Baudžiamoji byla Nr. 2K–350/2013

                                                                                         Teisminio proceso Nr. 1-09-1-04401-2009-1

                                                                       Procesinio sprendimo kategorijos:

                               2.1.4.3.1

                                    2.1.4.11.3.1

                            2.1.7.1

                                2.1.7.4(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugsėjo 24 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Piesliako, Jono Prapiesčio ir pranešėjo Gintaro Godos,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. ir jo gynėjo advokato Drąsučio Narmonto kasacinį skundą dėl Akmenės rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 21 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 18 d. nutarties.

Akmenės rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 21 d. nuosprendžiu V. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 187 straipsnio 2 dalį (dėl Naujosios Akmenės „Saulėtekio“ pagrindinės mokyklos Sablauskių skyriaus malkinės sunaikinimo) areštu dvidešimčiai parų, pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 187 straipsnio 2 dalį (dėl pasikėsinimo sunaikinti I. M. ūkinio pastato priestatą) – areštu penkiolikai parų, pagal BK 187 straipsnio 2 dalį (dėl S. P. malkinės sunaikinimo) – areštu dvidešimčiai parų, pagal BK 187 straipsnio 2 dalį (dėl Z. J. malkinės sunaikinimo) – areštu dvidešimt penkioms paroms. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir galutinė subendrinta bausmė V. B. paskirta areštas keturiasdešimt penkioms paroms. Iš V. B. valstybei priteista 2076,21 Lt už valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nukentėjusiajai Z. J. Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų Z. J., A. P., Naujosios Akmenės „Saulėtekio“ pagrindinės mokyklos Sablauskių skyriaus civiliniai ieškiniai dėl turtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėti, pripažįstant teisę į civilinių ieškinių patenkinimą, klausimą dėl jų dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 18 d. nutartimi V. B. gynėjo D. Narmonto apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo G. Godos pranešimą ir susipažinusi su byla,

n u s t a t ė :

V. B. pagal BK 187 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad 2007 m. gegužės 24 d., apie 0.20 val., Akmenės r., (duomenys neskelbtini), padegdamas makulatūrą, sukėlė gaisrą Naujosios Akmenės „Saulėtekio“ pagrindinės mokyklos Sablauskių skyriaus malkinėje, kurio metu sudegė bevertė malkinė ir joje buvę 30 kub. m malkų, po 59 Lt už 1 kub. m, iš viso 1770 Lt vertės; taip sunaikino svetimą turtą visuotinai pavojingu būdu, padarydamas Naujosios Akmenės „Saulėtekio“ pagrindinės mokyklos Sablauskių skyriui 1770 Lt turtinės žalos.

Pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 187 straipsnio 2 dalį jis nuteistas už tai, kad 2007 m. birželio 1 d., apie 0.00 val., Akmenės r., (duomenys neskelbtini), padegdamas maišą su jame buvusiais rūbais, pasikėsino sukelti gaisrą I. M. priklausančiame ūkinio pastato priestate, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes apdegus 1 kv. m bevertės pastato sienos, gaisrą užgesino kaimynai; taip pasikėsino sunaikinti svetimą turtą visuotinai pavojingu būdu.

Pagal BK 187 straipsnio 2 dalį jis nuteistas už tai, kad 2008 m. balandžio 24 d., apie 21.30 val., Akmenės r., (duomenys neskelbtini), padegdamas malkas, sukėlė gaisrą S. P. priklausančioje malkinėje, kurio metu sudegė malkinė ir joje buvę 8 kub. m malkų, iš viso 5000 Lt vertės; taip sunaikino svetimą turtą visuotinai pavojingu būdu, padarydamas nukentėjusiajai S. P. 5000 Lt turtinės žalos.

Pagal BK 187 straipsnio 2 dalį jis nuteistas už tai, kad 2008 m. gruodžio 29 d., apie 22.00 val., Akmenės r., (duomenys neskelbtini), dujiniu žiebtuvėliu padegdamas plastikinį maišą su jame buvusiais plastikiniais buteliais ir popieriumi, sukėlė gaisrą Z. J. priklausančiame ūkiniame pastate, kurio metu apdegė 15 kv. m pastato medinio perdengimo, nudegė 30 kv. m stogo dangos, iš viso 5000 Lt vertės; taip sunaikino svetimą turtą visuotinai pavojingu būdu, padarydamas nukentėjusiajai Z. J. 5000 Lt turtinės žalos.

Kasaciniu skundu nuteistasis V. B. ir jo gynėjas D. Narmontas prašo panaikinti Akmenės rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 21 d. nuosprendį bei Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 18 d. nutartį ir V. B. išteisinti.

Kasatoriai skundžia abiejų instancijų teismų sprendimus dėl esminių baudžiamojo proceso normų pažeidimų. Jie nurodo, kad teismai savo sprendimus grindė neleistinais įrodymais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys), pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai), įstatymų garantuotas nepilnamečio kaltinamo asmens teises, BPK įtvirtintus ir konstitucinius principus (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalis, BPK 10 straipsnis, 51 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 80 straipsnio 1 dalis), nukrypo nuo teismų praktikos (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. lapkričio 16 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-118/2009), apeliacinės instancijos teismo nutartyje nebuvo išdėstytos motyvuotos šio teismo išvados dėl apeliacinio skundo (BPK 332 straipsnio 3 dalis). Visi šie pažeidimai sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisėtus ir pagrįstus sprendimus.

Teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalių reikalavimus, nes, grįsdami apkaltinamąjį nuosprendį bei nutartį, rėmėsi iš esmės vien tik 2009 m. sausio 6 d. neteisėtos apklausos metu gautais V. B. „atvirais prisipažinimais“ (T. 1, b. l. 61-65) ir liudytojų, kurie tyrė gaisrus ir apklausinėjo V. B. 2009 m. sausio 6 d. Akmenės rajono policijos komisariate, t. y. Akmenės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos vyresniojo inspektoriaus M. S. ir inspektorės L. S., Akmenės r. policijos komisariato Kriminalinio poskyrio tyrėjo M. T. ir vyresniojo tyrėjo A. P., parodymais, nors visi šie duomenys buvo gauti neteisėtu būdu, todėl negalėjo būti laikomi leistinais įrodymais. Kasatorių nuomone, teismai tinkamai neįvertino aplinkybių, kuriomis buvo surašyti nuteistojo V. B. „atviri prisipažinimai“ ir kaip minėti pareigūnai sužinojo iš V. B. tas aplinkybes, kurias jie pagal jo paaiškinimus nurodė teismams duodami parodymus.

Teismai pažeidė teisės į teisingą procesą garantiją (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis), nes įrodymais pripažino nepilnamečio V. B. „atvirus prisipažinimus“, kurie buvo gauti pažeidžiant draudimą versti duoti parodymus prieš save (lot. nemo tenetur se ipsum accusare; Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalis, BPK 80 straipsnio 1 punktas).

Bylos faktinės aplinkybės yra tokios, kad V. B. 2009 m. sausio 6 d. pareigūnų buvo verčiamas duoti parodymus prieš save. V. B., gimusiam (duomenys neskelbtini), buvo tik 16 metų, kai jį, įtariamą Z. J. ūkinio pastato padegimu, Akmenės r. policijos komisariato Kriminalinio poskyrio tyrėjai M. T. ir A. P. iš mokyklos išvežė į Akmenės policijos komisariatą be mokyklos, Vaiko teisių apsaugos tarnybos atstovų, nepranešus tėvams ir faktiškai suvaržius nepilnamečio vaiko laisvę. Pagal nuoseklius V. B. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu, pareigūnų pristatytas į policijos komisariatą ir klausinėjamas apie padegimus, jis nurodė, kad gaisrų nėra sukėlęs, tačiau jam buvo pasakyta, kad toks variantas netinka, pareigūnas M. T. vertė jį prisipažinti, liepė prieiti prie lango, pažiūrėti į mūrinę sieną ir langą su grotomis, sakė, kad naktį ten praleis, jeigu neprisipažins; jis to išsigando, buvo ištiktas šoko, todėl pareigūnams liepus rašyti „atvirus prisipažinimus“, rašė tai, ką jie diktavo. Byloje yra įrodymų, kad jau kitą dieną dėl patirto šoko V. B. kreipėsi į medikus ir jam buvo paskirti vaistai. V. B. parodymus netiesiogiai patvirtina ir „atvirų prisipažinimų“ testo dėstymo forma, dalykinis jo stilius, o ne paprastas nepilnamečio vaiko paaiškinimas. Aplinkybę, kad V. B., nuvežtas į policijos komisariatą, pradžioje neigė, ką nors padegęs, kad jam pro langą buvo parodytos grotuotos patalpos bei pasakyta, jog ir jam taip gali būti, patvirtino teisme apklaustas liudytojas tyrėjas M. T. Be to, jis nurodė, kad aiškinantis nusikaltimus galima daryti ir neteisėtus veiksmus. Šiame kontekste kasatoriai pažymi ir tai, kad įvykių metu V. B. nebuvo išaiškintos įstatymų garantuotos teisės (teisė neduoti parodymų prieš save, teisė turėti gynėją). Kasaciniame skunde taip pat atkreipiamas dėmesys į įtariamojo apklausos tvarką, nustatytą BPK 188, 189 straipsniuose, ir kad apklausos metu draudžiama naudoti būdus, susijusius su smurtu, grasinimais, žmogaus orumą žeminančiais bei sveikatai kenkiančiais veiksmais. Anot kasatorių, šių reikalavimų 2009 m. sausio 6 d. apklausiant V. B. nebuvo laikomasi, nes „atvirus prisipažinimus“ jis buvo verčiamas rašyti panaudojant psichologinį spaudimą prieš tai nurodytomis ir pareigūnams neteisėtai elgiantis aplinkybėmis. Kasatorių nuomone, visos šios išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad V. B. buvo daromas psichologinis spaudimas ir buvo pažeistas draudimo versti duoti parodymus prieš save principas, tačiau teismai nepagrįstai to nekonstatavo ir rėmėsi bylos duomenimis, gautais pažeidžiant šį konstitucinį ir BPK įtvirtintą principą.

Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą, jog byloje nenustatyta, kad V. B. atvirus prisipažinimus lėmė policijos pareigūnų dirbtinai sudaryta vertimo duoti parodymus apie savo veiksmus, galinčius užtraukti baudžiamąją atsakomybę, situacija, neįvertino daugelio aplinkybių, kurios prieštarauja tokiai teismo išvadai, būtent, kad: nepilnametis (tuo metu šešiolikos metų) V. B. ne savo noru atėjo į Akmenės policijos komisariatą, o buvo išvežtas dviejų policijos pareigūnų iš mokyklos, pristatytas į policijos komisariatą faktiškai kaip įtariamasis, ten laikomas apie tris valandas ir apklausinėjamas apie veikas, kuriomis buvo įtariamas, neužtikrinant pačių minimaliausių įstatymuose įtvirtintų garantijų, be to, pareigūnas pripažino, kad V. B. buvo parodytas grotuotas langas ir nurodyta, kad ir jam taip gali būti. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neįvertino vaiko psichologinės būsenos, pasimetimo suvaržius jo laisvę, apie tai nepranešant net tėvams. Kasatorių nuomone, šių aplinkybių kitaip nei akivaizdaus psichologinio spaudimo ir vertimo duoti parodymus prieš save negalima neįvardyti.

Kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad pagal Vaiko teisių konvencijos 37 straipsnį vaiko areštas, sulaikymas ar įkalinimas taikomi tik kaip kraštutinė priemonė ir kiek įmanoma trumpiau. Pagal Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 54 straipsnį vaiko suėmimas arba laisvės atėmimas įstatymų numatytais atvejais galimas tik teismo (teisėjo) sprendimu, apie vaiko sulaikymą, jo suėmimą, kitokį laisvės apribojimą ar atėmimą būtina nedelsiant pranešti tėvams arba kitiems jo teisėtiems atstovams, o jeigu jų nėra, – vaiko teisių apsaugos institucijai. Taip pat pagal šiuos teisės aktus privaloma užtikrinti, kad kiekvienas vaikas, kuriam atimta laisvė, tuoj pat gautų teisinę ir kitokią pagalbą. BPK 51 straipsnis taip pat numato būtiną gynėjo dalyvavimą, jeigu įtariamasis (taip pat ir sulaikytas) yra nepilnametis. Kasatoriai teigia, kad nė vieno šių reikalavimų pareigūnai (kurių parodymais teismai rėmėsi) 2009 m. sausio 6 d. sulaikydami ir apklausinėdami V. B. nesilaikė.

Kasatorių nuomone, V. B. neteisėtai buvo suvaržyta laisvė. Nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nėra duomenų, jog 2009 m. sausio 6 d. V. B. būtų buvęs suimtas, sulaikytas, atimta jo laisvė. Iš esmės tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas padarė todėl, kad nebuvo surašytas V. B. sulaikymo protokolas. Tačiau kasatoriai pažymi, kad pats V. B. šio protokolo surašyti negalėjo, o tai, kad to nepagrįstai nepadarė pareigūnai, negali pakeisti faktinės situacijos vertinimo. 2009 m. sausio 6 d. pareigūnai iš esmės visiškai nesilaikė įstatymų, todėl nestebina tai, kad ir sulaikymo protokolas nebuvo surašytas. Teisme V. B. patvirtino, kad tada, būdamas nepilnametis, sulaikytas pareigūnų, suprato, kad neturi kito pasirinkimo ir privalo važiuoti su pareigūnais į policijos komisariatą ir ten būti, kol jį paleis. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino to, kad aplinkybę, jog nepilnamečio V. B. laisvė 2009 m. sausio 6 d. buvo faktiškai apribota, kad jis neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik važiuoti į policijos komisariatą ir ten būti tris valandas, iš esmės pripažino liudytojai policijos pareigūnai M. T. ir A. P., dalyvavę išvežant V. B. iš mokyklos į policijos komisariatą. Be to, vienas iš pareigūnų, dalyvavęs sulaikant V. B., teisme nurodė, kad aiškinantis nusikaltimus galima daryti neteisėtus veiksmus. Teismai visiškai neaptarė, kokios konkrečios aplinkybės lėmė tai, kad būtent tokia kraštutinė priemonė kaip sulaikymas turėjo būti taikoma nepilnamečiui V. B. ir kodėl ji truko net tris valandas neišaiškinant jam įstatyme garantuotų teisių, nekviečiant ir net neinformuojant tėvų ar kitų įstatyme nurodytų asmenų. Teismai nenurodė tokį neteisėtą pareigūnų elgesį pateisinančių aplinkybių.

Taip pat kasatoriai tvirtina, kad 2009 m. sausio 6 d. policijos komisariate apklausiant nepilnametį V. B., jam nebuvo užtikrinta teisė į gynybą (BPK 10 straipsnis), nors pagal BPK 51 straipsnio 1 dalį šiuo atveju gynėjo dalyvavimas buvo privalomas. Taip pat nebuvo pakviestas nei atstovas iš mokyklos, nei iš Vaiko teisių apsaugos tarnybos, apie V. B. išvežimą iš mokyklos ir tris valandas laikymą policijos komisariate nebuvo informuoti jo tėvai. Anot kasatorių, toks pareigūnų elgesys rodo kryptingą jų siekį sukelti kaip galima didesnį šoką nepilnamečiui V. B., tačiau teismai to tinkamai neįvertino. Apeliacinės instancijos teismo motyvai, kad esą nėra duomenų, jog V. B. motina J. B. tą dieną būtų pareiškusi pretenzijas V. B. parvežusiems pareigūnams dėl jų netinkamo elgesio, niekaip nepateisina tokio pareigūno elgesio ir nedaro jo teisėto, o duomenų, gautų dėl tokio neteisėto elgesio, leistinais įrodymais.

Teismai nepagrįstai nurodė, kad policijos pareigūnai su V. B. bendravo vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 20 straipsnio 4 dalies punkto nuostatomis. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad 2009 m. sausio 6 d. V. B. nebuvo baudžiamojo proceso dalyvis, t. y. jam nebuvo suteiktas joks procesinis statusas ikiteisminiame tyrime, todėl nebuvo jokio teisinio pagrindo pareigūnams spręsti dėl gynėjo (advokato) būtino dalyvavimo užtikrinant baudžiamojo proceso dalyvio teisių apsaugą. Iš Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Akmenės r. policijos komisariato 2009 m. sausio 27 d. tarnybinio patikrinimo medžiagos matyti, kad 2009 m. sausio 6 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 187 straipsnio 2 dalį dėl Z. J. turto sunaikinimo visuotinai pavojingu būdu; pradėjus tyrimą, pareigūnai M. T. ir A. P., vykdami pavedimą nustatyti liudytojus bei surasti įtariamąjį, V. B. surado ir, faktiškai neteisėtai jį sulaikę kaip įtariamą padegusį pastatą (nors sulaikymo protokolas nebuvo surašytas), pristatė į policijos komisariatą apklausai, kuri buvo atlikta visiškai nesilaikant BPK nuostatų, jos įstatymų nustatyta tvarka nefiksuojant ir neįforminant atitinkamais dokumentais.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pareigūnai, atliekantys įvykio tyrimą, su V. B. esą tik norėjo pasikalbėti apie įvykio aplinkybes, jas tikslinti, tačiau nenurodė, kodėl to pareigūnai nedarė mokykloje, dalyvaujant kam nors iš pedagogų. Šio teismo išvada, kad tuo metu nebuvo jokių požymių apie galimus įtarimus V. B. dėl padarytos nusikalstamos veikos, akivaizdžiai prieštarauja baudžiamosios bylos medžiagai, ir tai tik patvirtina, kad apeliacinės instancijos teisme nebuvo tinkamo proceso, teismas, teisindamas aiškiai neteisėtus pareigūnų veiksmus prieš nepilnametį asmenį ir taip sumenkindamas šio teises bei teisėtus interesus, buvo šališkas.

Teismai tinkamai neįvertino visų pirmiau nurodytų esminių V. B. teisių pažeidimų. Be to, kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad pagal teismų praktiką teismo išvados nuosprendyje negali būti grindžiamos vien tik kaltinamojo prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, jei to nepatvirtina kiti įrodymai. Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad įtariamųjų parodymai, duoti ne ikiteisminio tyrimo teisėjui, o ikiteisminio tyrimo pareigūnui, negali būti traktuojami kaip turintys įrodomąją reikšmę priimant nuosprendį.

Toliau kasaciniame skunde nurodoma, kad esminis BPK teisės į gynybą pažeidimas lėmė ir BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą, nes šiuo atveju teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Pripažinus, jog V. B. „atviri prisipažinimai“ bei pirmiau minėtų pareigūnų parodymai negali būti laikomi įrodymais pagal BPK 20 straipsnio nuostatas, kitų įrodymų, kurie patvirtintų, jog V. B. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, byloje nėra. Kasatorių nuomone, teismai V. B. kaltumą neleistinai grindė prielaidomis, taip pažeisdami BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Anot kasatorių, V. B. kaltumo padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas neįrodo tai, kad jis turėjo žiebtuvėlį (nes jis rūkė), kad padegti objektai yra tame pačiame (duomenys neskelbtini) kaime, išsidėstę nedideliu atstumu, netoli V. B. namų, kad padegimai padaryti ten pat – malkinėse, tuo pačiu būdu, panašiu laiku, taip pat kad tą dieną, kai kilo gaisras Z. J. pastate, jis buvo užėjęs pas nukentėjusiąją į namus, kad nurodė, jog įvykio dieną prie Z. J. namo matė A. P., nors šis nurodė priešingai, kad I. M. ūkinio pastato padegimo dieną, pagal liudytojų parodymus, V. B. buvo neblaivus ir elgėsi neadekvačiai (valgė degtukus, popierių), kad po šio gaisro slėpė žiebtuvėlį (nes jis buvo išsigandęs, bijojo asmenų, norėjusių patikrinti ir patikrinusių jo kišenes, taip pat dėl kaime sklandančių apkalbų, kad jis padegė mokyklos malkinę).

Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas rėmėsi ir D. M. ikiteisminio tyrimo metu duotais ir teisme perskaitytais parodymais, kad V. B. prašė jo paliudyti, jog tą vakarą, kai degė Z. J. pastatas, jie buvo kartu, tačiau kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad to V. B. prašė 2009 m. sausio 7 d., t. y. po to, kai sausio 6 d. prieš nepilnametį V. B. pareigūnai panaudojo neteisėtas priemones ir dėl psichologinio spaudimo jis buvo priverstas parašyti „atvirus prisipažinimus“; taigi to prašydamas jis siekė nebūti nepagrįstai apkaltintas padaręs neteisėtas veikas, todėl tai neįrodo, kad V. B. padegė Z. J. pastatą ir juo labiau kitus tris objektus.

Kasatoriai akcentuoja ir tai, kad V. B., tiek duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, paneigė savo „atviruose prisipažinimuose“ nurodytas aplinkybes, parodė, jog tų veikų, kuriomis jis yra kaltinamas, nepadarė, paaiškino priežastis, kodėl buvo priverstas prisipažinti. Nė vienas iš apklaustų nukentėjusiųjų ir liudytojų neparodė, kad būtų matę, jog V. B. pasikėsino padegti ar padegė kurį nors iš objektų. Be to, pavyzdžiui, nukentėjusioji Z. J. nurodė, kad ji nieko neįtaria dėl gaisro, nukentėjusioji A. P. – kad nežino, kas padegė. Liudytojas R. J. parodė, kad jis nematė, jog ką nors padegtų V. B., paneigė, kad jam šis būtų kada nors sakęs, jog patinka padeginėti, kad ką nors būtų padegęs, nurodė manęs, jog V. B. padegė Š. namą tik dėl to, kad jis pirmasis pradėjo jį gesinti, tokius samprotavimus yra pasakojęs ir kitiems kaimo žmonėms. Šis liudytojas taip pat parodė, kad A. P. rūkydamas ne kartą yra sukėlęs gaisrą. Liudytojas A. B. parodė, kad matė, jog V. B. valgo popierių, todėl manė, kad ir padegti galėjo. Teismas paskelbė liudytojo G. M. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kur jis parodė, kad, nors žmonės ir kalbėjo, jog padegti galėjo V. B., tačiau tai tik spėlionės. Taip pat teismas paskelbė ikiteisminio tyrimo metu duotus G. M. parodymus, pagal kuriuos jam paklausus V. B., ar jis padegė Z. J. pastatą, šis tai paneigė. Liudytojas J. D. patvirtino, kad G. M. tik įtarė, jog V. B. padegė, nes rado degtukus ar žiebtuvėlį.

Be to, teismai neįvertino tos aplinkybės, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, jog teismo apkaltinamajame nuosprendyje nurodyti gaisrai įvyko dėl tyčinės žmogaus veiklos. Nemažai teisme apklaustų liudytojų parodė, kad kaime labai dažnai šaudoma švenčiant įvairias šventes. Gaisrų tyrimo aktuose taip pat nenustatyta, kad gaisrai būtų kilę dėl tyčinės veikos. Anot kasatorių, jeigu buvo nustatyta tyčinė veika, nesuprantama, kodėl nebuvo pradėti ikiteisminiai tyrimai, nes dėl 2007 m. gegužės 24 d. ir 2007 m. birželio 1 d. gaisrų ikiteisminiai tyrimai pradėti tik 2009 m. gegužės 25 d. Taip pat kasatoriai teigia, kad nesuprantama ir tai, kuo teismai rėmėsi teigdami, jog 2007 m. gegužės 24 d., 2007 m. birželio 1 d., 2008 m. balandžio 24 d. ir 2008 m. gruodžio 29 d. padegimai atlikti panašiu būdu – objektų viduje uždegant degią medžiagą. Ši išvada visai nemotyvuota.

Atsižvelgdami į šias skunde išdėstytas aplinkybes, kasatoriai daro išvadą, kad teismų procesiniuose sprendimuose atliktas įrodymų vertinimas yra paviršutiniškas, vienpusis, grįstas tik prielaidomis bei neleistinais įrodymais, todėl neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų reikalavimų.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Rima Kriščiūnaitė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo V. B. ir jo gynėjo advokato D. Narmonto kasacinį skundą atmesti.

Prokurorė nurodo, kad kasatorių argumentai dėl V. B. nepagrįsto nuteisimo ir esminių BPK pažeidimų nepagrįsti.

Pasak prokurorės, baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad ikiteisminis tyrimas Nr. 09-1-04401-09 pagal BK 187 straipsnio 2 dalį dėl 2008 m. gruodžio 28 d. Z. J. ūkiniame pastate kilusio gaisro buvo pradėtas 2009 m. sausio 6 d. Šiaulių apskrities Akmenės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos inspektorės L. S. 2009 m. sausio 6 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas „paaiškėjus tyčinei žmogaus veiklai padegant ūkinį pastatą“, o nusikalstamą veiką galimai padarė V. B., taigi sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą buvo priimtas sužinojus gaisro kilimo aplinkybes (nes iki tol nebuvo pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą dėl tyčinio padegimo), t. y. jau po pareigūnų pokalbio su V. B. 2009 m. sausio 6 d. V. B. nebuvo apklaustas nei kaip liudytojas, nei kaip įtariamasis, su juo nebuvo atliekami kiti proceso veiksmai, todėl teismai pagrįstai pripažino, kad policijos pareigūnai su V. B. bendravo vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 20 straipsnio 4 punktu, kuriame nustatyta, kad policijos pareigūnai, tirdami nusikalstamas veikas ar turėdami duomenų, kad tokia veika yra rengiama, daroma ar buvo padaryta, teisės aktų nustatyta tvarka ir pagrindais turi teisę gauti iš asmenų paaiškinimus dėl pažeidimų ar nusikalstamų veikų. Nepradėjus ikiteisminio tyrimo V. B. nebuvo baudžiamojo proceso dalyvis byloje, jis nebuvo sulaikytas BPK 140 straipsnio nustatyta tvarka, nebuvo suimtas, todėl užtikrinti gynėjo dalyvavimo pokalbyje pareigūnai neprivalėjo.

Taip pat prokurorė atkreipia dėmesį į tai, kad pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką V. B. pasirašytinai buvo įteiktas 2009 m. sausio 29 d. ir tą pačią dieną jis buvo apklaustas kaip įtariamasis dalyvaujant jo gynėjui advokatui D. Narmontui (T. 1, b. 1. 68, 69). Įtariamojo apklausos tvarka, nustatyta BPK 188 straipsnyje, nebuvo pažeista, protokolas taip pat surašytas laikantis BPK 179 straipsnio reikalavimų, jį pasirašė įtariamasis ir jo gynėjas, pastabų dėl neteisėtų apklausos metodų jie nepareiškė. Šios apklausos metu įtariamasis V. B. neprisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir atsisakė duoti parodymus apie įtarimo esmę, tačiau apklausos metu nei jis, nei jo gynėjas apie tariamai prievarta pareigūnų išgautą prisipažinimą nenurodė. Bylos dokumentai patvirtina, kad viso baudžiamosios bylos proceso metu atliekant procesinius veiksmus su nepilnamečiu V. B. dalyvavo jo gynėjas, taip pat įstatyminė atstovė J. B., todėl BPK 10 straipsnio nuostatos dėl įtariamojo, kaltinamojo ir nuteistojo teisės į gynybą užtikrinimo bei BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo procese nebuvo pažeistos. Taip pat byloje nėra duomenų apie Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalies ir BPK 80 straipsnio 1 punkto nuostatų pažeidimą.

Prokurorės nuomone, nors 2009 m. sausio 6 d. V. B. rašytus „atvirus prisipažinimus“ teismai įvertino kaip vieną iš jo kaltės įrodymų, šie prisipažinimai nėra procesiniai dokumentai, jie neatitinka įrodymams baudžiamajame procese keliamų reikalavimų, todėl įrodymais nelaikytini. Tačiau, anot prokurorės, ir eliminavus V. B. „atvirus prisipažinimus“, jo kaltės įrodymų byloje yra pakankamai, o padarytas pažeidimas nesukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą. Darydamas išvadą, kad Akmenės rajono apylinkės teismo nuosprendis dėl V. B. pripažinimo kaltu pagal BK 187 straipsnio 2 dalį (3 epizodai), BK 22 straipsnio 1 dalį ir 187 straipsnio 2 dalį yra pagrįstas ir teisėtas, apeliacinės instancijos teismas tokias išvadas padarė ne iš minėtų „atvirų prisipažinimų“, o pagal bylos įrodymų, kurie tinkamai išnagrinėti, įvertinti bei išsamiai aptarti nuosprendyje ir nutartyje, visumą. Liudytojų M. S., L. S., M. T. ir A. P. parodymus teismai pagrįstai įvertino kaip įrodymus, atitinkančius BPK 20 straipsnio reikalavimus, nes jie gauti įstatymų nustatyta tvarka, teisėtais būdais ir juose nurodytas aplinkybes patvirtina kiti bylos duomenys. Kasatorių argumentai, kad nė vienas iš nukentėjusiųjų ir liudytojų nematė pastatų padegimo momento, V. B. kaltės nepaneigia. Prokurorė atkreipia dėmesį į tai, kad ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė yra nustatoma tiesioginiais įrodymais; įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama kaltė, jei tais įrodymais nustatyti faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine; tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Anot prokurorės, teismai, įvertinę bylos įrodymų visumą, t. y. nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus, įvykio vietos apžiūros protokolus, aktus dėl kilusių gaisrų, daiktinius įrodymus, dokumentus, padarė teisingą išvadą, kad šių duomenų pakanka V. B. kaltei pagrįsti, kad jis visuotinai pavojingu būdu – padegdamas sunaikino ir pasikėsino sunaikinti svetimą turtą – Naujosios Akmenės „Saulėtekio“ pagrindinės mokyklos Sablauskių skyriaus malkinę ir malkas, I. M. priklausantį ūkinio pastato priestatą, S. P. priklausančią malkinę ir malkas bei Z. J. priklausantį ūkinį pastatą.

Taip pat atsiliepime nepagrįstais laikomi kasatorių argumentai dėl BPK 305 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimo, nes pirmosios instancijos teismo nuosprendis iš esmės atitinka šios normos reikalavimus. BPK 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimus atitinka ir apeliacinės instancijos nutartis, kurioje išdėstytos teisiniais argumentais motyvuotos teismo išvados dėl nuteistojo V. B. gynėjo apeliacinio skundo; teismas pasisakė dėl visų esminių apeliacinio skundo argumentų ir išsamiai paaiškino, kodėl gynėjo skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas pagrįstu ir teisėtu. Nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas buvo išnagrinėtas, nepažeidžiant BPK 320–324 straipsnių, reglamentuojančių bylų nagrinėjimą apeliacine tvarka, nuostatų.

Nuteistojo V. B. ir jo gynėjo Drąsučio Narmonto kasacinis skundas tenkintinas iš dalies, Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 18 d. nutartis dėl proceso metu padarytų esminių BPK pažeidimų naikintina, baudžiamoji byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Esminiais BPK pažeidimais pagal BPK 369 straipsnio 3 dalį laikomi tokie BPK reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. Nuteistojo V. B. teisės iš esmės buvo suvaržytos 2009 m. sausio 6 d. iš jo gaunant „atviruosius pripažinimus“. Esminiu BPK pažeidimu laikytinas ir šių prisipažinimų pripažinimas leistinais V. B. kaltės įrodymais kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose. Pirmosios instancijos teismas 2012 m. birželio 21 d. nuosprendyje teisiškai neteisingai interpretavo 2009 m. sausio 6 d. pareigūnų bendravimo su V. B. metu padarytų pažeidimų reikšmę ir nepagrįstai „atviruosius pripažinimus“ pripažino leistinais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo padarytų klaidų neištaisė.

Iš byloje užfiksuotų liudytojų J. B., M. S., L. S., M. T. parodymų, pareigūnų tarnybinio patikrinimo medžiagos yra akivaizdu, kad 2009 m. sausio 6 d. į policijos įstaigą V. B. buvo pristatytas kaip įtariamas nusikaltimų padarymu asmuo, o policijoje vyko faktinė įtariamojo apklausa, tačiau, pažeidžiant BPK 21 straipsnio 2 dalies nuostatas, V. B. nebuvo suteiktas įtariamojo statusas. Tai turėjo būti padaryta vadovaujantis bent dviem BPK 21 straipsnio 2 dalyje numatytais pagrindais – pagal BPK 21 straipsnio 2 dalį įtariamuoju turi būti laikomas tiek asmuo, sulaikytas įtariant, kad jis padarė nusikalstamą veiką, tiek asmuo, apklausiamas apie veiką, kurios padarymu jis įtariamas. V. B. 2009 m. sausio 6 d. buvo sulaikytas bei apklausiamas kaip įtariamasis, šių veiksmų tinkamai procesiškai neįforminant. Tokiais veiksmais buvo padaryti BPK 140, 187, 188 straipsnių, nustatančių įtariamojo sulaikymo ir apklausos taisykles, pažeidimai. Laikantis BPK nuostatų 2009 m. sausio 6 d. V. B. privalėjo būti įteiktas pranešimas apie įtarimą, išaiškintos ir užtikrintos nepilnamečio įtariamojo teisės ir tik po to galėjo būti siūloma duoti parodymus apie, tikėtina, padarytas veikas. Pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismų sprendimuose išdėstyti motyvai, jog su V. B. veiksmai nebuvo atliekami pagal BPK, todėl kad tuo metu nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, nėra tinkamas teisinis argumentavimas pareigūnų elgesiui pateisinti. Ikiteisminio tyrimo nepradėjimas ar pavėluotas pradėjimas turint informacijos, kad buvo padaryta nusikalstama veika, taip pat yra BPK pažeidimas. Asmeniui įstatymuose numatytų teisių garantavimas negali priklausyti nuo pareigūnų galių laisvai pasirinkti ikiteisminio tyrimo pradėjimo procesinio įforminimo laiką.

Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gruodžio 11 d. sprendime Venskutė prieš Lietuvą (peticijos Nr. 10645/08) Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio, garantuojančio asmens teisę į laisvę ir saugumą, 1 dalies pažeidimas konstatuotas dėl panašaus pareigūnų elgesio kaip ir nagrinėjamoje byloje. Europos Žmogaus Teisių Teismas išaiškino, kad sulaikymo nefiksavimas laikytinas rimčiausiu pažeidimu, kad Konvencijos 5 straipsnio 1 dalis gali būti taikoma ir labai trumpam laisvės atėmimui. Pareigūnų elgesys laikant atsivežtą pareiškėją kelias valandas ikiteisminio tyrimo įstaigoje be jokio atliekamų veiksmų procesinio įforminimo Europos Žmogaus Teisių Teismo vertintas kaip pareigūnų siekis įbauginti pareiškėją ir taip išgauti iš jos informaciją.

Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gruodžio 11 d. sprendime Venskutė prieš Lietuvą pateikti išaiškinimai dėl neteisėto laisvės suvaržymo ir siekio išgauti informaciją apie galbūt padarytą nusikalstamą veiką taikytini ir nagrinėjamai bylai. Sutiktina su kasacinio skundo argumentais, kad V. B. „atviri prisipažinimai“ gauti pažeidžiant draudimą versti duoti parodymus prieš save (lot. nemo tenetur se ipsum accusare; Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalis, BPK 80 straipsnio 1 punktas). Be to, vertinant 2009 m. sausio 6 d. pareigūnų veiksmus ypatingą reikšmę turi ir ta aplinkybė, kad V. B. buvo nepilnametis. Nepilnamečiams proceso dalyviams BPK ir kiti teisės aktai numato papildomas garantijas. 2009 m. sausio 6 d. pareigūnams manant, kad yra pagrindas laikinai sulaikyti V. B., apie laikiną sulaikymą, laikantis BPK 53 straipsnyje, 140 straipsnio 7 dalyje numatytų reikalavimų, turėjo būti informuotas V. B. atstovas pagal įstatymą ir jam leista dalyvauti su V. B. atliekamuose veiksmuose. 2009 m. sausio 6 d. pareigūnai V. B. de facto laikė įtariamuoju, todėl, kaip minėta, privalėjo jam suteikti įtariamojo statusą ir laikydamiesi BPK 10 straipsnio, 51 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų nuspręsti, kad yra būtinas gynėjo dalyvavimas.

Traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens surašyti dokumentai baudžiamojoje byloje paprastai pripažįstami įrodymais (BPK 96 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta dokumentų rūšimi). Tačiau įrodymu negali būti laikomi raštai, gauti kaip įtariamojo ar kaltinamojo apklausos protokolo pakaitalas. BPK normos numato, kad pareigūnai traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens paaiškinimus gauti gali atlikdami tokio asmens apklausas BPK nustatyta tvarka. Apklausos metu gauta informacija prireikus gali būti tikrinama atliekant parodymų patikrinimo veiksmus.

Net ir darant teorinę, bylos duomenimis nepagrįstą prielaidą, kad 2009 m. sausio 6 d. pareigūnai nelaikė V. B. nusikaltimo padarymu įtariamu asmeniu, vis tiek turėtų būti daroma išvada, kad byloje padaryti pažeidimai, nes vėliausiai po V. B. surašytų prisipažinimų pareigūnai privalėjo tuoj pat atlikti su V. B. BPK numatytus veiksmus ir fiksuoti jo paaiškinimus BPK nustatyta tvarka, tačiau kaip įtariamasis V. B. buvo apklaustas praėjus daugiau kaip trims savaitėms.

Argumentai, kad pareigūnai jokių (ar esminių) pažeidimų nepadarė, nes veikė vadovaudamiesi Policijos veiklos įstatymu, yra akivaizdžiai neteisingi. Pagal Policijos veiklos įstatymą ar kitus ikiteisminio tyrimo įstaigų ir pareigūnų veiklą reglamentuojančius įstatymus gali būti atliekami tam tikri veiksmai, tačiau baudžiamasis procesas turi vykti pagal BPK (BPK 4 straipsnio 1 dalis). Kitų įstatymų (ne BPK) nuostatomis gali būti vadovaujamasi, pavyzdžiui, ieškant informacijos šaltinių, tačiau reikšminga bylai informacija, esant pagrindui manyti, kad galėjo būti padaryta nusikalstama veika, turi būti fiksuojama atliekant BPK numatytus veiksmus. BPK 2 straipsnyje numatyta pareiga per įmanomai trumpiausią laiką atlikti tyrimą ir atskleisti nusikalstamą veiką įvykdoma atliekant procesinius veiksmus, o ne pareigūnams laisvai nusprendžiant, jog galima imtis ir BPK nenumatytų priemonių. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose minimo Policijos veiklos įstatymo 20 straipsnyje numatyta, kad policijos pareigūnai tame straipsnyje išvardytomis teisėmis naudojasi ne savo nuožiūra, o „teisės aktų nustatyta tvarka ir pagrindais“.

Pripažinus, kad šioje byloje nustatytomis aplinkybėmis gauti „atviri prisipažinimai“ yra tinkami ir leistini įrodymai, būtų iškreipta BPK įtvirtinta įrodymų samprata, šiame kodekse įtvirtinti įrodinėjimo principai. Įstatymų nenumatytu būdu gauti prisipažinimai negali turėti aukštesnės įrodomosios vertės už BPK nustatyta tvarka užfiksuotus parodymus. Pagal BPK 276 straipsnį ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui per apklausą, net ir tuo atveju, kai tokios apklausos metu buvo preciziškai laikomasi visų procesinių taisyklių ir garantijų, duoti parodymai nelaikomi savarankišku įrodymu ir teismo posėdžio metu gali būti skelbiami tik norint teisingai vertinti kitus įrodymus. Neužtikrinus jokių de facto įtariamo asmens teisių, per BPK nenumatytą procedūrą gauti prisipažinimai negali būti laikomi labiau įrodymų sampratą atitinkančiais ir patikimesniais duomenimis už duomenis, užfiksuotus BPK nustatyta tvarka ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro surašytame įtariamojo apklausos protokole.

Dėl nurodytų priežasčių darytina išvada, kad pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismai 2009 m. sausio 6 d. gautų V. B. prisipažinimų dėl jų neatitikimo BPK 20 straipsnyje įtvirtintai įrodymų sąvokai negalėjo vertinti kaip įrodymų, nes prisipažinimai gauti ne įstatymų nustatyta tvarka (BPK 20 straipsnio 1 dalies pažeidimas) ir pažeidus reikalavimą duomenis rinkti tik teisėtais būdais (BPK 20 straipsnio 4 dalies pažeidimas). Vertindami šiuos prisipažinimus kaip V. B. kaltės įrodymus pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismai padarė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų reikalavimų pažeidimus.

Teismo sprendime, kuris bus priimtas iš naujo išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, 2009 m. sausio 6 d. V. B. prisipažinimai negali būti vertinami kaip duomenys, atitinkantys BPK 20 straipsnyje nustatytas duomenų pripažinimo įrodymais taisykles.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 18 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai                                                                                                                         Vytautas Piesliakas

         Jonas Prapiestis

         Gintaras Goda