių
kasacinių skundų argumentais nesutinka.
DK 250
straipsnyje nustatyta, kad darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai
padarytą neturtinę žalą. Jos dydis nustatomas vadovaujantis CK 6.250
straipsnyje įtvirtintais neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais ir
pagrindais. Pagal CK 6.250 straipsnį neturtinė žala atlyginama tik įstatymų
nustatytais atvejais, t. y. tik už įstatyme nustatytų teisių ir įstatymo
saugomų vertybių pažeidimus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs,
kad neteisėto atleidimo atveju neturtinė žala atlyginama tais atvejais, kai
atleidimo aplinkybės ir darbuotojo atleidimo pagrindas yra tokie, kurie
pateisintų neturtinės žalos atlyginimą, nes kitomis darbuotojų teisių gynybos
priemonėmis, tokiomis kaip turtinės žalos atlyginimas (kompensacija),
pripažinimu atleidimą iš darbo neteisėtu ar grąžinimu į darbą, darbuotojui
padaryta skriauda nėra teisingai atlyginama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 27 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje V. S. v. Lietuvos
kariuomenė, byla Nr. 3K-3-204/2007). Bylą nagrinėję teismai, nustatydami
darbdavio atsakomybės už padarytą neturtinę žalą sąlygas, nenukrypo nuo
suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 4 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje A. K. v. AB „Vievio
paukštynas“, byla Nr. 3K-3-10/2006; 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje I. T. v. UAB ,,Plungės lagūna“,
byla Nr. 3K-3-27/2006).
Nustatant neturtinės
žalos dydį yra reikšmingos darbo santykius apibūdinančios aplinkybės, t. y.
darbo santykių trukmė, turėtos darbuotojo nuobaudos, taip pat jo teisių
pažeidimo aplinkybės ir padariniai, pažeistų teisių apgynimas teismo sprendimu
ir kita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2006 m. gegužės 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. K. v. UAB „Baltijos parkai“, byla Nr.
3K-3-351/2006). Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, turi atsižvelgti į
jos padarinius, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos
turtinės žalos dydį ir kitas turinčias reikšmės bylos aplinkybes, taip pat į
protingumo, sąžiningumo ir teisingumo kriterijus. Bylą nagrinėję teismai,
pripažindami pakankamu 4000 Lt neturtinės žalos dydžio įvertinimą, į nurodytas
aplinkybes atsižvelgė. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šalių kasacinių skundų
argumentai dėl darbdavio atsakomybės už darbuotojui padarytą neturtinę žalą ir
jos dydžio nesudaro įstatyme nustatyto pagrindo keisti priteistos neturtinės
žalos dydį ar tokį reikalavimą atmesti. Kasacinių skundų motyvai yra susiję su
bylos aplinkybių pervertinimu, tačiau tai yra pirmosios ir apeliacinės
instancijos teismų prerogatyva, todėl kasacinis teismas šių aplinkybių
nevertina.
Dėl proceso
teisės normų taikymo
Abiejų šalių
kasaciniuose skunduose nurodomi ir proceso teisės normų pažeidimai, akcentuojama,
kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai nemotyvavo savo procesinio
sprendimo, nepagrįstai nepasisakė dėl visų apeliacinių skundų argumentų. Tačiau
teisėjų kolegija nurodo, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus
apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti
analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. Ruiz Torija v. Spain
and Hiro Balani v. Spain, judgments of 9 December 1994, Series A. Nos 303
– A and 303 – B, p. 12, par. 29, and p. 29-30, par. 27; Higgins and Others
v. France, judgment of 19 February 1998, Reports of Judgments and Decisions
1998-I, p. 60, par. 42). Atsakovui, kaip ir ieškovei, apskundus pirmosios
instancijos teismo sprendimą, apeliacinės instancijos teismas atskleidė bylos
esmę, įvertino byloje esančius įrodymus, išdėstė priimamos nutarties motyvus.
Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti
suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną skundo argumentą (žr.,
pvz., van de Hurk v. Netherlands, judgment of 19 April 1994, no.
16034/90, § 61; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v.
Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga, bylos Nr. 3K-7-38/2008; 2009 m. vasario
2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Tele2“ v. UAB „Vortumas“,
bylos Nr. 3K-3-24/2009). Dėl to kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo
konstatuoti, jog apeliacinės instancijos teismas priėmė nepagrįstą įrodymais ir
nustatytomis aplinkybėmis procesinį sprendimą (CPK 263 straipsnis).
Kasaciniuose skunduose
šalys (ypač ieškovė) pateikia išsamią kasacinio teismo praktikos analizę byloje
nagrinėtais teisės klausimais, nutartyse pateiktų išaiškinimų pagrindu grindžia
savo teisines pozicijas.
Kasacinis
teismas yra nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas aiškina ir taiko teisės
normas. Tą teismas daro ne a priori, o konkrečioje byloje,
atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su
taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas
gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes
šis aiškinimas, minėta, yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo
konkrečioje byloje ratio decidendi. Dėl to Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo išaiškinimai, atlikti konkrečiose bylose, taikytini tik teismams
nagrinėjant panašias savo faktinėmis aplinkybėmis bylas į tą bylą, kurią
nagrinėdamas Aukščiausiasis Teismas išaiškino atitinkamą teisės normą. Toks
konstitucinis jurisprudencijos tęstinumo principas yra suformuluotas ir
Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime. Teisėjų kolegija, pateikdama
argumentus dėl ginčo teisinio išsprendimo, remiasi ir šalių nurodyta teismų
praktika, taip pat atsižvelgia į pateiktus kasacinio teismo išaiškinimus ir
kitose nutartyse, kurios aktualios nagrinėjamam ginčui išspręsti, o galutines
išvadas padaro taikydama byloje nurodytas teisės normas bei atsižvelgdama į
nutartyje nurodytą kasacinio teismo praktiką, kuri taikytina šios konkrečios
bylos kontekste.
Nurodytais
motyvais teisėjų kolegija konstatuoja, kad CPK 346 straipsnyje išvardytų pagrindų
keisti ar panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį nenustatyta.
Apeliacinės instancijos teismo nutarties rezoliucinė dalis papildytina,
nurodant darbo sutarties pasibaigimo pagrindą.
Dėl
bylinėjimosi išlaidų
Iš kasatorių
R. B. ir VšĮ Kauno 2-osios
klinikinės ligoninės priteistina valstybei po 26,89 Lt išlaidų,
susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme (CPK 88
straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1
dalimi,
n u t a r i a :
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai Dangutė
Ambrasienė
Sigitas
Gurevičius
Virgilijus
Grabinskas