Civilinė byla Nr. e2S-1137-924/2025
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-04006-2025-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.9.9; 3.3.2.7
(S)
Kauno apygardos teismas
N u t a r t i s
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. rugsėjo 2 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Edvardas Paliokas, veikdamas Vilniaus apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Mokėjimų prevencijos tarnyba“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 18 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Giantera“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Mokėjimų prevencijos tarnyba“ dėl skolos priteisimo.
Teismas
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kreditorė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Giantera“ (toliau – ir kreditorė) kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo, kuriuo prašė priteisti iš skolininkės UAB „Mokėjimų prevencijos tarnyba“ (toliau – ir skolininkė) 7 429,71 Eur skolą, 399,33 Eur palūkanas, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo įsakymo įvykdymo ir 44 Eur bylinėjimosi išlaidas.
2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. vasario 13 d. išdavė teismo įsakymą, kuriuo nutarė išieškoti iš skolininkės UAB „Mokėjimų prevencijos tarnyba“ 7 429,71 Eur skolą, 399,33 Eur palūkanas, 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2025 m. vasario 13 d. iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir 44 Eur bylinėjimosi išlaidas kreditorei UAB „Giantera“.
3. 2025 m. vasario 13 d. skolininkė UAB „Mokėjimų prevencijos tarnyba“ pateikė prieštaravimus, kuriuos Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. vasario 13 d. nutartimi priėmė ir kreditorei UAB „Giantera“ išaiškino, kad ji ne vėliau kaip per 14 dienų nuo nutarties ir teismo pranešimo įteikimo dienos turi teisę pateikti teismui ieškinį, atitinkantį Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 135 straipsnio reikalavimus bei primokėti trūkstamą žyminio mokesčio dalį.
4. 2025 m. vasario 27 d. Vilniaus miesto apylinkės teisme gautas ieškovės UAB „Giantera“ ieškinys atsakovei UAB „Mokėjimų prevencijos tarnyba“ dėl skolos priteisimo, kuriuo ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 7 423,71 Eur skolą, 485,85 Eur palūkanas, 12,25 procentų metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė ieškinio reikalavimus atsakovei kildina iš šalių 2024 m. gegužės 15 d. sudarytos Reikalavimo perleidimo sutarties Nr. 2024/05/15 (toliau – Sutartis), pagal kurią ieškovė, būdama pradine kreditore, perleido atsakovei reikalavimo teisę į ieškovės skolininkę UAB „BNO“. Ieškovės teigimu, pagal Sutarties nuostatas naujoji kreditorė (atsakovė) įsipareigojo sumokėti pradinei kreditorei (ieškovei) 93 procentus nuo visos išieškotos sumos, tačiau atsakovė, gavusi visą sumą iš UAB „BNO“, ieškovei jokio atsiskaitymo neatliko.
5. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 27 d. nutartimi ieškovės UAB „Giantera“ ieškinys atsakovei UAB „Mokėjimo prevencijos tarnyba“ dėl skolos priteisimo priimtas ir panaikintas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 13 d. įsakymas civilinėje byloje Nr. eL2-10352-994/2025 bei atsakovei nustatytas 14 dienų terminas nuo ieškovės procesinių dokumentų įteikimo dienos atsiliepimui į ieškinį pateikti.
6. Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašo jį palikti nenagrinėtą CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu, pripažinti ieškovę piktnaudžiavus procesinėmis teisėmis, nesąžiningai pateikiant nepagrįstą ieškinį, bei skirti ieškovei 5 000 Eur baudą, 50 procentų iš šios baudos priteisiant atsakovei, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė nurodė, kad Sutarties 9.1 punkte numatyta, jog visos pretenzijos, nesutarimai ar ginčai, kylantys iš arba dėl Sutarties, turi būti sprendžiami Sutartyje nustatyta tvarka. Pagal Sutarties 9.2 punktą šalys įsipareigojo visus kilusius ginčus bandyti išspręsti tarpusavio derybų būdu, o pagal Sutarties 9.3 punktą, jeigu ginčai neišsprendžiami per 30 dienų nuo derybų dėl tokio ginčo pradžios, šalis gali perduoti ginčą spręsti arbitražu pagal Arbitražo taisykles arbitražo teismui, sudarytam vieno arbitro, paskirto pagal Arbitražo taisykles. Arbitražo vieta – Stokholmas, Švedija. Remdamasi tuo, kad Sutartyje įtvirtintas arbitražinis susitarimas galioja ir jis yra privalomas šalims, ieškovės keliamas ginčas yra ginčas, kilęs iš Sutarties, atsakovė prašo ieškinį palikti nenagrinėtą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. kovo 17 d. nutartimi atmetė atsakovės UAB „Mokėjimo prevencijos tarnyba“ prašymą ieškinį palikti nenagrinėtą, civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Giantera“ ieškinį atsakovei UAB „Mokėjimų prevencijos tarnyba“ dėl skolos priteisimo paskyrė nagrinėti parengiamajame teismo posėdyje 2025 m. balandžio 8 d. 10.45 val. Vilniaus miesto apylinkės teisme, Laisvės pr. 79A, Vilniuje, nuotoliniu būdu.
8. Teismas, įvertinęs, kad Sutarties 9.3 punkte numatytas arbitražinis ginčo sprendimo būdas tik kaip galimas, bet ne imperatyviai įpareigojantis, pritarė ieškovės argumentams, jog Sutarties 9.3 punkte buvo įtvirtinta galimybė ginčą spręsti Stokholmo arbitraže, tačiau ši Sutarties standartinė sąlyga nesuponuoja išvados apie tokio ginčo sprendimo šalims išimtinio privalomumą. Teismas pažymėjo, kad pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką arbitražinis susitarimas yra šalių valios autonomijos principas ir šiuo konkrečiu atveju nuostatoje įtvirtinta sąlyga „gali perduoti“ suteikia kiekvienai šaliai apsisprendimo teisę, bet ne pareigą kreiptis į arbitražo teismą, sprendžiant kilusį ginčą. Teismo vertinimu, šios sąlygos neimperatyvusis pobūdis leidžia daryti išvadą, kad šalys prisiimtais įsipareigojimais pagal Sutartį nesusitarė dėl besąlyginio ginčo sprendimo vien tik arbitraže, nepavykus ginčo išspręsti derybų būdu, juo labiau nenurodyta, kad Lietuvos teismas neturi jurisdikcijos (derogacija), sutarties kontrahentams esant Lietuvos Respublikoje registruotiems subjektams.
9. Teismas pažymėjo, kad šias teismo išvadas sustiprina ir ieškovės nurodoma pozicija, jog Sutartis buvo sudaryta pagal standartines atsakovės parengtas sąlygas, ko atsakovė byloje nepaneigė, todėl šalims atskirai neaptarus arbitražinės išlygos, akivaizdu, kad imperatyvus pobūdis dėl ginčo sprendimo arbitraže negali būti taikytinas kiekvienam iš sutarties kylančiam ginčui. Teismas nurodė, kad Sutartis nėra skirta išimtinai aptarti šalių ginčų sprendimo būdus, t. y. sutarties objektas yra skolininkės skola, į kurią ieškovė perleidžia reikalavimo teises atsakovei bei aptarti kiti būtent su skolos išieškojimu susiję dalykai. Sąlyga dėl arbitražinės išlygos nurodoma tik dalyje dėl šalių ginčų sprendimo, nurodant, šalių ginčų sprendimo būdą, vietą, kiek arbitrų nagrinės ginčą, tačiau nėra pateikiamas išaiškinimas, ką konkrečiai reiškia arbitražas, nėra nurodoma, kokios tokio ginčų sprendimo būdo sąlygos, terminai, kainos. Teismas sutiko su ieškovės pozicija, kad ieškovė pagrįstai galėjo tikėtis, jog tokia nuostata bei jos konstrukcija, kad „gali perduoti“ nelaikytina nustatančia besąlyginį arbitražinį susitarimą ir kilusio ginčo išimtinį arbitruotinumą. Kadangi arbitražas yra sutartinio pobūdžio ginčų sprendimo būdas, todėl būtent šalių valiai yra teikiamas prioritetas.
10. Teismas, vertindamas ieškovės poziciją, kad susitarimas dėl galimybės kreiptis į arbitražo teismą, kaip vienintelį ginčų sprendimo instituciją, užkerta kelia ieškovei ginti savo interesus apskritai, kadangi remiantis Stokholmo arbitražo viešai prieinama informacija, ieškovei tokio reikalavimo nagrinėjimas kainuotų daugiau nei 17 000 Eur be PVM, pažymėjo, jog kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad teismas gali neatsisakyti spręsti šalių ginčą, jeigu nustato, jog arbitražinis susitarimas yra negaliojantis, niekinis, neveikiantis (praradęs reikšmę) ar jo negalima įvykdyti. Teismas, įvertinęs Stokholmo arbitražo mokesčius, siekiant ginčą spręsti jame, bei iš atsakovės prašomos priteisti skolos dydį (7 423,71 Eur + 485,85 Eur), sprendė, kad imperatyvus įpareigojimas ginti savo teisėtus interesus išimtinai Stokholmo arbitraže neatitiktų sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principų bei iš esmės apribotų ieškovės galimybę apginti savo teises, kylančias iš šalių sudarytos Sutarties. Įvertinęs ginčo mastą bei arbitražo išlaidas, teismas darė išvadą, kad arbitražinės išlygos taikymas lemtų neadekvačią priemonę teisių gynimui, kas lemtų teisės į teisminę gynybą esminį apribojimą.
11. Teismas nurodė, kad ieškovė taip pat prašė pripažinti arbitražinį susitarimą niekiniu, tačiau nepateikė įrodymų, jog arbitražinė išlyga yra akivaizdžiai negaliojanti ir niekinė, ar, kad neatitinka Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo (toliau – KAĮ) 10 straipsnio nustatytų reikalavimų, keliamų arbitražinio susitarimo formai. Byloje ieškovė nepateikė įrodymų, kad pasirašant Sutartį, šalių susitarimas dėl galimos arbitražinės išlygos neatitiko jų valios. Teismas sprendė, kad vien tas faktas, jog ieškovė neturėjo galimybės derėtis dėl arbitražinės išlygos, o tik buvo supažindinta, pasirašant sutartį, nesuponuoja šios sąlygos negaliojimo, kaip niekinės ir prieštaraujančios imperatyvui.
12. Teismas konstatavo, kad tarp šalių esant suderintai išlygai, kad ginčas gali būti sprendžiamas ir arbitraže, tačiau aiškiai nepaneigus Lietuvos teismų jurisdikcijos (derogacija), įvertinus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, darytina išvada, kad tokio arbitražinio susitarimo vykdymas šiuo konkrečiu atveju nėra šalims privalomas ir imperatyvus, dėl ko ginčas gali būti sprendžiamas ir Lietuvos teisme, kaip šiuo atveju Vilniaus miesto apylinkės teisme.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
13. Atskiruoju skundu atsakovė UAB „Mokėjimų prevencijos tarnyba“ (toliau – ir apeliantė) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 18 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – atsakovės prašymą ieškinį palikti nenagrinėtą tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
13.1. Pirmosios instancijos teismas Sutarties 9.3 punktą vertino pažodžiui, visiškai neatsižvelgė į visą Sutarties 9.3 punkto formuluotę, neatsižvelgė į šalių elgesį ir padėtį, todėl iškreipė Sutarties 9.3 punktą tokia forma, kad formuluotė būtų naudinga ieškovei. Teismas nesiaiškino tikrosios Sutarties šalių valios. Šalys Sutartyje nurodė, kad nepavykus susitarti taikiai, jos gali ginčą spręsti teismine tvarka, tačiau jeigu jos nuspręstų ginčą spręsti teisme, tai turi būti arbitražo teismas, sudarytas iš vieno arbitro, paskirto pagal Arbitražo taisykles. Arbitražo vieta – Stokholmas, Švedija. Remiantis teismo daromomis išvadomis, kad šalys gali kreiptis dėl ginčo ir į Lietuvos teismus, tuomet kokiu tikslu šalims nustatinėti arbitražinę sąlygą, jeigu asmenims yra sudaroma galimybė vis tiek kreiptis į Lietuvos teismus. Todėl remiantis loginiu mąstymu, tokios sąlygos nustatymas Sutartyje neturi jokios reikšmės, kadangi asmeniui bet kuriuo atveju yra suteikiama teisė ginčą spręsti Lietuvos teismuose.
13.2. Šalys yra verslininkės, abi jos suprato Sutarties turinį, tokio pobūdžio sutartys yra pasirašinėjamos ne pirmą kartą, todėl neabejojama, kad ieškovė suprato, jog pasirašydama Sutartį esant ginčui negalės kreiptis į Lietuvos teismus. Kadangi ieškovė yra verslininkė, todėl savo galimai pažeistas teises gali ginti ir arbitražo teisme, kaip šalys buvo sutarusios Sutartyje. Vien tai, kad ieškovė siekia sutaupyti ir ginčą išspręsti Lietuvos teismuose, negali būti vertinama, kad šalys Sutartyje imperatyviai nesusitarė, kad ginčas negali būti sprendžiamas Lietuvos teismuose.
13.3. Skundžiama nutartis nėra tinkamai motyvuota, kadangi teismas nutartyje nurodo kokiu pagrindu arbitražo sąlyga gali būti pripažinta negaliojančia, tačiau nepasisako kokie įrodymai ar aplinkybės leidžia teigti, kad šalys susitarė, jog arbitražo sąlyga įtvirtinta Sutarties 9.3 punkte nėra šalims privaloma. Nutartis nėra nuosekli. Teismas nurodo, kad arbitražo sąlyga yra nesąžininga, kadangi jos imperatyvus įpareigojimas ginti savo teisėtus interesus išimtinai Stokholmo arbitraže neatitiktų sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principų bei iš esmės apribotų ieškovės galimybę apginti savo teises, tačiau taip pat nurodo, jog šalys nenustatė draudimo ginčui esant kreiptis į Lietuvos teismus.
14. Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovė UAB „Giantera“ prašo atsakovės UAB „Mokėjimų prevencijos tarnyba“ atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 18 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
14.1. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas Sutarties 9.3 punktą vertino pažodžiui, neatsižvelgė į visą formuluotę, neatsižvelgė į šalių elgesį ir padėtį, todėl neva iškreipė Sutarties 9.3 punktą tokia forma, kad formuluotė būtų naudinga ieškovei. Priešingai nei teigiama atskirajame skunde, teismas įvertino ne tik pažodinę sąlygos reikšmę, bet ir atsižvelgė į kitas ginčo nagrinėjimui reikšmingas aplinkybes, t. y. įvertino tai, kad Sutartis buvo pasirašyta pagal standartines apeliantės parengtas sąlygas; minėta sąlyga nebuvo atskirai šalių aptarta; šios sąlygos vertinimas taip, kad ja paneigiama Lietuvos teismų jurisdikcija, lemtų galimybės apginti savo teisėtus interesus negalimumą. Galiausiai pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5 straipsnyje įtvirtintus bendruosius teisės principus. Tiek pažodinė sąlygos reikšmė, tiek ir kitos tarp šalių susiklosčiusios aplinkybės sudarė pagrindą pirmosios instancijos teismui daryti išvadą, kad tarp šalių kilęs ginčas gali būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme.
14.2. Atsižvelgiant į tai, kad lingvistinė Sutarties 9.3 punkto formuluotė nėra kategoriškai apibrėžianti besąlyginį arbitražo taikymą, ieškovė neturėjo pagrindo manyti, jog iš šalių pasirašytos Sutarties kilęs ginčas negali būti nagrinėjamas Lietuvos teismuose, todėl ieškovė net nematė poreikio keisti šią Sutarties sąlygą, o ją suprato, kaip alternatyvą, priklausomai nuo kontrahento perleidžiamos skolos, atitinkamai gaunamos grąžos dydžio. Tuo atveju, jei apeliantė laikėsi pozicijos, kad jos parengtų standartinių sąlygų nuostata nustato tik vienintelį ginčų sprendimo būdą, būdama sąžininga, turėjo informuoti apie tai ieškovę. Tai, kad abi šalys šiuo atveju yra verslininkės, negali lemti situacijos, jog viena šalis savo parengtomis dviprasmiškomis sutarties sąlygomis nesąžiningai pasinaudotų prieš kitą šalį.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas atsakovės prašymas ieškinį palikti nenagrinėtą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių ir ginčo esmės
17. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad kreditorė UAB „Giantera“ kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo, kuriuo prašė priteisti iš skolininkės UAB „Mokėjimų prevencijos tarnyba“ 7 429,71 Eur skolą, 399,33 Eur palūkanas, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo įsakymo įvykdymo ir 44 Eur bylinėjimosi išlaidas. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. vasario 13 d. išdavė teismo įsakymą, kuriuo nutarė išieškoti iš skolininkės UAB „Mokėjimų prevencijos tarnyba“ 7 429,71 Eur skolą, 399,33 Eur palūkanas, 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2025 m. vasario 13 d. iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir 44 Eur bylinėjimosi išlaidas kreditorei UAB „Giantera“.
18. 2025 m. vasario 13 d. skolininkė UAB „Mokėjimų prevencijos tarnyba“ pateikė prieštaravimus, kuriuos Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. vasario 13 d. nutartimi priėmė ir kreditorei UAB „Giantera“ išaiškino, kad ji ne vėliau kaip per 14 dienų nuo nutarties ir teismo pranešimo įteikimo dienos turi teisę pateikti teismui ieškinį, atitinkantį CPK 135 straipsnio reikalavimus bei primokėti trūkstamą žyminio mokesčio dalį.
19. 2025 m. vasario 27 d. Vilniaus miesto apylinkės teisme gautas ieškovės UAB „Giantera“ ieškinys atsakovei UAB „Mokėjimų prevencijos tarnyba“ dėl skolos priteisimo, kuriuo ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 7 423,71 Eur skolą, 485,85 Eur palūkanas, 12,25 procentų metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė ieškinio reikalavimus atsakovei kildina iš šalių 2024 m. gegužės 15 d. sudarytos Reikalavimo perleidimo sutarties Nr. 2024/05/15, pagal kurią ieškovė, būdama pradine kreditore, perleido atsakovei reikalavimo teisę į ieškovės skolininkę UAB „BNO“. Ieškovės teigimu, pagal Sutarties nuostatas naujoji kreditorė (atsakovė) įsipareigojo sumokėti pradinei kreditorei (ieškovei) 93 procentus nuo visos išieškotos sumos, tačiau atsakovė, gavusi visą sumą iš UAB „BNO“, ieškovei jokio atsiskaitymo neatliko.
20. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 27 d. nutartimi ieškovės UAB „Giantera“ ieškinys atsakovei UAB „Mokėjimo prevencijos tarnyba“ dėl skolos priteisimo priimtas ir panaikintas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. vasario 13 d. įsakymas civilinėje byloje Nr. eL2-10352-994/2025 bei atsakovei nustatytas 14 dienų terminas nuo ieškovės procesinių dokumentų įteikimo dienos atsiliepimui į ieškinį pateikti.
21. Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašo jį palikti nenagrinėtą CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu, pripažinti ieškovę piktnaudžiavus procesinėmis teisėmis, nesąžiningai pateikiant nepagrįstą ieškinį, bei skirti ieškovei 5 000 Eur baudą, 50 procentų iš šios baudos priteisiant atsakovei, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. kovo 17 d. nutartimi atmetė atsakovės UAB „Mokėjimo prevencijos tarnyba“ prašymą ieškinį palikti nenagrinėtą, civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Giantera“ ieškinį atsakovei UAB „Mokėjimų prevencijos tarnyba“ dėl skolos priteisimo paskyrė nagrinėti parengiamajame teismo posėdyje 2025 m. balandžio 8 d. 10.45 val. Vilniaus miesto apylinkės teisme, Laisvės pr. 79A, Vilniuje, nuotoliniu būdu. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo nutartimi, apeliantė UAB „Mokėjimų prevencijos tarnyba“ pateikė atskirąjį skundą, kuriame nurodė, kad teismas Sutarties 9.3 punktą vertino pažodžiui, visiškai neatsižvelgė į visą Sutarties 9.3 punkto formuluotę, neatsižvelgė į šalių elgesį ir padėtį, todėl iškreipė Sutarties 9.3 punktą tokia forma, kad formuluotė būtų naudinga ieškovei. Teismas nesiaiškino tikrosios Sutarties šalių valios. Šalys Sutartyje nurodė, kad nepavykus susitarti taikiai, jos gali ginčą spręsti teismine tvarka, tačiau jeigu jos nuspręstų ginčą spręsti teisme, tai turi būti arbitražo teismas, sudarytas iš vieno arbitro, paskirto pagal Arbitražo taisykles. Arbitražo vieta – Stokholmas, Švedija. Vien tai, kad ieškovė siekia sutaupyti ir ginčą išspręsti Lietuvos teismuose, negali būti vertinama, kad šalys Sutartyje imperatyviai nesusitarė, kad ginčas negali būti sprendžiamas Lietuvos teismuose. Apeliacinės instancijos teismas su minėtais apeliantės argumentais nesutinka.
22. CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punkte nustatyta, kad teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu šalys yra sudariusios susitarimą perduoti tą ginčą spręsti arbitražui, o remiantis CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punktu, palieka pareiškimą nenagrinėtą, jeigu šalys yra sudariusios sutartį perduoti tą ginčą spręsti arbitražui. Iš esmės analogiška nuostata įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo (toliau – KAĮ) 11 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodoma, kad teismas, gavęs ieškinį dėl klausimo, dėl kurio šalys yra sudariusios KAĮ 10 straipsnyje nustatytos formos arbitražinį susitarimą, atsisako jį priimti. Jeigu arbitražinio susitarimo sudarymo faktas paaiškėja po to, kai teismas priėmė ieškinį, teismas ieškinį dėl klausimo, dėl kurio yra sudarytas arbitražinis susitarimas, palieka nenagrinėtą.
23. Arbitražas – visuotinai pripažintas alternatyvus ginčų sprendimo būdas, kuris yra lygiavertis ginčų sprendimui nacionaliniuose teismuose. Šios alternatyvios jurisdikcijos pagrindas yra šalių laisva valia sudarytas susitarimas perduoti konkrečius ginčus nagrinėti arbitražo teismui, šiuo susitarimu šalys ne tik suteikia teisę jų ginčą nagrinėti arbitrams, apsisprendžia dėl arbitraže galimų spręsti ginčo dalykų ir ginčų sprendimui taikytinų taisyklių, bet kartu ir atsisako teisės dėl arbitražiniame susitarime nurodytų ginčų nagrinėjimo kreiptis į bet kurios valstybės teismus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-81-421/2020, 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-378/2024).
24. Tam, kad arbitražinis susitarimas būtų sudarytas, jis turi atitikti turinio ir formos reikalavimus. Pagrindinis arbitražinio susitarimo turinio reikalavimas – jame turi būti išreikšta šalių valia spręsti ginčus ne kokiu nors kitu būdu (valstybės teisme, mediacijos būdu ir kt.), o būtent arbitraže (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-686/2017, 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-378/2024).
25. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad arbitražinio susitarimo faktas neturi absoliučios galios, prieš atsisakydamas bylos teismas turi įvertinti, ar nėra aplinkybių, kurios ginčo šalių nukreipimą į arbitražą daro negalimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-488-469/2018, 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-378/2024).
26. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad tarp ieškovės ir atsakovės 2024 m. gegužės 15 d. sudaryta Reikalavimo perleidimo sutartis Nr. 2024/05/15, kuria ieškovė įsipareigojo atlygintinai perleisti atsakovei, o atsakovė perimti iš ieškovės visas ieškovės reikalavimo teisę ir su jomis susijusias papildomas teises, įskaitant prievolės įvykdymo užtikrinimui nustatytas teises (baudas, delspinigius, netesybas ir kt.), kylančias iš skolininko įsipareigojimų pagal ieškovės priėmimo–perdavimo aktais perduotus dokumentus (Sutarties 2.1 punktas). Šalys susitarė, kad visos pretenzijos, nesutarimai arba ginčai, kylantys iš arba dėl šios Sutarties, turi būti sprendžiami tik sutartyje numatyta tvarka (Sutarties 9.1 punktas). Visus kilusius ginčus šalys, visų pirma, bando išspręsti tarpusavio derybų būdu (Sutarties 9.2 punktas). Jei ginčai neišsprendžiami per 30 d. (trisdešimt) nuo derybų dėl tokio ginčo pradžios, šalis gali perduoti ginčą spręsti arbitražui pagal Arbitražo taisykles arbitražo teismui, sudarytam 1 (vieno) arbitro, paskirto pagal minėtas Arbitražo taisykles; Arbitražo vieta Stokholmas, Švedija (Sutarties 9.3 punktas).
27. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad kiekvieno arbitražinio susitarimo atveju būtina nustatyti, kokia buvo šalių valia jį sudarant. Kilus ginčui dėl sudaryto arbitražinio susitarimo turinio teismas turi susitarimą išaiškinti pagal bendrąsias sutarčių aiškinimo taisykles, įtvirtintas CK 6.193 straipsnyje, ir suformuotą kasacinio teismo praktiką sutarčių aiškinimo klausimu, būtent: sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-181/2013, 2021 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-228-823/2021, 2022 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-823/2022).
28. KAĮ 3 straipsnio 5 dalyje apibrėžta arbitražinio susitarimo sąvoka, pagal kurią arbitražinis susitarimas – dviejų ar daugiau šalių susitarimas perduoti spręsti arbitražo teismui visus ar tam tikrus ginčus, kilusius ar galinčius kilti tarp jų dėl kokių nors konkrečių sutartinių ar kitokių teisinių santykių, kurie gali būti arbitražinio nagrinėjimo dalykas. Pagal Jungtinių Tautų Tarptautinės prekybos teisės komisijos UNCITRAL pavyzdinio tarptautinio komercinio arbitražo įstatymo 7 straipsnio abu arbitražo apibrėžimo variantus, arbitražiniu susitarimu laikytinas šalių susitarimas perduoti arbitražui spręsti visus arba tam tikrus ginčus, kilusius arba galinčius kilti tarp jų dėl apibrėžtų teisinių santykių, sutartinių ar ne. Pagal nusistovėjusias arbitražo institucijų rekomendacijas (pavyzdžiui, SCC Arbitražo instituto, ICC Arbitražo ir kt.) dėl arbitražinės išlygos praktikoje formuluotes įprastai vartojama sąvoka shall be finally settled by arbitration (lt. galutinai sprendžiamas arbitraže), bet ne may be settled by arbitration (lt. gali būti sprendžiamas arbitraže).
29. Pažymėtina, kad asmuo, sudarydamas arbitražinį susitarimą, savanoriškai atsisako ne tik Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, CPK, bet ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau ir – Konvencija) įtvirtintos teisės kreiptis į teismą. Savarankiškas teismo proceso atsisakymas dėl ginčo sprendimo arbitražo teisme yra suderinamas su Konvencijos 6 straipsniu. Visuotinai pripažįstama, kad Konvencijos teisių atsisakymas būtų laikomas teisėtu, jis turi atitikti tokias sąlygas: a) privalo būti aiškus ir neabejotinas; b) išreikštas; c) asmeniui suprantamas; d) nepažeisti viešojo intereso (Europos žmogaus teisių komisijos 1982 m. spalio 12 d. sprendimas byloje Bramelid ir Malmstrom prieš Švediją, pareiškimų Nr. 8588/79 ir 8589/79, vadovėlis, Hörnle, Julia. Cross-border Internet Dispute Resolution, Cambridge University Press, 2009, p. 107, R. Jokubauskas, M. Kirkutis, E. Tamošiūnienė, V. Višinskis „Ginčų nagrinėjimas komerciniame arbitraže“, 2020 m., 45 puslapis).
30. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad šalių susitarimas dėl arbitražinės išlygos nėra įpareigojantis šalis ginčą spręsti tik arbitražo būdu. Arbitražinis susitarimas atspindi šalių valios autonomijos principą ir šiuo konkrečiu atveju Sutarties 9.3 punkte įtvirtinta sąlyga „gali perduoti“ suteikia kiekvienai šaliai apsisprendimo teisę, bet ne pareigą kreiptis į arbitražo teismą, sprendžiant kilusį ginčą. Teismo vertinimu, šios sąlygos neimperatyvusis pobūdis leidžia daryti išvadą, kad šalys Sutartyje nesusitarė dėl besąlyginio ginčo sprendimo vien tik arbitraže, nepavykus ginčo išspręsti derybų būdu, juo labiau, jog nenurodyta, kad Lietuvos teismas neturi jurisdikcijos, Sutarties šalims esant Lietuvos Respublikoje registruotiems juridiniams asmenims. Kadangi arbitražas yra sutartinio pobūdžio ginčų sprendimo būdas, todėl būtent šalių valiai yra teikiamas prioritetas. Šiuo atveju tokios neįpareigojančios sąlygos buvimas Sutartyje laikytinas dviprasmišku šalių susitarimu dėl arbitražo ir sudaro prielaidas dėl alternatyvaus ginčo sprendimo būdo, t. y. neeliminuoja ginčo nagrinėjimo teismine tvarka galimybės, todėl ginčo sprendimas teisme, šiuo atveju, galimas.
31. Nors apeliantė atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas iškreipė Sutarties 9.3 punktą tokia forma, kad formuluotė būtų naudinga ieškovei, tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog minėto Sutarties punkto problemiškumą įžvelgia ir pati apeliantė, pavyzdžiui, civilinėje byloje Nr. e2-14248-989/2024, kurioje dėl analogiškos arbitražinės išlygos, ji, dalyvaudama ieškovės procesiniu statusu, nesutiko su atsakovo prašymu palikti ieškinį nenagrinėtą, pripažindama, kad ši arbitražinė išlyga yra standartinė, o kitoks jos vertinimas faktiškai užkirstų kelią bylinėtis Lietuvos Respublikos teisme. Kitoje civilinėje byloje Nr. e2-12984-1200/2024 apeliantė, dalyvaudama ieškovės procesiniu statusu, prašė pripažinti analogišką ginčo sąlygą negaliojančia, be kita ko, teigdama, kad arbitražinė išlyga, numatanti, jog ginčai, kylantys iš sutarties, sprendžiami arbitraže kainuotų dešimtimis tūkstančių eurų – tokio nedidelės vertės, teisine prasme nesudėtingo ginčo dėl skolos, sprendimą daro praktiškai neįmanomu (CPK 179 straipsnio 3 dalis).
32. Kiti atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad įstatymo nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010).
33. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi teisėtai ir pagrįstai atmetė apeliantės prašymą dėl ieškinio palikimo nenagrinėtu, apeliantės atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 18 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
34. Ieškovė UAB „Giantera“ pateikė prašymą dėl 635,25 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš apeliantės.
35. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
36. Kasacinio teismo išaiškinta, kad viena iš CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės normos taikymo sąlygų – teismo sprendimas, priimtas šalies naudai. Pagal šią teisės normą gauti iš kitos šalies savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą turi teisę tik ta proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas (teismo procesinis sprendimas), o teismas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo sprendžia tik esant sprendimui (teismo procesiniam sprendimui), priimtam (priimamam) šalies naudai, ir šiuo remdamasis. Aptariamos teisės normos prasme proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, suprantama kaip šalis, kuriai sprendimas yra palankus, kuri laimėjo ginčą byloje (pavyzdžiui, ieškovas, kurio ieškinys patenkintas). Ji paaiškėja teismui išnagrinėjus bylą ir priėmus (priimant) sprendimą dėl ginčo esmės. Tokiai proceso šaliai pagal aptariamą teisės normą pralaimėjusioji šalis turi kompensuoti civilinių teisių gynybai išleistas lėšas – patirtas bylinėjimosi išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-7-701/2018).
37. Kai apeliacinės instancijos teismas atskirojo skundo nagrinėjimo procese išsprendžia vien tik pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumo ir teisėtumo klausimą, o pačios bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme dar nėra baigtas, t. y. pirmosios instancijos teismas dar nėra priėmęs bylos nagrinėjimo baigiamojo teismo akto (baigiamojo teismo procesinio sprendimo) dėl ginčo esmės, dar neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimas pagal šią teisės normą yra nepriteistinas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-7-701/2018).
38. Nagrinėjamu atveju bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme dar nėra baigtas. Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, kad kol nėra išnagrinėta civilinė byla ir nėra priimtas sprendimas, t. y. kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs baigiamojo akto byloje, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, spręsti ieškovės nurodytų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo nėra teisinio pagrindo. Tokios išlaidos, šalims pateikus prašymus ir juos pagrindžiančius duomenis, pirmosios instancijos teismo bus paskirstytos išnagrinėjus civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Giantera“ ieškinį atsakovei UAB „Mokėjimų prevencijos tarnyba“ ir priėmus procesinį sprendimą.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 339 straipsniu, teismas
n u t a r i a:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 18 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjas Edvardas Paliokas