Civilinė byla Nr.2A-249-254/2010
Pirmosios instancijos
teismo teisėja Janina Dervinskienė
Procesinio sprendimo kategorija 30; 30.3; 121.15, 121.21
(S)
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. liepos 23 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Dalės
Burdulienės, kolegijos teisėjų Raimundo Buzelio ir
Izoldos Nėnienės, sekretoriaujant Neringai Gudašytei, dalyvaujant ieškovui J. K.,
jo atstovei advokatei M. U., atsakovo Ž.
K. atstovui advokatui Pauliui Vaicekauskui, atsakovei V.
U. viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal
atsakovų Ž. K. ir V. U. apeliacinį
skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. spalio 14
d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. K. ieškinį
atsakovams Ž. K., V. U., tretysis asmuo notarė Rita Lugienė
dėl turto pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir
n u s t a t ė :
Ieškovas pateikė
ieškinį (b.l. 3-6), kuriuo prašė pripažinti, kad
žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) ir registruotas jo motinos J. K., mirusios 2005-12-08 vardu, buvo jos ir ieškovo tėvo A. K., mirusio 2000-03-16, bendroji jungtinė sutuoktinių
nuosavybė.
Nurodė, kad ieškovo
tėvai A. K. ir J. K. susituokė 1946-07-29 Kauno rajono civilinės metrikacijos skyriuje. Po tėvo mirties ieškovas priėmė
atsiradusį palikimą faktiškai pradėdamas jį valdyti. Šį faktą 2008-07-09 sprendimu nustatė Kauno miesto apylinkės teismas. Palikimą, atsiradusį po motinos J. K. mirties, priėmė trise – ieškovas ir abu atsakovai. Motinos palikimo
pasidalinimo klausimą išsprendė taikiai -2008-02-28 sudarydami taikos sutartį, kurią patvirtino
teismas. Paveldėjimo
teisės liudijimas neišduotas, nes tarp šalių iškilo nesutarimas, kaip vertinti J. K. palikimo dalį, kurią sudaro žemės
sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Ieškovas laiko, kad šis
sklypas yra jo tėvų bendroji jungtinė sutuoktinių
nuosavybė, nes 1976 metais pirkimo - pardavimo sutartimi tėvams
įsigijus gyvenamąjį namą su kitais statiniais, esantį (duomenys neskelbtini)
jie pradėjo valdyti ir žemės sklypą. Ieškovo motina J.
K., 1994 m. birželio 14 d.
prašymu kreipėsi į
Kauno miesto valdybą
dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) privatizavimo ir nurodė, kad jį valdo nuo 1976 metų. Už žemės sklypą, buvo sumokėta 1994-06-22 abiejų tėvų investiciniais
čekiais, nes tą pačią dieną iš tėvo investicinės sąskaitos į motinos
investicinę sąskaitą buvo nurašyta 8 000 inv. Čekių. Valstybinės
žemės pirkimo - pardavimo
sutartis iki tėvo mirties nebuvo pasirašyta dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo
tėvų valios. Kauno
apskrities
viršininkas įsakymą galėjo priimti tik parengus Yliškių teritorijos detalųjį
planą, kuris buvo
patvirtintas 1999-02-26, tačiau įsakymas dėl valstybinės žemės sklypo pardavimo buvo priimtas tik
2003-04-02, o parduotas 2003-05-14, kai tėvas jau buvo miręs. Kadangi visus
veiksmus dėl žemės sklypo išsipirkimo ieškovo tėvai buvo atlikę iki tėvo
mirties, tai žemės
sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) pripažintinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.
Kauno miesto apylinkės teismas
2009 m. spalio 14 d. sprendimu ieškinį tenkino. Iš byloje esančių rašytinių
įrodymų: investicinių čekių knygelių, investicinių čekių sąskaitų išrašų, nustatė, kad sandoris
dėl žemės sklypo, esančio (duomenys
neskelbtini) pirkimo-pardavimo laikytinas galiojančiu ir sudarytu nuo pinigų, kurie yra bendroji jungtinė
sutuoktinių nuosavybė, sumokėjimo momento - 1994-06-22, nors iki Kauno apskrities Viršininko įsakymo parduoti žemės sklypą
priėmimo (2003-04-02) praėjo beveik
devyneri metai. Žemės sklypo įregistravimas viešame registre jau po sutuoktinio
A. K. mirties nedaro jo asmenine J.
K. nuosavybe. Be to, teismas, spręsdamas dėl bendrosios jungtinės
sutuoktinių nuosavybės vadovavosi ir teisingumo, protingumo principais, nes sutuoktiniai
santuokoje gyveno nuo 1946 metų, žemės sklypu naudojosi nuo 1976 metų, žemės kainą sumokėjo būdami
santuokoje ir panaudodami abiejų investicinius čekius.
Apeliaciniu skundu atsakovo Ž. K. atstovas ir
atsakovė V. U. prašė pirmosios instancijos teismo
sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
Dėl sutuoktinių turto teisinio rėžimo. Apeliantai nurodė, kad teismas neatsižvelgė į aplinkybę, jog
žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandoris buvo sudarytas jau pasibaigus santuokai. A. ir J.
K. santuoka baigėsi 2000-03-16, kuomet mirė sutuoktinis (CK 3.49 str. 1 d.). 2003-04-02 apskrities viršininko įsakymas
Nr. 02-01-2080 „Dėl nekilnojamojo turto (žemės sklypų) registro Nr.19/23358 patikslinimo ir namų valdos žemės sklypo (duomenys
neskelbtini), pardavimo", žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis ir jo priėmimo-perdavimo
aktas bei sklypo daiktinės teisės
įregistruotos Nekilnojamojo turto registre jau po A. K. mirties,
todėl teismas nepagrįstai nustatė, kad šis turtas įsigytas santuokos metu.
Teismas nevertino Nekilnojamojo turto registro išrašo,
kuris įrodo, jog nuosavybės teisė į ginčo žemės sklypą įregistruota J. K., nenurodant, jog žemės sklypas priklauso sutuoktiniams bendrosios
jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise bei netaikė CK 3.88 str. 3 d., kadangi
ginčo žemės sklypas viešame registre įregistruotas 2003-05-14, t.y. galiojant 2000 m. redakcijos
Civiliniam kodeksui.
Taip
pat teismas, pažeisdamas LR CPK 270 str. 4 d. 3 p., sprendime nenurodė
argumentų, dėl kurių
atmetė įrodymus: 2001-12-19 žemės sklypo ribų paženklinimo akto, žemės sklypo plano, valstybės parduodamo, nuomojamo ne žemės ūkio
paskirčiai (veiklai) žemės sklypo vertės 2002-02-18 pažymos, 2003-02-07
mokėjimo pranešimo bei 2003-04-24 mokėjimo už žemę kvitų. Apeliantų teigimu, šie
dokumentai ir Kauno apskrities
viršininko 2003-04-02 įsakymas Nr.02-01-2080, 2003-05-14 valstybinės žemės
pirkimo-pardavimo sutartis su perdavimo priėmimo aktu įrodo, jog nuo 1994 m.,
kuomet buvo pradėta žemės sklypo privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis
procedūra, pasikeitė parduodamo žemės sklypo dydis (padidėjo) bei sklypo kaina. J. K. 2003-04-24 savo asmeninėmis lėšomis papildomai sumokėjo 13,66 litų žemės
vertės priedą dėl inžinerinių statinių ir 199, 92 litus už perkamą žemės sklypą, kaip nurodyta
valstybinės žemės pirkimo pardavimo sutarties 4 punkte.
Apeliantų
teigimu, teismo išvados prieštarauja LR CK 4.49 str. 2 d. ir 6.393 str. 4 d., pagal kurias nuosavybės teisė į žemės sklypą pirkėjai - J. K. pereina nuo daikto perdavimo momento, kuris turi būti
įformintas pardavėjo ir pirkėjo pasirašytu
priėmimo-perdavimo aktu. Tokiu būdu, J. K. nuosavybės teisę į 0,2017 ha kitos paskirties žemės
sklypą unikaliu Nr. 1901-0221-0020 įgijo 2003-05-14 valstybinės žemės sklypo pirkimo pardavimo sutarties
Nr. 4VJ-7191 pagrindu (LR CK 4.47str. l d.l p.) ir nuosavybės teisė į šį
sklypą perėjo tik jai vienai 2003-05-14, pasirašius priėmimo-perdavimo aktą Nr. 423.
Taip pat nurodė, kad teismas sprendime
netinkamai taikė ir aiškino CK 1.93 str. 4 d., kadangi ieškovas net nereiškė reikalavimo pripažinti sandorį galiojančiu. Apeliantų nuomone, J. K. net ir reikšti neturi teisės,
kadangi 2009-09-29 Kauno apygardos
teismo nutartimi yra atnaujintas procesas civilinėje byloje Nr. 2-11652-54/2008
pagal pareiškėjo J. K. pareiškimą
dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo po jo
tėvo A. K. mirties, įtraukiant į bylą
suinteresuotais asmenimis Ž. K. ir V. U..
Atsiliepimu į apeliacinį skundą
ieškovas J. K. prašo pirmosios instancijos teismo
nutartį palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti.
Nurodė, kad nors pati pirkimo-pardavimo sutartis ir buvo
pasirašyta po jo tėvo mirties,
tačiau visos sandorio
prielaidos, sandorio eiga ir jo aplinkybės leidžia pripažinti, kad žemės
sklypas, esantis Veiverių g. 142, Kaune, yra bendroji jungtinė sutuoktinių
nuosavybė. Teismas
visiškai teisingai konstatavo,
kad už jį buvo sumokėta turtu - investiciniais čekiais - kuris yra bendras sutuoktinių turtas. Tai, kad
turtas, įsigytas už investicinius čekius, pripažintinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe,
ne kartą yra pasisakyta ir
Lietuvos Aukščiausioje teismo formuojamoje praktikoje (LAT Civilinė byla 3K-3-449/2003, 2003-04-02).
Ieškovas nurodė, kad sandoris, kuriuo buvo pirktas ginčo žemės sklypas, kyla iš
dviejų reformų: valstybinio turto privatizavimo ir žemės reformos, todėl jis turi
būti vertinamas atsižvelgiant į šių reformų specifiką.
Ieškovo teigimu, teismas atsižvelgė į LAT formuojamą praktiką
dėl turto teisinio rėžimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinės bylos Nr. 3K-3-422/2008). Žemės sklypas buvo įsigytas privatizavimo sandoriu,
atsižvelgiant į tai, kad žemės sklypą kartu bendrai jo tėvai pradėjo valdyti ir juo naudotis dar 1976 metais,
jis buvo reikalingas ir neatskiriamai susijęs su gyvenamojo namo, esančio šiame
žemės sklype ir kuris yra jo abiejų tėvų bendroji jungtinė sutuoktinių
nuosavybė, eksploatavimu. Tai reiškia, kad pačios sandorio sudarymo prielaidos kyla iš bendrosios jungtinės sutuoktinių
nuosavybės. Taip pat nurodė, kad nors
žemės sklypo priėmimo - perdavimo aktas buvo
pasirašytas 2003-05-14 privatizavimo santykių specifika lėmė, kad šis
žemės sklypas jo tėvams (kaip sklypo savininkams ekonomine prasme) realiai buvo
perduotas dar 1976 metais. Žemės sklypo
priėmimo - perdavimo akto pasirašymas buvo tik formalumas, nes realus žemės
sklypo perdavimas buvo įvykęs prieš
dvidešimt šešerius metus. Visi esminiai
sandorio elementai, numatyti CK 1.63 str. 1 d. buvo įvykę iki jo tėvų
santuokos pabaigos, todėl ir žemės sklypas, esantis (duomenys
neskelbtini), Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. spalio 14 d.
sprendimu teisėtai ir pagrįstai yra pripažintas bendrąja jungtine nuosavybe.
Ieškovo teigimu, patys apeliantai iš esmės laiko, kad ginčo
žemės sklypas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, kadangi pateiktame pareiškime Kauno miesto apylinkės teismui, vienu iš argumentų,
kuriais jie grindžia savo prašymą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad
J. K. priėmė palikimą,
atsiradusį po A. K. mirties faktiškai pradedama jį valdyti,
nurodo, jog po A. K. mirties J. K. faktiškai
pradėjo valdyti žemės sklypą, esantį (duomenys
neskelbtini). Jei apeliantai laikytų, kad
minėtas žemės sklypas yra asmeninė J. K. nuosavybė,
tada toks daiktas nepatektų į bendrą paveldėjimo turto masę. Apeliantų teiginys, kad J. K. žemės sklypą
pradėjo valdyti po sutuoktinio mirties suponuoja, kad patys apeliantai
minimą žemės sklypą vertina kaip bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių
skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo
negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d., 388 str.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovo tėvai A.
K. mirė 2000-03-16 (b.l. 52), o motina J. K. mirė 2005-12-8 (b.l. 51). Be ieškovo,
tėvo palikimą priėmė jo pergyvenusi sutuoktinė J. K.. Šis
faktas nustatytas Kauno miesto apylinkės teismo 2010-04-12
sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-02961-528/2010 (b.l.
151-155). Ieškovo motinos palikimą priėmė ieškovas ir abu atsakovai. Įpėdinių
taikos sutartis dėl palikimo pasidalinimo patvirtinta Kauno miesto
apylinkės teismo 2008-02-28 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-01428-221/2008.
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas tarp įpėdinių dėl
žemės sklypo, unikalus Nr. 1901-0221-0020, esančio (duomenys
neskelbtini) (b.l. 17-18), įregistruoto nuosavybės
teise J. K. vardu, valstybinės žemės sklypo
pirkimo-pardavimo sutarties, 2003-05-14 reg. Nr.
4VJ-7191 ir priėmimo-perdavimo akto, 2003-05-14 Nr. 423 pagrindu, teisinio
režimo, t.y. ar šis turtas yra bendroji jungtine sutuoktinių nuosavybė ar palikėjos
J. K. asmeninė nuosavybė.
Pagal CK 3.88 str. 1 d. 1 p. bendrąja jungtine
sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų
sutuoktinių ar vieno jų vardu. Tuomet, preziumuojama,
kad turtas yra sutuoktinių bendroji nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra
vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.88 str. 2 d.). A.
K. ir J. Kavaliauskienės santuoka buvo įregistruota 1946-07-29 (b.l. 25). Ginčo žemės sklype sutuoktiniai santuokoje - 1976-03-29
pirkimo-pardavimo sutarties (reg. Nr. 1-1106)
pagrindu įsigijo vieno buto gyvenamąjį namą, esantį (duomenys
neskelbtini) (b.l. 19-20). Šis nekilnojamasis turtas
įregistruotas J. K. vardu, tačiau šalys neginčija, kad jis
yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Dėl žemės sklypo, kuriame stovi
šis gyvenamasis namas, įsigijimo aplinkybių, pirmosios instancijos teismo tinkamai
įvertino byloje surinktus įrodymus spręsdamas, kad jo privatizavimo procesas
buvo pradėtas sutuoktiniams esant santuokoje, t.y. 1994-06-14 J.
K. pateikus prašymą (b.l. 90), 1994-06-22 sumokėjus
495,52 inv. čekiais žemės sklypo kainą, bei 1117 rub.
jo kainos priedą už infrastruktūrą, taip pat 8,00 rub
už dokumentų tvarkymą (b.l. 8, 12). A.
K. iki šių operacijų atlikimo, mokėjimo dieną, į sutuoktinės investicinę sąskaitą
Nr. I1712 pervedė 8000 inv. čekių (b.l. 12). Kauno miesto Žemėtvarkos
skyriaus duomenimis, 2000 kv.m. žemės sklypo
išsipirkimui, indeksavus investicinius čekius 32 kartus, A. K.
dalis buvo 8000 Lt, J. K. – 7856,64 Lt (b.l. 65). Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis buvo
sudaryta 2003-05-14 (b.l. 54-57).
Įstatyme
nustatytos bendrajai jungtinei ir asmeninei sutuoktinių nuosavybei priskiriamo
turto rūšys. Sprendžiant klausimą dėl konkretaus turto priskyrimo vienai iš
nuosavybės formų, turi būti vadovaujamasi įstatyme nustatytais kriterijais. Pagal CK 3.88 ir 3.89 straipsnius turto
priskyrimui prie asmeninės ar bendrosios jungtinės reikšmingi šie kriterijai:
turto įsigijimo laikas ir pagrindas, turto pobūdis (Lietuvos Aukščiausiojo
Tesimo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Ž.
K. v. V. V.; bylos Nr. 3K-3-193/2005). Vertinant turto įsigijimo laiką akivaizdu, kad žemės
sklypas įgytas po sutuoktinio A. K. mirties, todėl
santuokai pasibaigus (CK 3.49 str. 1 d.). Jis įgytas LR Vyriausybės 1999-03-09
nutarimo 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo
ir nuomos“ pagrindu. Pagal šiuo nutarimu patvirtintos „Naudojamų valstybinės
žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos 2.1
p. sutuoktiniai turėjo teisę įsigyti nuo 1976 m. naudojamos namų valdos žemės
sklypą. Tvarkos 9 p. reglamentavo, kad tais atvejais, kai gyvenamasis namas
dviem ar keliems asmenims (bendrasavininkiams) priklauso bendrosios jungtinės
nuosavybės teise, namų valdos žemės sklypas namo bendrasavininkiams parduodamas
bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Šiuo aspektu gyvenamasis namas,
stovintis ginčo sklype, turi bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės
teisinį režimą ir dėl to ginčų tarp įpėdinių nėra. Bylos duomenys patvirtina,
kad valstybės įgaliotos institucijos - Kauno apskrities
viršininko įsakymas Nr. 02-01-2080 dėl ginčo žemės sklypo pirkimo-pardavimo
sutarties buvo priimtas tik 2003-04-02 (b.l. 16),
t.y. po A. K. mirties. Kolegija sutinka, kad pirmosios
instancijos teismas nepasisakė dėl įrodymų, susijusių su žemės sklypo ribų
pasikeitimu, jo kainos padidėjimu, papildomų įmokų už jį sumokėjimu. Pastarąją
aplinkybę patvirtina Mokėjimo pranešimas dėl 199,92 Lt žemės kainos ir 13,66 Lt
už inžinerinius tinklus primokėjimo. Bylos duomenimis nustatyta, kad papildomai
primokėti J. K. turėjo dėl žemės sklypo padidėjimo nuo
20.000 a. iki 20.170 a., ryšium su patvirtintu Yliškių detaliuoju planu. Šiuo
aspektu pažymėtina, kad papildomai buvo primokėta 1,26 % žemės sklypo kainos, lyginant su sutuoktinių bendromis
lėšomis už žemės sklypą sumokėtomis lėšomis - 15856,64 Lt žemės sklypo kainos ir
1117,00 Lt už inžinerinius tinklus arba iš viso 16973,64 Lt (b.l. 65).
Iš bylos duomenų matyti, kad ginčo žemės sklypas
nekilnojamojo turto registre yra įregistruotas tik vienos J.
K. vardu ir nėra nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė (b. l. 17-18). Nesant
nė vieno iš CK 3.88
straipsnio 3 dalyje nurodytų įrašų apie bendrosios jungtinės nuosavybės
subjektus ar nuosavybės rūšį nekilnojamojo turto registre, šis turtas laikomas J. K. asmenine nuosavybe, nes įrašai nekilnojamojo turto registre preziumuoja nuosavybės teisinių santykių pobūdį taip, kaip
jie išviešinami, tačiau tokia prezumpcija yra ginčijamoji. Pagal CK 3.90 str. 2
d., jeigu sutuoktinis, įsigydamas turtą naudoja ir lėšas, kurios yra bendroji
jungtinė sutuoktinių nuosavybė, teismas įsigytą turtą gali pripažinti bendrąja
jungtine sutuoktinių nuosavybe, jeigu panaudotos lėšos, kurios yra bendroji
jungtinė sutuoktinių nuosavybė, viršijo panaudotas lėšas, kurios yra asmeninė
sutuoktinių nuosavybė. Kaip minėta pirmiau, asmeninės J. K. už
žemės sklypą sumokėtos lėšos sudarė tik 1,26 % kainos, todėl ieškovas, kuris yra A. K. turto
ir turtinių teisių paveldėtojas, turėjo pagrindo prašyti teismo žemės sklypą (duomenys
neskelbtini) pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (CPK 185 str.).
Dėl apeliacinio skundo teisinių argumentų, susijusių su
CK 1.93 str. 4 d. nuostatomis dėl sandorio pripažinimo galiojančiu, pirmosios
instancijos teismo sprendimą laikyti neteisėtu nėra pagrindo, nors jame yra nepagrįstų
nuorodų į šią normą, kadangi teismas tokio ginčo nenagrinėjo, tačiau ir
sprendimo dėl to nepriėmė.
Vadovaudamasi išdėstytais motyvais teisėjų kolegija
sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą sprendimą, kurį
naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Ieškovas turėjo 1000 Lt išlaidų advokatės pagalbai
apeliacinės instancijos teisme apmokėti (b.l. 144).
Apeliacinį skundą atmetus, ieškovui šios išlaidos lygiomis dalimis priteistinos
iš apeliantų (CPK 98 str.).
Apeliacinės
instancijos teismas patyrė 26,15 Lt išlaidų, susijusių su procesinių
dokumentų įteikimu, kurios į valstybės biudžetą lygiomis dalimis priteistinos
iš ieškovų (CPK 79 str., 88 str. 1 d. 3 p., 96 str. 1 d.).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos
civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
Apeliacinį skundą atmesti. Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. spalio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovų Ž. K. ir V. U. iš kiekvieno po 500 Lt
ieškovui J. K. išlaidų advokatės pagalbai apeliacinės
instancijos teisme apmokėti ir valstybei po 13,08 Lt., išlaidų, susijusių su
procesinių dokumentų įteikimu.
Kolegijos pirmininkė
Dalė Burdulienė
Kolegijos teisėjai
Raimondas Buzelis
Izolda Nėnienė