Administracinė byla Nr. eA-959-624/2023

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00076-2022-4

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. K. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. spalio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. K. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1.       Pareiškėja L. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydama panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus (toliau – ir atsakovas, ir VSDFV Klaipėdos skyrius) 2021 m. rugsėjo 30 d. rašto Nr. (10.11E)DV_S-45318 „Dėl 2021-09-06 prašymo“ (toliau – ir Raštas) dalį, kuria į jos pensijų socialinio draudimo stažą neįskaitytas laikotarpis nuo 1990 m. rugsėjo 30 d. iki 1991 m. rugsėjo 24 d., Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2021 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. (18.2E) I-9804 „Dėl pensijų socialinio draudimo stažo apskaičiavimo“ (toliau – ir Sprendimas) bei prašė VSDFV Klaipėdos skyrių įpareigoti priimti naują sprendimą ir į pareiškėjos stažą įskaityti laikotarpį nuo 1990 m. rugsėjo 30 d. iki 1991 m. rugsėjo 24 d.

2.       Pareiškėja nurodė, kad VSDFV Klaipėdos skyrius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymu (toliau – ir Pensijų įstatymas) ir Socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m gruodžio 27 d. įsakymu Nr. A1-670 (toliau – ir Nuostatai), 25 punktu, nustatančiu, kad asmenų darbo Lietuvos komunistų partijos (Sovietų sąjungos komunistų partijos) ir Lietuvos komunistinio jaunimo sąjungos struktūrose laikas į pensijų socialinio draudimo stažą (toliau – ir stažas) įskaitomas ne ilgiau kaip iki 1990 m. rugsėjo 29 d., t. y. iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugsėjo 27 d. nutarime Nr. 390 „Dėl įrašų darbo knygelėse asmenims, dirbusiems LKP (SSKP) struktūrose“ nurodytos datos, į stažą neįskaitė laikotarpio nuo 1990 m. rugsėjo 30 d. iki 1991 m. rugsėjo 24 d., kuriuo ji dirbo Lietuvos LKJS Klaipėdos miesto komiteto Jaunimo tarptautinio turizmo biure „Sputnik“ ir buvo vaiko priežiūros atostogose.

3.       Pareiškėja teigė, jog jos nėštumo ir gimdymo atostogų (dekretinių) ir vaiko priežiūros atostogų metu galiojusio Lietuvos Tarybų socialistinės respublikos darbo įstatymų kodekso (toliau – ir DĮK) 197 straipsnis numatė, kad moterims teikiamos nėštumo ir gimdymo atostogos – penkiasdešimt šešios kalendorinės dienos iki gimdymo ir penkiasdešimt šešios kalendorinės dienos po gimdymo ir už tą laikotarpį joms mokama valstybinio socialinio draudimo pašalpa ir šia teise ji pasinaudojo. Vėliau jai buvo suteiktos neapmokamos vaiko priežiūros atostogos, skiriamos iki vaikui sueis treji metai, todėl laikotarpiu nuo 1990 m. rugsėjo 30 d. iki 1991 m. rugsėjo 24 d., kai ji buvo atleista iš darbo, ji buvo vaiko priežiūros atostogose. 

4.       Pareiškėja nurodė, kad Lietuvos Aukščiausioji Taryba 1990 m. gruodžio 4 d. įstatymu Nr. I-831 pakeitė Lietuvos Respublikos 1972 m. birželio 1 d. įstatymu patvirtintą DĮK 197 straipsnį, kuriuo buvo nustatyta, jog moterims duodamos nėštumo ir gimdymo atostogos – septyniasdešimt kalendorinių dienų iki gimdymo ir penkiasdešimt šešios po gimdymo. Šios atostogos apskaičiuojamos bendrai ir suteikiamos moteriai visos nepriklausomai nuo faktiškai iki gimdymo išnaudotų dienų skaičiaus. Moterų pageidavimu suteikiamos iš dalies apmokamos atostogos vaikui prižiūrėti, iki jam sueis pusantrų metų, mokant per tą laikotarpį pašalpas įstatymo nustatyta tvarka. Jos įskaitomos į bendrąjį ir nepertrauktąjį darbo stažą, taip pat į darbo stažą pagal specialybę.

5.       Pareiškėja atkreipė dėmesį, jog priimant skundžiamus sprendimus (Raštą ir Sprendimą), buvo vadovautasi poįstatyminiu teisės aktu – Nuostatais, kurie negali prieštarauti aukštesnę teisinę galią turinčiam norminiam teisės aktui – įstatymui.

6.       Atsakovas VSDFV Klaipėdos skyrius atsiliepime į skundą nurodė, kad su skundo reikalavimais nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

7.       Atsakovas paaiškino, jog stažas apskaičiuojamas vadovaujantis Pensijų įstatymu ir Nuostatais. Stažas – laikas, per kurį įstatymų nustatyta tvarka buvo mokamos arba turėjo būti mokamos socialinio draudimo įmokos arba stažui prilyginti laikotarpiai. Laikotarpiai iki Pensijų įstatymo įsigaliojimo, t. y. iki 1994 m. gruodžio 31 d., kurie yra prilyginami stažui, skiriant socialinio draudimo pensijas pagal Pensijų įstatymo nuostatas ir tikslinant iki Pensijų įstatymo įsigaliojimo paskirtų senatvės pensijų dydžius (Pensijų įstatymo 50 straipsnis), nurodyti Pensijų įstatymo 2 priede.

8.       Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugsėjo 27 d. nutarimo Nr. 390 „Dėl įrašų darbo knygelėse asmenims, dirbusiems LKP (SSKP) struktūrose“ 1 punkte nustatyta, kad asmenų, dirbusių LKP (SSKP) struktūrose, darbo knygelėse padaryti įrašai apie darbą šiose struktūrose po Lietuvos Respublikos politinių partijų įstatymo įsigaliojimo (1990 m. rugsėjo 29 d.) yra neteisėti ir darbo stažas pagal šiuos įrašus į privalomojo valstybinio socialinio draudimo stažą neįskaitomas. Minėto nutarimo 2 punktu Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1991 m. rugpjūčio 29 d. potvarkiu Nr. 589 sudarytai komisijai LKP (SSKP) turto klausimams nurodė buvusių LKP (SSKP) struktūrų darbuotojų darbo knygelėse, jiems sutinkant, įrašyti: „Darbo santykiai pasibaigė 1990 m. rugsėjo 29 dieną“.

9.       Atsakovas pažymėjo, jog įvertinus, kad LKP, kaip SSKP padalinys Lietuvoje, 1991 m. sausio 13 d. organizavo ir kurstė veiksmus, kuriais buvo siekiama nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, prievarta sunaikinti Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, suverenų valstybingumą, sugriauti teritorijos vientisumą, o rugpjūčio 19 d. vykdė perversmo organizatorių direktyvas Lietuvoje, atsižvelgdama į tai, kad LKP (SSKP) padalinio veikla prieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucinei santvarkai ir įstatymams bei nesuderinama su visuotinai pripažintomis tarptautinės teisės normomis, Lietuvos Aukščiausioji Taryba 1991 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. I-1690 „Dėl LKP (SSKP) struktūrų veiklos Lietuvoje“ pripažino, kad Lietuvoje toliau tęsiama nelegali LKP (SSKP) veikla, uždraudė LKP (SSKP) veiklą Lietuvos Respublikos teritorijoje. 1991 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl LKP (SSKP) ir buvusių komunistinių organizacijų turto paėmimo“ Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba nustatė, kad nelegaliai veikiančios Lietuvos Respublikos teritorijoje LKP (SSKP) visi sandoriai pripažinti negaliojančiais nuo jų sudarymo momento.

II.

10.       Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2022 m. spalio 5 d. sprendimu pareiškėjos L. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą, netenkino pareiškėjų prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

11.       Teismas nustatė, kad:

11.1.                      2021 m. rugsėjo 6 d. pareiškėja kreipėsi į VSDFV Klaipėdos skyrių su prašymu dėl duomenų apie jos stažą pateikimo.

11.2.                      VSDFV Klaipėdos skyrius Raštu pareiškėjai pateikė duomenis apie jos stažą ir pažymėjo, kad laikotarpis nuo 1990 m. rugsėjo 30 d. iki 1991 m. rugsėjo 24 d. į stažą neįskaitomas.

11.3.                      Nesutikdama su Rašto dalimi, kuria nuspręsta į jos stažą neįskaityti laikotarpio nuo 1990 m. rugsėjo 30 d. iki 1991 m. rugsėjo 24 d., pareiškėja kreipėsi į VSDFV, kuri Sprendimu jos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

11.4.                      VSDFV 2022 m. sausio 28 d. raštu Nr. (18.2E)1-9804 „Dėl klaidų ištaisymo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2021 m. gruodžio 28 d. sprendime Nr. (18.2E) I-980“ buvo atliktas klaidų, pastebėtų VSDFV 2021 m. gruodžio 28 d. sprendime Nr. (18.2E) I-9804 „Dėl pensijų socialinio draudimo stažo apskaičiavimo“, ištaisymas ir konstatuota, kad šis klaidas taisantis raštas laikytinas VSDFV 2021 m. gruodžio 28 d. sprendimo Nr. (18.2E) I-9804 „Dėl pensijų socialinio draudimo stažo apskaičiavimo“ dalimi.

12.       Įvertinęs Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugsėjo 27 d. nutarimo Nr. 390 „Dėl įrašų darbo knygelėse asmenims, dirbusiems LKP (SSKP) struktūrose“ 1 punktą, teismas konstatavo, kad nuo 1990 m. rugsėjo 30 d. LKP (SSKP) ir LKJS struktūrų veikla laikytina neteisėta, į pareiškėjos stažą galėjo būti įskaitytas tik jos darbo LKJS struktūroje laikotarpis nuo 1989 m. gegužės 15 d. iki 1990 m. rugsėjo 29 d. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos nurodyta aplinkybė, jog iš darbo ji buvo atleista, nepasibaigus motinystės atostogoms, nesudaro teisinio pagrindo į jos stažą įskaityti laikotarpį, ilgesnį nei iki 1990 m. rugsėjo 29 d.

13.       Konstatavęs, jog laikotarpis nuo 1990 m. rugsėjo 30 d. iki 1991 m. rugsėjo 24 d. į pareiškėjos stažą neįskaitytas pagrįstai, teismas sprendė, kad nėra pagrindo panaikinti ginčijamą Rašto dalį ir Sprendimą. Atsižvelgiant į tai, teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo tenkinti ir išvestinį pareiškėjos reikalavimą – įpareigoti priimti naują sprendimą ir į pareiškėjos stažą įskaityti neįskaitytą laikotarpį.

III.

14.       Pareiškėja L. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. spalio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjos skundą – pripažinti neteisėtą Rašto dalį, kuria į pareiškėjos darbo stažą neįskaitytas laikotarpis nuo 1990 m. rugsėjo 30 d. iki 1991 m. rugsėjo 24 d., kai ji buvo vaiko priežiūros atostogose, ir Sprendimą bei įpareigoti VSDFV Klaipėdos skyrių priimti naują sprendimą, pripažinti, kad šis neįskaitytas laikotarpis būtų įskaitytas į darbo stažą.

15.       Pareiškėjos nuomone, teismo sprendimas yra neteisingas socialiniu požiūriu, netinkamai taikytos teisės normos, reglamentuojančios motinystės atostogų supratimą, neįsigilinta į bylos esmę, sprendimas diskriminuoja moters, kaip mamos padėtį, valstybėje ir visuomenėje.

16.       Pareiškėjos įsitikinimu, nagrinėjamu atveju turėtų būti taikomas Pensijų įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 2 punktas, kuriame nustatyta, kad Valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, dirbdami pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu įgyja asmenys už laiką, kai gauna valstybinio socialinio draudimo ligos (laikinojo nedarbingumo), motinystės ir bedarbio pašalpas.

17.       Pareiškėja atkreipia dėmesį į Pensijų įstatymo 2 priedą, kuriame nurodyta, jog asmens stažui prilyginami iki 1994 m. gruodžio 31 d. buvę laikotarpiai, įskaitant ir motinystės (nėštumo ir gimdymo) ir vaiko priežiūros pašalpų gavimo laiką.

18.       Pareiškėja pažymi, kad pasinaudojo tuomet galiojančiu reguliavimu ir laikotarpiu nuo 1990 m. rugsėjo 30 d. iki 1991 m. rugsėjo 24 d. buvo vaiko priežiūros atostogose. Tokia teisė buvo įtvirtinta 1990 m. gruodžio 4 d. įstatymu Nr. I-831 Lietuvos Aukščiausiajai Tarybai nusprendus pakeisti Lietuvos Respublikos 1972 m. birželio 1 d. įstatymu patvirtintą Lietuvos Respublikos darbo įstatymų kodeksą bei jame įtvirtintą teisę į nėštumo ir gimdymo bei vaiko priežiūros atostogas. Nuostatai yra žemesnės paskirties norminis aktas ir negali prieštarauti minėtam reguliavimui, taip pat ir Lietuvos Tarybų socialistinės respublikos darbo įstatymo kodekso nuostatoms, nustatančioms teisę į nėštumo ir gimdymo bei vaiko priežiūros atostogas.

19.       Pareiškėja taip pat akcentuoja, jog jos, kaip jaunos specialistės, baigusios mokslus, niekas neklausė, ar ji sutinka dirbti šioje institucijoje (Jaunimo tarptautinio turizmo biure „Sputnik“), buvo pasiųsta pagal paskyrimą, neturėdama teisės rinktis, privalėjo atidirbti 3 metus. Teismas neatkreipė dėmesio, kad motinystės atostogų metu ji negalėjo dirbti minėtoje institucijoje, tad akivaizdu, kad nedirbant institucijos naudai, negali būti laikomas ir tos institucijos darbuotoju, nes statusas yra kitoks. Pareiškėjos vertinimu, mamų skirstymas į kategorijas negali būti toleruojamas, o teismo sprendimas yra diskriminacinis.

20.       Atsakovas VSDFV Klaipėdos skyrius prašo Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. spalio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

21.       Atsakovas pažymi, kad remiantis pareiškėjos darbo knygelėje KT-I Nr. 0924259 (darbo knygelės užpildymo data 1983 m. gruodžio 13 d.) esančiais duomenimis, įraše Nr. 7 (rusų kalba) nurodyta, kad L. K. 1989 m. gegužės 15 d. priimta LKJS MK BMMT „Sputnik“ (duomenys neskelbtini), remiantis 1989 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. 25-k, įraše Nr. 8 (rusų kalba), nurodyta, kad L. K. 1991 m. rugsėjo 24 d. atleista likvidavus BMMT „Sputnik“, remiantis 1991 m. rugsėjo 24 d. įsakymu Nr. 72. Šie įrašai patvirtina, kad pareiškėją ir minėtą organizaciją, priešingai nei teigia ji pati, siejo darbiniai santykiai, kurių metu ji buvo vaiko priežiūros atostogose.

22.       Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugsėjo 27 d. nutarime Nr. 390 „Dėl įrašų darbo knygelėse asmenims, dirbusiems LKP (SSKP) struktūrose“, neįvardintos jokios konkrečios asmenų grupės ar aplinkybės, kurioms esant, į stažą galėtų būti įskaitomas darbas LKP (SSKP) ar LKJS struktūrose po 1990 m. rugsėjo 29 d. Nutarimo 2-uoju punktu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 29 d. potvarkiu Nr. 589p sudarytai komisijai LKP (SSKP) turto klausimams (Komisija) nurodyta buvusių LKP (SSKP) struktūrų darbuotojų darbo knygelėse padaryti jiems sutinkant įrašą: „Darbo santykiai pasibaigė 1990 m. rugsėjo 29 d.“. Komisijos pavedimu šį įrašą darbo knygelėse gali padaryti LKP (SSKP) struktūrų turto perėmėjai. Pareiškėjos darbo knygelėje įrašas apie atleidimą iš darbo 1991 m. rugsėjo 24 d. padarytas ne Komisijos ir ne nuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugsėjo 27 d. nutarimo Nr. 390 „Dėl įrašų darbo knygelėse asmenims, dirbusiems LKP (SSKP) struktūrose“ 2 punkte nurodytos darbo santykių pabaigos datos (1990 m. rugsėjo 29 d.).

23.       Atsakovas paaiškina, kad poįstatyminiai aktai – norminiai teisės aktai, priimami įstatymo pagrindu, juos sukonkretinantys ir užtikrinantys jų vykdymą, todėl Nuostatų 25 punkte nurodyto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugsėjo 27 d. nutarimo Nr. 390 „Dėl įrašų darbo knygelėse asmenims, dirbusiems LKP (SSKP) struktūrose“, priėmimo pagrindas yra 1990 m. rugsėjo 29 d. įsigaliojęs Lietuvos Respublikos partijų įstatymas bei 1991 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl LKP (SSKP) ir buvusių komunistinių organizacijų turto paėmimo“, nustatę, kad LKP (SSKP), taip pat ir LKJS struktūrų veikla nuo 1990 m. rugsėjo 30 d. Lietuvos Respublikoje laikoma neteisėta. Tokiu būdu, nėra teisinio pagrindo į pareiškėjos darbo stažą įskaityti laikotarpio nuo 1990 m. rugsėjo 30 d. iki 1991 m. rugsėjo 24 d.

24.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2022 m. spalio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

25.       Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad teismas ginčo santykiams teisingai taikė pensijų socialinio draudimo stažą (toliau – stažas) reglamentuojančius teisės aktus – Pensijų įstatymą ir Nuostatus. Teismas, sistemiškai išanalizavęs pirmiau minėtų teisės aktų nuostatas, padarė teisingą išvadą, kad darbo LKP (SSKP) struktūroje laiko įskaitymas siejamas tik su šių struktūrų veiklos teisėtumu ir todėl pareiškėjos nurodytos aplinkybės, kad 1990 m. rugsėjo 30 d. – 1991 m. rugsėjo 24 d. laikotarpiu, kai ji, būdama LKJS Klaipėdos miesto komiteto jaunimo tarptautinio turizmo biuro „Sputnik“ (t. y. LKP (SSKP) struktūros) darbuotoja, buvo išleista vaiko priežiūros atostogų, ir dar nepasibaigus šioms atostogoms, buvo atleista iš darbo, nesudaro teisinio pagrindo į pareiškėjos stažą įskaityti 1990 m. rugsėjo 30 d. – 1991 m. rugsėjo 24 d. laikotarpį, nes šiuo laikotarpiu LKJS Klaipėdos miesto komiteto jaunimo tarptautinio turizmo biuras „Sputnik“ (LKP (SSKP) struktūra) jau veikė neteisėtai. Be to, pareiškėjos vaiko priežiūros atostogų metu jos darbo santykiai su neteisėtai veikiančia įstaiga nebuvo nutrūkę, todėl pareiškėjos argumentas, kad „realiai pareiškėją siejo ne darbo santykiai”, atmestinas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

26.       Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl VSDFV Klaipėdos skyriaus 2021 m. rugsėjo 30 d. rašto Nr. (10.11E)DV_S-45318 „Dėl 2021-09-06 prašymo“ dalies, kuria į pareiškėjos pensijų socialinio draudimo stažą neįskaitytas laikotarpis nuo 1990 m. rugsėjo 30 d. iki 1991 m. rugsėjo 24 d., ir VSDFV 2021 m. gruodžio 28 d. sprendimo Nr. (18.2E) I-9804 „Dėl pensijų socialinio draudimo stažo apskaičiavimo“ teisėtumo ir pagrįstumo bei pareiškėjos reikalavimo įpareigoti VSDFV Klaipėdos skyrių priimti naują sprendimą ir į jos stažą įskaityti laikotarpį nuo 1990 m. rugsėjo 30 d. iki 1991 m. rugsėjo 24 d. pagrįstumo.

27.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs faktines aplinkybes pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugsėjo 27 d. nutarimo Nr. 390 „Dėl įrašų darbo knygelėse asmenims, dirbusiems LKP (SSKP) struktūrose“ nuostatas, konstatavo, kad laikotarpis nuo 1990 m. rugsėjo 30 d. iki 1991 m. rugsėjo 24 d. į pareiškėjos stažą neįskaitytas pagrįstai, todėl nėra pagrindo panaikinti skundžiamo Rašto dalį ir Sprendimą. Atsižvelgiant į tai, teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo tenkinti ir išvestinį pareiškėjos reikalavimą – įpareigoti priimti naują sprendimą ir į jos stažą įskaityti laikotarpį nuo 1990 m. rugsėjo 30 d. iki 1991 m. rugsėjo 24 d.

28.       Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

29.       Pensijų įstatymo 1 straipsnio 2 dalis nustato, kad šis įstatymas taikomas asmenims, atitinkantiems šio įstatymo nustatytus pensijų socialinio draudimo stažo reikalavimus atitinkamos rūšies socialinio draudimo pensijai skirti ir sukakusiems šio įstatymo nustatytą senatvės pensijos amžių, pripažintiems nedarbingais arba iš dalies darbingais, o tokiems asmenims mirus, – jų sutuoktiniams ir vaikams (įvaikiams). Pensijų įstatymo 14 straipsnio, reglamentuojančio teisę gauti senatvės pensiją, 1 dalis nustato, kad asmuo įgyja teisę gauti senatvės pensiją, kai jis atitinka abi toliau nurodytas sąlygas: sukanka šio įstatymo nustatytas senatvės pensijos amžius (14 str. 1 d. 1 p.); turi minimalųjį stažą, nustatytą senatvės pensijai (14 str. 1 d. 2 p.). Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo turi atitikti šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytus reikalavimus senatvės pensijos amžiaus sukakties dieną arba kreipimosi dėl pensijos dieną, kai pensijos kreipiamasi jau sukakus senatvės pensijos amžių. Pagal Pensijų įstatymo 41 straipsnio 1 dalį, kreiptis dėl pensijos paskyrimo galima prieš tris mėnesius iki teisės gauti pensiją atsiradimo arba bet kuriuo metu po teisės gauti pensiją atsiradimo.

30.       Bylos duomenimis, pareiškėja, gim. 1966 m., nėra įgijusi teisės gauti senatvės pensiją, nes senatvės pensijos amžius (pagal Pensijų įstatymo 15 straipsnį, senatvės pensijos amžius nuo 2026 m. sausio 1 d. nustatomas 65 metai) jai sukaks 2031 m., todėl kreipimosi dėl valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo į atsakovą metu (2021 m. rugsėjo 6 d.) neatitiko Pensijų įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų, į atsakovą kreipėsi ne pensijos skyrimo Pensijų įstatymo 41 straipsnio 1 dalies tvarka, todėl VSDFV Klaipėdos skyriaus 2021 m. rugsėjo 30 d. rašto Nr. (10.11E)DV_S-45318 „Dėl 2021-09-06 prašymo“ dalis, kuria ji informuojama, jog į jos pensijų socialinio draudimo stažą neįskaitytas laikotarpis nuo 1990 m. rugsėjo 30 d. iki 1991 m. rugsėjo 24 d., yra informacinio pobūdžio, jokių teisinių pasekmių nesukelia, dėl jo negali būti ginčo administraciniame teisme dalyku. Pažymėtina, kad tokia Pensijų įstatymo aiškinimo ir taikymo praktika pateikiama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-842-602/2021, 2022 m. gruodžio 14 d. nutart administracinėje byloje Nr. eA-475-822/20222.

31.       Teisėjų kolegija pažymi, kad Raštu ir Sprendimu pareiškėja yra informuojama apie tai, kad į skaičiuojamą socialinio pensijų draudimo stažą nebus įtrauktas laikotarpis nuo 1990 m. rugsėjo 30 d. iki 1991 m. rugsėjo 24 d., tačiau nėra priimamas sprendimas dėl pensijos skyrimo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-295-756/2018 kt.).

32.       Nustatęs, kad viešojo administravimo subjekto priimtas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes, net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis, todėl negali būti administracinės bylos dalyku, pirmosios instancijos teismas privalėjo administracinę bylą dėl šio Rašto dalies ir Sprendimo panaikinimo nutraukti, kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 103 str. 1 p.). Pareiškėjos skundo reikalavimas įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą ir į jos stažą, nustatytą senatvės pensijai, įskaityti laikotarpį nuo 1990 m. rugsėjo 30 d. iki 1991 m. rugsėjo 24 d., atmestas pagrįstai, kadangi nėra duomenų, kad atsakovas, iki sprendimo dėl pensijos skyrimo pareiškėjai, turėjo priimti aktą, kuriuo išsprendžiamas klausimas dėl pareiškėjos stažo, nustatyto senatvės pensijai, įskaitymo.

33.       Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad administracinės bylos dalis dėl skundžiamo Rašto dalies bei Sprendimo panaikinimo nutrauktina, o naikinti ar keisti kitą skundžiamo sprendimo dalį pareiškėjos apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

34.       Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėja už skundo pateikimą sumokėjo 28 Eur žyminį mokestį, už apeliacinio skundo – 50 Eur. Vadovaujantis ABTĮ 35 straipsnio 1-3 dalimis administracinėse bylose už kiekvieną skundą (prašymą, pareiškimą), nepaisant to, kiek jame keliama reikalavimų, mokamas 30 eurų žyminis mokestis, išskyrus išimtis, nurodytas šio įstatymo 36 ir 37 straipsniuose. Už apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo mokamas 15 eurų žyminis mokestis. Šiame straipsnyje nurodytus skundus (prašymus, pareiškimus) ir jų priedus paduodant teismui tik elektroninių ryšių priemonėmis, taip pat išreiškus pageidavimą procesinius dokumentus gauti tik šiomis priemonėmis, mokama 75 procentai už atitinkamą skundą (prašymą, pareiškimą) mokėtinos žyminio mokesčio sumos. Jeigu pareiškėjas bylos nagrinėjimo metu atsisako procesinius dokumentus gauti tik elektroninių ryšių priemonėmis, pareiškėjas primoka trūkstamą žyminio mokesčio dalį. Aptartas reguliavimas bei nustatytos faktinės aplinkybės suponuoja išvadą, kad pareiškėja, teikdama skundą bei apeliacinį skundą, sumokėjo daugiau žyminio mokesčio nei nustatyta ABTĮ, pareiškėjai grąžinamas sumokėtas 44,25 Eur (78-33,75) žyminis mokestis (ABTĮ 38 str. 1 d. 1 p.).

Teisėjai                                                                                Audrius Bakaveckas