Civilinė byla Nr. 2-1022-781/2021
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02679-2017-9
Procesinio sprendimo kategorija 3.4.5.19
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. rugpjūčio 19 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jūratė Varanauskaitė,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjos bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „GJ baldai“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. liepos 1 d. nutarties, kuria atsisakyta atnaujinti terminą kreditoriniam reikalavimui pareikšti ir atmestas prašymas dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Finiens“ bankroto byloje,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. rugsėjo 10 d. nutartimi iškėlė uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB, BUAB) „Finiens“ bankroto bylą. Nutartyje teismas nustatė 45 dienų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos terminą, per kurį kreditoriai turi teisę pareikšti savo reikalavimus, atsiradusius iki bankroto bylos iškėlimo dienos. Ši nutartis įsiteisėjo 2018 m. lapkričio 7 d.
2. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 15 d. nutartimi buvo patvirtintas BUAB „Finiens“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, kuris patikslintas 2019 m. birželio 20 d., 2019 m. rugsėjo 4 d., 2019 m. rugsėjo 9 d., 2019 m. spalio 11 d., 2020 m. sausio 6 d., 2020 m. gegužės 11 d., 2020 m. birželio 12 d., 2020 m. gruodžio 7 d. ir 2021 m. sausio 29 d.
3. Pareiškėja bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) „GJ baldai“ 2020 m. spalio 9 d. pateikė prašymą dėl termino kreditoriaus finansiniam reikalavimui pateikti atnaujinimo ir jo patvirtinimo 1 241 026,35 Eur sumai. Prašyme nurodoma, kad pareiškėjai 2018 m. liepos 26 d. nutartimi iškelta bankroto byla, tačiau jos nemokumo administratoriui tik 2020 m. spalio 8 d. iš trečiojo asmens UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ pateiktų dokumentų tapo žinoma, jog vadovaujantis 2014 m. sausio 14 d. sutartimi, BUAB „GJ baldai“ turi reikalavimo teisę į atsakovę BUAB „Finiens“. Pažymėta ir tai, kad BUAB „GJ baldai“ nemokumo administratoriui buvęs įmonės vadovas nėra perdavęs jokių BUAB „GJ baldai“ dokumentų, todėl iki 2020 m. spalio 8 d. jis negalėjo žinoti apie 2014 m. sausio 14 d. sandorio egzistavimą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. liepos 1 d. nutartimi atsisakė atnaujinti praleistą terminą BUAB „GJ baldai“ kreditoriniam reikalavimui pareikšti ir netenkino prašymo dėl jo patvirtinimo.
5. Teismas, iš byloje pateiktų įrodymų nustatė, kad BUAB „GJ baldai“ nemokumo administratorius pateikė tik 2020 m. spalio 8 d. iš UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ gautą el. laišką be jokio turinio, o tai reiškia, kad BUAB „GJ baldai“ nepateikė jokių įrodymų, kurių pagrindu galima būtų spręsti, kad būtent kartu su minėtu laišku BUAB „GJ baldai“ nemokumo administratorius gavo 2014 m. sausio 14 d. sutartį bei kodėl šis dokumentas pateiktas tik dabar.
6. Teismas nurodė, kad administracinėje byloje Nr. eA-2271-556/2020 konstatavus faktą, jog BUAB „GJ baldai“ neturėjo medžiagų, skirtų UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ įformintose PVM sąskaitose–faktūrose nurodytiems baldams pagaminti, įformintos tik fiktyvios PVM sąskaitos–faktūros. Taigi, pagal pateiktus netikrus dokumentus BUAB „Finiens“ neatsirado pareiga atsakyti BUAB „GJ baldai“.
III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
7. Pareiškėja BUAB „GJ baldai“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. liepos 1 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atnaujinti BUAB „GJ baldai“ praleistą terminą kreditoriaus finansiniam reikalavimui pareikšti BUAB „Finiens“ bankroto byloje ir grąžinti klausimą dėl finansinio reikalavimo pagrįstumo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
7.1. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas nutartį, pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 185 straipsnio normas ir tai sudaro pagrindą vadovaujantis CPK 329 straipsnio nuostatomis ją panaikinti. BUAB „GJ baldai“ nemokumo administratoriui iki šios dienos nėra perduoti jokie įmonės veiklos dokumentai, todėl dėl objektyvių priežasčių jis iki 2020 m. spalio 8 d. nežinojo apie BUAB „GJ baldai“, vadovaujantis 2014 m. sausio 14 d. sutartimi, turimą reikalavimo teisę į BUAB „Finiens“.
7.2. BUAB „GJ baldai“ nemokumo administratorius negalėjo įtakoti UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ perduotos informacijos, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai teigia, jog 2020 m. spalio 8 d. elektroninio laiško nepakanka konstatuoti, kad būtent juo BUAB „GJ baldai“ nemokumo administratorius gavo 2014 m. sausio 14 d. sutartį.
7.3. Vadovaujantis 2014 m. sausio 14 d. sutartimi atsakovei garantuota už UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ tinkamą prievolių vykdymą pagal 2013 m. gruodžio 10 d. sutartį dėl produkcijos gamybos Nr. GJ/2013/07/12. Kitaip tariant apeliantė įsipareigojo atsakyti UAB „GJ baldai“, jei UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ laiku neatsiskaitys su UAB „GJ baldai“ už pateiktus baldus.
7.4. Bankroto byloje egzistuoja viešasis interesas, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo ir privalėjo būti aktyvus, o kilus abejonių dėl į bylą pateikto elektroninio laiško išrašo / turinio, įpareigoti nemokumo administratorių teismo nurodytu elektroninio pašto adresu persiųsti 2020 m. spalio 8 d. laišką su priedais.
7.5. Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas ignoravo faktinę aplinkybę, kad byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, jog BUAB „GJ baldai“ nemokumo administratorius apie 2014 m. sausio14 d. sutartį sužinojo anksčiau / kitu metu, nei iš 2020 m. spalio 8 d. gauto UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ elektroninio laiško. Nebuvo ir nėra jokių prielaidų, sudarančių pagrindą teigti, kad BUAB „GJ baldai“ nemokumo administratorius galėjo turėti kokių nors subjektyvių priežasčių, turint savo žinioje 2014 m. sausio 14 d. sutartį, nesikreipti į BUAB „Finiens“ bankroto bylą nagrinėjantį teismą su prašymu patvirtinti BUAB „GJ baldai“ finansinį reikalavimą.
7.6. Administracinė byla Nr. eA-2271-556/2020 buvo išnagrinėta į procesą neįtraukus BUAB ,,GJ baldai“, todėl pareiškėja pateikė prašymą atnaujinti procesą šioje byloje. Šis prašymas buvo Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eP-7-602/2021 atmestas. Taigi pareiškėja negalėjo įgyvendinti proceso šalies teisių teikti ir rinkti įrodymus bei paaiškinimus, dėl ko minėtoje administracinėje byloje priimto įsiteisėjusio teismo sprendimo prejudicinė galia negali būti taikoma BUAB „GJ baldai“ atžvilgiu.
7.7. BUAB „GJ baldai“ per EPP sistemą nebuvo informuota apie 2021 m. liepos 1 d. paskirtą rašytinio proceso teismo posėdį ar skundžiamą nutartį, todėl atsitiktinai tik 2021 m. liepos 14 d. prisijungęs prie EPP sistemos ir įėjęs į civilinės bylos Nr. B2-6-258/2021 kortelę bendrovės nemokumo administratorius šią informaciją sužinojo. Neinformuojant apie 2021 m. liepos 1 d. paskirtą teismo posėdį, buvo apribota BUAB „GJ baldai“ teisė pasinaudoti savo procesinėmis teisėmis iki skundžiamos nutarties priėmimo – pateikti papildomus įrodymus dėl finansinio reikalavimo pagrįstumo ir kt. Taigi skundžiama nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – BUAB „GJ baldai“ praleistas terminas kreditoriaus finansiniam reikalavimui pateikti atnaujintinas ir klausimas dėl finansinio reikalavimo pagrįstumo grąžintinas nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
8. Atsakovė BUAB „Finiens“, atstovaujama nemokumo administratorius UAB „Reniva“, atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
8.1. Pareiškėja nei pradiniame 2020 m. spalio 9 d. prašyme, nei skunde dėl nutarties panaikinimo nenurodė svarbių priežasčių (aplinkybių), kurių pagrindu galėtų būti atnaujinamas terminas pareiškėjai pateikti kreditorinį reikalavimą atsakovės bankroto byloje.
8.2. Iškėlus atsakovei bankroto bylą, nemokumo administratoriui nebuvo perduoti bendrovės dokumentai, todėl jis negali pareiškėjos pateiktų duomenų sutikrinti su 2020 m. spalio 9 d. prašymu.
8.3. Pareiškėja, grįsdama savo prašymą, nepateikė sekančių pirminių ir būtinų dokumentų: 1) kitų 2014 m. sausio 14 d. sutartyje minimų sutarčių, kurių pagrindu buvo išrašytos PVM sąskaitos – faktūros; 2) prekių priėmimo – perdavimo aktų, kurie patvirtintų, kad atsakovei prekės pagal pareiškėjos pateiktas PVM sąskaitas–faktūras buvo realiai perduotos. Taigi, pareiškėja nepagrindė pateikto finansinio reikalavimo realumo ir pagrįstumo, todėl jos prašymas negali būti tenkinamas.
8.4. Trečiasis asmuo UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ atsakovės bankroto byloje pateikė finansinį reikalavimą, kurį grindė tomis pačiomis PVM sąskaitomis–faktūromis, kurias pateikė pareiškėja BUAB „GJ baldai“ su 2020 m. spalio 9 d. prašymu – pareiškėja dubliuoja reikalavimą. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. kovo 5 d. nutartimi Nr. eB2-40-258/2020 jau netenkino trečiojo asmens UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ 1 126775,96 Eur kreditorinio reikalavimo dalies.
8.5. Vilniaus apygardos teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. eB2-2717-275/2020, pareiškėja 2018 m. birželio 25 d. atsiliepime į ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo pateikė dalį tų pačių, kaip šioje byloje pateiktų PVM sąskaitų–faktūrų (Nr. 01, 02, 030, 31, 32, 33, 34, 35, 36, 037, 038) tvirtindama, kad pagal šias sąskaitas pirkėja buvo UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ ir būtent ji yra neatsiskaičiusi su pareiškėja. Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. balandžio 30 d. nutartimi priimta civilinėje byloje Nr. e2-786-798/2020 taip pat nurodė, kad pateiktos sąskaitos yra analogiškos. Be to, tarp BUAB „GJ baldai“ ir UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ yra kilęs ginčas dėl atsiskaitymo masto, tačiau ginčo tarp šalių dėl to, kad buvo pateikta baldų ne mažiau kaip 1 126 775,96 Eur sumai nėra.
8.6. Iš Vilniaus apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo nutarčių matyti, kad tiek keliant pareiškėjai bankroto bylą (Nr. eB-2717-275/2020), tiek ir po bankroto bylos iškėlimo (Nr. e2-738-653/2019) ji laikė, jog UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ yra neatsiskaitęs už prekes pagal PVM sąskaitas–faktūras, bet ne atsakovė.
9. Trečiasis asmuo UAB „Nikosparta“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Taip pat priteisti iš pareiškėjos bankroto administravimo išlaidų UAB „Nikosparta“ patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
9.1. Pareiškėja pripažįsta, kad yra praleidusi terminą kreditoriam reikalavimui pareikšti, bet toliau laikosi pozicijos, jog BUAB „GJ baldai“ nemokumo administratoriui nebuvo perduoti jokie dokumentai, o apie 2014 m. sausio 14 d. sutartį, iš kurios tariamai kyla jos reikalavimo teisės į BUAB „Finiens“, pareiškėjos administratorius sužinojo tik 2020 m. spalio 8 d. gavės trečiojo asmens elektroninį laišką.
9.2. Nėra įrodyta, kad būtent 2020 m. spalio 8 d. elektroniniu laišku BUAB „GJ baldai“ nemokumo administratorius gavo 2014 m. sausio 14 d. sutartį ir kokiame kontekste UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ šį dokumentą pateikė tik 2020 m. spalio 8 d. Nepateikus aiškių įrodymų apie termino praleidimo priežastis, negali būti tenkinamas prašymas dėl praleisto termino atnaujinimo.
9.3. Vien iš tariamai 2020 m. spalio 8 d. gautos 2014 m. sausio 14 d. sutarties nemokumo administratorius neturėjo pagrindo spręsti, kad BUAB „GJ baldai“ turi reikalavimo teisę į BUAB „Finiens“. Nemokumo administratoriui reikėjo su minėta sutartimi susijusios 2013 m. gruodžio 10 d. sutarties dėl produkcijos gamybos paslaugų Nr. GJ/2013/07/07/12, taip pat įrodymų, jog yra nutraukta ir / ar neįvykdyta 2011 m. rugsėjo 2 d. jungtinės veiklos sutartis, sudaryta tarp UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ ir UAB „Finiens“. Nepaisant to, nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismui nebuvo pateikti duomenys įrodantys, kad iškart po tariamo 2014 m. sausio 14 d. sutarties gavimo, būtų teiktas užklausimus UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“, ar aiškintasi dėl informacijos sudarančios pagrindą finansinio reikalavimo tvirtinimui.
9.4. UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ šioje bankroto byloje taip pat buvo pareiškusi 1 126 775,96 Eur dydžio kreditorinį reikalavimą BUAB „Finiens“ dėl tų pačių BUAB „GJ baldai“ pagamintų baldų ir išrašytų PVM sąskaitų–faktūrų, neatskleisdama 2014 m. sausio 14 d. sutarties sudarymo fakto. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. kovo 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-40-258/2020 atmetė UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ prašymą dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo. Ši nutartis Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-786-798/2020 palikta nepakeista. Naujai atsiradusi sutartis prieštarauja UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ įrodinėtai pozicijai Vilniaus apygardos teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. eB2-40-258/2020. Taigi kyla pagrįstų abejonių dėl šios sutarties realumo.
9.5. Pareiškėja nesąžiningai bendradarbiauja su UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ ir neteisėtai siekia BUAB „Finiens“ bankroto byloje pasitvirtinti nepagrįstą kreditorinį reikalavimą. Pareiškėja remiasi 2014 m. sausio 14 d. sutarties 4 punktu, tačiau jame nurodyta 2013 m. gruodžio 10 d. sutartis, kuri sudaryta tarp UAB „Finiens“ ir UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“. Tai reiškia, kad UAB „GJ baldai“ nėra šios 2013 m. gruodžio 12 d. sutarties šalis, juo labiau šioje sutartyje nėra aptartos jokios UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ prievolės UAB „GJ baldai“. Tokiu būdu nėra už ką UAB „Finiens“ atsakyti BUAB „GJ baldai“.
9.6. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-2271-556/2020 konstatuota, kad BUAB „GJ baldai“ įformintos PVM sąskaitos–faktūros UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ už baldus yra fiktyvios. Taigi, pareiškėja neteisėtų sąskaitų apmokėjimo negali reikalauti nei iš UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“, nei juo labiau iš BUAB „Finiens“.
10. Trečiasis asmuo (kreditorė) Panevėžio miesto savivaldybė prašo klausimą dėl atskirojo skundo patenkino spręsti teismo nuožiūra. Atsiliepime nurodoma, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Pažymima, kad bankroto bylos proceso metu Panevėžio miesto savivaldybė gavo įmokų pagal teismo patvirtintus kreditorinius reikalavimus.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.
Dėl praleisto termino finansiniam reikalavimui pareikšti atnaujinimo
12. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad BUAB „Finiens“ bankroto byla buvo iškelta Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 10 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2018 m. lapkričio 7 d. Šia nutartimi, kaip buvo numatyta tuo metu galiojusiame Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 4 dalies 5 punkte, nustatytas 45 dienų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos terminas, per kurį kreditoriai turi teisę pareikšti savo reikalavimus, atsiradusius iki bankroto bylos iškėlimo dienos. Taigi, terminas kreditoriams pareikšti savo finansinius reikalavimus suėjo 2018 m. gruodžio 22 d.
13. Kaip matyti iš BUAB „Finiens“ bankroto bylos medžiagos, Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 15 d. nutartimi, pagal BUAB „Finiens“ nemokumo administratoriaus pateiktus duomenis, buvo patvirtinti pirminiai bendrovės kreditorių finansiniai reikalavimai, tačiau apeliantės (pareiškėjos) BUAB „GJ Baldai“ reikalavimas įtrauktas nebuvo, nes jį bankroto byloje apeliantė pareiškė tik 2020 m. spalio 9 d.
14. Taip pat apeliantė prašė teismo atnaujinti terminą kreditoriniam reikalavimui reikšti – sutiko, kad terminą yra praleidusi, tačiau nurodė, kad jis praleistas dėl svarbių priežasčių – apeliantės nemokumo administratorius tik iš 2020 m. spalio 8 d. trečiojo asmens UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ elektroninio laiško, su kuriuo buvo pateikta 2014 m. sausio 14 d. sutartis, sužinojo apie BUAB „GJ Baldai“ reikalavimo teisę į BUAB „Finiens“.
15. Vilniaus apygardos teismas apeliantės nurodytų termino praleidimo priežasčių nepripažino svarbiomis, todėl 2021 m. liepos 1 d. nutartimi atsisakė atnaujinti praleistą terminą kreditoriniam reikalavimui pareikšti ir netenkino prašymo dėl jo patvirtinimo BUAB „Finiens“ bankroto byloje.
16. Nors apeliantė atskirajame skunde pakartotinai teigia, kad jos prašyme dėl termino atnaujinimo nurodyta priežastis laikytina svarbia, tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiu apeliantės argumentu.
17. Pagal kilusio ginčo metu galiojantį Lietuvos Respublikos Juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 41 straipsnio 4 dalį, teismas turi teisę priimti kreditorių reikalavimus, kurie buvo pateikti pažeidus įstatyme nustatytus terminus, jeigu termino praleidimo priežastis pripažįsta svarbiomis. Analogiška nuostata buvo įtvirtinta ir iki 2019 m. gruodžio 31 d. galiojusio ĮBĮ 10 straipsnio 9 dalyje (teismas turi teisę priimti tvirtinti kreditorių reikalavimus, kurie buvo pateikti pažeidus šio straipsnio 4 dalies 5 punkte nustatytą terminą, jeigu termino praleidimo priežastis pripažįsta svarbiomis), kas suponuoja galimybę vadovautis teismų praktika, suformuluota šiuo klausimu.
18. Teismas, naudodamasis jam suteikta diskrecijos teise, klausimą, kas yra laikytina svarbia priežastimi praleistam pareiškimo padavimo terminui dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo atnaujinti, kiekvienu atveju sprendžia įvertinęs konkrečios bylos aplinkybes, vadovaudamasis protingumo, teisingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis); sprendžiant dėl termino tokiam procesiniam veiksmui atlikti praleidimo priežasčių vertinimo, taikytinas protingos ir apdairios elgsenos reikalavimas; sužinojimas apie procesinių teisių įgyvendinimui reikšmingas aplinkybes yra įrodomasis faktas, kiekvienu atveju nustatytinas pagal procesines įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1391/2012; 2014 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-143/2014).
19. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą 2021 m. liepos 1 d. nutartį pažeidė procesines teisės normas – CPK 185 straipsnį ir nesant pakankamai duomenų apie tai, kad apeliantė galėjo anksčiau nei iki 2020 m. spalio 8 d. sužinoti apie 2014 m. sausio 14 d. sutartį, kurios pagrindu ji įgyja reikalavimo teisę į BUAB „Finiens“, nepagrįstai atsisakė atnaujinti terminą finansiniam reikalavimui pareikšti.
20. Teismas pažymi, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėse pažymėta, kad aktyvus teismo vaidmuo neturi pažeisti civiliniame procese vyraujančio rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus tuos atvejus, kai šių aplinkybių nereikia įrodinėti pagal įstatymą (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2015). Kaip žinoma, CPK 12 straipsnį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Vadovaujantis įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-197/2011). Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra.
21. Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, jog teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2012; kt.). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; kt.). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių šalių įrodinėjamas aplinkybes.
22. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas civilinio proceso tvarka konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo; įstatymo nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą dėl tam tikrų aplinkybių buvimo tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Civiliniame procese vadovaujamasi pirmiau nurodyta įrodymų pakankamumo taisykle, todėl teismas išvadą dėl faktų buvimo gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008; 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017 ir kt.).
23. Šiuo atveju pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas atsisakė atnaujinti terminą BUAB „GJ baldai“ finansiniam reikalavimui pareikšti remdamasis CPK 178, o ne CPK 185 straipsniu, t.y. apeliantei neįrodžius, kad terminą praleido dėl svarbių priežasčių ir nepateikus jos argumentus pagrindžiančių įrodymų, o ne todėl, jog byloje neužtenka atitinkamų įrodymų. Taigi, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliantė nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 185 straipsnio reikalavimus.
24. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, aplinkybes sudarančias pagrindą atnaujinti praleistą terminą šiuo atveju turėjo įrodyti tokį prašymą teikiantis asmuo – apeliantė (CPK 178 straipsnis).
25. Nors apeliantė teigia, kad 2014 m. sausio 14 d. sutartis jai buvo atsiųsta būtent 2020 m. spalio 8 d. elektroniniu laišku, tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiu argumentu sutikti neturi pagrindo, nes jį pagrindžiančių duomenų apeliantė nepateikė. Kaip matyti iš 2020 m. spalio 8 d. UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ elektroninio laiško, jo tema yra „Siunčiamas kreipimasis ir priedai“. Pačiame elektroniniame laiške nėra pateiktas tekstas paaiškinantis, koks konkrečiai kreipimasis bei priedai siunčiami, neužsimenama apie 2014 m. sausio 14 d. sutartį. 2014 m. sausio 14 d. sutartis, kuri apeliantės teigimu patvirtina jos reikalavimo teisę į BUAB „Finiens“ neminima ir prie laiško pridėtuose prieduose: „Kreipimasis(GJ).pdf“, „Prasymas sustabdyti byla – 3147 – (11.9.2020) v2 Draft (ID 123039).docx“ ir „img-201008090607-0001.pdf. Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad priešingai nei nurodo apeliantė, 2020 m. spalio 8 d. elektroninio laiško turinys neįrodo, jog ji būtent šiuo laišku gavo 2014 m. sausio 14 d. sutartį ar sužinojo apie turimą reikalavimo teisę į atsakovę BUAB „Finiens“.
26. Apeliantė nurodo, kad negalėjo pateikti papildomų įrodymų dėl finansinio reikalavimo, nes nebuvo informuota per EPP apie 2021 m. liepos 1 d. paskirtą teismo posėdį.
27. Iš civilinės bylos Nr. B2-6-258/2021 medžiagos nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2021 m. birželio 23 d. pranešimu informavo suinteresuotus asmenis, kad 2021 m. liepos 1 d. 10.00 val. rašytinio proceso tvarka bus nagrinėjamas BUAB „GJ Baldai“ prašymas dėl termino atnaujinimo kreditoriniam reikalavimui pareikšti ir kreditorinio reikalavimo (ne)tvirtinimo BUAB „Finiens“ bankroto byloje. Šis pranešimas 2021 m. birželio 23 d. 11.24 val. per EPP buvo išsiųstas tiek apeliantei BUAB „GJ baldai“, tiek jos nemokumo administratoriui UAB „Bankroto administravimo ir teisinių paslaugų centras“, todėl pranešimas laikytinas įteiktu asmenims kitą darbo dieną – 2021 m. birželio 25 d. Taigi apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliantė nepagrįstai teigia, jog pranešimas jai nebuvo įteiktas per EPP ir ji neturėjo galimybės žinoti apie paskirtą teismo posėdį.
28. Be to, apeliantė prašymą dėl termino atnaujinimo ir finansinio reikalavimo patvirtinimo pateikė dar 2020 m. spalio 9 d., tuo tarpu posėdis, kuriame klausimas išspręstas iš esmės įvykdo tik 2021 m. liepos 1 d. – beveik po 9 mėnesių. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šis laiko tarpas laikytinas pakankamu pateikti visus dokumentus ar paaiškinimus, kurie yra susiję su nagrinėtinu klausimu.
29. Vadovaudamasis nurodytais duomenimis, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo atnaujinti apeliantei praleistą terminą finansiniam reikalavimui pareikšti, nes ji neįrodė, jog šį terminą praleido dėl svarbių priežasčių.
30. Apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju pažymi, kad termino kreditoriniam reikalavimui pareikšti praleidimas yra savarankiškas pagrindas teismui atsisakyti tvirtinti šį reikalavimą. Dėl nurodytų aplinkybių apeliantės BUAB „GJ baldai“ finansinį reikalavimą pagrįstai buvo atsisakyta patvirtinti.
Dėl bylos procesinės baigties
31. Apibendrinęs išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį, kurios naikinti atskirojo skundo nurodytais argumentais nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
32. Į esminius atskirojo skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną atskirojo skundo argumentą, juolab kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
33. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 d.).
34. Nagrinėjamu atveju atskirasis skundas netenkintas, todėl bylinėjimosi išlaidos apeliantei nepriteisiamos. Tuo tarpu kreditorė UAB „Nikosparta“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašė priteisti jos naudai bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė jokių tokias išlaidas pagrindžiančių įrodymų, todėl jai bylinėjimosi išlaidos taip pat nepriteisiamos.
Dėl žyminio mokesčio grąžinimo apeliantei
35. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad apeliantė teikdama atskirąjį skundą sumokėjo 38,00 Eur žyminį mokestį.
36. Įstatymų leidėjas, siekdamas padidinti nemokumo procesų efektyvumą, apriboti nepagrįstus skundus, kurie ilgina nemokumo procesus, CPK 80 straipsnio 2 dalyje nustatė, kad atskirieji skundai bankroto bylose apmokestinami žyminiu mokesčiu (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1206-790/2020). Atskirieji skundai bankroto bylose neapmokestinami žyminiu mokesčiu tik esant CPK ar kituose įstatymuose nustatytiems atleidimo nuo žyminio moke1sčio pagrindams, pavyzdžiui, kai atskiruosius skundus paduoda bankrutuojančio ar restruktūrizuojamo asmens darbuotojai (CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktas), valstybės ir savivaldybės institucijos, siekdamos apginti valstybės ar savivaldybės interesus (pvz., Valstybinė mokesčių inspekcija, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba ir pan.) (CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktas, Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 8 dalis), Lietuvos bankas, akcinė bendrovė Turto bankas, valstybės įmonė Valstybės turto fondas (CPK 83 straipsnio 1 dalies 11 punktas), asmenys, kuriems iškeltos bankroto ar restruktūrizavimo bylos (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas), kreditoriai, pareiškę finansinius reikalavimus bankroto ar restruktūrizavimo bylose, kai pirmosios instancijos teismas jų reikalavimų netenkina visiškai arba iš dalies – dėl teismo nutarties netenkinti jų reikalavimo ar jo dalies (CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punktas), asmenys, kurių atleidimo nuo žyminio mokesčio pagrindai įtvirtinti kituose įstatymuose (pvz., asmenys, turintys teisę į antrinę teisinę pagalbą). Kitais atvejais, siekiant užtikrinti nemokumo procesų efektyvumą ir apriboti nepagrįstus skundus, žyminis mokestis už atskiruosius skundus bankroto ar restruktūrizavimo bylose CPK 80 straipsnio 2 dalies pagrindu yra mokamas.
37. Atsižvelgdamas į tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi ne tik atsisakė atnaujinti terminą apeliantei finansiniam reikalavimui pateikti, tačiau ir atmetė jos prašymą dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo, taip pat į tai, jog apeliantė yra bankrutuojantis juridinis asmuo, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ji atleidžiama nuo žyminio mokesčio mokėjimo šioje byloje, todėl yra pagrindas apeliantei grąžinti 2021 m. liepos 15 d. mokėjimo nurodymu Nr. 30 sumokėtą 38,00 Eur žyminį mokestį.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2021 m. liepos 1 d. nutartį palikti nepakeistą.
Grąžinti apeliantei bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „GJ baldai“ (juridinio asmens kodas: (duomenys neskelbtini)) 38,00 Eur (trisdešimt aštuonių eurų ir nulio centų) žyminį mokestį, sumokėtą 2021 m. liepos 15 d. akcinėje bendrovėje „Swedbank“, mokėjimo nurodymas Nr.(duomenys neskelbtini).
Teisėja Jūratė Varanauskaitė