Civilinė byla Nr. 2A-1502-430/2020
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-31462-2019-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.11.1; 2.6.16.12; 3.3.1.14
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. rugsėjo 24 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Visvaldo Kazakiūno ir Almos Urbonavičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Elis Textile Service“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Elis Textile Service“ (ankstesnis pavadinimas uždaroji akcinė bendrovė „Berendsen Textile Service“) ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Autogrand“ dėl skolos priteisimo, ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Autogrand“ priešieškinį uždarajai akcinei bendrovei „Elis Textile Service“ dėl sutarties pripažinimo pasibaigusia, suėjus jos terminui.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Elis Textile Service“ (ankstesnis pavadinimas uždaroji akcinė bendrovė „Berendsen Textile Service“) (toliau – UAB „Elis Textile Service“) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Autogrand“ (toliau – UAB „Autogrand“) 548,52 Eur skolos, 16,44 Eur palūkanų, 8 proc. procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo 2019 m. lapkričio 28 d. iki teismo sprendimo įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinyje nurodė, kad 2016 m. birželio 21 d. tarp šalių buvo sudaryta darbo drabužių nuomos sutartis, kurios pagrindu ieškovė nuomojo atsakovei darbo drabužius. Sutarties terminas buvo 3 metai (sutarties 7.1 punktas), sutarties galiojimas, šalims neišreiškus valios jos nutraukti, prasitęstų dar metams. Šalys taip pat susitarė, kad atsakovė, nutraukusi sutartį, privalėtų pagal sutarties 8.4 punktą išsipirkti nuomotus darbo drabužius už sutartyje nurodytą sumą. 2019 m. sausio 14 d. atsakovė pranešė ieškovei, jog nuo 2019 m. birželio 21 d. atsakovė nutraukia šalių sudarytą sutartį. 2019 m. birželio 30 d. ieškovė išrašė atsakovei sąskaitą Nr. TEB585896 bendrai 498,33 Eur sumai už atsakovės žinioje esančius ir pagal sutartį naudotus darbo drabužius. Šios sąskaitos atsakovė neapmokėjo iki šiol, tačiau, po sutarties nutraukimo, atsakovė išnuomotais darbo drabužiais toliau naudojasi ir ieškovei negrąžino. Taip pat 2019 m. birželio 30 d. ieškovė išrašė atsakovei sąskaitą Nr. TEB583495 bendrai 64,90 Eur sumai už drabužių nuomą, kuri nėra apmokėta. Be to, ieškovai prašė papildomai priteisti iš atsakovės ieškinyje nurodytas palūkanas.
3. Atsakovė UAB „Autogrand“ atsiliepime į ieškinį sutiko su ieškiniu iš dalies. Prašė ieškinio dalį dėl reikalavimo apmokėti sąskaitą Nr. TEB585896 bendrai 498,33 Eur sumai atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad su 2019 m. birželio 30 d. sąskaita Nr. TEB583495 atsakovė sutinka ir ją jau apmokėjo, kadangi iki sutarties pasibaigimo termino, atsakovė naudojosi ieškovės teikiamomis paslaugomis. Su reikalavimais pagal sąskaitą Nr. TEB585896 atsakovė nesutiko ir nurodė, kad sutarties 8.4 punktas negali būti taikomas, nes atsakovė šalių sutarties, anksčiau nei nustatytas 3 metų sutarties pasibaigimo terminas, nenutraukė. Pažymėjo, kad pagal sutarties 7.1. punktą šalių sudarytos sutarties galiojimo terminas yra 3 metai, o jei šalys nepareiškia valios sutarties nutraukti, tai ji prasitęsia vieneriems metams. Pagal sutarties 7.3. punktą, jei šalys pareiškia, kad sutartis suėjus 3 metų terminui nutraukiama, tai ji nebegalioja. Teigė, kad atsakovė laikėsi šios sutarties sąlygų ir pranešė ieškovei apie tai, kad šalių sutartis, suėjus 3 metų terminui, nutraukiama, t. y. atsakovė nepratęsė sutarties galiojimo, kaip tai numatyta sutartyje. Tokiu būdu atsakovė nepratęsė šalių sutarties, o ne nutraukė jos anksčiau laiko. Šiuo atveju ieškovės reikalavimai dėl drabužių nusidėvėjimo būtų taikomi tik tuomet, jeigu sutartis būtų nutraukta suėjus 3 metų sutarties galiojimo terminui. Teigia, kad nusidėvėjimo skaičiavimas būtų akivaizdžiai nelogiškas, kadangi negalima skaičiuoti 50 proc. nusidėvėjimo kainos, jeigu sutartis būtų vis pratęsiama, o vieną dieną nutraukta, nes atsakovė nebenorėtų jos pratęsti. Rūbai jau po 3 metų naudojimo būtų akivaizdžiai susidėvėję, ir neaišku, kas iš jų liktų po 4, 5 ar daugiau metų, o ieškovė vis reikalautų 50 proc. sumos nuo nusidėvėjimo. Pažymėjo, kad, nors ieškovė nurodė, jog rūbai yra jos nuosavybė iki apmokėjimo, tačiau jų iš atsakovės nepasiima, nors prieš tai reguliariai atvažiuodavo jų pasiimti išskalbimui. Pagal sutartį atsakovė neprivalėjo ir neprivalo tų rūbų pristatyti ieškovei. Šiuos rūbus atsakovė turi, tačiau jie nenaudojami ir saugomi kol ieškovė juos pati pasiims. Atsakovės manymu, ieškovė, prisidengdama neva neteisėtu sutarties nutraukimu, tikisi po 3 metų rūbų naudojimo, pasipelnyti atsakovės sąskaita. Pabrėžia ir tai, kad ieškovė prašo pagal sąskaitą Nr. TEB585896 apmokėti už 16 švarkų ir 16 kelnių, nors pagal sutartį ieškovė buvo pateikusi atsakovei faktiškai tik 9 švarkus ir 9 kelnes. Nurodė, kad rūbai buvo teikiami išimtinai nuomai su papildomomis paslaugomis, apie šių rūbų išpirkimą nebuvo jokios kalbos nei žodžiu, nei raštu sutarties sąlygose. Šiuo atveju nuomoti rūbai po trijų metų yra susidėvėję ir sudriskę, dėl to atsakovei neaišku, kodėl reikalaujama apmokėti 50 proc. jų vertės, kai jie tinkami tik utilizacijai.
4. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ieškovė atsisakė ieškinio reikalavimo (dėl 64,90 Eur), nurodydama, jog atsakovė apmokėjo šią sumą, dėl to prašė bylą šioje dalyje nutraukti.
5. Atsakovė pateikė priešieškinį, prašydama pripažinti 2016 m. birželio 21 d. šalių sudarytą darbo drabužių nuomos ir paslaugų teikimo sutartį Nr. 105749/1051023 nutraukta jai pasibaigus, ieškinį atmesti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Priešieškinyje nurodo, kad ieškovė teikė atsakovei ne tik rūbų nuomos, bet ir rūbų valymo paslaugas (sutarties 1.2. punktas), o apie privalomą rūbų išpirkimą, sutarčiai pasibaigus, joje nenumatyta. Pažymėjo, kad baigiantis sutarties galiojimo terminui, atsakovė nusprendė ateityje nebesinaudoti ieškovės teikiamomis paslaugomis, todėl 2019 m. sausio 14 d. išsiuntė ieškovei prašymą nutraukti sutartį nuo 2019 m. birželio 21 d., t. y. nutraukti sutartį pasibaigus jos galiojimo terminui ir taip išreiškė valią sutarties nebepratęsti. Ieškovei pakeitus buveinės adresą ir apie tai neinformavus atsakovės, atsakovė išsiuntė pakartotinį prašymą. Pažymėjo, kad šalių sutartis turi ne tik nuomos, bet ir paslaugų teikimo sutarčių požymius. Šiuo atveju sutartyje nustatytas atlygintinų paslaugų elementas, atsakovės vertinimu, yra svarbesnis ir išlaikęs esminius, vyraujančius paslaugų teikimo sutarties požymius, o ne nuomos ar išperkamosios nuomos požymius. Pabrėžė, kad, baigiantis 3 metų šalių sutarties galiojimo terminui, atsakovė nusprendė nebepratęsti sutarties, dėl to apie tai informavo ieškovę. Teigė, kad ieškovė nebuvo informavusi atsakovės apie jos buveinės adreso pasikeitimą, todėl prašymas nutraukti sutartį jai pasibaigus, faktiškai ieškovei buvo įteiktas vėliau. Atsakovės vertinimu, prašymo įteikimas vėliau neįpareigoja atsakovės iš ieškovės išsipirkinėti rūbų, kurie buvo išduoti pradėjus vykdyti sutartį, t. y. išsipirkinėti rūbus sutarčiai pasibaigus. Atsakovės įsitikinimu, ieškovė buvo tinkamai įspėta apie sutarties nutraukimą suėjus 3 metų terminui ir po sutarties pasibaigimo, atsakovei naujų rūbų neišdavinėjo, paslaugų nebeteikė. Atsakovės manymu, ieškovės reikalavimai išpirkti nudėvėtus rūbus, pasibaigus pagrindiniam sutarties laikui, yra nepagrįsti ir pažeidžiantys sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo, sutarčių aiškinimo taisykles ir bendruosius teisės principus.
6. Ieškovė atsiliepime į priešieškinį nesutiko, kad šalių sutartis pasibaigė 2019 m. birželio 21 d. Teigė, kad ieškovei nėra aiškus priešieškinio reikalavimas – pripažinti sutartį nutraukta jai pasibaigus. Pažymėjo, kad atsakovė nepateikė duomenų, jog 2019 m. sausio 14 d. ji siuntė ieškovei pranešimą dėl sutarties pasibaigimo sutartyje nustatyta tvarka ir terminais ar el. paštu. Pabrėžė, kad, jeigu atsakovė nenorėjo pratęsti šalių sutarties, apie tai ji turėjo informuoti ieškovę iki 2018 m. gruodžio 21 d., o šiuo atsakovės prašymas datuotas 2019 m. sausio 14 d., kai sutartis jau buvo pratęsta naujam 1 metų terminui (7.3. punktas), o ieškovei prašymas faktiškai įteiktas tik 2019 m. balandžio 1 d. Ieškovės manymu, jos pavadinimo pakeitimas neturi jokios įtakos sutarties šalių teisėms ir pareigoms. Teigė, kad, šalims sudarant ginčo sutartį, drabužiai buvo individualiai pritaikomi išimtinai atsakovės darbuotojams, todėl jų naudoti kitais tikslais ar kitiems asmenims nėra jokios galimybės, ir šias aplinkybes, šalys, sudarydamos sutartį, įvertino ir suvokė. Ieškovės įsitikinimu, sutarties sąlyga dėl drabužių išpirkimo (8.4. punktas) nepažeidžia imperatyvių teisės aktų ar nuostatų.
7. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas prašė bylos dalį nutraukti, likusioje dalyje ieškinį tenkinti, priešieškinį atmesti. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas prašė ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti ir pripažinti, kad šalių sutartis pasibaigė suėjus 3 metų terminui.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
8. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. kovo 30 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovei iš atsakovės 1,92 Eur palūkanų, 8 proc. procesines palūkanas nuo priteistos 1,92 Eur sumos nuo 2019 m. gruodžio 3 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 26,03 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas priėmė ieškovės ieškinio reikalavimo dėl 64,90 Eur skolos priteisimo atsisakymą ir bylos dalį pagal šį reikalavimą nutraukė. Likusioje dalyje ieškinys atmestas. Teismas tenkino priešieškinį ir pripažino, kad tarp ieškovės ir atsakovės 2016 m. birželio 21 d. pasirašyta sutartis pasibaigė suėjus 3 metų terminui. Teismas priteisė atsakovei iš ieškovės 476,34 Eur bylinėjimosi išlaidų.
9. Teismas nustatė, kad 2016 m. birželio 21 d. tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta darbo drabužių nuomos sutartis Nr. 105749/1051023, kurios objektas buvo darbo drabužių ir jiems skirtų spintelių nuoma, nešvarių darbo drabužių skalbimas ir keitimas švariais sutarties galiojimo metu. 2019 m. sausio 14 d. prašymu atsakovė prašė ieškovės nutraukti ginčo sutartį nuo 2019 m. birželio 21 d., o prašyme nurodytas įrašas apie jo gavimą 2019 m. balandžio 1 d. 2019 m. birželio 30 d. ieškovė išrašė atsakovei PVM sąskaitas faktūras Nr. TEB583495 (64,90 Eur sumai) ir Nr. TEB585896 (498,33 Eur sumai).
10. Teismas vertino, kad ieškovė atsisakė reikalavimo priteisti skolą pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. TEB583495 (64,90 Eur), kadangi atsakovė padengė šią skolą. Ieškovės atstovas patvirtino, kad ieškovei yra žinomos tokio atsisakymo pasekmės, dėl to teismas priėmė šį ieškinio dalies atsisakymą ir bylą šioje dalyje nutraukė.
11. Teismas, spręsdamas dėl PVM sąskaitos faktūros Nr. TEB585896 (498,33 Eur sumai) pagrįstumą, vertino, jog šalis siejo nuomos ir paslaugų teikimo santykiai ir ieškovė kelia reikalavimą atsakovei dėl pareigos išsipirkti nuomotus darbo drabužius po sutarties nutraukimo. Teismas sprendė, kad ginčo sutartis buvo sudaryta 2016 m. birželio 21 d., o atsakovė 2019 m. sausio 14 d. prašymu prašė ją nutraukti nuo 2019 m. birželio 21 d. Teismo nuomone, tarp sutarties įsigaliojimo ir pabaigos yra 3 metai, o sutarties 7.1. punktas numatė, jog šalių sutartis galioja 3 metus. Byloje nėra ginčo, kad paslaugos po 2019 m. birželio 21 d. nebuvo teikiamos. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad šalių sutartis pasibaigė suėjus jos terminui.
12. Teismas vertino, kad nors sutartis buvo terminuota, šalys numatė, jog ji gali būti pratęsta dar metams, o pratęsimų skaičių yra neribotas. Sutarties 7.3. punktu šalys susitarė, kad jei likus 6 mėnesiams iki sutarties galiojimo pabaigos nei viena iš šalių nepateikia raštiško prašymo nutraukti sutartį, tai sutartis laikoma pratęsta dar 1 metams. Teismas padarė išvadą, kad nors sutartis yra neterminuota, tačiau sutartis nenumatė galimybės sutarčiai pasibaigti suėjus 3 metų terminui, dėl to atsakovė bet kokiu atveju turėjo pateikti prašymą nutraukti sutartį. Pateikus tokį prašymą, iš karto taikomas 8.4. punktas su pareiga atsakovei išsipirkti darbo drabužius, ir pagal sutarties 8.4. a. punktą ieškovė sprendžia, ar suteikti atsakovei teisę neišsipirkti drabužių.
13. Teismas nustatė, kad atsakovė 2019 m. sausio 14 d. prašymu prašė nutraukti sutartį nuo 2019 m. birželio 21 d., tačiau atsakovė nepateikė duomenų apie prašymo ieškovei siuntimą. Nors atsakovė teigia, kad sutartyje nurodytas ieškovės adresas pasikeitė, tačiau 2019 m. sausio 14 d., t. y. prašyme nurodytą dieną, atsakovė turėjo žinoti apie kitą ieškovės adresą, kadangi jis su visais ieškovės rekvizitais buvo nurodytas jai teikiamose sąskaitose (į bylą pateikta 2018 m. birželio 30 d. ir vėlesnės sąskaitos), dėl to atsakovės argumentas, jog ieškovė neinformavo jos apie buveinės adreso pasikeitimą, iš esmės patvirtina galimą atsakovės neatidumą. Be to, byloje nėra pateikta duomenų, jog 2019 m. sausio 14 d. atsakovės prašymas jame nurodytu adresu buvo siunčiamas. Byloje nėra ginčo, jog ieškovė gavo iš atsakovės 2019 m. sausio 14 d. prašymą 2019 m. balandžio 1 d., t. y. prieš daugiau nei 2,5 mėnesio iki sueinant sutartyje numatytam 3 metų terminui. Teismas vertino, kad nors sutartyje buvo numatytas 6 mėnesių terminas, kuomet nesant šalių prašymui sutarčiai nutraukti, ji prasitęsia metams, tačiau sutarties sąlygas pasiūliusi šalis (ieškovė) nenurodė, kodėl sutartyje buvo numatytas toks ilgas terminas, t. y. net 6 mėnesiai iki sutarties pabaigos, kai šalis turėjo apsispręsti, ar tęsti toliau sutartinius santykius, ar ne. Teismas pažymėjo, kad į bylą nepateikti duomenys, jog atsakovė galėjo derėtis ir derėjosi dėl tokių sutarties sąlygų, susijusių su sutarties pabaiga, jos pratęsimu ir nutraukimu. Teismas pažymėjo ir tai, jog, nors atsakovė apie sutarties nutraukimą turi pranešti prieš 6 mėnesius, tačiau ieškovė pagal sutarties 8.1. punktą sutartį gali nutraukti be jokio įspėjimo punkte išvardintais atvejais (t. y. kai daugiau nei 2 mėnesius atsakovė neapmoka sąskaitų, drabužius skalbia pati ir pan.). Teismas, įvertinęs sutarties sąlygas, padarė išvadą, kad nors ir buvo pažeistas sutartyje numatytas 6 mėnesių įspėjimo terminas dėl būsimo sutarties nepratęsimo (nutraukimo), tačiau nagrinėjamu atveju 2,5 mėnesių terminas yra pakankamas informuoti ieškovę apie sutarties pasibaigimą suėjus trijų metų sutarties terminui. Pažymi ir tai, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatos (6.496 ir 6.481 straipsniai) nustato kitokias sąlygas terminuotoms nuomos sutartims pasibaigti ir pratęsti, o ginčo sutarties sąlygos neatitinka CK nuostatų, ir CK nenumato, jog šalys gali susitarti ir kitaip. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas konstatavo, jog nėra pagrindo spręsti, kad šalių sudaryta sutartis prasitęsė, kaip tai numato CK nuostatos, o remiantis CK nuostatomis, šalių 2016 m. birželio 21 d. sutartis pasibaigė suėjus jos terminui, dėl to teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, tenkino atsakovės priešieškinį, t. y. teismas pripažino, kad šalių 2016 m. birželio 21 d. sutartis pasibaigė suėjus 3 metų terminui.
14. Teismas pažymėjo ir tai, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė, kad kuri nors iš šalių pažeidė kurią nors sutarties nuostatą, išskyrus 1 sąskaitos neapmokėjimą laiku, dėl to pagrindo nutraukti sutartį nebuvo. Kadangi sutarties nuostatos numatė pareigą pranešti apie sutarties nutraukimą, atsakovė iš esmės laikėsi susitarimo ir pateikė ieškovei prašymą su jame nurodytu prašymu nutraukti sutartį, t. y. atsakovė iš esmės norėjo išreikšti ir išreiškė valią toliau nepratęsti šalių sudarytos terminuotos sutarties.
15. Teismas, patenkinęs priešieškinį ir pripažinęs, kad sutartis pasibaigė suėjus jos terminui, neturi pagrindo spręsti dėl ieškinio reikalavimo, pareikšto sutarties 8.4. punkto pagrindu, kuris taikytinas sutarties nutraukimo atveju, dėl to ieškinio dalis dėl 498,33 Eur priteisimo atmesta kaip nepagrįsta. Netenkinus šio ieškinio reikalavimo, netenkintas ir išvestinis reikalavimas dėl palūkanų priteisimo nuo 498,33 Eur sumos.
16. Teismas tenkino ieškovės reikalavimą dėl 8 procento dydžio palūkanų už praleistą terminą apmokėti kitą 2019 m. birželio 30 d. sąskaitą (64,90 Eur sumai) priteisimo, dėl to priteisė ieškovei iš atsakovės bendrai už praleistą terminą 1,92 Eur palūkanų. Ieškovei taip pat priteistinos 8 procento dydžio procesinės palūkanos nuo priteistos 1,92 Eur sumos nuo 2019 m. gruodžio 3 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
17. Teismas, spręsdamas dėl šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, nustatė, kad ieškovės reikalavimas patenkintas iš dalies, bylos dalis nutraukta, ieškovei atsisakius nuo reikalavimo dalies, atsakovei sumokėjus skolą po ieškinio padavimo. Pažymėjo, kad ieškovė už pareiškimą dėl teismo įsakymo ir ieškinį sumokėjo 20 Eur žyminį mokestį, prašė priteisti 600 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Ieškovės reikalavimas patenkintas 11,83 proc., dėl to ieškovei iš atsakovės priteistina 2,37 Eur žyminio mokesčio. Teismas, įvertinęs, kad atsakovė dalį 2019 m. lapkričio 18 d. ieškinio sumos (64,90 Eur) sumokėjo po ieškinio padavimo, o ieškovė 2020 m. sausio 22 d. prašymu atsisakė 64,90 Eur reikalavimo, atsakovei skolą sumokėjus, taip pat, kad reikalavimas dėl minėtos sumos nurodytas tik ieškinyje, o ne pareiškime dėl teismo įsakymo, teismas laikė, jog klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo gali būti sprendžiamas tik nuo 2019 m. gruodžio 31 d. sąskaitoje nurodytos 400 Eur sumos, nes kita sąskaita susijusi su atsakovės priešieškiniu, kuris buvo patenkintas. Dėl šių priežasčių, ieškovės patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti neatlygintinos. Teismas vertino, kad 2019 m. gruodžio 31 d. sąskaita išrašyta ne tik už ieškinio, bet ir už kitų procesinių dokumentų parengimą ir teikimą, už konsultacijas, atstovavimą teisme, o įkainiai už atskiras paslaugas nėra išskirti, dėl to teismas laikė, kad priteistina bylinėjimosi išlaidų suma skaičiuotina nuo 200 Eur sumos, priteisiant ieškovei iš atsakovės 23,66 Eur. Iš viso ieškovei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma sudaro 26,03 Eur. Teismas vertino, kad atsakovė prašė priteisti 500 Eur išlaidų advokato padėjėjo pagalbai apmokėti, dėl to įvertinus, jog ieškinys buvo patenkintas 11,83 proc., kad priešieškinis buvo patenkintas, atsakovei iš ieškovės priteistina 476,34 Eur bylinėjimosi išlaidų suma.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
18. Ieškovė UAB „Elis Textile Service“ pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti pilna apimtimi, o atsakovės priešieškinį atmesti. Prašo priteisti iš atsakovės ieškovės naudai visas pastarosios patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.
19. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
19.1. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, netinkamai ir nevisapusiškai nustatė faktines bylos aplinkybes, neatliko tarp šalių susiklosčiusių santykių teisinės kvalifikacijos (įvertinimo), kas reiškia, jog pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista bylos esmės ir byla pirmosios instancijos teisme išnagrinėta neteisingai, priėmus neteisėtą sprendimą, kuris turi būti panaikintas pilna apimtimi.
19.2. Apeliantės vertinimu, teismas tokio pobūdžio byloje, kai yra ginčas tarp dviejų privačių juridinių asmenų, neturėjo diskrecijos ex officio (savo iniciatyva) revizuoti šalių sutarties sąlygų, jas keisti ar netaikyti. Pažymi ir tai, kad nei viena ginčo šalių, tame tarpe ir atsakovė, sutarties sąlygų neginčijo ir neprašė konkrečios ar kurios nors sutarties sąlygos pripažinti negaliojančia. Šiuo atveju, teismas, vertindamas sutarties sąlygas dėl termino pratęsimo ir jas keisdamas, be teisėto pagrindo, pažeidė įstatymuose įtvirtintą ir saugomą sutarties laisvės principą ir nepagrįstai kišosi į šalių nustatytą teisių ir pareigų pusiausvyrą, nors abi šalys yra verslininkai, o sutarčių sudarymas abiem yra įprastinė verslo praktika. Pabrėžia, kad skundžiamame teismo sprendime ex officio (savo iniciatyva) padarytas vertinimas, kad užtenka pranešimui dėl sutarties nepratęsimo trumpesnio termino, nei kad numatytas sutarties 7.3. punkte, yra visiškai nepagrįstas, neteisėtas, dėl to naikintinas. Pažymi, jog šalių 7.3. punkte sutarti terminai ir sąlygos neprieštarauja imperatyviems teisės aktams, todėl teismas neturi diskrecijos teisės paneigti šalių susitarimų privalomumo. Padaryta išvada, apeliantės vertinimu, teismas ne tik, kad paneigia imperatyvias įstatymo nuostatas, jog teisėtai sudaryta sutartis šalims turi įstatymo galią, bet ir visą kasacinio teismo praktiką, dėl šalių sudarytų sutarčių sąlygų sutarties šalims privalomumo, nes teismas nenustatė, jog 7.3. punkte numatytos sąlygos prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms.
19.3. Skundžiamame sprendime, nors teismas sutinka ir konstatuoja, jog sutartis buvo pratęsta, tačiau tuo pačiu teismas ex officio sprendžia, jog nesant ieškovės argumentų dėl būtinumo nustatyti tokį ilgą terminą atsakovei išreikšti valią dėl sutarties tęstinumo (pratęsimo), sprendė, kad 2016 m. birželio 21 d. sutartis pasibaigė suėjus 3 metų terminui. Pažymi, jog byloje nė viena iš šalių neginčijo sutarties 7.3. punkte nustatyto termino, kas rodo, jog šis terminas šalims buvo aiškus ir priimtinas, byla nesusijusi su viešo intereso gynimu, o teismas nepagrįstai pripažino, jog atsakovei užtenka ir trumpesnio termino pranešti apie sutarties pasibaigimą.
19.4. Apeliantei yra keistos teismo išvados, jog ieškovė nepateikė duomenų ar nesigynė nuo atsakovės nepareikšto reikalavimo dėl termino trukmės ir galimybės derėtis dėl sutarties sąlygų, nes teismas bylos nagrinėjimo metu neanalizavo sutarties sudarymo aplinkybių ir dėl šių aplinkybių nebuvo ginčo, todėl esamoje situacijoje, pirmosios instancijos teismas netirtoje ir neanalizuotoje bylos dalyje skundžiamame sprendime spėlioja dėl šių aplinkybių buvimo (nebuvimo) ir savo spėlionių pagrindui daro niekuo nepagrįstas išvadas, kurių pagrindu grindžia sprendimą. Pažymi, kad pats sutarties 7.3. punkte nustatytas terminas, atsižvelgiant į nuomojamų daiktų specifiką (darbo rūbai), buvo protingas ir adekvatus, ir užtikrina šalių interesus ir lygiateisiškumo principo įgyvendinimą. Apeliantė neturi jokio tikslo pasipelnyti, priešingai, apeliantė nuomojo atsakovei darbo drabužius, kurie buvo pritaikyti išimtinai atsakovės darbuotojams ir jų niekur kitur negalima panaudoti, ir kurie atsakovės buvo naudojami agresyvioje aplinkoje, t. y. automobilių serviso veikloje. Šie drabužiai buvo nuolat veikiami agresyviomis medžiagomis, t. y. tepalais ir kitomis cheminėmis medžiagomis, todėl tam, kad apeliantė galėtų tinkamai vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus, ji periodiškai buvo priverstas daryti atitinkamas investicijas į nuomojamus daiktus, t. y. turėjo atnaujinti susidėvėjusias rūbų detales ar visą gaminį. Pažymi, kad prieš 6 mėnesius žinodama, kad sutartis nebus tęsiama, apeliantė nori apsisaugoti nuo galimų nuostolių, nes atitinkamai žinodama šią informaciją ieškovė planuotų investicijas į nuomojamus daiktus iki sutarties pasibaigimo. Trumpesnis pranešimo terminas reikštų nuostolius apeliantei, dėl to neteisinga ir neprotinga būtų šių išlaidų patyrimą priskirti „verslininko rizikai“, kai kita sandorio šalis irgi verslininkas. Apeliantės įsitikinimu, skundžiamu sprendimu teismas nepagrįstai visą nuostolių į nuomojamus daiktus riziką perkėlė išimtinai apeliantei, kas nėra sąžininga.
19.5. Apeliantės manymu, teismas neįsigilino į ginčą, dėl to nepagrįstai ginčo sprendimui taikė netinkamas teisės normas (CK 6.496 ir 6.481 straipsnius), nes atsakovei vienašališkai nutraukus sutartį, kuri turėjo baigtis 2020 m. birželio 21 d., negalima tikėtis ir reikalauti paslaugų teikimo, todėl vienašalis galiojančios sutarties nutraukimas prieš terminą negali būti vertinamas kaip sutarties pasibaigimas suėjus jos terminui. Dėl šių aplinkybių, apeliantės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismo išvados, kad dėl to, jog šalys nesudarė naujo susitarimo dėl sutarties atnaujinimo, sutartis pasibaigė joje numatytam terminui, yra visiškai niekuo nepagrįstos ir atmestinos, kadangi šalių sutarties sąlygos nekėlė šalims reikalavimo sudaryti naują papildomą susitarimą, kad 2016 m. birželio 21 d. sutartis prasitęstų. Šiuo atveju, remiantis sutarties sąlygomis (sutarties 7.3. punktu) atsakovei sutartyje nustatytais terminais, t. y. ne vėliau kaip iki 2018 m. gruodžio 21 d. raštu nepranešus, kad sutartį nutraukia, remiantis sutarties sąlygomis jos galiojimas automatiškai nereikalaujant naujo rašytinio susitarimo, prasitęsė dar metams, t. y. iki 2020 m. birželio 21 d., o šiuo atveju atsakovė įteikė ieškovei pranešimą tik 2019 m. balandžio 1 d., todėl sutartis negalėjo pasibaigti suėjus joje numatytam terminui, t. y. 2019 m. birželio 21 d. Pabrėžia ir tai, kad skundžiamu sprendimu teismas šios sutarties sąlygos (7.3. punkto) nepripažino negaliojančios, nes tokio reikalavimo nebuvo teikta, dėl to teisėtai sudaryta sutartis, jos šalims turi įstatymo galią. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė nutraukė sutarties galiojimą, kurios galiojimas buvo pratęstas iki 2020 m. birželio 21 d., dėl to ieškovė nebeteikė atsakovei sutartyje numatytų paslaugų ir pateikė apmokėjimui sąskaitas. Ieškovės įsitikinimu, atsakovė turėjo suvokti, kad sutartyje buvo nustatyta tokia sąlyga dėl rūbų išpirkimo. Be to, pažymėjo, kad atsakovė negrąžino ieškovei minėtų rūbų, dėl tokių atsakovės veiksmų, ieškovės turtas (darbo drabužiai) šiai dienai yra visiškai sudėvėti, o ieškovė nepagrįstai patyrė žalą.
20. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir priteisti iš apeliantės atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
21. Atsiliepimas į skundą grindžiamas šiais argumentais:
21.1. Apeliantės skundas yra nepagrįstas, kadangi pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime išanalizavo kilusio ginčo esmę, visapusiškai įsigilino į sutarties dalyką, į tikruosius šalių ketinimus sudarant ginčo sutartį ir į šalių elgesį po sutarties pasibaigimo. Pažymi, kad šalių sutartyje buvo numatytas 3 metų sutarties galiojimo terminas, ir jis galėjo būti pratęstas vieneriems metams tik šalims nepareiškus valios sutarties nutraukti. Sudarant sutartį, tikroji šalių valia buvo nustatyti sutarties galiojimo terminą, o nepadaryti ją amžina. Šiuo atveju atsakovė siuntė ieškovei pranešimą apie sutarties nutraukimą (nepratęsimą) ir taip išreiškė poziciją, kad suėjus 3 metų sutarties galiojimo terminui, nebenori jos pratęsti ir nebeketina naudotis ieškovės paslaugomis, ir šiuos šalių tikruosius ketinimus pirmosios instancijos teismas tinkamai atskleidė.
21.2. Pažymi, kad ieškovė neprieštaravo tokiai atsakovės pozicijai, o tai patvirtina ir vėlesnis ieškovės elgesys. Po iš atsakovės gauto pranešimo, ieškovė nei iki sutarties pasibaigimo termino, nei vėliau, neišreiškė jokio prieštaravimo dėl atsakovės neva netinkamo ar nesavalaikio informavimo apie sutarties nutraukimą (nebepratęsimą). Tik teisminio nagrinėjimo metu ėmė reikšti pretenzijas neva atsakovė nesilaikė 6 mėnesių termino, dėl to sutartis automatiškai prasitęsė ir atsakovė neva privalo po sutarties pasibaigimo išsipirkti rūbus, nors tokia ieškovės pozicija prieštarauja jos pačios elgesiui dar iki sutarties pasibaigimo termino. Be to, ieškovė nebuvo pateikusi pretenzijos iki teisminio nagrinėjimo pradžios.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
22. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, ar jų nėra. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nagrinėjamoje byloje nenustatyta, todėl pasisakoma dėl apeliacinio skundo faktinių ir teisinių pagrindų.
23. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio kodekso 322 straipsnio nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimą dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Tinkamas skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso tvarka.
24. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas iš dalies ieškinys dėl skolos priteisimo pagal darbo drabužių nuomos sutartį, ir tenkintas atsakovės priešieškinis dėl sutarties pripažinimo pasibaigusia, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.
25. Iš bylos duomenų nustatyta, kad 2016 m. birželio 21 d. tarp ieškovės UAB „Elis Textile Service“ (kaip tiekėjos) ir atsakovės UAB „Autogrand“ (kaip klientės) buvo sudaryta darbo drabužių nuomos sutartis, kurios objektas buvo darbo drabužių ir jiems skirtų spintelių nuoma (sutarties 1.1. punktas), nešvarių darbo drabužių skalbimas ir keitimas švariais sutarties galiojimo metu (sutarties 1.2. punktas). Sutarties šalys 7.1. punkte susitarė, jog sutartis įsigalioja nuo pasirašymo dienos ir galioja 3 metus. Sutarties 7.3. punkte nustatyta, kad jei likus 6 mėnesiams iki sutarties galiojimo pabaigos nei viena iš šalių nepateikia raštiško prašymo sutartį nutraukti, tai sutartis laikoma pratęsta dar 1 metams. Tokių pratęsimų skaičius yra neribotas. Sutarties 7.4. punkte nustatyta, kad prašymas, nurodytas 7.3. punkte, turi būti pateikiamas raštu ir siunčiamas registruotu laišku pasirašytinai. Sutarties 8.4. punkte nustatyta, kad sutarties nutraukimo atveju klientas privalo išsipirkti darbo drabužius už tą sumą, kuria šios sutarties 1 priede buvo įvertinti darbo drabužiai, atėmus jų nusidėvėjimo laikotarpį (nusidėvėjimas lygus 1/156 darbo drabužių vertės per savaitę), bet ne mažiau nei 50 proc. darbo drabužių vertės, kuri nurodyta sutarties 1 priede. Iki apmokėjimo darbo drabužiai lieka tiekėjo nuosavybe. Atsakovė 2019 m. sausio 14 d. prašymu prašė ieškovės nutraukti ginčo sutartį nuo 2019 m. birželio 21 d., prašyme padarytas įrašas apie prašymo gavimą 2019 m. balandžio 1 d. Ieškovė išrašė atsakovei 2019 m. birželio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. TEB583495 64,90 Eur sumai ir 2019 m. birželio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. TEB585896 498,33 Eur sumai. 2019 m. gruodžio 20 d. atsakovė apmokėjo ieškovės PVM sąskaitą faktūrą Nr. TEB583495 64,90 Eur sumai ir 2020 m. sausio 22 d. ieškovė atsisakė ieškinio reikalavimo šioje dalyje. Likusią sąskaitą atsakovė atsisakė apmokėti. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad 2016 m. birželio 21 d. šalių sutartis pasibaigė suėjus 3 metų terminui (tenkino atsakovės priešieškinį), dėl to ieškinio reikalavimų dalį dėl skolos priteisimo pagal 2019 m. birželio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. TEB585896 (498,33 Eur sumai) su išvestiniais reikalavimais atmetė. Ieškovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą.
26. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neatliko tarp šalių susiklosčiusių santykių teisinės kvalifikacijos (įvertinimo) ir nepagrįstai laikė šalių sutartį pasibaigusia kitomis sąlygomis nei šalys susitarė sutartyje, nepagrįstai revizavo privačių šalių sudarytos sutarties sąlygas, dėl ko neteisingai išsprendė ginčą. Pažymėtina, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teisingumą vykdančio teismo pareiga – savarankiškai, klausantis tik įstatymo kvalifikuoti bylos nagrinėjimo metu nustatytas faktines aplinkybes, o taip pat pažymėjo, kad ir apeliacinės instancijos teismo atliktas faktinių bylos aplinkybių, nurodytų apeliaciniame skunde, savarankiškas teisinis kvalifikavimas negali būti laikomas apeliacinio skundo ribų peržengimu, net jeigu pačiame apeliaciniame skunde šios faktinės nebuvo kvalifikuotos pagal konkrečią ir tinkamą teisės normą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-383-469/2018). Nagrinėjamu atveju iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, kad priešingai nei nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, jog ginčo šalis siejo nuomos ir paslaugų teikimo santykiai, ir taikė nuomos sutartis reglamentuojančias teisės normas, papildomai nurodydamas, jog CK nuostatos, reglamentuojančios atlygintinių paslaugų teikimą, specialių nuostatų sutarties pasibaigimui, pratęsimui, nutraukimui, aktualių šiai bylai, nenustato. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad šalių pasirašyta sutartis pasibaigė suėjus 3 metų terminui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu (sutinkant su pirmosios instancijos teismo argumentais), nagrinėjamu atveju ginčo šalių sudaryta sutartis turi nuomos (drabužių ir jiems skirtų spintelių nuoma nuoma) ir paslaugų teikimo (nešvarių nuomojamų darbo drabužių skalbimas, keitimas ir taisymas) sutarčių požymių, t. y. mišri sutartis. CK 6.156 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šalys turi teisę sudaryti sutartį, turinčią kelių rūšių sutarčių elementų. Tokiai sutarčiai taikomos atskirų rūšių sutartis reglamentuojančios normos, jeigu ko kita nenumato šalių susitarimas arba tai neprieštarauja pačios sutarties esmei. Taigi mišriosios sutarties šalys gali pačios susitarti, kokios normos bus taikomos jų sudaromai sutarčiai. Jeigu šalys neaptaria šio klausimo sutartyje, pagal CK 6.156 straipsnio 3 dalį mišriajai sutarčiai kompleksiškai taikomos teisės normos, reglamentuojančios tų rūšių sutartis, kurių elementų yra tokioje sutartyje. Be to, sprendžiant dėl susietų sutarčių vykdymo pagal mišrią sutartį, be kita ko, atsižvelgiama į sutarties esmę, pobūdį, sutarties šalių ketinimus, pasirenkant būtent tokios sutarties sudarymą, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes ir į konkrečias sutarties nuostatas, kurių turinys nustatomas pagal sutarčių aiškinimo taisykles. Jeigu mišrioje sutartyje nepasisakyta dėl atskiros rūšies įstatymais tam tikrai sutarčiai nustatytų teisių ir pareigų ar jos yra imperatyvaus pobūdžio, kad negalima jų pakeisti šalių susitarimu (CK 6.157 straipsnio 1 dalis), tai mišrią sutartį vykdant yra įgyvendinamos įstatymo nustatytos šalių teisės ar pareigos kiekvienai iš vykdomų sutarčių (CK 6.156 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-446-695/2017).
27. Pažymėtina, kad iš šalių sudarytos ginčo sutarties matyti, jog drabužiai ir jų spintelės nuomojami vieninteliu tikslu – darbo veiklai vykdyti (sutartyje 1.2. punkte pabrėžiamas drabužių švarumas, tvarkingumas), dėl to sutartyje kartu buvo susitarta dėl jų skalbimo, taisymo ir net keitimo (neprisirišant tik prie tų pačių drabužių nuomos, o galimas ir jų pakeitimas). Toks susitarimas rodo, kad atsakovas nebūtų sudaręs atskiros vienos nuomos sutarties, jei nebūtų susitarta dėl jų skalbimo, taisymo ir keitimo. Dėl to sudarytoje sutartyje atlygintinų paslaugų elementas yra svarbus ir išlaikęs esminius atlygintinų paslaugų požymius, o paslaugos sutarties elementai šalių susitarime buvo vyraujantys. Tai reiškia, kad, sprendžiant dėl šalių sudarytos sutarties vykdymo ir nutraukimo, taikytinos ir atlygintinų paslaugų sutartį reglamentuojančios CK normos. Jos gali nustatyti specifines šalių teises ir pareigas. Šalių sudarytoje sutartyje nėra susitarimo sąlygų, jog kilus ginčams, šalys taikytų tik nuomos sutartį reglamentuojančias CK normas.
28. CK šeštosios knygos XXXV skyriaus ,,Atlygintinų paslaugų teikimas“ Bendrųjų nuostatų skirsnyje įtvirtintas įvairaus pobūdžio atlygintinų paslaugų teikimo teisinių santykių reglamentavimas. Atlygintinas paslaugas bendrąja prasme vienija tai, kad tokia sutartimi paslaugų teikėjas įsipareigoja klientui (paslaugų gavėjui) pagal šio užsakymą suteikti tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti (CK 6.716 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pažymima, kad specialiosios paslaugų sutarties vienašališko nutraukimo taisyklės įtvirtintos CK 6.721 straipsnyje. CK 6.721 straipsnio 1 dalyje nustatyta kliento teisė vienašališkai nutraukti paslaugų sutartį, nepaisant to, kad paslaugų teikėjas jau pradėjo ją vykdyti. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad klientas, siekdamas nutraukti sutartį CK 6.721 straipsnio 1 dalies pagrindu, neprivalo remtis paslaugų teikėjo kalte šiam netinkamai vykdant ar nevykdant sutarties, toks nutraukimas galimas ir nesant paslaugų teikėjo kaltės. CK 6.721 straipsnio nuostatoje įtvirtinta viena iš paslaugos gavėjo interesų apsaugos garantijų, ši paslaugų teisė yra besąlyginė, ji negali būti siejama su tam tikrų aplinkybių nustatymu (pvz., paslaugos teikėjo veiksmai, teisinis ar ekonominis kliento pasirinkimo nutraukti sutartį pagrįstumas ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-446-695/2017; 2015 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-385-378/2015 ir kt.). Taigi, CK 6.721 straipsnio 1 dalyje pripažįstama kliento teisė vienašališkai nutraukti sutartį sutarties vykdymo metu net ir nesant paslaugų teikėjo kaltės; ši teisė gali būti siejama su kliento interesų pasikeitimu po paslaugų sutarties sudarymo, kai klientui neišlieka intereso tęsti sutartį ir gauti paslaugas, tuo remdamasis jis pagrįstai turi teisę nutraukti sutartį. Ši norma patvirtina kliento interesų prioriteto principą ir vertintina kaip tam tikra sutarčių laisvės principo išraiška paslaugų teikimo teisiniuose santykiuose: paslauga negali būti teikiama prieš asmens valią. CK 6.157 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šalys savo susitarimu negali pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo, nepaisant to, kokia teisė – nacionalinė ar tarptautinė – šias normas nustato. Kadangi atlygintinų paslaugų nuostatos (CK 6.721 straipsnio 1 dalis) įtvirtina specifinę sutarties (jos atsisakymo) taisyklę, nustatančią besąlygišką kliento teisę atsisakyti sutarties, tai ji negali būti apribota ar panaikinta šalių susitarimu, sutarties sąlygomis.
29. Nagrinėjamu atveju, kaip jau minėta, šalių sutartyje buvo nustatyta, kad ginčo sutartis galioja 3 metus (sutarties 7.1. punktas). Sutarties 7.3. punkte nustatyta, kad, jei likus 6 mėnesiams iki sutarties galiojimo pabaigos nė viena iš šalių nepateikia raštiško prašymo sutartį nutraukti, tai sutartis laikoma pratęsta dar 1 metams. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadoms, jog pagal tokias ginčo šalių sutarties formuluotes, nors minima sutartis nurodyta kaip terminuota (galiojanti 3 metus), tačiau pagal kitas sutarties sąlygas sutartis gali pasibaigti tik sutarties nutraukimu, t. y. nors sutartyje nurodyta, jog sutartis galioja 3 metus, tačiau prieš šios sutarties pasibaigimą (nebenorint jos tęsti) vis tiek būtinas prašymas paslaugų teikėjui nutraukti sutartį, o klientui pateikus tokį prašymą, formaliai visuomet taikomos ir sutarties 8 punkto nuostatos dėl sutarties nutraukimo (tarp jų ir sutarties 8.4 punktas dėl drabužių išpirkimo). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors šalys sutartyje papildomai nustatė, kad jei likus 6 mėnesiams iki sutarties galiojimo pabaigos nei viena iš šalių nepateikia raštiško prašymo sutartį nutraukti, tai sutartis laikoma pratęsta dar 1 metams (sutarties 7.3. punktas), tai nepašalina šalies teisės remtis paslaugų sutartyje pagal CK 6.721 straipsnio 1 dalyje nustatyta teise klientui bet kada atsisakyti sutarties ar ją apriboti. Atsižvelgiant į paslaugų sutarties šalies kliento teisės atsisakyti sutarties absoliutų pobūdį, ir sudarant mišrią sutartį ši kliento teisė neturi būti paneigiama. Nėra pagrindo ją paneigti sprendžiant dėl mišrios sutarties vykdymo ar galimybės tokią mišrią sutartį nebetęsti. Sudarydamas mišrią sutartį, kurios viena dalis – dėl atlygintinų paslaugų teikimo, sutarties kontrahentas turi vadovautis kliento teisės (intereso) atsisakyti paslaugų absoliutumu. Tai reiškia, kad šalių susitarimo sąlygos dėl mišrios sutarties nutraukimo negali įtraukti nuostatų, kurios varžytų kliento teisę atsisakyti bet kada sutarties pagal CK 6.721 straipsnio 1 dalį.
30. Nagrinėjamu atveju atsakovas pateiktu pranešimu pageidavo nutraukti sutartį nuo sutartyje nurodyto sutarties pasibaigimo termino, praėjus 3 metams sutarties galiojimui, t. y. siekė jam, kaip klientui, įstatyme numatytos absoliučios teisės ir intereso nebetęsti sutarties įgyvendinimo.
31. Nors atsakovas praleido sutartyje numatytą 6 mėnesių terminą pranešimui pateikti (pagal sutarties 7.3. punktą), tačiau šios aplinkybės neturi paneigti paslaugų kliento absoliučios teisės bet kada nutraukti (netęsti) sutartį, sutarties sąlygos negali pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo. Be to, šiuo atveju klientas iš esmės išlaukė visą sutarties galiojimo terminą (t. y. 3 metus), kuris nustatytas sutartyje (sutarties 7.1. punkte), veikė sąžiningai. Teismų praktikoje pripažinta, kad kai klientas praneša paslaugų teikėjui, kad sutartis yra nutraukiama, paslaugų gavėjo teisė nutraukti sutartį negali būti laikoma netinkamu sutartinių įsipareigojimų vykdymu ir negali būti laikoma sutarties pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2007; Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-930-619/2019).
32. Pažymėtina ir tai, kad bylos duomenis pranešimas dėl sutarties nutraukimo ieškovei buvo įteiktas pasirašytinai 2019 m. balandžio 1 d. (t. y. prieš beveik 2,5 mėnesio iki sutarties pasibaigimo ieškovė buvo informuota apie tai, kad klientė nebenori tęsti sudarytos sutarties ir pageidauja jos pasibaigimo sutartyje nurodytu sutarties pasibaigimo terminu). Byloje nėra pagrįstų argumentų ir įrodymų, kad beveik 3 mėnesių prieš sutarties nutraukimą terminas, kuris sutampa su sutarties galiojimo pasibaigimu terminu, buvo nepakankamas ir sukėlė neigiamų pasekmių.
33. Atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą, darytina išvada, jog nors pirmosios instancijos teismas netaikė CK nuostatų, reglamentuojančių atlygintinų paslaugų vykdymą ir nutraukimą, tačiau šalių ginčą išnagrinėjo iš esmės teisingai ir pagrįstai pripažino, kad ginčo šalių 2016 m. birželio 21 d. sutartis pasibaigė suėjus 3 metų terminui, kaip buvo nurodyta atsakovės siųstame pranešime ieškovei dėl sutarties nutraukimo. Iš šalių paaiškinimų taip pat nustatyta, kad sutartis buvo faktiškai nutrūkusi nuo to laikotarpio, atsakovei paslaugos po šio termino nebuvo teikiamos, nors ieškovė ir neatsiėmė nuomotų drabužių iš atsakovės.
34. Kartu pastebėtina, kad reikia spręsti kokią įtaką sutarties nutraukimas daro visos sutarties vykdymui (kadangi ši sutartis turi ne tik paslaugos, bet ir nuomos sutarties požymių). Įgyvendinant CK 6.721 straipsnio 1 dalyje nustatytą besąlygišką kliento teisę nutraukti paslaugų sutartį mišrios sutarties atveju turi būti įvertinta, ar gali būti vykdoma kita mišrios sutarties dalis. Tokiu atveju atsižvelgiama į kitos sutarties esmę, pobūdį, poreikius ją vykdyti, abiejų sutarčių susiejimą ir kitas konkrečias aplinkybes. Jeigu sutartys sudarytos šalims jas susiejant bendrais poreikiais, gali būti vertinamos ir kaip nedalomai vykdomos, tai tokiu atveju vienašališkai gali būti nutraukta tik visa sutartis, bet ne jos dalis dėl paslaugų teikimo. Nagrinėjamu atveju dalinis sutarties nutraukimas negalimas, nes drabužių ir jiems skirtų spintelių nuoma neatsietai susieta su būtinų paslaugų (drabužių valymu, keitimu ir tvarkymu) poreikiu, dėl to laikoma, kad buvo nutraukta visa sutartis.
35. Taigi, sutarties 8.4. punkte ginčo šalys buvo susitarusios, kad sutarties nutraukimo atveju klientas privalo išsipirkti darbo drabužius už tą sumą, kuria sutarties 1 priede buvo įvertinti darbo drabužiai, atėmus jų nusidėvėjimo laikotarpį (nusidėvėjimas lygus 1/156 darbo drabužių vertės per savaitę), bet ne mažiau nei 50 proc. darbo drabužių vertės, kuri nurodyta sutarties 1 priede. Iki apmokėjimo darbo drabužiai lieka tiekėjo nuosavybe. Būtent pagal šią sutarties sąlygą ieškovė išrašė atsakovei sąskaitą Nr. TEB585896 bendrai 498,33 Eur sumai, dėl kurios pagrįstumo yra tarp šalių ginčas. Pirmosios instancijos teismas skundžiame sprendime nurodė, jog patenkinus priešieškinį ir pripažinus, kad sutartis pasibaigė suėjus jos terminui, teismas neturi pagrindo patenkinti šio ieškinio reikalavimo. Be to, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs sutarties sąlygas dėl sutarties objekto, kuriame nenumatyta teisė ar pareiga išsipirkti darbo drabužius pasibaigus sutartiniams santykiams, padarė išvadą, jog buvo sutarta dėl paslaugų teikimo, o ne dėl išperkamosios drabužių nuomos. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šiais pirmosios instancijos teismo argumentais ir papildomai pažymi, kad paslaugų teikėjas (verslininkas) veikia savo rizika ir negali šios rizikos perkelti paslaugų gavėjui, reikalaudamas išpirkti nuomotus naudotus drabužius po sutarties pasibaigimo, kurių klientui nereikia. Šalys sutarties bendrosiose nuostatose taip pat nenustatė pareigos atsakovei išpirkti nuomojamų drabužių, sąlygos dėl išpirkimo yra tik sutarties dalyje dėl nutraukimo. Tačiau, kaip jau minėta, paslaugų sutartyje negali būti nustatytos sąlygos, ribojančios paslaugų gavėjo teises, įtvirtintas įstatyme (tarp jų – teisę nebetęsti (nutraukti) sutartį), ar sunkinančios šių teisių įgyvendinimą, dėl to šiuo atveju pripažinus, jog šalių sutartis pasibaigė, nėra pagrindo taikyti įpareigojimo išpirkti nuomotus drabužius.
36. Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Hirvisaari prieš Suomiją (peticijos Nr. 4968/99). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Olandiją, peticijos Nr. 16034/90).
37. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliaciniame skunde nurodytais motyvais ir argumentais nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, dėl to skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
38. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatomis bylinėjimosi išlaidos, tarp jų išlaidos advokato pagalbai apmokėti, atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jas priteisiant iš antrosios šalies. Atsakovė patyrė 200 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato padėjėjo suteiktas paslaugas, rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Atsakovė pateikė šias išlaidas patvirtinančius rašytinius įrodymus.
39. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų taryba 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, į kurias turi atsižvelgti teismai, priteisdami šalims jų turėtas bylinėjimosi išlaidas. Remiantis Rekomendacijų (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 2 punktu, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: 1) bylos sudėtingumą; 2) teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; 3) ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; 4) būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; 5) ginčo sumos dydį; 6) teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; 7) sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; 8) šalių elgesį proceso metu; 9) advokato darbo laiko sąnaudas; 10) kitas svarbias aplinkybes. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, gali būti pripažintos teismo išlaidomis, jeigu jos yra realios, būtinos ir pagrįstos (CPK 88 straipsnis). Išlaidos suprantamos kaip išleistos lėšos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008 ir kt.).
40. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovo patirtų bylinėjimosi išlaidų dydis atitinka protingumo ir teisingumo kriterijus, atitinka rekomendacinius dydžius, dėl to ieškovės apeliacinį skundą atmetus, iš ieškovės priteistinos atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme, t. y. 200 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Elis Textile Service“ apeliacinį skundą.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Autogrand“, j. a. k. 303014264, iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Elis Textile Service“, j. a. k. 110694894, 200 Eur (du šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.
Teisėjai Loreta Braždienė
Visvaldas Kazakiūnas
Alma Urbanavičienė