Pranešėja: Danguolė Šiugždinytė                            Baudžiamoji byla Nr. 1A-786-238/2015;

Teisėjas: Bronislovas Liatukas              Teisminio proceso Nr. 1-20-1-00392-2013-4;

Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.4.2. (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 18 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danguolės Šiugždinytės, teisėjų Ramūno Antanavičiaus ir Algirdo Remeikos, sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, Nomedai Vilimavičienei, dalyvaujant prokurorui Mindaugui Šukiui, išteisintajai V. M., jos gynėjui advokatui Linui Stanislavui Bagdonui, nukentėjusiajai V. O., civilinio atsakovo „Ergo Insurance SE“ Lietuvos filialo atstovui advokatui Dariui Butvilavičiui, teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios V. O. ir Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro Mindaugo Šukio apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 1 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 281 straipsnio 1 dalį išteisinta, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Tuo pačiu nuosprendžiu nukentėjusiosios V. O. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

n u s t a t ė :

V. M. pagal LR BK 281 straipsnio 1 dalį buvo kaltinama tuo, kad 2013 m. gegužės 3 d., apie 15.30 val., Kaune, Dubingių g., vairuodama automobilį „Mitsubishi Colt“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir važiuodama nuo Alaušo g. link Savanorių pr., nelygiareikšmių kelių sankryžoje su Partizanų gatve, pažeidė Kelių eismo taisyklių 158 punkto reikalavimus tuo, kad važiuodama šalutiniu keliu nedavė kelio automobiliui „Mazda 323“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) artėjančiam prie sankryžos pagrindiniu keliu, ir su juo susidūrė, dėl to automobilio „Mazda 323“ vairuotojai V. O. padarė kūno sužalojimą, sukėlusį nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 1 d. nuosprendžiu V. M. išteisinta dėl kaltinimo pagal LR BK 281 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nuosprendyje konstatuota, kad nesant kategoriškos teismo medicinos ekspertų išvados, kad būtent autoavarijos metu V. O. padaryti kūno sužalojimai – kairiojo sąnario raiščių plyšimai ir nepilnas kairės girnelės išnirimas, dėl kurių nesunkiai buvo sutrikdyta jos sveikata, nesurinkus kitų įrodymų, leidžiančių V. M. nusikalstamus veiksmus kvalifikuoti pagal LR BK 281 straipsnio 1 dalį, teismas vadovavosi pagrindine nuostata, jog visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamosios naudai, ir darė išvadą, kad kaltinamoji V. M. turi būti išteisinta.

Apeliaciniame skunde (toliau-skundas) nukentėjusioji V. O. prašo Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 1 d. nuosprendį panaikinti, V. M. pripažinti kalta padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 281 straipsnio 1 dalyje, pripažinti ją civiline ieškove baudžiamojoje byloje ir priteisti jos prašomą žalos atlyginimą. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė teisės normas, netinkamai jas pritaikė ir išaiškino, dėl ko buvo priimtas nepagrįstas ir neteisėtas sprendimas. Pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ir neobjektyviai ištyrė visas bylos aplinkybes, neįvertino byloje surinktų įrodymų ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, todėl Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendis turi būti panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis. Teigia, kad teismas neatsižvelgė, jog Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus ekspertizės akte Nr. EKG 11/15(02) nurodoma, kad V. O. 2013-05-03 eismo įvykio metu padaryta kairiojo kelio sąnario III0 girnelės dalinis išnirimas, medialinio - girnelės šlauninio raiščio plyšimas, dėl kelio sąnario III0 girnelės dalinio išnirimo, medialinio - girnelės šlauninio raiščio plyšimo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, eismo įvykio metu V. O. padarytiems kairės kojos sužalojimams ir patirtai kelio traumai tiesioginės įtakos anksčiau konstatuota kairės kojos patologija neturėjo. Teismas visiškai nepaisė 2015-06-02 teismo posėdžio metu apklausto eksperto L. Gogelio parodymų, neįvertino ir eksperto atsakymų į civilinio atsakovo klausimus. Taip pat teismo nebuvo vertinama tai, kad nuo 2004 m. iki eismo įvykio ji neturėjo ir nesikreipė į jokias gydymo įstaigas dėl kairio kelio skausmo, ką patvirtino tiek teismo medicinos ekspertas, tiek jos medicininiai dokumentai, dėl kurių pats teismas kreipėsi į Kauno m. gydymo įstaigas. Neatsižvelgė ir į tai, kad visas jos gydymas buvo tęstinis, net nedarbingumas nuo pat tos dienos (2013-07-13), kuomet uždėjo pagamintą įtvarą, kadangi 2013-07-11 nustatė, kad be jo vaikščioti jai nebegalima, iki pat laiko po reabilitacijos atlikus pirmąją operaciją (2014-02-03) buvo nenutraukiamas, ir jokių kitų nusiskundimo priežasčių kaip tik eismo įvykis, medicininiuose dokumentuose nenurodyta. Teismas ignoravo informaciją, kad nuo 2013-05-03 ji nei karto nesikreipė nei į skubios pagalbos skyrių (juk patyrus traumą iš karto kreipiamasi būtent ten) ar kur kitur dėl jokios kitos traumos. Taip pat teismas net nenagrinėjo, kad dėl 2013-05-03 pasekmių jai buvo atlikta dar viena kairės kojos operacija 2014-10-23. Be kojos pažeidimų, ji patyrė ir kitų traumų, po eismo įvykio turėjo 2 savaites nešioti kaklo įtvarą, o liekamųjų pasekmių liko iki dabar. Priimdamas nuosprendį, teismas rėmėsi liudytojo M. Ž. parodymais, kad nukentėjusioji iš karto po autoavarijos nesiskundė sužalojimais ir vaikščiojo, bet neįvertino jo žodžių, kad jis nuėjo prie nukentėjusiosios, padavė jai savo vizitinę kortelę ir nuvažiavo. Tad objektyviai vertinti jos sužalojimų jis neturėjo nei galimybės, nei kvalifikacijos, nei laiko. Nebuvo atsižvelgta ir į tai, kad kaltinamoji tiek savo pasiaiškinime Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos viršininkui, tiek teismo posėdžiu metu, pati ne kartą nurodė, kad po eismo įvykio, kuomet jos laukė atvykstančių policijos pareigūnų, ji (nukentėjusioji) skundėsi kairės kojos skausmu. Atvykus policijos pareigūnams jai buvo pasiūlyta iškviesti greitąją pagalbą, bet kadangi ji buvo šoko būsenos, nors ir skundėsi jiems kojos skausmu bei galvos svaigimu, greitosios pagalbos atsisakė, nesugebėjusi tinkamai įvertinti sužalojimų masto, o atslūgus emocinei būsenai ir supratusi, kad skausmas vis ūmėja, t. y. praėjus vos 2 val. po įvykio, kreipėsi į gydymo įstaigą. Apeliantė teigia, kad šioje byloje teismas nevertino ir nenagrinėjo, kad kaltininkė nepaisė bei nesilaikė LR KET 4, 5, 9, 14, 18, 127, 154 punktuose numatytų reikalavimų. Nebuvo nustatinėjama (nors pagal medicininius dokumentus tai galima atlikti visuomet), ar kaltininkė, atsižvelgiant į savo sveikatos būklę bei vadovaujantis LR sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. 301 dėl profilaktinių sveikatos tikrinimų sveikatos priežiūros įstaigose 1 p., bylojančiu, kad asmenys, norintys įsigyti ar turintys vairuotojo pažymėjimą, privalo tikrintis sveikatą prieš vairuotojo teisių įsigijimą bei vėliau periodiškai, nustatyta tvarka t. y. kartą per 5 metus, jei nėra medicininių kontraindikacijų minimu LR sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. 301 IV. dalyje, apskritai galėjo vairuoti B kategorijos transporto priemonę.

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroras Mindaugas Šukys apeliaciniame skunde prašo Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 1 d. nuosprendį panaikinti bei priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo V. M. pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 281 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jai bausmę – 15 MGL dydžio baudą, taip pat tenkinti nukentėjusiosios civilinį ieškinį. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad šiuo atveju teismo posėdžiuose imtasi visų įmanomų priemonių tam, kad būtų išsamiai ištirtos visos galimos su nusikalstamos veikos padarymu susijusios aplinkybės, todėl esminis šiuo atveju yra surinktų įrodymų vertinimo klausimas. Mano, kad teismas, teigdamas, jog teisme apklausiant teismo medicinos ekspertą Leoną Gogelį gautos išvados dėl nukentėjusiajai padarytų sužalojimų nėra kategoriškos ir dėl to priimdamas išteisinamąjį nuosprendį nebuvo įsigilinęs į kitus byloje surinktus duomenis. Visų pirma, atkreipia dėmesį į tai, kad ekspertų išvada yra vienas iš bylos įrodymų, kurią teismas privalo įvertinti pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu įrodymų viseto ištyrimu. Pagal ekspertų atsakymų į teismo pateiktus paskiriant ekspertizę klausimus pobūdį, eksperto išvada gali būti kategoriška, tikėtina arba ekspertas gali neatsakyti į teismo iškeltus klausimus, jei jam trūksta tyrimui pateiktos medžiagos arba jo žinių lygis neleidžia duoti atsakymą. Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akto 2015-02-18 išvadoje Nr. 11-1984(14) nurodyta, jog dėl duomenų stokos negalima išsamiai nustatyti eismo įvykio eigos, todėl negalima nustatyti visų transporto priemones ir jose esančius asmenis (vairuotojus) veikusių jėgų kiekvienu eismo įvykio eigos momentu. Išvadoje taip pat konstatuota, jog tikėtina, kad kairiojo sąnario raiščių plyšimai ir nepilnas kairės girnelės išnirimas galėjo būti padaryti minėto eismo įvykio metu, kai susidūrimo metu veikiant susidariusioms jėgoms, koja buvo pasukta per kelio sąnarį. Tokį patį tikėtinumą dėl sužalojimų padarymo eismo įvykio metu yra išreiškęs ir ekspertas L. Gogelis. Ekspertai kategorišką išvadą dėl nukentėjusiosios sužalojimų padarymo duotų tik tuo atveju, jei nukentėjusioji prieš pat įvykį medicininiuose dokumentuose būtų buvusi įvardijama kaip visiškai sveika, tačiau to nėra, todėl ekspertai, matydami nukentėjusiosios medicinos istoriją, negali duoti kategoriškos išvados. Šiuo atveju teismas nuosprendyje visiškai nesivadovavo nukentėjusiosios parodymais, jog šie sužalojimai jai buvo padaryti būtent šio konkretaus eismo įvykio metu ir būtent dėl šio eismo įvykio jai buvo sutrikdyta sveikata. Tai, kad nukentėjusiosios tam tikrų kūno dalių (šiuo atveju kojų) nevisiškai tinkamas funkcionavimas buvo fiksuojamas prieš eismo įvykį, dar nereiškia, kad eismo įvykio metu negali būti padaryti jai nustatyti sužalojimai. Tokiems sužalojimams atsirasti reikia daug mažesnės jėgos. Taip ir šiuo atveju – atrodytų, menkas techniniu požiūriu turėjęs būti eismo įvykis sąlygojo tam tikrų sužalojimų atsiradimą. Ir šie sužalojimai, pasireiškę nesunkiu sveikatos sutrikdymu, yra BK 281 straipsnio 1 dalies dispozicijos sudedamoji dalis. Skunde teigiama, kad dėl to, kas buvo nustatyta bylos nagrinėjimo teisme metu, galima teigti, kad V. M. neatidumas, pasireiškęs kelio ženklų nefiksavimu bei atitinkamu automobilio vairavimu, vadovaujantis jais, buvo pagrindinė ir vienintelė eismo įvykio kilimo priežastis. Nukentėjusioji, vairuodama tvarkingai pagal Kelių eismo taisykles, hipotetiškai tikėjosi, kad kiti eismo dalyviai važiuos pagal taisykles, todėl nesitikėjo, jog V. M. vairuojamas automobilis, išvažiavęs iš šalutinio kelio, rėšis į pagrindiniu keliu važiuojantį automobilį. V. M. pažeidė Kelių eismo taisyklių 158 punkto reikalavimus, ir šis pažeidimas priežastiniu ryšiu susijęs su eismo įvykiu ir jo padariniais. V. M. veiksmai, pažeidžiant Kelių eismo taisyklių 158 punkto reikalavimus, turi būti pagrįstai pripažinti būtina padarinių – eismo įvykio ir nukentėjusiajai sukelto nesunkaus sveikatos sutrikdymo – kilimo sąlyga. Byloje esant pakankamai duomenų, kad V. M. padarė LR BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, darytina pagrįsta išvada, kad ji turi būti pripažinta kalta ir nuteista už šios nusikalstamos veikos padarymą.

Atsikirtimuose į apeliacinius skundus išteisintoji V. M. nurodo, kad nukentėjusioji V. O. siekia prisiteisti žalą, nors teisme nebuvo įrodyta jos kaltė dėl nukentėjusiosios sužalojimo. V. O. sveikatos istorijoje nurodyta, kad ji lankėsi Saulės ŠMC 2003-11-07 ir skundėsi kairio kelio sąnario skausmu, „traškėjimu“ kairiame kelyje. Jai buvo nustatytas menisko pažeidimas. Prieš dvejus metus ji turėjo kairio kelio sąnario traumą. Nukentėjusioji beveik pusę savo gyvenimo serga trauminėmis-patologinėmis sąnarių ligomis ir šis procesas yra progresuojantis, pažeisti sąnariai neatsistato. Iš karto po įvykio nukentėjusioji atsisakė medicininės pagalbos du kartus, ji buvo aktyvi, sąmoninga, vaikščiojo nešlubuodama. Važinėjimas pas draugą tai tik patvirtina, kad nukentėjusioji buvo įprastos sveikatos būsenos. Mano, kad lygiai taip pat nepagrįstas yra kompensacijos už nedirbtą laiką reikalavimas. Prokuroro siūlymas skirti jai maksimalią baudą prasilenkia su objektyvumu ir žmogišku suvokimu. Teigia, kad apeliacinio skundo tekstas yra citatų ir ištrauktų iš konteksto kratinys, supintas, tendencingas, ir tai tėra bandymas suklaidinti teismą.

Teismo posėdyje prokuroras ir nukentėjusioji prašė apeliacinius skundus tenkinti. Išteisintoji, jos gynėjas ir civilinio atsakovo atstovas prašė apeliacinius skundus atmesti.

Nukentėjusiosios V. O. ir Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro Mindaugo Šukio apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – LR BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.

LR BPK 20 straipsnyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos LR BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nei vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, specialisto išvada ir pan.).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, su apeliacinių skundų argumentais sutinka ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl to, jog nesant kategoriškos teismo medicinos ekspertų išvados, kad būtent autoavarijos metu V. O. padaryti kūno sužalojimai – kairiojo sąnario raiščių plyšimai ir nepilnas kairės girnelės išnirimas, dėl kurių nesunkiai buvo sutrikdyta jos sveikata, ir nesurinkus kitų įrodymų V. M. veiksmuose nenustatyta LR BK 281 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių. Ši teismo išvada neatitinka faktinių bylos aplinkybių, ji padaryta išnagrinėtus įrodymus įvertinus pažeidžiant LR BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, kadangi įrodymai įvertinti selektyviai, neatsižvelgiant į įrodymų ir nustatytų bylos aplinkybių visumą, nesistengiant pašalinti nustatytų prieštaravimų. Apylinkės teismas padarė klaidingą išvadą, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši teismo išvada yra nepagrįsta, nemotyvuota ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių, todėl apylinkės teismo nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis LR BPK 329 straipsnio 2 punkte numatytais pagrindais (LR BPK 326 straipsnio 4 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, nustatė, jog V. M. 2013 m. gegužės 3 d., apie 15.30 val., Kaune, Dubingių g., vairuodama automobilį „Mitsubishi Colt“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir važiuodama nuo Alaušo g. link Savanorių pr., nelygiareikšmių kelių sankryžoje su Partizanų gatve pažeidė Kelių eismo taisyklių 158 punkto reikalavimus tuo, kad važiuodama šalutiniu keliu nedavė kelio automobiliui „Mazda 323“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) artėjančiam prie sankryžos pagrindiniu keliu, ir su juo susidūrė, dėl to automobilio „Mazda 323“ vairuotojai V. O. padarė kūno sužalojimą, sukėlusį nesunkų sveikatos sutrikdymą, tai yra padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 281 straipsnio 1 dalyje.

V. M., apklausiama pirmosios instancijos teisme, prisipažino pažeidusi KET reikalavimus ir dėl to įvykus eismo įvykiui. Paaiškino, kad ji turi didelį vairavimo stažą, vairuoja saugiai, niekada neturėjo jokių nuobaudų. Įvykio metu nuo V. Krėvės prospekto važiavo iš darbo namo. Buvo pervargusi, kelias naktis nemiegojusi. Tuo keliu niekada nevažiuodavo, tačiau tą dieną buvo labai susikrimtusi dėl savo sveikatos būklės, nes turėjo problemų dėl galimo onkologinio susirgimo. Kelio ženklą uždengė vyšnių šakos, todėl ji jo nematė. Po įvykio pavažiavo į šoną, kad neužstotų kelio. Po susidūrimo negalėjo išlipti pro vairuotojo dureles, todėl jai teko išlipti pro keleivio pusę. Pamatė nukentėjusiąją, kuri iškvietė policiją. Jos abi pasirašė eismo įvykio deklaraciją. Nukentėjusioji sakė, kad turi problemų su koja, kvies policiją, tačiau kategoriškai atsisakė medikų pagalbos. Gali būti, kad ji buvo patyrusi kokių nors traumų ir iki įvykio. Automobilio bamperis nelūžo, taigi smūgis nebuvo didelis. Mano, kad nukentėjusiajai padarytą žalą turi atlyginti draudimo bendrovė.

Nukentėjusioji V. O., apklausiama pirmosios instancijos teisme, paaiškino, kad kaltinamosios anksčiau nepažinojo. Įvykio metu po darbo pamainos vyko pas savo seserį. Važiavo apie 50 km/h greičiu, netikėtai pajuto smūgį ir kiek prarado sąmonę. Prieš tai dar spėjo pamatyti kaltinamąją, kuri iš karto pavažiavo į šoną. Liudytojas viską matė, davė savo vizitinę kortelę sakydamas, kad matė, kaip vairuotoja persėdo į keleivio pusę. Ji išlipo, nuėjo iki kaltinamosios automobilio ir iškvietė policiją. Jos automobilis buvo apgadintas, jį paliko kiemelyje. Buvo šoko būsenos, iš karto pas medikus nevyko, pasijuto blogai tik namuose, tuomet teko vykti pas medikus. Kaltinamoji su ja susisiekusi nebuvo, žalos neatlygino, tačiau nedidelę dalį žalos atlygino draudimo bendrovė. Smūgis buvo į automobilio priekį, dėl ko užsikirto vairuotojo pusės durelės. Po įvykio atsirado mirgėjimas akyse, buvo patempti kojos raiščiai, pažeista kelio girnelė, sumuštas stuburas, krūtinė, smegenų sutrenkimas, teko nešioti kaklo įtvarą. Iš automobilio išlipo jau šlubuodama. Echoskopijos metu nustatytas menisko pažeidimas. Anksčiau jai darė operaciją dėl kito įvykio, kai buvo kelio panirimas. Po įvykio vartojo įvairius medikamentus, maisto papildus, teko pirkti kitus rūbus, apavą, nes vaikščiojo su kelio įtvaru. Patyrė daug išlaidų, kainavo vaistai, kelionės, gydymas. Kadangi nedirba, pinigų teko skolintis. Kėdainiuose gyvena jos draugas, teko važiuoti pas jį viešuoju transportu. Jis gyvena vienas, o ji gyvena su mama ir vaiku. Kadangi jis pas ją atvažiuoti negalėjo, ji turėjo išlaidų kelionei pas savo draugą į Kėdainius, pati vairuoti negalėjo. Dėl kairiojo kelio skausmų į medikus kreipėsi dar 2004 m. Su ta trauma galėjo gyventi ir toliau. Gydytojai operavo dešinį kelį, darė kairiojo kelio rentgeno nuotraukas, tada pastebėjo pakitimus. Palaiko savo civilinį ieškinį dėl neturtinės ir turtinės žalos atlyginimo.

Liudytojas M. Ž., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, paaiškino, kad kaltinamosios ir nukentėjusiosios nepažįsta. Įvykio dieną važiavo namo. Paties automobilių susidūrimo nematė, tačiau matė link jo artėjantį mažą, kaltinamosios vairuojamą, automobilį, kurio vairuotojo pusės šonas buvo daužtas. Po to pamatė ir nukentėjusiosios automobilį. Matė, kaip kaltinamoji perlipo į keleivio pusę. Kai jis priėjo prie kaltinamosios, ji buvo šoko būsenos. Nuėjo prie nukentėjusiosios, padavė jai savo vizitinę kortelę ir nuvažiavo. Nukentėjusioji tada jau buvo išlipusi, vaikščiojo aplinkui ir kalbėjo telefonu, sužalota neatrodė, apsvaigusi nebuvo.

Civilinio atsakovo „ERGO Insurance SE Lietuva“ atstovas J. S., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, paaiškino, jog akivaizdu, kad dalis ieškinio nėra susijusi su įvykio metu patirta trauma. Nukentėjusiajai nustatytas ne toks sužalojimo mastas. Po įvykio ji skundėsi galvos svaigimu dėl sutrenkimo, jokių šonkaulių ir kojų lūžių ar kitų traumų jai nebuvo nustatyta. Nusiskundimus dėl kojos ji medikams buvo išsakiusi dar iki avarijos. Iki įvykio jai jau buvo atlikta dešiniojo kelio girnelės operacija. Buvo diagnozuotas lėtinis kojų susirgimas, nebuvo jokio staigaus pablogėjimo, kojų girnelės buvo išnirusios jau anksčiau. Automobiliai nebuvo labai sugadinti, kaltinamoji visiškai nenukentėjo. Tokia kelio trauma negali būti padaryta sėdint, tai gali būti tik einant, slidinėjant ar panašiai.

Ekspertas Leonas Gogelis, apklausiamas pirmosios instancijos teisme, paaiškino, kad iki įvykio nukentėjusiajai jau buvo kairiojo kelio patologija, tačiau labai nedidelė. Raiščio laisvumas buvo nustatytas 2004 m., bet jis negalėjo turėti tiesioginės įtakos sužalojimui įvykio metu. Išvados 3.5 p. nurodyta patologija galėjo gautis eismo įvykio metu, nors ji buvo nustatyta jau praėjus kuriam laikui. Po avarijos buvo nustatytas raiščių plyšimas. Negalima atsakyti, ar raiščių plyšimą galėjo įtakoti jau anksčiau panirusi, judanti girnelė. Neaišku, ar kelio sąnario trauma patirta buityje, ar eismo įvykio metu. Tiesioginio ryšio tarp dešinės ir kairės kojų kelių ligų nėra. Dešiniojo kelio sąnaryje buvo patologija, kairio kelio sąnaryje žymesnės patologijos nebuvo. Nurodė tą diagnozę, kuri buvo nustatyta atlikus operaciją. Dešiniojo kelio patologija yra kremzlinio audinio suirimas. Kairės kojos patologija užfiksuota 2004 m., t. y. 9 metai iki įvykio. Tų 9 metų laikotarpiu praktiškai jokių nusiskundimų dėl kelio sąnario nebuvo. Nustatytos skirtingos diagnozės – raiščių plyšimas ir kremzlės sunykimas. Jis neturi licencijos vertinti magnetinio rezonanso tyrimo. Kažkokios įtakos dešinės kojos patologija galėjo turėti ir kairei kojai, įtakos gali turėti ir viršsvoris. Konstatuoti eismo įvykio metu patirti sužalojimai (raiščių plyšimas, nepilnas girnelės išnirimas) yra nebūdingi tiesioginiam smūginiam kontaktui. Tai būdinga judesiui, šlaunikaulis ir blauzdikaulis turi pasisukti vienas kito atžvilgiu. Visi raiščių plyšimai yra traumos pasekmė. Tikėtina, kad eismo įvykio metu galėjo plyšti raiščiai.

Eismo įvykio deklaracija nustatyta, kad tarp automobilio „Mitsubishi Colt“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamo V. M. ir automobilio „Mazda 323“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamo V. O., įvyko eismo įvykis. V. M. patvirtino, kad ji yra atsakinga už padarytą žalą (1 t., b. l. 9).

2013-06-14 Specialisto išvadoje Nr. G 1542/13(02) konstatuojama, kad V. O. nustatyta lengvas galvos smegenų sukrėtimas, kairės girnelės nepilnas išnirimas ir kairio kelio vidinio menisko plyšimas. V. O. dėl kairio kelio sumušimo su nepilnu girnelės išnirimu ir vidinio menisko plyšimu padarytas nesunktus sveikatos sutrikdymas, nes jos sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam kaip 10 dienų laikotarpiui (1 t., b. l. 36).

2015-02-18 Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akte Nr. 11-1984(14) konstatuojama, jog tikėtina, kad kairiojo sąnario raiščių plyšimai ir nepilnas kairės girnelės išnirimas galėjo būti padaryti minėto eismo įvykio metu, kai susidūrimo metu veikiant susidariusioms jėgoms, koja buvo pasukta per kelio sąnarį. Kitų objektyvių mechaninės traumos požymių, galėjusių atsirasti nagrinėjamo eismo įvykio metu, išskyrus kairiojo kelio sąnario raiščių plyšimus ir nepilną kairės girnelės išnirimą, nenustatyta (2 t., b. l. 72–76).

2015-03-16 Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus ekspertizės akte Nr. EKG 11/15(02) konstatuojama, kad V. O. 2013-05-03 eismo įvykio metu padaryta kairiojo kelio sąnario III0 girnelės dalinis išnirimas, medialinio – girnelės šlauninio raiščio plyšimas. Dėl kelio sąnario III0 girnelės dalinio išnirimo, medialinio – girnelės šlauninio raiščio plyšimo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Eismo įvykio metu V. O. padarytiems kairės kojos sužalojimams ir patirtai kelio traumai tiesioginės įtakos anksčiau konstatuota kairės kojos patologija ir kairio kelio raiščio laisvumas neturėjo (2 t., b. l. 80–85).

LR BK 281 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Kadangi LR BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, konstatuojant nusikaltimo sudėtį, be minėtų objektyvių požymių, būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp padaryto kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimo bei kilusių padarinių, t. y. nesunkaus sveikatos sutrikdymo.

Pagal teismų praktiką, priežastinio ryšio nustatymas apima du momentus: būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymą ir priežastinio ryšio pobūdžio nustatymą. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklė įpareigoja išsiaiškinti, ar eismo dalyvio padarytas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, o priežastinio ryšio pobūdis parodo, ar priežastinis ryšis yra dėsningas (būtinasis), ar atsitiktinis.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra priežastinio ryšio tarp veikos ir padarinių, t. y. nesant kategoriškos teismo medicinos ekspertų išvados, kad būtent eismo įvykio metu V. O. padaryti kūno sužalojimai, dėl kurių nesunkiai buvo sutrikdyta jos sveikata, V. M. negali būti traukiama baudžiamojon atsakomybėn pagal LR BK 281 straipsnio 1 dalį.

Tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šioje baudžiamojoje byloje pakanka objektyvių ir neginčytinų įrodymų, patvirtinančių, jog būtent V. M. padarytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas tiesioginiu būtinuoju priežastiniu ryšiu yra susijęs su nukentėjusiajai padarytu nesunkiu sveikatos sutrikdymu.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusioji V. O. iškart po eismo įvykio medikų pagalbos atsisakė, tačiau į gydymo įstaigą kreipėsi jau tos pačios dienos vakare. Kaip nurodoma 2013-06-14 Specialisto išvadoje Nr. G 1542/13(02), nukentėjusioji teigė po įvykio pajutusi kairės kojos kelio skausmą, taip pat nurodė padidėjusį jautrumą kelio srityje. Nukentėjusioji koordinacinius mėginius atliko gerai, tačiau ėjo šlubčiodama dėl skausmingo kairio kelio.

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog vien tai, kad nukentėjusioji iškart po eismo įvykio atsisakė medikų pagalbos, savaime nesuponuoja išvados, kad eismo įvykio metu nukentėjusioji nepatyrė sužalojimų. Kaip nukentėjusioji ir nurodo apeliaciniame skunde, visiškai tikėtina yra tai, kad ji iškart po įvykio buvo šoko būsenos, todėl galėjo tinkamai neįvertinti sužalojimų masto, o atslūgus emocinei įtampai pajusti didėjantį skausmą. Tai, kad skausmai, kuriuos ji pradėjo jausti, atsirado dėl V. M. sukelto eismo įvykio, patvirtina ir tai, kad į gydymo įstaigą nukentėjusioji kreipėsi tą pačią dieną (2013-05-03) ir buvo apžiūrėta LSMUL VšĮ Kauno klinikų skubios pagalbos skyriuje. Šiuo atveju nėra jokio objektyvaus pagrindo manyti, kad nukentėjusioji laikotarpiu nuo eismo įvykio iki kreipimosi į medicinos įstaigą būtent kairįjį kelį galėjo susižaloti kitur, juolab kad skausmą ji pajuto ir iškart po įvykio. Nors 2013-06-14 Specialisto išvadoje Nr. G 1542/13(02) nurodoma, kad nukentėjusiajai nustatytas kairės girnelės nepilnas išnirimas ir kairio kelio vidinio menisko plyšimas, tačiau 2013-11-11 atlikus operaciją buvo konstatuotas kairės girnelės nepilnas išnirimas bei medialinės girnelės – šlauninio raiščio plyšimas, kas taip pat laikytina nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Taip buvo patikslinta diagnozė.

Nukentėjusiosios V. O. sveikatos istorijoje nurodoma, kad V. O. „Saulės“ šeimos medicinos centre dėl kairio kelio sąnario skausmo, traškėjimo, lankėsi 2003-11-07. Jokių kitų duomenų apie kairio kelio būklės pablogėjimą, gydymą, operacijas ar pan. iki nagrinėjamo eismo įvykio asmens sveikatos istorijoje nėra. Todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nepagrįstas V. M. teiginys, jog nukentėjusioji beveik pusę savo gyvenimo serga trauminėmis-patologinėmis sąnarių ligomis ir šis procesas yra progresuojantis, o pažeisti sąnariai neatsistato. Kaip matyti iš asmens sveikatos istorijos, nukentėjusiajai iš tiesų buvo nustatyti kelio sąnario menisko pažeidimai, tačiau ne kairiojo, o dešiniojo sąnario, taigi nagrinėjamu atveju dešiniojo kelio sąnariui nustatytos diagnozes ir patologijos jokios įtakos neturi. Nuo paskutinės konsultacijos dėl kairio kelio sąnario skausmo iki eismo įvykio, kurį sukėlė V. M., praėjo beveik dešimt metų, todėl nėra jokio pagrindo manyti, kad tą pačią dieną, kurią įvyko eismo įvykis, nukentėjusioji į gydymo įstaigą kreipėsi dėl ankstesnių, beveik prieš dešimtį metų buvusių, skausmų. V. O. 2013-05-03 buvo konsultuota Kauno klinikinėje ligoninėje, jai buvo diagnozuotas kairio kelio sumušimas ir vidinis menisko plyšimas (kaip paaiškėjo 2013-11-11 vykusios operacijos metu, tai buvo ne menisko, o raiščių plyšimas), dalinis kairės girnelės panirimas. Iš 2013-08-14 įrašo matyti, kad pacientės būklė negerėja, diagnozė ta pati, o po 2013-11-11 atliktos operacijos pacientės kairio kelio funkcija pagerėjo.

Nors 2015-02-18 Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akte Nr. 11-1984(14) konstatuojama, kad kairiojo sąnario raiščių plyšimai ir nepilnas kairės girnelės išnirimas galėjo būti padaryti minėto eismo įvykio metu, kai susidūrimo metu veikiant susidariusioms jėgoms, koja buvo pasukta per kelio sąnarį, tačiau 2015-03-16 Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus ekspertizės akte Nr. EKG 11/15(02) konstatuojama, kad V. O. 2013-05-03 eismo įvykio metu buvo padaryta kairiojo kelio sąnario III0 girnelės dalinis išnirimas, medialinio – girnelės šlauninio raiščio plyšimas, o tai atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą. Šiame ekspertizės akte taip pat konstatuojama, kad 2013-05-03 eismo įvykio metu nukentėjusiajai padarytiems kairės kojos sužalojimams anksčiau (2004-03-16) konstatuota kairės kojos patologija neturėjo.

Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas specialistų išvadas, ekspertizės aktą ir nukentėjusiosios V. O. parodymus daro neabejotiną išvadą, jog V. O. kairiojo kelio sąnario raiščių plyšimai ir nepilnas kairės girnelės išnirimas buvo padaryti 2013-05-03 įvykusio eismo įvykio metu. Teismas neturi pagrindo abejoti nukentėjusiosios V. O. parodymais apie tai, kad ji buvo sužalota eismo įvykio metu 2013-05-03, nes šiuo klausimu jos parodymai ikiteisminiame tyrime ir teisme yra vienodi, nuoseklūs ir neprieštarauja kitiems bylos duomenims.

Kelių eismo taisyklių (akto redakcija, galiojusi nuo 2013-01-19 iki 2014-10-11, t. y. pažeidimo padarymo metu) 158 punkte nustatyta, kad nelygiareikšmių kelių sankryžoje šalutiniu keliu važiuojantis vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, artėjančioms prie sankryžos pagrindiniu keliu.

Apeliacinės instancijos teismo kolegija konstatuoja, kad aukščiau aptarti įrodymai patvirtina, jog būtent V. M. padarytas Kelių eismo taisyklių 158 punkto pažeidimas, t. y. jos veiksmai – kelio nedavimas, važiuojant šalutiniu keliu, automobiliui artėjančiam prie sankryžos pagrindiniu keliu, dėl ko šie automobiliai susidūrė, yra susiję priežastiniu ryšiu su kilusias padariniais, t. y. nukentėjusiosios V. O. padarytu nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Akivaizdu, jog jei V. M. būtų nepažeidusi KET 158 punkto reikalavimų ir būtų davusi kelią pagrindiniu keliu važiuojančiai nukentėjusiajai, tai šios pasekmės nebūtų kilusios. Pažymima tai, kad eismo dalyvio veika, kuria padaromas Kelių eismo taisyklių pažeidimas, avarijos priežastis yra tuo atveju, jeigu analogiškoje situacijoje laikantis taisyklių reikalavimų įvykis nebūtų įvykęs. Taigi susidariusioje eismo situacijoje, jeigu V. M. būtų laikiusis Kelių eismo taisyklių reikalavimų, automobiliai nebūtų susidūrę ir V. O. nesunkus sveikatos sutrikdymas nebūtų padarytas.

Taigi, vertinant visus byloje esančius įrodymus ir byloje nustatytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad V. M. padaryta veika atitinka nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 281 straipsnio 1 dalyje, požymius, todėl ji yra baustina ir jai skirtina bausmė.

Skirdamas bausmę V. M., teismas atsižvelgia į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padaryto nusikaltimo motyvus ir tikslus, kaltinamosios asmenybę, kitas aplinkybes (LR BK 54 straipsnio 2 dalis).

Už LR BK 281 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą sankcijoje numatyta bauda, areštas arba laisvės atėmimas yra iki dvejų metų.

V. M. anksčiau neteista (1 t., b. l. 41), administracine tvarka nebausta (1 t., b. l. 40), psichikos sveikatos centre neregistruota (1 t., b. l. 39), padarė vieną neatsargų nusikaltimą, jos atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta, todėl laikytina, kad bausmės paskirtis ir tikslai bus pasiekti skiriant švelniausią sankcijoje numatytą bausmės rūšį – baudą, jos dydį paskiriant mažesnį nei baudos už neatsargaus nusikaltimo padarymą vidurkis. Atsižvelgiant į V. M. asmenybę, eismo įvykio padarymo aplinkybes, į tai, kad duomenų apie administracines nuobaudas už Kelių eismo taisyklių pažeidimus nėra, baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas vairuoti kelių transporto priemones netaikytinas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokios rūšies bausmė yra adekvati padarytam nusikaltimui ir tokio dydžio bausmė užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą ir LR BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą.

Atsikirtimuose į apeliacinius skundus V. M. nurodo, kad prokuroro siūlymas skirti jai maksimalią 15 MGL dydžio baudą prasilenkia su objektyvumu ir žmogišku suvokimu, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad už neatsargaus nusikaltimo padarymą maksimali įstatyme numatyta bauda yra 75 MGL dydžio (LR BK 47 straipsnio 3 dalies 5 punktas), taigi šis argumentas laikytinas nepagrįstu.

Esant šioms aplinkybėms nukentėjusiosios V. O. ir Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro Mindaugo Šukio apeliacinių skundų dalis (dėl nepagrįsto išteisinimo) pagrįsta ir tenkinama, nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis (LR BPK 329 straipsnio 2 punktas, BPK 326 straipsnio 4 dalis).

Kita apeliacinių skundų dalis (dėl civilinio ieškinio) tenkinama iš dalies.

Nukentėjusioji V. O. pareiškė civilinį ieškinį nusikaltimu padarytai žalai atlyginti, kuriame prašo priteisti 92000 Lt (t. y. 26645,05 Eur) turtinei ir neturtinei žalai atlyginti.

LR BPK 109 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį, kurį teismas nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Tačiau LR BPK 115 straipsnio 2 dalyje numatyta išimtis, kai teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka. Tai yra tuomet, kai civilinio ieškinio negalima tiksliai apskaičiuoti neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos.

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad nukentėjusiajai V. O. neatsargiu nusikaltimu buvo padaryta tiek turtinė, tiek neturtinė žala, už kurios atlyginimą yra atsakingas nusikaltimą padaręs asmuo ir šio asmens civilinę atsakomybę apdraudusi draudimo bendrovė, tačiau įvertinus į bylą pateiktus duomenis, jie yra nepakankami, kad būtų galima priimti sprendimą dėl pareikšto civilinio ieškinio.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nukentėjusiosios V. O. ikiteisminio tyrimo metu pateiktas ieškininis pareiškimas nėra pakankamai informatyvus, proceso dalyviams negali būti visiškai suprantamas, jame nenurodoma nei prašomos neturtinės, nei turtinės žalos atlyginimo konkretus dydis. Civiliniame ieškinyje prašoma priteisti bendrą 92000 Lt turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, neišskiriant kokio dydžio turtinė ar neturtinė žala buvo padaryta atskirai. Kaip matyti iš bylos duomenų, nukentėjusioji teisminio proceso metu pateikdavo papildytas nuostolių suvestines, turtinės žalos dydis nuolat augo, tačiau lieka neaišku, ar patirtos turtinės žalos sumą atėmus iš pradinio pateikto 92000 Lt dydžio civilinio ieškinio savaime mažėjo ir prašomas priteisti neturtinės žalos dydis. Prie civilinio ieškinio nukentėjusioji nepateikė jokių įrodymų apie tuo metu patirtą turtinės žalos dydį, taigi nebuvo įmanoma nustatyti, kokio dydžio neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusioji reikalauja. Pažymėtina ir tai, kad teisminio proceso metu nebuvo aiškintasi dėl nukentėjusiosios nuostolių suvestinėse pateikiamų sumų dydžio ir pagrįstumo, taip pat dėl šių duomenų sąsajos su padaryta nusikalstama veika.

V. M. nusikalstamą veiką padarė vairuodama automobilį „Mitsubishi Colt“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)jos kaip transporto priemonės valdytojos civilinė atsakomybė buvo apdrausta „ERGO Insurance SE Lietuva“. Esant apdraustai atsakingo už žalos padarymą asmens civilinei atsakomybei, nukentėjusieji įgyja teisę reikšti tiesioginį ieškinį draudikui. Jeigu prievolė atlyginti turtinę ir neturtinę žalą apdrausta draudimo sutartimi, draudikas privalo žalą atlyginti. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – LR CK) 6.254 straipsnio 2 dalį, jeigu draudimo atlyginimo nepakanka žalai visiškai atlyginti, draudimo atlyginimo ir faktinės žalos dydžio skirtumą atlygina apdraustasis asmuo, atsakingas už žalos padarymą. Todėl nukentėjusiajai V. O. padarytą žalą privalo atlyginti draudikas „ERGO Insurance SE Lietuva“ ir nepakankant draudimo atlyginimo – kaltas asmuo V. M..

ERGO Insurance SE Lietuvos filialo pažymoje nurodyta, kad draudimo išmoka moralinei žalai atlyginti nėra išmokėta, kadangi tikslinama informacija, išsiųsti paklausimai VSDFV Kauno skyriui ir gydymo įstaigoms (1 tomas, b. l. 24). ERGO Insurance SE Lietuvos filialo pranešime (1 tomas, b. l. 63-64)  nurodyta, kad apskaičiuota ir išmokėta 120 litų neturtinės žalos draudimo išmoka, 104,99 Lt išmoka negautoms pajamoms kompensuoti, 1904 Lt išmoka dėl apgadinto automobilio. Tačiau byloje nėra duomenų apie šių sumų išmokėjimą. Taip pat nėra duomenų dėl nuostolių suvestinėje nurodytų sumų išmokėjimo (2 tomas, b. l. 156). Todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje nėra duomenų apie nukentėjusiajai išmokėtas sumas, nežinoma nepadengta draudimo nukentėjusiosios patirta neatlyginta turtinė ir neturtinė žala, todėl priteistinos sumos tiksliai apskaičiuoti negalima.

LR CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes – tarp jų ir į nukentėjusiojo turtinę padėtį, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Kaip jau buvo minėta, turtinės žalos dydis nėra aiškus, todėl, atsižvelgiant į šią aplinkybę, nustatyti neturtinės žalos dydį taip pat nėra galimybių. Be to, byloje nesurinkta jokių duomenų apie V. M. turtinę padėtį, o įrodymų tyrimo dėl visų šių aplinkybių bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme atlikti nebuvo prašoma.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį, o tai savaime reiškia, jog buvo nepagrįstas ir teismo sprendimas nukentėjusiosios civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą. Visų anksčiau aptartų aplinkybių nustatymas apeliacinės instancijos teisme pareikalautų baudžiamojo proceso tikslų prasme nepateisinamai didelių laiko ir procesinių sąnaudų, todėl nukentėjusiajai civilinei ieškovei V. O. dėl patirtos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo pripažintina teisė į ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotinas nagrinėti civilinio proceso tvarka pirmosios instancijos teismui (LR BPK 115 straipsnio 2 dalis). 

Esant šioms aplinkybėms nukentėjusiosios V. O. ir Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro Mindaugo Šukio apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies, nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis (LR BPK 329 straipsnio 2 punktas, BPK 326 straipsnio 4 dalis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu,                                                       

n u s p r e n d ė :

nukentėjusiosios V. O. ir Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro Mindaugo Šukio apeliacinius skundus tenkintini iš dalies.

Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 1 d. nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį:

V. M. pripažinti kalta padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jai bausmę – 15 MGL dydžio (564,90 Eur) baudą.

Įpareigoti V. M. baudą sumokėti per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei V. O. pripažinti teisę į civilinio ieškinio patenkinimą dėl nusikaltimu padarytos turtinės bei neturtinės žalos, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui civilinio proceso tvarka.

Kolegijos pirmininkė teisėja                                          Danguolė Šiugždinytė

Kolegijos teisėjai                                                        Ramūnas Antanavičius

Algirdas Remeika