Administracinė byla Nr. A-3169-442/2017

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00299-2016-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Š. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas M. Š. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Panevėžio apskrities VPK), 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas nurodė, kad į Panevėžio apskrities VPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinę (toliau – ir Areštinė) pirmą kartą atvyko 2013 m. liepos 28 d. ir su pertraukomis buvo laikomas iki 2016 m. liepos 28 d. perpildytose kamerose, neužtikrinant 5 kv. m ploto. Kamerose sanitarinis mazgas (tupykla) yra neatitvertas, todėl atidarius duris viską mato pareigūnai. Priešais tualetą stovi stalas ir, kadangi nėra įrengtos ventiliacijos, kuri ištrauktų nemalonius kvapus iš tupyklos, pareiškėjas buvo priverstas uosti iš jos sklindančius nemalonius kvapus. Atvykus etapu, nebuvo nuvestas į dušą, nors tokia teisė jam priklauso. Kol buvo laikomas Areštinėje, pareiškėjas nei karto nebuvo nuvestas į dušą.
3. Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantis Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
4. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašė taikyti ieškinio senaties terminą. Paaiškino, kad pareiškėjui būnant Areštinėje tik trumpą laikotarpį ploto teko nežymiai mažiau nei numatyta teisės aktuose. Pareiškėjas kur kas ilgesnį laiko tarpą praleidžia pataisos namuose. Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad minimalus reikalaujamos asmeninės erdvės plotas yra ne mažiau 3 kv. m. Pareiškėjas nusiskundimų dėl per mažo kamerų ploto ginčo laikotarpiu pateikęs nebuvo. Areštinės darbuotojai suteikia galimybę sanitarinį mazgą užsidengti audeklu. Tuo tikslu 2005 m. sanitariniame mazge buvo įdėti kabliukai. Panevėžio visuomenės sveikatos centro (toliau – ir Panevėžio VSC) patikrinimo aktų duomenys patvirtina, kad higienos normos pažeidimų, susijusių su sanitarinių mazgų įrengimu, nustatyta nebuvo. Areštinėje kamerų langai yra darinėjami, todėl galimybės vėdinti kameras yra sudarytos. Pareiškėjui teisė pasinaudoti dušu buvo suteikiama nepažeidžiant nustatytos tvarkos. Atsakovas laikė, jog pareiškėjo skundas teismui pagrįstas visiškai abstrakčiais teiginiais.

II.

5. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė M. Š. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities VPK, 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.
6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Areštinėje buvo laikomas nuo 2013 m. birželio 21 d. iki 2016 m. vasario 29 d. įskaitytinai. Panevėžio apskrities VPK prašė reikalavimams už laikotarpį iki 2013 m. birželio 28 d. taikyti ieškinio senaties terminą. Teismas vadovavosi CK 1.125 straipsnio 8 dalies, 1.127 straipsnio 1 ir 5 dalių nuostatomis. Nustatė, kad pareiškėjas skundą teismui dėl žalos atlyginimo paštu išsiuntė tik 2016 m. birželio 29 d. Todėl atsižvelgiant į galiojusį teisinį reguliavimą, į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Areštinėje sąlygų ir į atsakovą atstovaujančio Panevėžio apskrities VPK procesiniuose dokumentuose nurodytus pareiškėjo laikymo šioje įstaigoje laikotarpius, daryta išvada, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, t. y. nuo jo laikymo netinkamomis kalinimo sąlygomis Areštinėje pradžios, todėl nuo šio momento ir skaičiuojamas senaties terminas. Teismas rėmėsi CK 1.131 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta norma. Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje nepateikė prašymo atnaujinti ieškinio senaties terminą, nepateikė argumentų, įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nors pareiškėjui buvo išsiųstas Panevėžio apskrities VPK atsiliepimo nuorašas, jam buvo žinoma, kad Panevėžio apskrities VPK prašo taikyti jo reikalavimams ieškinio senaties terminą. Teismas sprendė, kad pareiškėjas be svarbių priežasčių praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimui dėl neturtinės žalos už laikotarpį nuo 2013 m. birželio 21 d. iki 2013 m. birželio 28 d. atlyginimo ir nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą senaties terminą pareiškėjo reikalavimams už šį laikotarpį. Panevėžio apskrities VPK prašymas taikyti ieškinio senatį buvo tenkinamas ir pareiškėjo skundo reikalavimo dalis priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2013 m. birželio 21 d. iki 2013 m. birželio 28 d. atmesta kaip nepagrįsta.
7. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildino iš jo laikymo perpildytose Areštinės kamerose. Ginčo laikotarpiu teritorinės policijos įstaigos areštinėse laikomiems asmenims tenkančio kameros ploto dydžio klausimus reglamentavo Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – ir Areštinių veiklos taisyklės), kurių 80 punkte įtvirtinta nuostata, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Duomenis apie konkrečius laikotarpius, kuriais pareiškėjas buvo laikomas Areštinėje, kameras, jų plotą bei kamerose buvusių asmenų skaičių, Panevėžio apskrities VPK pateikė atsiliepime bei kituose rašytiniuose dokumentuose, tam tikrus duomenis pateikė ir pareiškėjas. Nors atsakovo atstovas į bylą nepateikė duomenų apie tai, kokį plotą kamerose užėmė sanitarinis mazgas, atsižvelgus į surinktus duomenis, buvo galima teigti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu periodiškai buvo laikomas Areštinės kamerose Nr. 3, 18, 15, 12, 16, 10 ir 14, iš viso 54 paras, iš jų – 13 parų pažeidžiant Areštinių veiklos taisyklių 80 punkte nustatytą vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus ploto reikalavimą (kameroje Nr. 15 pareiškėjui teko 4,9 kv. m, kameroje Nr. 12 – 4,06 kv. m, kameroje Nr. 16 – 4,79 kv. m, bei kameroje Nr. 14 – 5,10 kv. m), o 41 parą – šio reikalavimo nepažeidžiant. Pareiškėjas, gavęs atsakovo atstovo į bylą teiktus procesinius dokumentus, dėl juose nurodytų duomenų ginčo nekėlė, todėl teismas neturėjo pagrindo abejoti šiais atsakovo atstovo teiktais duomenimis. Teismas konstatavo, jog Panevėžio apskrities VPK 13 parų pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 5 kv. m kameros ploto ir neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.
8. Pareiškėjas savo teisių pažeidimus siejo ir su netinkamu sanitarinio mazgo bei ventiliacijos įrengimu kamerose bei privatumo neužtikrinimu, naudojantis Areštinės kamerose įrengtu tualetu. Atsakovo atstovas atsiliepime, vyriausiasis specialistas tarnybiniuose pranešimuose nurodė, kad Areštinės kamerose sanitarinių mazgų įrengimas atitinka higienos normos reikalavimus. 2005 m. Areštinės antrame korpuse, 2013 m. – ir pirmajame korpuse buvo atliktas remontas, kurio metu buvo sumontuota moderni vėdinimo sistema. Areštinės kamerų langai yra darinėjami. Priešais sanitarinį mazgą yra valgomasis stalas kamerose Nr. 12, 14, 16, 18 ir 25. Byloje pateikto Panevėžio VSC 2013 m. liepos 1 d. patikrinimo akto Nr. H5-341 duomenys, kuriuos šios įstaigos specialistai užfiksavo 2013 m. birželio 11 d., atlikę periodinį patikrinimą Areštinėje, patvirtino, kad visose areštinės kamerose, išskyrus vienvietę kamerą Nr. 6 ir karcerį, yra įrengtos sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios paskirties ploto skiriančios apie 100 cm pločio ir daugiau nei 120 cm aukščio mūrinės pertvaros; sienoje, prie kurios įrengtas sanitarinis mazgas, yra patalpų oro šalinimo sistemos ortakio anga; yra sudaryta galimybė kameras vėdinti per langus (orlaides), nes visi kamerų langai atsidaro (Areštinės pirmajame korpuse iš lauko pusės, antrajame korpuse – iš vidaus). Operatyviojo patikrinimo, 2015 m. balandžio 13 d. atlikto kamerose Nr. 14 ir 15, kurioje ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, metu užfiksuota, kad kamerose yra įrengtas sanitarinis mazgas, kuris atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara. Aplinkybės, kad Areštinės kamerose buvo galima atidaryti langus, veikia vėdinimo sistema, įrengti sanitariniai mazgai nuo gyvenamosios paskirties ploto yra atskirti pertvaromis, neneigia ir pats pareiškėjas. Todėl toks sanitarinių mazgų bei ventiliacijos įrengimas Areštinės kamerose atitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 37:2009) 20 ir 23 punktų bei Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigos areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 134:2015) 17 punkto reikalavimus. Teismas sprendė, kad byloje nesant kitų įrodymų dėl netinkamų kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, vėdinimo sąlygų ir langų įrengimo ginčo laikotarpiu, dėl ko, pareiškėjo teigimu, jis buvo priverstas uosti nemalonius kvapus iš tupyklos nuo priešais tualetą įrengto stalo, konstatuoti Panevėžio apskrities VPK neteisėtus veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme nėra pagrindo.
9. Tačiau vertinant sanitarinių mazgų Panevėžio apskrities VPK Areštinės kamerose atitvėrimą 120-130 cm aukščio pertvara, aktuali naujausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimui. Privatumo užtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu sąlyga įtvirtinta Areštinių veiklos taisyklių 7.13 punkte ir Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje laikomų asmenų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), patvirtintų Panevėžio apskrities VPK viršininko 2013 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 50-V-1756, 14 punkte. Pareiškėjas privatumo pažeidimą siejo su aplinkybe, kad kamerose įrengtas sanitarinis mazgas (tupykla) nėra atitvertas, todėl atidarius duris viską mato pareigūnai. Reikalavimo, kad teritorinės policijos įstaigos areštinės kamerose būtų įrengti uždaromi ar kitaip papildomai uždengiami nuo gyvenamosios patalpos sanitariniai mazgai Lietuvos higienos normos HN 37:2009 20 punkte nebuvo numatyta, o Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 sanitarinio mazgo įrengimą reglamentuojančių nuostatų neliko. Iš valstybę atstovaujančio Panevėžio apskrities VPK atsiliepimo, vyriausiojo specialisto teiktų paaiškinimų nustatyta, kad 2005 m. atlikus Areštinės antrojo korpuso (kamerų Nr. 11-26) remontą, o 2013 m. – ir pirmojo korpuso (kamerų Nr. 1-10) remontą, kamerų sanitariniuose mazguose buvo įrengti kabliukai, ant kurių galima užkabinti audeklus. Asmenys specialiomis sanitarinių mazgų uždangomis nėra aprūpinami, tačiau atlikdami gamtinius reikalus jie sanitarinius mazgus užsidengia iš jiems išduodamų arba iš savo turimų paklodžių. Tarnybinį pranešimą byloje teikęs areštinės pareigūnas patikino, jog tokių atvejų, kad asmenys atliktų gamtinius reikalus neužsidengę audeklu, neteko matyti. Pareiškėjas nenurodė ir teismas nenustatė, kad konkrečiais atvejais pareigūnai per atidarytas kameros duris turėjo tikslą stebėti ar stebėjo pareiškėją, jam naudojantis sanitariniu mazgu. Teismas taip pat nenustatė jokių aplinkybių, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė pasinaudoti jam išduotu ar savo turimu audeklu, siekiant užsidengti atliekant gamtinius reikalus. Nagrinėjamu atveju, vertinant pareiškėjo nurodomus jo teisių pažeidimus, atsižvelgiama ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pateiktą išaiškinimą, kad dėl ribojimų, kurie yra neišvengiamai susiję su laisvės apribojimo režimu, pareiškėjui absoliutaus privatumo užtikrinimas buvo objektyviai neįmanomas, o areštinės kamerų įrengimo ypatumus sąlygoja ir reikalavimai užtikrinti nuolatinę kamerose laikomų asmenų priežiūrą. Šie reikalavimai susiję ne tik su galimai neteisėtų veikų užkardymu, bet ir su pačių nuteistųjų saugumu. Teismas darė išvadą, kad Areštinės kamerose sudaryta galimybė įrengtų sanitarinių mazgų, kurie yra atskirti nuo gyvenamosios paskirties ploto 120 cm aukščio pertvara, likusį plotą uždengti audeklu yra pakankama priemonė, užtikrinti asmenų privatumą, naudojantis tualetu, todėl tokios asmenų laikymo sąlygos Areštinės kamerose negali būti vertinamos pažeidžiančiomis asmens privatumą ir žeminančiomis žmogaus orumą, t. y. pažeidžiančiomis Areštinių veiklos taisyklių 7.13 punkto, Vidaus tvarkos taisyklių 6.14 punkto reikalavimus bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį.
10. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su jo teisės nusiprausti duše, įskaitant ir atvykus etapu į Areštinę, pažeidimo, pažymėta, jog reikalavimus dėl sąlygų, užtikrinančių teritorinės policijos įstaigos areštinėje laikomų asmenų galimybes palaikyti asmeninę higieną, ginčo laikotarpiu reglamentavo Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalis, Areštinių veiklos taisyklių 7.12 punktas, taip pat Lietuvos higienos normos HN 37:2009 60 punktas ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punktas. Vadovaujantis juose įtvirtintomis nuostatomis, teritorinės policijos įstaigos areštinės laikomiems asmenims areštinės administracija privalo sudaryti sąlygas nusiprausti ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Minėtuose teisės aktuose nėra nustatyta, kad atvykimo į teritorinės policijos įstaigos areštinę dieną suimtajam turi būti sudarytos sąlygos nusiprausti duše. Panevėžio VSC 2013 m. liepos 1 d. patikrinimo akto Nr. H5-341 duomenimis, areštantai į dušą vedami vieną kartą per savaitę ir pagal asmeninį pageidavimą (registruojama žurnale). Panevėžio apskrities VPK byloje pateikti duomenys iš Asmens kortelės išrašų ir Asmenų išvedimo iš kamerų registracijos žurnalo patvirtina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo vedamas praustis 2016 m. vasario 28 d., 2015 m. gegužės 2 d., 2015 m. gegužės 10 d., 2015 m. sausio 18 d., 2015 m. sausio 24 d., 2014 m. lapkričio 15 d. Gavęs atsakovo atstovo atsiliepimo nuorašą su priedais, dėl jame nurodytų duomenų pareiškėjas ginčo nekėlė, todėl, atsižvelgus į tai, jog byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų teikęs prašymą nusiprausti Areštinės duše kitą dieną, išdėstytų argumentų pagrindu, daryta išvada, jog pareiškėjui teisė nusiprausti ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę šeštadienį arba sekmadienį, būnant Panevėžio apskrities VPK Areštinėje, buvo suteikta nepažeidžiant nustatytos tvarkos.
11. Atsižvelgęs į byloje nustatytų aplinkybių visumą, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo subjektinė teisė suėmimo vykdymo metu būti laikomam tinkamo ploto kameroje buvo pažeista. Tačiau vien ši aplinkybė, atsižvelgiant į sąlyginai neilgą šio pažeidimo trukmę (pažeidimas truko 13 parų, pažeidimas nebuvo nepertraukiamas), teismo vertinimu, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas Panevėžio apskrities VPK Areštinėje buvo laikomas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį sąlygomis.
12. Nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo būdą bei dydį, teismas atsižvelgė į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo Areštinėje sąlygų (teisės į minimalų gyvenamąjį plotą pažeidimą), į pažeistos vertybės pobūdį (pareiškėjas neįrodinėjo, jog dėl nurodytų pažeidimų būtų padaryta žalos pareiškėjo sveikatai) bei pažeidimų pobūdį, trukmę, mastą, intensyvumą (teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista 13 parų, tačiau pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas (ilgiausiai truko 4 paras iš eilės), bei į tai, kad jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl suėmimo vykdymo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje taip pat nenustatyta, kad Areštinės pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo vykdymo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Teismas sprendė, jog konkrečiu atveju teisės pažeidimo pripažinimas savaime nelaikomas pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, pareiškėjo patirti papildomi neigiami dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, diskomfortas, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus asmeniui būnant kalinamu, yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą ir pinigine išraiška. Kita vertus, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam visą jo reikalaujamą sumą. Todėl atsižvelgęs į išdėstytą bei į Lietuvos Respublikos teismų analogiškose bylose priteistinus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas sprendė, jog šiuo atveju 100 Eur priteistina neturtinė žala laikytina adekvačia suma pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlyginti.

III.

13. Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantis Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 9 d. sprendimą dalyje dėl 100 Eur žalos priteisimo ir konstatuoti, kad vien teisės pažeidimo fakto pripažinimas yra pakankama satisfakcija patirtai žalai atlyginti.
14. Pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta, jog nežymus minimalaus ploto reikalavimo pažeidimas pablogino ir kitas sulaikymo sąlygas, lėmė kokius nors kitus nepatogumus pareiškėjui. Atsakovas mano, kad toks pažeidimas nebuvo pasiekęs minimalaus žiaurumo lygio pagal Konvencijos 3 straipsnį, atsižvelgiant į trumpą sulaikymo laikotarpį ir į tai, kad nėra jokių įrodymų, kad sulaikymo Areštinėje metu pareiškėjas būtų patyręs kankinimus. Taip pat nebuvo nustatyta, kad Panevėžio apskrities VPK pareigūnai sąmoningai būtų siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Mano, kad teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama priemonė apginti pažeistas teises.
15. Pareiškėjas M. Š. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo tenkinti pareiškėjo skundą, teiktą pirmosios instancijos teismui.
16. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pakartoja, jo teigimu, Areštinėje buvusius laikymo sąlygų pažeidimus, išdėstytus skunde, teiktame pirmosios instancijos teismui.
17. Nurodo, kad Areštinėje išduodamas 1 komplektas patalynės. Todėl pareiškėjui, norint privačiai pasinaudoti sanitariniu mazgu, reikia nusivilkti patalynę, o pasinaudojus tualetu, vėl naudoti tą pačią patalynę.
18. Papildomai nurodo, kad atvykus į Areštinę, nebuvo išduodamos higienos priemonės, taip pat priemonės kameros švarai palaikyti. Kamerose buvo blogas apšvietimas. Pareiškėjas nebuvo išvestas skambinti.
19. Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantis Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir tenkinti atsakovo apeliacinį skundą.
20. Nurodo, kad priemonių kameros švarai palaikyti išdavimas nėra dokumentuojamas, tačiau pažeidimų, susijusių su kameros švara, nustatyta nebuvo. Higienos priemonių išdavimas taip pat nedokumentuojamas, bet visada atsižvelgiama į sulaikytų asmenų poreikius, be to, skundų dėl higienos priemonių trūkumo nebuvo gauta. Pažymi, kad pareiškėjas buvo vedamas praustis nepažeidžiant nustatytos tvarkos. Nurodo, kad galimybė skambinti asmenims, laikomiems areštinėje, taisyklėse nėra numatyta.
21. Pareiškėjas M. Š. pateikė atsikirtimą į atsakovo atsiliepimą, kuriame nurodo, kad nesutinka su atsakovo atstovo teiginiais, jog jie neprivalo išduoti higienos ir švaros priemonių. Nurodo, kad atvykstantys į areštinę ir išvykstantys iš jos, turi būti maitinami; atvykę į areštinę turi būti nedelsiant vedami į dušą. Taip pat teigę, kad kartą į 7 dienas priklausė skambutis, o kartą į 10 dienų turėjo būti suteikta galimybė apsipirkti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo M. Š. galbūt patirtos neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje.
23. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo reikalavimui už laikotarpį nuo 2013 m. birželio 21 d. iki 2013 m. birželio 28 d. taikė ieškinio senatį, o dėl likusio laikotarpio konstatavo, jog pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista 13 parų, kitus skundo teiginius atmetė kaip nepagrįstus ir nusprendė, kad šiuo atveju 100 Eur neturtinė žala laikytina adekvačia suma pareiškėjo patirtai dvasinei skriaudai atlikti. Nesutikdami su šiuo pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinius skundus padavė tiek pareiškėjas, tiek atsakovas. Pareiškėjas prašo tenkinti jo skundą, teiktą pirmosios instancijos teismui, ir priteisti 1 000 Eur, o atsakovo teigimu, šiuo atveju vien pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija patirtai žalai atlyginti.
24. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
25. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais.
26. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašomą atlyginti žalą siejo su tuo, kad, jo teigimu, Areštinėje kameros buvo perpildytos, tualetas neatitvertas ir neturi atskiros ventiliacijos, be to, pareiškėjas, būdamas Areštinėje, nebuvo nuvestas į dušą.
27. Ginčui aktualių Areštinių veiklos taisyklių 80 punkte numatyta, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis nei 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).
28. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2013 m. birželio 29 d. iki 2016 m. liepos 28 d.) pareiškėjas Panevėžio apskrities VPK areštinės kamerose iš viso buvo laikomas 54 paras, iš jų 13 parų buvo pažeista pareiškėjo teisė atlikti bausmę patalpose, kuriose jam tektų ne mažiau nei 5 kv. m gyvenamojo ploto (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto). Pažeidimų metu pareiškėjui teko 4,06–5,1 kv. m gyvenamojo ploto. Taigi Panevėžio apskrities VPK 13 parų pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 5 kv. m gyvenamojo ploto (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto), t. y. įstaiga neveikė taip, kaip pagal įstatymus buvo įpareigota veikti.
29. Dėl sanitarinio mazgo įrengimo pažymėtina, jog pagal Lietuvos higienos normos HN 37:2009 20 punktą, policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara; sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema; sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą.
30. Taikant nacionalinį teisinį reguliavimą atsižvelgiama į EŽTT praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu, pavyzdžiui, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų, kadangi taip nesudaromos sąlygos privatumui ir ši vieta visada matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).
31. Taigi nors sanitarinio mazgo atitvėrimas 120–130 cm sienele ir laikomas atitinkančiu higienos normos reikalavimus, įtvirtintus nacionaliniuose teisės aktuose, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į minėtus EŽTT išaiškinimus, vertina, kad toks sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1006-442/2017 ir kt.). Šiuo aspektu taip pat pažymima, jog saugumo užtikrinimas areštinės kamerose negali paneigti asmens teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Šiuo atveju turi būti parenkami tokie areštinės kamerose laikomų asmenų saugumo užtikrinimo būdai, kurie nesikirstų su pagrindinėmis žmogaus teisėmis, įtvirtintomis Konvencijoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017).
32. Tai reiškia, jog net ir nustačius, kad pertvaros aukštis atitinka teisės akto reikalavimus, turi būti įvertinama, ar pareiškėjas turėjo galimybę privačiai pasinaudoti tualetu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1348-502/2017). Antai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017 šiuo aspektu taip pat buvo vertinama, kad tualetą atskiriantis audeklas nelaikytas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų. Kitoje byloje vertinta, jog pareiškėjo privatumas naudojantis areštinės kamerose įrengtais sanitariniais įrenginiais, kai iš vienos pusės jis visiškai nebuvo atskirtas (suteikiant galimybę tik užsidengti paties pasirūpintu audiniu), nebuvo tinkamai užtikrintas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1092-624/2017).
33. Aptartos aktualios teismų praktikos kontekste negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Panevėžio apskrities VPK kamerose įrengtuose sanitariniuose mazguose yra užtikrinamas asmens privatumas naudojantis tualetu, laikytina, kad pareiškėjo teisės šiuo aspektu buvo pažeidžiamos visą sulaikymo laiką – 54 paras.
34. Nors pareiškėjas skunde taip pat teigė, kad sanitariniuose mazguose Areštinėje nėra įrengta ventiliacija, šiuos jo teiginius paneigė byloje surinkti duomenys: Panevėžio apskrities VPK Viešosios tvarkos tarnybos Areštinės ir konvojaus skyriaus vyriausiojo specialisto 2016 m. rugpjūčio 2 d. tarnybinis pranešimas „Dėl M. Š. skundo“ (b. l. 10–11), Panevėžio visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 1 d. patikrinimo aktas Nr. H5-341 (b. l. 14–16). Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kuris pareiškėjo teiginius dėl ventiliacijos įrengimo Areštinės kamerose atmetė kaip nepagrįstus.
35. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai atmetė pareiškėjo teiginius dėl nevedimo į dušą, kadangi atsakovo atstovas pateikė į bylą duomenis, patvirtinančius, jog pareiškėjas, būdamas Areštinėje, buvo vedamas į dušą (b. l. 37–40). Pareiškėjas nenurodo konkrečių atvejų, kada būtų prašęs pasinaudoti dušu, bet toks jo prašymas nebūtų tenkinamas.
36. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde kelia ir naujus reikalavimus dėl, jo teigimu, buvusių pažeidimų Panevėžio apskrities VPK areštinėje (dėl higienos priemonių, priemonių švarai palaikyti neišdavimo, apšvietimo, galimybės paskambinti), pažymėtina, kad šie reikalavimai nebuvo reiškiami pirmosios instancijos teismo proceso metu. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 134 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliaciniame skunde naujai reiškiami argumentai apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtini.
37. Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjas Areštinėje ginčo laikotarpiu (54 paras) buvo laikomas kamerose, kuriose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, be to per šį laikotarpį 13 parų taip pat buvo pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto norma, dėl ko pareiškėjas neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą (CK 6.250 straipsnis).
38. Pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-836/2014).
39. Pažymėtina, jog asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į tai, kad visą ginčo laikotarpį, kuriam netaikoma ieškinio senatis, (54 paras) pareiškėjas buvo laikomas Areštinės kamerose, pažeidžiant jo teisę į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, be to, tam tikromis dienomis (13 parų) buvo pažeidžiama ir minimalaus asmeniui tenkančio ploto norma), į kitas reikšmingas žalos atlyginimo būdo ir dydžio nustatymo aplinkybes, vertintina, jog nėra pagrindo sutikti su atsakovo apeliaciniu skundu, kadangi šiuo atveju tik teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai pareiškėjo teisei apginti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.
40. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistas 100 Eur neturtinės žalos atlyginimas nėra pakankamas dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms, todėl sprendžia, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos atlyginimo dydis turi būti didinamas iki 430 Eur.
41. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities VPK, 430 Eur neturtinei žalai atlyginti, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo M. Š. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 9 d. sprendimą pakeisti. Priteisti pareiškėjui M. Š. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 430 Eur (keturis šimtus trisdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 9 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai               Artūras Drigotas

              Dainius Raižys

              Virginija Volskienė