Administracinė byla Nr. eI3-2692-983/2022
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02433-2020-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 12.6; 12.13.3;
12.15.7; 55.1.3
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. rugsėjo 13 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Asta Adamonytė-Šipkauskienė,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V.K. (V.K.) skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo – A.K., dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teismas
n u s t a t ė :
Pareiškėjas V.K. kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydamas: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2020 m. birželio 23 d. sprendimą; 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2019 m. lapkričio 13 d. sprendimą Nr.(21.222)FR0682-256; 3) nustatyti, jog pareiškėjas neturi 6 675,00 Eur gyventojų pajamų mokesčio nepriemokos, bei nustačius neegzistuojant nepriemokos, nustatyti, jog neskaičiuotini delspinigiai; 4) panaikinti Inspekcijos 2019 m. lapkričio 13 d. sprendimu Nr.(21.222)FR0682-256 paskirtą 2 003,00 Eur baudą, kuri buvo sumažinta iki 1 335 Eur, nesant mokesčių mokėtojo padaryto pažeidimo.
Pareiškėjas nesutinka su ginčijamais sprendimais. Teigia, jog nesutinka su mokesčių administratoriaus sprendimo teiginiu, kad pareiškėjas nepateikė metinės pajamų mokesčių deklaracijos ir tvirtina, kad remiantis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 27 straipsnio 1 dalimi, jis neprivalėjo teikti minėtos deklaracijos, nes negavo jokių pajamų, nesusijusių su darbo santykiais, o GPM permokos, kurią galėtų susigrąžinti, neturėjo.
Nurodo, kad 2013 m. jo įplaukos grynaisiais ir negrynaisiais pinigais sudarė 549 417,38 Lt, o išlaidos 545 123,76 Lt, t. y. pajamos viršijo išlaidas 4 293,68 Lt (1 243,53 Eur) suma. Pažymi, jog 2013 m. siekdamas padengti laikiną pinigų trūkumą (duomenys neskelbtini), kurios akcininkais buvo pareiškėjas ir jo motina, skolinosi iš motinos pinigines lėšas bendrovės apyvartinėms lėšoms. Tais pačiais metais paskolą grąžino, dėl to ji nebuvo deklaruota. Pareiškėjo teigimu, jis neprivalėjo deklaruoti šio sandorio Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 42 (1) straipsnio nustatyta tvarka, nes pasibaigus kalendoriniams metams šis sandoris buvo įvykdytas ir pasibaigęs. Inspekcijai patikrinimo metu buvo pateikta informacija tik apie pareiškėjo su darbo santykiais susijusias pajamas, kurios buvo deklaruotos, tiek iš kredito įstaigų pasiskolintas lėšas, kurias pareiškėjas panaudojo (duomenys neskelbtini) apyvartinėms lėšoms, dėl to, pareiškėjo nuomone, mokesčių administratorius nepagrįstai ir neteisėtai nepripažino pareiškėjo ir jo motinos sudarytos paskolos sutarties bei nevertino jos visų aplinkybių ir įrodymų kontekste.
Pareiškėjo tvirtinimu, Inspekcija atsisakė tirti pareiškėjo pateiktus įrodymus ir paaiškinimus, nuspręsdama mokesčių mokėtojo nenaudai, tokiu būdu pažeisdama teisėtų lūkesčių ir gero administravimo principus. Pareiškėjo teigimu, jis turėjo 74 249,17 Eur grynųjų pinigų likutį, o 2015 m. gruodžio 31 d. – 92 886,87 Eur. Todėl tai pareiškėjo nuomone parodo, kad šiuo laikotarpiu pareiškėjo pajamos viršijo išlaidas ir jis niekada nenaudojo Inspekcijos patikrinimo akto projekte nustatyto grynųjų pinigų likučio – 15 226,45 Lt (44 029,90 Eur).
Pareiškėjas taip pat nesutinka su paskirta 2 003 Eur GPM bauda, kuri buvo sumažinta iki 1 335 Eur. Pareiškėjo teigimu, jis mokestinio patikrinimo metu bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, teikė reikiamą informaciją, todėl pareiškėjui nesuprantama, kodėl jam paskirta net 30 procentų dydžio bauda. Pareiškėjo vertinimu, mokesčių administratoriaus pasirinktas išlaidų metodas neleidžia kuo tiksliau apskaičiuoti pareiškėjo mokestinės prievolės, o atvirkščiai buvo siekiama lengviausiu būdu paskaičiuoti kuo didesnę GPM sumą, ignoruojant Taisyklių nuostatas, kad skaičiuojant mokesčius galima taikyti kelis, o ne vieną vertinimo metodą. Teigia, jog mokesčių administratorius visiškai nekreipė dėmesio ir ignoravo tą faktą, kad pareiškėjas tiriamuoju laikotarpiu, turėjo nepadengtų įsiskolinimų kreditoriams ir kredito įstaigoms.
Atsakovė Inspekcija su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovė atsiliepime nurodo, kad išnagrinėjus pareiškėjo banko sąskaitose vykusias pinigines operacijas nustatyta, kad nuo 2008 m. banko sąskaitose vyko tarpusavio atsiskaitymai tarp pareiškėjo ir (duomenys neskelbtini). Atlikto (duomenys neskelbtini) operatyvaus patikrinimo metu, pareiškėjas, kaip įmonės vadovas, informacijos ir juridinę galią turinčių dokumentų pagrindžiančių sudarytus sandorius su (duomenys neskelbtini) nepateikė, tačiau gavęs Inspekcijos nurodymą, pareiškėjas pateikė įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus. Atsakovės teigimu, pareiškėjo pateikti buhalterinės apskaitos dokumentai neatitinka Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatų, suvestinių apskaitos registrų pateikti tik fragmentai. Iš pareiškėjo pateiktų (duomenys neskelbtini) apskaitos dokumentų Inspekcija nustatė, kad pareiškėjas 2012 – 2015 m. buvo bendrovės atskaitingu asmeniu ir naudojo asmenines lėšas (grynaisiais pinigais, vykdė atsiskaitymus su bendrovės tiekėjais per asmenines bankų sąskaitas) su bendrovės veikla susijusioms išlaidoms apmokėti. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas pagal 2012 m. rugpjūčio 1 d. paskolos sutartį įsipareigojo (duomenys neskelbtini) laikotarpiui iki 2017 m. gruodžio 31 d. suteikti paskolą, kurios dydis negali viršyti 200 000 Lt, visam sutarties laikotarpiui numatytos 5 proc. metinių palūkanų dydis. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 2 d. iki 2013 m. vasario 25 d. išleido 34 810,46 Lt kaip (duomenys neskelbtini) atskaitingas asmuo bei į banko sąskaitą įnešė 117 215,99 grynųjų pinigų sumą, kurios dalį, t. y. 113 944,01 Lt panaudoti (duomenys neskelbtini)“ veiklos užtikrinimui (atsiskaitymams su prekių ir paslaugų tiekėjais, įmonės darbuotojų darbo užmokesčio išmokėjimui), likusią 3271,98 Lt sumą panaudojo skolų kredito įstaigoms grąžinimui ir asmeniniam vartojimui. Iš viso minėtu laikotarpiu pareiškėjas patyrė 152 026,45 Lt išlaidų.
Atsakovė nurodo, kad pareiškėjas atlikto mokestinio patikrinimo metu pateiktame paaiškinime nenurodė tiriamojo laikotarpio pradžioje ir pabaigoje (2012 m. sausio 1 d. ir 2015 m. gruodžio 31 d.) turėtų santaupų. Anot atsakovės, patikrinimo metu, pagrįsdamas tikrinamojo laikotarpio pradžioje turėtas santaupas grynaisiais pinigais pateikė 1994 m. (3 sutartis) ir 2005 m. (1 sutartis) sudarytas nekilnojamojo turto pardavimo sutartis, bei 2007 m. sudarytą paskolos sutartį. Įvertinus pareiškėjo pateiktų 1994 metais sudarytų nekilnojamojo turto pardavimo sutarčių duomenis nustatyta, kad pareiškėjas sudarytų sutarčių pagrindų gavo 15 3100 Lt nekilnojamojo turto pardavimo pajamų, tačiau šio turto įsigijimo išlaidų pareiškėjas nenurodė. Atsižvelgiant į tai, kad vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos pareiškėjas ir jo sutuoktinė nepateikė ir 15 3100 Lt nedeklaravo, todėl patikrinimo metu vertinta, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė galėjo turėti ne didesnį nei 50 000 Lt piniginių lėšų kiekvienas arba 100 000 Lt kartu. Patikrinimo metu įvertinus pareiškėjo ir jo sutuoktinės 2004 m. pradžioje turėtas santaupas 100 000 Lt, 2004 – 2012 m. gautas pajamas – 1 397 216,89 Lt, patirtas išlaidas – 1 837 472,57 Lt bei lėšų likutį 2012 m. gruodžio 31 d. banko sąskaitose – 3 616,07 Lt ir grynaisiais pinigais – 2 806,87 Lt, nustatyta, kad pareiškėjo ir jo sutuoktinės išlaidos 2004 - 2012 m. viršijo pajamas 346 678,62 Lt suma, nustatyta, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė 2004 - 2012 m. išlaidoms padengti naudojo kitas pajamas iš nenustatytų lėšų šaltinių. Patikrinimo metu vertinta, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė 2013 m. sausio 1 d. turėjo 3 616,07 Lt santaupų banke ir 2806,87 Lt santaupų grynaisiais pinigais. Įvertinus pareiškėjo ir jo sutuoktinės 2013 metų pradžioje turėtas santaupas, 2013 m. gautas pajamas, patirtas išlaidas bei turėtas santaupas 2013 m. pabaigoje nustatyta, kad pareiškėjo išlaidos 15 2026,45 Lt viršijo disponuojamas pajamas. Išnagrinėjus pareiškėjo ir jo sutuoktinės vykdytas operacijas grynaisiais pinigais nustatyta, kad pareiškėjui 2013 m. nepakako lėšų asmeninėms banko sąskaitoms papildyti, atsiskaityti su (duomenys neskelbtini) prekių ir paslaugų tiekėjais. Todėl patikrinimo metu vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatomis padaryta išvada, kad pareiškėjas nustatytoms išlaidoms padengti naudojo kitas nedeklaruotas ir įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintas pajamas. Įvertinus pareiškėjo 2013 m. gautas su darbo santykiais susijusias pajamas – 25 914,32 Lt, išskaičiuotą GPM – 3 375 Lt, pritaikius 1 800 Lt MNPD, nuo gautų kitų su darbo santykiais nesusijusias ir ne individualios veiklos pajamų – 152 026,45 Lt pareiškėjui apskaičiuota 6 674,58 Eur mokėtina GPM suma. Atsakovė teigia nustačiusi, kad pareiškėjo laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 5 d. iki 2013 m. vasario 25 d. patirtos išlaidos viršijo jo gautas pajamas ir turėtas santaupas, todėl padarė išvadą, kad šios išlaidos buvo dengiamos pajamomis, kurių šaltiniai yra nežinomi.
Dėl paskolos sutarties vadovaudamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika atsakovė pažymi, kad įrodinėjimo dalykas šiuo atveju yra aplinkybės, ar pinigų sumos mokesčių mokėtojui realiai buvo ar nebuvo perduotos, t. y. gautos ar negautos pajamos. Pažymi, kad išvados apie mokesčių mokėtojo tam tikrų civilinių sandorių pagrindu gautų pajamų realumą darytinos sistemiškai bei kompleksiškai įvertinus visus tiesioginius bei netiesioginius įrodymus, pagrindžiančius ar paneigiančius objektyvų pajamų gavimo faktą. Vien atskirų formalių įrodymų (pvz., paprasta rašytine ar notarine forma sudarytų sutarčių) apie pajamas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto visapusiška pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo nepagrindžia. Todėl atsakovės nuomone, paprasta rašytine forma sudarytų sutarčių apie pinigines lėšas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto visapusiška pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo nepagrindžia.
Atsakovės teigimu, pareiškėjas realų 160 000 Lt gavimo pagal 2013 m. vasario 1 d. sudarytą paskolos sutartį su motina faktą grindžia paskolos sutartimi, bei paties pareiškėjo paaiškinimu, kuriame jis patvirtino paskolos sutartyje užfiksuotas aplinkybes. Kitų duomenų, patvirtinančių objektyvų minėtų pajamų gavimo faktą, išskyrus savo paaiškinimus, pareiškėjas nepateikė. Teigia, jog mokesčių administratoriaus nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjo gautos 160 000 Lt paskolos nedeklaravo formoje PRC907, taip pat nedeklaravo pagal šį sandorį gautų piniginių lėšų metinėje pajamų deklaracijoje (forma GPM308) už 2013 m., todėl tai sudaro pagrindą išvadai, kad pareiškėjo sudaryta paskolos sutartis, pareiškėjo paaiškinimai nepagrindžia pajamų gavimo iš motinos fakto. Taigi, jeigu gyventojas centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka ir terminais šio straipsnio 1 dalyje nurodytos informacijos nepateikė, tokiais sandoriais negali būti pagrindžiami jo turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltiniai. Kadangi atsakovės teigimu, pareiškėjas nepateikė informacijos apie 2013 m. vasario 1 d. sudarytą 160 000 Lt paskolos sutartį, todėl pagal Mokesčių administravimo įstatymo 421 straipsnio 3 dalį ši sutartis, įrodymų leistinumo aspektu, negali būti vertinama kaip įrodymas, kuriuo remiantis gali būti nustatomas pareiškėjo 160 000 Lt pajamų gavimo faktas.
Dėl baudų ir delspinigių atsakovė nurodo, kad Inspekcijos sprendimas ir jame nustatytos faktinės aplinkybės yra patvirtintos Komisijos sprendimu, kuri sprendime nurodė, kad mokesčių administratoriaus atlikti pareiškėjo ir jo sutuoktinės pajamų ir išlaidų skaičiavimai yra pagrįsti byloje surinktais rašytiniais dokumentais, todėl MAĮ nėra numatyta galimybių neskirti baudų ir (ar) neskaičiuoti delspinigių.
Atsakovė pažymi, kad pareiškėjas, siekdamas objektyviai ir per kuo trumpesnį laiką išspręsti ginčą, privalėjo laikytis ir MAĮ 40 straipsnyje numatytų mokesčių mokėtojo pareigų ir pateikti visus papildomus dokumentus bei įrodymus, galinčius turėti įtakos pareiškėjo mokestinės prievolės dydžiui. Kadangi pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo skunde dėstomus argumentus ir paneigiančių Inspekcijos patikrinimo metu nustatytas faktines aplinkybes, pareiškėjo skundo argumentai laikyti nepagrįstais ir atmestini.
Trečiasis suinteresuotas asmuo A.K. palaiko pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus, prašo skundą tenkinti.
Teigia, jog Inspekcijos patikrinimo akte nurodyta, kad pareiškėjas nepateikė metinės GPM deklaracijos (forma GPM 308), tačiau pareiškėjas neprivalėjo pateikti tokios deklaracijos, nes jokių pajamų nesusijusių su darbo santykiais neuždirbo ir neturėjo, o GPM permokos neturėjo grąžinti. Su darbo santykiais susijusios pareiškėjo pajamos buvo deklaruotos. 2013 m. pareiškėjo įplaukos grynaisiais ir negrynaisiais pinigais sudarė 549 417,38 Lt, o išlaidos 545 123,76 Lt, t. y. pajamos viršijo išlaidas 4 293,68 Lt (1 243,53 Eur) suma. Be to, pareiškėjas 2013 m. siekdamas padengti laikiną pinigų trūkumą (duomenys neskelbtini), kurios akcininkais buvo pareiškėjas ir jo motina, skolinosi iš motinos pinigines lėšas bendrovės apyvartinėms lėšoms. Tais pačiais metais paskolą grąžino, dėl to ji nebuvo deklaruota. Nurodo, kad pasibaigus kalendoriniams metams šie sandoriai buvo pilnai įvykdyti ir pasibaigę, todėl pareiškėjas neturėjo nei ko deklaruoti, nei ko pranešti mokesčių administratoriui. Inspekcijos patikrinimo metu buvo pateikta informacija tik apie pareiškėjo su darbo santykiais susijusias gaunamas pajamas, kurios buvo deklaruotos, tiek apie kredito įstaigose paskolintas lėšas, kurias jis naudojo (duomenys neskelbtini) apyvartinėms lėšoms
Pažymi, jog mokesčių administratorius, apskaičiuodamas asmeniui mokėtiną gyventojų pajamų mokestį, privalo atsižvelgti į metinį pajamų ir išlaidų balansą. Be to, mokesčių administratorius grindžia savo išvadas formaliais skaičiavimais, neįsigilinus į bylos aplinkybes, t. y. paėmė tik vieno mėnesio 2013 m. laikotarpį ir nesiaiškino, ar pareiškėjas realiai galėjo turėti 256 367,52 Lt grynųjų pinigų likutį, neįvertino pareiškėjui tuo metu egzistuojančių įsipareigojimų, kurių grąžinti pareiškėjas neturėjo galimybės. Mokesčių administratorius ignoravo faktą, jog 2012 m. rugsėjo 5 d. pareiškėjas ir jo sutuoktinė sutartine hipoteka įkeitė savo gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini) įsipareigojimams iš 2012 m. rugsėjo 4 d. paskolos sutarties užtikrinti. Maksimalios hipotekos suma – 353 426,67 Lt, šiais pinigais buvo disponuojama dengiant įvairius (duomenys neskelbtini) įsipareigojimus. 2016 m. birželio 9 d. buvo pasirašyta sutartinė hipoteka su kreditoriumi (duomenys neskelbtini), nes (duomenys neskelbtini) bankrutavo. Atsiskaitymui su kreditoriais pareiškėjas ir trečiasis suinteresuotas asmuo turėjo parduoti vienintelį savo šeimos būstą. Taigi nurodyti faktai prieštarauja mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nurodytais skaičiavimais, kadangi juose nurodoma, jog 2014 m. Inspekcijos paskaičiavimu pareiškėjas turėjo 256 367,52 Lt grynųjų pinigų likutį.
Pažymi, kad mokesčių administratorius grindžia savo išvadas tik formaliais skaičiavimais, neįsigilinęs į aplinkybes – paėmė tik trumpą vieno mėnesio 2013 m. laikotarpį ir nesiaiškino, ar pareiškėjas realiai galėjo turėti 256367,52 Lt (74249,17 Eur) grynųjų pinigų likutį, neįvertino pareiškėjo tuo metu egzistavusių įsipareigojimų, kurių grąžinti pareiškėjas neturėjo galimybių.
Nurodo, kad iš mokestinės bylos dokumentų matyti, kad pareiškėjo sutuoktinės A.K. mokestinis patikrinimas nebuvo atliekamas, nors priimti sprendimai susiję su abiejų sutuoktinių gautomis pajamomis ir patirtomis išlaidomis, nes santuokos metu įgytos lėšos yra abiejų sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė.
Tvirtina, kad pareiškėjas ir trečiasis suinteresuotas asmuo yra daugiavaikiai tėvai, dėl to Komisijos Sprendimu sumažinta 11 982,62 Eur suma yra jiems nepakeliama.
Prie šios administracinės bylos papildomai prijungiama Komisijos byla Nr. 7-65/2020 (4 tomai).
Teismas
k o n s t a t u o j a :
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. birželio 23 d. sprendimo ir Valstybinės mokesčių inspekcijos 2019 m. lapkričio 13 d. sprendimo Nr.(21.222)FR0682-256 teisėtumo ir pagrįstumo.
Remiantis bylos rašytiniais duomenimis nustatyta, kad 2019 m. rugsėjo 12 d. pareiškėjo įgaliotas atstovas A.K. gavo 2019 m. rugsėjo 6 d. Inspekcijos patikrinimo aktą Nr. (21.222) FR0680-310, pagal kurį iš viso už 2013-2018 m. pareiškėjui buvo priskaičiuota 6 675 Eur mokėtina GPM suma. Pareiškėjas, nesutikdamas su patikrinimo akte papildomai apskaičiuotais mokesčiais ir siekdamas pagrįsti kitas aplinkybes, kurios buvo svarbios tvirtinant patikrinimo rezultatus. Pareiškėjas nesutikdamas su patikrinimo akto išvadomis pateikė Inspekcijai 2019 m. rugsėjo 29 d. rašytines pastabas, kuriose išdėstė nesutikimo motyvus. Inspekcija išnagrinėjusi pastabas 2019 m. lapkričio 13 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.222)FR0682-256 patvirtino patikrinimo akto rezultatus ir nurodė pareiškėjui į VMI sąskaitą sumokėti 6675 Eur GPM, taip pat apskaičiavo 3906,32 Eur GPM delspinigių ir bei skyrė 2003 Eur (30 proc.) GPM baudą.
Pareiškėjas, nesutikdamas su Inspekcijos sprendimu 2020 m. kovo 25 d. pateikė skundą Komisijai. Komisija išnagrinėjusi bylos medžiagą ir pareiškėjo skundą 2020 m. birželio 23 d. sprendimu pakeitė Inspekcijos 2019 m. lapkričio 13 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.222) FR0682-256, t.y. vietoj nurodymo pareiškėjui sumokėti į biudžetą 6 675 Eur GPM, 3 906,32 Eur GPM delspinigius ir 2003 Eur GPM baudą, nurodė pareiškėjui sumokėti į valstybės biudžetą 6 675 Eur GPM, 3 906,32 Eur GPM delspinigius ir 1 335 Eur GPM baudą.
Pareiškėjas, nesutikdamas su Komisijos ir Inspekcijos sprendimais, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas minėtus sprendimus panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. vasario 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-745-764/2021 pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. sausio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-26-602/2022 pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino iš dalies ir panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 11 d. sprendimą motyvuodamas tuo, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą pasisakė ne tik dėl pareiškėjo teisių ir pareigų, bet ir dėl pareiškėjo sutuoktinės teisių ir pareigų. Sprendė, jog teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo sutuoktinės A.K. teisių ir pareigų, nepagrįstai neįtraukė šio asmens į bylos nagrinėjimą.
Taigi teismas nagrinėdamas šią bylą iš naujo, įtraukė pareiškėjo sutuoktinę A.K. trečiuoju suinteresuotuoju asmeniu.
Iš byloje esančių rašytinių duomenų nustatyta, jog pareiškėjo ir trečiojo suinteresuotojo asmens (A.K) santuoka įregistruota 2008 m. liepos 5 d., sutuoktiniai augina du nepilnamečius vaikus. Šiuo atveju trečiojo suinteresuotojo asmens (A.K.) mokestinis patikrinimas nebuvo atliktas. Patikrinimo metu buvo vertinamas pareiškėjo pajamų šaltinių pagrįstumas ir teisėtumas už 2013 m. sausio 1 d. – 2015 m. gruodžio 31 d. laikotarpį, kurio metu buvo nagrinėtos abiejų sutuoktinių gautos pajamos ir patirtos išlaidos už laikotarpį nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d.
Pareiškėjas nesutikimą su ginčijamais sprendimais iš esmės grindžia tuo, kad pareiškėjo ir jo sutuoktinės pajamos viršijo patirtas išlaidas 4 293,68 Lt (1 243,53 Eur) suma (549 417,38 Lt – 545 123,76 Lt), taip pat teigia, kad Inspekcija neatsižvelgė į pareiškėjo jai pateiktą paskolos sutartį, kurios pagrindu pareiškėjo motina paskolino jam 160 000 Lt grynaisiais pinigais. Anot pareiškėjo, jis neprivalėjo deklaruoti gautos paskolos, kadangi paskola grąžinta tais pačiais 2013 m. Galiausiai, pareiškėjas nesutinka su jam paskirta 30 proc. dydžio GPM bauda.
Dėl pateiktos 2013 m. vasario 1 d. paskolos sutarties vertinimo
Teismas pasisakydamas dėl pateiktos paskolos sutarties pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad įrodinėjimo dalykas šiuo atveju yra aplinkybės, ar pinigų sumos mokesčių mokėtojui realiai buvo ar nebuvo perduotos, t.y. gautos ar negautos pajamos. Šios aplinkybės turėtų būti įrodinėjamos tiesioginiais įrodymais, iš kurių būtų galima daryti vienareikšmę išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes (pvz. mokėjimo pavedimai, patvirtinantys lėšų judėjimą; asmenų, iš kurių pajamos neva gaunamos paaiškinimai apie tai, kad lėšos perduotos ar neperduotos; kitų liudytojų, galinčių patvirtinti arba paneigti lėtų perdavimą, parodymai). Pažymėtina, jog įstatymu nedraudžiama įrodinėti ir netiesioginiais įrodymais, t.y. daugiareikšmiai susijusiais su įrodinėjimo dalyką sudarančiomis aplinkybėmis (pvz. įrodymai apie tai, kokiomis lėšomis galėjo disponuoti asmuo, iš kurio galėjo būti gautos pajamos; įrodymai apie gautų lėšų panaudojimo aplinkybes ir pan.). Tokio pobūdžio bylose išvada apie tai, kad mokesčių mokėtojas nepagrindė pajamų, neturėtų būti daroma vien netiesioginių įrodymų pagrindu (žr. pvz., LVAT 2011 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-438-201/2011, LVAT 2015 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-110-438/2015 ir kt.). Taigi, LVAT praktikoje pripažįstama, kad išvados apie mokesčių mokėtojo tam tikrų civilinių sandorių pagrindu gautų pajamų realumą darytinos sistemiškai bei kompleksiškai įvertinus visus tiesioginius bei netiesioginius įrodymus, pagrindžiančius arba paneigiančius objektyvų pajamų gavimo faktą. Mokesčių mokėtojo įpareigojimas pagrįsti atitinkamų pajamų šaltinius reiškia, kad jo nurodomi pajamų šaltiniai turėtų būti realūs, o pateikti įrodymai apie piniginių lėšų gavimą iš atitinkamų šaltinių atspindėti realiai susiklosčiusias faktines aplinkybes, ypač tais atvejais, kai gautų pajamų šaltinis yra ne paties mokėtojo veikla, o kito asmens gautos pajamos. Todėl turėtų būti pateikiami pakankami ir neginčijami įrodymai, kad atitinkamo dydžio pajamos realiai yra gautos konkrečiu nurodytu būdu iš nurodyto pajamų šaltinio (žr., pvz., LVAT 2011 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-3513/2011). Todėl mokesčių mokėtojas negali remtis vien tik tvirtinimu, kad jis gavo atitinkamas piniginių lėšų sumas ar galimai jomis disponavo, jas naudojo patirdamas atitinkamas išlaidas, jis turi realiai pagrįsti jo nurodomus piniginių lėšų šaltinius.
Bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas siekdamas pateisinti gautas pajamas pateikė 2013 m. vasario 1 d. paskolos sutartį, tačiau teismas, remdamasis patikrinimo metu nustatytais faktais, proceso šalių rašytiniais paaiškinimais ir aukščiau cituojama LVAT praktika, nustatė, kad pareiškėjas nepateikė pakankamų ir neginčijamų įrodymų, pagrindžiančių, kad jis realiai grynaisiais pinigais iš savo motinos gavo 160 000 Lt pagal 2013 m. vasario 1 d. paskolos sutartį. Iš pateiktos sutarties turinio matyti, kad 2013 m. vasario 1 d. N.K. (pareiškėjo mama) paskolina pareiškėjui 160 000 Lt grynais pinigais. Sutartyje numatyta, kad paskola bus naudojama (duomenys neskelbtini) finansavimui. Paskola turi būti gražinta iki 2013 m. gruodžio 26 d. Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad pareiškėjas gautos 160 000 Lt paskolos grynaisiais pinigais nenurodė paaiškinimuose apie 2012-2014 m. gautas paskolas iš fizinių asmenų. Patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad pareiškėjas 2014 m. gruodžio 5 d. iš motinos banko pavedimu gavo 34 080,37 Lt, tačiau aiškindamas aplinkybes, pareiškėjas nenurodė apie kitą 2013 m. iš motinos gautą paskolą, nors abi paskolos buvo panaudotos pareiškėjo verslo veiklos užtikrinimui ir asmeniniams poreikiams patenkinti. Apie paskolą Inspekcija buvo informuota tik 2019 m. birželio 13 d. pareiškėjo atstovo laiške, kai buvo susipažinta su patikrinimo akto projektu, o paskolos sutartis pateikta po patikrinimo akto priėmimo.
Taigi pareiškėjas jam MAĮ 42 (1) straipsnio 1 dalyje nustatytos prievolės pateikti mokesčių administratoriui informaciją apie sudarytus sandorius neįvykdė, t.y. nepateikė tokio pranešimo Inspekcijai. LVAT, aiškindamas MAĮ 42 (1) straipsnio 3 dalies nuostatas yra pažymėjęs, jog MAĮ 42 (1) straipsnio 1 dalies sąlygas atitinkančios paskolų sutartys, apie kurias mokesčių mokėtojas nepateikė centriniam mokesčių administratoriui informacijos, įrodymų leistinumo aspektu, negali būti vertinamos kaip įrodymai, kuriais remiantis gali būti nustatomas pareiškėjo pajamų gavimo faktas (žr., pvz., 2019 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1057-442/2019). Atitinkamai teismo vertinimu, tiek Komisija, tiek Inspekcija pagrįstai atsižvelgdama į tai, kad sandoris buvo nedeklaruotas, nevertino paskolos sutarties kaip pareiškėjo pajamų šaltinio.
Pažymėtina, kad pagal Nuolatinio Lietuvos gyventojo pranešimo apie sudarytus sandorius PRC907 formos, jos papildomo lapo PRC907P formos pildymo ir pateikimo taisyklių, patvirtintų 2012-10-11 Inspekcijos viršininko įsakymu Nr. VA-92, 6 punktą gyventojas duomenis apie pasiskolintas lėšas (grynaisiais pinigais) turi pateikti neatsižvelgdamas į tai, ar iki kalendorinių metų pabaigos pasiskolintos lėšos sugrąžintos, pranešime nurodydamas visą grynaisiais pinigais gautos paskolos sumą. Taigi, nors pareiškėjas skunde tvirtino, jog minėta 160 000 Lt paskola buvo grąžinta 2013 m., t. y. tais pačiais kalendoriniais metais, tačiau šiuo atveju minėta aplinkybė neturi jokios teisinės reikšmės, nes pareiškėjas turi pateikti iki kalendorinių metų pabaigos informaciją apie pasiskolintas lėšas, nepaisant to, ar jos grąžintos ar ne tais pačiais kalendoriniais metais. Taigi pareiškėjui nepagrindus 160 000 Lt paskolos, gautos iš motinos, gavimo, mokesčių administratorius teisėtai ir pagrįstai atsisakė pareiškėjo pateiktą Inspekcijai paskolos sutartį atsižvelgti ir vertinti kaip pajamų šaltinį.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog MAĮ 28, 41, 55, 68, 87, 89, 101, 104-1, 104-2, 129,131, 154 straipsnių ir priedo pakeitimo, Įstatymo papildymo 55-1 ir 61-1 straipsniais ir 56, 57, 58, 59, 60 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo (toliau - MAĮ pakeitimo ir papildymo įstatymas) 18 straipsnyje nustatyta, jog mokesčių mokėtojai iki 2016-06-30 centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka turi informuoti mokesčių administratorių apie po 2011-01-01 gautų pajamų ir įsigyto turto (įskaitant pasiskolintas pinigines lėšas) įsigijimo šaltinius, išskyrus atvejus, kai šie šaltiniai buvo deklaruoti paties mokesčių mokėtojo ar trečiųjų asmenų teisės aktų nustatyta tvarka. Jeigu mokesčių mokėtojas šiame straipsnyje nustatyta tvarka iki 2016-06-30 tokios informacijos mokesčių administratoriui nepateikia, mokesčių administratorius j vėliau mokesčių mokėtojo pateiktą informaciją neatsižvelgia ir jos nevertina.
Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas Nuolatinio Lietuvos gyventojo pranešimo apie sudarytus sandorius (forma PRC907), informacijos apie gautų pajamų ir įsigyto turto (įskaitant paskolintas pinigines lėšas) įsigijimo šaltinius (PRC911 forma) įstatymo nustatyta tvarka nepateikė, 160000 Lt paskola iš motinos teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo deklaruota nei paties pareiškėjo nei trečiųjų asmenų, mokesčių administratoriaus teisėtą ir pagrįstą pareiškėjo Inspekcijai pateiktos 2013-02-01 paskolos sutarties nevertinti kaip pagrįsto pajamų šaltinį ir į ją neatsižvelgė.
Dėl sandorių su (duomenys neskelbtini)
Teismo vertinimu pareiškėjas nepagrįstai savo skunde teigia, kad mokesčių administratorius vertindamas pareiškėįo pajamas ir išlaidas ir neįvertino tarp pareiškėjo ir (duomenys neskelbtini) vykusių tarpusavio atsiskaitymų.
Pažymėtina, kad iš bylos medžiagos matyti, jog buvo atliktas (duomenys neskelbtini) operatyvus patikrinimas (2017-05-23 operatyvaus patikrinimo pavedimas Nr. FR1043-3104), kurio metu (duomenys neskelbtini) vadovas, t. y. pareiškėjas informacijos ir juridinę galią turinčių dokumentų pagrindžiančių sudarytus sandorius su (duomenys neskelbtini) nepateikė. Mokesčių administratoriui davus nurodymą pateikti juridinę galią turinčius dokumentus, pagrindžiančius vykdytus piniginius sandorius ir atsiskaitymus susijusius su (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2013-01-01 iki 2015-12-31, pareiškėjas pateikė (duomenys neskelbtini) buhalterinės apskaitos dokumentus, kurie neatitiko Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatų, kadangi buvo pateikti tik suvestinių apskaitos registrų fragmentai.
Įvertinęs minėtus pateiktus dokumentus, mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjas pagal 2012-08-01 paskolos sutartį įsipareigojo (duomenys neskelbtini) laikotarpiui iki 2017-12-31 suteikti paskolą, kurios dydis negali viršyti 200000 Lt, visam sutarties laikotarpiui numatytos 5 proc. metinių palūkanų dydis. Pareiškėjas paaiškino, kad paskolai suteikti (185500 Lt) naudojo Kredito Unijos (duomenys neskelbtini) 2012-09-04 pagal paskolos sutartį Nr. 12-00331 LTL suteiktą 240000 Lt paskolą.
Patikrinimo metu taip pat buvo nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013-02-02 iki 2013-02-25 išleido 34810,46 Lt kaip (duomenys neskelbtini) atskaitingas asmuo bei į banko sąskaitą įnešė 117215,99 grynųjų pinigų sumą, kurios dalį, t. y. 113944,01 Lt panaudojo (duomenys neskelbtini) veiklos užtikrinimui (atsiskaitymams su prekių ir paslaugų tiekėjais, įmonės darbuotojų darbo užmokesčio išmokėjimui), likusią 3271,98 Lt sumą panaudojo skolų kredito įstaigoms grąžinimui ir asmeniniam vartojimui. Iš viso minėtu laikotarpiu pareiškėjas patyrė 152026,45 Lt išlaidų.
Dėl piniginių lėšų likučio patikrinimo pradžiai (2013-01-01)
Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas patikrinimo metu, grįsdamas tikrinamojo laikotarpio pradžioje turėtas santaupas grynaisiais pinigais, pateikė mokesčių administratoriui 1994 m. (3 sutartis) ir 2005 m. (1 sutartis) sudarytas nekilnojamojo turto pardavimo sutartis, bei 2007 m. sudarytą paskolos sutartį. Įvertinęs pareiškėjo pateiktų 1994 metais sudarytų nekilnojamojo turto pardavimo sutarčių duomenis, mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjas sudarytų sutarčių pagrindu gavo 153100 Lt nekilnojamojo turto pardavimo pajamų, tačiau pažymėjo, kad šio turto įsigijimo išlaidų pareiškėjas nenurodė.
Mokesčių administratorius, atsižvelgęs į tai, kad vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003-12-31 turėto turto deklaracijos pareiškėjas ir jo sutuoktinė nepateikė ir 153100 Lt nedeklaravo, patikrinimo metu vertino, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė galėjo turėti ne didesnį nei 50000 Lt piniginių lėšų kiekvienas arba 100000 Lt kartu. Atsižvelgus į tai, patikrinimo akte padaryta išvada, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė 2014 m. sausio 1 d. turėjo 99928,56 Lt santaupų grynaisiais pinigais, likutis banke sudarė 71,44 Lt.
Patikrinimo metu įvertinęs pareiškėjo ir jo sutuoktinės 2004 m. pradžioje turėtas santaupas 100000 Lt, 2004 – 2012 m. gautas pajamas – 1397216,89 Lt, patirtas išlaidas – 1837472,57 Lt bei lėšų likutį 2012 m. gruodžio 31 d. banko sąskaitose – 3616,07 Lt ir grynaisiais pinigais - 2806,87 Lt, mokesčių administratorius pagrįstai nustatė, kad pareiškėjo ir jo sutuoktinės išlaidos 2004 - 2012 m. viršijo pajamas 346678,62 Lt suma, pareiškėjas ir jo sutuoktinė 2004 - 2012 m. išlaidoms padengti naudojo kitas pajamas iš nenustatytų lėšų šaltinių. Atsižvelgus į tai vertinta, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė 2013 m. sausio 1 d. turėjo 3616,07 Lt santaupų banke ir 2806,87 Lt santaupų grynaisiais pinigais.
Dėl 2013 m. gautų pajamų ir patirtų išlaidų vertinimo
Byloje esančiais duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas ir jo sutuoktinė 2013 m. gavo 434 208,37 Lt pajamų, patyrė 442 170,16 Lt išlaidų. Inspekcija, įvertinusi sutuoktinių 2013 m. pradžiai turėtą grynųjų pinigų likutį ne banke – 2 806,87 Lt, piniginių lėšų likutį banke – 3 616,07 Lt, gautas pajamas – 434 208,37 Lt, patirtas išlaidas – 442 170,16 Lt bei piniginių lėšų likutį banke 2013 m. gruodžio 31 d. – 7 907,69 Lt ir ne banke – 142 579,91 Lt nustatė, kad sutuoktinių patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas. Taip pat Inspekcijos patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjui nepakako grynųjų pinigų banko sąskaitoms papildyti bei atsiskaityti su (duomenys neskelbtini) prekių ir paslaugų tiekėjais. Be kita ko nustatyta, kad pareiškėjas iš banko sąskaitų nuo 2013 m. kovo mėn. reguliariai išsigrynindavo ženklias grynųjų pinigų sumas. Mokestinio patikrinimo metu šių išgrynintų lėšų panaudojimas nenustatytas, todėl buvo vertinta, kad šių sumų mokesčių mokėtojas neišleido ir sukaupė 142 579,91 Lt santaupų grynaisiais pinigais. Inspekcija taip pat apskaičiavo, kad 2014 m. gruodžio 31 d. pareiškėjas galėjo turėti 256 367,52 Lt, o 2015 m. gruodžio 31 d. 928 86,87 Eur grynųjų pinigų likutį.
Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu gavo pajamų, kurių GPM deklaracijose nedeklaravo, todėl, vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio nuostatomis, mokėtinų mokesčių sumos apskaičiuotos remiantis išlaidų ir lėšų banko sąskaitose metodu.
LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad mokesčių administratorius įgyja teisę apskaičiuoti mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą esant dviem būtinoms sąlygoms, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: pirma, mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka ir, antra, to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) negalima dėl to, jog mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus (žr., pvz., 2010 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1542/2010; 2011 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-146/2011; 2012 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1984/2012; 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-27/2013; 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2210-502/2015; 2016 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-384-442/2016).
Byloje nustatyta, kad pareiškėjo išlaidos ginčo laikotarpiu (2013 m.) viršijo jo pajamas. Pareiškėjas neginčytinų duomenų, patvirtinančių, kokiomis pajamomis jis dengė patiriamas išlaidas, mokesčių administratoriui nepateikė. Tai lemia, kad pajamų gavimas iš nenustatytų šaltinių ir jų nedeklaravimas sudarė teisines prielaidas mokesčių administratoriui taikyti MAĮ 70 straipsnio nuostatas (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-602/2018). Bylos medžiaga patvirtina, kad mokesčių administratorius atlikto patikrinimo metu pareiškėjo GPM bazę nustatė vadovaudamasis MAĮ 70 straipsniu, pagal jo atliktą įvertinimą, pritaikęs išlaidų metodą.
Taigi pagal formuojamą LVAT praktika, jei gyventojo atitinkamu mokestiniu laikotarpio išlaidos viršijo pajamas ir (ar) turėtas lėšas, kurių (pajamų ir lėšų) šaltiniai yra nežinomi, tai sudaro pagrindą konstatuoti, kad gyventojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius MAĮ 70 straipsnio 1 dalies taikymo tikslais, jei jis nenurodo ir objektyviai nepagrindžia tokių (papildomų) pajamų (lėšų) šaltinio (žr., pvz., LVAT 2019 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-437-502/2019; 2021 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-430-556/2021).
Pastebėtina, jog nors ir pareiškėjo vertinimu, šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgė į MAĮ 69 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisinį reguliavimą, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas, įformindamas apskaitos dokumentus ir pateikdamas mokesčio deklaraciją, suklysta, taip pat kitais atvejais, kai mokesčio mokėtojo veikla neatitinka formalių teisės aktų reikalavimų, tačiau jos turinys atitinka aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, mokestis apskaičiuojamas taikant minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas, tačiau teismas šiuos pareiškėjos argumentus vertina kaip deklaratyvius ir nepagrįstus. Priešingai, nagrinėjamu atveju teismas neturi pagrindo abejoti Inspekcijos atliktais pareiškėjo ir jo sutuoktinės pajamų ir išlaidų skaičiavimais, nes jie patvirtinti byloje surinktais rašytiniais įrodymais (sąskaitų išrašais, buhalterinės apskaitos dokumentais, deklaracijomis).
Teismas pažymi, kad mokesčių administratoriaus 2019-09-06 patikrinimo akte yra analizuoti ir vertinti tiek pareiškėjo 2013-01-01 piniginių lėšų likutis, tiek pareiškėjo ir jo sutuoktinės 2013-2015 m. gautos pajamos ir patirtos išlaidos, tiek pareiškėjo ir (duomenys neskelbtini) suteiktos (grąžintos) paskolos, o išanalizavus visus į mokestinę bylą pateiktus įrodymus, sudarytos 2013-2015 metų pajamų ir išlaidų suvestinės, 2013-2015 m. operacijų grynaisiais pinigais suvestinės, todėl teismo vertinimu, pareiškėjas nepagrįstai savo skunde teigia, kad mokesčių administratorius savo išvadas grindžia tik formaliais skaičiavimais, vertindamas tik vieno mėnesio 2013 m. laikotarpį, nesiaiškindamas, ar pareiškėjas realiai galėjo turėti 256367,52 Lt (74249,17 Eur) grynųjų pinigų likutį, neįvertindamas pareiškėjo įsipareigojimų, kurių tuo metu jis negalėjo įvykdyti.
Teismas pažymi, jog neatsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas tiek 2013 m. gruodžio 31 d., tiek vėlesnių laikotarpių pabaigoje turėjo nemažą grynųjų pinigų likutį, tačiau juo objektyviai negalėjo būti dengiamos 2013 m. vasario mėn. patirtos išlaidos. Atitinkamai teismo vertinimu, nustačius, kad pareiškėjo patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas ir turėtas santaupas, vadinasi, pareiškėjas gavo pajamų iš nenustatytų šaltinių, kurios nebuvo apmokestintos įstatymų nustatyta tvarka, todėl mokesčių administratorius pagrįstai apmokestino šias pajamas taikydamas MAĮ 70 straipsnį, t. y. pagal mokesčių administratoriaus atliktą patikrinimą. Pažymėtina, jog pajamų gavimas iš nenustatytų šaltinių neabejotinai sudaro pagrindą mokesčių administratoriui konstatuoti, kad mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine tvarka, kas pagal įstatymą sudaro pagrindą taikyti MAĮ 70 straipsnį.
Pareiškėjas ir trečiasis suinteresuotas asmuo skunde ir atsiliepime nurodo, kad 2019 m. (duomenys neskelbtini), kurio akcininkas, turintis 50 procentų akcijų yra V.K., buvo iškelta bankroto byla. Finansiniam problemos dengimui V.K. buvo priverstas parduoti nuosavą gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), ką patvirtina VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinės duomenų bazės išarašas. Pardavus šeimos vienintelį būstą buvo padengtos skolos hipotekos kreditoriams, iš kurių gautomis paskolomis buvo dengiami (duomenys neskelbtini) įsipareigojimai. Jei, remiantis VMI skaičiavimais, V.K. turėjo 152026,43 Lt (44029,90 Eur) ir jei V.K. tikrai disponavo šia suma, jis finansinėms problemoms spręsti nebūtų priverstas parduoti savo vienintelio būsto. Teismas pažymi, kad į bylą pateiktas VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinės duomenų bazės išrašas tik patvirtina faktą, jog 2018-10-29 pirkimo -pardavimo sutarties pagrindu buvo parduotas pareiškėjo šeimai priklausęs žemės sklypas ir gyvenamasis namas, tačiau nepatvirtina pareiškėjo ir trečiojo suinteresuotojo asmens nurodytų aplinkybių, kad gautos už namo pardavimą lėšos buvo naudojamos skoloms dengti, todėl argumentas, kad jei pareiškėjas būtų turėjęs 152026,43 Lt (44029,90 Eur), jis finansinėms problemoms spręsti nebūtų priverstas parduoti savo būsto, taip pat atmetamas kaip nepagrįstas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo savo atsiliepime taip pat nepagrįstai teigia, kad mokesčių administratorius neatliko pareiškėjo sutuoktinės A.K. mokestinio patikrinimo, nors priėmė sprendimus, susijusius su abiejų sutuoktinių gautomis pajamomis ir patirtomis išlaidomis. Pažymėtina, kad iš prie bylos prijungtos Mokestinių ginčų komisijos bylos Nr. 7-65/2020 IV t. medžiagos (2018-02-12 Pranešimas apie atliktą mokestinį tyrimą Nr. (21.68-32)FR0687-132, 2018-02-14 Mokestinio tyrimo ataskaitos. A.K. teikti paaiškinimai, 2017-04-28 VMI užduotis atlikti mokestinį tyrimą ir kt. (IV t., b. l. 42-185), matyti, kad mokesčių administratorius atliko ir pareiškėjo sutuoktinės Agatos Kozjakovos mokestinį tyrimą, kas tik patvirtina, kad mokesčių administratoriaus ginčijamuose sprendimuose padaryta išvada dėl pareiškėjo padaryto mokesčio įstatymų pažeidimų yra priimta išsamiai išanalizavus abiejų sutuoktinių gautas pajamas ir patirtas išlaidas.
Dėl pareiškėjui paskirtos baudos
Pažymėtina, kad MAĮ 140 straipsnyje nustatyta, kad asmenims, pažeidusiems mokesčių įstatymus, baudos skiriamos pagal pažeidimo padarymo metu galiojančius teisės aktus. GPMĮ 36 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad už šio įstatymo pažeidimus skiriamos baudos ir (ar) skaičiuojami delspinigiai Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Baudos skyrimo taisyklės yra įtvirtintos MAĮ 139 straipsnio 1 dalyje. Pagal MAĮ 139 straipsnio 1 dalį, tuo atveju, jeigu mokesčių administratorius nustato, kad mokesčių mokėtojas neapskaičiavo nedeklaruojamo ar nedeklaravo deklaruojamo mokesčio arba neteisėtai pritaikė mažesnį mokesčio tarifą ir dėl šių priežasčių mokėtiną mokestį neteisėtai sumažino, mokesčių mokėtojui priskaičiuojama trūkstama mokesčio suma ir skiriama nuo 10 iki 50 procentų minėtos mokesčio sumos dydžio bauda, jei atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip. Skiriamos konkrečios baudos dydis priklauso nuo to, ar mokesčių mokėtojas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, nuo mokesčių įstatymų pažeidimo pripažinimo ir kitų aplinkybių, kurias mokesčių administratorius pripažįsta svarbiomis skirdamas didesnę ar mažesnę baudą.
LVAT yra nurodęs, kad skiriant baudą už mokesčių įstatymo pažeidimą, turėtų būti imamas sankcijoje numatytas baudos vidurkis, o tada atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, baudos dydis turi būti mažinamas arba didinamas nuo jos vidutinio dydžio. Bendrieji baudos skyrimo principai bei MAĮ 139 straipsnio 1 dalyje nurodomos aplinkybės, turinčios įtakos baudos dydžiui, įpareigoja subjektą, skiriantį baudą, motyvuoti ir pagrįsti skiriamos baudos dydį (žr., pvz., LVAT 2008 m. vasario 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-261-214/2008).
Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad pareiškėjui pritaikyta 30 proc. GPM bauda, kurios suma siekė 2003 Eur, o Komisijos sprendimu ši bauda sumažinta iki 1 335 Eur. Bauda pareiškėjui paskirta atsižvelgus į atsakomybę lengvinančias aplinkybes, t. y. kad pareiškėjas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi ir į atsakomybę sunkinančias aplinkybes, t. y. kad mokesčiai apskaičiuoti taikant MAĮ 70 straipsnio 1 dalį (pažeidimo padarymo būdas).
LVAT praktikoje pažymima, kad tuo atveju, kai pažeidimo padarymo būdas yra kvalifikuojamas kaip atsakomybę sunkinanti ir baudą didinanti aplinkybė, pareiškėjo atsakomybė yra nepagrįstai apsunkinta jo paties padaryta neleistina veika. Kadangi už patį pažeidimą yra baudžiama, pripažinti tą pažeidimą atsakomybe didinančia aplinkybe, kuri sudaro prielaidas didinti skirtiną baudą, yra nepagrįsta (žr., pvz., LVAT 2014 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-602-542/2014). Todėl pažeidimo padarymo būdas neturėtų būti kvalifikuojamas kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybė ir neturėtų daryti įtakos mokesčių mokėtojui skiriamos baudos dydžiui.
Taigi, įvertinus byloje susiklosčiusias faktines aplinkybes, atsižvelgus į LVAT formuojamą praktiką, darytina išvada, kad Komisija pagrįstai sumažino pareiškėjui Inspekcijos skirtą baudą iki 20 proc., kuri sudaro 1 335 Eur, ir sumažinti arba panaikinti pareiškėjui paskirtą baudą nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.
Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad tiek Komisija, tiek Inspekcija iš esmės tinkamai įvertino faktines aplinkybes, pritaikė teisės aktų nuostatas, todėl ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, pagrindo jų naikinti pareiškėjo skunde nurodomais ar kitais motyvais nėra. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo V.K. (V.K.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja Asta Adamonytė-Šipkauskienė