Civilinė byla Nr. e2A-1391-587/2024
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-09685-2023-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.2.4.1.; 1.2.2.4.2.
(S)
Kauno apygardos teismas
N u t a r t i s
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. gruodžio 23 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dianos Labokaitės, Egidijaus Tamašausko ir Linos Žemaitienės (kolegijos pirmininkė, pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės mažosios bendrijos „Draugaukime“ (2024-06-15 forma pakeista iš viešosios įstaigos „Draugaukime!“) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2024 m. gegužės 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-50-1162/2024 pagal ieškovės mažosios bendrijos „Draugaukime“ ieškinį atsakovei Ž. S. dėl atleidimo iš darbo pripažinimo teisėtu.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė mažoji bendrija (toliau – MB) „Draugaukime” pareiškė ieškinį atsakovei Ž. S., kuriuo prašė: 1) spręsti ginčą dėl teisės dėl tariamai neteisėto atleidimo ir atsakovės Ž. S. atleidimą pripažinti teisėtu; 2) priteisti iš atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovė kaip darbdavys 2022 m. spalio 11 d. sudarė neterminuotą darbo sutartį su atsakove Ž. S. eiti ikimokyklinio ugdymo grupėje pedagogo-auklėtojos padėjėjos pareigas. Ieškovė 2023 m. birželio 15 d. pateikė įmonės darbuotojai auklėtojos padėjėjai Ž. S. pranešimą dėl „Dėl vienos darbo vietos dalijimosi, arba/ir trumpesnio darbo laiko esant ekstremaliai situacijai“. Ieškovė Ž. S. pateikė pasiūlymą dirbti sumažintu keturių valandų per dieną režimu rytinėmis valandomis, padėti užtikrinant ugdymo procesą, padedant vesti pamokėles ir prižiūrint grupėje vaikus nuo 7:00 val. iki 11:00 val., atitinkamai darbo valandos nustatomos 4 val. (keturias valandas) per dieną. Visa tai atsakovei buvo išaiškinta 2023 m. birželio 15 d. apie 10:30 val. įmonės darbo/poilsio kabinete, duodant susipažinti su informacija, t. y. pranešimu, ir buvo patarta neskubėti su sprendimu (sutikimu/nesutikimu). Atsakovė pareiškė, kad nenori trumpesnių darbo valandų ir nori pilno etato kitame darželyje, paprašė rekomendacijos, nes ketinanti išeiti. Ieškovė primygtinai prašė neskubėti su sprendimu išeiti iš darbo savo noru, nes kad ir nepilnas darbo etatas, bet kol ieškosis darbo pilnu etatu, gali dirbti auklėtojos padėjėja siūlomu grafiku. Atsakovė norėjo pasikonsultuoti su savo vyru, darbo inspekcijos pareigūnais ir jai buvo sudarytos tokios sąlygos. Pasikonsultavusi atsakovė grįžo į kabinetą, paprašė popieriaus lapo ir pati parašė prašymą išeiti iš darbo šalių susitarimu laisva valia ir neverčiama. Atsakovei buvo atiduoti prie jos darbo bylos buvę dokumentai: sveikatos patikrinimo knygelė, pirmos pagalbos ir kt. darbui reikalaujami dokumentai ir sertifikatai, kurie buvo apmokėti iš įmonės sąskaitos. Atsakovė pati norėjo neatidirbti dviejų savaičių ir ieškovė sutiko, kad 2023 m. birželio 16 d. iki pietų yra paskutinė jos diena įmonėje. 2023 m. birželio 16 d. apie 11 val. ieškovės vadovei atvykus į darbą, atsakovė su vadove bendravo nemandagiai, netgi agresyviai kalbėjo, grasino ieškiniais ir garsia advokate, neva dirbančia darbo ginčų komisijoje. Kad būtų išvengta konfliktų, ieškovės vadovė paprašė atsakovės tuojau pat palikti darbo vietą ir grąžinti įmonės raktus. Atsakovė taip pat atsiuntė el. paštu <(duomenys neskelbtini)> laišką, kad atšaukia prašymą išeiti iš darbo dėl tik jai vienai žinomų priežasčių. Vis dėlto, kadangi jau 2023 m. birželio 15 d. žodžiu su atsakove Ž. S. buvo sutarta 2023 m. birželio 16 d. dirbti iki pietų, darbdavė 2023 m. birželio 15 d. vakare informavo įmonės buhalterę apie atsakovės atleidimą 2023 m. birželio 16 d., ryte buvo parašytas įsakymas dėl atleidimo, Ž. S. buvo apskaičiuotas jai priklausantis atsiskaitymas ir tą pačią dieną pervestas į jos asmeninę sąskaitą. Darbo sutartis iš tikro buvo nutraukta šalių susitarimu pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 54 straipsnį ir darbuotojas tokiais atvejais neturi teisės atšaukti pasiūlymo nutraukti darbo sutartį. Ieškovės vadovė dėl atsakovės manipuliacijų patenkino atsakovės prašymą pagal DK 55 straipsnį ir atleido atsakovę iš darbo, nors ieškovės vadovė iš esmės netinkamai teisiškai kvalifikavo padėtį, nes darbo sutartis iš tikro buvo nutraukta pagal DK 54 straipsnį šalių susitarimu.
2. Ieškovė ir jos įgaliotas atstovas parengiamojo posėdžio metu suformulavo papildomus reikalavimus atsakovės atleidimą pripažinti teisėtu, kadangi atleidimas iš darbo įvyko šalių susitarimu, o netenkinus šio reikalavimo, reikalavimą dėl atleidimo iš darbo palikti nenagrinėtu, nes atsakovė Ž. S. yra nepasinaudojusi ikiteismine darbo ginčo nagrinėjimo tvarka atleidus atsakovę šalių susitarimu. Pabrėžė, kad darbo ginčas darbo ginčų komisijoje buvo nagrinėjamas tik dėl atleidimo iš darbo teisėtumo atsakovei pačiai prašant, o ne dėl atleidimo iš darbo teisėtumo šalių susitarimu.
3. Atsakovė Ž. S. atsiliepime į ieškinį prašė atmesti ieškovės ieškinį, pripažinti atsakovės atleidimą iš darbo neteisėtu nuo 2023 m. birželio 16 d., negrąžinti atsakovės į darbą bei taikyti priemones, nustatytas DK 218 straipsnio 4 ir 6 dalyse, jei atleidimas iš darbo būtų pripažintas neteisėtu, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2023 m. birželio 15 d. (ketvirtadienį) darbo pradžioje apie 10 val. darbuotoją į savo kabinetą pasikvietė darželio direktorė K. K. ir gyvai pateikė raštą pavadinimu „Pranešimas dėl vienos darbo vietos dalijimosi, arba/ir trumpesnio darbo laiko esant ekstremaliai situacijai“, kuriuo darbuotojai yra siūloma pakeisti darbo sutarties rūšį į darbo vietos dalijimosi darbo sutartį ir per pusę sutrumpinti darbo laiką. Pranešime jokia informacija apie atsisakymo dirbti pakeistomis darbo sąlygomis teisines pasekmes darbuotojai nurodyta nebuvo. Nors šiame pranešime buvo nurodyta, jog apie sutikimą/nesutikimą darbuotoja turi informuoti darbdavį per 2 darbo dienas, visgi, direktorė darbuotojai neleido pasinaudoti šiuo laiku pasiūlymo keisti darbo sutartį apsvarstymui bei savo teisių išsiaiškinimui. Įteikusi darbuotojai pranešimą direktorė iš karto paklausė, ar darbuotoja sutinka ar nesutinka su siūlomu darbo sutarties pakeitimu. Darbuotoja pirmą kartą susidūrė su tokia situacija, todėl jautėsi pasimetusi. Direktorė darbuotojai sakė, jog jei darbuotoja nesutinka dirbti pakeistomis darbo sutarties sąlygomis, darbuotoja privalo rašyti prašymą išeiti iš darbo ir tuomet atidirbti 14 d. d. arba ji gali leisti darbuotojai išeiti iš darbo jau nuo pirmadienio, jei darbuotoja nenori prarasti sukauptų kasmetinių atostogų. Darbuotoja, būdama pasimetusi ir sutrikusi, kadangi ką tik sužinojo, jog praras darbą, jei nesutiks su naujomis darbo sutarties sąlygomis, darė viską, kaip kad jai nurodė direktorė. Darbuotoja iškart paskambino vyrui, nurodė, jog jai siūlo pakeisti darbo sąlygas ir kad jai tokios sąlygos nepriimtinos. Darbuotojai vyras tik patvirtino, kad jei siūlomos darbo sutarties sąlygos darbuotojai netinka, tuomet darbuotoja turėtų su jomis nesutikti. Po skambučio darbuotoja iš karto patvirtino direktorei, kad siūlomos darbo sutarties keitimo sąlygos jai nėra priimtinos. Toliau direktorė padavė darbuotojai popieriaus lapą, rašiklį ir padiktavo, ką rašyti. Grįžusi namo, darbuotoja kurį laiką vis dar negalėjo atsigauti, jai buvo negera emociškai, dvasiškai, fiziškai, jautėsi išsekusi. Tik po kiek laiko nusiraminusi suvokė, kad ne savo valia parašė prašymą išeiti iš darbo, o įtakota direktorės, kuri darbuotojai suteikė klaidinančią informaciją ir taikė spaudimą išeiti iš darbo. Ėmusi ieškoti informacijos darbuotoja suprato, jog direktorė pasinaudojo darbuotojos nežinojimu, kadangi pagal DK, jei darbuotojas nesutinka dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, tai gali būti laikoma priežastimi nutraukti darbo santykius darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės DK 57 straipsnyje nustatyta tvarka (DK 45 straipsnio 2 dalis), t. y. su įspėjimu ir išeitine kompensacija, jei tuo metu darbuotojas neaugina vaiko iki 3 metų ir jei šalys netęsia darbo santykių. Šios informacijos direktorė darbuotojai nepateikė. Supratusi, kad buvo apgauta ir ne savo valia parašė prašymą išeiti iš darbo savo noru, darbuotoja nedelsdama parengė pranešimą apie prašymo išeiti iš darbo atšaukimą. 2023 m. birželio 16 d. ryte, darbuotoja el. paštu išsiuntė direktorei atšaukimą, norėdama kuo greičiau informuoti apie tai darbdavį. Po šio laiško išsiuntimo darbuotoja lauke sutikusi direktorę bandė su ja ramiai pasikalbėti ir draugiškai aptarti šią situaciją, paaiškindama, jog vakar dienos situacija išmušė darbuotoją iš vėžių bei gal įvyko nesusipratimas dėl informacijos, kurią direktorė pateikė darbuotojai apie pareigą išeiti iš darbo savo noru. Darbuotoja informavusi direktorę, jog nori atšaukti savo prašymą išeiti iš darbo dar tikėjosi, jog direktorė taip pat atsakys, jog vakarykštė situacija buvo nesusipratimas. Tačiau direktorė nieko nenorėjo girdėti, ji darbuotojai atšovė, kad darbuotoja pati norėjo išeiti iš darbo savo noru, nes nesutiko su pakeistomis sąlygomis, direktorė tik kartojo, jog darbuotoja pati parašė prašymą, todėl apie jokius atšaukimus nėra kalbos. 2023 m. birželio 16 d. 19 val. 13 min. direktorė el. laišku patvirtino, jog darbo dienos pradžioje, ryte, gavo darbuotojos prašymo išeiti iš darbo savo noru atšaukimą, tačiau atsisako jį patenkinti. Šiuo el. laišku direktorė taip pat patvirtino, kad darbuotojos darbo sutartis yra nutraukta jos prašymu nuo 2023 m. birželio 16 d., atliktas galutinis atsiskaitymas su darbuotoja ir informacija apie atleidimą yra pateikta Sodrai. Taigi, darbdavys nutraukė darbuotojos darbo sutartį pagal DK 55 straipsnį nuo 2023 m. birželio 16 d. nepaisant darbdaviui įteikto atšaukimo, kuris buvo įteiktas darbuotojos darbo sutarčiai dar nepasibaigus. Papildomai darbuotojai tuo metu buvo taikoma apsauga nuo vienašalio atleidimo, kadangi darbuotoja augino dukrelę iki 3 metų. Dėl šių aplinkybių, neteisėtai paveikta direktorės, darbuotoja surašė prašymą išeiti iš darbo, kuris neatitiko tikrosios darbuotojos valios. 2023 m. liepos 11 d. darbuotoja pateikė prašymą darbo ginčų komisijai dėl atleidimo iš darbo pagal DK 55 straipsnį pripažinimo neteisėtu. 2023 m. rugpjūčio 8 d. Darbo ginčų komisija sprendimu pripažino atleidimą iš darbo DK 55 straipsnio pagrindu neteisėtu ir atitinkamai taikė atleidimą DK 218 straipsnio 6 dalies pagrindu, t. y. darbo ginčų komisijos sprendimu jo įsiteisėjimo dieną, ir priteisė darbuotojai vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo dienos (2023 m. birželio 16 d.) iki darbo ginčų komisijos sprendimo įvykdymo dienos. 2023 m. rugsėjo 8 d. (19 val. 44 min.), praėjus beveik 3 mėnesiams nuo darbuotojos atleidimo dienos, darbdavys el. laišku atsiuntė darbuotojai vienašališkai priimtą įsakymą, kuriuo įsako pakeisti atleidimo pagrindą iš DK 55 straipsnio (darbuotojo iniciatyva) į DK 54 straipsnį (šalių susitarimu) ir atleisti darbuotoją nuo 2023 m. rugsėjo 7 d., nors darbuotoja pas darbdavį nedirbo jau nuo 2023 m. birželio 16 d. Taip pat darbdavys šiuo vienašaliu įsakymu įsakė pateikti buhalterijai atnaujintą informaciją Sodrai. Darbdavys taip pat atsiuntė vienašališkai padarytą įrašą darbo sutartyje, kuriame užfiksuotas pakeistas darbo sutarties pakeitimo pagrindas ir nauja atleidimo data. 2023 m. rugsėjo 11 d., t. y. kitą darbo dieną po anksčiau minėto laiško gavimo, darbuotoja atsakė į darbdavio laišką apie minėtą įsakymą, jog jai yra nesuprantama, kas čia per dokumentas, kadangi darbdavys darbo santykius su darbuotoja nutraukė 2023 m. birželio 16 d. ir pateikė informaciją apie priimtą darbo ginčų komisijos sprendimą. Darbuotoja niekada nėra gavusi darbdavio pasiūlymo nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu pagal DK 54 straipsnį ir darbuotoja taip pat niekada nėra pateikusi darbdaviui pasiūlymo nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu. Darbuotojas ir darbdavys nėra ir niekada nebuvo pasirašę jokio susitarimo dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu pagal DK 54 straipsnį. Todėl darbdavio teiginiai apie darbo sutarties nutraukimą šalių susitarimo pagrindu yra nepagrįsti ir neatitinka faktinės situacijos. Vienašalis darbo sutarties pagrindo keitimas į darbo sutarties nutraukimą šalių susitarimu be jokio teisėto pagrindo darbo santykiams jau faktiškai pasibaigus yra neteisėtas ir yra negaliojantis. Darbdavys neteisėtai atliko vienašalius pakeitimus darbuotojos darbo sutartyje ir pateikė Sodrai faktinės situacijos neatitinkančią informaciją.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Kauno apylinkės teismas 2024 m. gegužės 23 d. sprendimu ieškinį atmetė, pripažino atsakovės Ž. S. atleidimą iš darbo MB „Draugaukime“ neteisėtu ir į darbą ieškovės negrąžino; pripažino, kad darbo sutartis su ieškove Ž. S. nutraukta Lietuvos Respublikos darbo kodekso 218 straipsnio 6 dalies pagrindu teismo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną; priteisė atsakovei Ž. S. iš ieškovės MB „Draugaukime!“ 14 850,48 Eur vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir 2 025,00 Eur bylinėjimosi išlaidas.
5. Teismas atkreipė dėmesį, kad priimdamas ieškovės MB „Draugaukime“ ieškinį 2023 m. rugsėjo 21 d. nutartimi, konstatavo, jog šalys yra pasinaudojusios ikiteismine individualaus darbo ginčo dėl teisės nagrinėjimo tvarka. 2023 m. lapkričio 30 d. parengiamojo teismo posėdžio metu teismas dar kartą apibrėžė ginčo ribas nurodydamas, kad šioje byloje sprendžiamas ginčas dėl atsakovės Ž. S. atleidimo iš darbo teisėtumo tiek šalių susitarimu, tiek atsakovei pačiai prašant. Tokią išvadą teismas padarė, kadangi būtent ieškovė kreipėsi į teismą ir kreipdamasi į teismą nepateikė naujų faktų apie Ž. S. atleidimą iš darbo, tik pasiūlė kitokį faktinių aplinkybių teisinį vertinimą, kuris teismo nesaisto, nes faktinių bylos aplinkybių teisinė kvalifikacija yra teismo prerogatyva. Teismas nurodė, jog atsižvelgiant į tai, ieškovės reikalavimas palikti atsakovės Ž. S. reikalavimus dėl atleidimo iš darbo teisėtumo nenagrinėtus nepasinaudojus ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka yra ydingai suformuotas ir negali būti tenkinamas.
6. Teismas konstatavo, jog ieškovė neįrodė, kad tarp ieškovės MB „Draugaukime“ ir atsakovės Ž. S. darbo santykiai nutrūko šalių susitarimu pagal DK 54 straipsnį. Teismas, vertindamas ieškovės nurodomas aplinkybes dėl darbo santykių tarp ieškovės ir atsakovės pabaigos šalių susitarimu, pažymėjo, kad nei vienas byloje esantis rašytinis įrodymas nepagrindžia, jog kuri nors iš šalių viena kitai pateikė pasiūlymą nutraukti darbo sutartį raštu. Atsakovė šią aplinkybę nuosekliai neigė nagrinėjant bylą, tuo tarpu ieškovė taip ir negalėjo nurodyti, kuri iš jų pateikė pasiūlymą nutraukti darbo sutartį. Ieškovės įgalioto atstovo teiginys, kad toks pasiūlymas buvo išdėstytas pačioje darbo sutartyje, nes abiejų šalių pasirašytas, negali būti vertinamas kaip pagrįstas, kadangi pagal DK 65 straipsnio 7 dalį darbdavys turi pareigą atlikti įrašą apie darbo santykių pabaigą darbo sutartyje, todėl šios pareigos vykdymas negali būti aiškinamas kaip šalių susitarimas nutraukti darbo sutartį.
7. Teismas pažymėjo ir tai, kad ši versija apie šalių susitarimą buvo iškelta tik po Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno darbo ginčų komisijos 2023 m. rugpjūčio 8 d. sprendimo. Iki tol nei viename rašytiniame įrodyme, tiek ieškovės sudarytuose dokumentuose, tiek atsakovės sudarytuose dokumentuose nėra net užuominos apie kokį nors egzistavusį susitarimą nutraukti darbo santykius tarp šalių 2023 m. birželio 16 d. jų susitarimu. Ieškovė aplinkybę, kad darbo santykiai nutraukiami darbuotojai prašant, fiksavo tiek savo sprendime nutraukti darbo sutartį, t. y. 2023 m. birželio 16 d. įsakyme Nr. 2023-ATL-01, tiek su atsakove Ž. S. sudarytoje darbo sutartyje, tiek pranešime Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Todėl nėra suprantama, dėl kokių priežasčių ieškovė staiga sugalvojo buvus šalių susitarimą nutraukti darbo sutartį, kai nei viena aplinkybė neįrodo buvus tokį susitarimą.
8. Teismas nurodė, jog negali konstatuoti šalių abipusės suderintos valios susitariant nutraukti darbo santykius dar ir dėl to, kad akivaizdu, jog 2023 m. birželio 15-16 d. įvykiai keitėsi labai greitai. Tą pačią dieną, pirmoje dienos pusėje atsakovei buvo pasiūlyta pakeisti darbo sutarties sąlygas, atsakovė iš karto po pasiūlymo pateikimo parašė prašymą atleisti ją iš darbo pačiai prašant, paprašė rekomendacijos, kitą dieną atsakovė nurodė atšaukianti savo prašymą atleisti ją iš darbo. Tuo tarpu pati ieškovė 2024 m. vasario 13 d. teismo posėdžio metu nurodė, jog atsakovės darbas jos netenkino, bet tuo pačiu buvo siūloma atsakovei neskubėti priimti sprendimų, jei netenkina siūlomas darbo sąlygų pokytis, ieškovė esą manė atsakovę dar apsigalvosiant, tačiau išprašė atsakovę iš darželio patalpų, šiai nurodžius, kad ji atšaukia savo prašymą atleisti ją iš darbo. Taigi, šalių vidinių sprendimų kaita per paros laikotarpį taip pat nesudaro teismui pagrindo spręsti apie buvusią suderintą šalių valią nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu. Juo labiau, kad pati ieškovė savo rengtuose dokumentuose nurodė skirtingas darbo santykių pabaigos datas, nes savo rengtame įsakyme darbo santykių pabaigos datą nurodė 2023 m. birželio 16 d., o darbo sutartyje, kurioje esančius įrašus bandė pateikti kaip šalių susitarimo įrodymą dėl darbo sutarties nutraukimo, 2023 m. birželio 19 d., kai pagal DK 65 straipsnio 5 dalį darbo santykių pasibaigimo diena yra paskutinė darbuotojo darbo diena, išskyrus atvejus, kai darbo sutartis nutraukiama nesant darbuotojo darbe arba kai darbuotojui neleidžiama tą dieną dirbti.
9. Spręsdamas dėl atsakovės Ž. S. valios išeiti iš darbo pačios prašymu tikrumo teismas visų pirma atkreipė dėmesį į aplinkybę, kad atsakovė prašymą dėl jos atleidimo parašė iš karto po to, kai nesutiko su ieškovės pasiūlymu dirbti pakeistomis darbo sąlygomis. Teismas sutiko su atsakovės argumentu, kad ieškovės pranešime dėl vienos darbo vietos dalijimosi ir trumpesnio darbo laiko nebuvo darbuotojai nurodytos jos nesutikimo dirbti pakeistomis darbo sąlygomis pasekmės pagal DK ir ieškovė neįrodė, kad tokios pasekmės atsakovei buvo paaiškintos žodžiu. Šiuo atveju pasiūlymas pasikonsultuoti su vyru ar valstybinės darbo inspekcijos atstovais negali būti laikomas tinkamu pasekmių išaiškinimu, nes pagal DK 25 straipsnio 1 dalį būtent darbo sutarties šalys, šiuo atveju ieškovė, privalo laiku pranešti apie bet kokias aplinkybes, galinčias reikšmingai paveikti sutarties sudarymą, vykdymą ir nutraukimą. Ši informacija turi būti teisinga, nemokama ir pateikta darbo sutarties šalių nustatytais protingais terminais. Ieškovės pranešimo dėl darbo sąlygų pakeitimo turinys šių reikalavimų neatitiko ir tai nulėmė atsakovės sprendimą rašyti prašymą atleisti ją iš darbo be svarbių priežasčių. Kad atsakovė savo prašymą dėl atleidimo suvokė kaip jos atleidimą darbdavio iniciatyva, o ne kaip savo norą išeiti iš darbo patvirtino ir liudytoja A. J., kuri paaiškino, kad atsakovė po pokalbio su direktore 2023 m. birželio 15 d. teigė, jog yra atleidžiama.
10. Teismas nurodė, jog neturi pagrindo netikėti ir pačios atsakovės paaiškinimais, jog pokalbio su direktore metu ji buvo neteisingai supratusi savo atsisakymo dirbti pakeistomis darbo sąlygomis pasekmes. Ieškovė šiuo atveju turėjo aiškų tikslą, kad atsakovė sutiktų dirbti pakeistomis darbo sąlygomis ir kitoks variantas jos netenkino. Atsakovės nesutikimas dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, reiškė, kad ieškovė negalės atleisti atsakovės DK 57 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu dėl DK 61 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto draudimo nutraukti darbo santykius šiuo pagrindu su darbuotojais, auginančiais vaiką iki trejų metų, iki kol atsakovės dukrai sueis treji metai, kas reiškė, jog atsakovei ir toliau turės būti mokama darbo sutartimi sulygtas darbo užmokestis per šį laikotarpį. Teismo posėdžio metu ieškovė neneigė aplinkybės, jog jai buvo žinoma, kad atsakovė auginą dukrą, gimusią (duomenys neskelbtini). Be to, pagal DK 57 straipsnio 8 dalį, nutraukiant darbo sutartį šiuo pagrindu ieškovė būtų turėjusi sumokėti atsakovei pusės vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. Taigi, ieškovei buvo palanku siekti situacijos, kad pati atsakovė apsispręstų išeiti iš darbo ir tą padarė atsakovei nepaaiškindama atsisakymo dirbti pakeistomis darbo sąlygomis pasekmių, kompensacijos už nepanaudotas atostogas išmokėjimo tvarkos, nors turėjo tokią pareigą pagal DK 25 straipsnio 1 dalį.
11. Teismo vertinimu, visuma aplinkybių leidžia daryti išvadą, kad 2023 m. birželio 15 d. atsakovei Ž. S. rašant prašymą atleisti ją iš darbo savo noru, tokia jos laisva valia nebuvo susiformavusi, ieškovė neturėjo pagrindo nutraukti darbo sutartį su atsakove Ž. S. pagal DK 55 straipsnį. Juo labiau, kad atsakovė laiku pateikė pranešimą apie tai, kad nenori išeiti iš darbo.
12. Teismas nurodė, jog nustačius, kad atsakovės Ž. S. atleidimas buvo neteisėtas, spręstina dėl DK 218 straipsnyje nurodytų pasekmių taikymo. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad ieškovė siekė pakeisti atsakovės darbo sąlygas, nes sulygtos darbo sutartimi nebeatitiko ieškovės darbo organizavimo poreikių. Atsakovė nepageidauja grįžti dirbti pas ieškovę, nes jau turi kitą darbą, jai gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti dėl kilusio konflikto. Taigi, pripažinus atleidimą iš darbo neteisėtu, atsakovės grąžinimas į darbą netenkintų nei vienos iš šalių, todėl atsakovė į darbą negražintina ir spręstina dėl DK 218 straipsnio 4 dalyje nurodytų pasekmių taikymo.
13. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju nėra ginčo dėl to, jog atsakovės Ž. S. darbo trukmė pas ieškovę yra nuo 2022 m. spalio 17 d. iki 2023 m. birželio 16 d., t. y. 8 mėnesiai. Taigi, atsakovei DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatyta kompensacija, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, nepriklauso, kadangi atsakovė pas ieškovę dirbo tik 8 mėnesius. Šiuo atveju priėmus sprendimą negrąžinti atsakovės į darbą jai priteistina kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2023 m. birželio 17 d. (kitos dienos po darbo santykių pabaigos) iki šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, bet ne ilgiau kaip už 12 mėnesių.
14. Teismas nustatė, kad byloje yra pateiktas atsakovės Ž. S. vidutinis darbo dienos užmokestis 61,60 Eur. Atsižvelgęs, kad vidutinis mėnesinis darbo dienų skaičius 2023 metais buvo 20,9 darbo dienos, teismas nustatė, kad atsakovės Ž. S. vidutinis mėnesinis darbo užmokestis yra 1 237,54 Eur. Nustatęs, kad nuo neteisėto atleidimo iki šio teismo sprendimo įsiteisėjimo sueina lygiai vieneri metai, teismas atsakovei Ž. S. iš ieškovės VšĮ „Draugaukime!“ priteisė 12 mėnesių dydžio, t. y. 14 850,48 Eur (1 237,54 Eur/ mėn. x 12 mėn.), vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
15. Apeliaciniu skundu ieškovė MB „Draugaukime“ prašo panaikinti 2024 m. gegužės 23 d. Kauno apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-50-1162/2024 ir priimti naują sprendimą ieškinį patenkinti ir pripažinti atsakovė Ž. S. atleidimą iš darbo teisėtu ir priteisti iš jos ieškovės MB „Draugaukime“ patirtas bylinėjimosi išlaidas, jei teismas atmestų ieškovės apeliacinį skundą, prašo pakeisti sprendimo dalį dėl kompensacijos dydžio ir perskirstyti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Nagrinėjamoje byloje pasiruošimo nutraukti šalių darbo sutartį bei darbo sutarties nutraukimo procedūros atliktos nuosekliai laikantis DK 54 straipsnyje nustatyto reglamentavimo – atsakovė (darbuotoja) pateikė ieškovei (darbdavei) raštu 2023 m. birželio 15 d. pasiūlymą, pavadintą prašymu nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu nuo 2023 m. birželio 16 d., ieškovė patvirtino šiuos dokumentus gavusi ir atskiru dokumentu – darbdavio 2023 m. birželio 16 d. sprendimu dėl atsakovės atleidimo darbuotojos pasiūlyme nurodytomis sąlygomis išreiškė savo valią. Galutinai savo suderintą valią abi darbo sutarties šalys išreiškė atlikdamos darbo sutartyje įrašą apie sutarties nutraukimą, kurį šalys sudarė laisva valia ir nevaržomos. Byloje teismas nenustatė, o atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovė buvo kaip nors verčiama teikti ieškovei pasiūlymą dėl darbo sutarties nutraukimo, kurią atsakovė pati norėjo nutraukti.
1.2. Pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo šalių darbo teisinių santykių nutraukimas pripažintas neteisėtu, yra pagrįstas prielaidomis, tikimybėmis, kuriomis teismo procesinis sprendimas negali būti grindžiamas. Atsakovė nepateikė bylą nagrinėjusiems teismams įrodymų ir nenurodė įtikinamų argumentų, kurie pagrįstų jos teiginius dėl jai daryto darbdavės psichologinio ar kitokio spaudimo.
1.3. Pirmos instancijos teismo argumentai, kuriais darbo sutarties nutraukimas pripažintas neteisėtu, pagrįsti prielaidomis, nurodant, kad ieškovė aplinkybę, kad darbo santykiai nutraukiami darbuotojai prašant, fiksavo tiek savo sprendime nutraukti darbo sutartį, t. y. 2023 m. birželio 16 d. įsakyme Nr. 2023-ATL-01, tiek su atsakove Ž. S. sudarytoje darbo sutartyje, tiek pranešime Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai ir todėl nėra suprantama, dėl kokių priežasčių ieškovė staiga sugalvojo buvus šalių susitarimą nutraukti darbo sutartį, kai nei viena aplinkybė neįrodo buvus tokį susitarimą, nes tokie prielaidos forma išreikšti teismo argumentai negali būti pagrindu išvadai, kad 2023 m. birželio 16 d. darbo sutarties šalių susitarimas jį sudarant neatitiko tikrosios šalių valios, nes atsakovė pasiūlė nutraukti darbo sutartį, o ieškovė sutiko. Ieškovė paaiškino teismui, kad netinkamai kvalifikavo darbo santykių pabaigą, todėl ieškovė, supratusi, kad netinkamai įformintas darbo santykių tarp jos ir atsakovės Ž. S. nutraukimo pagrindas, šią klaidą ištaisė, pranešė tiek pačiai darbuotojai, tiek Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, o atsakovė, nors ir buvo informuota apie ištaisytą klaidą dėl atleidimo iš darbo pagrindo, į darbo ginčų komisiją, kol dar buvo neįsiteisėjęs darbo ginčų komisijos sprendimas dėl atleidimo iš darbo teisėtumo pačiai darbuotojai prašant, nesikreipė, pripažindama ieškovės sprendimo dėl atleidimo iš darbo šalių susitarimu teisėtumą. Kita vertus, tokios prielaidos forma padarytos teismo išvados kartu reiškia ir nepagrįstus teisinius priekaištus darbdaviui dėl sąžiningumo, bendradarbiavimo ir nepiktnaudžiavimo teise principų pažeidimo, nors tokie pažeidimai objektyviai nenustatyti (DK 24 str. 1 d.) ir atmesti Komisijos sprendimu, kurio atsakovė neskundė.
1.4. Ieškovė visiškai įrodė, kad atsakovė buvo teisėtai atleista iš darbo tiek pagal DK 54 straipsnį (šalių susitarimu), tiek pagal DK 55 straipsnį (darbuotojo iniciatyva), priklausomai nuo faktinių aplinkinių teisinio įvertinimo teisme. Tai patvirtino į bylą pateiktas ieškovės 2023 m. birželio 16 d. įsakymas dėl atsakovės atleidimo, įregistruotas ieškovės registracijos žurnale, ir ekranvaizdžiai, patvirtinantys, kad 2023 m. birželio 16 d. įsakymas buvo pasirašytas 2023 m. birželio 16 d. 09 val. 18 min., o atsakovės prašymas atšaukti jos pareiškimą buvo gautas 2023 m. birželio 16 d. 09 val. 34 min., t. y. jau įvykus atsakovės atleidimui iš darbo.
1.5. Byloje yra nustatyta, kad atsakovės darbo užmokestis pagal 2023 m. spalio mėn. 11 d. darbo sutartį Nr. DS/02-2023 buvo 1200,00 Eur per mėnesį. Remiantis VSDFV duomenis nuo 2023 m. rugsėjo 1 d. atsakovė įsidarbino Kauno rajono (duomenys neskelbtini) lopšelyje-darželyje (duomenys neskelbtini), kur jos atlyginimas sudaro 1209,00 Eur per mėnesį, o tai reiškia, kad atsakovės mėnesinis atlyginimas padidėjo 9 eurais. Be to, atsakovei buvo išmokėtas atlyginimas už 2 savaičių atostogas iki 2023 m. birželio 30 d. Kompensacijos priteisimas atsakovės naudai už laikotarpį, už kurį atsakovei buvo kompensuota (iki 2023 m. birželio 30 d.) ir/arba už laikotarpį, kai atsakovė dirbo naujoje darbovietėje visą darbo dieną, faktiškai leistų atsakovei praturtėti be pagrindo, todėl už minėtus laikotarpius jokia kompensacija atsakovei negalėjo būti priteista, nes jokių su darbo santykiais susijusių pajamų atsakovė neprarado ir neturi teisės į kompensaciją už laikotarpį iki 2023 m. liepos 30 d. ir už laikotarpį nuo 2023 m. rugsėjo 1 d. remiantis DK 300 straipsnio 4 dalimi, o vienintelis laikotarpis, už kurį atsakovė galėtų pretenduoti į kompensaciją būtų 2023 m. rugpjūtis, t. y. vienas mėnuo, o ne 12, kaip nepagrįstai nusprendė teismas, kurio sprendimo įvykdymas iš esmės reikštų ieškovės bankrotą, remiantis pridedama ieškovės buhalterės pažyma.
1.6. Pirmos instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad sprendžiant dėl kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką, kompensacijos dydis yra aiškiai apibrėžtas DK 218 straipsnio 4 dalyje ir nėra siejamas su aplinkybe, ar atsakovė įsidarbino, kol buvo nagrinėjamas darbo ginčas, ar ne, nes taikant DK 300 straipsnio 4 dalį, išeitinė išmoka pakartotinai nepriteisiama, t. y. priteisiamas tik vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba darbo užmokesčio skirtumas už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-415- 969/2015).
16. Atsakovė Ž. S. atsiliepimu į ieškovės MB „Draugaukime“ apeliacinį skundą prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2024 m. gegužės 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas, prieštarauja dėl ieškovės teikiamų įrodymų prijungimo. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
2.1. Nei atsakovė, nei ieškovė, niekada, t. y. nei darbo santykių metu, nei jiems pasibaigus, nesiūlė viena kitai nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu pagal DK 54 straipsnį ir toks susitarimas jokia forma niekada nebuvo sudarytas. Atsakovės darbo sutartį ieškovė neteisėtai nutraukė 2023 m. birželio 16 d. po to, kai atsakovė ieškovės neteisėtai paveikta ne savo valia pateikė prašymą nutraukti darbo sutartį atsakovės prašymu pagal DK 55 straipsnį, šį prašymą laiku, t. y. nepasibaigus darbo santykiams, atšaukė, o ieškovė neteisėtai atsisakė šį prašymą patenkinti bei įformino atleidimą pagal DK 55 straipsnį.
2.2. Ieškovės argumentai, jog įsakymu Nr. 2023/09/07 (toliau – Įsakymas) buvo ištaisyta klaida dėl darbo sutarties nutraukimo pagrindo į nutraukimą šalių susitarimu yra nepagrįsti ir neatitinkantys tikrovės. Atsakovė niekada nėra gavusi iš ieškovės jokios informacijos apie darbo sutarties nutraukimą šalių susitarimu. Šis Įsakymas buvo priimtas ir atsiųstas ieškovei 2023 m. rugsėjo 7 d., t. y. praėjus beveik 3 mėnesiams nuo faktinio darbo santykių pasibaigimo pagal DK 55 straipsnį ir praėjus 30 kalendorinių dienų nuo Darbo ginčų komisijos 2023 m. rugpjūčio 8 d. sprendimo pripažinti atsakovės atleidimą dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 55 straipsnį neteisėtu. Teismas teisingai įvertino ir konstatavo, jog Įsakymas kaip ir kiti ieškovės pateikti dokumentai nesudarė pagrindo laikyti, jog darbo santykiai buvo nutraukti šalių susitarimu. Priešingai, Įsakymas kaip tik patvirtino, jog Įsakyme užfiksuotus sprendimus ieškovė priėmė vienašališkai, kas prieštarauja ieškovės teiginiams apie esą suderintą šalių valią, ko niekada nebuvo.
2.3. Darbo ginčo nagrinėjimo ikiteisminėje institucijoje – Darbo ginčų komisijoje ieškovė įrodinėjo, jog atsakovė atleista teisėtai pagal DK 55 straipsnį (darbuotojos noru) ir apie darbo sutarties nutraukimą šalių susitarimu neužsiminė. Tai yra, po ginčo nagrinėjimo Darbo ginčų komisijoje ieškovė kardinaliai pakeitė savo poziciją dėl atsakovės atleidimo pagrindo ir aplinkybių. Tai parodo, jog ieškovės teiginiai apie darbo sutarties nutraukimą šalių susitarimu neatitinka tikrovės.
2.4. Teismas teisingai vertino ir konstatavo, jog darbdavio pareiga įforminti darbo sutarties nutraukimo pagrindą darbo sutartyje pagal DK 65 straipsnio 7 dalį negali būti aiškinama kaip šalių susitarimas nutraukti darbo sutartį pagal DK 54 straipsnį, „kadangi pagal DK 65 straipsnio 7 dalį darbdavys turi pareigą atlikti įrašą apie darbo santykių pabaigą darbo sutartyje, todėl šios pareigos vykdymas negali būti aiškinamas kaip šalių susitarimas nutraukti darbo sutartį.“
2.5. Atsakovė prašymą nutraukti darbo sutartį savo noru atšaukė laiku, laikantis DK reikalavimų, darbo sutarčiai teisine prasme dar nepasibaigus. Tuo tarpu ieškovė neteisėtai netenkino atsakovės prašymo atšaukti prašymą nutraukti darbo sutartį. Todėl 2023 m. birželio 16 d. ieškovės faktiškai įvykdytas darbo sutarties nutraukimas pagal DK 55 straipsnį buvo neteisėtas.
2.6. Teismas teisingai įvertino ir nustatė priteistinos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydį atsižvelgęs į bylos aplinkybes bei priteisdamas kompensaciją už vienerių metų laikotarpį. Atleidimo pripažinimo neteisėtu pasekmes nustato šiuo metu galiojančio 2017 m. DK 218 straipsnio 4 dalis, pagal kurią neteisėto atleidimo atveju darbuotojui yra priteisiama kompensacija už priverstinę pravaikštą ir ši kompensacija yra ribojama 1 metų terminu. Todėl priešingai, nei teigia ieškovė, 2002 m. DK 300 straipsnis yra nebegaliojantis ir nėra taikomas. Sprendžiant dėl kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką pagal DK 218 straipsnį, kompensacijos dydis nėra siejamas su aplinkybe, ar darbuotojas įsidarbino, kol buvo nagrinėjamas darbo ginčas, ar ne. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, jog vien aplinkybė, jog darbuotojas ginčo metu įsidarbino kitame darbe nėra priežastis sumažinti priteistinos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2024 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-12-701/2024).
2.7. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, jog priteistinos kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio mažinimas yra galimas tik išimtiniais atvejais atsižvelgiant į bylos aplinkybes. Atsakovės vertinimu, kompensacijos už priverstinę pravaikštą mažinimas šioje byloje neatitiktų protingumo, sąžiningumo, teisingumo ir kitų pagrindinių darbo teisės principų. Šioje byloje ieškovė (Darbdavys) šiurkščiai pažeidė pamatinius sąžiningumo, bendradarbiavimo principus bei piktnaudžiavo stipresne darbdavio pozicija bei piktnaudžiavo teise. Prašymas išeiti iš darbo neatitiko tikrosios atsakovės valios; ieškovė ignoravo atsakovės teisę atšaukti prašymą išeiti iš darbo; Ginčo Darbo ginčų komisijoje metu ieškovė atskleidė savo neteisėtus motyvus atsikratyti atsakove dar prieš įteikiant pranešimą apie darbo sutarties keitimą; ieškovė savavališkai ir neteisėtai pakeitė atleidimo pagrindą praėjus beveik 3 mėnesiams po darbo sutarties nutraukimo ir pasibaigus ginčo nagrinėjimui Darbo ginčų komisijoje; bylos nagrinėjimo metu ieškovė nuolatos keitė poziciją dėl darbo sutarties nutraukimo pagrindo ir neįrodė nė vieno minimo atleidimo pagrindo teisėtumo.
2.8. Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog atsakovei nebuvo išmokėta jokia išeitinė kompensacija, kadangi atsakovė buvo atleista pagal DK 55 straipsnį (savo noru). Atsakovei galutinis atsiskaitymas, į kurį įeina darbo užmokestis, kompensacija už sukauptas, bet nepanaudotas kasmetines atostogas, buvo atliktas 2023 m. birželio 16 d. (o ne birželio 30 d.). Pagal DK kompensacija už kasmetines atostogas nėra laikoma išeitine kompensacija, jos išmokėjimas atleidimo dieną nepakeičia darbuotojo atleidimo datos ir nėra įskaitomas į atsakovei priteistinas sumas atleidimą pripažinus neteisėtu.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
17. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
18. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliantė prie apeliacinio skundo teikia naujus įrodymus – išrašą apie atsakovės darbovietę, bendrovės balansą, pelno nuostolių ataskaitą, pažymą apie bendrovės finansinius rodiklius. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie įrodymai atsižvelgiant į tai, jog byla yra susijusi su darbo teisiniais santykiais, į tai, kad ieškovė teikia socialiai aktualias viešąsias paslaugas, priimtini (CPK 414, 314 straipsniai).
19. Apeliacinėje byloje ginčas kilo dėl atleidimo iš darbo teisėtumo bei kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.
20. Byloje nustatyta, kad atsakovė dirbo pas ieškovę nuo 2022 m. spalio 11 d. pedagogo-auklėtojos padėjėja. 2023 m. birželio 16 d. įsakymu atsakovė buvo atleista iš darbo nuo 2023 m. birželio 19 d. pagal DK 55 straipsnio 1 dalį (darbuotojo rašytiniu pareiškimu), tačiau 2023 m. rugsėjo 7 d. įsakymu buvo panaikintas pirminis įsakymas dėl atsakovės atleidimo, nurodyta, kad paaiškėjus, jog teisiškai neteisingai buvo kvalifikuotas atleidimo straipsnis, nurodyta atleisti atsakovę pagal DK 54 straipsnio 4 dalį (šalims sudarius susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo). Atsakovė kreipėsi į darbo ginčių komisiją dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu bei kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką, neturtinės žalos priteisimo. Darbo ginčų komisija atsakovės skundą tenkino, ieškovė, nesutikdama su juo kreipėsi į teismą prašydama atsakovės Ž. S. atleidimą pripažinti teisėtu. Taigi, darbo ginčas tarp šalių pirmos instancijos teisme buvo nagrinėtas iš esmės (DK 231 straipsnis).
21. Nors ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovė į darbo ginčų komisiją kreipėsi tik dėl atleidimo pagal DK 55 straipsnio 1 dalį (darbuotojo rašytiniu pareiškimu) ir darbo ginčų komisija nenagrinėjo atleidimo teisėtumo DK 54 straipsnio 4 dalies pagrindu, todėl šiuo pagrindu nepasinaudota išankstine ginčo nagrinėjimo tvarka, tačiau pirmos instancijos teismas teisingai nurodė, kad yra pasinaudota ikiteismine individualaus darbo ginčo dėl teisės nagrinėjimo tvarka, kadangi būtent ieškovė kreipėsi į teismą ir kreipdamasi į teismą nepateikė naujų faktų apie Ž. S. atleidimą iš darbo DK 54 straipsnio pagrindu, tik nurodė patikslinusi atleidimo teisinį pagrindą, kuris teismo nesaisto, nes faktinių bylos aplinkybių teisinė kvalifikacija ir teisės normos pritaikymas yra teismo prerogatyva. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad darbdaviui pakeitus (patikslinus) atleidimo teisinį pagrindą nesikeičiant faktinėms aplinkybėms, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad dėl atleidimo pagal DK 54 straipsnio 4 dalį ginčas Darbo ginčų komisijoje nėra nagrinėtas.
22. Byloje nustatyta, kad 2023 m. birželio 15 d. ieškovės MB „Draugaukime“ direktorės iniciatyva atsakovė buvo pakviesta į kabinetą ir jai įteiktas pranešimas dėl vienos darbo vietos dalijimosi ir trumpesnio darbo laiko esant ekstremaliai situacijai, tą pačią dieną atsakovė Ž. S. parašė prašymą atleisti ją iš užimamų pareigų pačiai prašant nuo 2023 m. birželio 16 d. 2023 m. birželio 16 d. priimtu įsakymu Nr. 2023-ATL-01 nurodyta atsakovę atleisti iš darbo pagal 2023 m. birželio 15 d. Ž. S. 2023 m. birželio 15 d. prašymą pagal DK 55 straipsnio 1 dalį pačiai prašant. Įsakymo parengimo MS Word programoje data ir laikas 2023 m. birželio 16 d. 09:18 val., jis įregistruotas MB „Draugaukime“ vėliau, 2023 m. rugsėjo 7 d. priimtas įsakymas Nr. 2023/09/07 „Dėl 2023-06-16 d. įsakymo panaikinimo“, nes paaiškėjus, kad teisiškai neteisingai buvo kvalifikuotas ir taikytas atleidimo straipsnis, įsakyta atleisti Ž. S. pagal DK 54 straipsnio 4 dalį ir 2023 m. rugsėjo 7 d. VSDFV sistemoje dėl to pateikti patikslinimą.
23. Atsakovė 2023 m. birželio 16 d. 9:34 val. išsiuntė ieškovei elektroninį laišką, prie jo siųsdama dokumentą, pavadintą „Pranešimas apie prašymo išeiti iš darbo atšaukimą“, kuriame nurodyta, kad Ž. S. atšaukia 2023 m. birželio 15 d. prašymą išeiti iš darbo ir informuoja, kad nesutinka su pasiūlymu keisti darbo sutarties sąlygas kaip nurodyta 2023 m. birželio 15 d. įteiktame pranešime dėl darbo sutarties keitimo. Taigi, atsakovės prašymas išsiųstas 16 min. vėliau, negu sugeneruotas ieškovės įsakymas dėl atleidimo iš darbo.
24. Iš visos chronologinės įvykių eigos matyti, kad atsakovei staiga buvo pasiūlyta keisti darbo sąlygas, per pusę mažinant darbo laiką ir, akivaizdu, užmokestį, tą pačią dieną to paties pokalbio metu, atsakovei esant neapibrėžtumo situacijoje, nežinant kaip elgtis ir nurodžius, kad ji nesutinka su siūlomomis sąlygomis (nes ji norėjo dirbti pilnu etatu ir gauti viso etato atlyginimą), jai pasiūloma išeiti iš darbo neaiškiu pagrindu, kaip iš pradžių nurodė ieškovė, pagal DK 55 straipsnio 1 dalį (darbuotojo rašytiniu pareiškimu), o vėliau savo iniciatyva patikslino išėjimo pagrindą - DK 54 straipsnio 4 dalies pagrindu (šalių susitarimu), nors akivaizdu, kad jokio tarimosi proceso ir susitarimo tarp šalių nebuvo.
25. Kaip matyti iš viso susitikimo, pasiūlymo keisti darbo sąlygas, pasiūlymo išeiti iš darbo ir gavus prašymą atleisti iš darbo, skubus jo patenkinimas leidžia spręsti, kad siūlymas keisti darbo sąlygas ir atsakovės atleidimas iš darbo buvo nepagrįstai skubotas, juolab, kad ieškovė nepateikė jokio įrodymo apie tokios skubos būtinumą. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovės vadovė, kaip turintis vadovavimo patirtį asmuo, turėjo atsakovei suteikti galimybę pagalvoti dėl jos išėjimo iš darbo, o ne priimti ir tuoj pat patenkinti pareiškimą, kadangi akivaizdu, kad staigus darbo sąlygų pakeitimas mažinant darbuotojui darbo laiką ir atlyginimą sukėlė atsakovei stresą. Be to, nustatyta, kad atsakovė pasiprašė atleidžiama iš darbo ne dėl to, kad ji išeiti sugalvojo savo noru be jokių motyvų, jos išėjimas buvo sąlygotas darbo sąlygų pakeitimo, kurį inicijavo ieškovė. Esant tokiai situacijai, darbdavys, t.y. ieškovė, vadovaujantis DK 45 straipsnio 2 dalimi turėjo nustatyti atsakovei terminą, kad ji turėtų laiko pagalvoti ir išreikštų savo sutikimą arba nesutikimą dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, kas, akivaizdu, nebuvo padaryta.
26. Kaip matyti iš tolesnių atsakovės veiksmų, kaip ji nurodė, pagalvojusi (pasitarusi su teisininke,) atsakovė apsisprendė atšaukti savo prašymą atleisti iš darbo, kadangi sužinojo, kad tokiu atveju gali būti atleista iš darbo pagal DK 57 straipsnio 1 dalies pagrindu, turi galimybę nepakeistomis darbo sąlygomis dirbti iki atleidimo iš darbo dar kurį laiką atsižvelgiant į DK 57 straipsnio 7 dalyje nustatytas sąlygas (t.y. įspėjimo laikotarpis) ir gauti 8 dalyje nustatytą išeitinę išmoką. Prašymo atšaukimo ieškovė nesprendė, laikė, kad atsakovė jau buvo atlesta prašymo patekimo momentu.
27. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovė, skubiai tenkindama asmens, t.y. atsakovės streso būsenoje parašytą prašymą atleisti iš darbo DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu, be kita ko žinodama, kad ji augina (duomenys neskelbtini) metų dukrą, elgėsi nesąžiningai darbuotojos, kuri yra silpnesnioji šalis darbo teisiniuose santykiuose, atžvilgiu.
28. Pirmos instancijos teismas teisingai sprendė, kad vadovaujantis DK 54 straipsniu pasiūlymas nutraukti darbo sutartį turi būti pateiktas raštu. Jame turi būti išdėstytos darbo sutarties nutraukimo sąlygos (nuo kada pasibaigia darbo santykiai, koks yra kompensacijos dydis, kokia nepanaudotų atostogų suteikimo tvarka, atsiskaitymo tvarka ir kita). Darbo sutarties nutraukimo sąlygos gali būti ribojamos tam tikrą veiklą reglamentuojančiais įstatymais (DK 54 straipsnio 2 dalis). Jeigu kita darbo sutarties šalis sutinka su pasiūlymu, ji sutikimą išreiškia raštu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje aiškinant minėtas teisės normas yra nurodyta, kad darbo sutarties pabaiga šiuo pagrindu galima, kada darbo sutarties šalių susitarime dėl darbo sutarties nutraukimo yra išreikšta tikroji suderinta šalių valia. Šalių susitarimas nutraukti darbo sutartį – tai darbo sutarties šalims priimtinas sprendimas, priimamas įvertinus situaciją, galimus variantus ir padarinius. Kaip matyti, tarp šalių jokios suderintos valios nebuvo išreikšta. Šalių susitarimo versija, kaip teisingai pastebėjo pirmos instancijos teismas, buvo iškelta tik po Darbo ginčų komisijos priimto sprendimo, prieš tai faktinis atleidimo pagrindas buvo nurodomas atsakovės prašymas. Taigi, šiuose šalių darbo santykiuose akivaizdžiai matyti ieškovės veiksmų nenuoseklumas.
29. Akivaizdu, jog 2023 m. birželio 15-16 d. įvykiai keitėsi labai greitai. Tą pačią dieną, pirmoje dienos pusėje atsakovei buvo pasiūlyta pakeisti darbo sutarties sąlygas, atsakovė iš karto po pasiūlymo pateikimo parašė prašymą atleisti ją iš darbo pačiai prašant, kitą dieną atsakovė nurodė atšaukianti savo prašymą atleisti ją iš darbo, tačiau tą patį rytą ji jau buvo atleista iš darbo. Kolegija daro išvadą, kad pirmos instancijos teismas teisingai sprendė, kad esant tokioms aplinkybėms teismas negali konstatuoti abipusės suderintos valios susitariant nutraukti darbo santykius.
30. Pagal DK 55 straipsnio 1 dalį neterminuota darbo sutartis ir terminuota darbo sutartis gali būti nutrauktos darbuotojo rašytiniu pareiškimu, apie tai įspėjus darbdavį ne vėliau kaip prieš dvidešimt kalendorinių dienų, išskyrus atvejus, kai darbdavys sutinka įspėjimo terminą trumpinti ar jo netaikyti. Darbuotojas turi teisę atšaukti pareiškimą nutraukti darbo sutartį ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo jo padavimo dienos, išskyrus atvejus, kai darbo sutartis jau nutraukta. Vėliau jis gali atšaukti pareiškimą tik su darbdavio sutikimu (DK 55 straipsnio 2 dalis). Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl darbuotojo atleidimo iš prašymo jam pačiam prašant svarbu, kad darbuotojo pareiškimas atitiktų jo tikrąją valią, nebūtų darbdavio inicijuotas, pateiktas dėl psichologinio poveikio ar dėl kitos neleistinos įtakos. Kasacinio teismo praktikoje dėl darbo sutarties nutraukimo darbuotojo iniciatyva pažymima, kad dėl to, ar buvo darbuotojo tikroji valia nutraukti darbo santykius, sprendžiama iš darbuotojo valios pareiškimo aplinkybių, formos ir kitų konkrečiai bylai svarbių duomenų. Darbuotojo valia dėl darbo santykių atsisakymo turi susiformuoti laisvai, be neteisėtos įtakos. Tokia įtaka suprantama kaip teisei priešingas darbdavio kišimasis į darbuotojo valios formavimąsi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-243-248/2020).
31. Ieškovės pranešime dėl vienos darbo vietos dalijimosi ir trumpesnio darbo laiko, nebuvo darbuotojai nurodytos jos nesutikimo dirbti pakeistomis darbo sąlygomis pasekmės pagal DK ir ieškovė neįrodė, kad tokios pasekmės atsakovei buvo paaiškintos. Vėlgi atkreiptinas dėmesys į aukščiau minėtą skubotumo faktorių iš ieškovės pusės, kuris nulėmė atsakovės pasimetimą ir skubotą apsisprendimą prašyti atleidžiamai iš darbo, ir akivaizdu, kad gavusi šiek tiek laiko pagalvoti ne ieškovės akivaizdoje, ji įvertino atleidimo pasekmes ir savo prašymą atšaukė.
32. Pirmos instancijos teismas teisingai nustatė, kad atsakovės nesutikimas dirbti pakeistomis darbo sąlygomis, reiškė, kad ieškovė negalės atleisti atsakovės DK 57 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu dėl DK 61 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto draudimo nutraukti darbo santykius šiuo pagrindu su darbuotojais, auginančiais vaiką iki trejų metų, iki kol atsakovės dukrai sueis treji metai, kas reiškia, jog atsakovei ir toliau turės būti mokama darbo sutartimi sulygtas darbo užmokestis per šį laikotarpį. Teismo posėdžio metu ieškovė neneigė aplinkybės, jog jai buvo žinoma, kad atsakovė auginą dukrą, gimusią (duomenys neskelbtini) (2 t., e. b. l. 37). Be to, pagal DK 57 straipsnio 8 dalį nutraukiant darbo sutartį šiuo pagrindu ieškovė būtų turėjusi sumokėti atsakovei pusės vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. Taigi, ieškovei buvo palanku siekti situacijos, kad pati atsakovė apsispręstų išeiti iš darbo ir tą padarė atsakovei nepaaiškindama atsisakymo dirbti pakeistomis darbo sąlygomis pasekmių, kompensacijos už nepanaudotas atostogas išmokėjimo tvarkos, nors turėjo tokią pareigą pagal DK 25 straipsnio 1 dalį. Taigi, kaip minėta, įžvelgtina ieškovės nesąžiningumo tendencija šiuose teisiniuose santykiuose atsakovės atžvilgiu.
33. Pirmos instancijos teismas teisingai sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog darbo santykiai su atsakove nutrūko tiek DK 54 straipsnio pagrindu, tiek DK 55 straipsnio pagrindu, ieškinys atmestas pagrįstai bei teisėtai, todėl šioje dalyje sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 177, 178, 185 straipsniai, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl DK 218 straipsnio 4 dalyje nurodytų pasekmių taikymo
34. Pirmos instancijos teismui teisingai nustačius, kad atsakovės atleidimas iš darbo yra neteisėtas, jis pagrįstai taikė DK 218 straipsnyje numatytas pasekmes – priteisė 12 mėnesių vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką.
35. Apeliantė nurodo, kad kadangi nuo 2023 m. rugsėjo 1 d. atsakovė įsidarbino Kauno rajono (duomenys neskelbtini) lopšelyje-darželyje (duomenys neskelbtini), kur jos atlyginimas sudaro 1209,00 Eur per mėnesį, be to, jai buvo išmokėta kompensacija už nepanaudotas atostogas, todėl kompensacija ieškovei gali būti išmokėta tik už 1 mėnesį remiantis senojo DK 300 straipsnio 4 dalimi bei pagal jį suformuotą teismų praktiką.
36. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šias teisės normas, yra nurodęs, jog toks teisinis reglamentavimas suteikia pagrindą daryti išvadą, kad darbdaviui, neteisėtai atleidusiam darbuotoją iš darbo, taikomi įstatyme nustatyti neigiamo pobūdžio padariniai, kuriais siekiama kompensuoti darbuotojo dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtus praradimus.
37. Pirmos instancijos teismas teisingai nustatė, kad sprendžiant dėl kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką, jos dydis yra aiškiai apibrėžtas DK 218 straipsnio 4 dalyje ir nėra siejamas su aplinkybe, ar atsakovė įsidarbino, kol buvo nagrinėjamas darbo ginčas, ar ne.
38. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šiais pirmos instancijos teismo argumentais, kadangi šiuo konkrečiu atveju ieškovė pasinaudojo netikėtumo faktoriumi pateikusi atsakovei siurprizinį pasiūlymą dėl darbo sąlygų pakeitimo, puikiai žinodama išėjimo iš darbo pasekmes ir savo pareigas ieškovei, bei aukščiau minėtas Darbo kodekso nuostatas, reglamentuojančias tokį atleidimo pagrindą, nesuteikė termino pagalvoti, žinojo, kad ji augina mažametę dukrą, skubiai atleido ją iš darbo, nors po 16 minučių po įsakymo dėl atleidimo iš darbo parengimo buvo gavusi jos prašymą atšaukti prašymą dėl atleidimo iš darbo (kas suteikė jai teisę atšaukti ir įsakymą dėl atleidimo). Kaip minėta, toks ieškovės elgesys laikytinas nesąžiningu.
39. Tačiau, kaip matyti iš teismų praktikos, kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad DK 218 straipsnio 4 dalies nuostata, įtvirtinanti maksimalų priteistiną vidutinio darbo užmokesčio terminą, negali būti aiškinama kaip panaikinanti teisę sprendžiant dėl priteistino kompensacijos dydžio įvertinti jo atitiktį šios kompensacijos tikslui ir paskirčiai, atsižvelgiant į nustatytas reikšmingas aplinkybes. Dėl to darytina išvada, kad kasacinio teismo išaiškinimai, pateikti taikant 2002 m. DK 300 straipsnį, mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) gali būti taikomi ir sprendžiant dėl kompensacijos priteisimo pagal 2016 m. DK 218 straipsnio 4 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-684/2019, 50 punktas; 2019 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-327-701/2019, 62 punktas).
40. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant 2002 m. DK 300 straipsnio nuostatas dėl kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, pažymima, kad 2002 m. DK 300 straipsnio 4 dalyje reglamentuojama priteistina suma turėtų būti skirta kompensuoti dėl neteisėto atleidimo iš darbo praradimus darbuotojui ir kartu būti proporcinga suvaržymo priemonė darbdaviui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008; 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2014; 2015 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-522-421/2015; 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37-469/2016, 48 punktas). Ši norma turi būti taikoma atsižvelgiant į jos paskirtį ir siekiamus tikslus, taip pat neatskirtai nuo darbo teisės subjektų principų: lygybės, protingumo, sąžiningumo, teisingumo ir pan., įtvirtintų DK 2, 35, 36 straipsniuose. Spręsdamas dėl kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio, teismas turi įvertinti, ar konkretus priteistinas dydis nepaneigia šio instituto socialinės funkcijos, t. y. kompensuoja darbuotojo dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtus praradimus, tačiau nėra neadekvatus DK nustatytam kompensavimo tikslui, nelemia darbdaviui pernelyg sunkių padarinių, dėl kurių būtų pažeisti kitų darbuotojų teisėti interesai, nepaneigia darbo teisinių santykių šalių sąžiningumo ir nesukelia kolizijos su kitų darbuotojų garantijomis. Sprendžiant dėl priteistino kompensacijos dydžio atitikties tokios kompensacijos tikslui ir paskirčiai, atsižvelgtina į tokias reikšmingas aplinkybes: darbdavio turtinę padėtį ir galimybę sumokėti tam tikro dydžio kompensaciją, darbdavio, kaip juridinio asmens, specifinį teisinį statusą, funkcijas ir darbuotojo pareigų ypatumus, į šalis siejusių darbo teisinių santykių trukmę, darbuotojo nepertraukiamo darbo stažą, šalių tarpusavio santykių pobūdį, taip pat aplinkybes, susijusias su teisminio ginčo nagrinėjimo laikotarpio trukme ir ją lėmusiomis priežastimis. Šis teismų praktikoje suformuluotas aplinkybių, reikšmingų kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio vertinimui, sąrašas nėra baigtinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37-469/2016, 48 punktas; 2017 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131-686/2017, 50–51 punktai; 2018 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-248/2018, 61 punktas; 2021 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-116-943/2021, 39 punktas).
41. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl DK 218 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo, atsižvelgdamas į tai, kad DK 218 straipsnio 2 dalyje, skirtingai nei iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK 300 straipsnio 3 dalyje, yra apibrėžtas maksimalus terminas, už kurį darbuotojui priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką, t. y. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir nebėra anksčiau buvusios nuostatos, kad jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje, tai jam priteisiamas tik darbo užmokesčio skirtumas, yra konstatavęs, jog aplinkybė dėl ieškovo (darbuotojo) gautų kitoje darbovietėje pajamų nėra pakankamas argumentas sumažinti ieškovui priteistinos išmokos už priverstinės pravaikštos laiką dydį kitoje darbovietėje jo gauta pajamų suma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-327-701/2019, 61, 64 punktai).
42. Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant.
43. Atsižvelgiant į tokią formuojamą teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad yra pagrindas vertinti apeliantės pateiktus įrodymus bei argumentus dėl priteistos kompensacijos mažinimo. Nors apeliantė skundo argumentuose dėl neva tai neteisingai priteistos kompensacijos atsakovei nurodo tik tą argumentą, kad ji dirbo kitoje darbovietėje (teikia duomenis iš VSDFV) ir tai yra jos pagrindas, dėl kurio teismas neturėtų priteisti kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką, tačiau į bylą taip pat teikia ir pažymą apie ieškovės (apeliantės) finansinius rodiklius, pelno (nuostolių) ataskaitą, balansą, pažymą apie darbuotojų atlyginimus, pateiktoje buhalterinėje pažymoje nurodo, kad jei bus palikta atsakovei priteista kompensacijos suma, numatomas ieškovės bankrotas.
44. Kaip minėta, atsižvelgiant į nurodytą kasacinio teismo praktiką (nutarties 39, 40 punktai) kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką turėtų būti skirta kompensuoti dėl neteisėto atleidimo iš darbo praradimus darbuotojui ir kartu būti proporcinga suvaržymo priemonė darbdaviui. Taip pat turi būti atsižvelgiama į kompensacijos paskirtį ir siekiamus tikslus, laikomasi lygybės, protingumo, sąžiningumo, teisingumo principų, įtvirtintų Darbo kodekse.
45. Taigi, sprendžiant dėl kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką, apeliacinės instancijos teismas laiko, kad yra pagrindo šią kompensaciją mažinti.
46. Mažinant kompensaciją atsižvelgtina į tai, kad atsakovė priverstinės pravaikštos metu dirbo Kauno rajono (duomenys neskelbtini) lopšelyje-darželyje (duomenys neskelbtini), jos atlyginimas buvo ne mažesnis negu dirbant pas ieškovę, atsakovė to nepaneigė. Taip pat atsižvelgtina į tai, kad ieškovė yra įmonė, kuri taip pat gauna lėšas iš Kauno miesto savivaldybės biudžeto lėšų ir užsiima vaikų poilsio stovyklų veikla, ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymu, priešmokyklinio amžiaus vaikų ugdymu, taigi, vykdo visuomenei aktualias bei reikalingas viešąsias funkcijas, kurių nelikus galėtų būti pažeistas viešasis interesas. Kaip matyti iš ieškovės pateiktos 2024 m. birželio 19 d. pažymos, ką patvirtina ir pelno nuostolių ataskaita bei balansas, sumokėjus priteistą sumą bendrovėje neliks apyvartinių lėšų, lėšų atlyginimams, taigi atsižvelgtina ir į tai, kad gali būti pažeisti ir kitų ieškovės darbuotojų interesai. Taip pat teismas laiko, kad palikus galioti pirmos instancijos teismo priteistą 12 mėnesių dydžio 14 850,48 Eur kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką, ieškovei kyla bankroto rizika, todėl atsižvelgiant į jos viešą interesą užtikrinančias veiklos funkcijas, t.y. specifinį teisinį statusą – ikimokyklinį vaikų ugdymą, darbdavio turtinę padėtį, šalis siejusią neilgą (8 mėn.) darbo teisinių santykių trukmę, tikėtinai darbdaviui kilsiančių pernelyg sunkių padarinių, dėl kurių gali būti pažeisti kitų darbuotojų teisėti interesai ir sukeltos kolizijos su kitų darbuotojų garantijomis, atsižvelgiant į aukščiau minėtą kasacinio teismo praktiką priteistos kompensacijos dydis mažintinas.
47. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsižvelgiant į minėtus argumentus, taip pat į tai, kad ieškovė akivaizdžiai nepagrįstai bei neteisėtai atleido iš darbo atsakovę, suma, kompensuojant atsakovės (darbuotojo) dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtus praradimus mažintina iki 7425,24 Eur, t.y. 6 vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio kompensacijos.
48. Atmestinas apeliantės argumentas, kad priteistinas kompensacijos dydis turi būti mažinamas dėl išmokėtos kompensacijos už nepanaudotas atostogas, kadangi kaip teisingai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo atsakovė, kompensacija už kasmetines nepanaudotas atostogas nėra laikoma išeitine kompensacija, jos išmokėjimas atleidimo dieną nepakeičia darbuotojo atleidimo datos ją nukeliant ir nėra įskaitomas į atsakovei priteistinas sumas atleidimą pripažinus neteisėtu.
49. Esant nustatytoms šioms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentais sprendimo naikinti nėra teisinio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus bei nustatytas aplinkybes konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes bei vertino byloje esančius įrodymus (CPK 177, 178, 185 straipsniai), teisingai aiškino bei taikė DK 25, 54, 55, 57, 61, 231 straipsnius, padarė pagrįstas, argumentuotas išvadas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Sprendimas dalyje dėl kompensacijos dydžio priteisimo keistinas mažinant kompensaciją iki 7425,24 Eur (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
50. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
51. Bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teismas paskirstė iš esmės teisingai, pagal CPK 93 straipsnio nuostatas, kadangi ieškovės ieškinys iš esmės buvo atmestas. Aplinkybė, kad teismo sprendimas keičiamas mažinant pritiesto vidutinio darbo užmokesčio dydį už priverstinės pravaikštos laiką, nelaikytina apeliacinio skundo tenkinimu, nes priteistas sumas nurodyti ir nustatyti priteisiamos kompensacijos dydį yra pavesta teismui. Todėl apeliantės išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos (CPK 93 straipsnis). Atsakovė nepateikė įrodymų apie jos patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, todėl jos nepriteistinos (CPK 177, 178, 193 straipsniai).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
n u t a r i a :
Kauno apylinkės teismo 2024 m. gegužės 23 d. sprendimą pakeisti dalyje dėl atsakovei Ž. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš ieškovės mažosios bendrijos „Draugaukime“, juridinio asmens kodas 302618710, priteisto vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, sumažinant sumą iki 7425,24 Eur (septynių tūkstančių keturių šimtų dvidešimt penkių erų, 24 ct).
Kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjai Diana Labokaitė
Egidijus Tamašauskas
Lina Žemaitienė