Administracinė byla Nr. eAS-444-624/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01003-2021-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 49; 59.2

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugpjūčio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. B. atskirąjį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. gegužės 24 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. B. skundą atsakovui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims V. P., A. M. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja padavė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus (toliau – ir Tarnyba) 2021 m. gegužės 4 d. sprendimą Nr. (11.7)(M-P-21-1281)MPS-1842 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Tarnybą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl paskirtos mediatorės A. M. nušalinimo bei kito mediatoriaus paskyrimo. Pareiškėja taip pat pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (toliau – ir RUP) – laikinai sustabdyti Tarnybos Sprendimo galiojimą iki kol bus išnagrinėtas jos skundas dėl Sprendimo panaikinimo ir įsiteisės teismo procesinis sprendimas šioje byloje.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2021 m. gegužės 21 d. nutartimi pareiškėjos skundą priėmė, o jos prašymą dėl RUP taikymo atmetė.

Pareiškėja pateikė naują prašymą taikyti RUP – laikinai sustabdyti Tarnybos Sprendimo galiojimą, iki kol bus išnagrinėtas jos skundas dėl Sprendimo panaikinimo ir įsiteisės teismo procesinis sprendimas šioje byloje.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2021 m. gegužės 24 d. nutartimi prašymą dėl RUP taikymo atmetė; įtraukė į bylą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis V. P. ir mediatorę A. M.

Teismas nurodė, kad byloje ginčijamu Sprendimu atsakovas atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą dėl paskirtos mediatorės nušalinimo ir pakeitimo kitu mediatoriumi. Pareiškėja teigia, kad, nesusistabdžius Sprendimo galiojimo, susidarys situacija, kai paskirta mediatorė toliau vykdys mediaciją pareiškėjos ir jos sutuoktinio skyrybų procese, taip pat turės teisę vienašališkai nutraukti mediaciją dėl to, jog pareiškėja nesutinka su mediacijos vykdymo forma (nuotoliniu būdu). Tokiu būdu bus pažeista pareiškėjos teisė išspręsti ginčą mediacijos keliu, o mediacijos procesas bus užbaigtas dar nespėjus išnagrinėti šios administracinės bylos. Todėl teismo sprendimas gali tapti nereikšmingu, o jo vykdymas – neįmanomu. Pareiškėjos nuomone, sustabdžius ginčijamo Sprendimo galiojimą, tarp ginčo šalių bus užtikrinta status quo (liet. dabartinė padėtis), laikinai sureguliuota teisinė padėtis tarp šalių, tokiu būdu išvengiant teisminių ginčų ateityje ir užkertant kelią neigiamoms pasekmėms pareiškėjos interesams.

Teismas pažymėjo, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju pareiškėja nepateikė jokių objektyvių argumentų, išskyrus abstrakčius teiginius, apie atsirasiančią didelę ar neatitaisomą žalą, jei ginčijamo Sprendimo galiojimas nebus sustabdytas.

Teismas pabrėžė, kad pareiškėjos argumentai, susiję su galbūt papildomais teisminiais ginčais, nepagrindžia būtinos RUP taikymo sąlygos, t. y., kad nesiėmus RUP, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad asmens siekis ateityje išvengti galimų teisinių ginčų lemiamos reikšmės, taikant RUP, paprastai neturi. Pareiškėja nepateikė argumentų, kuriais remiantis nagrinėjamu atveju būtų pagrindas nukrypti nuo minėtos teismų praktikos.

Teismas pakartotinai nurodė, kad, kaip jau buvo išaiškinta 2021 m. gegužės 20 d. nutartyje, šioje byloje ginčijamu atsakovo priimtu Sprendimu buvo atsisakyta patenkinti pareiškėjos prašymą pakeisti jai paskirtą mediatorių, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad mediatorė A. M. buvo paskirta teikti privalomosios mediacijos paslaugas anksčiau priimtu Tarnybos sprendimu. Šio sprendimo pareiškėja neginčija. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, prašomos RUP taikymas nagrinėjamu atveju būtų beprasmis, kadangi, sustabdžius ginčijamo Sprendimo galiojimą, sprendimas, kuriuo pareiškėjos netenkinanti mediatorė buvo paskirta ir kurio pagrindu vykdo mediaciją, bylos nagrinėjimo metu liktų galioti.

Teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos prašomos RUP taikymas nėra tikslingas, be to, pareiškėja nepagrindė galbūt kilsiančios didelės žalos, nenurodė konkrečių būdų, kaip pasireikš ir kokio dydžio bus galima žala, nepaaiškino, kodėl kilsianti žala gali būti neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma, nepateikė jokių žalą patvirtinančių objektyvių įrodymų, nepaaiškino, kokią materialinę išraišką tai turės. Šiuo atveju pareiškėjai, kuriai tenka pareiga pagrįsti reikalavimo užtikrinimo būtinybę, nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti prašomą RUP, todėl prašymas atmestinas.

II.

Pareiškėja padavė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. gegužės 24 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti pareiškėjos prašomą RUP ir sustabdyti ginčijamo Tarnybos Sprendimo galiojimą iki kol bus išnagrinėtas pareiškėjos skundas dėl Sprendimo panaikinimo bei įsiteisės teismo procesinis sprendimas šioje byloje.

Pareiškėja nurodo, kad teismas, skundžiama nutartimi atmesdamas jos prašymą, nesivadovavo ABTĮ 4 straipsnio 7 dalimi, numatytais kriterijais bei proporcingumo principu. Pareiškėja pašalino teismo 2021 m. gegužės 20 d. nutartyje nurodytas kliūtis dėl RUP taikymo, pateikiant naują prašymą dėl užtikrinimo priemonių taikymo bei naujai gautus rašytinius įrodymus.

Atsisakydamas tenkinti pareiškėjos prašymą teismas rėmėsi deklaratyviais teiginiais bei tais pačiais motyvais, kurie buvo nurodyti teismo 2021 m. gegužės 20 d. nutartyje, o taip pat teismas iš esmės pažeisdamas pareiškėjos teisę į teisingą teismo procesą bei pagrįstą procesinį sprendimą, priimdamas skundžiamą nutartį, visiškai nepasisakė ir nevertino pareiškėjos naujai pateiktų rašytinių įrodymų bei jais grindžiamų pareiškėjos motyvų. Priimdamas skundžiamą nutartį teismas pažeidė proceso teisės normas, kadangi jo priimta skundžiama nutartis neatitinka imperatyvių ABTĮ 108 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytų reikalavimų.

Pareiškėja pažymi, kad ginčijamu Tarnybos Sprendimu atsakovas atsisakė tenkinti jos prašymą dėl privalomoje šeimos ginčo mediacijoje paskirtos mediatorės pakeitimo. Atsakovo paskirta mediatorė A. M. po skundžiamo Sprendimo priėmimo toliau atlieka paskirtos mediacijos organizacines procedūras. Teismui pateiktame mediatorės A. M. 2021 m. gegužės 6 d. elektroniniame laiške mediacijos šalims yra akcentuojamas atsakovo priimtas ir šioje byloje ginčijamas Sprendimas bei pabrėžiama, kad Tarnyba atsisakė pakeisti mediatorių. Šis faktas tiesiogiai vienareikšmiškai patvirtina, kad mediatorė A. M. tęsdama privalomą mediaciją remiasi pareiškėjos šioje byloje ginčijamu Sprendimu. Remiantis teismui pateiktais mediatorės A. M. 2021 m. gegužės 14 d. ir 2021 m. gegužės 17 d. elektroniniais laiškais yra neginčijamai objektyviai įrodoma, kad mediatorė ir toliau laikydamasi nepagrįstos pozicijos, kad šiuo atveju fizinė mediacijos forma yra negalima dėl vienos iš mediacijos šalių formalaus nesutikimo, toliau tęsia mediaciją ir aiškiai nustatė konkretų terminą, t. y. 2021 m. gegužės 24 d., kada ji vienašališkai užbaigs mediaciją, išduodama pažymą apie mediacijos pabaigą. Todėl pareiškėja, prašydama RUP taikymo, objektyviai neginčijamai įrodo, kad yra būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

Pareiškėja pabrėžia, kad skundžiamoje teismo nutartyje nepasisakyta dėl pareiškėjos motyvo, kad ginčijamame Sprendime nurodoma, apie tai, jog pareiškėjos prašymas yra perduotas Mediatorių veiklos vertinimo komisijai. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos mediacijos įstatymu, Mediatorių veiklos vertinimo komisija, nustačiusi, kad mediatorius pažeidė mediacijos paslaugų teikimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, turi teisę išbraukti mediatorių iš Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašo. Tokiu būdu pareiškėjos atveju yra susiklosčiusi situacija, kada atsakovo paskirta mediatorė, netenkinus pareiškėjos prašymo dėl jos pakeitimo, toliau vykdo mediaciją pareiškėjos šeimos ginče bei vadovaujantis Mediacijos įstatymo 19 straipsnio nuostatomis turi teisę vienašališkai nuspręsti užbaigti mediaciją, remiantis ta aplinkybe, kad pareiškėja nesutinka su nuotoline ir mišria mediacijos forma. Tokia situacija objektyviai reikštų pareiškėjos teisės į teisingą bei nešališką mediacijos procedūrą esminį pažeidimą ir šios administracinės bylos rezultatas nebetektų esminės teisinės prasmės, kadangi mediacijos procesas jau būtų baigtas dar net neišsprendus pareiškėjos keliamo klausimo dėl mediatorės pakeitimo. Dėl nurodytų priežasčių nesustabdžius pareiškėjos skundžiamo atsakovo Sprendimo, pareiškėjai teks skundžiamo Sprendimo padariniai dar net nesibaigus administraciniam ginčui. Ši grupė pareiškėjos motyvų skundžiama nutartimi iš esmės nebuvo paneigta, pažeidžiant teismo absoliutaus nešališkumo principą.

Pareiškėja nurodo, kad būtent skundžiamo administracinio akto sustabdymas užtikrins status quo teisinę situaciją. Tai tiesiogiai įrodo ir mediatorės A. M. 2021 m. gegužės 6 d. elektroninis laiškas mediacijos šalims, kuriame mediatorė savo veiksmų tęstinumą sieja būtent su pareiškėjos ginčijamu Sprendimu. Pareiškėja šioje byloje nereiškia reikalavimo dėl atsakovo pirminio sprendimo, kuriuo buvo paskirta mediatorė A. M., ginčijimo, nes tam pareiškėja neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Skundžiamoje teismo nutartyje akcentuotas atsakovo pirminis sprendimas, kuriuo buvo paskirta mediatorė A. M., ir jo pagrįstumo klausimas šioje byloje neturi teisinės reikšmės, nes nėra susijęs su pareiškėjos skundo pagrindu ir dalyku.

Pareiškėjos teigimu, jos skundo administraciniam teismui reikalavimas yra tiesiogiai objektyviai susijęs su atsakovo Sprendimo panaikinimu, todėl jo galiojimo nesustabdymas objektyviai gali ir sukels kitus teisminius procesus ir ginčus bei neigiamas pasekmes pareiškėjos teisėms ir teisėtiems interesams. Nesiėmus pareiškėjos prašomų užtikrinimo priemonių, pareiškėjos skundo tenkinimo atveju teismo sprendimo įvykdymas gali būti negalimas arba teisiškai nereikšmingas, nes atsakovui vykdant teismo sprendimą turėtų būti sprendžiama dėl mediatorės kandidatūros pakeitimo jau užbaigtame mediacijos procese. Teismas nesivadovavo ir nesirėmė aktualiomis Mediacijos įstatymo nuostatomis bei visiškai nevertino galimos privalomos ikiteisminės mediacijos šeimos ginče atlikimo terminų bei šio proceso trukmės nesiejo su šios bylos galimu nagrinėjimo terminu, kuris yra objektyviai ilgesnis.

Pareiškėja pabrėžia, kad jos prašomų užtikrinimo priemonių netaikymas prieštarauja ir aprobuotoms teisingo teisės taikymo taisyklėms, nes pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką realus iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, o kartu – ir realus teismo sprendimo vykdymas, pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas yra ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus pareiškėjai palankų sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas.

Pareiškėja pažymi, kad jos prašomos RUP taikymas yra siejamas ne tik su teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimu arba tapimu negalimu, bet ir su esmine aplinkybe, kad gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala pareiškėjos teisėms. Mediatorei A. M. išdavus pažymą apie mediacijos pabaigą kita šalis (t. y. pareiškėjos sutuoktinis) turi teisę kreiptis į teismą dėl ginčo išsprendimo ir yra laikoma, kad šalis įgyvendino įstatymuose nustatytą reikalavimą pasinaudoti privalomąja mediacija. Todėl kitai šaliai iniciavus teisminį santuokos nutraukimo procesą, klausimas, kurį pareiškėja iškėlė šioje byloje, ne tik nebeturės jokios teisinės reikšmės, bet ir reikš esminį pareiškėjos teisės į teisingą mediacijos procesą pažeidimą, nes mediacija jau bus nebeįmanoma dėl pradėto teisminio santuokos nutraukimo proceso. Todėl skundžiamos nutarties motyvas, kad šiuo atveju pareiškėja net ir prima facie (liet. iš pirmo žvilgsnio) nepagrindė savo prašymo, yra teisiškai neargumentuotas ir šališkas. Prašomos taikyti užtikrinimo priemonės neabejotinai užtikrins esamos faktinės situacijos status quo, o taip pat abiejų ginčo šalių teisėtus lūkesčius.

Pareiškėja nurodo, kad teismas neteisingai vertino arba iš viso nevertino jos pateiktų įrodymų (t. y. mediatorės elektroninių laiškų mediacijos šalims) ir tuo padarė proceso teisės pažeidimus. Teismas viršijo jam įstatymų leidėjo suteikiamas teises ir pareiškėjos prašymą išsprendė vadovaudamasis savo subjektyvia nuomone, o ne objektyviu byloje pateiktų įrodymų ir argumentų tyrimu. Minėtų proceso teisės normų pažeidimas turėjo įtakos priimant nepagrįstą nutartį. Be to, teismas nesivadovavo imperatyviu proporcingumo principu. Teismui nurodytų aplinkybių visetas tiesiogiai patvirtina, kad ginčijamo Sprendimo laikinas galiojimo sustabdymas būtų adekvatus siekiamam tikslui (užtikrintų būsimo teismo sprendimo realų įvykdymą), nepažeistų proporcingumo principo (sustabdžius Sprendimo galiojimą pareiškėjos atžvilgiu nebūtų formaliai užbaigta privaloma mediacijos procedūra). Iš skundžiamos nutarties turinio visiškai neaišku, kokia hipotetinė žala galėtų atsirasti pareiškėjos prašomos RUP taikymo atveju, nes šio fakto teismas iš viso nevertino. Akivaizdu, kad laikinai sustabdžius pareiškėjos skundžiamo Sprendimo galiojimą jokios žalos nei atsakovas, nei tretieji asmenys nepatirs. Nesustabdžius pareiškėjos ginčijamo Sprendimo galiojimo įvyks negrįžtami pokyčiai pareiškėjos teisių atžvilgiu ir pareiškėjos teisėtiems interesams bus padaryta nepataisoma žala. Nepritaikius RUP, o vėliau priėmus pareiškėjai palankų teismo sprendimą, būtų neįmanomas iki skundžiamo Sprendimo priėmimo buvusios padėties atkūrimas ir priimto teismo sprendimo įvykdymas. RUP taikymas kaip tik užkirstų kelią naujiems ginčams dėl pareiškėjos teisių pažeidimo, padėtų užtikrinti esamų teisinių santykių stabilumą iki ginčo pabaigos ir užtikrintų tinkamą viešojo intereso apsaugą (t. y. užtikrins privalomos valstybės nustatytos ikiteisminės mediacijos šeimos ginče tinkamą atlikimą). 

Pareiškėjos teigimu, būtent būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimas yra pagrindinis RUP taikymo tikslas. Skundžiama nutartimi buvo pažeista pareiškėjos teisė į teisingą teismo procesą. RUP taikymo klausimas buvo sprendžiamas pažeidžiant šalių procesinių teisių lygybės principą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III.

Nagrinėjamu atveju skundžiama Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. gegužės 24 d. nutarties dalis, kuria netenkintas pareiškėjos prašymas taikyti RUP – sustabdyti ginčijamo Tarnybos Sprendimo, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjos prašymą dėl mediatorės pakeitimo, galiojimą, iki kol bus išnagrinėtas pareiškėjos skundas dėl Sprendimo panaikinimo bei įsiteisės teismo procesinis sprendimas šioje byloje.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamą nutartį pagrindė tuo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos prašomos RUP taikymas nėra tikslingas, be to, pareiškėja nepagrindė galbūt kilsiančios didelės žalos, jei nebus taikytas RUP. Pareiškėja su tokia teismo nutartimi nesutikdama prašo ją panaikinti ir taikyti jos prašomą RUP.

Pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį (įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.) teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

Taigi, RUP taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia, t. y. prima facie (liet. iš pirmo žvilgsnio), reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016, 2018 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-19-575/2018). Nesant bent vienos iš minėtų sąlygų, RUP taikymas negalimas. Pareiga pagrįsti RUP taikymą tenka proceso dalyviui.

Pasisakydama dėl šių sąlygų buvimo, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad iš byloje pateiktų duomenų nėra pagrindo daryti išvados, kad tinkamas mediacijos procesas dalyvaujant tai pačiai mediatorei nėra įmanomas: iš byloje esančių mediatorės laiškų pareiškėjai ir jos vyrui matyti, kad mediacijos dalyviams neturint bendro sutarimo dėl mediacijos formos (pareiškėja nori, kad mediacija vyktų įprastu kontaktiniu būdu, o pareiškėjos vyras, kuris gyvena ir dirba užsienyje, teigia, kad gali mediacijoje dalyvauti tik nuotoliniu būdu) mediatorė siekia vykdyti mediacijos procesą, siūlydama mediacijos dalyviams rasti kompromisą dėl mediacijos formos. Pavyzdžiui, 2021 m. gegužės 6 d. elektroniniame laiške mediatorė pareiškėjai siūlo mediacijoje dalyvauti „gyvai“ jai priimtinoje vietoje, o kitai pusei – nuotoliniu būdu. Byloje yra pateiktas ir Mediatorių veiklos vertinimo komisijos 2021 m. gegužės 31 d. sprendimas Nr. (8.22) VD-27, kurio minėta komisija pripažino, kad mediatorė A. M., vykdydama privalomą ikiteisminę mediaciją tarp pareiškėjos ir jos vyro, nepažeidė mediacijos paslaugų teikimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėja taip pat nurodo tik abstrakčius argumentus dėl antrosios sąlygos buvimo: nors mediacija yra skatintinas alternatyvus ginčų sprendimo būdas, tačiau pareiškėja nenurodo jokių konkretesnių argumentų, kodėl tuo atveju, jei mediacija būtų užbaigta nesusitarus dėl taikaus ginčo išsprendimo (jo sąlygų) skyrybų procese ir skyrybų procesas persikeltų į teismą, kur teismas, jau vadovaudamasis skyrybų procesą reglamentuojančiomis teisės normomis, išnagrinėtų skyrybų bylą ir priimtų atitinkamą sprendimą, pareiškėjai būtų padaryta neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma didelė žala.

Nors, nebuvus ir nesant pagrindo taikyti pareiškėjos nurodytos RUP, nagrinėjamo klausimo kontekste kiti pareiškėjos argumentai nėra reikšmingi, dėl ko dėl jų nėra pasisakoma, teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjos argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, pažeidė administracinio proceso teisės normas (pvz., buvo šališkas, neįvertino visų reikšmingų argumentų ir pan.): pirmosios instancijos teismas įvertino visus reikšmingus pareiškėjos prašymo taikyti RUP argumentus ir motyvavo priimtą procesinį sprendimą. 

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį netenkinti pareiškėjos prašymo taikyti RUP. Šios teismo nutarties (jos dalies dėl RUP netaikymo) nėra pagrindo keisti ar naikinti remiantis atskirajame skunde išdėstytais argumentais. Todėl pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos I. B. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. gegužės 24 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Audrius Bakaveckas

        Arūnas Dirvonas

        Ramutė Ruškytė