Administracinė byla Nr. A-949-858/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04164-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 22

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. ir atsakovo Lietuvos kriminalinės policijos biuro apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kriminalinės policijos biuro, ir Lietuvos kriminalinės policijos biurui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (tretieji suinteresuoti asmenys byloje: Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) 2014 m. rugsėjo 11 d. skundu ir patikslintu skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos kriminalinės policijos biuro (toliau ? ir Biuras, atsakovas) 2014 m. rugpjūčio 21 d. raštą Nr. 38-S-1210 (toliau – ir Raštas); 2) įpareigoti Biurą pateikti pareiškėjui atsakymą į 2014 m. birželio 26 d. prašymą; 3) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Biuro, priteisti turtinę žalą (33 480 Lt) ir periodines išmokas po 372 Lt iki 2028 m.; 4) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Biuro, priteisti neturtinę žalą – 66 520 Lt; 5) įpareigoti Biurą išslaptinti su pareiškėju pasirašytą raštišką slapto bendradarbiavimo sutartį ir ją pateikti pareiškėjui.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2014 m. birželio mėnesį kreipėsi į Lietuvos kriminalinės policijos biurą su prašymu išslaptinti ir pateikti informaciją, išimtinai susijusią su pareiškėju, kadangi ši informacija būtina įgyvendinant teisę gauti senatvės ir neįgalumo pensijas. Biuras Rašte nurodė, kad specialioji ekspertų komisija išnagrinėjo prašymą ir nusprendė, kad informacijos nepateiks, nes atsakovas vadovaujasi Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (toliau ? Paslapčių įstatymas) bei Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo (toliau ? KŽĮ) nuostatomis ir neteikia asmens duomenų.

Pareiškėjas teigė, kad jo darbdavys yra Biuras, sudaręs raštišką slapto bendradarbiavimo sutartį (darbo sutartį), pagal kurią mokėjo fiksuotą atlyginimą ir pagal kurią būtų suteiktos socialinės garantijos, tačiau nepateikė jokių duomenų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Pažymėjo, kad dėl to jis gauna neįgalumo pašalpą, nors turėtų gauti neįgalumo pensiją. Skirtumas tarp šių valstybinių išmokų yra 372 Lt, todėl Biuras padarė pareiškėjui 33 480 Lt turtinę žalą (372 Lt per mėnesį). Taip pat pareiškėjas nurodė, kad dėl atsisakymo išslaptinti jo prašomus duomenis patyrė ir neturtinę žalą.

Atsakovas Lietuvos kriminalinės policijos biuras atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsakovas aiškino, kad Specialioji ekspertų komisija, išnagrinėjusi 2014 m. birželio 26 d. prašymą „Dėl informacijos teikimo“, nurodė, kad, vadovaujantis Paslapčių įstatymo bei KŽĮ nuostatomis, duomenų apie sudarytas / nesudarytas slapto bendradarbiavimo sutartis neteikia. Pagal Paslapčių įstatymo 7 straipsnio nuostatas, tokie duomenys sudaro valstybės paslaptį, visa informacija yra su įslaptinimo žyma „slaptai“ ir, vadovaujantis Paslapčių įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2 punktu, įslaptinama 15 metų. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad slapto bendradarbiavimo sutartys prilygsta darbo sutartims. Vadovavosi Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir Darbo kodeksas) 93 straipsnyje įtvirtinta darbo sutarties sąvoka. Biuras dėl turtinės žalos nurodė, kad pareiškėjo nurodomos aplinkybės neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos – neteisėtų veiksmų. Pareiškėjui taip pat negali būti priteista ir neturtinė žala, nes jo sveikatos problemos atsirado dar 2005 metais.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 8 d. sprendimu pareiškėjo A. B. skundą tenkino iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2014 m. birželio 26 d. pareiškėjas Biurui pateikė prašymą išslaptinti ir pateikti informaciją, apie su juo sudarytas bendradarbiavimo su teisėsaugos institucijomis sutarti. 2014 m. liepos 25 d. Biuras raštu informavo pareiškėją, kad prašymas bus svarstomas artimiausiame Biuro specialiosios ekspertų komisijos posėdyje. 2014 m. rugpjūčio 21 d. pareiškėjas Raštu informuotas, kad Biuro specialioji ekspertų komisija nusprendė jo prašomos informacijos neatskleisti. 2014 m. gruodžio 31 d. teismas raštu kreipėsi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją (toliau ? VRM) dėl su pareiškėju sudarytos slapto bendradarbiavimo sutarties išslaptinimo ir jos pateikimo teismui. VRM teismo pavedimo vykdymą peradresavo Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos, kuris jį persiuntė Biurui. Galiausiai buvo atsisakyta išslaptinti prašomus duomenis.

Vilniaus apygardos administracinis teismas nurodė, kad ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl to, ar teisėtai ir pagrįstai Biuras atsisakė pareiškėjui atskleisti informaciją, kuri yra priskiriama valstybės paslapčiai.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Paslapčių įstatymo 10 straipsnyje nustatyta, kad įslaptinta informacija išslaptinama, kai pasibaigia nustatytas įslaptinimo terminas arba išnyksta įslaptinimo tikslingumas, nors nustatytas įslaptinimo terminas dar nepasibaigęs. Įslaptinta informacija, kai nustatytas įslaptinimo terminas dar nepasibaigęs, gali būti išslaptinama tik įslaptintos informacijos rengėjo sprendimu (10 str. 2 d.).

Vilniaus apygardos administracinis teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje pateiktame Biuro 2001 m. gruodžio 27 d. rašte Nr. 5KPB-22VS nurodyta, kad pareiškėjas nebuvo sankcionuotų nusikalstamos veikos imitavimo modelių 2000 m. vasario 22 d. Nr. 39 ir 2000 m. spalio 6 d. Nr. 177s dalyvis, Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai duodavo užduotis, susijusias tik su informacijos rinkimu.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje aplinkybė, kad pareiškėjas bendradarbiavo su teisėsaugos pareigūnais, yra nustatyta iš išslaptintų šaltinių, todėl šis faktas savaime nebegali būti laikomas slaptu. Rašte nenurodyta, dėl kokių priežasčių ir kokia pareiškėjo prašoma informacija toliau yra laikoma valstybės paslaptimi. Teismas pabrėžė, kad tam tikros informacijos įslaptinimas yra tikslinis, t. y. kurios praradimas arba neteisėtas atskleidimas gali sukelti grėsmę Lietuvos Respublikos suverenitetui, teritorijos vientisumui, gynybinei galiai, padaryti žalos valstybės interesams, sukelti pavojų žmogaus gyvybei. Nagrinėjamu atveju atsakovas ginčijamame sprendime nenurodė motyvų, kodėl atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Raštui taikytini Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau ? VAĮ) 8 straipsnyje nustatyti reikalavimai. Šio straipsnio 1 dalis nustato, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsižvelgus į teisinį reguliavimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką akivaizdu, kad Raštas neatitinka VAĮ 8 straipsnyje nustatytų reikalavimų, todėl nusprendė tenkinti pareiškėjo reikalavimą Raštą panaikinti ir įpareigojo Biurą pateikti pareiškėjui atsakymą į 2014 m. birželio 26 d. prašymą. Teismas nurodė, kad Biuras, atsakydamas į pareiškėjo prašymą, vadovaudamasis VAĮ 8 straipsnyje nustatytais reikalavimais, turėtų aiškiai išdėstyti konkrečias teisės aktų nuostatas, kuriomis vadovaujamasi priimant sprendimą, siejant šias teisės aktų nuostatas su konkrečiomis prašyme nurodytomis aplinkybėmis.

Teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimai atlyginti žalą gali būti nagrinėjami tik atsakovui įgyvendinus teismo įpareigojimą išnagrinėti jo prašymą iš naujo ir priėmus sprendimą, atitinkantį VAĮ 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus.

III.

Pareiškėjas A. B. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą ? jo skundą tenkinti.

Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, jog jo reikalavimai atlyginti turtinę bei neturtinę žalą gali būti nagrinėjami tik atsakovui įgyvendinus teismo įpareigojimą išnagrinėti jo prašymą iš naujo ir priėmus sprendimą, atitinkantį VAĮ 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pareiškėjas akcentuoja, kad teismas nenagrinėjo jo skundo reikalavimų dėl turtinė bei neturtinės žalos priteisimo, nors ir pripažino, kad Biuras atliko veiksmus, kurie neatitinka VAĮ 8 straipsnyje nustatytų reikalavimų.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, jog teismas sprendime nurodė, kad Biuras atsisakė išslaptinti teismo prašomus duomenis, todėl teismas, turėdamas pareigą teisingai ir objektyviai išnagrinėti bylas bei priimti pagrįstus sprendimus, turėjo pareikalauti susipažinti su byloje esančia valstybės tarnybos paslaptį sudarančia informacija. Priešingas teismo elgesys prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėjas teigia, kad teismas neišnagrinėjo jo 2015 m. kovo 9 d. prašymo, nepriėmė jokio procesinio sprendimo ir savo sprendime nenurodė jokių motyvų.

Pareiškėjas pažymi, kad Biuras pateikė iš konteksto išslaptintą informacija savo nuožiūra ir pagal savo poreikius, nes yra suinteresuotas asmuo byloje. Pareiškėjo nuomone, ši informacija kelia abejonių dėl šios išslaptintos informacijos objektyvumo, nešališkumo, pagrįstumo ir teisėtumo, nes Biuras taip ir neatsakė į klausimą, kokiu teisiniu pagrindu pareiškėjui skirdavo užduotis. Biuras iki šiol negali atsakyti į šiuos klausimus, teigdamas, kad tai sudaro valstybės ir tarnybos paslaptis, nors pagal pateiktus duomenis pareiškėjas nebuvo slaptas operatyvinis veiklos dalyvis ir faktiškai tai neturėtų sudaryti valstybės ir tarnybos paslapties. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad ginčas kilo iš esmės dėl to, kad Biuras nepaisė įstatymų ir piktnaudžiavo užimamomis pareigomis, pažeidė bei suvaržė žmogaus teises ir laisves, nes pareiškėjas negali pasinaudoti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintomis teisėmis.

Pareiškėjas nurodo, kad VRM ir Policijos departamentas atsiliepimų į skundą nepateikė, teismo posėdyje nedalyvavo, nors apie posėdžio vietą ir laiką buvo pranešta tinkamai. Pareiškėjo teigimu, Biuras neturi teisės susipažinti su slapta medžiaga, nieko nežinojo ir negalėjo pasisakyti dėl slapto bendradarbiavimo sutarties pagrindų, todėl Biuras nukreipė atsakomybę į VRM, kuri teismo procesą ignoravo.

Atsakovas Lietuvos kriminalinės policijos biuras atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo teigimu, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos. Atsakovas nurodo, kad neįrodyti Biuro pareigūnų neteisėti veiksmai. Atsakovas tvirtina, kad pareiškėjo reikalaujama suteikti informacija sudaro valstybės paslaptį, todėl negali būti suteikta, o pareigūnų veiksmai atsisakant pateikti informaciją, sudarančią valstybės paslaptį, yra teisėti.

Atsakovas pažymi, pareiškėjas, motyvuodamas savo neturtinę žalą, nurodo, kad išgyveno dvasinį skausmą, nepatogumus, emocinę depresiją, tačiau niekuo savo teiginių nepagrindė. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjas, reikalaudamas atlyginti neturtinę žalą, neturi įrodinėti žalos atsiradimo (padarymo), tačiau jis neatleidžiamas nuo pareigos įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas, o neįrodžius bent vienos iš jų, žalos atlyginimas negalimas. Atsakovas taip pat pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. liepos 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-423-378/2015 priteisė iš Lietuvos valstybės pareiškėjui 6 000 Eur neturtinės žalos dėl procesinės prievartos priemonių teisėtumo ir baudžiamojo proceso trukmės, t. y. esant įstatyme nustatytiems pagrindams laiku nebuvo pradėtas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesas, dėl to pareiškėjas negalėjo naudotis įstatymo jam suteiktomis garantijomis, buvo suvaržyta laisvė bei pažeista jo teisė į kuo trumpiausią procesą.

Atsakovas akcentuoja, kad pagal įstatymus informacija, sudaranti valstybės arba tarnybos paslaptį, jau pati savaime negali būti įrodymu byloje, nepaisant to, kokioje įrodinėjimo priemonėje ji būtų: neleidžiami nei šalių ar trečiųjų asmenų paaiškinimai, nei liudytojų parodymai, nei rašytiniai ar daiktiniai įrodymai, nei kitos įrodinėjimo priemonės, jeigu jose esanti informacija sudaro valstybės ar tarnybos paslaptį. Tokiomis įrodinėjimo priemonėmis galima remtis tik išslaptinus jose esančius duomenis. Teismas, gavęs įrodymus, kuriuose yra duomenų, sudarančių valstybės ar tarnybos paslaptį, taip pat prašymą išreikalauti tokius įrodymus dėl to, kad šalis negali jų gauti, ex officio privalo kreiptis į įslaptintos informacijos rengėją, prašydamas pranešti, ar duomenys nėra išslaptinti. Gavęs patvirtinimą, kad valstybės ar tarnybos paslaptį sudarantys duomenys nėra išslaptinti, taip pat kai nėra galimybės juos išslaptinti, teismas atsisako priimti tokius įrodymus bei tenkinti prašymą dėl jų išreikalavimo. Atsakovas nurodo, kad teismas 2015 m. vasario 13 d. kreipėsi į Biurą prašydamas informuoti, po kelių metų prašoma išslaptinti informacija galės būti išslaptinta ir kokia išslaptinimo procedūra. Pateiktas atsakymas pažymėtas „Riboto naudojimo“ žyma.

Pareiškėjas A. B. atsikirtime į Biuro atsiliepimą prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimą ir nagrinėti ginčą iš naujo, įpareigojant atsakovą išslaptinti su pareiškėju susijusius duomenis. Pareiškėjas nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktriną, bylą nagrinėjantis teisėjas (teismas), jei to reikia siekiant tinkamai įvykdyti teisingumą nagrinėjamoje byloje, turi teisę susipažinti su įslaptintais dokumentais (informacija), net ir tuo atveju, kai neturi pagal Paslapčių įstatymą išduoto leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija (1996 m. gruodžio 19 d. nutartis). Taip pat pareiškėjas pažymi, kad Biuras atsisakė išslaptinti duomenis, nenurodydamas konkrečios priežasties, kodėl teismas negali susipažinti su įrodymais ir priimti sprendimo vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau ? ABTĮ) 6 straipsniu.

Pareiškėjo teigimu, teismo sprendime nurodyti motyvai yra abstraktaus pobūdžio, nėra grindžiami teisiniais motyvais, varžant pareiškėjo teises į teisinę gynybą, pažeidžiant materialiąsias ir proceso teisės normas, todėl toks sprendimas turi būti panaikintas. Pareiškėjo nuomone, teismas nepagrįstai nesiėmė veiksmų, kad būtų nustatytas pareigūnų veiksmų neteisėtumo faktas, žala ir priežastinis ryšys.

IV.

Atsakovas Lietuvos kriminalinės policijos biuras apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimą ir bylą nutraukti arba skundą palikti nenagrinėtą. Biuro teigimu, teismo sprendimas įpareigoti iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą yra nepagrįstas, nes Biuras Rašte nurodė teisės aktus, kuriais vadovavosi priimdamas sprendimą. Teismo nurodymas sieti teisės aktų nuostatas su konkrečiomis prašyme nurodytomis aplinkybėmis negalimas vien jau todėl, kad pareiškėjo prašoma suteikti informacija, patenka į valstybės paslaptį sudarančią informaciją. Atsakovas nurodo, kad Paslapčių įstatymo nustatyta tvarka informacija yra priskiriama valstybės ar tarnybos paslapčiai, kuriai suteikiama atitinkama slaptumo žyma, nustatomas įslaptinimo terminas ir reikiama apsauga, įslaptintai informacijai visuose tokios informacijos administravimo etapuose turi būti užtikrinta reikiama apsauga visą jos įslaptinimo terminą (Paslapčių įstatymo 3 str. 5 p.). Tokią apsaugą privalo užtikrinti paslapčių subjektas, įslaptinęs informaciją. Kokia informacija sudaro valstybės paslaptį išvardinta Paslapčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje. Visa informacija su įslaptinimo žyma „slaptai“, vadovaujantis Paslapčių įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2 punktu įslaptinama 15 metų, tačiau to paties straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad „įslaptinta informacija, kurios atskleidimas gali sudaryti prielaidas kilti pavojui žmogaus gyvybei ar sveikatai, įslaptinama 75 metams“. Paslapčių įstatymo 10 straipsnis reglamentuoja įslaptintos informacijos išslaptinimą, t. y. įslaptinta informacija išslaptinama, kai: pasibaigia šio įstatymo 8 straipsnyje nustatytas įslaptinimo terminas; išnyksta įslaptinimo tikslingumas, nors nustatytas įslaptinimo terminas dar nepasibaigęs. Įslaptinta informacija, kai nustatytas įslaptinimo terminas dar nepasibaigęs, gali būti išslaptinama tik įslaptintos informacijos rengėjo sprendimu (10 str. 2 d.). Pasibaigus nustatytam įslaptinimo terminui, informacija, žymima slaptumo žymomis „Visiškai slaptai“, „Slaptai“ ir „Konfidencialiai“, išslaptinama tik įslaptintos informacijos rengėjo sprendimu. <...>. (10 str. 3 d.). Taigi, iš minėtų teisės aktų aišku, kad tiek informacijos įslaptinimas, tiek jos išslaptinimas vykdomas teisės aktų nustatyta tvarka.

Atsakovas nurodo, jog Paslapčių įstatymo 11 straipsnyje numatyta, kad apsaugos veiksmų įgyvendinimą Lietuvos Respublikos institucijose koordinuoja kolegiali institucija – Paslapčių apsaugos koordinavimo komisija. Pagal įstatymą, ši institucija sprendžia ginčus tarp paslapčių subjektų, taip pat ginčus tarp paslapčių subjektų ir kitų asmenų, kylančius dėl informacijos įslaptinimo, įslaptintos informacijos saugojimo, naudojimo, išslaptinimo, apsaugos kontrolės. Vadovaujantis ABTĮ 25 straipsniu prieš kreipiantis į administracinį teismą, įstatymų numatytų viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Taigi, atsakovas pabrėžia, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas, nesutikdamas su Raštu, turėjo jį skųsti Paslapčių apsaugos koordinavimo komisijai, kuri atlieka Lietuvos Respublikos įslaptintos informacijos, žymimos slaptumo žymomis „Visiškai slaptai“, „Slaptai“, „Konfidencialiai“ apsaugos koordinavimą, o nesutikdamas su pastarosios sprendimu jį skųsti teismui. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų skundęs Raštą Paslapčių apsaugos koordinavimo komisijai, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nesilaikė šios kategorijos byloms nustatytos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V.

Byloje ginčas kilo dėl atsakovo 2014 m. rugpjūčio 21 d. rašto Nr. 38-S-1210 teisėtumo, atsakovo pareigos pateikti pareiškėjui jo prašomą informaciją apie jį, taip pat pareigos priteisti pareiškėjui jo nurodomą turtinę ir neturtinę žalą, kurios atsiradimą pareiškėjas sieja su atsisakymu pateikti tokią informaciją.

Iš atsakovo 2014 m. rugpjūčio 21 d. rašto Nr. 38-S-1210 (b.l. 6) ir proceso dokumentuose išdėstytos pozicijos matyti, kad jis pareiškėjo prašomą suteikti informaciją laiko valstybės paslaptimi ir būtent dėl šios priežasties atsisako ją suteikti. Taigi byloje visų pirma kyla klausimas, ar atsakovas pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjo prašomą informaciją.

Kalbant apie bylos faktinėms aplinkybėms taikytiną teisinį reguliavimą visų pirma nurodytina Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 25 straipsnio 2 dalis, kurioje įtvirtinta, jog žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti idėjas ar informaciją, ir šio straipsnio 5 dalis, kurioje numatyta, jog pilietis turi teisę įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį. Taigi asmens teisė iš valstybės įstaigų gauti jų turimą informaciją apie save yra konstitucinė teisė. Vis dėlto ši teisė nėra absoliuti, nes Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.

Pažymėtina, ir tai, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK), kuri yra sudedamoji Lietuvos teisės sistemos dalis, 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kiekvienas turi teisę į saviraiškos laisvę. Ši teisė apima laisvę turėti savo nuomonę, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas valdžios institucijų netrukdomam ir nepaisant valstybės sienų, tuo tarpu šio straipsnio 2 dalyje numatyta, jog naudojimasis šiomis laisvėmis, kadangi tai yra susiję ir su pareigomis bei atsakomybe, gali būti priklausomas nuo tam tikrų formalumų, sąlygų, apribojimų ar sankcijų, kurias nustato įstatymas ir kurios demokratinėje visuomenėje yra būtinos valstybės saugumo, teritorinio vientisumo ar visuomenės apsaugos, siekiant užkirsti kelią viešos tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, apsaugoti žmonių sveikatą ar moralę, taip pat kitų asmenų garbę ar teises, užkirsti kelią įslaptintos informacijos atskleidimui arba užtikrinti teisminės valdžios autoritetą ir bešališkumą.

Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pareiškėjas turi teisę gauti privačią informaciją apie save, išskyrus Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytus atvejus, kai tokia informacija neteikiama.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir LRKT) savo praktikoje yra nurodęs, jog tais atvejais, kai sutarties šalis yra valstybė, sutarties, inter alia privatizavimo sutarties, sąlygų neviešinimas turi būti konstituciškai pagrįstas: paprastai sutarties sąlygos gali būti neviešinamos siekiant apsaugoti valstybinę, profesinę ar komercinę paslaptį (2010 m. vasario 26 d. nutarimas). LRKT laikosi nuostatos, kad „Konstitucijos 25 straipsnio atskirų dalių normos sudaro vieningą visumą. Šio straipsnio trečiojoje dalyje yra numatyta galimybė ginant atitinkamas konstitucines vertybes įstatymu riboti žmogaus teisę gauti informaciją. <...> Piliečio teisė įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį gali būti ribojama siekiant apsaugoti valstybės paslaptį“ (1996 m. gruodžio 19 d. nutarimas), taip pat jis yra nurodęs, kad įstatymais reguliuojant su valstybės paslaptimis (ar kita įslaptinta informacija) ir jų apsauga susijusius santykius, privalu nustatyti ne tik tai, kokia informacija yra valstybės paslaptis (ar sudaro kitą įslaptintą informaciją) ir kokia yra atsakomybė už jos atskleidimą, bet ir tai, kokie asmenys, kokia tvarka ir kokiomis sąlygomis gali disponuoti (taip pat netekti teisės disponuoti) valstybės paslaptimis (ar kita įslaptinta informacija), taip pat tai, kokiais atvejais, kokia tvarka bei kokiomis sąlygomis valstybės paslaptį sudaranti (ar kita įslaptinta) informacija gali būti išslaptinta ir kas turi įgaliojimus tai padaryti. Šie asmenys, tvarka ir sąlygos gali būti diferencijuojama inter alia pagal įstatymų leidėjo nustatytas valstybės paslapčių (ar kitos įslaptintos informacijos) rūšis (kategorijas) (2007 m. gegužės 15 d. nutarimas).

Pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 19 punktą valstybės paslaptį gali sudaryti detalūs duomenys apie kriminalinės žvalgybos slaptųjų dalyvių, įslaptintų žvalgybos pareigūnų ir žvalgybos slaptųjų bendradarbių vykdomos kriminalinės žvalgybos ir žvalgybos, kontržvalgybos organizavimą, eigą ir rezultatus, priemonių ir metodų naudojimą, jų finansavimą, materialinį ir techninį aprūpinimą, kriminalinės žvalgybos slaptųjų dalyvių, įslaptintų žvalgybos pareigūnų ir žvalgybos slaptųjų bendradarbių kriminalinės žvalgybos ir žvalgybos, kontržvalgybos metu gauta informacija ir jos pagrindu parengta analitinė informacija. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo 17 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad kriminalinės žvalgybos slaptuosius dalyvius gina valstybė. Duomenys, galintys atskleisti kriminalinės žvalgybos slaptųjų dalyvių asmens tapatybę, sudaro valstybės paslaptį.

Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 8 straipsnis įtvirtina informacijos įslaptinimo terminus, tuo tarpu 10 straipsnyje numatyta, jog įslaptinta informacija išslaptinama, kai pasibaigia šio Įstatymo 8 straipsnyje nustatytas įslaptinimo terminas (1 punktas) arba išnyksta įslaptinimo tikslingumas, nors nustatytas įslaptinimo terminas dar nepasibaigęs (2 punktas). Taigi įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs besąlyginės pareigos laikyti tam tikrą informaciją įslaptintą visą įstatyme numatytą terminą, pats įslaptinimo termino klausimas sietinas su konkretaus visuomeninio intereso, dėl kurio atitinkama informacija buvo įslaptinta, buvimu.

Išnagrinėjęs bylą pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčijamas 2014 m. rugpjūčio 21 d. raštas Nr. 38-S-1210 neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, todėl jį panaikino ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą.

Atsakovas, apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodo, kad toks sprendimas ydingas dėl to, jog konkrečių faktinių aplinkybių susiejimas su teisės normomis negalimas, nes atskleistų valstybės paslaptį. Tuo tarpu pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino bylai reikšmingos informacijos.

Teisėjų kolegija iš dalies su tokiais apeliantų argumentais sutinka.

Viena vertus teisėjų kolegijos vertinimu, neprasminga įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą VAĮ 8 straipsnio pagrindu dėl specifinio reikalavimo pobūdžio. Byloje vertinamu atveju akivaizdu, jog tol, kol atitinkama informacija nėra išslaptinta, atsakovas negalės pateikti papildomų argumentų ir paaiškinimų, nes jie potencialiai galėtų atskleisti valstybės paslaptį.

Kita vertus Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. EŽTK 13 straipsnyje nurodyta, jog kiekvienas, kurio teisės ir laisvės, pripažintos šioje Konvencijoje, yra pažeistos, turi teisę pasinaudoti veiksminga teisinės gynybos priemone kreipdamasis į valstybės instituciją, nepriklausomai nuo to, ar tą pažeidimą padarė asmenys, eidami savo oficialias pareigas.

Kaip minėta, asmens teisė gauti valstybės institucijų turimą informaciją apie jį yra konstitucinė asmens teisė, teisė į teisminę teisių gynybą taip pat turi analogišką statusą. Taigi teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju būtent pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti atsakovo turimą informaciją ir spręsti, ar yra pagrindas tenkinti pareiškėjo reikalavimą įpareigoti atsakovą ją suteikti, ar ne. Šiuo klausimu pažymėtina, jog Europos žmogaus teisių teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje laikosi nuostatos, jog pagal EŽTK 13 straipsnį vykdomosios valdžios atliekami asmens teisių ribojimai turi būti veiksmingai kontroliuojami, tai paprastai turėtų atlikti teisminė valdžia, bent jau kaip paskutinė priemonė, garantuojanti nešališkumą, nepriklausomumą ir tinkamą procesą (žr., pvz., EŽTT plenarinės sesijos 1978 m. spalio 6 d. sprendimo Klass ir kiti prieš Vokietiją (pareiškimo Nr. 5029/71) 55 punktą). Spręsdamas klausimą, ar valstybė užtikrino EŽTK 13 straipsnio garantijas, EŽTT paprastai vertina nacionalinės teisės nustatytų kontrolės ir teisinės gynybos priemonių visumą (pvz., žr. 1987 m. kovo 26 d. sprendimą Leander prieš Švediją (pareiškimo Nr. 9248/81); 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Segerstedt-Wiberg ir kiti prieš Švediją (pareiškimo Nr. 62332/00) 2006 m. birželio 6 d. sprendimą Segerstedt-Wiberg ir kiti prieš Švediją (pareiškimo Nr. 62332/00; 2010 m. vasario 2 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Dalea prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 964/07), taip pat vertina, ar pareiškėjo negalėjimą susipažinti ir komentuoti konfidencialų dokumentą pakankamai kompensuoja aplinkybė, kad su šiuo dokumentu galėjo susipažinti visi teismai, nagrinėję bylą, ir tokiu būdu jie galėjo įvertinti, atsižvelgę į dokumento turinį, administracinės institucijos padarytas išvadas (žr. 2015 m. lapkričio 26 d. sprendimą Regner prieš Čekiją (pareišk. Nr. 35289/11).

Teisėjų kolegija pažymi, kad, vertinant byloje kilusio ginčo pobūdį, Lietuvos Respublikos teisės aktai nesuteikia pareiškėjui kitų veiksmingos gynybos priemonių nei kreipimasis į teismą. Nors atsakovas nurodo, kad pareiškėjas nepasinaudojo privaloma išankstine ginčo nagrinėjimo ne per teismą tvarka, toks argumentas atmestinas, kadangi Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 11 straipsnio 4 dalies 12 punkte nėra nustatyta privaloma ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka (žr., pvz., LVAT 2012 m. rugpjūčio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-146-583/2012). Dėmesys atkreiptinas ir į tai, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 3 dalį faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, iki jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Taigi įstatymų leidėjas nėra besąlygiškai užkirtęs kelią teismui susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija, kadangi jis tokią teisę turi ex officio, ir, atitinkamai, gali dėl jų priimti sprendimą. Toks požiūris atitinka LVAT formuojamą praktiką, kad našta pagrįsti, jog prašoma pateikti informacija yra neatskleistina, tenka institucijai, kuri atsisako pateikti prašomą informaciją, o teismas turi pareigą aiškintis, ar prašomi atskleisti duomenys pripažintini komercine paslaptimi, ar jie atitinka komercinės paslapties požymius (žr., mutatis mutandis, LVAT 2010 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756- 485/2010).

Kaip minėta, įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs besąlyginės pareigos laikyti tam tikrą informaciją įslaptintą visą jos įslaptinimo terminą (Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straipsnis), o administracinio teismo, turinčio pareigą vertinti viešojo administravimo subjektų veiksmų ar neveikimo teisėtumą ar pagrįstumą, prigimtis ir turimos galios byloje vertinamu atveju įpareigoja jį spręsti pareiškėjo reikalavimo patenkinimo klausimą iš esmės. Priešingas galiojančio teisinio reguliavimo aiškinimas paneigtų teismo vykdomos teisminės kontrolės esmę ir būtų nesuderinamas su konstituciniu teisinės valstybės principu.

Pirmiau pateiktų argumentų pagrindu darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, neatskleidė bylos esmės. Be to pirmosios instancijos teismas sprendime iš esmės nepasisakė dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti turtinę ir neturtinę žalą, nevertino, ar byloje egzistuoja deliktinės atsakomybės sąlygos, šiuo požiūriu teismo sprendimas taip pat ydingas.

Todėl ginčijamas teismo sprendimas naikinamas ir byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėdamas bylą iš esmės ir spręsdamas klausimą, ar pareiškėjo teisės gauti informaciją apie save ribojimas yra proporcingas, pirmosios instancijos teismas turėtų, be kita ko, įvertinti šios informacijos pobūdį, jos naujumą (žr., mutatis mutandis, EŽTT 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimą dėl priimtinumo Segerstedt-Wiberg ir kiti prieš Švediją (pareiškimo Nr. 62332/00; 2006 m. birželio 6 d. sprendimą Segerstedt-Wiberg ir kiti prieš Švediją (pareiškimo Nr. 62332/00), taip pat pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytas aplinkybes, jog dalis informacijos apie pareiškėjo ir atitinkamų valstybės institucijų bendradarbiavimo faktą yra nustatyta bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose, paviešinta žiniasklaidoje.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nutaria:

pareiškėjo A. B. ir atsakovo Lietuvos kriminalinės policijos biuro apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.