Civilinė byla Nr. e2-519-912/2022

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00082-2021-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

 (S)

2.6.2.1; 2.6.10.5.2.17; 3.4.3.7.1

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 18 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Gintaro Pečiulio ir Tomo Venckaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos OOO ,,Agrotechnika“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. kovo 30 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos OOO „Agrotechnika“ pareiškimą dėl ginčijamos finansinio reikalavimo dalies patvirtinimo atsakovės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės (toliau – RUAB) „Grūdoteka“ restruktūrizavimo byloje ir atsakovės RUAB „Grūdoteka“ priešieškinį pareiškėjai OOO „Agrotechnika“ dėl nuostolių priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.                      Ginčo esmė

1.       Pareiškėja  OOO „Agrotechnika“ kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriuo prašė patvirtinti jos 726 711,47 JAV dolerių dydžio kreditorinį reikalavimą RUAB „Grūdoteka“ restruktūrizavimo byloje.

2.       Pareiškėja nurodė, kad Klaipėdos apygardos teismas 2021 m. rugsėjo 30 d. nutartimi patvirtino neginčytą pareiškėjos reikalavimo dalį – 395 203 Eur, o ginčijamą 260 095,29 JAV dolerių reikalavimo dalį išskyrė nagrinėti į atskirą bylą. Pareiškėja ir UAB „Grūdoteka“ 2020 m. gegužės 7 d. sudarė sojų rupinių pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią pareiškėja įsipareigojo pirkti, o UAB „Grūdoteka“ parduoti ir pristatyti prašomą kiekį sojų rupinių. Pareiškėja teikė užsakymus pagal atskiras specifikacijas ir pagal kiekvieną užsakymą sumokėdavo avansą. Iš viso pareiškėja sumokėjo 638 436,04 JAV dolerių avanso, bet UAB „Grūdoteka“ pristatė tik dalį užsakytų sojų rupinių, t. y. tik už 171 821,86 JAV dolerių. Sutarties 8.3 punkte susitarta, kad, pardavėjai pavėlavus pateikti prekes, pirkėja (pareiškėja) turi teisę reikalauti netesybų – 2 proc. laiku nepatiektos prekių partijos vertės už kiekvieną pavėluotą dieną. Pareiškėjas reikalauja ne 2, bet 0,2 proc. netesybų (t. y. geranoriškai sumažino netesybų normą). Skolininkė nepristatė dalies prekių ne tik specifikacijose sutartu laiku, bet taip pat ir rašte nurodytais terminais, todėl jai kyla pareiga sumokėti taip pat ir 111 832,95 JAV dolerių netesybas pagal sutarties 8.3 punktą. Iš viso pareiškėja paskaičiavo 167 985 JAV dolerių netesybų. Skolininkei nepristačius produkcijos ir negrąžinus dalies sumokėto avanso (466 616,18 JAV dolerių), pareiškėja buvo priversta mokėti bankui palūkanas. Pareiškėja nuo 2020 m. gegužės 14 d. iki 2021 m. vasario 28 d. sumokėjo bankui 46 604,41 JAV dolerių palūkanų. Pareiškėja tokią pat produkciją 45 505,88 JAV dolerių brangiau pirko iš kitų tiekėjų. Dėl to pareiškėja reikalauja iš RUAB „Grūdoteka“ 260 095,29 JAV dolerių netesybų ir nuostolių atlyginimo (167 985 + 46 604,41 + 45 505,88 = 260 095,29).

3.       Atsakovė RUAB „Grūdoteka“ priešieškinyje prašė priteisti iš pareiškėjos OOO „Agrotechnika“ 115 735,01 Eur nuostolių atlyginimo; 6 proc. procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

4.       Atsakovė nurodė, kad patyrė nuostolių, nes, pristačius antrąją partiją, pareiškėja nesutvarkė muitinės procedūrų, todėl vagonai su prekėmis Ukrainos muitinėje prastovėjo beveik du mėnesius ir buvo grąžinti atgal į išsiuntimo vietą Latvijoje. Atsakovė taip pat patyrė nuostolių dėl trečios krovinių partijos, nes, užstrigus antros partijos kroviniams Ukrainos muitinėje, pareiškėja paprašė atšaukti trečios partijos pristatymą ir grąžinti į išsiuntimo vietą vagonus su prekėmis, kurie jau pakeliui į Ukrainą. Pareiškėja pripažino tai, kad atsakovė ne dėl savo kaltės patyrė išlaidų dėl antros ir trečios partijų grąžinimo ir kad nurodytos išlaidos turi būti kompensuojamos. Atsakovė sumokėjo 12 206,73 Eur AB „Linas agro“ už krovimo paslaugas uoste, taip pat patyrė 103 528,28 Eur išlaidų SIA „Grostatrans“ sumokėdama mokestį už suteiktas krovinių ekspedicijos ir su tuo susijusiems dokumentams parengti paslaugas, iš viso – 445 735,01 Eur. Atsakovė nuostolių patyrė dėl tiesioginių pareiškėjos veiksmų – jeigu pareiškėja būtų tinkamai įvykdžiusi įsipareigojimus ir atlikusi muitinės procedūras, tai atsakovė nebūtų patyrusi nuostolių.

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5.       Klaipėdos apygardos teismas 2022 m. kovo 30 d. nutartimi: 1) netenkino pareiškėjos OOO „Agrotechnika“ pareiškimo dėl 220 289,06 Eur finansinio reikalavimo patvirtinimo; 2) patenkino atsakovės priešieškinį – priteisė jai iš pareiškėjos 115 735,01 Eur nuostolių atlyginimo, 6 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo priešieškinio priėmimo teisme dienos (2021 m. spalio 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat priteisė 5 564,49 Eur bylinėjimosi išlaidų; 3) priteisė valstybei iš pareiškėjos 1 843 Eur žyminio mokesčio.

6.       Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal 2020 m. gegužės 7 d. pirkimo–pardavimo sutarties 8.3 punktą pardavėjui pavėlavus pateikti prekes, pirkėjas turi teisę reikalauti, kad pardavėjas sumokėtų netesybas – 2 proc. laiku nepateiktos prekių partijos vertės už kiekvieną pavėluotą dieną. Sutarties 3.4 punkte nustatyta, kad muitinės ir kitokį prekių įforminimą išsiuntimo šalyje savo lėšomis ir savo sąskaita atlieka padavėjas, o gavimo šalyje pirkėjas.

7.       Atsakovė 2020 m. birželio 4 d. ir 2020 m. birželio 8 d. išsiuntė sojos rupinių į užsakymų specifikacijoje nurodytą pristatymo vietą už 454 632,88 JAV dolerių. Atsakovė nurodytas prekes į pristatymo vietą Ukrainoje pristatė 2020 m. birželio 18 d. Pareiškėja neatliko muitinės procedūrų, neatsiėmė prekių, todėl muitinės pareigūnai išsiuntė prekes atgal į išsiuntimo vietą. Nurodytą situaciją lėmė pareiškėjos veiksmai. Atsakovė 2020 m. birželio 17 d. ir 2020 m. birželio 18 d. papildomai išsiuntė pareiškėjai sojos rupinių už 470 012,48 JAV dolerių. Nurodytos prekės, pareiškėjos prašymu, taip pat grąžintos nuo Ukrainos sienos atgal į Latviją. Aplinkybę, kad pirma ir antra prekių siuntos pristatytos pareiškėjai ir ji jas gavo, patvirtina į bylą pateiktas šalių susirašinėjimas. Taigi pareiškėja neįvykdė sutarties 3.4 punkte nustatytos pareigos įforminti muitinės procedūras prekių gavimo šalyje, todėl nėra pagrindo jai iš atsakovės priteisti netesybas.

8.       Teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėja 2020 m. gegužės 7 d. paprašė, kad atsakovė persiųstų prekių dokumentus (laivo konosamentus, veterinarines pažymas ir kt.). Atsakovės darbuotojas R. M. kartu su 2021 m. gegužės 7 d. elektroniniu laišku išsiuntė nurodytus dokumentus. Taip pat nurodytas asmuo, susirašinėdamas su pareiškėjos atstovu, nurodė, kad prekėse yra genetiškai modifikuotų organizmų (toliau – GMO). Pareiškėja prašė prie vežimo dokumentų nepridėti GMO sertifikatų. Dėl to teismas padarė išvadą, kad pareiškėja prisiėmė riziką, jog Ukrainos muitinės darbuotojai, nustatę GMO, gali nepriimti prekių, ir yra atsakinga už savo nuostolius.

9.       Pareiškėjos argumentą, kad atsakovės priešieškinis negali būti nagrinėjamas šioje byloje, nes teismingas Ukrainos teismams, teismas atmetė kaip nepagrįstą. Nurodytą išvadą teismas grindė tokiais argumentais. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 33 straipsnį priešieškinis, neatsižvelgiant į tai, koks jo teismingumas, pareiškiamas tos vietos teismui, kuriame nagrinėjamas pradinis ieškinys. Pareiškėjos pareiškimas prilyginamas ieškiniui. Jis pareikštas Klaipėdos apygardos teisme. Dėl to atsakovės priešieškinis teismingas Klaipėdos apygardos teismui.

10.       Vertindamas atsakovės patirtą 115 735,01 Eur žalą, teismas nurodė, kad atsakovė patyrė išlaidų dėl antrosios ir trečiosios siuntų vežimo ir grąžinimo. Nurodytą žalą lėmė neteisėti pareiškėjos veiksmai – jeigu ji būtų tinkamai įvykdžiusi sutartinius įsipareigojimus ir atlikusi muitinės procedūras, tai atsakovė būtų nepatyrusi žalos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.247 straipsnis). Be to, pareiškėja pripažino, kad atsakovei turi būti kompensuotos nurodytos išlaidos.

11.       Atsakovė sumokėjo AB „Linas agro“ 12 206,73 Eur už krovimo paslaugas uoste. Išlaidas patvirtina AB „Linas agro“ sąskaitos, išrašytos atsakovei, ir jų apmokėjimą patvirtinančių dokumentų kopijos. Atsakovė patyrė 103 528,28 EUR išlaidų už SIA „Grostatrans“ suteiktas krovinių ekspedijavimo paslaugas ir su tuo susijusių dokumentų parengimą. Išlaidas patvirtina SIA „Grostatrans“ sąskaitos, išrašytos atsakovei, ir jų dalies apmokėjimą patvirtinančių dokumentų kopijos. Nors atsakovė visiškai neatsiskaitė su SIA „Grostatrans“, bet pastarosios reikalavimas 2021 m. rugsėjo 30 d. teismo nutartimi patvirtintas atsakovės restruktūrizavimo byloje. Restruktūrizavimo procese aptariamos sumos bus sumokėtos ir atsakovė neišvengiamai patirs išlaidų.

12.       Procesines palūkanas teismas paskaičiavo vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 2 dalimi.

13.       Teismas sumažino atsakovės prašytas priteisti 6 842,56 Eur teisinės pagalbos išlaidas 1 830 Eur išlaidų suma už pasirengimą posėdžiui, susipažinimą su dokumentais, rašytinių dokumentų parengimą ir priteisė tik 479,43 Eur išlaidas už atstovavimą teismo posėdyje. Dėl to, pridėjęs 72,60 Eur vertimo išlaidas, priteisė atsakovei iš pareiškėjos 5 564,59 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 96 straipsnio 1 dalis). Patenkinęs atsakovės priešieškinį, teismas priteisė valstybei iš pareiškėjos 1 843 Eur žyminio mokesčio, nuo kurio buvo atleista (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

III.                      Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

14.       Atskirajame skunde pareiškėja prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. kovo 30 d. nutartį ir priimti naują nutartį: 1) priešieškinį palikti nenagrinėtą; 2) to nepadarius, atmesti priešieškinį; 3) patvirtinti pareiškėjos 260 095,29 JAV dolerių kreditorinį reikalavimą arba šią bylos dalį grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

14.1.                      Priešieškinį dėl išlaidų, patirtų grąžinus prekes iš Ukrainos muitinės, atlyginimo atsakovė pareiškė netinkame teisme, nes sutartyje šalys susitarė visus ginčus spręsti pagal atsakovo buvimo vietą. Toks susitarimas, pagal kurį jurisdikcija priklauso nuo to, kas bus ieškovas ar atsakovas byloje, įprastas tarptautinėje praktikoje. Bylos šalių susitarimas dėl teismingumo sudarytas pagal 1993 m. liepos 7 d. Lietuvos ir Ukrainos sutartį dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose nuostatas. Teismas nepagrįstai netaikė nurodytos tarptautinės dvišalės sutarties. Ji turi prioritetą prieš nacionalinės teisės normas.

14.2.                      Atsakovė yra patyrusi sojų rupinių prekybos atstovė rytų ir vidurio Azijos šalyse, užsiima ne tik prekyba, bet siūlo taip pat ir logistikos paslaugas, kurios apima muitinės formalumų įforminimą gavėjo šalyje. Ji nuo 2018 metų Ukrainoje vykdė ne vieną projektą, susijusį su sojų pupelių eksportu, importu.

14.3.                      Atsakovė 2020 m. gegužės 7 d. sutartyje įsipareigojo perleisti pareiškėjos nuosavybėn sojų rupinius. Pareiškėja už produkciją sumokėjo avansu, bet prekių neįgijo nuosavybės teise, nes  patikrinimo muitinėje metu rasta neleistinų GMO medžiagų.

14.4.                      Teismas nepagrįstai sprendė, kad apeliantės veiksmai (neveikimas) lėmė situaciją, jog muitinės pareigūnai prekes grąžino į išsiuntimo vietą. Sutarties sąlygose nenustatyta, kad prekių sudėtyje gali būti GMO. Prekės neatitiko į Ukrainą vežamoms prekėms taikytinų standartų. Jeigu yra daikto trūkumų, tai turi būti aptarta sutartyje. Jei trūkumai neaptarti, tai taikoma CK 6.317 straipsnio 2 dalyje nustatyta prezumpcija. Atsakovės gabentos prekės buvo nekokybiškos, todėl apeliantė negali būti laikoma pažeidusia sutartį.

14.5.                      Teismas, padaręs išvadą, kad apeliantė žinojo, jog grąžintose prekėse yra GMO, suklydo, nes rėmėsi šalių susirašinėjimu, kuris nesusijęs su ta produkcijos partija, kurios pagrindu buvo patvirtintas apeliantės reikalavimas. Net jeigu tai būtų tiesa, teismas turėjo spręsti mišrios kaltės klausimą, bet jo nesprendė.

14.6.                      Teismas neįvertino to, kad atsakovė ne kartą pripažino 466 616,18 JAV dolerių žalos prievolę apeliantei ir nurodytą sumą įtraukė į restruktūrizavimo planą.

14.7.                      Atsakovė neįrodė nuostolių dydžio. Jos pateiktose sąskaitose faktūrose nėra nuorodų į tai, už kokių konkrečių vagonų ekspedijavimą jos išrašytos. Neįmanoma susieti sąskaitos faktūros su grąžintų partijų vagonais. Iš atsakovės pateiktų banko sąskaitos išrašų neįmanoma nustatyti, kiek atsakovė sumokėjo SIA „Grostatrans“ už suteiktas paslaugas. Išraše nurodyti mokėjimai nesusiję su pateiktomis sąskaitomis ir nepagrindžia atsakovės nuotolių. Nenustačius, kad už paslaugas atsakovė sumokėjo pagal konkrečias sąskaitas faktūras, nėra pagrindo teigti, jog ji iš tikrųjų patyrė išlaidų.

14.8.                      Nepagrįstas teismo argumentas, kad SIA „Grostatrans“ kreditorinio reikalavimo patvirtinimas atsakovės restruktūrizavimo byloje reiškia, jog restruktūrizavimo procese nurodytos sumos bus sumokėtos ir atsakovė tikrai patirs išlaidų. SIA „Grostatrans“ kreditorinis reikalavimas patvirtintas pagal kitas sąskaitas faktūras, negu tos, kurias atsakovė pridėjo prie priešieškinio (skiriasi sąskaitų faktūrų numeriai).

14.9.                      Teismas nepagrįstai iš apeliantės priteisė valstybei žyminį mokestį. Priešieškinis pareikštas restruktūrizavimo byloje sprendžiant apeliantės finansinio reikalavimo tvirtinimo klausimą. Pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punktą, nuo žyminio mokesčio atleidžiami ieškovai ir turtinius reikalavimus bankroto ar restruktūrizavimo bylose pareiškiantys asmenys.

15.       Atsiliepime į atskirąjį skundą, kurį pateikė atsakovės atstovas advokatas Tadas Katauskas, prašoma atmesti skundą. Atsiliepime nurodyti tokie argumentai:

15.1.                      Apeliantė neteisingai aiškina teisės normas, kuriose reglamentuotas teismingumas, todėl nepagrįstai reikalauja priešieškinį palikti nenagrinėtą. Apeliantė ignoruoja faktą, kad priešieškiniu nepradedama civilinė byla ir taisyklės jam pareikšti nėra tokios pat, kaip ieškinio teismingumo taisyklės. Dėl to apeliantė nepagrįstai remiasi 1993 m. liepos 7 d. Lietuvos ir Ukrainos dvišale sutartimi. Priešieškinis yra reiškiamas jau vykstančiame procese, t. y. byloje, kuri inicijuota pagal ieškovo ieškinį. CPK normos, kuriose reglamentuotas tarptautinis procesas, tiek tarptautinės sutartys teismingumą sieja su ieškinio pareiškimo stadija, civilinės bylos inicijavimu, bet nereglamentuoja prasidėjusio proceso. Taigi priešieškinis turi būti nagrinėjamas toje byloje, kurioje nagrinėjamas pradinis ieškinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-700/2013). Be to, atsakovės priešieškiniui netaikomas išimtinis teismingumas.

15.2.                      Teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovė tinkamai įvykdė sutartinius įsipareigojimus, neatliko neteisėtų veiksmų. Atsakovė pristatė prekes pagal prekių specifikacijoje nurodytas prekių pristatymo sąlygas. Atsakovė įsipareigojo prekes pristatyti iki Ukrainos–Baltarusijos sienos pagal DAP (angl. delivery at place) Incoterms 2010 sąlygas. Pagal jas pardavėjas laikomas tinkamai įvykdęs įsipareigojimus, kai prekės pristatomos į sutartą vietą. Antra partija pristatyta į Turijsko geležinkelio stotį, kuri yra Ukrainoje. Pristatytos kokybiškos prekės. Tai, kad jose buvo GMO, nėra kokybės pažeidimas. Neuždrausta importuoti (eksportuoti) prekių su GMO. Draudžiama į Ukrainą įvežti neregistruotas GMO prekes, bet nėra draudimo apskritai įvežti GMO prekes. Atsakovė pranešė apeliantei apie prekėse esantį GMO prieš prekių užsakymą. Nurodytą informaciją atsakovė apeliantei suteikė 2020 m. gegužės 5 d. (tai aptvirtina tos dienos atsakovės elektroninis laiškas ir žinutės „Whatsapp“ programėlėje, nors žinučių vertime nurodyta neteisinga data – 2020 m. liepos 5 d.). Dėl to apeliantė negali remtis tuo, kad prekių sudėtis netinkama (CK 6.327 straipsnio 2 dalis). Atsakovė mano, kad prekių grąžinimo iš Ukrainos priežastys buvo kitos, o pateisinimą, jog prekės grąžintos, nes jose buvo GMO, apeliantė sukūrė dirbtinai. Muitinės pareigūnai tik 2020 m. liepos 10 d. pateikė išvadą, kad prekėse aptiko GMO. Be to, apeliantė 2020 m. lapkričio 11 d. rašte sutiko atlyginti atsakovei prekių grąžinimo išlaidas.

15.3.                      Už prekių grąžinimą atsakinga apeliantė, nes neįvykdė sutartinių įsipareigojimų. Ji turėjo pareigą atlikti muitinės formalumų procedūras Ukrainoje (šalių sutarties 3.4 punktas). Gali būti, kad pareiškėja, pildydama muitinės deklaracijas, nenurodė, kad prekėse yra GMO. Dėl to Ukrainos muitinės pareigūnai nesutiko prekės įleisti į Ukrainą. Pirmą ir ketvirtą tų pačių prekių partijas apeliantė tinkamai įformino, todėl prekes leista įvežti į Ukrainą. Taigi prekės grąžintos ne dėl to, kad jose buvo GMO, bet dėl to, jog netinkamai atlikti muitinės formalumai.

15.4.                      Atsakovė įrodė patirtų nuostolių dydį, SIA „Grostatrans“ atsakovei išrašytas sąskaitas faktūras (jose nurodytas paslaugas) galima susieti su konkrečia atsakovės vykdyto antro ir trečio užsakymų, kuriuos užsakė apeliantė, vežtomis į Ukrainą ir grąžintomis į Latviją prekėmis. Antroji partija užsakyta 2020 m. birželio 4 ir 8 d., trečioji – 2020 m. birželio 17 ir 18 d. Prekės pagal šiuo užsakymus vežtos į Ukrainą 2020 m. birželio 8, 16, 19 ir 30 d., grąžintos 2020 m. liepos 29 d. ir 2020 m. rugpjūčio 26 d. (sąskaitų Nr. 1442, 1445, 1445, 1451, 1454, 1477 ir 1501). Nurodytus dokumentus atsakovė apeliantei pateikė kartu su 2020 m. lapkričio 20 d. elektroniniu laišku. Apeliantė juos pradėjo ginčyti tik atskirajame skunde, bet to negalima daryti pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį.

15.5.                      Atsakovė apmokėjo visas SIA „Grostatrans“ išrašytas sąskaitas, išskyrus paskutiniąją Nr. 1501. Neapmokėta jos dalis – 29 608,65 Eur suma, kaip kreditorinis reikalavimas, patvirtinta atsakovės restruktūrizavimo byloje. Apeliantė teigia, kad atsakovės mokėjimo nurodymų pavedimo paskirtyje neįrašyti apmokamų sąskaitų numeriai, bet pati, prašydama priteisti bylinėjimosi išlaidas, remiasi tokiais pat įrodymais – mokėjimo nurodymais, kuriose nenurodyti apmokamų sąskaitų numeriai. AB „Linas agro“ krovos darbus vykdė grąžinus krovinį į Liepoją, t. y. 2020 m. liepos–rugpjūčio mėn. ir sąskaitas išrašė iškart suteikusi paslaugas. Atsakovės pateiktame banko sąskaitos išraše yra daugiau mokėjimų (iš viso – 441 000 Eur). Buvo mokama taip pat ir už kitas paslaugas, bet su antros ir trečios partijų grąžinimu susiję tik 103 528,28 Eur mokėjimai.

15.6.                      Teismas pagrįstai priteisė žyminį mokestį iš apeliantės (CPK 96 straipsnio 1 dalis).

16.       Atsiliepime į atskirąjį skundą, kurį pateikė atsakovės nemokumo administratorė L. G., prašoma atmesti skundą. Atsiliepime nurodyti tokie argumentai:

16.1.                      Teismas teisingai sprendė, kad atsakovės priešieškinis teismingas Klaipėdos apygardos teismui. Priešieškinis, neatsižvelgiant į tai, koks jo teismingumas, pareiškiamas tos vietos teismui, kuriame nagrinėjamas pradinis ieškinys (CPK 33 straipsnio 2 dalis). Atsakovės restruktūrizavimo byla teisminga Klaipėdos apygardos teismui. Civilinė byla pagal apeliantės pareiškimą dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo taip pat teisminga nurodytam teismui. Dėl to ir priešieškinis teisingai pareikštas tam pačiam teismui.

16.2.                      Atsakovės restruktūrizavimo byloje patvirtintas 466 616,018 JAV dolerių (395 203 Eur) apeliantės reikalavimas. Jis kildinamas iš avanso, kurį apeliantė sumokėjo atsakovei. Nepanaudotas avanso likutis turi būti grąžintas apeliantei. Tai nėra pagrindas reikalauti, kad būtų patvirtinti kiti nepagrįsti apeliantės reikalavimai dėl netesybų ir nuostolių atlyginimo.

16.3.                      Atsakovė pagal šalių specifikacijoje nustatytas sąlygas pristatė prekes tinkamai ir laiku, bet apeliantė dėl savo veiksmų neatsiėmė prekių, o muitinės pareigūnai jas grąžino į išsiuntimo vietą. Dėl to nėra pagrindo taikyti apeliantės nurodytą šalių sutarties 8.3 papunktį, kuriame nustatytos netesybos už vėlavimą pristatyti prekes.

16.4.                      Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad apeliantė prisiėmė riziką, susijusią su nuostoliais ir tuo, kad prekėse buvo GMO, nes nurodytą informaciją jai atsakovė suteikė.

16.5.                      Apeliantė nepagrįstai kelia mišrios kaltės klausimą, nes atsakovė neatliko neteisėtų veiksmų, todėl jos kaltės klausimas negali kilti.

16.6.                      Atsakovė pateiktais įrodymais pagrindė nuostolių dydį. Iš atsakovės įrodymų nesunku nustatyti, kokių ir kokio dydžio išlaidų ji patyrė.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17.       Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių apskųstos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nenustatyta aplinkybių, dėl kurių reikėtų peržengti atskirajame skunde apibrėžtas bylos nagrinėjimo ribas.

Dėl priešieškinio, pareikšto restruktūrizuojamos įmonės vardu nemokumo administratoriaus iš restruktūrizavimo bylos išskirtoje atskiroje byloje, kurioje nagrinėjamas ginčijamas kreditorinis reikalavimas, teismingumo

18.       Pasisakant dėl atsakovės priešieškinio teismingumo atkreiptinas dėmesys į tokias šiam klausimui spręsti reikšmingas bylos aplinkybes. Atsakovė yra restruktūrizuojama įmonė. Jos buveinė yra Lietuvoje. Apeliantės registruota buveinė yra Ukrainoje. Atsakovės restruktūrizavimo byloje apeliantė pareiškė kreditorinį reikalavimą. Atsakovės nemokumo administratorė su dalimi apeliantės reikalavimo (395 203 Eur arba 466 616,18 JAV dolerių) sutiko ir šią neginčijamą reikalavimo dalį restruktūrizavimo bylą nagrinėjantis Klaipėdos apygardos teismas 2021 m. rugsėjo 30 d. nutartimi patvirtino (civilinė byla Nr. eB-2-642-538/2021). Ta pačia nutartimi teismas išskyrė bylos dalį dėl apeliantės reikalavimo dalies, t. y. 220 289,06 Eur (260 095,29 JAV dolerių), tvirtinimo į atskirą bylą. Atsakovė 2021 m. spalio 20 d. pateikė teismui procesinį dokumentą, pavadintą atsiliepimu į apeliantės pareiškimą dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo ir priešieškiniu. Apeliantė pateikė prašymą palikti priešieškinį nenagrinėtą, nes, vadovaujantis šalių sutartyje įtvirtintu susitarimu, jis teismingas Ukrainos teismams, bet Klaipėdos apygardos teismas 2021 m. lapkričio 29 d. nutartimi atmetė nurodytą prašymą. Dėl aptariamos nutarties apeliantė pateikė atskirąjį skundą, bet Lietuvos apeliacinis teismas nutraukė apeliacinį procesą, pradėtą pagal nurodytą skundą (civilinė byla Nr. e2-96-467/2022).

19.       Iš bylos duomenų matyti, kad šalių 2020 m. gegužės 7 d. prekių pirkimo–pardavimo sutarties 10.1 papunktyje nustatyta, kad: visi su šiuo sandoriu susiję ginčai turėtų būti sprendžiami abipusių derybų būdu; jeigu derybomis abipusis susitarimas nepasiekiamas, ginčas perduodamas spręsti įgaliotam teismui pagal atsakovo buvimo vietą, kad šis leistų atsakovui spręsti ginčą pagal šalies teisės aktus.

20.       Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 780 straipsnyje įtvirtinta, kad šio Kodekso VII dalies (Tarptautinis civilinis procesas) nuostatos taikomos, jeigu tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, atitinkamų santykių nereglamentuoja kitaip.

21.       Pagal CPK 781 straipsnio 1 dalį, jeigu ieškinio pareiškimo metu byla yra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, šis teismingumas išlieka neatsižvelgiant į tai, kad vėliau sąlygos pasikeičia.

22.       CPK 788 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad ūkinės komercinės veiklos subjektai gali raštu susitarti, kad ginčai, kylantys iš sutartinių teisinių santykių, bus nagrinėjami ne Lietuvos teismuose, jeigu šis susitarimas neprieštarauja tos valstybės, kurios teismų kompetencijai numatoma priskirti ginčo nagrinėjimą, teisei. Šis susitarimas negalimas dėl bylų, kurioms numatoma išimtinė Lietuvos Respublikos teismų kompetencija. Vadovaujantis aptariamo straipsnio 2 dalimi, į šio straipsnio 1 dalyje esančius susitarimus teismas atsižvelgia tik esant suinteresuotos šalies prašymui. Prašymas gali būti paduodamas iki bylos nagrinėjimo iš esmės pradžios.

23.       1993 m. liepos 7 d. Lietuvos ir Ukrainos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 21 straipsnyje apibrėžta teismų kompetencija (toliau – Dvišalė sutartis). Nurodyto straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienos Susitariančiosios Šalies teismai kompetentingi nagrinėti civilines ir šeimos bylas, jeigu atsakovas turi jos teritorijoje gyvenamąją vietą ir jei ši Sutartis nenumato kitaip. Jie kompetentingi nagrinėti ieškinius, pareikštus juridiniams asmenims, jeigu šios Šalies teritorijoje yra juridinio asmens valdymo įstaiga, atstovybė arba filialas.

24.       Pagal Dvišalės sutarties 21 straipsnio 2 dalį, Susitariančiųjų Šalių teismai nagrinėja bylas ir kitais atvejais, esant raštiškam šalių susitarimui. Kai yra toks susitarimas, atsakovo gyvenamosios vietos teismas pagal atsakovo pareiškimą nutraukia bylos nagrinėjimą, jeigu šis pareiškimas gautas iki pateikiant atsikirtimus dėl ieškinio esmės. Šalys savo susitarimu negali pakeisti išimtinės teismų kompetencijos.

25.       Juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nemokumo bylą iškėlusiam teismui perduodamos teismuose esančios civilinės bylos, kuriose juridiniam asmeniui yra pareikšti turtiniai reikalavimai ar turtinius reikalavimus yra pareiškęs juridinis asmuo, kai šiose bylose dar nepriimta nutartis skirti nagrinėti bylą teismo posėdyje.

26.       Iki JANĮ įsigaliojimo (2020 m. sausio 1 d.), Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 14 straipsnio 3 dalyje buvo įtvirtinta speciali teismingumo konkrečiam teismui taisyklė, kad ieškiniai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir kiti bankroto administratoriaus reikalavimai bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės skolininkams nagrinėjami teisme pagal bankrutuojančios įmonės buveinės vietą. ĮBĮ 15 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad civilinės bylos, kuriose bankrutuojančiai įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai, perduodamos bankroto bylą iškėlusiam teismui.

27.       Lietuvos apeliacinis teismas, aiškindamas pirmiau nurodytą teisės normą, suformavo praktiką ir atkreipė dėmesį į tai, kad JANĮ 29 straipsnio 1 dalis nereglamentuoja naujai pradedamų ginčų (pateikiamų ieškinių) teismingumo, minėta straipsnio dalis skirta nustatyti jau teismuose nagrinėjamų (iškeltų) bylų perdavimo taisykles. Šioje normoje nustatyta, kad nemokumo bylą nagrinėjančiam teismui perduodamos teismuose jau esančios bylos. Ši įstatymo nuostata reiškia, kad nemokumo bylą iškėlusiam teismui perduodamos tik tos bylos, kurios buvo pradėtos iki nemokumo bylos iškėlimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-655-1120/2020; 2021 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-296-881/2021).

28.       Teisėjų kolegija pritaria apeliantės pozicijai, kad pagal galiojančiame JANĮ įtvirtintą reglamentavimą nauji ginčai, kai reikalavimus teisme pareiškia juridinis asmuo, kuriam reikalavimų pareiškimo metu iškelta nemokumo byla, nagrinėjami pagal bendrąsias CPK taisykles ir nebeliko specialios išimtinio teismingumo taisyklės, pagal kurią visi reikalavimai buvo priskirti bankroto bylą nagrinėjančiam teismui. Vis dėlto, apeliantė nepagrįstai kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadą, kad nagrinėjamam ginčui, kai nemokumo administratorė pareiškė priešieškinį dėl nuostolių atlyginimo byloje, kurioje nagrinėjamas ginčijamas apeliantės pareikšto kreditorinio reikalavimo tvirtinimo klausimas, taikomi CPK 33 straipsnio 2 dalis ir 143 straipsnis.

29.       Pažymėtina, kad dvišalėje Lietuvos ir Ukrainos sutartyje nėra proceso teisės normų, susijusių su iškeltos ir nagrinėjamos bylos, kurioje pareiškiamas priešieškinis, teismingumu. CPK VII dalyje (Tarptautinis civilinis procesas) taip pat nėra su priešieškinio pareiškimu tiesiogiai susijusių tarptautinio civilinio proceso nuostatų. Be to, ir šalių 2020 m. gegužės 7 d. pirkimo – pardavimo sutarties 10.1 papunktyje neaptarta situacija, kai jau nagrinėjamoje byloje pareiškiamas priešieškinis. Apeliantės, kurios buveinė yra Ukrainoje, kreditorinio reikalavimo tvirtinimo atsakovės, kurios buveinė yra Lietuvoje, restruktūrizavimo byloje klausimas išnagrinėtas vadovaujantis imperatyviosiomis nemokumo proceso teisės normomis. Kreditorių reikalavimų tvirtinimas reglamentuotas JANĮ 42 straipsnyje. Pagal nurodytą straipsnį pateiktus kreditorių reikalavimus tvirtina juridinio asmens nemokumo bylą nagrinėjantis teismas. Atsakovės restruktūrizavimo bylą nagrinėja Klaipėdos apygardos teismas. Nurodytas teismas nagrinėjo taip pat ir apeliantės kreditorinio reikalavimo tvirtinimo klausimą. Atsakovės nemokumo administratorė nurodytoje civilinėje byloje pareiškė priešieškinį dėl nuostolių atlyginimo.

30.       Apeliantė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, nors ir neįvardijo, bet nepagrįstai de facto (lot. iš tikrųjų) vadovavosi kasacinio teismo išaiškinimais šios kategorijos bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-700/2013). Nors apeliantė teigia, kad nagrinėjamoje byloje negali būti vadovaujamasi kasacinio teismo išaiškinimais dėl priešieškinio pareiškimo nemokumo procese ir CPK 788 straipsnio netaikymo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tuo nesutinka. Aptariamoje byloje kasacinis teismas be kita ko išaiškino, kad: ĮBĮ nuostatose nenustatyta bankroto administratoriui draudimo reikšti priešieškinį; kadangi bankroto administratorius gina kreditorių ir bankrutuojančios įmonės interesus, tai jis privalo reikšti ieškinius dėl akivaizdžiai nenaudingų sandorių nuginčijimo bei skolų išieškojimo; konstatavus, kad bankroto administratorius pareiškė priešieškinį, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl teismingumo, turėjo pagrindą remtis CPK 33 straipsnio 2 dalies 34 straipsnio nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-700/2013). Pabrėžtina, kad šiuo metu galiojančiame JANĮ taip pat nenustatyta draudimo nemokumo administratoriui reikšti priešieškinį, todėl tiek ĮBĮ buvęs įtvirtintas, tiek šiuo metu galiojančiame JANĮ nustatytas reglamentavimas galimybės nemokumo administratoriui reikšti priešieškinį aspektu yra vienodas (nepakitęs) ir aptartas kasacinio teismo išaiškinimas išlieka aktualus. Pasikeitus nagrinėjamos bylos teismingumui nukentėtų ne tik atsakovės teisės ir interesai, bet taip pat ir visų jos kreditorių teisėti lūkesčiai.

31.       Priešieškinis – atsakovo pareikštas laikantis tam tikrų sąlygų ieškinys pradiniam ieškovui jau vykstančiame procese (CPK 143 straipsnis). Pagal CPK 33 straipsnio 2 dalį priešieškinis, neatsižvelgiant į jo teismingumą, pareiškiamas tos vietos teismui, kuriame nagrinėjamas pradinis ieškinys. Pirmiau šioje nutartyje nurodyta, kad, pagal CPK 781 straipsnio 1 dalį, jeigu ieškinio pareiškimo metu byla yra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, šis teismingumas išlieka neatsižvelgiant į tai, kad vėliau sąlygos pasikeičia. Taigi sistemiškai aiškinant CPK 33 straipsnio 2 dalį, 143 straipsnį ir 781 straipsnio 1 dalį, net ir nemokumo byloje su užsienio elementu pareiškus priešieškinį, nepasikeičia Lietuvos teismams priskirtas su nemokumo byla susijusių ir pareikštų reikalavimų teismingumas.

32.       Dėl to, atsižvelgusi į nagrinėjamos bylos pobūdį, byloje vyraujantį viešąjį interesą, operatyvumo ir ekonomiškumo principus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi CPK nuostatomis, kuriose reglamentuotas priešieškinio teismingumo klausimas, ir šioje byloje išnagrinėjo atsakovės priešieškinį, pareikštą apeliantei.

Dėl priežasčių, kodėl antros ir trečios partijos prekės nepriimtos Ukrainos muitinėje, vertinimo ir bylos šalių santykių kvalifikavimo

33.       Reikalavimą priteisti netesybas už atsakovės vėlavimą pristatyti (ir nepristatymą) užsakytų antros ir trečios partijos prekių, taip pat reikalavimą atlyginti nuostolius, susijusius su papildomų palūkanų bankui mokėjimu ir tų pačių, bet brangesnių prekių (sojų rupinių) įsigijimu, apeliantė grindė aplinkybe, kad vagonuose atgabentą antrą sojų rupinių partiją į Ukrainą, Turijsko geležinkelio stotį, Ukrainos muitinės pareigūnai patikrino apeliantės užpildytą muitinės deklaraciją, taip pat patikrino atvežtus sojų rupinius ir juose rado GMO, nors muitinės deklaracijoje buvo nenurodyta, jog vežama prekė, kurios sudėtyje yra GMO.

34.       Pirmosios instancijos teismas, atmetė nurodytą apeliantės reikalavimą, padaręs išvadą, kad pagal šalių 2020 m. gegužės 7 d. prekių pirkimo-pardavimo sutartį ir užsakymus (prekių specifikacijas) apeliantei teko pareiga įforminti muitinės formalumus Ukrainos pasienyje ir ši sutarties šalis netinkamai įvykdė aptariamą pareigą, todėl atsakovei nekyla atsakomybė už tai, kad apeliantė netinkamai įvykdė savo pareigą. Apeliantė nesutinka su nurodyta teismo išvada, tvirtina, kad teismas nustatė neteisingą faktą, jog dėl neužbaigtų muitinės procedūrų ir nepristatytų prekių kalta apeliantė, bet ne atsakovė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodo, kad šis apeliantės argumentas nepagrįstas dėl tokių toliau šioje nutartyje nurodytų priežasčių.

35.       Iš bylos duomenų matyti, kad apeliantė ir atsakovė 2020 m. gegužės 7 d. sojų rupinių pirkimo–pardavimo sutartyje susitarė, jog apeliantė nupirks, o atsakovė parduos ir pristatys apeliantei šios prašomą kiekį sojų rupinių. Apeliantė pateikė keturis prekių užsakymus, sumokėjo 100 proc. avansą, o atsakovė vykdė užsakymus pagal atskiras užsakymų specifikacijas. Užbaigti vykdyti tik pirmas ir ketvirtas prekių užsakymai (prekių pristatymo partijos). Apeliantė iš viso už keturias prekių partijas sumokėjo 638 436,04 JAV dolerių, o atsakovė pristatė pirmą ir ketvirtą sojų rupinių partijas už 117 821,86 JAV dolerių. Grąžintino už nepristatytą sojų rupinių dalį avanso dydžio apeliantės kreditorinis reikalavimas patvirtintas atsakovės restruktūrizavimo byloje.

36.       Šalių 2020 m. gegužės 7 d. pirkimo–pardavimo sutarties 3.4 punkte nustatyta, kad muitinės ir kitokį prekių įforminimą išsiuntimo šalyje savo lėšomis ir savo sąskaita atlieka pardavėjas, o gavimo šalyje – pirkėjas. Pagal užsakymų specifikacijas prekes buvo sutarta pristatyti geležinkelio transportu vadovaujantis DAP Incoterms 2010 sąlygomis. Jos reiškia, kad pardavėjas privalo pristatyti prekes į susitarime nurodytą vietą ir nuo pristatymo momento laikoma, kad pardavėjas savo įsipareigojimus yra tinkamai įvykdęs, o atsitiktinio daiktų žuvimo rizika perkeliama pirkėjui bei jis tampa atsakingas už vietos mokesčių ir importo prievolių sumokėjimą.

37.       Pagal CK 6.237 straipsnio 1 dalį, parduodamų daiktų kokybė, kiekis ir kiti kriterijai turi atitikti sutarties sąlygas, o jeigu sutartyje nėra nurodymų, – įprastus reikalavimus. Vadovaujantis CK 6.237 straipsnio 2 dalimi, pardavėjas neatsako pagal šio straipsnio 1 dalies reikalavimus už bet kokį daiktų neatitikimą, jeigu sutarties sudarymo metu pirkėjas žinojo arba negalėjo nežinoti apie tokį neatitikimą. Nurodyta materialiosios teisės nuostata atkartoja 1980 m. balandžio 11 d. Jungtinių Tautų Vienos konvencijos dėl tarptautinio prekių pirkimo–pardavimo sutarčių (toliau – Vienos CISG konvencija) 35 straipsnio 3 dalį. Pažymėtina, kad Vienos CISG konvencija nagrinėjamoje byloje kilusiam šalių ginčui spręsti aktuali ir turi būti taikoma, nes ši konvencija taikoma prekių pirkimo-pardavimo sutartims tarp šalių, kurių verslo vieta yra skirtingose valstybėse, kai šios valstybės yra Susitariančiosios valstybės (Vienos CISG konvencijos 1 straipsnio 1 dalies (a) papunktis). Nagrinėjamos bylos šalių pirkimo – pardavimo santykiai nepatenka nė į vieną iš Vienos CISG konvencijos 2 straipsnyje išvardytų atvejų, kada ši konvencija netaikoma. Patikrinus Jungtinių Tautų Tarptautinės prekybos teisės komisijos tinklapyje skelbiamus Jungtinių Tautų dokumentų depozitoriumo duomenis apie Vienos CISG konvencijos statusą, matyti, kad prie šios konvencijos yra prisijungusios tiek Ukraina, kurioje yra apeliantės (pirkėjos pagal 2020 m. gegužės 7 d. pirkimo-pardavimo sutartį) buveinės registracijos vieta, tiek Lietuva, kurioje yra atsakovės (pardavėjos) buveinės registracijos vieta. Taigi nagrinėjamoje byloje kilusiam ginčui taikomos Vienos CISG konvencijos nuostatos, o apeliantė atskirajame skunde nepagrįstai prašo taikyti CK 6.317 straipsnio 2 dalį, kurioje reglamentuota pardavėjo pareigos perduoti daiktus įvykdymo sąlygos (atskirojo skundo 14.4 argumentas).

38.       Pagal Vienos CISG konvencijos 35 straipsnio 3 dalį, pardavėjas neatsako pagal ankstesniojo punkto (a)–(d) papunkčius už bet kokį prekių neatitikimą, jeigu sutarties sudarymo momentu pirkėjas žinojo arba negalėjo nežinoti apie tokį neatitikimą.

39.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad apeliantė antrą partiją užsakė 2020 m. gegužė 12 d. Atsakovė Latvijoje, Liepojoje pakrovė prekes ir išvežė į Ukrainą 2020 m. birželio 4 ir 8 d. Rupiniai vagonuose į  prekių specifikacijose nurodytą vietą Ukrainoje atvyko 2020 m. birželio 18 d. Ukrainos muitinės pareigūnams patikrinus prekes ir neužbaigus muitinės formalumų visi vagonai 2020 m. rugpjūčio 19 d. grąžinti į Liepoją. Trečioji sojų rupinių partija užsakyta 2020 m. gegužės 12 d. Šiuos rupinius atsakovė pakrovė Liepojoje ir išvežė į Ukrainą 2020 m. birželio 17 ir 18 d. Prekei nepasiekus paskirties vietos Ukrainoje, apeliantė 2020 m. birželio mėn. pabaigoje pranešė atsakovei, kad kilo sunkumų Ukrainos muitinėje, ir paprašė grąžinti trečią partiją į išsiuntimo vietą, t. y. į Liepoją. Taigi apeliantė pradėjo, bet neužbaigė pristatytos antros sojų rupinių partijos muitinės formalumų sutvarkymo procedūrą Ukrainos muitinėje ir dėl muitinėje iškilusių nesklandumų atšaukė atsakovės jau išsiųstą trečią rupinių partiją. Pažymėtina, kad užsakymą, jog atsakovė išsiųstų trečią sojų rupinių partiją, apeliantė pateikė 2020 m. birželio 17 ir 18 d. pagal šalių 2020 m. gegužės 12 d. pasirašytą specifikaciją Nr. 3. Atsakovė nurodytą partiją išsiuntė suderinusi tai su apeliante. Pastaroji nagrinėjamoje byloje nepaneigė atsakovės nurodytos aplinkybės, kad apeliantė sutvarkė ir užbaigė atsakovės pristatytų pirmos ir ketvirtos sojų rupinių partijų muitinės procedūras Ukrainos muitinėje.

40.       Byloje nėra šalių ginčo, kad antra ir trečia prekių partijos grąžintos į išsiuntimo vietą, nes, patikrinę antros partijos prekių turinį Ukrainos muitinės pareigūnai nustatė muitinės deklaracijoje nedeklaruotą aplinkybę, jog sojų rupiniuose yra GMO. Išanalizavusi bylos duomenis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantė žinojo, jog jos perkamuose sojų rupiniuose yra GMO. Apie nurodytą faktą atsakovė informavo apeliantę iki prekių užsakymo. Atskirajame skunde nurodyta, kad apeliantė 2020 m. liepos 5 d. pokalbių programėlėje „Whatsapp“ paprašė atsakovės atstovo R. M. persiųsti prekių dokumentus: laivo, kuriuo gabenti sojų rupiniai, konosamentus, veterinarines pažymas, ir kt. nurodytoje programėlėje šalys susirašinėjo rusų kalba. Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovė teigia, kad šalių susirašinėjimo naudojantis programėle „Whatsapp“ vertime į lietuvių kalbą padaryta klaida, nes iš tikrųjų šalys susirašinėjo ne 2020 m. liepos 5 d., bet 2020 m. gegužės 7 d. Iš į bylą pateiktos susirašinėjimo programėlėje „Whatsapp“ ekrano kopijos originalo kalba matyti, kad data žinutėse nurodyta formatu „5/7/2020“, bet išversta „2020-07-05“. Šis vertimas iš tikrųjų yra neteisingas, nes, pirma, 2020 m. birželio–liepos mėn. šalių susirašinėjime programėlėje „Whatsapp“ ekrano kopijose originalo kalba žinučių data nurodyta tokiu pat formatu, pavyzdžiui, „6/18/2020“, „6/09/2020“, „6/22/2020“ ir kt., „7/6/2020“, „7/13/2020“. Šio susirašinėjimo vertime data išversta taip: „2020-06-18“, „2020-07-06“, „2020-07-13“ ir kt. Taigi įvertinus visą 2020 m. gegužės–liepos mėn. šalių susirašinėjimą programėlėje „Whatsapp“ matyti, kad žinutės, kurių data nurodyta formatu „5/7/2020“ parašytos 2020 m. gegužės 7 d. Antra, aptariamą dieną susirašinėdamas programėlėje „Whatsapp“ apeliantės atstovas Sergejus (programėlėje pasivadinęs „Sergej Ukraina“) 16.39 val. paprašė atsiųsti dokumentus – „Laukiu Jūsų dokumentų“. Atsakovės atstovas 16.43 val. atsakė – „Išsiunčiau“. Jis tuo pačiu laiku (16.43 val.) 2020 m. gegužės 7 d. išsiuntė apeliantės atstovei E. M. elektroninį laišką ir prie jo pridėjo parduodamų sojų rupinių dokumentus, kurių paprašė apeliantė, taip pat ir GMO sertifikatą (atsakovės 2021 m. spalio 20 d. procesinio dokumento (pavadinto atsiliepimu ir priešieškiniu) 6 ir 8 priedai) (elektroninio laiško išsiuntimo duomenys: „2020 m. gegužės 7 d., ketvirtadienis 16:43“).

41.       Iš šalių susirašinėjimo 2020 m. gegužės 7 d. programėlėje „Whatsapp“ turinio matyti, kad tuo metu bendravę šalių atstovai aptarė GMO klausimą. Atsakovės atstovas R. M. nurodė, kad sojų rupiniuose (miltuose) yra GMO, o apeliantės atstovas Sergejus atsakė, kad „su vagonais sertifikato nepridėkite“.

42.       Įvertinusi aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėjo prie išvados, kad apeliantė 2020 m. gegužės 7 d. žinojo apie tai, kad perkamų sojų rupinių sudėtyje yra GMO. Apeliantė, teigdama priešingai, neįrodė savo argumentų (atskirojo skundo 14.5 argumentas).

43.       Reikšminga aplinkybė taip pat yra ta, kad apeliantė prekių specifikacijas, kuriomis užsakė antrą ir trečią sojų rupinių partijas, parengė 2020 m. gegužės 12 d. Jose apeliantė nenurodė informacijos apie rupinių sudėtyje galimą GMO buvimą, nors dar 2020 m. gegužės 7 d., žinodama, kad perkamuose sojų rupiniuose tikrai yra GMO, paprašė atsakovės prie vežimo dokumentų nepridėti GMO sertifikato.

44.       Taigi iš aptartų bylos aplinkybių, apibūdinančių šalių elgesį ir bendravimą vykdant 2020 m. gegužės 7 d. pirkimo–pardavimo sutartį, matyti, kad apeliantė nagrinėjamoje byloje pareikštą reikalavimą dėl netesybų ir nuostolių atlyginimo grindė aplinkybe, kad atsakovė pristatė netinkamos kokybės prekę (sojų rupinius), kurioje, pasak apeliantės neturėjo būti GMO. Vis dėlto nurodytą perkamos produkcijos ypatybę, kurią apeliantė įvardijo kaip perkamo daikto trūkumą, apeliantė žinojo, apie tai ją atsakovė informavo, bet apeliantė pasirinko vis tiek užsakyti būtent tokios kokybės sojų rupinius ir instruktavo atsakovę organizuoti prekių siuntimą nepridedant prekių GMO sertifikato. Tad apeliantė, taip elgdamasi, prisiėmė riziką, kad Ukrainos muitinės pareigūnai gali neįleisti į Ukrainos teritoriją prekių su jų sudėtyje esančiu, bet nedeklaruotu GMO. Tai reiškia, kad už aptariamą sojų rupinių neatitiktį atsakovė negali atsakyti (Vienos CISG konvencijos 35 straipsnio 3 dalis). 

45.       Atkreiptinas apeliantės dėmesys taip pat į tai, kad, nagrinėjamoje byloje atsakovei pareikšto ir prašomo patvirtinti kreditorinio reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo ji negali grįsti atsakovės prievolės neįvykdymu, kiek šį nevykdymą nulėmė pati apeliantė. Tai daryti draudžiama pagal Vienos CISG konvencijos 80 straipsnį, kuriame nustatyta, kad šalis negali remtis kitos šalies prievolės neįvykdymu ta apimtimi, kiek toks neįvykdymas buvo pirmosios šalies veiksmų ar aplaidumo pasekmė. Dėl to apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė patvirtinti apeliantės kreditorinį reikalavimą dėl netesybų ir nuostolių atlyginimo.

Dėl priešieškinio reikalavimų atlyginti nuostolius, kurių patyrė pardavėjas pirkėjui pažeidus pirkimo–pardavimo sutartyje prisiimtus įsipareigojimus

46.       Vadovaujantis Vienos CISG konvencijos 61 straipsnio 1 dalies (b) papunkčiu, jeigu pirkėjas nevykdo bet kokios iš savo prievolių pagal sutartį ar šią konvenciją, pardavėjas gali reikalauti nuostolių atlyginimo, kaip numatyta 74–77 straipsniuose.

47.       Pagal Vienos CISG konvencijos 74 straipsnį, nuostoliai dėl sutarties pažeidimo vienos iš šalių sudaro sumą, lygią tai žalai, įskaitant negautas pajamas, kurią patyrė kita šalis dėl sutarties pažeidimo. Tokie nuostoliai negali viršyti žalos, kurią sutartį pažeidusi šalis numatė ar turėjo numatyti sutarties sudarymo momentu kaip galimą sutarties pažeidimo pasekmę, atsižvelgiant į tuos faktus ir dalykus, apie kuriuos ji tada žinojo ar turėjo žinoti.

48.       Pirmiau šioje nutartyje jau aptarta tai, kad apeliantė netinkamai įvykdė pareigą įforminti muitinės procedūras prekių pristatymo vietoje, t. y. Ukrainos muitinėje, atsakovei pristačius antrą prekių partiją į Ukrainą, todėl pažeidė šalių 2020 m. gegužės 7 d. sutarties 3.4 punktą. Taip pat apeliantė pažeidė pirkėjo pareigą priimti prekių pristatymą kaip reikalaujama pagal sutartį ir konvenciją (Vienos CISG konvencijos 53 straipsnis). Taigi atsakovė turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius, kuriuos ji patyrė apeliantei pažeidus šalių pirkimo–pardavimo sutartį. Pirmosios instancijos teismas nenustatė atsakovės kaltės dėl to, kad antros ir trečios partijų sojų rupiniai grąžinti į išsiuntimo vietą, todėl apeliantė nepagrįstai atskirajame skunde dėsto argumentus, susijusius su mišrios skolininko ir kreditoriaus pagal civilinės atsakomybės prievolę kaltės institutu, ir nepagrįstai prašo šio instituto pagrindu mažinti atsakovės patirtų ir iš apeliantės atlyginti priteistinų nuostolių dydį.

49.       Nagrinėjamoje byloje pareikštame priešieškinyje atsakovė prašė priteisti iš apeliantės 12 206,73 Eur patirtų išlaidų AB „Linas agro“ už krovimo paslaugas uoste ir 103 528,28 Eur, kurias įsipareigojo sumokėti SIA „Grostatrans“ už suteiktas krovinių ekspedijavimo ir su tuo susijusių dokumentų parengimo paslaugas. 

50.       Apeliantė teigia, kad atsakovė į bylą pateiktais įrodymais nepagrindė nuostolių dydžio, nėra galimybės atsakovės pateiktų sąskaitų susieti su antros ir trečios partijų vagonais. Iš bylos duomenų matyti, kad antrą prekių partiją apeliantė užsakė 2020 m. birželio 4 ir 8 d. (atsakovės apeliantei išrašytos sąskaitos faktūros Nr. GRUD 1892 ir 1893). Šios antros partijos prekės vežtos tokiais toliau nustatytais vežimais. Ekspeditorė SIA „Grostatrans“ atsakovei išrašė 2020 m. birželio 8 d. sąskaitą Nr. 1442. Sąskaitoje nurodyta paslaugos teikimo data sutampa su antros prekių partijos užsakymo datomis (2020-06-05/08). Sąskaitoje įrašyta speciali žyma – 16 vagonų į Ukrainą. Sąskaitoje įrašytas maršrutas sutampa su antros partijos užsakytu maršrutu – iš Liepojos į Indros geležinkelio stotį. Sąskaitoje taip pat nurodyta, kad naudojami 7 vagonai iš Ecolines ir 9 vagonai iš Sodruzhestvo. Ekspeditorės SIA „Grostatrans“ 2020 m. birželio 8 d. išrašytoje antroje sąskaitoje Nr. 1444 paslaugos teikimo data sutampa su antros partijos užsakymo dienomis, taip pat sutampa maršrutas iš Indros geležinkelio stoties į Turijsko geležinkelio stotį. Aptariamoje sąskaitoje įrašyti važtaraščių ir vagonų numeriai sutampa su atsakovės išrašytose sąskaitose nurodytais numeriais. Atsakovė į bylą pateikė važtaraščius, kuriuos gavo iš apeliantės pristačius vagonus Ukrainoje. Sąskaitoje Nr. 1444 nurodyti 9 vagonai yra iš Sodruzhestvo (tie patys iš kitos sąskaitos Nr. 1442). Ekspeditorės SIA „Grostatrans“ 2020 m. birželio 16 d. išrašytoje sąskaitoje Nr. 1445 nurodyta paslaugų teikimo data sutampa su antros partijos užsakymo data, taip pat sutampa maršrutas – iš Indros į Turijsko geležinkelio stotį. Aptariamoje sąskaitoje nurodyti važtaraščių ir vagonų numeriai yra tokie pat, kaip ir atsakovės ieškovei išrašytose sąskaitose. Sąskaitoje Nr. 1445 įrašyti 7 vagonai iš Ecolines, kurie nurodyti ankstesnėje sąskaitoje Nr. 1442. Ekspeditorės SIA „Grostatrans“ 2020 m. rugpjūčio 26 d. išrašytoje sąskaitoje Nr. 1501 nurodytas antros sojų rupinių partijos grąžinimas, pervežti panaudojant 16 vagonų iš Ukrainos. Sąskaitoje nurodytas maršrutas iš Turijsko į Indrą ir iš šios į Liepoją. Taigi maršrutas tas pats. Sąskaitoje įrašyti naudojami 7 vagonai iš Ecolines ir 9 – iš Sodruzhestvo, t. y. tie patys (ir jų kiekis toks pat), kuriais sojų rupiniai vežti į priekį pagal sąskaitas Nr. 1444 ir 1445.

51.       Trečią sojų rupinių partiją apeliantė užsakė 2020 m. birželio 17 ir 18 d. (atsakovės apeliantei išrašytos sąskaitos faktūros Nr. GRUD 1896 ir 1898). Ekspeditorės SIA „Grostatrans“ 2020 m. birželio 19 d. išrašytoje sąskaitoje Nr. 1450 nurodytas trečios sojų rupinių partijos vežimas, nes sutampa sąskaitoje nurodyta paslaugos teikimo data su trečios partijos užsakymo data. Taip pat sutampa ir maršrutas – iš Liepojos į Indros geležinkelio stotį. Kroviniui pervežti naudoti vagonai iš Sodruzhestvo. Ekspeditorės SIA „Grostatrans“ 2020 m. birželio 30 d. išrašytoje sąskaitoje Nr. 1454 nurodytas trečios sojų rupinių partijos vežimas, nes sutampa sąskaitoje nurodyta paslaugos teikimo data ir trečios partijos užsakymo data, tęsiamas maršrutas – iš Indros į Turijsko geležinkelio stotį. Sąskaitoje nurodyti važtaraščių ir vagonų numeriai yra tie patys, kaip ir atsakovės ieškovei išrašytose sąskaitose. Aptariamoje sąskaitoje nurodyti tie patys vagonai iš Sodruzhesto, kurie įrašyti ankstesnėje Ekspeditorės sąskaitoje Nr. 1450. Ekspeditorės SIA „Grostatrans“ 2020 m. birželio 30 d. išrašytoje sąskaitoje Nr. 1454 nurodytas trečios sojų rupinių partijos grąžinimas iš Ukrainos, maršrutas – iš Indros (nes vagonai nespėjo nukeliauti iki Turijsko) geležinkelio stoties atgal į Liepoją. Sąskaitoje įrašyta specialioji žyma, kad grąžinami 9 vagonai iš Sodruzhestvo. Nurodyti vagonai sutampa su vagonais iš sąskaitos Nr. 1454, pagal kurią jie vežti į priekį.

52.       Palyginusi ir įvertinusi atsakovės apeliantei pateiktas sąskaitas ir atsakovės pasitelktos Ekspeditorės SIA „Grostatrans“ atsakovei pateiktas sąskaitas už suteiktas ekspedijavimo vežant geležinkeliais paslaugas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovė įrodė, o apeliantė nepaneigė, jog aptartais vagonais reikiamu maršrutu pervežtos apeliantės užsakytos sojų rupinių antra ir trečia partijos.

53.       Atsakovė nurodė, kad apmokėjo visas SIA „Grostatrans“ išrašytas sąskaitas, išskyrus paskutiniąją sąskaitą Nr. 1501. Neapmokėta jos dalis – 29 608,65 Eur ir ši suma, kaip kreditorinis reikalavimas, patvirtinta atsakovės restruktūrizavimo byloje. Atsakovė atliko 19 mokėjimo pavedimų ekspeditorei SIA „Grostatrans“ nuo 2020 m. gegužės 6 d. iki 2020 m. lapkričio 10 d. ir iš viso sumokėjo 426 000 Eur. Už su antros ir trečios partijos atsakovei suteiktas ekspedijavimo paslaugas pastaroji nurodė gavusi septynias ekspeditorės pateiktas sąskaitas faktūras, pagal kurias bendra suteiktų paslaugų kaina yra 103 528,26 Eur. Apeliantė teigia, kad atsakovės atliktų mokėjimų negalima susieti su konkrečiomis ekspeditorės išrašytomis sąskaitomis faktūromis, nes mokėjimų paskirtyje nenurodyti apmokamų sąskaitų faktūrų numeriai ir konkrečių ekspedijuotų vagonų duomenys.

54.       Pagal CPK įtvirtintą įrodinėjimo reglamentavimą, teismo įsitikinimas, kad tam tikra aplinkybė egzistuoja ar neegzistuoja, grindžiamas tokiu įrodymų pakankamumo lygiu, pagal kurį civiliniame procese faktą galima pripažinti įrodytu išnykus pagrįstoms abejonėms dėl jo tikimybės ir galint jį pripažinti patvirtintu. Proceso įstatyme nereikalaujama, kad civilinėje byloje teismas būtų visiškai įsitikinęs, t. y. įsitikinimas neturi būti absoliutus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013; 2019 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121-421/2019; 2020 m. gruodžio 16 d. nutarties Nr. e3K-3-344-701/2020 47 punktas).  Apeliantė teisingai nurodė kasacinio teismo išaiškinimą, kad, kilus ginčui dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, kai reikalavimai yra grindžiami PVM sąskaitų faktūrų duomenimis, kasacinio teismo praktika formuojama ta linkme, jog šalių sutartinių santykių pobūdis bei aplinkybės, susijusios su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, gali būti įrodinėjamos visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o išvados apie tokių reikalavimų pagrįstumą daromos vadovaujantis CPK 185 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012).

55.       Pirmiau aptartos aplinkybės ir įrodymai (sąskaitos faktūros ir mokėjimo nurodymai), įvertinus jų turinį yra pakankami daryti labiau tikėtiną išvadą, kad atsakovė turi pareigą atsiskaityti su ekspeditore už suteiktas ekspedijavimo paslaugas, susijusias būtent su prekių, kurias apeliantė užsakė, bet vėliau, pažeidusi pirkimo–pardavimo sutartį, nepagrįstai atsisakė priimti, grąžinimu. Tai, kad dalis išlaidų dar nepatirta, nesumokėta kainos už suteiktas ekspedijavimo paslaugas grąžinant sojų rupinius į išsiuntimo vietą dalis pagal ekspeditoriaus atsakovei išrašytą sąskaitą Nr. 1501, nėra pagrindas atsisakyti jas priteisti kartu su kitomis, jau realiai patirtomis išlaidomis. Apeliantės pareigai atlyginti visas atsakovės patirtinas išlaidas neturi įtakos atsakovės statusas, t. y. tai, kad ši įmonė yra restruktūrizuojama, ir dėl to neišnyksta aptariama apeliantės pareiga. Atskirajame skunde neteisingai teigiama, kad ekspeditorės SIA „Grostatrans“ kreditorinis reikalavimas atsakovės restruktūrizavimo patvirtintas pagal kitas sąskaitas faktūras, negu į nagrinėjamą bylą atsakovės pateiktos. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad net pati apeliantė atskirajame skunde nurodė, kad ekspeditorės SIA „Grostatrans“ kreditorinį reikalavimą pareiškė remdamasi aštuoniomis sąskaitomis faktūromis ir viena iš jų yra 2020 m. rugpjūčio 26 d. sąskaita faktūra Nr. 1501, kuri pateikta už antros sojų rupinių partijos grąžinimo į išsiuntimo vietą Liepojoje, ekspedijavimo paslaugas (žr. šios nutarties 50 punktą).

56.       Pasisakydama dėl atsakovės išlaidų, patirtų organizuojant grąžintų į išsiuntimo vietą Liepojoje antros ir trečios partijų sojų rupinių perkrovimą, pasitelkus AB „Linas agro“, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad AB „Linas agro“ sąskaitose nurodyti vagonų numeriai. Nurodyta aplinkybė pagrindžia, kad perkrovimo paslaugos suteiktos kraunant būtent antros ir trečios sojų rupinių partijoms grįžus į išsiuntimo vietą. Krovos darbai atlikti 2020 m. liepos–rugpjūčio mėn., nurodytas darbų atlikimo laikotarpis taip pat pagrindžia faktą, kad grąžinta konkreti sojų rupinių prekė iš tikrųjų buvo perkrauta.

Dėl pirmosios instancijos teismo iš apeliantės priteisto žyminio mokesčio

57.       Apeliantė kvestionuoja tai, kad iš jos nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas į valstybės biudžetą priteisė 1 843 Eur žyminį mokestį. Už nagrinėjamoje byloje pareikštą priešieškinį atsakovė nesumokėjo žyminio mokesčio, nes ji dėl savo statuso (restruktūrizuojama įmonė) atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas). Apeliantė teigia, kad ji taip pat atleista nuo žyminio mokesčio kaip ieškovė ir turtinius reikalavimus pareiškęs asmuo – bankroto ar restruktūrizavimo bylose (CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

58.       Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas, formuodamas praktiką dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio pagrindų aiškinimo ir taikymo, yra išaiškinęs, kad žyminį mokestį moka bankrutuojančio ar restruktūrizuojamo asmens kreditoriai – už visus bankroto ar restruktūrizavimo bylose kylančius ginčus, išskyrus dėl savo pareikšto reikalavimo patvirtinimo, taip pat bankrutuojančio ar restruktūrizuojamo juridinio asmens dalyviai ar kiti bankroto ir restruktūrizavimo bylose sprendžiamais klausimais suinteresuoti asmenys (laiduotojai, garantai ir pan.), nemokumo administratorius, kai ginčas išimtinai susijęs jo statusu ir (ar) interesu (pvz., dėl administravimo išlaidų dydžio, atlyginimo, atstatydinimo ar pan.), kt. (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 3 d. nutarties priimtos civilinėje byloje Nr. e2-1206-790/2020 20 punktas).

59.       Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje priešieškinį pareiškė atsakovė (restruktūrizuojama įmonė), bet ne apeliantė. Aplinkybė, kad šioje byloje buvo nagrinėjamas ginčijamo apeliantės pareikšto kreditorinio reikalavimo tvirtinimo klausimas, nereiškia, kad apeliantei nekyla pareiga sumokėti žyminį mokestį, mokėtiną už atsakovės pareikštą priešieškinį, kai bylą išnagrinėjęs teismas šį priešieškinį patenkina.

60.       Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi CPK 96 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. CPK 96 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad jeigu abi šalys nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo atleistos, bylinėjimosi išlaidos apmokamos iš valstybės biudžeto lėšų.

61.       Byloje, kurioje sprendžiamas kreditorinio reikalavimo tvirtinimo klausimas, atsakovei (restruktūrizuojamai) įmonei pareiškus priešieškinį, ginčo dalyje dėl priešieškinio kreditorinį reikalavimą pareiškęs pareiškėjas yra atleistas nuo žyminio mokesčio tik už savo pareikštą turtinį reikalavimą ir nelaikytinas atleistu nuo kitų bylinėjimosi išlaidų, taip pat ir nuo valstybei priteistino žyminio mokesčio, mokėtino už priešieškinį, priešieškinio patenkinimo atveju, nes pagal restruktūrizuojamos įmonės priešieškinį kreditorius laikytinas atsakovu. Taigi apeliantė nepagrįstai ginčija pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria į valstybės biudžetą iš apeliantės priteistas 1 843 Eur žyminis mokestis.

62.       Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai yra išvestiniai iš pirmiau šioje nutartyje aptartųjų, todėl teisėjų kolegija išsamiau dėl jų nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties

63.       Dėl visų pirmiau šioje nutartyje išdėstytų priežasčių apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo remiantis atskirojo skundo argumentais naikinti apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties, todėl ji paliekama nepakeista, o skundas atmetamas.

64.       Atsakovė prašo priteisti iš apeliantės 2 758,80 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Prie prašymo atsakovė pridėjo PVM sąskaitą faktūrą, atliktų darbų išklotinę ir apmokėjimą patvirtinantį dokumentą.

65.       Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

66.       Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos).

67.       Pagal Rekomendacijų 4 punktą, neatsižvelgiant į tai, kiek advokatų atstovauja (teikia paslaugas) šaliai, priteistino užmokesčio dydis negali viršyti šių rekomendacijų 8 punkte nurodyto maksimalaus užmokesčio vienam advokatui dydžio, išskyrus tuos atvejus, kai kelių advokatų dalyvavimas būtinas. Nors atsakovės pateiktoje darbų ataskaitoje nurodyta, kad atsiliepimą į atskirąjį skundą rengė trys advokatai, bet atsakovė nepagrindė, kad buvo būtina teisines paslaugas teikti keliems advokatams.

68.       Rekomendacijų 7 punkte įtvirtinta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Atsakovės pateiktame apmokėjimą už teisines paslaugas patvirtinančiame dokumente užfiksuota, kad už advokatų paslaugas parengiant atsiliepimą į atskirąjį skundą sumokėta 2022 m. gegužės 6 d. Taigi taikomo vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydis yra 1 679,30 Eur.

69.       Vadovaujantis Rekomendacijų 8.11 papunkčiu rekomenduojamas maksimalus dydis už atsiliepimą į apeliacinį skundą yra 1,3. Įvertinus nagrinėjamos bylos apimtį, sudėtingumą, spręstų klausimų pobūdį, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju yra pagrįsta ir adekvatu atsakovės atsiliepimui taikyti pirmiau nurodytą 1,3 koeficientą, taikomą atsiliepimams į apeliacinį skundą. Pritaikius nurodytą koeficientą, maksimalus už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą dydis yra 2 183,09 Eur (1 679,30 x 1,3). Dėl to atsakovei iš pareiškėjos priteisiama ne prašoma 2 758,80 Eur, bet pagal Rekomendacijose nustatytą maksimalų dydį apskaičiuota 2 183,09 Eur suma.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. kovo 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei restruktūrizuojamai uždarajai akcinei bendrovei „Grūdoteka“ (juridinio asmens kodas 140758566; buveinės adresas Tiltų g. 26A, Klaipėda, Lietuva) iš pareiškėjos OOO „Agrotechnika“ (juridinio asmens kodas 217509503188; buveinės adresas Yershova g. 11 43026 Lutskas, Ukraina) 2 183,09 Eur (du tūkstančius vieną šimtą aštuoniasdešimt tris eurus 9 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.