Administracinė byla Nr. A62-510/2011
Procesinio
sprendimo kategorija 16.5
(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. kovo 24 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų
kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Ričardo
Piličiausko ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas),
sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,
dalyvaujant pareiškėjos
atstovei G. Z.,
atsakovo atstovei D. K.,
viešame teismo
posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. K. ir atsakovo Lietuvos viešosios policijos rinktinės
„Vytis“ (Viešosios policijos apsaugos tarnybos teisių perėmėja) apeliacinius skundus
dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimo
administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. K. skundą
atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos viešosios policijos
rinktinės „Vytis“, ir Lietuvos viešosios policijos rinktinei „Vytis“ dėl neišmokėtos
darbo užmokesčio dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Policijos
departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Pareiškėja S. K. (toliau – ir
pareiškėjas) skundu (b. l. 2-4), kurį tikslino (b. l. 58), kreipėsi į Vilniaus
apygardos administracinį teismą, prašydama priteisti solidariai iš atsakovų Lietuvos
viešosios policijos rinktinei „Vytis“ (toliau – ir Institucija) ir
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos viešosios policijos rinktinės
„Vytis“, (toliau - ir Lietuvos valstybė), jos darbo užmokesčio
nepriemoką už laikotarpį nuo 2007 m. rugpjūčio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d.
– 2 669,10 Lt. Paaiškino, kad dirba Viešosios policijos apsaugos tarnybos
Vilniaus skyriaus Operatyvaus valdymo poskyrio specialiste. Darbo užmokesčio
nepriemoka susidarė dėl to, kad apskaičiuodami priedus bei priemokas atsakovai
vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 23 straipsnio
2 dalimi, nustatančia apribojimus valstybės tarnautojų priedams prie darbo
užmokesčio. Nurodė Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnį, 26 straipsnio
1 bei 3 dalis ir pažymėjo, kad toks reguliavimas prieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsnio 1 ir
2 dalims, 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės
valstybės principui. Pareiškėjos manymu, nors valstybės tarnautojams gali būti
nustatomas specialus teisinis reguliavimas, tačiau toks reguliavimas privalo
atitikti teisingumo, protingumo, proporcingumo principus. Lietuvos Respublikos
Vyriausybė (toliau – ir Vyriausybė) neturi savarankiško teisinio
subjektiškumo (juridinio asmens statuso), todėl pagal analogiją taikant Lietuvos
Respublikos civilinio kodekso (toliau - ir CK) 2.81 straipsnio 1 dalį,
neteisėti Vyriausybės veiksmai sukėlė teisines pasekmes Lietuvos valstybei ir
tinkamas atsakovas šioje byloje gali būti laikoma Lietuvos valstybė,
atstovaujama Vyriausybės. Pažymėjo, kad darbo užmokesčio nepriemoka susidarė
dėl Institucijos, kaip darbdavio, netinkamo jo darbo užmokesčio apskaičiavimo,
todėl Institucija taip pat gali būti laikomas tinkamu atsakovu šioje byloje.
Atsakovas Lietuvos
viešosios policijos rinktinė „Vytis“ prašė pareiškėjos skundą atmesti.
Atsiliepimuose (b. l. 26-28, 66-69) paaiškino, kad jis, apskaičiuodamas priedų
ir priemokų dydžius pareiškėjui, pagrįstai taikė VTĮ 23 straipsnio 2 dalį. Teigė,
kad Institucija, apskaičiuodama ir mokėdama darbo užmokestį, veikė taip, kaip
privalėjo pagal įstatymus ir nurodė, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl darbo
užmokesčio nepriemokos priteisimo iš Institucijos turėtų išspręsti ir klausimą
dėl įpareigojimo skirti tam reikalingus asignavimus. Pažymėjo, kad dėl taikyto
priedų ir priemokų ribojimo S. K. nuo 2004 m. sausio 1 d.
iki 2006 m. gruodžio 31 d. už viršvalandžius neišmokėta 867,21 Lt, laikotarpiu
nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. dėl taikyto priedų ir
priemokų ribojimo už viršvalandžius neišmokėta 1 780,58 Lt, o už darbą naktimis
ir švenčių dienomis – 21,31 Lt. Bendra suma, kuri dėl 70 procentų ribojimo už
viršvalandžius laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. pareiškėjai
S. K. nebuvo išmokėta, sudaro 1 801,89 Lt. Teigė, kad vadovaujasi
Darbo kodekso 298 straipsniu, pagal kurį darbuotojui priklausančios darbo
užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne
daugiau kaip už trejus metus. S. K. neišmokėtam darbo
užmokesčio priedui už laikotarpį nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2006 m.
gruodžio 31 d. (suma 867,21 Lt) prašė taikyti senaties terminą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas
prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų
ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) prašė pareiškėjos
skundą atmesti. Atsiliepime (b. l. 22-23) nurodė, kad sprendžiant klausimą dėl
darbo apmokėjimo tvarkos, atsakovės privalo vadovautis Statutu, todėl
pareiškėja S. K. savo skundo teisiniu pagrindu nepagrįstai
nurodė VTĮ 23 straipsnio 2 dalį.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. balandžio 19 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjos
naudai iš atsakovo Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ 1801,89 Lt,
likusioje dalyje skundą atmetė. Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, kuriame konstatuota, kad Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo
užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo,
pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos
sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu,
atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems
išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio
2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą,
prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Teismas
įvertino, kad šis nutarimas reiškia, jog teisiniu reguliavimu privalėjo būti
aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių
dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą
darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis
viršijo nustatytą ribą. Tai galėjo būti papildomų laisvų (nedarbo) dienų
suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas.
To nepadarius, laikė, kad atsakovas už faktiškai pareiškėjos atliktą darbą
poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų
viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai atsiskaitęs. Teismas
priėjo prie išvados, kad tokia situacija prieštarauja Lietuvos Respublikos
Konstitucijai. Teismas pažymėjo, kad periodas, už kurį buvo prašoma atlyginti
darbo užmokesčio nepriemoką, neviršija 3 metų (Darbo kodekso 298 str.).
Teismas, vadovaudamasis byloje Viešosios policijos apsaugos tarnybos ir
rinktinės „Vytis“ pateiktomis pažymomis apie pareiškėjai S. K.
priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį (b. l. 9, 29, 47, 61), nustatė,
kad minėtu laikotarpiu S. K. nebuvo išmokėta 1801,89 Lt
sumą sudaranti darbo užmokesčio dalis. Teismas S. K. skundą
tenkintino iš dalies, priteisė jai iš rinktinės „Vytis“ 1801,89 Lt darbo
užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2007 m. rugpjūčio 1 d. iki 2008 m.
gruodžio 1 d. Nustatė, kad nagrinėjamoje byloje darbdavys yra Atsakovas Lietuvos
viešosios policijos rinktinė „Vytis“, o ne valstybė plačiąja prasme, todėl
konstatavo, kad pareiškėjos reikalavimas solidariai priteisti darbo užmokesčio
nepriemoką iš Lietuvos valstybės yra nepagrįstas ir skundas šioje dalyje
atmestinas.
III.
Atsakovas Lietuvos viešosios policijos rinktinė
„Vytis“ pateikė apeliacinį skundą (b. l. 88-90), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus
apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimą ir
priimti naują sprendimą. Nurodo, kad Institucija, apskaičiuodama priedų ir priemokų
dydžius, vadovavosi VTĮ 23 straipsniu, o šio straipsnio 2 dalyje
įtvirtintos nuostatos, jog priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų
pareiginės algos. Paaiškina, kad įstatymas laikomas teisėtu ir turi būti
taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Mano, kad
pareiškėjos negautos piniginės lėšos turėtų būti traktuojamos kaip nuostoliai.
Teigia, kad tokios kategorijos byloms turėtų būti taikomos Civilinio kodekso
normos, reglamentuojančios atsakomybę už žalos padarymą. Nurodo, kad nėra
teisinio pagrindo taikyti teisinę atsakomybę atsakovo atžvilgiu. Mano, kad
šioje byloje vienintelis tinkamas atsakovas turėtų būti Lietuvos valstybė,
atstovaujama Vyriausybės. Taip pat atkreipia dėmesį, kad teismas, spręsdamas
klausimą dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo iš Institucijos turėtų
išspręsti klausimą dėl įpareigojimo Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos
Respublikos Vyriausybės, skirti tam reikalingus asignavimus, kad Institucija,
būdama tiesioginiu pareiškėjos darbdaviu, turėtų finansinę galimybę sumokėti
pareiškėjui darbo užmokesčio nepriemoką. Nurodo, kad, jeigu teismas manys, jog
Vilniaus apygardos administracinio tesimo sprendimas yra teisėtas ir kad
pareiškėjai priklauso darbo užmokesčio nepriemoka, prašo, remiantis Lietuvos
Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 284 straipsnio 1
dalimi, atidėti teismo sprendimo vykdymą vieneriems metams, nes biudžete turi
būti numatytos lėšos darbo užmokesčio nepriemokai sumokėti. Mano, kad pirmosios
instancijos teismas priėmė neteisingą sprendimą, dėl ko priimtas sprendimas
naikintinas.
Pareiškėja S. K. taip pat pateikė
apeliacinį skundą (b. l. 95-97), kuriuo prašo pakeisti Vilniaus apygardos
administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimą ir priteisti iš Lietuvos
viešosios policijos rinktinės „Vytis“ ir Lietuvos valstybės jos darbo
užmokesčio nepriemoką 2 669,10 Lt už laikotarpį nuo 2007 m. rugpjūčio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. Pažymi, kad teismas netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes,
remdamasis Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ teismo posėdžio metu
pateikta nauja 2010 m. kovo 15 d. pažyma Nr. 142-PAZI-1048. Atkreipia dėmesį,
kad minėtoje pažymoje užfiksuoti duomenys neatitinka tikrovės. Nurodo, kad
tuometinėje pareiškėjos darbovietėje (Viešosios policijos apsaugos tarnyboje)
2004 – 2006 m. buvo neteisingai vykdoma viršvalandžių apskaita. Teigia, kad po
derybų su Vilniaus miesto policijos darbuotojų profesine sąjunga Viešosios
policijos apsaugos tarnyba (kurios teisių perėmėja yra Lietuvos viešosios
policijos rinktinė „Vytis“) pripažino savo klaidą ir priėmė sprendimą be
teisminių ginčų teisingai perskaičiuoti viršvalandžius ir išmokėti pareigūnams
neišmokėtą darbo užmokestį už viršvalandinį darbą. Nurodo, kad iš teismui
pateiktos pirminės 2009 m. vasario 21 d. pažymos Nr. 120-PAZI-797 matyti,
kad jai uždirbtą viršvalandinį darbą 2004-2006 m. buvo išmokėta 2007 m.
rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais 4 114,61 Lt, tačiau minėtam įsiskolinimui buvo
pritaikytos VTĮ 23 straipsnyje numatytas 70 procentų ribojimas, dėl ko jai
buvo neišmokėtas visas darbo užmokestis už viršvalandinį darbą (867,21 Lt).
Pažymi, kad apie jai neišmokėtą darbo užmokestį už viršvalandinį darbą ji
galėjo sužinoti ne anksčiau kaip 2007 m. rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais, todėl
šiuo atveju už laikotarpį nuo 2007 m. rugpjūčio 1 d. iki 2008 m. gruodžio
31 d. jai turėjo būti priteista ir 867,21 Lt suma, iš viso – 2 669,10 Lt
nepriemoka. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl 2009 m.
vasario 21 d. pažymos Nr. 120-PAZI-797 duomenų. Mano, kad šioje byloje yra
galima civilinės atsakomybės taikymas. Nurodo, kad dėl valstybės nustatyto
teisinio reguliavimo ji negavo savo darbo užmokesčio. Teigia, kad turėtų būti
taikomos Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios atsakomybę už žalos
padarymą. Mano, kad Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“ ir Lietuvos
valstybė turėtų atsakyti solidariai.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas
prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašo (b. l. 100-101)
pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Pakartoja savo atsiliepimų pirmosios instancijos teismui argumentus bei pažymi,
kad pareiškėja teismui nepateikė informacijos apie jo darbo pobūdį, pareigas,
darbo bei poilsio režimą, todėl negalima teisiškai įvertinti susidariusios
situacijos dėl neišmokėto darbo užmokesčio.
Atsakovas Lietuvos viešosios policijos rinktinė
„Vytis“ atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 104-105) prašo
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimą
palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.
Teisėjų kolegija
k
o n s t a t u o j a:
IV.
Pareiškėjos ir atsakovo
apeliaciniai skundai netenkintini.
Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo
dėl nuo 2007 m. rugpjūčio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. pareiškėjai S. K. neišmokėtos darbo užmokesčio
dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos
įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos. Atsakovas
Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“, iš kurio pirmosios instancijos
teismas priteisė pareiškėjui neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, su minėtu
sprendimu nesutinka nurodydama, kad Institucija, apskaičiuodama ir mokėdama
pareiškėjui darbo užmokestį, veikė, taip, kaip pagal įstatymus privalėjo
veikti. Atsakovas taip pat nurodo, kad nagrinėjamoje byloje taikytinos civilinės
teisės normos, reglamentuojančios atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios
institucijų neteisėtų veiksmų, todėl tinkamas atsakovas yra ne Institucija, o
Lietuvos valstybė. Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios
instancijos teismas netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir jai priteisė
ne visą darbo užmokesčio nepriemoką. Taip pat pareiškėja mano, kad Lietuvos
viešosios policijos rinktinė „Vytis“ ir Lietuvos valstybė turėtų atsakyti
solidariai.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos
faktinės aplinkybės ir pareiškėjos skundo reikalavimai iš esmės atitinka
aplinkybes, kurios buvo nustatytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartimi
išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010.
Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl
jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams
(žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų
įstatymo 33 straipsnio 4 dalį
(teismai, priimdami sprendimus
atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo
taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teisėjų
kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau
suformuota praktika panašiose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti
pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.
Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei
faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą,
kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010 išplėstinė
teisėjų kolegija konstatavo, kad ginčas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies
priteisimo (teisingo atlyginimo už darbą) yra laikytinas tarnybiniu ginču. Minėtąja
2010 m. birželio 7 d. nutartimi taip pat pažymima, jog tinkamu atsakovu laikytina
vidaus reikalų statutinė įstaiga, kurioje tarnavo pareigūnas ir kuri nagrinėto
ginčo laikotarpiu visa apimtimi įgyvendino asmens darbdavio funkcijas. Tokios
pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės
teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje
byloje Nr. A1–638/2005, „Administracinių teismų praktika“ Nr. 8, p.
316–329. Vadovaujantis aukščiau nurodyta teismine praktika bei argumentais,
darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog tinkamu
atsakovu šioje byloje laikytina Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“,
o ne Lietuvos valstybė.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėdamas reikalavimus,
susijusius su neišmokėto darbo užmokesčio (jo dalies) priteisimu, Lietuvos vyriausiasis
administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog laikotarpis, už kurį
neišmokėtos sumos yra priteistinos, turi būti nustatomas vadovaujantis Darbo
kodekso 298 straipsniu (pvz., 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje
byloje Nr. A822–790/2009; 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756–859/2009). Kaip teisingai pažymėjo
pirmosios instancijos teismas, vadovaujantis minėta nuostata apribojama teismo
galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti,
naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias
išmokas termino prasme. Toks apribojimas nustatomas trejais kalendoriniais
metais ir yra imperatyvus.
Pirmosios instancijos teismas savo sprendime įvertino,
kad pareiškėjai S. K. priteistina už laikotarpį nuo 2007
m. rugpjūčio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 1 d. neišmokėta darbo užmokesčio dalis,
kuri, skaičiuojant pagal byloje pateiktas pažymas (b. l. 9, 29, 47, 61), sudaro
1801,89 Lt. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nutarimo, teismas,
apskaičiuodamas pareiškėjai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, vadovavosi Viešosios
policijos apsaugos tarnybos 2009 m. vasario 21 d. pažyma Nr. 120-PAZ1-797 (b.
l. 9) ir 2009 m. kovo 17 d. pažyma Nr. 120-PAZ1-589 (b. l. 29) bei Lietuvos
viešosios policijos rinktinės „Vytis“ 2010 m. vasario 17 d. pažyma Nr.
142-PAZ1-969 (b. l. 61), iš kurių matyti, kad neišmokėta darbo užmokesčio dalis
už laikotarpį nuo 2007 m. rugpjūčio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 1 d. yra
1801,89 Lt. Nagrinėjamu atveju laikotarpis, už kurį pareiškėja prašė
priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, neviršija Darbo kodekse nustatyto
3 metų termino, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios
instancijos teismas teisingai įvertino pareiškėjai priteistiną neišmokėto darbo
užmokesčio sumą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjos apeliaciniame skunde
ginčijama jai priteistina darbo užmokesčio nepriemokos suma (867,21 Lt) susidarė
už neišmokėtą darbo užmokestį laikotarpiu nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2006 m
sausio 31 d. (b. l. 62), ir šiam laikotarpiui pirmosios instancijos teismas
pagrįstai taikė Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą 3 metų
senaties terminą. Pareiškėjos argumentas, kad už uždirbtą viršvalandinį darbą 2004-2006
m. jai buvo išmokėta 2007 m. rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais 4 114,61
Lt, nepagrįstas jokiais įrodymais: pareiškėjos nurodytoje 2009 m. vasario 21 d.
pažymoje Nr. 120-PAZI-797 bei kitose pažymose tokių duomenų nėra.
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio
teismo praktikoje yra nuolat pabrėžiamas sprendimo
vykdymo atidėjimo ar išdėstymo instituto taikymo išimtinumas (žr., pvz.,
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 26 d. nutartį
administracinėje byloje Nr. A444-1440/2009). Atsižvelgdama į
tai, kad atsakovas, prašydamas atidėti teismo sprendimo vykdymą metams
dėl sunkios jo finansinės padėties, teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių,
jog sprendimo vykdymo atidėjimas nagrinėjamu atveju iš tiesų yra būtinas, teisėjų kolegija sprendžia, jog tenkinti šio atsakovo
prašymo nėra pagrindo. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad klausimas dėl
asignavimų, reikalingų priteistai darbo užmokesčio nepriemokai išmokėti, yra
susijęs su teismo sprendimo vykdymu, o ne su šioje byloje nagrinėjamu ginču.
Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, Lietuvos
vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios
instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė teisės normas, priėmė teisėtą ir
pagrįstą sprendimą, todėl pagrindo tenkinti atsakovo ir pareiškėjos
apeliacinius skundus nėra.
Vadovaudamasi
Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų
kolegija
n u t a r i a :
Pareiškėjos
S. K. apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovo Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ apeliacinį
skundą atmesti.
Vilniaus
apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimą palikti
nepakeistą.
Teisėjai
Antanas Ablingis
Ričardas Piličiauskas
Virgilijus
Valančius