Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2016-07-26][nuasmenintas sprendimas byloje][I-3042-208-2016].docx
Bylos nr.: I-3042-208/2016
Bylos rūšis: administracinė byla
Teismas: Vilniaus apygardos administracinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Lietuvos valstybė, atstovaujama Centrinės hipotekos įstaigos 188692535 atsakovas
Centrinė hipotekos įstaiga 188692535 atsakovas
Utenos rajono apylinkės teismas 191449237 trečiasis suinteresuotas asmuo
Kategorijos:
Administracinės bylos, kylančios iš ginčų dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje
Bylos dėl sveikatos ir socialinės apsaugos
ADMINISTRACINĖS BYLOS, KYLANČIOS IŠ GINČŲ DĖL TEISĖS VIEŠOJO AR VIDAUS ADMINISTRAVIMO SRITYJE
ADMINISTRACINĖS BYLOS, KYLANČIOS IŠ GINČŲ DĖL TEISĖS VIEŠOJO AR VIDAUS ADMINISTRAVIMO SRITYJE
Valstybės tarnyba
Valstybės tarnyba
Valstybės tarnautojų socialinės ir kitos garantijos
Valstybės tarnautojų socialinės ir kitos garantijos
ADMINISTRACINIŲ BYLŲ TEISENA
ADMINISTRACINIŲ BYLŲ TEISENA
ADMINISTRACINIŲ BYLŲ TEISENA
Bylos sustabdymas
kai negalima nagrinėti tos bylos, kol bus išspręsta kita byla
Pirmosios instancijos teismo nutartis
Teismo sprendimas
Teismo sprendimas

Administracinė byla Nr. I-3042-208/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01884-2015-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.16.5; 3.21

(S)



 

 

 

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2016 m. birželio 30 d.

Vilnius

 

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Donatas Vansevičius,

sekretoriaujant R. Š.,

dalyvaujant atsakovių Centrinės hipotekos įstaigos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Centrinės hipotekos įstaigos, atstovei V. Š.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjos B. K. skundą atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Centrinės hipotekos įstaigos, ir Centrinei hipotekos įstaigai, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Utenos rajono apylinkės teismui, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

 

n u s t a t ė :             

 

pareiškėja B. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3) prašydama priteisti jai iš Centrinės hipotekos įstaigos (toliau – ir Įstaiga) neišmokėtą darbo užmokesčio dalį 743,63 Lt, susidariusią nuo 2010 m. kovo 24 d. iki 2010 m. birželio 28 d.

Pareiškėja nurodo, jog Įstaigoje dirba karjeros valstybės tarnautoja, o darbo užmokestis jai mokamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) nuostatomis. Nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d., pakeitus VTĮ nuostatas ir sumažinus darbo užmokesčio koeficientus bei priedus už kvalifikacines klases jai buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarime VTĮ nuostatas, kuriomis sumažinti pareiginių algų koeficientai ir priedai už kvalifikacines klases, pripažino prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) bei konstituciniam teisinės valstybės principui, todėl pareiškėja mano, kad turi teisę į neteisėtai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.

Atsakovė Įstaiga, kuri atstovauja ir Lietuvos valstybę, atsiliepime į pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 14–16).

Atsakovė paaiškina, kad Konstituciniam Teismui priėmus 2013 m. liepos 1 d. nutarimą, Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas) įpareigojo Lietuvos Respublikos Vyriausybę parengti ir pateikti Seimui patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą, todėl būtent įstatymų leidėjas įgyvendina pareigą per protingą laikotarpį nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Mano, jog iki patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo priėmimo, nėra aišku, kokia patirtų praradimų dalis yra neproporcinga ir turi būti kompensuojama. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos patirti praradimai turėtų būti kompensuojami įstatymu nustatyto patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatyta tvarka, nėra pagrindo teismo sprendimu pareiškėjai priteisti darbo užmokesčio nepriemoką.

Skundas atmetamas.

Ginčas byloje kilo dėl pareiškėjos darbo užmokesčio sumažinimo teisėtumo ir pagrįstumo, susidariusios nepriemokos pareiškėjai B. K. priteisimo.

Byloje nėra ginčo, kad pareiškėjai vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais, ginčo laikotarpiu buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis. Pareiškėja, manydama, kad jos teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą ir prašo jai priteisti visą darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento.

Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažino, kad teisės aktų nuostatos, kuriomis vadovaujantis ginčo laikotarpiu pareiškėjai buvo mažinamas darbo užmokestis, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies ir 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Be to, Konstitucinis Teismas minėtame nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos. Taigi Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime akcentavo ne tik Seimo teisę, bet ir aiškią pareigą – pašalinti neigiamas teisines pasekmes, kilusias taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai; Konstitucinis Teismas nurodė šios pareigos įvykdymo būdą – įstatymu nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Tai, kad sumažinto darbo užmokesčio kompensavimas turi būti vykdomas teisės aktų nustatyta tvarka patvirtina ir Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimas, kuriame konstatuota, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.

Teismas atkreipia dėmesį, jog VTĮ 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo, Lietuvos Respublikos civilinės krašto apsaugos tarnybos statuto 20 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas) 2 straipsnio 2 punktu Lietuvos Respublikos Vyriausybei (toliau – ir Vyriausybė) buvo pavesta iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Seimui asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą (kompensavimo sąlygas, mastą ir būdą, laikotarpį, per kurį kompensuojama sumažinta darbo užmokesčio (atlyginimo) dalis, kompensacijų dydį ir kita) reglamentuojančio įstatymo projektą ir pateikti pagal jame nustatytą kompensavimo mechanizmą apskaičiuotą kompensacijoms reikalingą lėšų sumą. Minėtas terminas vėliau pratęstas iki 2015 m. gegužės 1 d. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad Įgyvendinimo įstatymo pakeitimo įstatymas, kuriuo vieneriems metams buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, laikytinas protingu laikotarpiu ir neprieštarauja Konstitucijai.

Apibendrinant nurodytą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją dėl asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo mažinimo patirtų praradimų kompensavimo, pabrėžtina, kad Konstitucinis Teismas konstatavo, jog: 1) įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą; 2) kompensavimo mechanizmas turi būti nustatytas per protingą laikotarpį (atsižvelgus į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinus galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui); 3) asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais; 4) minėtų praradimų kompensavimo mechanizmo parengimo ir pateikimo Seimui atidėjimas vieneriems metams – iki 2015 m. gegužės 1 d. – neprieštarauja Konstitucijai ir nėra laikytinas nepagrįstu delsimu.

Teismas, atsižvelgęs į susiklosčiusios situacijos panašumą (dėl ekonomikos krizės neproporcingai atlyginimas buvo sumažintas tiek valstybės tarnautojams, tiek statutiniams valstybės tarnautojams), šios bylos nagrinėjimą buvo sustabdęs iki bus išnagrinėta administracinė byla Nr. A-669-602/2016 (proceso Nr. 3-61-3-02029-2013-2), todėl šiuo atveju yra teisinis pagrindas vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos suformuota praktika minėtoje administracinėje byloje. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje byloje, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime nustatė analogišką įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Todėl teisingas kompensavimas yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį 2015 m. rugsėjo 1 d. Grąžinimo įstatymo nuostatos taikomos ir pareiškėjos atžvilgiu, kuriai buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis.

Teismas, atsižvelgęs į paminėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Grąžinimo įstatymo nuostatas, laiko, kad pareiškėjos dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus. Toks neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmo taikymas atitinka ir LVAT formuojamą praktiką nagrinėjamu klausimu administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016, Nr. A-669-602/2016, kuriose LVAT nurodė, kad patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Nagrinėjamu atveju nukrypti nuo tokios LVAT suformuotos praktikos nėra jokio pagrindo.

Esant šioms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju, jau galiojant nepagrįstai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmui, pareiškėjos reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu negali būti tenkinamas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsnio, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi ir 129 straipsniu,

 

n u s p r e n d ž i a :

 

pareiškėjos B. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

 

 

Teisėjas                                                                                      Donatas Vansevičius


Paminėta tekste:
  • A-669-602/2016
  • A-668-602/2016